Operos Lietuvoje raida

Užsienio operos gastrolės

Operos teatro Lietuvoje gimimo data tenka laikyti 1636, kada Vilniuje
karaliaus pilyje buvo pastatyta karaliaus raštininko italo Virgilio
Puccitelli operos „Il ratto d’Elena“ (Elenos pagrobimas), o 1664 to paties
autoriaus „L’Andromeda“. Abi – italų kalba. Kadangi opera, kaip atskiras
teatrinio meno žanras gimė Italijoj XVI a. pabaigoje, galime tarti, kad
Lietuvos sostinė Vilnius ėjo beveik kartu su operos meno gimimu Vakarų
Europoje.

Libretisto ir kompozitoriaus sukurti veikalai dar nesudaro operos teatro.
Jiems scenoje pastatyti jau reikėjo turėti dainininkų, chorų ir
orkestrų.Yra išlikę žinių, kad Vilniuje ne tik būdavo statomos operos, bbet
taip pat koncertuodavo įvairūs orkestrai, gražiu giedojimu pasižymėdavo
bažnytiniai chorai. A. Kirkoras rašo, kad Kazimieras Jogailaitis XV a.
Trakų pilyje turėjęs 80 muzikantų orkestrą. T. Narbutas mini, kad 1515
Vilniaus vaivada Mikalojus Radvilas į suvažiavimą Vilniuje atvykęs su 100
muzikantų orkestru. Panašių žinių istoriniuose šaltiniuose
nestinga.Pvz.,1688 Vilniaus miesto pajamų ir išlaidų sąskaitose randame
tokį įrašą:”Šv. Jono bažnyčios muzikai už giedojimą rotušėje katalikiškoms
ir graikiškoms šventėms per visas tris Kalų dienas gavo 60 auksinų. Tų
pačių muzikantų vaišėms už midų ir alų – 10 auksinų.

Aukščiau duoti faktai akivaizdžiai liudija, kad Trakai ir Vilnius jau XXV
a. turėjo profesionalų muzikų orkestrus. Kadangi greta orkestrų, buvo ir
aukšto muzikinio lygio chorų, o prie chorų buvo ir solistų, tad aišku, kad
to meto operos pastatymai Vilniuje didelių sunkumų negalėjo turėti.

XVII a. vidury Vilniuje pradėjo lankytis italų operos trupės, į Lietuvą
atveždamos daugumą tu

uo metu Italijoje sukurtų ir vaidinamų operos veikalų.
Italai su savo, o vėliau ir su prancūzų operomis Vilnių lankė XVIII ir XIX
a. Vilniaus neaplenkė ir patys iškiliausi to meto italų dainininkai. Nuo
XVIII a. su savo operos gastrolėmis ir vokiečiai būdavo dažni Vilniaus
svečiai. Ypač žymus vokiečių op. trupių vadovas buvo W. Schmidkopfas.XVIII
a. į Vilnių su savo operos teatro trupe nekartą atvykdavo ir žinomas
Varšuvos teatralas V. Boguslavskis, o taip pat ir kiti lenkų operos teatro
antrepreneriai – D. Moravskis, jo žmona M. Moravska, M. Kažynskis, K.
Skibinskis ir kt. Gastrolių metu greta lenkų kompozitorių kūrinių, jie kai
kada atlikdavo ir žymiųjų V. Europos kompozitorių operos veikalus. Aplamai,
gastroliuojančių trupių dėka Vilnius pamatė G.Rossini, L.Cherubini, N.
Piccini, D. Sarti, D. Paisiello, A. Salieri, A. Mozarto, A. Bertono, F.
Boildiero ir kt. operas irr baletus.

Prie operos teatro Lietuvoje ugdymo prisidėjo ir patys lietuviai.
Pastatydami Puccitelli operą, jie parodė, kad Vilnius turi pakankamai
meninių jėgų operos veikalams, nes neabejotina, kad daugumą dainininkų
choristų ir orkestrantų sudarė lietuviai. Reikia manyti, kad jų muzikinis
paruošimas nebuvo menkas, nes yra žinių, kad Vilniuje prie Šv. Jono
bažnyčios. muzikos mokykla veikė jau 1513, o prie Vilniaus katedros nuo
1522. Vis dėlto Lietuvos aristokratija (karaliaus dvaras, didikai ir
stambesnieji bajorai) kurie labiausiai ir lankė bei palaikė italų, vokiečių
ir lenkų op. teatrų apsilankymus, savo lietuviško operos teatro Vilniuje
neįsteigė ir ne
eišugdė.

Operos spektakliai XIX a. ir XX a. pradžioje.

1795 politiniai įvykiai atnešė Lietuvai ilgiau negu ištisą amžių trukusią
Rusijos nelaisvę. Didikai, rusų vis daugiau slegiami, ilgainiui didesnių
teatrinių ansamblių nebepajėgė išlaikyti, todėl mirė ir vadinamasis dvaro
teatras. XIX a. rimtesnio pobūdžio teatrai gyvavo tik didžiuosiuose
Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune ir Gardine. Tačiau ir jie daugiausia
laikėsi tik italų, vokiečių ir lenkų operos trupių gastrolėmis.

