Liturginės spalvos

Yra 6 liturginės spalvos. Kiekvienos spalvos drabužiai dėviami per tam tikras šventes.

1 spalva- aukso spalva.

Liturginių spalvų įvairovė kilo iš spalvai teikiamos simbolinės ir mistinės reikšmės, tačiau liturginės aukso spalvos drabužiai ir reikmenys gali pakeisti baltos, žalios, raudonos, violetinės spalvos drabužius.

2 spalva- balta spalva.
Balta liturginė spalva simbolizuoja šviesą, nekaltumą ir džiaugsmą. Baltais drabužiais dėvima per visas Jėzaus Kristaus (išskyrus Didijį penktadienį), Švč. M. Marijos, Švč. Trejybės, angelų, šv. Jono Krikštytojo, šventųjų išpažinėjų, išskyrus kankinius, šv. evangelisto Jono šventes.

3 spalva- violetinė spalva.
Violetinė liturginė spalva simbolizuoja skausmą, liiūdesį, melancholiją ir atgailą. Šios spalvos liturginiais drabužiais rengiamasi per Gavėnią, Adventą, pasninkus, išskyrus trečią Advento ir ketvirtą Gavėnios savaitę, kai dėvimi rausvos spalvos drabužiai.

4 salė- raudona spalva.
Raudona liturginė spalva simbolizuoja kraują ir ugnį, įprasmina visų kankinių pasiaukojimą. Šios spalvos liturginiai drabužiai dėvimi per Sekmines, Didijį penktadienį, Verbų sekmadienį, Šv. Kryžiaus šventę, apaštalų ir kankinių šventes.

5 spalva- žalia spalva.
Žalia liturginė spalva simbolizuoja amžinojo gyvenimo ir išganymo viltį. Šios spalvos drabužiai dėvimi eiliniu liturginių metų laiku (nuo Trijų Karalių iki Užgavėnių, nuuo Sekminių iki Advento bei eiliniais sekmadieniais ir šiokiadieniais).

6 spalva- juoda spalva.
Juoda liturginė spalva – universali gedulo spalva, siejama su mirtimi ir sielvartu, vartojama per Vėlines ir per gedulo pamaldas.

Kaišiadorių katedros bažnytinės tekstilės rinkinys – tai įvairių apeigų metu naudojami liturginiai drabužiai ir

r reikmenys. Labai nedidelė jų dalis pasiūta iš XVII a. pab. – XVIII a. prancūziškų šilkinių audinių, kurie Lietuvoje gana dažnai sutinkami. Tai nepaprastai dekoratyvūs, technologiškai puikiai atlikti, stilingi, raiškaus kolorito, įspūdingo dekoro audiniai – Vakarų Europos meno reprezentantai, liudijantys apie tuometinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrinę orientaciją
XIX – XX amžių sandūros bei XX a. I p. liturginiai drabužiai ir reikmenys – tai anuomet gausių bažnytinių dirbtuvių produkcija. Jie pasižymi darnia kompozicija, išraiškinga struktūra, pasiūti iš meniškų audinių, bet retas kuris yra unikalus, nes tai serijinės gamybos objektai arba drabužiai, sukomponuoti iš pramoniniu būdu pagamintų elementų.
Dar viena rinkinio dalis, kurią būtina aptarti, – tai vyskupo drabužiai. Didesniąją jų dalį Kaišiadorių katedros konsekravimo proga galėjo įgyti dar vyskupas Juozapas Kukta. Tai itin vertinga šio rinkinio dalis, turinti isstorinę bei tipologinę vertę. Šiuos unikalius objektus galime datuoti XX a. 3-4 dešimtmečiu. Dauguma jų pagaminti Vakarų Europoje (Vokietijoje, Italijoje) veikusiose aukšto lygio bažnytinių reikmenų dirbtuvėse.
Istorinės aplinkybės Lietuvos sakralinės dailės paveldui nebuvo palankios, bet, nepaisant to, liturginės tekstilės išliko gana daug. Vienose bažnyčiose saugomi pavieniai meninės tekstilės objektai, kitose – ištisi jų rinkiniai. Ypač dideli ir vertingi liturginės tekstilės rinkiniai yra Trakų, Paberžės (Kėdainių r.), Kaišiadorių, Žaslių, Žiežmarių (Kaišiadorių r.) ir kai kuriose kitose bažnyčiose. Mokslinių publikacijų apie liturginę tekstilę Lietuvoje paskelbta la
abai mažai, nes ši dailės sritis nedaug tyrinėta. Todėl net ir vieno rinkinio pristatymas, nors ir lakoniškas, bent kiek užpildo tyrimų spragas. Šioje internetinėje Kaišiadorių muziejaus ekspozicijoje pateikiama dalis liturginės tekstilės, kuri buvo sukaupta Kaišiadorių katedroje.

Leave a Comment