Realizmas XIXa

Realizmas XIX a. Vakarų Europos literatūroje
Amžiaus idėjos ir faktai. Su ketvirtuoju XIX a. dešimtmečiu romantizmas blėsta. Nuo idealaus dvasinio pasaulio žmonių akys nukrypsta į materialų žemės pasaulį. Fantastines svajones pakeičia rūpestis kasdiene duona ir kova dėl jos.
Naują dvasią plėtotis paskatina gamtos mokslų pažanga, filosofija, socialinis gyvenimas. Šitų sričių gyvenimo naujovės pakeičia ir literatūros veidą. Technikos išaugimas duoda ne tik naujų siužetų, bet ir naujų žodžių – techninių. Darvinizmas (evoliucijos ir paveldėjimo dėsniai) literatūrai duoda naujų temų: kova dėl būvio, paveldėjimo klausimai, prisitaikymas prrie aplinkos.
Mokslo išradimai davė naują darbo jėgą – mašiną. Didėja prekyba su kolonijomis, plečiama pramonė, statomi fabrikai, kuriami didmiesčiai. Susidarė turtingų ir neturtingų klasės, darbdaviai ir darbininkai, kapitalistai ir proletarai (samdomi darbininkai). Socialinė nelygybė ir būvis literatūrai turėjo didžiausios įtakos: davė naujų siužetų, naujų charakterių, naują foną, naujų problemų ir tendencijų.
Tiesioginiu būdu grožinei literatūrai daug mažiau įtakos padarė religijos klausimai, bet pačiame gyvenime jos reikalai buvo aktualūs.
Apie amžiaus vidurį sustiprėjo religinė kova keliais frontais. Materialistai ir pozityvistai kovoja ne tik su dvvasininkais, bet iš viso su religija. Įrodinėja, kad Evangelijos tik mitai, o Kristus tebuvęs kartais kilnus žmogus, kartais apsimetėlis ar silpno proto.
Nors amžiaus antroje pusėje bažnyčia centralizuojama, disciplinuojama, bet didelė dalis mokslininkų yra aiškioje pozityvizmo (fil. kryptis teigianti, kad mokslas tu

uri remtis tiksliaisiais tyrimo metodais) įtakoje. Jie duoda toną visam šio amžiaus gyvenimui ir literatūrai.
Literatūra. Literatūra nebeieško vaizdų ir idėjų fantazijos pasaulyje; ji nusileidžia į kasdienį realų gyvenimą, kuriame, pasak pozityvistų, eina kova dėl būvio. Mažiau juos domina gamta, daugiau žmonių gyvenimas: darbininkai – proletarai ir jų skurdas, kapitalistai išnaudotojai ir jų prabanga, valstiečiai mažažemiai, baudžiauninkai, o iš antros puses dvarininkai. Šita socialine antiteze yra mėgstamoji literatūros sritis. Parodomas ir žmogus, naujų amžiaus idėjų pagautas.
Šita literatūra gavo realistinės literatūros vardą (res – daiktas).
Realistinė literatūra nori vaizduoti tokį gyvenimą, koks jis yra, vaizduoti objektyviai, nerankiojant „gražių” ir „negražių” paveikslų, nerodant savo nuomonių ir jausmų; vaizduoti su visomis smulkmenomis. Dėl to iš rašytojo reikalaujama dabar ne lakios fantazijos, bet sugebėjimo pastebėti gyvenimą.
Šio amžiaus rašytojai stipriausiai iššplėtoja romaną ir novelę. Vietoj romantinio nuotykių romano išaugo socialinis romanas (Č.Dikensas, I.Turgenevas), papročių romanas (O. de Balzakas, G.Floberas, Gi de Mopasanas), psichologinis (F.Dostojevskis), istorinis (L.Tolstojus), natūralistinis romanas (E.Zola).
Šiame amžiuje literatūroje skirtini du periodai – realistų ir natūralistų. Pirmieji mato šlykštumų ir gerumų; šlykščiųjų gyvenimo pusių jie privengia. Antrieji jas mėgsta iškelti. Pirmieji žmoguje pastebi ir dvasinių pradų, antrieji tik fiziologiją (kūną). Realistine kryptis yra ankstyvesnė, kiek susijusi su romantizmu, be aiškių mokslinių tendencijų; natūralistinė – vėlesnė (maždaug paskutinis XIX a. ketvirtis Va
akaru Europoje) aiškioje pozityvistų įtakoje. Visa Europa dalyvavo realistinės natūralistinės literatūros kūrime. Anglai pradeda pačią literatūrą kurti, prancūzai neatsilieka ir ilgainiui taisykles sudaro. Bet pažymėtinos naujos jėgos, kurios į visuotinę literatūrą atneša savo duoklę: rusai realistinį ir psichologinį romaną, skandinavai dramą, vokiečiai iškelia kraštutinę filosofiją (materializmą ir socializmą).

J.Ambrazevičius, J.Grinius, A.Vaičiulaitis Visuotinė literatūra (1991, 213 psl.)

Leave a Comment