To meto operos gyvenimo centras buvo Vilnius. 1805 Vilniaus universitetan
profesoriauti buvo pakviestas dr. J. Frankas, kurio žmona buvo gabi
dainininkė. J. Haydnas, kurdamas savo oratoriją „Pasaulio sutvėrimą“,
soprano partiją parašė Frankienei. Kunigas. M.K. Oginskis jai dedikavo savo
polonezą, drauge muzikai pritaikydamas poetinį tekstą. Be operos,
simfoninių ir kamerinių koncertų, pats reišmingiausias profesoriaus J.
Franko, kaip vaidinimų rengėjo, nuopelnas buvo J. Haydno oratorijos
„Pasaulio sutvėrimo“ pastatymas Vilniuje. Pastatyme dalyvavo apie 100
artistų orkestras, didelis choras ir solistai. Soprano partiją atliko
Frankienė. Vėliau tą Haydno oratoriją lietuviškai išvertė kunigas S.
Gimžauskas, 1876 Vilniaus kunigų seminarijos rektoriaus pavestas. Vertimą
buvo užsakęs grafas R.Tizenhauzas, kurio namuose Vilniuje tą ir kt.
kompozicijas atliko klierikų choras.

1840 Vilniuje apsigyveno kompozitorius Stanislovas Moniuška (Moniuszko,
1819-1872), lenkų tautinės operos pradininkas. Vilnius jam, kaip Lietuvos
bajorų kilmės vyrui, buvo savas miestas. Čia jis gyveno ir dirbo 1840-1858.
Drauge su vilniečių kompozitorium V. Kažynskiu, Vilniaus muzikiniame
gyvenime St. Moniuška per 18 m. pasireiškė kaip kompozitorius, dirigentas,
mokytojas ir net aktyvus visuomenės veikėjas. Vilniuje pirmą kartą buvo
pastatyta ik

ki šiol scenoje tebeesanti gyva jo opera „Halka“: 1847 buvo
atlikta koncertinėje formoje, o 1854 įvyko jos premjera Vilniaus operos
teatre. Tai buvo nemenkas Vilniaus kultūrinis laimėjimas. Iš viso Moniuška
parašė 14 operos veikalų, iš kurių vienas kitas buvo pastatytas ir
Vilniuje.

1845 Rotušės rūmuose atidarytame Vilniaus miesto teatre greta St.
Moniuškos rengiamų koncertų ir jo „Halkos“ pastatymo buvo vaidinami ir kitų
vilniečių kompozitorių operos veikalai ir nemaža operečių. V. Kažynskis
(1812-1870) parašė 4 operas, vaidintas Vilniuje; C. Cui (1835-1918) yra
autorius 7 operų, iš kurių viena kita taip pat buvo vaidinta Vilniaus
scenoje; kybartietis E. Mlynarskis (1870-1935) sukūrė komišką operą Vasaros
naktis, K. Galkauskas (1875-1963) parašė operą Čigonai, Vilniuje statytą
1908. Teatras turėjo solistų, 24 muzikantų orkestrą ir chorą. Visi operos
veikalai buvo atliekami lenkų kalba.

1862, Lietuvoje prasidėjus neramumams, caro administracija Vilniaus
miesto. teatrą uždarė. Jis vėl buvo atidarytas 1864 pabaigoje, tačiau visi
operos vaidinimai turėjo būti atliekami rusų kalba. 1865 vietinės operos
jėgos pastatė porą veiksmų iš V. Bellini operos „Normos“ ir porą veiksmų iš
G. Donizetti operos „Lucia di Lammermoor“. Valdžios neremiamas ir
cenzūruojamas, Vilniaus operos teatras pradėjo skursti ir nykti. Užtat
prasidėjo vis dažnesni ir dažnesni rusų dainininkų pasirodymai. Pirmoji
kregždė buvo rusų operos solistė D. Leonova(1867). Ryškesnė atgaiva į
Vilniaus operos teatrą atėjo 1872. Ją atnešė, meniniu požiūriu nepajėgi,
Croti vadovaujama italų operos trupė, Vilniaus scenoje pastatydama G.
Rossini „Sevilijos kirpėją“, G. Verdi „Traviatą“, „Rigolettą“, „Trubadūrą“,
„Ernanį“ ir kt. Visi veikalai buvo dainuojami italų kalba. P
Paskui Leonovą
vėliau pasekė ir kt. žymūs rusų operos solistai. Tiesa, antroje pusėje XIX
a. Vilniaus neaplenkdavo ir patys iškiliausi italų operos dainininkai, kaip
A. Mazzini, M. Batistini ir kt. Savo jėgomis, bet rusų kalba, 1872 buvo
pastatyta V. Bellini opera „Norma“, šį kartą ištisai. Tokio vokališkai
sunkaus veikalo pastatymas rodo, kad ir tuo metu Vilnius turėjo pajėgių
operos solistų. Oficiozinis Vilniaus laikraštis Vilenskij Vestnik 1866
rašė:” Teatras šiame krašte yra viena pačių veiksmingiausių priemonių čia
skiepyti rusiškiesiems pagrindams”. Tiems pagrindams stiprinti 1880
Vilniaus operos teatro scenoj buvo statyta pirmoji rusų opera – A.
Verstovskio „Askoldo kapas“. 1885 toje pačioje scenoje pirmą sykį buvo
vaidinama M. Glinkos Ivanas Susaninas. Greta rusiškų operos veikalų 1880-
1890 Vilniuje buvo statomos ir Vakarų Europos operos pvz. Bizet „Carmen“,
Verdi „Aida“, „Otello“ ir kt.

