ĮVADAS
Lietuviška gramatika yra mokslas apie lietuvių kalbos ypatybes, šis mokslas supažindina mus su žodžių garsais ir permainomis, kurios įvyksta žodyje keliems garsams susitikus; parodo, kokiu būdu yra padaryti kalbos žodžiai ir kaip jie vartojami. Mokslas, kuris nagrinėja kalbos garsus, vadinasi fonetika. Lietuvių kalboje nemaža įvairių garsų junginių – dvigarsių. Kiekvienas dvigarsis – glaudus to paties skiemens garsų junginys, kurį vienija sklandis artikuliacijos slinktis, o kirčiuotame skiemenyje – ir abu dėmenis apimanti priegaidė. Visi dvigarsiai sudaro ilgųjų skiemenų pagrindą ir šiuo atžvilgiu yra artimi ilgiesiems balsiams. Pagal sandarą dvigarsiai skirstomi į grynuosius (dvibalsius) ir mišriuosius. Literatūrinėje kalboje yra 6 dvibalsiai: ai, au, ei, ui, ie, uo. Visi dvibalsiai žymimi dviem greta stovinčiomis balsėmis. Tarptautiniuose žodžiuose dar rašomi dvibalsiai eu, oi, ou, pvz.: eukaliptas, Europa, klounas. Lietuviškos kilmės yra tik jaustukai oi, eu. Literatūrinėje kalboje yra 16 mišriųjų dvigarsių, kurie žymimi balsių a, e, i, u ir priebalsių l, m, n, r samplaikomis: al, am, an, ar, el, em, en, er, il, im, in, ir, ul, um, un, ur. Tarptautiniuose ir šiaip nelietuviškos kilmės žodžiuose vartojami dar mišrieji dvigarsiai ol, om, on, or, pvz.: voltas, pompa, kortos, morka. Šiame referate paliesime smulkiau dvigarsių klasifikaciją, artikuliaciją, vartojimą, kirčiavimą.
ANALITINĖ DALIS
Dvibalsiai – tai vieno skiemens ryškiai kintamos ir glaudžiamos artikuliacijos balsių junginiai, kurie, kaip ir pavieniai ilgieji balsiai, yra ilgojo skiemens centras, plg.: bai – do ir bū – do; au – ką ir ū – ką; lei – do ir ly – do. Lietuvių kalboje yra šie dvibalsiai: ai [ai], au [au], ei [ei], ui [ui], ie [ie], uo [uo]; oi [oi], eu [eu], ou [ou]; ei [e i], oi [o i]. Ne vieno skiemens du balsiai nėra siejami glaudžios artikuliacijos ir sudaro atskirų skiemenų centrus, pvz.:pa – i – ro, su – i – ma.
Dvibalsių klasifikacija
Pagal dėmenų suaugimą (susiliejimą) dvibalsiai skirstomi į sudėtinius ir sutaptinius:1. Sudėtinių dvibalsių [ai], [au], [ei], [ui], [eu], [oi], [ou] abu dėmenys ištariami ir girdimi aiškiai, o kirčiuotame skiemenyje vienas kuris nors dėmuo būna dar aiškesnis, stipresnis, net ilgesnis – taigi dėmenys tarsi nepraradę savarankiškumo, pvz.: laiškas [la.iškas], [lai.ko], zuikis [zui.kis].2. Sutaptinių dvibalsių [ie], [uo] abu dėmenys yra taip sutapę, susilieję, kad negalima pajusti ir išgirsti, kada baigiasi vienas ir kada prasideda kitas dėmuo, – vadinasi, jie tariami kaip ilgieji balsiai.Kai kurie dvibalsiai atsiranda trumpėjant galūnėms, kai žodžių gale atsidūręs pusbalsis [j] virsta neskiemeniniu balsiu [i] ir drauge su prieš jį einančiai balsiais sudaro naujus dvibalsius. Pvz.; sodžiuje > sodžiuj [so ui], turguje > turguj [tur.gui]. Šitaip susidaro ir gana neįprastų dvibalsių, kurių pirmasis dėmuo yra prigimtinio ilgumo balsis, pvz.: duobėje > duobėj [duobei], saulėje > saulėj [saulei]. Tai – samplaikiniai dvibalsiai. Tokių dvibalsių gali pasitaikyti ir sudurtinių žodžių dėmenų sandūroje, kai pusbalsis [j] atsiduria prieš priebalsį ir virsta neskiemeniniu balsiu [i], pvz.: kojdalgis [koiadalgis]. Šie neįprasti dvigarsiai nėra visai tikri, nes prigimtinio ilgumo balsiai sutelkia visą priegaidę (ir tvirtapradę ir tvirtagalę).Be minėtų lietuviškų dvibalsių, svetimuose (tarptautiniuose) žodžiuose yra ir nelietuviškos kilmės dvibalsių [eu], [oi], pvz.: moira [moira], neuronas [neuronas].
