Užsienio operos gastrolės
Operos teatro Lietuvoje gimimo data tenka laikyti 1636, kada Vilniujekaraliaus pilyje buvo pastatyta karaliaus raštininko italo VirgilioPuccitelli operos „Il ratto d’Elena“ (Elenos pagrobimas), o 1664 to patiesautoriaus „L’Andromeda“. Abi – italų kalba. Kadangi opera, kaip atskirasteatrinio meno žanras gimė Italijoj XVI a. pabaigoje, galime tarti, kadLietuvos sostinė Vilnius ėjo beveik kartu su operos meno gimimu VakarųEuropoje. Libretisto ir kompozitoriaus sukurti veikalai dar nesudaro operos teatro.Jiems scenoje pastatyti jau reikėjo turėti dainininkų, chorų irorkestrų.Yra išlikę žinių, kad Vilniuje ne tik būdavo statomos operos, bettaip pat koncertuodavo įvairūs orkestrai, gražiu giedojimu pasižymėdavobažnytiniai chorai. A. Kirkoras rašo, kad Kazimieras Jogailaitis XV a.Trakų pilyje turėjęs 80 muzikantų orkestrą. T. Narbutas mini, kad 1515Vilniaus vaivada Mikalojus Radvilas į suvažiavimą Vilniuje atvykęs su 100muzikantų orkestru. Panašių žinių istoriniuose šaltiniuosenestinga.Pvz.,1688 Vilniaus miesto pajamų ir išlaidų sąskaitose randametokį įrašą:”Šv. Jono bažnyčios muzikai už giedojimą rotušėje katalikiškomsir graikiškoms šventėms per visas tris Kalų dienas gavo 60 auksinų. Tųpačių muzikantų vaišėms už midų ir alų – 10 auksinų. Aukščiau duoti faktai akivaizdžiai liudija, kad Trakai ir Vilnius jau XVa. turėjo profesionalų muzikų orkestrus. Kadangi greta orkestrų, buvo iraukšto muzikinio lygio chorų, o prie chorų buvo ir solistų, tad aišku, kadto meto operos pastatymai Vilniuje didelių sunkumų negalėjo turėti. XVII a. vidury Vilniuje pradėjo lankytis italų operos trupės, į Lietuvąatveždamos daugumą tuo metu Italijoje sukurtų ir vaidinamų operos veikalų.Italai su savo, o vėliau ir su prancūzų operomis Vilnių lankė XVIII ir XIXa. Vilniaus neaplenkė ir patys iškiliausi to meto italų dainininkai. Nuo
XVIII a. su savo operos gastrolėmis ir vokiečiai būdavo dažni Vilniaussvečiai. Ypač žymus vokiečių op. trupių vadovas buvo W. Schmidkopfas.XVIIIa. į Vilnių su savo operos teatro trupe nekartą atvykdavo ir žinomasVaršuvos teatralas V. Boguslavskis, o taip pat ir kiti lenkų operos teatroantrepreneriai – D. Moravskis, jo žmona M. Moravska, M. Kažynskis, K.Skibinskis ir kt. Gastrolių metu greta lenkų kompozitorių kūrinių, jie kaikada atlikdavo ir žymiųjų V. Europos kompozitorių operos veikalus. Aplamai,gastroliuojančių trupių dėka Vilnius pamatė G.Rossini, L.Cherubini, N.Piccini, D. Sarti, D. Paisiello, A. Salieri, A. Mozarto, A. Bertono, F.Boildiero ir kt. operas ir baletus. Prie operos teatro Lietuvoje ugdymo prisidėjo ir patys lietuviai.Pastatydami Puccitelli operą, jie parodė, kad Vilnius turi pakankamaimeninių jėgų operos veikalams, nes neabejotina, kad daugumą dainininkųchoristų ir orkestrantų sudarė lietuviai. Reikia manyti, kad jų muzikinisparuošimas nebuvo menkas, nes yra žinių, kad Vilniuje prie Šv. Jonobažnyčios. muzikos mokykla veikė jau 1513, o prie Vilniaus katedros nuo1522. Vis dėlto Lietuvos aristokratija (karaliaus dvaras, didikai irstambesnieji bajorai) kurie labiausiai ir lankė bei palaikė italų, vokiečiųir lenkų op. teatrų apsilankymus, savo lietuviško operos teatro Vilniujeneįsteigė ir neišugdė.Operos spektakliai XIX a. ir XX a. pradžioje.
1795 politiniai įvykiai atnešė Lietuvai ilgiau negu ištisą amžių trukusiąRusijos nelaisvę. Didikai, rusų vis daugiau slegiami, ilgainiui didesniųteatrinių ansamblių nebepajėgė išlaikyti, todėl mirė ir vadinamasis dvaroteatras. XIX a. rimtesnio pobūdžio teatrai gyvavo tik didžiuosiuoseLietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune ir Gardine. Tačiau ir jie daugiausialaikėsi tik italų, vokiečių ir lenkų operos trupių gastrolėmis. To meto operos gyvenimo centras buvo Vilnius. 1805 Vilniaus universitetanprofesoriauti buvo pakviestas dr. J. Frankas, kurio žmona buvo gabi
