Laidotuvių papročiai

TURINYS
Laidotuvių papročiai........................2-8
Dingusio žmogaus laidojimas.......................8
Pakaruoklio laidotuves.......................8-9
Naudota literatura.........................10

Laidotuvių papročiai

Lietuvių laidotuvių papročiai atskleidžiami remiantis archeologiniais, rašytiniais, lingvistiniais, ir etnografiniais duomenimis.Išskyrus etnografinius – pačius patikimiausius duomenis – kiti šaltiniai nėra gausūs ir išsamūs.Rašytiniai šaltiniai fragmentiški, aprašymai neišsamūs.Lietuvių liaudis laidotuvių papročiuose išlaikė per ilgus amžius sukurtus nekrokulto elementus, tikėjimus, meninę, žodinę kūrybą.Visa tai padeda nušviesti laidotuvių papročius nuo akmens amžiaus iki šių laikų.
Pažymėtina, kad per daugelį epochų susiklostė ir tarpusavyje susipynę laidotuvių papročiai išliko iki sovietinio laikotarpio, per kurį jie buvo nuosekliai ir griežtai naikinami.
Senovės kaapinynus archeologai skirsto į plokštinius, buvusius su mažu žemės kauburėliu, ir piliakalnius, turinčius maždaug 6-20 m skersmens ir 1-3 m aukščio sampilus. Be to, kapai buvo nedegintiniai (griautiniai) ir degintiniai. Sudegintus ir nedegintus žmones laidojo ir plokštiniuose kapinynuose, ir pilkapiuose. Buvo kapų ir apkrautų akmenimis, vadinamų krūsiniais.
Naujajame akmens amžiuje Lietuvoje mirusieji buvo laidojami duobėse nedeginti, pritrauktomis kojomis, ant dešiniojo šono, dešinė ranka po galva.
Žalvario amžiuje Lietuvoje buvo paplitę pilkapiai. Apie 1000 metus pr. Kr. Šiaurės ir Vidurio Europoje, taip pat ir Lietuvoje, paplito mirusiųjų kūūnų deginimas. Žalvario ir ankstyvajame geležies amžiuje buvo paprotys laidoti mirusiuosius ir nedegintus.
Geležies amžiuje Rytų Lietuvoje buvo paplitę pilkapiai, Vakarų Lietuvoje – plokštiniai kapai, o Vidurio – abu minėti būdai. Mirusieji buvo laidojami skobtiniuose ąžuoliniuose karstuose su papuošalais, kai kuriais darbo įrankiais; gu

uldomi aukštielninki, dažniausiai galva į šiaurės vakarus, kartais į pietvakarius, į vakarus ar šiaurę. Į kapą buvo dedami įvairūs daiktai. Naujojo geležies amžiaus pabaigoje šalia nedegintinių žmonių kapų labai gausiai aptinkama nedegintinų žirgų kapų.
Sudegintų kūnų pelenus Mažosios Lietuvos lietuviai supildavo į urnas, kurias laidodavo mažose iš akmenų sudėliotose kamarėlėse: iš viršaus jas uždengdavo akmeninėmis plokštėmis ir supildavo mažus kapus. Kunigaikščius laidodavo aukštai supiltuose kapuose, pilkapiuose.Prie urnų su pelenais buvo statomos ir tuščios urnos, kurios, matyt, būta maisto ar gėrimo.
Mirusiųjų deginimas buvo žinomas daugeliui Europos tautų. Pavyzdžiui, skitai (I tūkstantm.pr. kr.viduryje), iškasę kapo duobę ir įdėję į ją mirusįjį su visu laidotuvių inventoriumi, virš kapo pastatydavo iš karčių ir šakų palapinę, kurią uždegdavo. Su ja sudegdavo ir lavonas bei sudėti daiktai. Laidojimo vietoje supildavo pilkapį.
Mirusiųjų deginimo paprotys į Lietuvą atėjo iš Rytų Vokietijos apie 1100-1000 m.pr. Kr.ir išsilaikė daugiau kaip 1000 metų. Vėliau vienos gentys mirusiuosius degino, kitos -laidojo žemėje. Sudegintųjų pelenai dažniausiai būdavo supilami į molinius puodus ir užkasami.