Tribalsiai
Tai trinariai balsių junginiai, kurie susidaro tose pačiose pozicijose kaip ir samplaikiniai dvibalsiai: sutrumpėjus žodžiams sudievu ir tuojau, galiniai priebalsiai [v] ir [j] virsta neskiemeniniais balsiais [u] ir [i], šliejami prie prieš juos einančių sutaptinių dvibalsių [ie], [uo], ir susidaro tribalsiai [ieu], [uoi] – [su dieu], [tuoi].
Dvibalsių artikuliacija
Visų dvibalsių artikuliacija – tai sklandi kalbos padargų slinktis iš vieno dėmens artikuliacijos padėties į kito dėmens padėtį.
1. Artikuliuojant, sudėtinius dvibalsiu, kalbos padargai, pereidami nuo vieno balsio artikuliacijos prie kito, sudaro ir papildomų balsinių elementų, kurie suteikia dvibalsiui vientisumo įspūdį.Kiekvieno sudėtinio dvibalsio artikuliacijos dinamika skirtinga – tai priklauso nuo dėmenų eilės, liežuvio pakilimo, lūpų veiklos. Pavyzdžiui, dvibalsis [ai] pradedamas artikuliuoti užpakalinės eilės, žemutinio pakėlimo, nelūpiniu balsiu, baigiamas priešakinės eilės, aukštutinio pakilimo, nelūpiniu balsiu; tariant pirmąjį dėmenį, burna plačiai pražiojama, lūpos pasyvios, liežuvis šiek tiek atitraukiamas atgal ir nuleidžiamas, liežuvio šonai nė kiek neliečia kietojo gomurio pakraščių; iš šios padėties kalbos padargai slenka į antrojo dėmens poziciją: žandikaulių kampas mažėja, burna vis labiau priveriama, lūpos pritraukiamos prie dantų, jų kampai patempiami atgal, liežuvio galas atremiamas į priekinius apatinius dantis, liežuvio priekinė ir vidurinė dalys pakyla aukštai prie kietojo gomurio, o šonai gana plačiai paliečia jo pakraščius. Tarp šio dvibalsio abiejų dėmenų ištariama ir tarpinių elementų (atviras [e], labai atviras [i]), bet kalbant natūraliai juos sunku išgirsti.Dvibalsio [ei] abu dėmenys priešakinės eilės, nelūpiniai balsiai, bet skiriasi liežuvio pakilimu. Artikuliuojant liežuvis visą laiką pasislinkęs į priekį, galu remiasi į priekinius apatinius dantis, tik tariant pirmąjį dėmenį priekinė ir vidurinė dalys labai nedaug pakilusios prie kietojo gomurio ir šonais vos liečia pakraščius, o tariant antrąjį dėmenį šios liežuvio dalys prie kietojo gomurio pakyla aukštai ir šonais gerokai paliečia jo pakraščius. Kinta ir burnos pravėrimas: iš pradžių ji