Vienas žymiausių XlX a. padžios pasakėtininkų yra Simonas Stanevičius.Jis sukūrė šešias pasakėčias. Viena iš jų -“Žmogus ir levas”.Pasakėčia buvo pavadinta ˛emaičių pasaka,nes kūrinio kalbos pagrindas yra gyvoji liaudies kalba-žemaičių tarmė.Pasakėčioje autorius daugiausiai dėmesio sutelkia į veikėjų psichologinį motyvavimą,mažiau į detalesnį įvykio apibūdinimą.Pasakėčioje taip pat spred˛iami moraliniai klausimai. Kūrinio pavadinimas “Žmogus ir levas” yra tiesiogiai susijusi su visu kūriniu. Jame pasakojamas žmogaus ir liūto susitikimas, jų konfliktas. Pasakėčios kompozicija – klasikinė: pasakojamoji dalis ir moralas. Pasakomojoje dalyje autorius aprašo veiksmo vietą “Žalioji giria”, apibūdina veikėjus. Jie nuo senų laikų nesutariantys “valdonai”: “Abudu nemažu: viens girių ponas O antras laukų ir kaimų valdonas” Veikėjai susitinka pačioje kūrinio pradžioje. “Kaimų valdonas”, vaikčiodamas po “˛ali¹sias girias”, sutinka levą. Vos pažinus girios “šeimininką”, įsiplieskia nesantaikos kibirkštis. Supykęs žmogus išvadina liūtą velniu: “Nesang ˛mogus lev¹ kaip tik pa˛ino, Tuojaus is piktumo velniu vadino”. Žmogaus emocijų protrūkis liūtui suteikia ne tik fizines, bet ir dvasines kančias. Žmogus kirviu pažeidžia liūtui koją. Taip baigiama pirmoji pasakėčios dalis. Vis¹ laik¹ nuosekliai vystytas veiksmas pakeičiamas ekskursu į ateitį. Nuo čia ir prasideda antroji kūrinio dalis – moralas. Situacija prasideda labai panašiai. Jie vėl susitinka, nes “taip jiems dievas priliko”. Šįsyk autoriaus dėmesys nukrypsta “girių pono” pusėn. Liūto monologas tampa pasakėčios moralu. Pagarbiai kreipdamasis į žmogų, liūtas ištaria svarbiausius kūrinio ˛od˛ius: zinok tai, o ˛mogau galingas ! Piktesnis už kirtį žodis neteingas Užmiršau skausmą ronos, kad ir daug kentėjau, O piktą žodį, kurį nuo tavęs girdėjau, Pakol mirsiu, Nei˛mirsiu.
Pasakėčios moralas: labiau ˛eid˛ia ne suteiktas fizinis skausmas, o neteisingas ˛odis, ypač pasakytas protingiausios būtybės žemėje – žmogaus. Pasakėčia parašyta silabine eilėdara – tai yra vienodas skiemenų skaičius eilutėje. Taip autorius išvengia monotiniškumo. Kūrinio suskirstymas į dvi dalis suteikia pasakėčiai patrauklumo, įdomumo. Pasakėčiai vaizdingumo suteikia keletas epitetų: žaliąsias, smarkus, galingas. Metafora: “Abudu nema˛u: viens girių ponas, O antras laukų ir kaimų valdonas”. Neapsieita ir be personifikacijos.Poetas liūtui suteikia žmogaus balsą ir išmintį.Intonacinio įtaigumo,didesnio išraiškingumo suteikia retorinis sušukimas : zinok tai, o ˛mogau galingas!” Kaip matome pasakėčioje pavartojama palyginti nedaug meninių raiškos priemonių, kalba paprasta, aiški, suprantama kiekvienam skaitytojui, nesvarbu, koks jo amžius. Taip suteikiama kūriniui originalumo, indvidualumo.Taigi ši pasakėčia – tai moralinės skriaudos galią atskleidžiantis kūrinys.radviliskio raj. Seduvos vidurinės mokyklos
11 klasės mokinio Donato Gudinaviciaus
Simono Stanevičiaus pasakėčios “ˇmogus ir levas”
analizė skirta 200-osioms autoriaus gimimo
metinėms.