Nesudeginti mirusieji buvo laidojami karstuose, tačiau sunku pasakyti, kada lietuviai pradėjo taip laidoti. Lietuvių tautosakoje karstas vaizduojamas su langeliais ir durelėmis. Seniausias toks karstas su žmogaus palaikais rastas durpyne Danijoje. Lietuvoje ąžuoliniai ar pušiniai skobtiniai karstai kol kas žinomi nuo pirmųjų amžių po. Kr. Juose laidodavo sudegintus ir nesudegintus mirusiuosius. Lentiniai karstai nu
uo seno buvo dėžės pavidalo, uždengiami lenta arba antvožu. Lentos būdavo skeltos iš ąžuolo, pušies ar eglės, karstai dažnai nedažyti arba dažyti margai, raudonai, geltonai, žaliai, baltai, juodai. Ant jų buvo išpiešiami simboliniai raštai.
Pagal seną tradiciją kapines lietuviai įrengdavo dažniausiai ant kalnelių. Tautosakoje, susietoje su mirtimi, aukštasis kalnelis yra kapinių ar dausų sinonimas. Pasitaiko kapinių ir lygiose vietose. Ant mirusiojo kapo buvo statomi koplytstulpiai, koplytėlės, stogastulpiai, vėliau – ir mediniai kryžiai.
Paprastai kapinės būdavo aptveriamos akmenimis (seniausios) arba medinėmis tvoromis. Vartų puošyboje ryškiai sumišę krikščioniškieji puošybos elementai su pagoniškaisiais.
Mirusiųjų kapai aptveriami tvorelėmis su varteliais, dažnai su slenksčiu. Tvorelės tveriamos aplink kapą, matyt, iš senų senovės.
Laidodavo paprastai rytą, rečiau vakare. Pagonybės laikais laidodavo saulei tekant arba leidžiantis. Atėjus metui laidoti, išpuoštą gražiausiais drabužiais ir papuošalais velionį guldydavo į karstą. Įdėdavo reikalingų įrankių, į rankas įduodavo nosinę prakaitui ir ašaroms nusišluostyti ir gabalėlį žvakės keliui pasišviesti. Šeimininkui prie galvos dėdavo duonos kepalą, kad namų dvasios neišneštų, taip pat maisto ir gėrimų.
Mirtį senovės žmogus suprato materialiai. Tikėjo, kad mirusįjį galima atgaivinti. Susirinkusi giminė, bendruomenė jį šildydavo prie židinio, girdydavo, maitindavo. Akmens amžiuje mirusieji buvo laidojami prie židinio. Mirusįjį stengdavosi pažadinti – apipildavo šaltu vandeniu, garsiai šaukdavo. Vėliau žmonių požiūris keitėsi. Imta tikėti, kad žmogus turi vėlę, kuri jam mi
irus atsiskiria nuo kūno, kad mirusysis yra pavojingas gyviesiems, imta jo bijoti. Židinys turėjęs sušildyti ir atgaivinti mirusįjį , pasidarė gyvųjų apsauga nuo jo keršto. Ugnis tapo apeigine, ji buvo siejama su daugeliu papročių, magiškų veiksmų kurie turėjo numalšinti mirusiojo pyktį ir garantuoti, kad jis neatsikels ir nevaikščios.
Visos labai įvairios laidotuvių apeigos bei formos buvo glaudžiai susijusios su įsivaizdavimu, jog vėlės persikelia gyventi į dausas ar po žeme, jų rūstybės baime. Tačiau žemdirbyste besiverčiančios lietuvių gentys apeigomis, aukomis, maldomis siekė panaudoti vėlias gyvųjų gerovei. Tikėjo, kad jos gali išsiųsti iš žemės derlių arba jį sulaikyti.