pražiojama gana plačiai, o pereinant prie antrojo dėmens vis labiau priveriama, pabaigoje, tariant dėmenį [i], ji visai mažai praverta. Lūpos per visą artikuliacijos laiką neatkištos ir nesuapvalintos, o baigiant artikuliuoti lūpų kamai patempiami atgal.Sutaptinių dvibalsių [ie], [uo], abu dėmenys tos pačios eilės (dvibalsio [ie] priešakinės, dvibalsio [uo] – užpakalinės), todėl liežuvio horizontali padėtis nekinta; kitaip negu sudėtinių dvibalsių, liežuvis iš aukštutinio pakilimo sklandžiai, be didesnių pastangų leidžiasi žemyn – dėl šių priežasčių tarp pirmojo ir antrojo dėmens nėra ribos.Dvibalsių vartojimas
Kaip ir balsiai, dvibalsiai vartojami trijose žodžio pozicijose: pradžioje, viduryje ir gale. Dažniausias lietuvių kalbos dvibalsis [ai], rečiausias – [ui]. Svetimos kilmės dvibalsiai [eu]. [oi], [ou] dar retesni.1. Žodžio pradžioje sutinkami visi sudėtiniai dvibalsiai ir sutaptinis dvibalsis [uo], pvz.: aikštė [aikšte], eižėti [e.ižėti]. Sutaptinio dvibalsio [ie] žodžio pradžioje nesti – prieš jį pridedamas priebalsis [j], pvz.: iešmas [jiešmas], ieškoti [jieškoti].2. Žodžio viduje ir gale dvibalsiai paprastai eina po priebalsių. Tie dvibalsiai, kurių pirmasis dėmuo priešakinės eilės balsis (t.y. [ie], [ei], [eu]), eina po minkštųjų priebalsių, pvz.: liepa [liepa], peilis [peilis]. Dvibalsiai, kurių pirmasis dėmuo – užpakalinės eilės balsis (t.y. [ai], [au], [ui], [uo], [oi], [ou]), dažniausiai esti po kietųjų priebalsių, pvz.: vaikas [vaikas], asteroidas [asteroidas]. Rečiau šie dvibalsiai naudojami po minkštųjų priebalsių, pvz.: pakeliui [pakeliui], keliuose [keliuose]. Dvibalsių [ai], [au] pirmasis dėmuo po minkštųjų priebalsių taip supriešakėja, kad girdimi dvibalsiai [ei], [eu], pvz.: jais [jeis], siauraisiais [seuraiseis], jaukiai [jeukei].3. Priešdėlio ir šaknies sandūroje dvibalsiai gali eiti ir po balsių ar dvibalsių, pvz.: paeiliui [paeiliui], priaižo [priaižo].
Dvibalsių variantai
Kaip ir balsių, dvibalsių variantai yra kombinaciniai (lemiami gretimų garsų įtakos) ir poziciniai (pereinantys nuo kirčio ir priegaidės).Kombinaciniai dvibalsių dėmenų variantai atsiranda dėl gretimų garsų įtakos ir yra panašūs į atitinkamus balsių variantus.
