Kas yra religijos filosofija? – Atsakyti į šį klausimą reikia spręsti daug žadančią, sykiu ir gana painią filosofinę užduotį: ji gali atskleisti mums nelauktų akiračių, bet ji gali įvilioti mus ir į nebeišbrendamus klystkelius.
Religija, kaip ją vadina F. Heileris, yra “bendravimas su giliausia bei galutine tikrove”. Kas ši tikrovė yra savyje, galima suvokti labai įvairiai. Tačiau niekas neneigia, kad tai pati gilioji ir pati paskutinioji tikrovė. Nuosekliai tad ir bendravimas su ja savaime virsta irgi pačia pastarąja žmogaus sąsaja: užu religijos nebėra nieko, ko reikėtų dar ieškoti ir ką būtų galima dar rasti. Religija yra nebeperžengiama. Užtat ir jos filosofija, vaizdingu E. Brunnerio posakiu, sudaro “visos filosofijos iškilią viršūnę”. Įvairios filosofinės šakos, gretinamos su religijos filosofija, pasirodo esančios tik paruoša bei pakopa šiai viršūnei pasiekti
– bent Vakarų mąstymo erdvėje, kurioje nuo pat pradžios yra ieškoma daiktų pradmens (arche); tai nuolatinė pastanga, sudaranti, pasak W. Weischedelio, “pagrindinį filosofijos istorijos vyksmą” ir apsprendžianti metafiziką, nes ši pajėgianti aprėpti būtybę jos visumoje tik todėl, kad randanti tašką, iš kurio ana visuma skleidžiasi ir kuriuo ji laikosi.
O tasai ieškomas pradmuo ir tasai rastas taškas Vakarų mąstymui visados yra buvęs dievybė: “Didieji mąstytojai mielai tapatino savus aukščiausius pradmenis su dievybe” kaip galutiniu filosofavimo laimikiu. Vakarų metafizika, pasiekusi tam tikro aukščio, savaime virsdavusi, W.
Weischedelio žodžiais tariant, “filosofine teologija”, vadinasi, Dievo apmąstymu prigimtojo proto priemonėmis. Ir atvirkščiai, Dievo apmąstymo nuosmukis visados rodęs ir į pačios filosofijos nuosmukį. Tai įgalina W. Weischedelį daryti reikšmingą išvadą:
“Filosofinė teologija yra metafizika savo esme, metafizika yra filosofinė teologija savo siekiu”. Kitaip sakant, religijos filosofija slypi metafizikoje ir išsiskleidžia kaip jos viršūnė.
Formali religijos filosofijos apibrėžtis yra labai paprasta. Kaip jau pats pavadinimas rodo, ji yra ne kas kita, tik filosofinis religijos svarstymas. Būdamas vykdomas filosofiškai, šis svarstymas savaime jungiasi į filosofavimo vyksmą ir į filosofijos sąrangą, paversdamas religijos filosofiją vienu iš filosofijos istorijos klausimų ir viena iš filosofijos sistemos dalių.
Kiek tačiau šis svarstymas atsideda religijai, tiek jis religijos filosofiją skiria nuo visų kitų filosofavimo rūpesčių ir nuo visų filosofijos šakų, kurios religijos arba visiškai negvaldo, arba ją liečia tik kaip antrinį dalyką.
Šia prasme religijos filosofija yra nuosekli filosofavimo pasėka ir teisėtas sudedamasis filosofijos pradas: ji laikosi bendrojo filosofinio kelio ir turi savitą objektą. O atsimenant, kad vidinė metafizikos slinktis savaime eina Dievo kaip pradmens linkui, aiškėja ir religijos filosofijos svarba: religijos filosofija yra metafizikos slinkties susiklostymas sąvokiniu pavidalu; metafizika įvykdo joje savą siekį. Visa tai didesnių neaiškumų nesudaro ir painesnių abejonių nekelia.
Sunkenybės betgi prasideda, atsikreipus į anos formalios apibrėžties turinį. Religijos filosofija, kaip sakyta, yra filosofinis religijos svarstymas. Tačiau kas gi yra religija? Ir ką reiškia religiją svarstyti filosofiškai?
