Žmogaus teisių atsiradimo bei vystymosi istorija siekia seniausius laikus. Kova tarp žmogaus teisių pripažinimo ir garantavimo bei valstybės savivalės ir kišimosi į privačią žmogaus sferą buvo ta varomoji visuomenės jėga, sudariusi sąlygas atsirasti pirmiesiems žmogaus teisių apsaugos dokumentams.Jau 1215 metais Anglijos Magna carta bei 1628 metų Teisių peticija įtvirtino pirmuosius laimėjimus žmogaus teisių apsaugos srityje. 1679 metais paskelbtas Habeas corpus aktas bei 1689 metų Teisių bilis anglosaksų teisės sistemoje įtvirtino žmogaus apsaugą nuo neteisėto įkalinimo bei kitų prigimtinių teisių pažeidimų kalinimo metu, tačiau didžiausią atgarsį žmogaus teisių gynimo idėja sulaukė 1776 metų JAV nepriklausomybės deklaracijoje, kuri skelbė: “mes laikome akivaizdžiomis šias tiesas: visi žmonės sukurti lygūs ir visi jie kūrėjo apdovanoti neatimamomis teisėmis, prie kurių priklauso gyvybė, laisvė ir laimės siekimas”. Taip pat privalu paminėti ir 1780 metų Prancūzijos žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją, kurios idėjos apskriejo visą Europą ir kuri skelbė: “kiekvienos valstybės tikslas yra užtikrinti prigimtines ir neatimamas teises. Tokios yra laisvė, nuosavybė, saugumas ir priešinimasis engimui.”Žmogaus teisės – esminė šiuolaikinės civilizacijos vertybė. Dabar mes gyvename demokratinės valstybės modelyje, kai žmogaus teisių ir laisvių apsaugos balsas girdimas visoje planetoje, tačiau dar visai neseniai tiek Rytų Europa, tiek buvusios Sovietų Sąjungos respublikas gaubė prievartos, suvaržymo ir brutalumo dvasia, kai žmonių teises bei laisves varžė stipri vado galia. Naujausių laikų humanistinės teorijos paprastai remiasi tuo, kad žmogus nuo gimimo turi nuo jo asmens neatskiriamas, pamatines ir neatimamas teises bei laisves. Žmogaus teisės bei laisvės atsiranda ne valstybės valia, o žmogus jas įgyja gimdamas. Žmogaus teisės – tai laisvė veikti savo valia, vadovautis laisvu apsisprendimu, taip pat “iš pareigos pasirūpinti savimi, neagresyviu artimo atžvilgiu, būdu”, jei tokios pareigos asmuo atsisako, tai jis pasmerkia save ekonominiam skurdui ir asmenybės degradacijai. Dar daugiau jis tampa agresyvus artimo atžvilgiu ir netinkamas socialinei santarvei. Šiuolaikinė visuomenė neįsivaizduojama be teisės laisvai veikti, juk laisvė – tai pareiga pasirūpinti savimi ir kitu. Kad šią pareigą individas galėtų rezultatyviai įgyvendinti, jam būtinos ir atitinkamos teisės: teisė į laisvę, asmens neliečiamybė, nuosavybę, mokslą, “kurios įsiprasmina ne kaip savaiminės vertybės, o kaip tos pareigos atlikimo priemonės.” Visos žmogaus teisės bei laisvės yra įtvirtintos pasaulio valstybių Konstitucijose, Žmogaus teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencijoje bei kituose įvairiuose dokumentuose, kuriose šios teisės sugrįžo kaip viso pasaulio patirtis.
Mano rašto darbo pagrindinis tikslas – rasti argumentuotą atsakymą į užduotį: Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencijos taikymas Lietuvos Respublikos teisėje. Taip pat bandysiu atskleisti Konvencijos taikymo Lietuvos Respublikos teisėje pagrindus, pateikti pasiūlymus dėl Konvencijos efektyvesnio taikymo ir atkleisti trūkumus, įgyvendinant Konvenciją kaip vientisą aktą.