1. Po minkštųjų priebalsių supriešakėja pirmieji dvibalsių dėmenys – užpakalinės eilės balsiai, pvz.: šiuose [šuose], šviesoj [šviesoi], sakiau [sakeu].2. Kai dvibalsis eina tarp dviejų nosinių priebalsių, abu jo dėmenys sunosinami – pirmasis labiau, antrasis kiek mažiau, pvz.: maino [maino], šerniena [šerniena]. Po nosinio priebalsio ryškiau sunosinamas tik pirmasis dėmuo, pvz.: maišo [maišo], neigė [neigė]. Antrasis dėmuo prieš nosinį priebalsį nosinamas menkiau pvz.: kaina [kaina], vienas [vienas], klounas [klounas].3. Dvibalsių [ai], [au], [pirmąjį dėmenį veikia antrojo dėmens artikuliacija: dvibalsio [ai] pirmasis dėmuo priešakesnis, o dvibalsio [au] užpakalesnis, kiek sulūpintas, pvz.: laukas [laukas]. Poziciniai kiekvieno dvibalsio variantai yra: nekirčiuotas, kirčiuotas tvirtapradis ir kirčiuotas tvirtagalis. Nekirčiuoti dvibalsiai ištariami silpniau, kirčiuoti – stipriau. Kirčiuotų dvibalsių dėmenų ištarimo būdas priklauso nuo priegaidės.1. Kirčiuotų tvirtapradžių sudėtinių dvibalsių pradžia visada intensyvesnė, taigi pirmieji dėmenys stipresni, aiškesni, tačiau tų dėmenų trukmė nevienoda. Dvibalsiai [ai], [au], [ei], kurių pirmieji dėmenys – žemutinio pakilimo balsiai – pusiau pailgėja, tariami pusilgiai yra atviri, pvz.: aikštę [aikšte], plaukas [plaukas]. Dvibalsis [ui] ir nelietuviškos kilmės dvibalsiai [oi], [ou], kurių pirmieji dėmenys – aukštutinio ir vidutinio pakilimo, taip pat ir svetimos kilmės dvibalsis [eu], kurio pirmasis dėmuo – žemutinio pakilimo tariami kiek kitaip: jų pirmasis dėmuo tik stipresnis bet nepailgėja, pvz.: guiti [guiti], terapeutas [terapeutas].2. Kirčiuotų tvirtagalių sudėtinių dvibalsių pailginami antrieji dėmenys, pvz.: skausmas [skausmas], muilas [muilas]. Šių dvibalsių pusilgiai antrieji dėmenys uždaresni negu atitinkamų tvirtapradžių dvibalsių [ai], [au], [ei] pirmieji dėmenys gerokai uždaresni už atitinkamus tvirtapradžių dvibalsių pusilgius dėmenis, pvz.; aižėti [aižeti] ir aižė [aiže], keikti [keikti] ir keiksmas [keiksmas]. Tvirtagalio dvibalsio [ui] pirmasis dėmuo kiek atviresnis už tvirtapradžio dvibalsio pirmąjį dėmenį, pvz.: zuiti [zuiti] ir kuinas [kuinas].3. Nekirčiuotų sudėtinių dvibalsių abu dėmenys ištariami neutraliai, nė vienas nepailginamas, pvz.: daina [daina], buitis [buitis].4. Sutaptinių dvibalsių [ie], [uo] dėmenys glaudžiai suaugę, tariami vienbalsiškai, todėl nepailgėja nei tvirtapradžiame skiemenyje pirmasis, nei tvirtagaliame skiemenyje antrasis dėmuo. Skiriasi tik viso dvibalsio trukmė: tvirtapradžiame skiemenyje sutaptinis dvibalsis kiek trumpesnis negu tvirtagaliame, o nekirčiuotame skiemenyje tariamas dar trumpiau. Sutaptiniai dvibalsiai panašūs į ilguosius balsius. Sutaptiniai dvibalsiai transkribuojami vienodai, pvz.: a) kirčiuoti tvirtapradžiai: siena [siena], šuolis [šuolis], banguoja [banguoje]; šių dvibalsių pradžia staigesnė, tvirtesnė;b) kirčiuoti tvirtagaliai: riekę [rieke], dėmuo [demuo]; šie dvibalsiai tariami ne taip staigiai, lygiai;c) nekirčiuoti: sienelė [sienele], suokiu [suoku].5. Antrinių samplaikinių dvibalsių [oi], [ei] dėl kirčio ir priegaidės kinta tik pirmųjų dėmenų tarimo būdas, nes priegaidė apima tik prigimtinio ilgumo balsį; antrasis dėmuo nei pabrėžiamas, nei pailgėja, pvz.:a) kirčiuoti tvirtapradžiai: rytoj [ritoi], siuvėjpalaikis [suveipalaikis];b) kirčiuoti tvirtagaliai: dauboj [dauboi], dėžėj [dežei];c) nekirčiuoti: rankoj [rankoi], pelkėj [pelkei].Mišrieji dvigarsiai