dainininkė. J. Haydnas, kurdamas savo oratoriją „Pasaulio sutvėrimą“,soprano partiją parašė Frankienei. Kunigas. M.K. Oginskis jai dedikavo savopolonezą, drauge muzikai pritaikydamas poetinį tekstą. Be operos,simfoninių ir kamerinių koncertų, pats reišmingiausias profesoriaus J.Franko, kaip vaidinimų rengėjo, nuopelnas buvo J. Haydno oratorijos„Pasaulio sutvėrimo“ pastatymas Vilniuje. Pastatyme dalyvavo apie 100artistų orkestras, didelis choras ir solistai. Soprano partiją atlikoFrankienė. Vėliau tą Haydno oratoriją lietuviškai išvertė kunigas S.Gimžauskas, 1876 Vilniaus kunigų seminarijos rektoriaus pavestas. Vertimąbuvo užsakęs grafas R.Tizenhauzas, kurio namuose Vilniuje tą ir kt.kompozicijas atliko klierikų choras. 1840 Vilniuje apsigyveno kompozitorius Stanislovas Moniuška (Moniuszko,1819-1872), lenkų tautinės operos pradininkas. Vilnius jam, kaip Lietuvosbajorų kilmės vyrui, buvo savas miestas. Čia jis gyveno ir dirbo 1840-1858.Drauge su vilniečių kompozitorium V. Kažynskiu, Vilniaus muzikiniamegyvenime St. Moniuška per 18 m. pasireiškė kaip kompozitorius, dirigentas,mokytojas ir net aktyvus visuomenės veikėjas. Vilniuje pirmą kartą buvopastatyta iki šiol scenoje tebeesanti gyva jo opera „Halka“: 1847 buvoatlikta koncertinėje formoje, o 1854 įvyko jos premjera Vilniaus operosteatre. Tai buvo nemenkas Vilniaus kultūrinis laimėjimas. Iš viso Moniuškaparašė 14 operos veikalų, iš kurių vienas kitas buvo pastatytas irVilniuje. 1845 Rotušės rūmuose atidarytame Vilniaus miesto teatre greta St.Moniuškos rengiamų koncertų ir jo „Halkos“ pastatymo buvo vaidinami ir kitųvilniečių kompozitorių operos veikalai ir nemaža operečių. V. Kažynskis(1812-1870) parašė 4 operas, vaidintas Vilniuje; C. Cui (1835-1918) yraautorius 7 operų, iš kurių viena kita taip pat buvo vaidinta Vilniausscenoje; kybartietis E. Mlynarskis (1870-1935) sukūrė komišką operą Vasarosnaktis, K. Galkauskas (1875-1963) parašė operą Čigonai, Vilniuje statytą1908. Teatras turėjo solistų, 24 muzikantų orkestrą ir chorą. Visi operosveikalai buvo atliekami lenkų kalba. 1862, Lietuvoje prasidėjus neramumams, caro administracija Vilniausmiesto. teatrą uždarė. Jis vėl buvo atidarytas 1864 pabaigoje, tačiau visioperos vaidinimai turėjo būti atliekami rusų kalba. 1865 vietinės operosjėgos pastatė porą veiksmų iš V. Bellini operos „Normos“ ir porą veiksmų išG. Donizetti operos „Lucia di Lammermoor“. Valdžios neremiamas ircenzūruojamas, Vilniaus operos teatras pradėjo skursti ir nykti. Užtatprasidėjo vis dažnesni ir dažnesni rusų dainininkų pasirodymai. Pirmojikregždė buvo rusų operos solistė D. Leonova(1867). Ryškesnė atgaiva įVilniaus operos teatrą atėjo 1872. Ją atnešė, meniniu požiūriu nepajėgi,Croti vadovaujama italų operos trupė, Vilniaus scenoje pastatydama G.Rossini „Sevilijos kirpėją“, G. Verdi „Traviatą“, „Rigolettą“, „Trubadūrą“,„Ernanį“ ir kt. Visi veikalai buvo dainuojami italų kalba. Paskui Leonovąvėliau pasekė ir kt. žymūs rusų operos solistai. Tiesa, antroje pusėje XIXa. Vilniaus neaplenkdavo ir patys iškiliausi italų operos dainininkai, kaipA. Mazzini, M. Batistini ir kt. Savo jėgomis, bet rusų kalba, 1872 buvopastatyta V. Bellini opera „Norma“, šį kartą ištisai. Tokio vokališkaisunkaus veikalo pastatymas rodo, kad ir tuo metu Vilnius turėjo pajėgiųoperos solistų. Oficiozinis Vilniaus laikraštis Vilenskij Vestnik 1866rašė:” Teatras šiame krašte yra viena pačių veiksmingiausių priemonių čiaskiepyti rusiškiesiems pagrindams”. Tiems pagrindams stiprinti 1880Vilniaus operos teatro scenoj buvo statyta pirmoji rusų opera – A.Verstovskio „Askoldo kapas“. 1885 toje pačioje scenoje pirmą sykį buvovaidinama M. Glinkos Ivanas Susaninas. Greta rusiškų operos veikalų 1880-1890 Vilniuje buvo statomos ir Vakarų Europos operos pvz. Bizet „Carmen“,Verdi „Aida“, „Otello“ ir kt. Vilniaus operos teatro rusų kalba meninis lygis ypač pakilo 1887, kai tamteatrui ėmėsi vadovauti prityręs antrepreneris A. Kartanovas. 