„Lietuviai iš žilos senovės tikėjo vėlės nemirtingumu. Tikėta, kad mirus žmogui jo vėlė ilgai būnanti namuose, žiūrinti, kaip jai ruošiamos įkapės, kasama duobė; lydint į kapus ji sėdinti ant karsto, užkasant – žiūrinti duobėn. Per laidotuves būnančios pilnos kapinės vėlių, kurios atsisveikinančios su mirusiuoju. Palaidojus vėlė grįžtanti su visais, dalyvaujanti šermenyse. Po to ji išeinanti į kapines“1 (J.Basanavičius „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“, p XIX)
Buvo tikima, kad „ gerų dvasių pavidalai esą balti, blogų -juodi. Vėlės pasirodančios šešėlio, garso, šviesos ir kitais pavidalais“2(J.Basanavičius „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“, p XX)
Prie mirštančiojo rinkdavosi visa šeima, žadindavo miegančius, kad neužmiktų giliu miegu, kartais kviesdavo ir artimus kaimynus.
Susirinkę uždegdavo graudulinę žvakę (Šventąją Gabiją) ir me
elsdavosi, dažniausiai kalbėdavo Visų šventųjų litaniją. Žmonių manymu, tai vėlės atsiskyrimo nuo kūno metas. Vieniems mirštant ji lengvai atsiskirianti, kitiems – sunkiai.
Sunkaus vėlės atsiskyrimo žmonės labai bijojo. Tokią mirtį laikė baisia ir nelaiminga. Sunkios mirties palengvinimui atlikdavo įvairius veiksmus, tariamai turinčius padėti vėliai atsiskirti nuo kūno. Todėl atidarydavo visas duris, langus ir kt., kad vėlė greičiau išlėktų į dausas. Tai pat sunkiai mirštantį guldydavo ant žemės ar šiaudų, paversdavo ant šono sustabdydavo laikrodžius.
Mirus žmogui namuose įsiviešpataudavo rimtis: buvo laikomasi tylos, metami dirbti visi darbai.
Apie žmogaus mirtį pranešama ne tik kaimynams, bet ir giminėms.
Ant stalo buvo dedama duona. Šie papročiai labai seni, kai žmonės tikėjo, kad mirusiojo vėlė ne iš karto apleidžia namus, bet kurį laiką pasilieka šildytis prie židinio, valgant duoną.
Mirus šeimininkui apie tai būdavo pranešama gyvuliams, kad jie jo nebelaikytų savo šeimininku. Paskui eidavo į bažnyčią duoti ‚“ant zvanų“. Už skambinimą varpais varpininkui užmokėdavo. Tai pat buvo kviečiami giesmininkai, kurie per laidotuves (nuo XIXa vidurio) giedodavo iš kantičkų religines giesmes.
Mirusiajam būdavo užspaudžiamos akys, kad gulėdamas namuose jis „nenužiūrinėtų“ ( įsižiūrėjęs nepaimtų kito šeimos nario).
Paprastai žmonės stebėdavo pašarvotą numirėlį: jei jo akys neužmerktos manydavo, kad greitai šeimoje kas nors mirs, dažniausiai velioniui artimas ir mylimas žmogus. Arba: jeigu numirėlis žiūri, reikia laukti kito žmogaus greitos mirties 3(„Prietarai ir burtai“. Lietuvių tauta,t 4, sąs. 1. Vilnius, 1926, p 149,151.)
Apsauginiu ginklu prieš mirusiųjų „blogas akis“ buvo laikomas akmuo. Todėl akmenimis apdėdavo mirusįjį, taip pat buvo apdedamas kapas arba akmenys buvo dedami į kapą.
Tikint, kad iš mirusio akių išeina aplinkai kenksmingi spinduliai, mirus žmogui buvo uždengiamas vanduo, vėliau – veidrodis. Taip buvo daroma dėl kelių priežasčių: viena iš jų, kad mirusiojo vėlė, žiūrėdama į vandenį, vėliau veidrodį, pati savęs nenužiūrinėtų, antra – mirusiojo namuose kur jis pašarvotas sukinėjasi mirties deivė Giltinė ir žiūrėdama į vandenį ar veidrodį, galinti pamatyti ir numarinti kitus šeimos narius, trečia – kad mirusiojo vėlė, žiūrėdama į vandenį ar veidrodį nenužiūrinėtų laidotuvėse dalyvaujančių žmonių, kurie dėl to netrukus turėtų mirti. Minėti vaizdai susidarė todėl, kad žmonės nesuprato, jog kai kurie žmonės, ypač silpnesni, užsikrėsdavo mirusiojo liga ir netrukus po laidotuvių mirdavo.