Vilniaus operos teatro rusų kalba meninis lygis ypač pakilo 1887, kai tam
teatrui ėmėsi vadovauti prityręs antrepreneris A. Kartanovas. 1890-1891
Vilniaus operos teatro dirigentu buvo V.Sukas, vėliau ilgą laiką buvęs
Maskvos Didžiojo Operos Teatro dirigentas. Jis sukomplektavo operos
orkestrą, pasirūpino solistų atranka ir chorų. Nuo 1887 iki XX a. pradžios
Vilniaus operos teatro veikla buvo itin gyva. Pvz., 1887-1888 sezono metu
buvo suvaidinti 84 operos spektakliai, kurių tarpe A. Rubinšteino „Demonas“
18 kartų. Bizet „Carmen“ 12, Moniuškos „Halka“ 10, Glinkos „Ivanas
Susaninas“ 9 kartus. 1897 Vilniuje pirmą kartą buvo pastatyta P. Čaikovskio
„Pikų dama“, o 1898 buvo paruoštos net keturios rusiškų operų premjeros –
M. Glinkos „Ruslanas ir Liudmila“, E. Napravniko „Dubrovskis“, A. Borodino
„Kunigaikštis Igorius‘ ir P. Čaikovskio „Opričnikas“.

XX a. pradžioje Vilniuje sumažėjo italų operos trupių gastrolės: iš 13
gastroliuojančių sambūrių 1901-1915 tik 3 buvo italų. Iš 1903-1913 Vilniaus
operos teatre pastatytų 13 premjerų, devynios buvo rusų kompozitorių. Greta
operos 1865-1914 didelę Vilniaus miesto teatro repertuaro dalį sudarė
Offenbacho, J. Strausso, R. Planquetto, F. Suppe, E. Kahlmano, F. Leharo ir
kt. autorių operetės atliekamos daugiausia vietinių jėgų. 1874 Vilniuje
gastroliavo prancūzų operetė, daugiausia vaidinusi Offenbacho veikalus.
Anot J. Gaudrimo ” Carinis režimas užgniaužė bet kokia lietuvių
nacionalinės operos ir kitų sceninių žanrų iniciatyvą. Dar daugiau –
Lietuvos sostinėje nebuvo leidžiama statyti net kitataučių kompozitorių
operų, parašytų lietuviškais siužetais” ( Iš Lietuvių muzikos istorijos I
68 ). Iš tikro, Vilniuje nebuvo leista statyti A. Ponchiello operos
„Lietuviai“, dar kitaip vadinamo ”Aldona“, kuri XX a. pradžioje buvo
vaidinama Petrapily. Nors buvo dedama pastangų, nebuvo leista Vilniuje
statyti ir H. Jareckio operos „Mindaugas, Lietuvos karalius“, kurios
premjera įvyko 1880 Lvovo operos teatre. To paties likimo sulaukė S.
Lazzari opera „Le Sauteriot“ ( libretas, sukurtas pagal E. von Kayserlingo
veiklą „Ein Fruehlingsopfer“, vaizduoja lietuvių kaimiečių buitį ) ir V.
Gavronskio opera „Pajauta“, kurios siužetas ataustas lietuvių mitologija.

Kiti Lietuvos miestai pastovių operos teatrų tada neturėjo. Retkarčiais
Vilniaus operos teatras surengdavo gastroles Kaune. Pirmos tokios gastrolės
čia įvyko 1861: buvo parodyta Moniuškos „Halka“, V. Bellini „Sonnambula“,
G. Donizetti „Pulko duktė“ ir kt. Gardinas, Šiauliai, Panevėžys ir kiti
Lietuvos miestai tenkindavosi kamerinės muzikos koncertais ar nedažnais
atskirų operos solistų pasirodymais.

Lietuvos opera 1920-1944

Lietuvos muzikinis, kaip ir visas kultūrinis gyvenimas atgijo po I
pasaulinio karo, atsikūrus nepriklausomai valstybei. 1920 04 16 prie
Lietuvos Meno Kūrėjų Draugijos buvo įsteigta Muzikos sekcija. Netrukus
dainininkų tarpe kilo sumanymas statyti scenoje atskiras operų ištraukas.
Pradžioje pasirinkta atskiri paveikslai iš A. Rubinšteino „Demono“ ir P.
Čaikovskio „Eugenijus Onegino“. Vokaline dalimi pavesta rūpintis Al.
Kačanauskui, muzikiniu apipavidalinimu ir operos orkestro organizavimu – J.
Tallat-Kelpšai. 1920 iš JAV į Lietuvą grįžo M. Petrauskas ir solistas
Antanas Sodeika. Prisijungę prie K. Petrausko jie apsigyveno Vilniuje,
rengė koncertus Lietuvos miestuose ir didesniuose miestuose miesteliuose, o
Vilniuje pradėjo organizuoti Liaudies operą. Kauniečiai muzikai Vilniun
neskubėjo, bet rinko dainininkus ir kitus muzikus, tinkamus operos teatrui,
kurių tarpe ypač veikli buvo operos solistė Vladislava Grigaitienė.