1890-1891Vilniaus operos teatro dirigentu buvo V.Sukas, vėliau ilgą laiką buvęsMaskvos Didžiojo Operos Teatro dirigentas. Jis sukomplektavo operosorkestrą, pasirūpino solistų atranka ir chorų. Nuo 1887 iki XX a. pradžiosVilniaus operos teatro veikla buvo itin gyva. Pvz., 1887-1888 sezono metubuvo suvaidinti 84 operos spektakliai, kurių tarpe A. Rubinšteino „Demonas“18 kartų. Bizet „Carmen“ 12, Moniuškos „Halka“ 10, Glinkos „IvanasSusaninas“ 9 kartus. 1897 Vilniuje pirmą kartą buvo pastatyta P. Čaikovskio„Pikų dama“, o 1898 buvo paruoštos net keturios rusiškų operų premjeros –M. Glinkos „Ruslanas ir Liudmila“, E. Napravniko „Dubrovskis“, A. Borodino„Kunigaikštis Igorius‘ ir P. Čaikovskio „Opričnikas“. XX a. pradžioje Vilniuje sumažėjo italų operos trupių gastrolės: iš 13gastroliuojančių sambūrių 1901-1915 tik 3 buvo italų. Iš 1903-1913 Vilniausoperos teatre pastatytų 13 premjerų, devynios buvo rusų kompozitorių. Gretaoperos 1865-1914 didelę Vilniaus miesto teatro repertuaro dalį sudarėOffenbacho, J. Strausso, R. Planquetto, F. Suppe, E. Kahlmano, F. Leharo irkt. autorių operetės atliekamos daugiausia vietinių jėgų. 1874 Vilniujegastroliavo prancūzų operetė, daugiausia vaidinusi Offenbacho veikalus.Anot J. Gaudrimo ” Carinis režimas užgniaužė bet kokia lietuviųnacionalinės operos ir kitų sceninių žanrų iniciatyvą. Dar daugiau –Lietuvos sostinėje nebuvo leidžiama statyti net kitataučių kompozitoriųoperų, parašytų lietuviškais siužetais” ( Iš Lietuvių muzikos istorijos I68 ). Iš tikro, Vilniuje nebuvo leista statyti A. Ponchiello operos„Lietuviai“, dar kitaip vadinamo ”Aldona“, kuri XX a. pradžioje buvovaidinama Petrapily. Nors buvo dedama pastangų, nebuvo leista Vilniujestatyti ir H. Jareckio operos „Mindaugas, Lietuvos karalius“, kuriospremjera įvyko 1880 Lvovo operos teatre. To paties likimo sulaukė S.Lazzari opera „Le Sauteriot“ ( libretas, sukurtas pagal E. von Kayserlingoveiklą „Ein Fruehlingsopfer“, vaizduoja lietuvių kaimiečių buitį ) ir V.Gavronskio opera „Pajauta“, kurios siužetas ataustas lietuvių mitologija. Kiti Lietuvos miestai pastovių operos teatrų tada neturėjo. RetkarčiaisVilniaus operos teatras surengdavo gastroles Kaune. Pirmos tokios gastrolėsčia įvyko 1861: buvo parodyta Moniuškos „Halka“, V. Bellini „Sonnambula“,G. Donizetti „Pulko duktė“ ir kt. Gardinas, Šiauliai, Panevėžys ir kitiLietuvos miestai tenkindavosi kamerinės muzikos koncertais ar nedažnaisatskirų operos solistų pasirodymais.Lietuvos opera 1920-1944
Lietuvos muzikinis, kaip ir visas kultūrinis gyvenimas atgijo po Ipasaulinio karo, atsikūrus nepriklausomai valstybei. 1920 04 16 prieLietuvos Meno Kūrėjų Draugijos buvo įsteigta Muzikos sekcija. Netrukusdainininkų tarpe kilo sumanymas statyti scenoje atskiras operų ištraukas.Pradžioje pasirinkta atskiri paveikslai iš A. Rubinšteino „Demono“ ir P.Čaikovskio „Eugenijus Onegino“. Vokaline dalimi pavesta rūpintis Al.Kačanauskui, muzikiniu apipavidalinimu ir operos orkestro organizavimu – J.Tallat-Kelpšai. 1920 iš JAV į Lietuvą grįžo M. Petrauskas ir solistasAntanas Sodeika. Prisijungę prie K. Petrausko jie apsigyveno Vilniuje,rengė koncertus Lietuvos miestuose ir didesniuose miestuose miesteliuose, oVilniuje pradėjo organizuoti Liaudies operą. Kauniečiai muzikai Vilniunneskubėjo, bet rinko dainininkus ir kitus muzikus, tinkamus operos teatrui,kurių tarpe ypač veikli buvo operos solistė Vladislava Grigaitienė. 1920.5.5 Steigiamojo Seimo Svietimo komisija patvirtino teatrui steigtisąmatą, kuri siekė 110.000 auksinių. 1920.10.09 tariamam Lenkijosmaištininkui gen. Želigovskiui Vilnių nuo Lietuvos atplėšus, į Kauną atvykoabu broliai Petrauskai ir A. Sodeika. M. Petrauskas netrukus vėl išvyko įJAV, o K. Petrauskas su A. Sodeika prisijungė prie Kaune gyvenusiųoperininkų. Tuoj buvo sudaryta Lietuvos Operos taryba, kurion įėjo K.Petrauskas, St. Šilingas, J. Tallat-Kelpša ir J. Žilevičius, tuometinisL.M.K.D.