Po to mirusysis buvo prausiamas. Tam darbui kviesdavo pagyvenusį ir drąsų kaimyną, nes ne kiekvienas galėjo tai daryti. Tokį darbą dažniausiai atlikdavo neturtingi kaimynai, kurie už tai gaudavo ką nors iš mirusiojo drabužių. Mirusiojo prausimas buvo būtinas, tai siejosi su magišku jo nuvalymu per vandenį, laikomą švarumo simboliu.
Mirusiojo palaikai būdavo šarvojami ant lentos padėtos ant dviejų suolelių arba malkoms pjauti ožiukų, kartais šarvodavo ant plataus suolo. Mirusiajam patalą klodavo staltiesėmis ar paklodėmis. Prie pašarvotojo uždegamos vaškinės žvakės. Paprastai žvakės statomos prie galvos, kojų ir šonų. Užgesinti žvakes buvo draudžiama, nes apniksiančios piktosios dvasios. Prie balanos ar lempos atlikinėti apeigų neleidžiama. Tai gi žvakėms priskiriama sakralinė prasmė.
Pašarvojus mirusįjį būdavo pradedamas daryti karstas. Specialistų karstininkų nebuvo. Karstą dirbo iš lentų, o vidų išmušdavo balta drobe; iš skiedrų padarydavo pagalvę. Karstą dažydavo ruda ar juoda spalva. Karstadirbiams niekad nemokėdavo, o duodavo dovanų: stuomenį, rankšluostį ir pavaišindavo.
„Senovėje žemaičiai vyrus laidodavo baltomis kelnėmis ir marškiniais, ant kurių užvilkdavo liemenę, o po kaklu parišdavo juodą sulankstytą kaklaraiši ar skarelę. Kojas apaudavo baltomis kojinėmis, pasiūtomis iš to paties audeklo, kuriuo klodavo karsto vidų. Moteris laidodavo su palaidinėmis, išeiginiais sijonais, prijuostėmis. Ant galvos uždėdavo baltą kepuraitę, išpuoštą gėlytėmis ir karoliukais. Ant kepuraitės užgobdavo kampu sulenktą skarą, kurios kampus sukeisdavo ant krūtinės, o ant jų uždėdavo rankas. Kojas apaudavo baltomis kojinėmis. Jaunas mergaites laidojo vestuviniais drabužiais, ant kurių užjuosdavo ilgą iki šonų platumo prijuostę. Ant pečių uždėdavo kampu sulenktą tamsią skarelę“.4 ( P.Dundulienė „Senieji lietuvių šeimos papročiai“ p,248)
„Iš senovės žinomas paprotys raudoti mirusiojo. Raudojimą prie mirusiojo mini Henrikas Latvis ir Eiliuotoji Livonijos kronika (XIIIa). Lietuviai mirusiuosius pavesdavo apraudoti elgetoms arba žyniams, kuriems atsilygindavo javais, duona, mėsa, drabužiais ir kt. Apie tai sužinosime iš 1249 metų Kritsburgo sutarties,kur rašoma, kad žmonės prižadėjo „nelaikyti savo tarpe tulisonų (dalią žinančių kunigų) arba ligašonių ( ligą žinančių kunigų) [.]Jie, kaip pagonių kunigai, laidodami mirusiuosius užsitarnauja net pragaro kančių. Jie blogį vadino gėriu, giria mirusiuosius dėl jų vagysčių ir plėšimų, nešvarių darbų, grobikavimų ir kitų ydų bei nuodėmių, kurias jie gyvendami buvo padarę. Pakėlę į dangų akis, šaukdami jie melagingai tvirtina matą čia pat esantį velionį skriejantį ant arklio per vidurį dangaus, pasipuošusį žvilgančiais ginklais, nisumą nešantį rankoje, ir su dideliu būriu palydos einantį į kitą pasaulį“5(P.Pakarklis, „Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai“ p,240)
Apie Eržvilką, Vadžgirį 1887 m mirusįjį nupraustą ir aprengtą baltais drabužiais, pasodindavo ant kėdės gryčios viduryje ar už stalo, kuris seniau statydavo Dievo stabą, ir kreipdavosi į jį:“U-le-le-le! Ko numirai? Ar negeri buvo bendrai, ar nebuvo geri pasekėjai?“ išskaičiuodavo ką mirusysis veikė. Raudoti turėjo visa giminė.