Mišrieji dvigarsiai – tai to paties skiemens balsių ir R tipo priebalsių (pusbalsių) junginiai, kurie sudaro ilgojo skiemens centrą ir yra glaudžiai siejami priegaidės. 1. Mišriųjų dvigarsių pirmieji dėmenys paprastai yra trumpieji balsiai [a], [e], [i], [u], o antrieji dėmenys – pusbalsiai [l] [l], [m], [m], [n] [n], [r] [r], pvz.: šalna [šalna], gandas [gandas], dumti [dumti]. 2. Nelietuviškos kilmės žodžiuose yra ir svetimų mišriųjų dvigarsių, kurių pirmasis dėmuo – trumpasis balsis [o], pvz.: koltas [koltas], fondas [fondas]. Pasitaiko neįprastos sandaros vadinamųjų samplaikinių mišriųjų dvigarsių, kurių pirmieji dėmenys – ilgieji balsiai [e], [i], [o], [u]. Šios struktūros dvigarsinės samplaikos nėra tikri dvigarsiai, nes skiemens centras tokiais atvejais – ne visa samplaika, o tik ilgasis balsis. Šios rūšies dvigarsiai yra susiformavę vėliau, tačiau egzistuoja tomis pačiomis sąlygomis kai ir tradiciniai dvigarsiai:
a) žodžio gale: nukritus žodžio galo balsiui, pusbalsis atsiduria žodžio gale ir šliejamas prie prieš jį einančio ilgojo balsio, pvz.: kodėl [kodel], nebėr [neber]; beje šitaip gali susidaryti ir normalios sandaros mišriųjų dvigarsių, pvz.: atgal [adgal], laukan [laukan], vidun [vidun];b) prieš kitą priebalsį: susidūrus sudėtinio žodžio dėmenims, pirmojo žodžio pusbalsiai l, m, n, r atsiduria prieš kokį nors antrojo žodžio pradžios priebalsį ir sudaro mišrųjį dvigarsį su ilguoju balsiu, pvz.: skylmušys [skilmušis], žvyrduobė [žvirduobe]; Šioje pozicijoje aptinkama ir įprastų mišriųjų dvigarsių, pvz.: vasarbutis [vasarbutis], sentėvis [sentevis].c) Išvestiniuose žodžiuose: tolti [tolti], mėlti [melti].Mišrieji trigarsiai. Panašiai kaip ir samplaikiniai mišrieji dvigarsiai, sutrumpėjusių žodžių gale, sudurtiniuose ir išvestiniuose žodžiuose gali susidaryti ir mišrieji trigarsiai. Dažniausiai pusbalsiai l, m, n, r šliejami prie prieš juos einančių sutaptinių dvibalsių, pvz.: sielvartas [sielvartas], duonkubilis [duonkubilis].Mišriųjų dvigarsių artikuliacija
Mišriųjų dvigarsių artikuliavimas nėra nei toks glaudus, nei vientisas kaip dvibalsių. Kalbos padargams slenkant iš balsio artikuliacinės padėties į pusbalsio artikuliaciją, abu dėmenys ištariami aiškiai, nepraranda visų savo požymių. Pavyzdžiui, artikuliuojant mišrųjį dvigarsį [al], kurio pirmasis dėmuo – užpakalinės eilės, žemutinio pakilimo, nelūpinis, trumpasis – neįtemptasis balsis [a], o antrasis dėmuo – uždarumas ir atvirumas, sklandusis, šoninis, liežuvio priešakinis, dantinis pusbalsis [l], burna iš pradžių gerokai praveriama, liežuvis guli žemai, beveik nepakilęs prie gomurio, todėl burnos rezonatorius susilieja su ryklės rezonatoriumi, lūpos neatkištos į priekį, jo priešakinė dalis prispaudžiama prie priekinių viršutinių dantų, liežuvio nugarėlė kiek pakyla, o pro liežuvio šonus sklandžiai eina oro srovė; balso stygos virpa visą dvigarsio tarimo laiką.