-jos žinioje esančio Kauno miesto teatro administratorius. Tarybastatymui parinko G. Verdi operą „Traviatą“, nes visiems tos operosvaidmenims atlikti užteko savų dainininkų. Julius Štarka buvo pakviestasišmokyti savo chorą „Traviatos“ chorinę partiją. Ypač su dideliaissunkumais susidurta, kai reikėjo organizuoti operos orkestrą.Tuo metu Kaunegyvenusių instrumentalistų neužteko, reikėjo ieškoti kariuomenės pulkųorkestruose. Tokiu būdu sudarytame operos orkestre tebuvo 24 orkestrantai.
Operos koncertmeisteriu tuo pat pradžios buvo pianistas L. Hofmekleris.Karo metu labai nukentėjusių teatro rūmų sutvarkymui daug rūpesčio padėjoteatro administratorius J. Žilevičius. „Traviatai“ parinktos dekoracijosbuvo sulopytos ir restauruotos, o solistų ir choro drabužiai buvo paprastiišeiginiai, nes stilingiems pasiūdinti nebuvo nei lėšų, nei medžiagų. Traviatos premjera lietuvių kalba įvyko Kaune 1920.12.31. Spektakliodirigentas buvo J. Tallat-Kelpša, pastatymu rūpinosi K. Petrauskas,režisierius K. Glinskis, chormeisteris J. Štark, režisieriaus padėjėjas J.Stumbras, muzikantų sufleris J. Žilevičius. Violetos vaidmenį atliko Ad.Nezabitauskaitė-Galaunienė, Alfredo K. Petrauskas, Tėvo A. Sodeika, FlorosV. Podėnaitė, Aninos J. Vencevičaitė, Barono J. Bieliūnas, Markizo irDaktaro P. Oleka, Gastono V. Marcinkus. Premjera susilaukė apie 1000žiūrovų, kurie spektaklį sutiko griausmingomis ovacijomis ir džiaugsmoašaromis. Nors nestigo trūkumų (menkas orkestras, paprasti išeiginiaidrabužiai, dalis nepatyrusių solistų), „Traviatos“ premjera, ypač K.Petrausko dėka, vokaliniu, muzikiniu ir vaidybiniu požiūriu išsilaikėprofesinio operos teatro aukštumoje. Kauno miesto gyventojai operos teatrą visokeriopai rėmė ir gausiai jįlankė. Tai teatrui padėjo sparčiai augti. Po penkerių darbo metų operosorkestras jau buvo beveik pilno sąstato, paūgėjo solistų šeima ir choras,įsigyta nemaža teatrinio turto (stilingų drabužių, dekoracijų, baldų irbutaforijos), tuo tarpu kai 1921-22 operos teatro etatus sudarė 1dirigentas, 1 chormeisteris, 1 režisierius, 10 solistų, 24 orkestrantai, 20choro artistų ir tik 4 balerinos, O. Dubeneckienės vadovaujamos. Lietuvos Operos teatras, dar būdamas L.M.K.D.-jos žinioje, pastatė (beTraviatos): M. Petrausko „Birutę“ 1921.02.16, A. Rubinšteino „Demoną“1921.06.16, ir G.Verdi „Rigolettą“ 1921.11.3. 1922 I operos teatras buvo suvalstybintas ir parėjo Švietimoministerijos žinion. Pirmojo direktoriaus pareigoms eiti laikinai buvopaskirtas operos solistas A. Sodeika. Valstybinis Operos teatras, turėdamas tvirtą medžiaginį pagrindą,tiesiog šuoliais ėmė kilti į menines aukštumas. Jo repertuarenepriklausomos Lietuvos laikais buvo šie veikalai: Gounod „Faustas“1922.03.16, Leoncavallo „Pajacai“ 1922.09.23, Gluecko „Pavasario karalaitė“1922.09.23, Čaikovskio „Eugenijus Onieginas“ 1923.9.23, Bizet „Carmen“1924.02.07, Rossini „Sevilijos kirpėjas“ 1924.04.12, Puccini „MadamaButterfly“ 1924.09.25, Puccini „Tosca“ 1924.10.28, Mascagni „CavalleriaRusticana“ 1925.01.11, Čaikovskio „Pikų Dama“ 1925.05.22, Gounod „Romeo irJulija“ 1925.02.11, Offenbacho „Hoffmanno pasakos“ 1925.11.12, Wagnerio„Lohengrinas“ 1926.03.03, Thomas „Mignon“ 1926.10.01, Verdi „Kaukių balius“1926.10.30, Halevy „Žydė“ 1927.03.06,Puccini „Bohema“ 1927.05.26, Verdi„Aida“ 1927.11.10, D’Alberto „Pakalnė“ 1928.02.21, Nikolai „Vindzorokūmutės“ 1928.05.15, Wolf-Ferrari „Madonos brangenybės“ 1928.11.17,Napravnoko „Dubrovskis“ 1929.02.07, Ponchielli „La Gioconda“ 1929.05.02,Verdi „Trubadūras“ 1929.11.14, Mussorgskio „Borisas Godunovas“ 1930.02.27,Giordano „Andre Chenier“ 1930.10.26 Massenet „Verteris‘ 1931.01.02,Offenbacho „Perikola“ 1931.09.09, Saint-Saenso „Samsonas ir Dalila“1931.05.08, Aubero „Fra Diavolo“ 1931.09.23, Meyerbeerio „Hugenotia“1932.01.22, Rimskij-Korsakovo „Caras Saltanas“ 1932.03.12, Planquetto„Kornevilio varpai“ 1932.04.29, Charpantier „Luiza“ 1932.11.09, Puccini„Skraistė“, Sesuo „Angelika“ ir „Jonas Schicchi“ 1933.01.13, J.Karnavičiaus „Gražina“ 1933.02.16, Mozarto „Don Žuanas“ 1933.12.03 ,Smetanos „Parduotoji nuotaka“ 1934.03.07, Delibo „Lakmė:“ 1934.04.14, J.Strausso „Čigonų baronas“ 1934.10.16, Borodino „Kunigaikštis Igorius“1935.02.09, Wolf-Ferrari „Keturi storžieviai“ 1935.04.26, Flotowo „Marta“1935.09.15, A. Račiūno „Trys talismanai“ 1936.03.19, Donizetti „DonPasquale“ 1936.10.23, Rimskij-Korsakovo „Kitežas“ 1936.12.22, J.Karnavičiaus „Radvila Perkūnas“ 1937.02.15, Dvožako „Undinė“ 1937.12.12,Schuberto „Meilės daina“ 1938.03.19, Verdi „Otello“ 1938.10.15,Humperdincko „Jonukas ir Gretutė“ 1938.12.23, M. Petrausko – J. Dambrausko„Eglė“ 1939.09.15, Massenet „Manon“ 1939.09.11, Mozarto „Figaro vestuvės“1940, D’Alberto „Mirusios akys“ 1940.06.09. Sovietų Rusijai okupavus Lietuvą, 1940.11.07 Valstybiniame Operos teatrebuvo pastatyta pirmoji sovietinė opera J. Dzeržinskio Ramusis Donas. 1941-1944 hitlerinės Vokietijos okupacijos laikotarpyje buvo pastatyta originaliSt. Šimkaus 4 veiksmų opera Pagirėnai. Leharo operetės GrafasLiuksemburgas, Linksmoji našlė ir atnaujinta keletas senų operų pastatymų. Nuo 1920.12.31 iki 1944.06.15 Lietuvos Valstybinis Operos teatraspastatė 66 operos veikalus (skaitant keletą operečių) ir suvaidino apie2700 spektaklių. Muzikiniame pasaulyje plačiau pažįstami veikalainepriklausomoje Lietuvoje turėjo didelį pasisekimą ir buvo vaidinami pokeliasdešimt kartų. Valstybinis Operos teatras, švęsdamas savo darbodešimtmetį, jau turėjo 3 nuolatinius dirigentus, 2 režisierius, daugiaunegu patrigubėjusį solistų sąstatą, apie 50 asmenų profesionalų chorą(reikalui esant, papildomą mėgėjais), pilno sąstato simfoninį orkestrą,savo dekoracijų ir scenos padargų dirbtuves, drabužių siuvyklą, geraisuorganizuotą teatro ir scenos administraciją. Per antrąjį darbo dešimtmetįoperos teatro meno personalas padidėjo skaičiumi, meniniu požiūriu augo,žiūrovą imponavo muzikine ir vaidybos kultūra. Dar tuo metu, kai operos teatras buvo L.M.K.D.-jos žinioj, apie metuslaiko teatro direktoriaus pareigas ėjo Vaclovas Biržiška, o teatroadministratorius buvo J. Žilevičius. Teatrą suvalstybinus, nuo 1922.02.23iki 1925 meniniais ir administraciniais teatro reikalais rūpinosi Operosmeno taryba (A. Sodeika, J. Tallat-Kelpša ir J. Bieliūnas). 1925 Švietimoministerija sudarė Valstybinio Teatro direkcija, kurios pirmininkas buvo L.Gira, o nariai A. Rucevičius ir A. Kernius. 1926-1928 Valstybinio Teatrodirektorius buvo A. Siutkus, 1928-1930 Jurgis Savickas, kaip teatro darbųtvarkytojas ir jo kultūros ugdytojas palikęs itin gilius pėdsakus. 1930Valstybinio teatro direktorium buvo paskirtas iš Maskvos grįžęs AndriusOleka-Žilinskas, kuris nepriklausomos Lietuvos teatre pasireiškė kaipgilios teatrinės kultūros režisierius, aktorius ir administratorius. Jam1933 pabaigoj pasitraukus, kaip laikinas direktorius teatrą valdė Švietimoministerijos referentas Vaclovas Kasakaitis, o nuo 1935 iki bolševikųokupacijos 1940.06.15 direktorium buvo muzikas Viktoras Žadeika, o po joAntanas Juška. Pirmojo bolševikmečio (1940-1941) Valstybinio teatrodirektorium buvo aktorius Juozas Grybauskas, o vokiečių okupacijos metu(1941-1944) operos solistas Vladas Ivanauskas. 1922-1944 teatroadministratorium buvo Pijus Adomavičius. Teatro scenos administratoriumbuvo Juozas Vizgirda. Pirmasis Valstybinio operos teatro dirigentas buvo Juozas Tallat-Kelpša.Teatre jis tebedirbo ir antrą kartą Sovietų Rusijai Lietuvą okupavus. 