Atvykstantieji į šermenis įėję į vidų pirmiausia atsiklaupę pasimelsdavo už mirusįjį. Atvykę giminės pasimeldę sveikindavosi su šeimos nariais. Ištekėjusios dukterys pasimeldusios eidavo prie mirusio tėvo ar motinos ir kreipdavosi į jį raudos žodžiais.
Mirusiuosius apraudodavo jausmus atspindinčiomis raudomis. Raudodavo moterys žodžiais ir lankydamos mirusiuosius kapinėse, suklaupusios prie kryžiaus ar paminklo. Vyrai raudodavo retai. Kartais kaimuose būdavo moterų raudotojų kurios raudodavo už atlyginimą. Raudoti padėdavo ir kaimynės kurios raudodavo be ašarų. Niekada neraudodavo savižudžių, paskenduolių, žaibo nutrenktų, vaikų, muzikantų ar dainininkų. Tačiau vaikai privalėjo raudoti tėvų. Mirusįjį namuose laikydavo tris ar keturias paras. Greitai laidoti buvo draudžiama, nes mirusysis galįs atsigauti. Buvo nutikimų, kad greitai palaidoti žmonės atgydavo ir atkasę karstą, rasdavo juos apsivertusius.
Daugelyje kraštų mirusieji būdavo saugomi nuo greito gedimo.
Priešistorinių laikų žmonės tuo tikslu mirusiųjų kūnus džiovindavo, balzamuodavo, kad negestų, kol bus palaidoti. Mūsų tolimi protėviai turėjo tam tikrų būdų mirusiuosius apsaugoti nuo gedimo.
Kai kurių žinių apie aisčius pateikia anglosaksas Vulfstanas (IXa) jis rašė:“ kad aisčiai turėjo paprotį velionį laikyti namie namiškių ir bičiulių tarpe nesudegintą mėnesį, o kartais net du mėnesius. Karaliai ir kilmingieji laikomi tiek ilgai, kiek kuris daugiau turto turi-kartais nesudeginti guli savo namuose pusę metų. Kol kūnas namuos, turi būti geriama ir žaidžiama-iki tol kol jį sudegins. Aisčiuose yra viena giminė, kurios žmonės moka daryti šaltį, todėl mirusieji ilgiau išsilaiko nesugedę. Jei kas prie mirusiojo pastato dvi pilnas statines alaus ar vandens, jie padaro, kad abi užšaltų – ar būtų vasara ar žiema“.6( Scriptores rerum Prussicarum,1l,p 734)
Šermenyse duona ir ugniakuras atliko svarbų vaidmenį kaip nukreipiantys visokį blogį, gresiantį iš mirusiojo pusės. Šermenų apeigos buvo pradedamos su duona. Todėl vos pašarvojus mirusįjį, ant stalo padėdavo kepalą duonos ir druskos. Kol mirusysis būdavo pašarvotas namuose, duona visą laiką turėjo gulėti ant stalo.
Duonos nešimo į šermenis paprotys dar prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo žinomas beveik visoje Lietuvoje. Atėjusios moterys į šermenis su duona, pagerbdavo mirusįjį klaupdavosi ties kojomis. Paskui atsineštą duoną padėdavo ant stalo arba į tam pastatytą rėtį.
Senieji tikėjimai sako, kad mirusio žmogaus daiktai yra apkrėsti pačiu mirusiuoju. Todėl jie buvo naikinami, dažniausiai sudeginami, ypač drabužiai ir patalas. Mirusiojo baldai, ypač ant kurių jis buvo pašarvotas, būdavo išardomi, išmetami, kartais gerai numazgojami, sudeginami. Kartais būdavo iškertami mirusiojo pasodinti vaismedžiai, šermenims paskerdžiami gyvuliai. Asmeniniai daiktai buvo dedami į karstą ( papuošalai, darbo įrankiai, maistas, gėrimai ir kt.)