1920.5.5 Steigiamojo Seimo Svietimo komisija patvirtino teatrui steigti
sąmatą, kuri siekė 110.000 auksinių. 1920.10.09 tariamam Lenkijos
maištininkui gen. Želigovskiui Vilnių nuo Lietuvos atplėšus, į Kauną atvyko
abu broliai Petrauskai ir A. Sodeika. M. Petrauskas netrukus vėl išvyko į
JAV, o K. Petrauskas su A. Sodeika prisijungė prie Kaune gyvenusių
operininkų. Tuoj buvo sudaryta Lietuvos Operos taryba, kurion įėjo K.
Petrauskas, St. Šilingas, J. Tallat-Kelpša ir J. Žilevičius, tuometinis
L.M.K.D.-jos žinioje esančio Kauno miesto teatro administratorius. Taryba
statymui parinko G. Verdi operą „Traviatą“, nes visiems tos operos
vaidmenims atlikti užteko savų dainininkų. Julius Štarka buvo pakviestas
išmokyti savo chorą „Traviatos“ chorinę partiją. Ypač su dideliais
sunkumais susidurta, kai reikėjo organizuoti operos orkestrą.Tuo metu Kaune
gyvenusių instrumentalistų neužteko, reikėjo ieškoti kariuomenės pulkų
orkestruose. Tokiu būdu sudarytame operos orkestre tebuvo 24 orkestrantai.
Operos koncertmeisteriu tuo pat pradžios buvo pianistas L. Hofmekleris.
Karo metu labai nukentėjusių teatro rūmų sutvarkymui daug rūpesčio padėjo
teatro administratorius J. Žilevičius. „Traviatai“ parinktos dekoracijos
buvo sulopytos ir restauruotos, o solistų ir choro drabužiai buvo paprasti
išeiginiai, nes stilingiems pasiūdinti nebuvo nei lėšų, nei medžiagų.

Traviatos premjera lietuvių kalba įvyko Kaune 1920.12.31. Spektaklio
dirigentas buvo J. Tallat-Kelpša, pastatymu rūpinosi K. Petrauskas,
režisierius K. Glinskis, chormeisteris J. Štark, režisieriaus padėjėjas J.
Stumbras, muzikantų sufleris J. Žilevičius. Violetos vaidmenį atliko Ad.
Nezabitauskaitė-Galaunienė, Alfredo K. Petrauskas, Tėvo A. Sodeika, Floros
V. Podėnaitė, Aninos J. Vencevičaitė, Barono J. Bieliūnas, Markizo ir
Daktaro P. Oleka, Gastono V. Marcinkus. Premjera susilaukė apie 1000
žiūrovų, kurie spektaklį sutiko griausmingomis ovacijomis ir džiaugsmo
ašaromis. Nors nestigo trūkumų (menkas orkestras, paprasti išeiginiai
drabužiai, dalis nepatyrusių solistų), „Traviatos“ premjera, ypač K.
Petrausko dėka, vokaliniu, muzikiniu ir vaidybiniu požiūriu išsilaikė
profesinio operos teatro aukštumoje.

Kauno miesto gyventojai operos teatrą visokeriopai rėmė ir gausiai jį
lankė. Tai teatrui padėjo sparčiai augti. Po penkerių darbo metų operos
orkestras jau buvo beveik pilno sąstato, paūgėjo solistų šeima ir choras,
įsigyta nemaža teatrinio turto (stilingų drabužių, dekoracijų, baldų ir
butaforijos), tuo tarpu kai 1921-22 operos teatro etatus sudarė 1
dirigentas, 1 chormeisteris, 1 režisierius, 10 solistų, 24 orkestrantai, 20
choro artistų ir tik 4 balerinos, O. Dubeneckienės vadovaujamos.

Lietuvos Operos teatras, dar būdamas L.M.K.D.-jos žinioje, pastatė (be
Traviatos): M. Petrausko „Birutę“ 1921.02.16, A. Rubinšteino „Demoną“
1921.06.16, ir G.Verdi „Rigolettą“ 1921.11.3.

1922 I operos teatras buvo suvalstybintas ir parėjo Švietimo
ministerijos žinion. Pirmojo direktoriaus pareigoms eiti laikinai buvo
paskirtas operos solistas A. Sodeika.

Valstybinis Operos teatras, turėdamas tvirtą medžiaginį pagrindą,
tiesiog šuoliais ėmė kilti į menines aukštumas. Jo repertuare
nepriklausomos Lietuvos laikais buvo šie veikalai: Gounod „Faustas“
1922.03.16, Leoncavallo „Pajacai“ 1922.09.23, Gluecko „Pavasario karalaitė“
1922.09.23, Čaikovskio „Eugenijus Onieginas“ 1923.9.23, Bizet „Carmen“
1924.02.07, Rossini „Sevilijos kirpėjas“ 1924.04.12, Puccini „Madama
Butterfly“ 1924.09.25, Puccini „Tosca“ 1924.10.28, Mascagni „Cavalleria
Rusticana“ 1925.01.11, Čaikovskio „Pikų Dama“ 1925.05.22, Gounod „Romeo ir
Julija“ 1925.02.11, Offenbacho „Hoffmanno pasakos“ 1925.11.12, Wagnerio
„Lohengrinas“ 1926.03.03, Thomas „Mignon“ 1926.10.01, Verdi „Kaukių balius“
1926.10.30, Halevy „Žydė“ 1927.03.06,Puccini „Bohema“ 1927.05.26, Verdi
„Aida“ 1927.11.10, D’Alberto „Pakalnė“ 1928.02.21, Nikolai „Vindzoro
kūmutės“ 1928.05.15, Wolf-Ferrari „Madonos brangenybės“ 1928.11.17,
Napravnoko „Dubrovskis“ 1929.02.07, Ponchielli „La Gioconda“ 1929.05.02,
Verdi „Trubadūras“ 1929.11.14, Mussorgskio „Borisas Godunovas“ 1930.02.27,
Giordano „Andre Chenier“ 1930.10.26 Massenet „Verteris‘ 1931.01.02,
Offenbacho „Perikola“ 1931.09.09, Saint-Saenso „Samsonas ir Dalila“
1931.05.08, Aubero „Fra Diavolo“ 1931.09.23, Meyerbeerio „Hugenotia“
1932.01.22, Rimskij-Korsakovo „Caras Saltanas“ 1932.03.12, Planquetto
„Kornevilio varpai“ 1932.04.29, Charpantier „Luiza“ 1932.11.09, Puccini
„Skraistė“, Sesuo „Angelika“ ir „Jonas Schicchi“ 1933.01.13, J.
Karnavičiaus „Gražina“ 1933.02.16, Mozarto „Don Žuanas“ 1933.12.03 ,
Smetanos „Parduotoji nuotaka“ 1934.03.07, Delibo „Lakmė:“ 1934.04.14, J.
Strausso „Čigonų baronas“ 1934.10.16, Borodino „Kunigaikštis Igorius“
1935.02.09, Wolf-Ferrari „Keturi storžieviai“ 1935.04.26, Flotowo „Marta“
1935.09.15, A. Račiūno „Trys talismanai“ 1936.03.19, Donizetti „Don
Pasquale“ 1936.10.23, Rimskij-Korsakovo „Kitežas“ 1936.12.22, J.
Karnavičiaus „Radvila Perkūnas“ 1937.02.15, Dvožako „Undinė“ 1937.12.12,
Schuberto „Meilės daina“ 1938.03.19, Verdi „Otello“ 1938.10.15,
Humperdincko „Jonukas ir Gretutė“ 1938.12.23, M. Petrausko – J. Dambrausko
„Eglė“ 1939.09.15, Massenet „Manon“ 1939.09.11, Mozarto „Figaro vestuvės“
1940, D’Alberto „Mirusios akys“ 1940.06.09.