Religijos sąvoka nėra tokia vienaprasmė, jog be niekur nieko galėtų būti laikoma savaime suprantamu filosofijos objektu. Dialektinei protestantų teologijai paskelbus, kad religija esanti žmogaus sukilimas prieš Dievą, pasidarė iš viso nebeaišku, kas gali ar privalo būti vadinama ‘religijos’
vardu. Ankščiau buvo tikima, esą Krikščionybė yra aukščiausia religinio reiškinio lytis ir todėl geriausiai gali atskleisti šio reiškinio esmę.
Nūnai gi, jeigu “religija yra netikėjimas” (K. Barthas); jeigu ji yra
“Dievo apgrobimas ir tuo pačiu atritimas nuo Dievo” (K. Barthas); jeigu
“Dievo apreiškimas yra religijos panaikinimas” ir tuo pačiu visiška jos negalimybė po Kristaus, nes “Kristus yra kiekvienos religijos teismas” (E.
Brunneris), – tai suprantama, kad tokiu atveju Krikščionybė negali jungtis į religiją kaip bendrinę kategoriją ir reikšti šios kategorijos aukščiausią laipsnį. Tokiu atveju “Krikščionybė yra bereliginė” (D. Bonhoefferis).
Tuomet ir religijos filosofija yra nebe Dievo-žmogaus bendravimo, o greičiau žmogaus-sukilėlio apmąstymas, išreiškiąs ne tiek metafizikos, kiek antropologijos slinktį. Religijos filosofijos likimas visados priklauso nuo jos objekto sampratos. Šiai temstant, silpsta ir atida kiek giliau patį objektų pasklaidyti. Štai kodėl pastaraisiais dešimtmečiais religijos filosofija vis labiau traukėsi filosofavimo užnugarin; net patys jos rėmai kažkaip išbluko, taip kad šiandien tiesiog nedrįsdama svarstyti religijos jos visumoje: religijos esmės apmąstymo vieton dabar vis ryškiau braunasi religinių apraiškų kritika.
Dar painesnis yra antrasis klausimas, ką reiškia religiją svarstyti filosofiškai. Formaliai žiūrint, tai reiškia padaryti ją filosofijos objektu. Bet štai, P. Tillichas kreipia mūsų dėmesį į tai, kad religija kaip tik nesiduodanti “būti filosofijos objektu”; ji užsisklendžianti filosofiniam mąstymui; ir juo arčiau ji stovinti prie pradžios, juo primygtiniau ji spiriantis “apibendrinančioms sąvokoms”. Tuo būdu religijos filosofija patenkanti į labai keblią padėtį: arba ji sunaikinanti savą objektą, kurį norėtų apmąstyti, arba pati esanti šio objekto sunaikinama.
Nes “jeigu religijos filosofija nepaiso apreiškimo reikšmės (Anspruch), ji prasilenkia su savo objektu ir kalba ne apie tikrovinę religiją; jeigu betgi ji apreiškimo reikšmę pripažįsta, ji virsta teologija”. Apreiškimas dieviškosios valios skelbimo prasme grindžia kiekvieną, net ir labiausiai neišsivysčiusią, religiją.
Tikrovinė religija be apreiškimo – ta ar kita lytimi – yra suvis neįmanoma, kadangi apreiškimu kaip tik ir byloja ana giliausia bei galutinė tikrovė, su kuria bendraujame. Be apreiškimo, kaip matysime vėliau, ši tikrovė būtų bežadė, ir joks bendravimas su ja arba religija būtų neįmanomi.
Užtat “visos religijos ir remiasi tikru ar tariamu apreiškimu”; jo turinys visad įvairus; jo buvojimas betgi niekad neabejojamas; “kur tik esama religijos, ten esama ir įsitikinimo apreiškimu; apreiškimo sąvoka – nesvarbu, kokiu pavidalu – yra tiek pat paplitusi, kiek ir Dievo sąvoka.
Šisai ankštas religijos ryšys su apreiškimu ir sukuria religijos filosofijai aklavietės (aporia) būklę.
Jeigu religijos filosofija apreiškimo nepaiso, tai ji tuo pačiu nepaiso nė savo objekto pobūdžio ir todėl jį nutikrovina, kalbėdama apie religiją ne tokią, kokia ji yra, o apie tokią, kokią ją savo sąvokomis yra surentęs pats mąstytojas.