Dalis mirusiojo turto būdavo dalijama palikuonims bei giminėms. Apie mirusiojo turto dalijimą žinių pateikia Vulfstanas (IXa) Jis rašo:“Tada tą dieną, kurią jį neš ant laužo- jie (giminės,draugai) padalija jo turtą, kuris yra likęs po gėrynių ir žaidimų. Į penkias ar šešias dalis, o kartais net į daugiau dalių- priklausomai nuo turto didumo. Po to maždaug mylios atstumu nuo kaimo padeda didžiausią turto dalį, po jos arčiau į kaimą- antrąją, po jos – trečiąją, taip vienoje mylioje sudėliojamas visas turtas. Menkiausia turto dalis turi būti arčiausiai kaimo, kuriame guli mirusysis. Tada jie visi greitai joja prie turto. Tas vyras, kuris turi greičiausią turto dalį. Taip joja vienas po kito, kol visas turtas paimamas. Mažiausia dalis tenka tam, kuris tik prie kaimo turtą prijoja. Paskui kiekvienas joja savo keliu su laimikiu ir gali jį pasilikti sau. Todėl greiti žirgai ten yra labai brangūs. Kai visas mirusiojo turtas išdalytas, mirusysis išnešamas su ginklais, drabužiais ir sudeginamas. Per ilgą mirusiojo gulėjimą namuose žmonės išeikvoja beveik visą jo turtą, be to, jo dalį pradeda prie kelio svetimiems laimėti ir pasisavinti.“5( Scriptores rerum Prussicarum,t.1,p. 734)
Laidoti veždavo paprastai.XIV amžiuje- XX amžiaus pradžioje lydėdavo dažniausiai pėsti. Lydėdami visu keliu giedodavo religines giesmes. Artinantis prie bažnyčios, buvo skambinama varpais. XIXamžiuje visokiu metų laiku mirusiuosius veždavo rogėmis pakinkytomis arkliais, bet dažniausiai rogėmis žiemą, o kitu metų laiku- ratais. Į vežimą klodavo šiaudų ar šieno, karstą uždengdavo drobe, drobule, lovatiese, gūnia. Užtiesalas būdavo atiduodamas kunigui. Pagonybės laikais karsto užtiesalas buvo dovanojamas šermenų apeigų atlikėjui.
Lietuviai, ypač žemaičiai, laikėsi papročio vežimo kampuose statyti keturias eglutes žiemą ir keturis berželius vasarą. Laidojant jaunus, nevedusius, kai kur tie medeliai būdavo puošiami gėlėmis. Žemaičiai prie medelių pririšdavo dobės skiauteles arba vėliavėles: juodos žymėjo vedusiuosius, baltos -nevedusiuosius. Kartais ant vėliavėlių nupiešdavo kryželius.
Supylus kapą, berželius ar eglutes susmeigdavo kapo galuose. Dalį gėlių sumesdavo į kapą, o vainikus sudėdavo ant kapo. Užkasant duobę, visi lydėjusieji mesdavo į kapą po tris žiupsnelius žemės. Nuo seno buvo įprasta vyrus laidoti galva į šiaurvakarius, moteris – į pietus arba pietryčius. Senovėje į kapo duobę nuleidus karstą buvo metami akmenys, kad mirusysis „nevaikščiotų“ ir „negąsdintų“ gyvųjų. Tuo pačiu tikslu buvo užritinami akmenys ant kapo, vėliau – statomi sunkūs antkapiai.
Laidotuvių dalyviai rengdavosi išeiginiais drabužiais. Lydėdami į kapines, kartais užsirišdavo skiriamuosius ženklus. Faktinė medžiaga rodo, kad lietuvių gedulo spalva buvo balta, o ne juoda. Lydėti į kapines netekėjusios merginos ar nevedusio vaikino jaunimas rengdavosi lyg į vestuves.
Duobę dažniausiai kasdavo kaimynai ar šiaip pažįstami. Paprastai juos vaišindavo degtine. Kapinėse kiekviena šeima turėjo vietą ir maždaug ten laidodavo visus šeimos narius.