Sovietų Rusijai okupavus Lietuvą, 1940.11.07 Valstybiniame Operos teatre
buvo pastatyta pirmoji sovietinė opera J. Dzeržinskio Ramusis Donas. 1941-
1944 hitlerinės Vokietijos okupacijos laikotarpyje buvo pastatyta originali
St. Šimkaus 4 veiksmų opera Pagirėnai. Leharo operetės Grafas
Liuksemburgas, Linksmoji našlė ir atnaujinta keletas senų operų pastatymų.

Nuo 1920.12.31 iki 1944.06.15 Lietuvos Valstybinis Operos teatras
pastatė 66 operos veikalus (skaitant keletą operečių) ir suvaidino apie
2700 spektaklių. Muzikiniame pasaulyje plačiau pažįstami veikalai
nepriklausomoje Lietuvoje turėjo didelį pasisekimą ir buvo vaidinami po
keliasdešimt kartų. Valstybinis Operos teatras, švęsdamas savo darbo
dešimtmetį, jau turėjo 3 nuolatinius dirigentus, 2 režisierius, daugiau
negu patrigubėjusį solistų sąstatą, apie 50 asmenų profesionalų chorą
(reikalui esant, papildomą mėgėjais), pilno sąstato simfoninį orkestrą,
savo dekoracijų ir scenos padargų dirbtuves, drabužių siuvyklą, gerai
suorganizuotą teatro ir scenos administraciją. Per antrąjį darbo dešimtmetį
operos teatro meno personalas padidėjo skaičiumi, meniniu požiūriu augo,
žiūrovą imponavo muzikine ir vaidybos kultūra.

Dar tuo metu, kai operos teatras buvo L.M.K.D.-jos žinioj, apie metus
laiko teatro direktoriaus pareigas ėjo Vaclovas Biržiška, o teatro
administratorius buvo J. Žilevičius. Teatrą suvalstybinus, nuo 1922.02.23
iki 1925 meniniais ir administraciniais teatro reikalais rūpinosi Operos
meno taryba (A. Sodeika, J. Tallat-Kelpša ir J. Bieliūnas). 1925 Švietimo
ministerija sudarė Valstybinio Teatro direkcija, kurios pirmininkas buvo L.
Gira, o nariai A. Rucevičius ir A. Kernius. 1926-1928 Valstybinio Teatro
direktorius buvo A. Siutkus, 1928-1930 Jurgis Savickas, kaip teatro darbų
tvarkytojas ir jo kultūros ugdytojas palikęs itin gilius pėdsakus. 1930
Valstybinio teatro direktorium buvo paskirtas iš Maskvos grįžęs Andrius
Oleka-Žilinskas, kuris nepriklausomos Lietuvos teatre pasireiškė kaip
gilios teatrinės kultūros režisierius, aktorius ir administratorius. Jam
1933 pabaigoj pasitraukus, kaip laikinas direktorius teatrą valdė Švietimo
ministerijos referentas Vaclovas Kasakaitis, o nuo 1935 iki bolševikų
okupacijos 1940.06.15 direktorium buvo muzikas Viktoras Žadeika, o po jo
Antanas Juška. Pirmojo bolševikmečio (1940-1941) Valstybinio teatro
direktorium buvo aktorius Juozas Grybauskas, o vokiečių okupacijos metu
(1941-1944) operos solistas Vladas Ivanauskas. 1922-1944 teatro
administratorium buvo Pijus Adomavičius. Teatro scenos administratorium
buvo Juozas Vizgirda.