Mišriųjų dvigarsių vartojimas
Mišrieji dvigarsiai yra gana dažni ir aptinkami visose žodžio pozicijose: žodžio pradžioje ir viduje (prieš priebalsius) bei žodžio gale. Kai kurių dvigarsių visose žodžio pozicijose gali ir nepasitaikyti – pavyzdžiui, lietuviškų žodžių pradžioje nėra dvigarsių [em], [um]. Dažniausiai tie dvigarsiai, kurie drauge yra ir žodžiai (jungtukai): [ir], [er]. Reti svetimos kilmės mišrieji dvigarsiai.1. Mišrieji dvigarsiai ir trigarsiai, kurių pirmieji dėmenys – priešakinės eilės balsiai, žodžio viduje ir gale eina po minkštųjų priebalsių, pvz.: tempė [tempe], kenčia [kenče], dingo [dingo]. Užpakalinės eilės balsiais prasidedantys mišrieji dvigarsiai dažniausiai eina po kietųjų, rečiau – po minkštųjų priebalsių, pvz.: kaltas [kaltas], šarvas [šarvas], čiumpa [čiumpa].2. Mišrieji dvigarsiai žodžio pradžioje ir viduje gali eiti ir prieš kietąjį, ir prieš minkštąjį priebalsį. Tai lemia ir priebalsio kietumą ar minkštumą. Pusbalsis kietas, kai po jo eina kietasis priebalsis, pvz.: šalta [šalta], stingo [stingo]. Jei po pusbalsio yra minkštasis priebalsis, dvigarsio antrasis dėmuo taip pat minkštas, pvz.: šalti [šalti], urve [urve] storžievis [storžievis].
Mišriųjų dvigarsių dėmenų variantai
Kombinaciniai variantai. Ir pirmieji ir antrieji mišriųjų dvigarsių dėmenys yra veikiami gretimų garsų.1. Užpakalinės eilės balsiniai dvigarsių dėmenys po minkštųjų priebalsių pastebimai supriešakėja, plg.: klumpa [klumpa – čiumpa [čiumpa], kol [kol] – šiol [šiol. Mišriųjų dvigarsių pirmasis dėmuo [a] taip supriešakėja, kad skamba kaip balsis [e], pvz.: dideliam [didelem], šiandien [šendien], tagi balsių [a] ir [e] fonologinė priešprieša išnyksta.2. Mišriųjų dvigarsių pirmieji dėmenys greta nosinių priebalsių nosinami. Labiausiai – tarp abiejų nosinių priebalsių, kiek mažiau – po nosinių, o menkiausiai – prieš nosinį antrąjį dėmenį, plg.: manta [manta], nardo [nardo], niršo [niršo].
3. Mišriųjų dvigarsių antrųjų dėmenų minkštumas prieš minkštuosius priebalsius nevienodas: 3.1. Minkščiausias šioje pozicijoje pusbalsis [l], pvz.: vilnis [vilnis], balsvi [balsvi]. Pusbalsiui [l] netrukdo minkštėti ir įsiterpę priebalsiai [k], [g], kurie patys minkštėti nelinkę, pvz.: alkti [alkti], žvilgsnis [žvilksnis].3.2. Kai dvigarsių antrieji dėmenys [r], [m], [n] eina tik prieš vieną minkštąjį priebalsį, esti minkštesni, kai prieš kelis – kietesni, plg.: tempė [tempe] – tempti [tempti], durti [durti] – durstys [durstis].4. Eidami prieš sulūpintą priebalsį, dvigarsių antrieji dėmenys lūpinami. Ypač tai pastebima, kai pirmieji dėmenys yra lūpiniai balsiai, pvz.: sulčių [sulču], gundo [gundo]. 5. Liežuvio priešakinio, dantinio pusbalsio [n] artikuliacijos vieta pakinta, jei mišrusis dvigarsis eina prieš liežuvio užpakalinės, gomurio užpakalinius [k], [g] ar liežuvio vidurinius, gomurio vidurinius [k], [g]: prieš pirmuosius šis pusbalsis tampa liežuvio užpakalinis, gomurio užpakalinis, pvz.: banga [banga], renka [renka], prieš antruosius – liežuvio vidurinis, pvz.: lankė [lanke], dingęs [dinges], sunki [sunki].Poziciniai variantai