1924operos dirigentu buvo pakviestas Juozas Gruodis. Jis Žymiai pakelė operosteatro muzikinę kultūrą, bet dirigavimo nemėgo ir 1927 iš teatropasitraukė. Tada kaip meno vadovas ir vyr. dirigentas pradėjo dirbtiMykolas Bukša (1869-1953), aiškų, klasikinių mostų dirigentas akademikas.Grįžęs iš Rusijos, jis visu dideliu patyrimu ir gilia muzikine kultūraįsijungė į Lietuvos tautinio operos teatro kultūros ugdymą. Jis dirigavo irpirmąsias liettuvių kompozitorių operas: J. Karnavičiaus „Gražiną‘ ir„Radvilą Perkūną“, A. Račiūno „Aris talismanus“ ir St. Šimkaus „Pagirėnus“.Didžiausi M. Bukšos nuopelnai – operos orkestro muzikinio lygio pakėlimas,solistų kultūros ugdymas, rūpestingas operų pastatymų paruošimas. 1927-1932keletą operos spektaklių dirigavo (pvz. Verdi „Aida“) St. Šimkus. L.Hofmekleris (nacių auka 1941), nuolatinis baleto dirigentas, sėkmingai yradirigavęs ir keletą operos veikalų. 1933 dirigentų gretoj pasirodė naujapajėga – Vytautas Marijošius. Po pasisekusio debiuto, dar porą metųdirigavimo meną studijavęs Prahoje, V. Marijošius, 1936-1944 muzikiniupožiūriu yra paruošęs puikiai pasisekusių premjerų (pvz. Verdi „Otello“) irdavęs eilę operos atnaujinimų. 1941-1944 jis buvo Valstybinio Operos teatromeno vadovas. Greta lietuvos dirigentų nepriklausomos LietuvosValstybiniame Operos teatre yra atskiras operas statę, ar tik kaipgastrolieriai pasirodę, ir būrys žinomų užsenio dirigentų, kurių tarpeminėtini Em. Cooper, Scherchen, N. Malko, A.L. Wolff, I. Dubroven, A.Coates, F.v. Hoesslin, D. Titelberg ir kt. Valstybinio Operos teatro chormeistriu nuo 1920.12.31 iki 1944.06.15buvo kompozitorius Julius Štarka (1894-1660). Jo vadovaujamas choras perkeletą metų pasiekė aukštos chorinio dainavimo kultūros ir buvo laikomasvienu pačių geriausių operos chorų Pabaltyje. J. Štarkos pavaduotoju, odrauge ir operos muzikantų sufleriu, ilgą laiką buvo kompozitorius JonasDambrauskas. Po vieną kitą operos veikalą pastatė režisieriai K. Glinskas, A. Sutkus,A. Rusteikis, B. Dauguvietis, A. Oleka-Žilinskas, St. Dautartas, A. Zauka,J. Stumbras nuo pat pradžios buvo nepakeičiamas režisieriaus padėjėjas.Greta savų režisierių, atėjusių iš dramos teatro ir neturėjusių patyrimooperos statymo darbe, ilgesnį laiką Lietuvoje dirbo kviestiniairežisieriai, daugiausia rusai emigrantai: N. Viekovas, N. Tichomirovas,D.F. Arbeninas ir T. Pavlovskis. Pastarasis be eilės pasaulinių operosveikalų, nepaprastai stilingai pastatė A. Račiūno operą „Tris talismanus“.Greta T. Pavlovskio nuo 1931 nuolatinis operos režisierius buvo PetrasOleka, ypač lietuvių autorių operų pastatymuose bandęs ieškoti savaimingųlietuvių vaidybos formų. Nepriklausomoje Lietuvoje Valstybiniame Operos teatre visi veikalai buvodainuojami lietuvių kalba. Išimtį sudarydavo tik solistai gastrolieriai,kuriems būdavo leidžiama dainuoti savo ar operos originalo kalba. Kaipoperos libretų vertėjai nusipelnė F. Kirša, B. Sruoga, K. Binkis, M.Vaitkus, Alė Sidabraitė (E. Žalinkevičaitė), Al. Kutkus ir kt. 1934-1942nuolatinis operų vertėjas buvo Stasys Santvaras. Dekoratyviniu menu, be vienos kitos išimties (Bizet „Carmen“ dekoravoBenoit, Rimskij-Korsakovo „Carą Saltaną“ Goncarova, „Gradą Kitežą“Korovinas, Verdi „Aidą“), rūpinosi Vl. Didžiokas, V. Dubeneckis (1920-1925), M. Dobužinskis (1925-1939), Ad. Galdikas, P. Kalpokas, O.Dubeneckienė-Kalpokienė, Ad. Varnas, St. Kudokas, J. Gregorauskas(dekoracijų dirbtuvės vedėjas), K. Šimonis; vėliau jaunesnieji dailininkaiV. Andriušis, L. Triukys, V. Dobužinskis, St. Ušinskis, C. Janušas, Š.Zelmanavičius ir kt. Savo kultūra ir talentu lietuvos operos teatrodekoratyviniam menui ypač didelių nuopelnų turi M. Dobužinskis, sukūręsdekoracijas P. Čaikovskio „Pikų damai“, W. A. Mozarto „Don Žuanui“,R.Wagnerio „Lohengrinui“, Massenet „Verteriui“ ir kt. Talentingi jomokiniai buvo Liudas Truikys (A. Račiūno „Trijų talismanų“, Verdi „Otello“,„D’Alberto“, „Mirusių akių“ dekoratorius), Viktoras Andriušis (daugiaudekoracijų davęs baleto teatrui), Vytautas Palaima (Klaipėdos ir Vilniausteatrų dekoratorius) ir kt. Lietuvių tautinis operos