Pirmasis Valstybinio operos teatro dirigentas buvo Juozas Tallat-Kelpša.
Teatre jis tebedirbo ir antrą kartą Sovietų Rusijai Lietuvą okupavus. 1924
operos dirigentu buvo pakviestas Juozas Gruodis. Jis Žymiai pakelė operos
teatro muzikinę kultūrą, bet dirigavimo nemėgo ir 1927 iš teatro
pasitraukė. Tada kaip meno vadovas ir vyr. dirigentas pradėjo dirbti
Mykolas Bukša (1869-1953), aiškų, klasikinių mostų dirigentas akademikas.
Grįžęs iš Rusijos, jis visu dideliu patyrimu ir gilia muzikine kultūra
įsijungė į Lietuvos tautinio operos teatro kultūros ugdymą. Jis dirigavo ir
pirmąsias liettuvių kompozitorių operas: J. Karnavičiaus „Gražiną‘ ir
„Radvilą Perkūną“, A. Račiūno „Aris talismanus“ ir St. Šimkaus „Pagirėnus“.
Didžiausi M. Bukšos nuopelnai – operos orkestro muzikinio lygio pakėlimas,
solistų kultūros ugdymas, rūpestingas operų pastatymų paruošimas. 1927-1932
keletą operos spektaklių dirigavo (pvz. Verdi „Aida“) St. Šimkus. L.
Hofmekleris (nacių auka 1941), nuolatinis baleto dirigentas, sėkmingai yra
dirigavęs ir keletą operos veikalų. 1933 dirigentų gretoj pasirodė nauja
pajėga – Vytautas Marijošius. Po pasisekusio debiuto, dar porą metų
dirigavimo meną studijavęs Prahoje, V. Marijošius, 1936-1944 muzikiniu
požiūriu yra paruošęs puikiai pasisekusių premjerų (pvz. Verdi „Otello“) ir
davęs eilę operos atnaujinimų. 1941-1944 jis buvo Valstybinio Operos teatro
meno vadovas. Greta lietuvos dirigentų nepriklausomos Lietuvos
Valstybiniame Operos teatre yra atskiras operas statę, ar tik kaip
gastrolieriai pasirodę, ir būrys žinomų užsenio dirigentų, kurių tarpe
minėtini Em. Cooper, Scherchen, N. Malko, A.L. Wolff, I. Dubroven, A.
Coates, F.v. Hoesslin, D. Titelberg ir kt.

Valstybinio Operos teatro chormeistriu nuo 1920.12.31 iki 1944.06.15
buvo kompozitorius Julius Štarka (1894-1660). Jo vadovaujamas choras per
keletą metų pasiekė aukštos chorinio dainavimo kultūros ir buvo laikomas
vienu pačių geriausių operos chorų Pabaltyje. J. Štarkos pavaduotoju, o
drauge ir operos muzikantų sufleriu, ilgą laiką buvo kompozitorius Jonas
Dambrauskas.

Po vieną kitą operos veikalą pastatė režisieriai K. Glinskas, A. Sutkus,
A. Rusteikis, B. Dauguvietis, A. Oleka-Žilinskas, St. Dautartas, A. Zauka,
J. Stumbras nuo pat pradžios buvo nepakeičiamas režisieriaus padėjėjas.
Greta savų režisierių, atėjusių iš dramos teatro ir neturėjusių patyrimo
operos statymo darbe, ilgesnį laiką Lietuvoje dirbo kviestiniai
režisieriai, daugiausia rusai emigrantai: N. Viekovas, N. Tichomirovas,
D.F. Arbeninas ir T. Pavlovskis. Pastarasis be eilės pasaulinių operos
veikalų, nepaprastai stilingai pastatė A. Račiūno operą „Tris talismanus“.
Greta T. Pavlovskio nuo 1931 nuolatinis operos režisierius buvo Petras
Oleka, ypač lietuvių autorių operų pastatymuose bandęs ieškoti savaimingų
lietuvių vaidybos formų.

Nepriklausomoje Lietuvoje Valstybiniame Operos teatre visi veikalai buvo
dainuojami lietuvių kalba. Išimtį sudarydavo tik solistai gastrolieriai,
kuriems būdavo leidžiama dainuoti savo ar operos originalo kalba. Kaip
operos libretų vertėjai nusipelnė F. Kirša, B. Sruoga, K. Binkis, M.
Vaitkus, Alė Sidabraitė (E. Žalinkevičaitė), Al. Kutkus ir kt. 1934-1942
nuolatinis operų vertėjas buvo Stasys Santvaras.

Dekoratyviniu menu, be vienos kitos išimties (Bizet „Carmen“ dekoravo
Benoit, Rimskij-Korsakovo „Carą Saltaną“ Goncarova, „Gradą Kitežą“
Korovinas, Verdi „Aidą“), rūpinosi Vl. Didžiokas, V. Dubeneckis (1920-
1925), M. Dobužinskis (1925-1939), Ad. Galdikas, P. Kalpokas, O.
Dubeneckienė-Kalpokienė, Ad. Varnas, St. Kudokas, J. Gregorauskas
(dekoracijų dirbtuvės vedėjas), K. Šimonis; vėliau jaunesnieji dailininkai
V. Andriušis, L. Triukys, V. Dobužinskis, St. Ušinskis, C. Janušas, Š.
Zelmanavičius ir kt. Savo kultūra ir talentu lietuvos operos teatro
dekoratyviniam menui ypač didelių nuopelnų turi M. Dobužinskis, sukūręs
dekoracijas P. Čaikovskio „Pikų damai“, W. A. Mozarto „Don Žuanui“,
R.Wagnerio „Lohengrinui“, Massenet „Verteriui“ ir kt. Talentingi jo
mokiniai buvo Liudas Truikys (A. Račiūno „Trijų talismanų“, Verdi „Otello“,
„D’Alberto“, „Mirusių akių“ dekoratorius), Viktoras Andriušis (daugiau
dekoracijų davęs baleto teatrui), Vytautas Palaima (Klaipėdos ir Vilniaus
teatrų dekoratorius) ir kt.

