Religijos filosofija

Kas yra religijos filosofija? – Atsakyti į šį klausimą reikia spręstidaug žadančią, sykiu ir gana painią filosofinę užduotį: ji gali atskleistimums nelauktų akiračių, bet ji gali įvilioti mus ir į nebeišbrendamusklystkelius. Religija, kaip ją vadina F. Heileris, yra “bendravimas su giliausia beigalutine tikrove”. Kas ši tikrovė yra savyje, galima suvokti labaiįvairiai. Tačiau niekas neneigia, kad tai pati gilioji ir pati paskutiniojitikrovė. Nuosekliai tad ir bendravimas su ja savaime virsta irgi pačiapastarąja žmogaus sąsaja: užu religijos nebėra nieko, ko reikėtų darieškoti ir ką būtų galima dar rasti. Religija yra nebeperžengiama. Užtat irjos filosofija, vaizdingu E. Brunnerio posakiu, sudaro “visos filosofijosiškilią viršūnę”. Įvairios filosofinės šakos, gretinamos su religijosfilosofija, pasirodo esančios tik paruoša bei pakopa šiai viršūnei pasiekti– bent Vakarų mąstymo erdvėje, kurioje nuo pat pradžios yra ieškoma daiktųpradmens (arche); tai nuolatinė pastanga, sudaranti, pasak W. Weischedelio,“pagrindinį filosofijos istorijos vyksmą” ir apsprendžianti metafiziką, nesši pajėgianti aprėpti būtybę jos visumoje tik todėl, kad randanti tašką, iškurio ana visuma skleidžiasi ir kuriuo ji laikosi. O tasai ieškomas pradmuoir tasai rastas taškas Vakarų mąstymui visados yra buvęs dievybė: “Didiejimąstytojai mielai tapatino savus aukščiausius pradmenis su dievybe” kaipgalutiniu filosofavimo laimikiu. Vakarų metafizika, pasiekusi tam tikroaukščio, savaime virsdavusi, W. Weischedelio žodžiais tariant, “filosofineteologija”, vadinasi, Dievo apmąstymu prigimtojo proto priemonėmis. Iratvirkščiai, Dievo apmąstymo nuosmukis visados rodęs ir į pačiosfilosofijos nuosmukį. Tai įgalina W. Weischedelį daryti reikšmingą išvadą:“Filosofinė teologija yra metafizika savo esme, metafizika yra filosofinėteologija savo siekiu”. Kitaip sakant, religijos filosofija slypi