teatras savo darbą pradėjo tik su 10 operossolistų, kurių daugumas dainavimo studijas buvo baigę Rusijoje. Ilgainiui įteatrą atėjo dirbti Kauno ir Klaipėdos konservatorijas baigę dainininkai.Nemaža jų dalis studijas gilino Italijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje.1920.12.31 – 1940.06.15 operos solistų šeimą sudarė šie solistai(vyresniškumo tvarka): koloratūriniai sopranai – A. Nezabitaustė-Galaunienė, E. Kardelienė, E. Mickūnaitė (JAV lietuvaitė, dainavusi tik1931-1932 sezone), M. Žilinskienė-Bručkuvienė, J. Jasaitytė; lyriniaisopranai – Jul. Dvarionaitė, O. Pocienė (JAV lietuvaitė, trumpą laikątedainavusi), Gr. Matulaitytė, A. Dambrauskaitė, Al. Staškevičiūtė, E.Kalesevičienė, J. Augaitytė, Pr. Radzevičiūtė, P. Zaniauskaitė, El.Mažrimaitė, R. Mainelytė, R. Vilčiauskaitė; dramatiniai sopranai – Vl.Polovinskaitė-Grigaitienė, V. Podenaitė, M. Rakauskaitė (JAV lietuvaitė,Valstybiniame Operos teatre dirbusi 1922-1944), A. Dagelytė, Iz.Motiekaitienė, B. Darlys-Drangelienė (JAV lietuvaitė, dirbusi teatre 1938-1940), A.Karaliūtė, P. Kaupelytė; mezzo-sopranai – J. Vencevičaitė, V.Jonuškaitė, M. Lipčienė, A. Dičiūtė, O. Kaskas-Katkauskaitė (JAVlietuvaitė, Lietuvoj tedainavusi 1931; vėliau buvo Metropolipan operossolistė Niujorke), V. Nainytė, A. Kalvaitytė, S. Adomaitienė, S. Kudokienė,A. Arnastauskienė, F. Pupėnaitė, S. Nasvytytė, A. Aygustinavičienė;tenoriai – K. Petrauskas, Al. Kutkus, J. Byra, J. Babravičius, J. Kudirka,St. Dautartas, Vl. Ivanauskas, K. Orantas, St. Santvaras, Ant. Sprindys, K.Gutauskas; baritonaiAnt. Sodeika,, Al. Kačanauskas, J. Bieliūnas, L.Šulginas, A. Bručkus, J. Mažeika, J. Būtėnas (JAV lietuvis), Vl.Baltrušaitis, Stepas Sodeika, St. Katelė, Stasys Sodeika, St. Audėjus, Ant.Kučingis, Ip. Nauragis, J. Likanderis. Kiekvieną pavasarį, kaip tradiciją, Valstybiniame Operos teatre (latvių,estų, vokiečių, prancūzų, italų, rusų ir kt.) gastrolės. 1936 buvo atvykęsF. Šaliapinas ir suvaidino Mussorgskio Borisą Godunovą, Borodino KunigąIgorį, Gounod Fausto Mefistofelį, Rossini „Sevilijos kirpėjo“ Don Basilijų.Savo ruožtu Lietuvos Valstybinio Operos teatro solistai vykdavo gastrolių įužsienį. Tradiciniai pasikeitimai operos dainininkais buvo įsigalėjęPabaltijo kraštuose. Ypač dažni svečiai Rygoje būdavo tenorai K. Petrauskasir Al. Kutkus. Estijoje ir Latvijoje yra dainavusios V. Grigaitienė, V.Jonuškaitė, A. Dambrauskaitė ir kt. Al. Kutkus dainavo Leoncavallo„Pajacus“ ir Mascagni „Cavalleria Rusticana“ Stockholmo Karališkame Operosteatre. V. Jonuškaitė turėjo gastroles Paryžiaus Operoje „Comique“, Ant.Kučingis dainavo Kecalio vaidmenį (B. Smetanos „Parduotojoje nuotakoje“)Prahoj, Narodni Divadlo teatre, Ip. Nauragis pasirodė Puccini Vardo teatreMilane, J. Mažeika gastroliavo Vienoje, Vl. Grigaitienė nekartą dainavoVokietijoje. 1936 į Buenos Aires miestelį buvo išvykęs gastroliuoti V.Jonuškaitė, K. Petrauskas, J. Mažeika, Ip. Nauragis ir rež. P. Oleka,žinomame „Colon“ teatre pirmaeilius vaidmenis atlikę trejose rusų operose,kurias dirigavo Em. Cooper. K. Petrauskas 1937 atliko Rimskij-Korsakovooperą „Grad Kitež“ Kutermos vaidmenį Milano teatro alla Scala scenoje,susilaukęs puikių operos kritikos atsiliepimų. Beveik visi didieji operos veikalai turi baleto intarpas. Tačiaunelengva buvo problema „Traviatos“ baletinius intarpus pastatyti scenoje1920.12.31, kai savų baleto šokėjų beveik nebuvo. Darbo ėmėsi O.Dubeckienė, parinkusi keletą operos choro merginų ir vargias negalaisbaletinius šokius paruošusi. Netrukus prie Valstybinio teatro buvo įsteigtabaleto studija, kurios dėka jau 1925.12.04 buvo pastatyta Delibo„Coppelia‘. Tokiu būdu gimė lietuvių tautinis baleto teatras, kuris šaliaatskirų baleto veikalų statymo atlikdavo ir visus didžiųjų operų baletiniusintarpus. Kaune tebuvo vieni teatro rūmai, kurių scenoje, be operos dirbo dardramos ir baleto