Lietuvių tautinis operos teatras savo darbą pradėjo tik su 10 operos
solistų, kurių daugumas dainavimo studijas buvo baigę Rusijoje. Ilgainiui į
teatrą atėjo dirbti Kauno ir Klaipėdos konservatorijas baigę dainininkai.
Nemaža jų dalis studijas gilino Italijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje.
1920.12.31 – 1940.06.15 operos solistų šeimą sudarė šie solistai
(vyresniškumo tvarka): koloratūriniai sopranai – A. Nezabitaustė-
Galaunienė, E. Kardelienė, E. Mickūnaitė (JAV lietuvaitė, dainavusi tik
1931-1932 sezone), M. Žilinskienė-Bručkuvienė, J. Jasaitytė; lyriniai
sopranai – Jul. Dvarionaitė, O. Pocienė (JAV lietuvaitė, trumpą laiką
tedainavusi), Gr. Matulaitytė, A. Dambrauskaitė, Al. Staškevičiūtė, E.
Kalesevičienė, J. Augaitytė, Pr. Radzevičiūtė, P. Zaniauskaitė, El.
Mažrimaitė, R. Mainelytė, R. Vilčiauskaitė; dramatiniai sopranai – Vl.
Polovinskaitė-Grigaitienė, V. Podenaitė, M. Rakauskaitė (JAV lietuvaitė,
Valstybiniame Operos teatre dirbusi 1922-1944), A. Dagelytė, Iz.
Motiekaitienė, B. Darlys-Drangelienė (JAV lietuvaitė, dirbusi teatre 1938-
1940), A.Karaliūtė, P. Kaupelytė; mezzo-sopranai – J. Vencevičaitė, V.
Jonuškaitė, M. Lipčienė, A. Dičiūtė, O. Kaskas-Katkauskaitė (JAV
lietuvaitė, Lietuvoj tedainavusi 1931; vėliau buvo Metropolipan operos
solistė Niujorke), V. Nainytė, A. Kalvaitytė, S. Adomaitienė, S. Kudokienė,
A. Arnastauskienė, F. Pupėnaitė, S. Nasvytytė, A. Aygustinavičienė;
tenoriai – K. Petrauskas, Al. Kutkus, J. Byra, J. Babravičius, J. Kudirka,
St. Dautartas, Vl. Ivanauskas, K. Orantas, St. Santvaras, Ant. Sprindys, K.
Gutauskas; baritonaiAnt. Sodeika,, Al. Kačanauskas, J. Bieliūnas, L.
Šulginas, A. Bručkus, J. Mažeika, J. Būtėnas (JAV lietuvis), Vl.
Baltrušaitis, Stepas Sodeika, St. Katelė, Stasys Sodeika, St. Audėjus, Ant.
Kučingis, Ip. Nauragis, J. Likanderis.

Kiekvieną pavasarį, kaip tradiciją, Valstybiniame Operos teatre (latvių,
estų, vokiečių, prancūzų, italų, rusų ir kt.) gastrolės. 1936 buvo atvykęs
F. Šaliapinas ir suvaidino Mussorgskio Borisą Godunovą, Borodino Kunigą
Igorį, Gounod Fausto Mefistofelį, Rossini „Sevilijos kirpėjo“ Don Basilijų.
Savo ruožtu Lietuvos Valstybinio Operos teatro solistai vykdavo gastrolių į
užsienį. Tradiciniai pasikeitimai operos dainininkais buvo įsigalėję
Pabaltijo kraštuose. Ypač dažni svečiai Rygoje būdavo tenorai K. Petrauskas
ir Al. Kutkus. Estijoje ir Latvijoje yra dainavusios V. Grigaitienė, V.
Jonuškaitė, A. Dambrauskaitė ir kt. Al. Kutkus dainavo Leoncavallo
„Pajacus“ ir Mascagni „Cavalleria Rusticana“ Stockholmo Karališkame Operos
teatre. V. Jonuškaitė turėjo gastroles Paryžiaus Operoje „Comique“, Ant.
Kučingis dainavo Kecalio vaidmenį (B. Smetanos „Parduotojoje nuotakoje“)
Prahoj, Narodni Divadlo teatre, Ip. Nauragis pasirodė Puccini Vardo teatre
Milane, J. Mažeika gastroliavo Vienoje, Vl. Grigaitienė nekartą dainavo
Vokietijoje. 1936 į Buenos Aires miestelį buvo išvykęs gastroliuoti V.
Jonuškaitė, K. Petrauskas, J. Mažeika, Ip. Nauragis ir rež. P. Oleka,
žinomame „Colon“ teatre pirmaeilius vaidmenis atlikę trejose rusų operose,
kurias dirigavo Em. Cooper. K. Petrauskas 1937 atliko Rimskij-Korsakovo
operą „Grad Kitež“ Kutermos vaidmenį Milano teatro alla Scala scenoje,
susilaukęs puikių operos kritikos atsiliepimų.

Beveik visi didieji operos veikalai turi baleto intarpas. Tačiau
nelengva buvo problema „Traviatos“ baletinius intarpus pastatyti scenoje
1920.12.31, kai savų baleto šokėjų beveik nebuvo. Darbo ėmėsi O.
Dubeckienė, parinkusi keletą operos choro merginų ir vargias negalais
baletinius šokius paruošusi. Netrukus prie Valstybinio teatro buvo įsteigta
baleto studija, kurios dėka jau 1925.12.04 buvo pastatyta Delibo
„Coppelia‘. Tokiu būdu gimė lietuvių tautinis baleto teatras, kuris šalia
atskirų baleto veikalų statymo atlikdavo ir visus didžiųjų operų baletinius
intarpus.