Palaidojus, visus lydėjusiuosius kviesdavo į šermenis. Neiškelti šermenų buvo laikoma dideliu nepadorumu. Grįždami giedodavo šventas giesmes, litanijas, kalbėdavo maldas. Namuose rasdavo uždegtą žvakę ir padėtą kryželį su Nukryžiuotoju. Pasimeldus kryželis buvo nuimamas ir paduodamas maistas. Pagal seną paprotį, kviestieji privalėjo atsinešti maisto ( duonos, pyragų, sūrių, mėsos ir kt.) buvo tikima, kad tose vaišėse dalyvauja mirusiojo vėlė, taip pat ir ankščiau mirusiųjų namų vėlės. Šermenims reikėdavo daug maisto, todėl, mirus žmogui, pjaudavo gyvulius, kepdavo duoną, pyragus ir kt. Taip pat maisto atveždavo ir atvažiuojantys giminaičiai. Mirus neturtingam žmogui, kurio šeima neturėdavo kuo maitinti žmonių, maisto sunešdavo kaimynai ir giminės.
Prieš sėsdami už stalo, visi nusiplaudavo rankas. Vaišių dalyviai melsdavosi už mirusiojo vėlę. Vaikams šermenis keldavo retai. Vaikai tėvų gedėdavo metus. Gedulo metu žmonės nesilinksmindavo nei svečiuose nei namuose. Gedintieji dėvėdavo tamsius drabužius.
Dingusio žmogaus laidojimas
Dingus žmogui be žinios, dažniausiai negrįžus iš karo, buvo ir gi atliekamos laidojimo apeigos. Tai kilo iš tikėjimo, kad žmogaus kūnas negali likti nepalaidotas. Todėl artimieji atlikdavo laidojimo apeigas be mirusiojo kūno.
Svetur žuvusiajam giminės atlikdavo visas reikiamas laidotuvių apeigas. Jį patį atstodavo jo drabužiai, ginklai, kurie, pasak senovės pasaulėžiūros, sudarė lyg jo dalį. Tokiu laidojimu mirusysis būdavo gelbstimas nuo amžino klajojimo ir neradimo ramybės, kad netaptų dvasia be vietos, vaiduokliu ir kt.5( M.Aleksaitė- Gimbutienė, „ Pagoniškosios laidojimo apeigos Lietuvoje“, Gimtasai kraštas, Nr. 31, p. 77)
Pakaruoklio laidotuvės
Prie pakaruoklio žmonės nesiklaupdavo, nesimelsdavo, negiedodavo, nekeldavo jam šermenų. Dažniausiai laidodavo tais pačiais drabužiais, kuriais pasikorė. Žmonės neleisdavo pakaruoklių laidoti savo laukuose, o kunigai – kapinėse. Moterys į pakaruoklio laidotuves neidavo. Keliu pakaruoklio laidoti nevešdavo, kad po mirties jis nevaikščiotų tais keliais, kuriais jį vežė laidoti. Laukų savininkai išeidavo su vėzdais, pagaliais ir neleisdavo vežti pakaruoklio per savo laukus, nes jie tapsią nederlingi, ir pakaruoklis ten vaikščiosiąs. Pakaruoklio laidotuvėse žmonės krėsdavo pokštus, juokaudavo. Senovėje pakaruoklius laidodavo miške, tose vietose žmonės nekirsdavo miško savo reikalams, neuogaudavo, negrybaudavo, neriešutaudavo, bijodavo ten net koją kelti.6 (M.Čilvinaitė, „Sarginimo, marinimo.“. Gimtasis kraštas, Nr. 31, p. 196; autorės tyrinėjimų užrašai.)

NAUDOTA LITERATURA:

1.Prane Dunduliene- „Senieji lietuviu seimos paprociai. Mokslo ir enciklopediju leidybos institutas,Vilnius 1999,p
2.Marijona Cilvinaite „Sarginimo, marinimo ir lidotuvių paprociai“ Gimtasis krastas, Nr.31, Siauliai, 1943p, 179-202
3.Marija Alseikaite-Gimbutiene „Pagoniskos laidojimo apeigos Lietuvoje“, Gimtasis krastas, Nr.31,Siauliai, 1943,p53-80.
4.“ Prietarai ir burtai“ Lietuvių tauta Vilnius 1926
5.P.Pakarklis „Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai“

Leave a Comment