teatrai. Toks susigrūdimas trukdė darbą vieniems irkitiems. Valstybinis Operos teatras vidutiniškai per vieną sezonąparuošdavo 3 premjeras. Operos solistų tarpe beveik visą laiką buvo jaučiama Kipro Petrausko(1886-1968) įtaka. Pats jis, dar prieš I pasaulinį karą (1910) pradėjęsdainuoti Petrapilio Marijos teatre, buvo pagarsėjęs kaip nepaprasto balso(lirico-spinto) tenoras ir retų vaidybinių gabumų aktorius. Jo dainavimasir vaidyba buvo tie gyvi pavyzdžiai, kurie daugelį lietuvių solistų skatinotemptis ir kilti į aukštą operos meno lygį. Operos teatro solistų trupėilgainiui jau buvo tokia pajėgi, jog nebūdavo didelio vargo ir sunkiausiamoperos veikalui scenoje pastatyti. Valstybinio operos teatro sezonas būdavo gana ilgas: tęsdavosi ištisus 9mėnesius Be eilinių vaidinimų ir anksčiau pastatytų veikalų kartojimo aratnaujinimo, kiekvienai naujai premjerai paruošti būdavo skiriama apie 3mėnesius laiko. Valstybinio Operos teatro darbus teigiamai vertino ne tik lietuviųmuzikos kritikai, bet ir apsilankę kitų kraštų operos meno žinovai. Savodarbais per palyginti trumpą laiką lietuvių tautinis operos teatrasįsirikiavo į pirmaeilių Europos teatrų gretą. Jo pastatymai muzikinių irteatrinių požiūriu būdavo puikus, stilingi, vokališkai ir vaidybiškai geraiatliekami. Valstybinis Operos teatras kasmet dviem savaitėms išvykdavo gastrolių įKlaipėda. Gastrolės buvo rengiamos ir į kitus Lietuvos miestus: Tauragę,Telšius, Šiaulius, Biržus, Panevėžį ir kt., į kuriuos vykta su lengvesniopobūdžio veikalais, kaip Rossini „Sevilijos kirpėjas“, Verdi „Traviata“ irpanašiais. Kai 1939 buvo atgautas Vilnius, netrukus ir ten buvo surengtiValstybinio Operos teatro vaidinimai. Be gastrolių Valstybinis Op. teatrasKaune dar rengdavo papigintomis kainomis dieninius spektaklius gimnazijųmokiniams, universiteto studentams ir atskirų organizacijų nariams ar tųorganizacijų suvažiavimas. Tokiu būdu operos menas nepriklausomojeLietuvoje buvo aprėpęs gana plačias klausytojų mases, buvo mėgstamas irgausiai lankomas, pvz. 1936-1937 sezono metu Valstybiniame teatre, gretadramos ir baleto spektaklių, buvo suvaidinti 29 operos veikalai 127 kartus.Klausytojų į teatrą atėjo 68.198, pajamų gauta 193,764,70 lt. „Aukuro“ draugija buvo padėjusi pastangų įsteigti operos teatruiKlaipėdoje. 1934-1935, pasikvietus iš Kauno talkon K. Petrauską ir dar porąsolistų, vietines muzikos mokyklos jėgomis buvo pastatyta ir 7 kartussuvaidinta Gounod opera „Faustas“. Pastatymo dirigentas buvo kompozitoriusJ. Kačinskas, režisierius St. Dautartas, chormeisteris Step. Sodeika,baletmeisterė J. Juškevičiūtė. Švietimo ministerijai paskyrus lėšų,„Faustas“ dar buvo vaidinamas 1935-1936 sezono metu. Aplamai Klaipėdatenkinosi Valstybinio Operos teatro gastrolėmis, kurios ten buvo rengiamoskiekvieną sezoną, kol 1939 hitlerinė Vokietija Klaipėdos kraštą vėlprijungė prie Reicho. II pasauliniam karui įsisiūbavus ir nacinei Vokietijai okupavus Lietuva,1941 pabaigoje buvo įsteigtas operos teatras Vilniuje, 5 kur5 iš Kaunopersikėlė solistai: J. Augaitytė, S. Adomaitienė, J. Jasaitytė-Gutauskenė,El. Mažrimaitė, F. Pupėnaitė, Vl. Baltrušaitis, K. Gutauskas, St. Liepas,režisierius Ant. Zauka ir baletmeisteris V. Germanavičius. Operos steigimąVilniuje palengvino tai, kad ten jau veikė Filharmonijos orkestras irchoras. Pirmoji Vilniuje pastatyta opera buvo Gounod „Faustas“. Paskui jąnetrukus sekė Puccini „Butterfly“, Gounod „Romeo ir Džiuljeta“, Rossini„Sevilijos kirpėjas“, Verdi „Traviata“ ir „Rigoletto“. Iš Kauno vykdavodirigentai M. Bukša ir Vyt. Marijošius, tačiau nuolatinis Vilniaus Operosteatro dirigentas buvo J. Kačinski, o chormeisteris – Br. Budriūnas. Kiekvėliau į Vilnių persikelė vyresnės kartos operos solistai J. Vencevičaitėir Al. Kutkus. Teatro direktorius buvo Vyt. Alantas. Teatras išsilaikė nuo1941 iki 1944 vasaros, kai Lietuvą vėl okupavo Rusija.