Mišrieji dvigarsiai gali būti kirčiuoti ir nekirčiuoti. Kirčiuotame skiemenyje jie tariami stipriau ir ilgiau negu nekirčiuoti, o jų ištarimo būdas labai priklauso nuo priegaidės. 1. Visų tvirtapradžių mišriųjų dvigarsių tvirčiau ištariami pirmieji dėmenys, kurių trukmė nevienoda. Kirčiuotų tvirtapradžių mišriųjų dvigarsių a, e + l, m, n, r pirmieji dėmenys yra žemutinio pakilimo balsiai ir tariami gerokai ilgesni, daug atviresni negu tvirtagalių dvigarsių, pvz.: alkanas [alkanas], ankštis [ankštis], elnė [elne]. Žodžio gale tvirtapradžių mišriųjų dvigarsių daug rečiau. Tik supriešakėjusi [a] traktuojant kaip balsį [e], galima kalbėti apie tvirtapradį dvigarsį [em] žodžio gale: šiam [šem], jam [jem]. Svetimos kalbos žodžiuose tvirtapradžių mišriųjų dvigarsių e +l, m, n, r pirmasis dėmuo nepailgėja, pvz.: kelneris [kelneris], herbas [herbas].
Tvirtapradžių mišriųjų dvigarsių i, u + l, m, n, r ir svetimos kilmės mišriųjų dvigarsių a + l, m, n, r pirmieji dėmenys (aukštutinio ir vidutinio pakilimo trumpieji balsiai) ištariami stipriau, bet pailgėja labai nežymiai ir lieka neįtempti: iltis [iltis], urzga [urzga], pilkas [pilkas], rumbas [rumbas]. 2. Kirčiuotų tvirtagalių tikrųjų mišriųjų dvigarsių pirmieji dėmenys neakcentuojami, ištariami lygiau, silpniau negu tvirtapradžių, o antrieji dėmenys – tvirčiau ir pailginami. Pailgėjimas žymimas iš dešinės, žemai taškeliu, pvz.: alkis [al.kis], unksnė [un.ksne], ir [ir.]. Nelietuviškos kilmės žodžiuose tvirtagaliai dvigarsiai e + l, m, n, r tariami taip pat kaip ir lietuviškuose žodžiuose, pvz.: felčeris [fel.čeris], stendas [sten.das]. 3. Nekirčiuotų mišriųjų dvigarsių abu dėmenys ištariami neutraliai ir yra trumpi, pvz.: kampelis [kampelis], vakar [va.kar], dilgėti [dile.ti]. 4. Netikrųjų mišriųjų dvigarsių ir tvirtapradė, ir tvirtagalė priegaidė apima tik pirmąjį dėmenį (todėl kirčio ženklas visada rašomas virš prigimtinio ilgumo balsio). Tvirtapradžiai samplaikiniai dvigarsiai pasitaiko ne visose žodžio pozicijose, jų reta žodžio gale, pvz.: mėlžolė [melžole], ožkoms [oškoms]. Tvirtagaliai samplaikiniai mišrieji dvigarsiai paprastai esti žodžio viduje ir gale, pvz.: šviesyn [šviesin], duobėn [duoben], kortos [kortos]. Šių dvigarsių pirmieji dėmenys pilnesni negu tvirtapradžių netikrųjų dvigarsių. Nekirčiuotų netikrųjų mišriųjų dvigarsių prigimtinio ilgumo balsiai tariami kiek trumpesni negu kirčiuotųjų, pvz.: vyndarys [vindaris], upėn [upen], geltonkasė [geltonkase].PANAUDOTA LITERATŪRA
J.Barauskaitė, G.Čepaitienė, S.Mikulėnienė, J.Pabrėža, R.Petkevičienė.„Lietuvių kalba I“, Vilnius, 1995„Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“, Vilnius, 1989