Kaune tebuvo vieni teatro rūmai, kurių scenoje, be operos dirbo dar
dramos ir baleto teatrai. Toks susigrūdimas trukdė darbą vieniems ir
kitiems. Valstybinis Operos teatras vidutiniškai per vieną sezoną
paruošdavo 3 premjeras.

Operos solistų tarpe beveik visą laiką buvo jaučiama Kipro Petrausko
(1886-1968) įtaka. Pats jis, dar prieš I pasaulinį karą (1910) pradėjęs
dainuoti Petrapilio Marijos teatre, buvo pagarsėjęs kaip nepaprasto balso
(lirico-spinto) tenoras ir retų vaidybinių gabumų aktorius. Jo dainavimas
ir vaidyba buvo tie gyvi pavyzdžiai, kurie daugelį lietuvių solistų skatino
temptis ir kilti į aukštą operos meno lygį. Operos teatro solistų trupė
ilgainiui jau buvo tokia pajėgi, jog nebūdavo didelio vargo ir sunkiausiam
operos veikalui scenoje pastatyti.

Valstybinio operos teatro sezonas būdavo gana ilgas: tęsdavosi ištisus 9
mėnesius Be eilinių vaidinimų ir anksčiau pastatytų veikalų kartojimo ar
atnaujinimo, kiekvienai naujai premjerai paruošti būdavo skiriama apie 3
mėnesius laiko.

Valstybinio Operos teatro darbus teigiamai vertino ne tik lietuvių
muzikos kritikai, bet ir apsilankę kitų kraštų operos meno žinovai. Savo
darbais per palyginti trumpą laiką lietuvių tautinis operos teatras
įsirikiavo į pirmaeilių Europos teatrų gretą. Jo pastatymai muzikinių ir
teatrinių požiūriu būdavo puikus, stilingi, vokališkai ir vaidybiškai gerai
atliekami.

Valstybinis Operos teatras kasmet dviem savaitėms išvykdavo gastrolių į
Klaipėda. Gastrolės buvo rengiamos ir į kitus Lietuvos miestus: Tauragę,
Telšius, Šiaulius, Biržus, Panevėžį ir kt., į kuriuos vykta su lengvesnio
pobūdžio veikalais, kaip Rossini „Sevilijos kirpėjas“, Verdi „Traviata“ ir
panašiais. Kai 1939 buvo atgautas Vilnius, netrukus ir ten buvo surengti
Valstybinio Operos teatro vaidinimai. Be gastrolių Valstybinis Op. teatras
Kaune dar rengdavo papigintomis kainomis dieninius spektaklius gimnazijų
mokiniams, universiteto studentams ir atskirų organizacijų nariams ar tų
organizacijų suvažiavimas. Tokiu būdu operos menas nepriklausomoje
Lietuvoje buvo aprėpęs gana plačias klausytojų mases, buvo mėgstamas ir
gausiai lankomas, pvz. 1936-1937 sezono metu Valstybiniame teatre, greta
dramos ir baleto spektaklių, buvo suvaidinti 29 operos veikalai 127 kartus.
Klausytojų į teatrą atėjo 68.198, pajamų gauta 193,764,70 lt.

„Aukuro“ draugija buvo padėjusi pastangų įsteigti operos teatrui
Klaipėdoje. 1934-1935, pasikvietus iš Kauno talkon K. Petrauską ir dar porą
solistų, vietines muzikos mokyklos jėgomis buvo pastatyta ir 7 kartus
suvaidinta Gounod opera „Faustas“. Pastatymo dirigentas buvo kompozitorius
J. Kačinskas, režisierius St. Dautartas, chormeisteris Step. Sodeika,
baletmeisterė J. Juškevičiūtė. Švietimo ministerijai paskyrus lėšų,
„Faustas“ dar buvo vaidinamas 1935-1936 sezono metu. Aplamai Klaipėda
tenkinosi Valstybinio Operos teatro gastrolėmis, kurios ten buvo rengiamos
kiekvieną sezoną, kol 1939 hitlerinė Vokietija Klaipėdos kraštą vėl
prijungė prie Reicho.

II pasauliniam karui įsisiūbavus ir nacinei Vokietijai okupavus Lietuva,
1941 pabaigoje buvo įsteigtas operos teatras Vilniuje, 5 kur5 iš Kauno
persikėlė solistai: J. Augaitytė, S. Adomaitienė, J. Jasaitytė-Gutauskenė,
El. Mažrimaitė, F. Pupėnaitė, Vl. Baltrušaitis, K. Gutauskas, St. Liepas,
režisierius Ant. Zauka ir baletmeisteris V. Germanavičius. Operos steigimą
Vilniuje palengvino tai, kad ten jau veikė Filharmonijos orkestras ir
choras. Pirmoji Vilniuje pastatyta opera buvo Gounod „Faustas“. Paskui ją
netrukus sekė Puccini „Butterfly“, Gounod „Romeo ir Džiuljeta“, Rossini
„Sevilijos kirpėjas“, Verdi „Traviata“ ir „Rigoletto“. Iš Kauno vykdavo
dirigentai M. Bukša ir Vyt. Marijošius, tačiau nuolatinis Vilniaus Operos
teatro dirigentas buvo J. Kačinski, o chormeisteris – Br. Budriūnas. Kiek
vėliau į Vilnių persikelė vyresnės kartos operos solistai J. Vencevičaitė
ir Al. Kutkus. Teatro direktorius buvo Vyt. Alantas. Teatras išsilaikė nuo
1941 iki 1944 vasaros, kai Lietuvą vėl okupavo Rusija.

Leave a Comment