metafizikoje ir išsiskleidžia kaip jos viršūnė. Formali religijos filosofijos apibrėžtis yra labai paprasta. Kaip jaupats pavadinimas rodo, ji yra ne kas kita, tik filosofinis religijossvarstymas. Būdamas vykdomas filosofiškai, šis svarstymas savaime jungiasiį filosofavimo vyksmą ir į filosofijos sąrangą, paversdamas religijosfilosofiją vienu iš filosofijos istorijos klausimų ir viena iš filosofijossistemos dalių. Kiek tačiau šis svarstymas atsideda religijai, tiek jisreligijos filosofiją skiria nuo visų kitų filosofavimo rūpesčių ir nuo visųfilosofijos šakų, kurios religijos arba visiškai negvaldo, arba ją liečiatik kaip antrinį dalyką. Šia prasme religijos filosofija yra nuoseklifilosofavimo pasėka ir teisėtas sudedamasis filosofijos pradas: ji laikosibendrojo filosofinio kelio ir turi savitą objektą. O atsimenant, kad vidinėmetafizikos slinktis savaime eina Dievo kaip pradmens linkui, aiškėja irreligijos filosofijos svarba: religijos filosofija yra metafizikosslinkties susiklostymas sąvokiniu pavidalu; metafizika įvykdo joje savąsiekį. Visa tai didesnių neaiškumų nesudaro ir painesnių abejonių nekelia. Sunkenybės betgi prasideda, atsikreipus į anos formalios apibrėžtiesturinį. Religijos filosofija, kaip sakyta, yra filosofinis religijossvarstymas. Tačiau kas gi yra religija? Ir ką reiškia religiją svarstytifilosofiškai? Religijos sąvoka nėra tokia vienaprasmė, jog be niekur nieko galėtų būtilaikoma savaime suprantamu filosofijos objektu. Dialektinei protestantųteologijai paskelbus, kad religija esanti žmogaus sukilimas prieš Dievą,pasidarė iš viso nebeaišku, kas gali ar privalo būti vadinama ‘religijos’vardu. Ankščiau buvo tikima, esą Krikščionybė yra aukščiausia religinioreiškinio lytis ir todėl geriausiai gali atskleisti šio reiškinio esmę.Nūnai gi, jeigu “religija yra netikėjimas” (K. Barthas); jeigu ji yra“Dievo apgrobimas ir tuo pačiu atritimas nuo Dievo” (K. Barthas); jeigu“Dievo apreiškimas yra religijos panaikinimas” ir tuo pačiu visiška jos
negalimybė po Kristaus, nes “Kristus yra kiekvienos religijos teismas” (E.Brunneris), – tai suprantama, kad tokiu atveju Krikščionybė negali jungtisį religiją kaip bendrinę kategoriją ir reikšti šios kategorijos aukščiausiąlaipsnį. Tokiu atveju “Krikščionybė yra bereliginė” (D. Bonhoefferis).Tuomet ir religijos filosofija yra nebe Dievo-žmogaus bendravimo, ogreičiau žmogaus-sukilėlio apmąstymas, išreiškiąs ne tiek metafizikos, kiekantropologijos slinktį. Religijos filosofijos likimas visados priklauso nuojos objekto sampratos. Šiai temstant, silpsta ir atida kiek giliau patįobjektų pasklaidyti. Štai kodėl pastaraisiais dešimtmečiais religijosfilosofija vis labiau traukėsi filosofavimo užnugarin; net patys jos rėmaikažkaip išbluko, taip kad šiandien tiesiog nedrįsdama svarstyti religijosjos visumoje: religijos esmės apmąstymo vieton dabar vis ryškiau braunasireliginių apraiškų kritika. Dar painesnis yra antrasis klausimas, ką reiškia religiją svarstytifilosofiškai. Formaliai žiūrint, tai reiškia padaryti ją filosofijosobjektu. Bet štai, P. Tillichas kreipia mūsų dėmesį į tai, kad religijakaip tik nesiduodanti “būti filosofijos objektu”; ji užsisklendžiantifilosofiniam mąstymui; ir juo arčiau ji stovinti prie pradžios, juoprimygtiniau ji spiriantis “apibendrinančioms sąvokoms”. Tuo būdu religijosfilosofija patenkanti į labai keblią padėtį: arba ji sunaikinanti savąobjektą, kurį norėtų apmąstyti, arba pati esanti šio objekto sunaikinama.Nes “jeigu religijos filosofija nepaiso apreiškimo reikšmės (Anspruch), jiprasilenkia su savo objektu ir kalba ne apie tikrovinę religiją; jeigubetgi ji apreiškimo reikšmę pripažįsta, ji virsta teologija”. Apreiškimasdieviškosios valios skelbimo prasme grindžia kiekvieną, net ir labiausiaineišsivysčiusią, religiją. Tikrovinė religija be apreiškimo – ta ar kitalytimi – yra suvis neįmanoma, kadangi apreiškimu kaip tik ir byloja anagiliausia bei galutinė tikrovė, su kuria bendraujame. Be apreiškimo, kaip