Jeigu tačiau religijos filosofija įtraukia apreiškimą į savo svarstybas, padarydama jį savo objektu, tai ji virsta teologija, kadangi teologijos objektas ir yra anos galutinės tikrovės atsiskleidimas gamtoje bei istorijoje ir šio atsiskleidimo skelbimas religijos atstovų lūpomis. Tai tikra, pasak P.
Tillicho, aklavietė, “kadangi religijos filosofija neprivalo rinktis nė vieno kelio”: ji neprivalo apreiškimo svarstyti kaip savo objekto, bet ji neprivalo nė praeiti pro jį, tarsi jo iš viso nebūtų.
Kur rasti išeitį iš šios aklavietės? – Tai klausimas, nuo kurio, P.
Tillicho pažiūra, priklauso ne tik pačios religijos filosofijos, bet ir filosofijos apskritai likimas. Nes “jeigu esama bent vieno objekto, filosofijai esmiškai neprieinamo, tuomet tampa abejotina ir jos teisė į bet kokį objektą”. Ši pastaba visu ryškumu atskleidžia dviprasmį filosofijos vaidmenį religijos atžvilgiu. Juk apreiškimas ir yra toksai filosofijai esmiškai neprieinamas objektas. Bet jeigu apreiškimas lieka už filosofinio mąstymo sienų, tuomet susvyruoja ir patys filosofijos pagrindai. P.
Tillichas teisingai pastebi, kad apreiškimas nėra dalinis: “jo reikšmė apima visas sritis”. Apreiškimas skelbia bei reikalauja besąlyginiu ir visuotiniu būdu. Tad jei apreiškimas yra filosofijai užsklęstas, tai jis užsklendžia jai ir visa, ką apima. O jis apima visa. Besąlyginės reikšmės valdomoje erdvėje filosofijai vietos nebelieka, nes nebelieka objekto, kuris būtų laisvas nuo šios reikmės ir todėl filosofijai prieinamas.
Tokioje erdvėje yra galima tik teologija – tiek bendrine dogmatikos, tiek skirtinga pavienių sričių prasme, pav. pažinimo teologija, meno teologija, technikos bei darbo teologija, revoliucijos bei išlaisvinimo teologija ir įvairių įvairiausios kitos teologijos atšakos, kurių gausa mūsų dienomis kaip tik ir liudija apreiškimo reikmės visuotinumą.
Šiuo atžvilgiu religijos filosofijai tenka sunkus uždavinys: įgalinti save pačią, įgalinant tuo ir filosofiją apskritai. Jeigu mums pasisektų pripažinti besąlyginę bei visuotinę apreiškimo reikmę ir sykiu sukurti religijos filosofiją kaip neabejotinai tikrą filosofinę šaką, tuomet ji savaime išsilaisvintų iš minėtos aklavietės ir tuo pačiu iš teologijos grėsmės. Bet jau iš anksto galima nujausti, kad šisai uždavinys nėra lengvas. Atrodo, kad jį įveikti būtų galima, tik kitaip keliant pačius klausimus ir einant kitokiu keliu, negu yra ėjusi įprastinė religijos filosofija. Nes kol P. Tillicho teiginys, esą religija nesiduoda filosofiškai svarstoma, kadangi apreiškimas yra filosofijai užsklęstas, –
kol šis teiginys nėra atremtas, tol religijos filosofijai visados grės pavojus nešioti filosofijos kaukę, o savo viduje būti slapta teologija.
Todėl mes toliau ir mėginsime visu įtaigumu ryškinti čia dėstomų minčių filosofinį pobūdį, nes, tik tai padarius, bus galima šias mintis vadinti bent religijos filosofijos apmatais, neturinčiais teologinių ataudų.
“Religijos vardas sako, kad religijos dalykas atremtas į du polius, tarp kurių susikuria grįžtamasis veiksmas. Tai Dievo ir žmogaus susitikimas tam tikroje erdvėje, kurią įprasta vadinti šventa”.
A. Maceina
Naudota literatūra:
Antanas Maceina
“Religijos filosofija”
Vilnius 1990