matysime vėliau, ši tikrovė būtų bežadė, ir joks bendravimas su ja arbareligija būtų neįmanomi. Užtat “visos religijos ir remiasi tikru ar tariamuapreiškimu”; jo turinys visad įvairus; jo buvojimas betgi niekadneabejojamas; “kur tik esama religijos, ten esama ir įsitikinimoapreiškimu; apreiškimo sąvoka – nesvarbu, kokiu pavidalu – yra tiek patpaplitusi, kiek ir Dievo sąvoka. Šisai ankštas religijos ryšys su apreiškimu ir sukuria religijosfilosofijai aklavietės (aporia) būklę. Jeigu religijos filosofijaapreiškimo nepaiso, tai ji tuo pačiu nepaiso nė savo objekto pobūdžio irtodėl jį nutikrovina, kalbėdama apie religiją ne tokią, kokia ji yra, oapie tokią, kokią ją savo sąvokomis yra surentęs pats mąstytojas. Jeigutačiau religijos filosofija įtraukia apreiškimą į savo svarstybas,padarydama jį savo objektu, tai ji virsta teologija, kadangi teologijosobjektas ir yra anos galutinės tikrovės atsiskleidimas gamtoje beiistorijoje ir šio atsiskleidimo skelbimas religijos atstovų lūpomis. Taitikra, pasak P. Tillicho, aklavietė, “kadangi religijos filosofijaneprivalo rinktis nė vieno kelio”: ji neprivalo apreiškimo svarstyti kaipsavo objekto, bet ji neprivalo nė praeiti pro jį, tarsi jo iš viso nebūtų. Kur rasti išeitį iš šios aklavietės? – Tai klausimas, nuo kurio, P.Tillicho pažiūra, priklauso ne tik pačios religijos filosofijos, bet irfilosofijos apskritai likimas. Nes “jeigu esama bent vieno objekto,filosofijai esmiškai neprieinamo, tuomet tampa abejotina ir jos teisė į betkokį objektą”. Ši pastaba visu ryškumu atskleidžia dviprasmį filosofijosvaidmenį religijos atžvilgiu. Juk apreiškimas ir yra toksai filosofijaiesmiškai neprieinamas objektas. Bet jeigu apreiškimas lieka už filosofiniomąstymo sienų, tuomet susvyruoja ir patys filosofijos pagrindai. P.Tillichas teisingai pastebi, kad apreiškimas nėra dalinis: “jo reikšmė
apima visas sritis”. Apreiškimas skelbia bei reikalauja besąlyginiu irvisuotiniu būdu. Tad jei apreiškimas yra filosofijai užsklęstas, tai jisužsklendžia jai ir visa, ką apima. O jis apima visa. Besąlyginės reikšmėsvaldomoje erdvėje filosofijai vietos nebelieka, nes nebelieka objekto,kuris būtų laisvas nuo šios reikmės ir todėl filosofijai prieinamas.Tokioje erdvėje yra galima tik teologija – tiek bendrine dogmatikos, tiekskirtinga pavienių sričių prasme, pav. pažinimo teologija, meno teologija,technikos bei darbo teologija, revoliucijos bei išlaisvinimo teologija irįvairių įvairiausios kitos teologijos atšakos, kurių gausa mūsų dienomiskaip tik ir liudija apreiškimo reikmės visuotinumą. Šiuo atžvilgiu religijos filosofijai tenka sunkus uždavinys: įgalintisave pačią, įgalinant tuo ir filosofiją apskritai. Jeigu mums pasisektųpripažinti besąlyginę bei visuotinę apreiškimo reikmę ir sykiu sukurtireligijos filosofiją kaip neabejotinai tikrą filosofinę šaką, tuomet jisavaime išsilaisvintų iš minėtos aklavietės ir tuo pačiu iš teologijosgrėsmės. Bet jau iš anksto galima nujausti, kad šisai uždavinys nėralengvas. Atrodo, kad jį įveikti būtų galima, tik kitaip keliant pačiusklausimus ir einant kitokiu keliu, negu yra ėjusi įprastinė religijosfilosofija. Nes kol P. Tillicho teiginys, esą religija nesiduodafilosofiškai svarstoma, kadangi apreiškimas yra filosofijai užsklęstas, –kol šis teiginys nėra atremtas, tol religijos filosofijai visados grėspavojus nešioti filosofijos kaukę, o savo viduje būti slapta teologija.Todėl mes toliau ir mėginsime visu įtaigumu ryškinti čia dėstomų minčiųfilosofinį pobūdį, nes, tik tai padarius, bus galima šias mintis vadintibent religijos filosofijos apmatais, neturinčiais teologinių ataudų.

“Religijos vardas sako, kad religijos dalykas atremtas į du polius, tarp

kurių susikuria grįžtamasis veiksmas. Tai Dievo ir žmogaus susitikimas tamtikroje erdvėje, kurią įprasta vadinti šventa”. A. Maceina

Naudota literatūra:

Antanas Maceina “Religijos filosofija” Vilnius 1990