Lietuvos Respublika ratifikavo 1950 metų Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvenciją 1995 metais balandžio 27 dieną. Lietuvos Respublika prisiėmė tarptautinius žmogaus teisių apsaugos reikalavimus ir įsipareigojo paklusti Konvencijos institucijų kontrolei. Politine prasme Konvencijos pasirašymas vertinamas kaip vienas iš esminių demokratijos laimėjimų. Daugelį metų buvusi Sovietų okupuota valstybė, kurioje žmogaus teisės nebuvo laikomos esmine vertybe, įsipareigojo gerbti žmogaus teises ir sava valia atsidavė tarptautinei kontrolei. Konvencijos preambulėje skelbiama: “atsižvelgdamos į tai, jog šia Deklaracija siekiama, kad joje skelbiamos teisės būtų visuotinai bei veiksmingai pripažįstamos ir kad jų būtų laikomasi; kaip Europos valstybių, turinčių bendras pažiūras ir bendrų politinių tradicijų, idealų, laisvių bei teisių viršenybės paveldą, vyriausybės pasiryžusios žengti pirmą žingsnį, kad bendromis pastangomis užtikrintų tam tikras visuotinėje deklaracijoje paskelbtas teises;” turime pripažinti akivaizdžia tiesa tai, jog Europos žmogaus teisių konvencijos taikymas mūsų sąlygomis padės modernizuoti bei koreguoti tiek įstatymų leidybą, tiek teismų praktiką, juk “Europos konvencija duoda impulsą kai kurioms reformoms, darančioms valstybių teisines sistemas demokratiškesnes bei civilizuotesnes.”Taigi galima teigti, jog Konvencijos įgyvendinimas glaudžiai susijęs su teisinės valstybės kūrimu. Konvencijos ratifikavimas Lietuvos Respublikoje pabrėžia tai,jog įsivyrauja naujas požiūris į žmogaus teises kaip vertybes, kurios neatskiriamos nuo asmenybės. Konvencijoje pateikiamas platus žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių sąrašas, kurios suformuluotos normos tikslios bei lakoniškos, o tai nesudaro didelių sunkumų jas efektyviai taikant valstybės teisėje. Toliau kalbant apie Konvencijos klasifikavimą, galime išskirti straipsnius reglamentuojančius žmogaus teises bei laisves. Skirtinguose straipsniuose įtvirtinamos skirtingos žmogaus teisės bei laisvės: “antras straipsnis įtvirtina žmogaus teisę į gyvybę, trečias straipsnis reglamentuoja kankinimų, nežmoniško ar orumą žeminančio elgesio ir baudimo draudimą, ketvirtas straipsnis skelbia vergijos ir nelaisvės draudimą, taip pat privalomo ar priverstinio darbo draudimą, kiti straipsniai įtvirtina tokias teises kaip teisė į laisvę ir asmens neliečiamybę, susirašinėjimo slaptumą, minties, sąžinės ir religijos laisvę, teisę į privataus, šeimos gyvenimo apsaugą, teisę į taikius susirinkimus bei asociacijų laisvė bei daugelis kitų teisių bei laisvių. Konvencija neformuluoja teisinio įpareigojimo valstybėms pasirašiusioms Konvenciją, perkelti Konvencijos nuostatas į nacionalinę teisę arba jas tiesiogiai taikyti šalies teismuose. Valstybė turi teisę pasirinkti būdus ar priemones įgyvendinant Konvencijos teises, tačiau neabejotinai šios priemonės negali prieštarauti Konvencijos nuostatoms. Konvencijos ratifikavimas sukuria valstybei pareigą ne tik suderinti nacionalinę teisę su Konvencijos nuostatomis, tačiau svarbiausia įgalina valstybes užtikrinti joje vardijamas teises visiems jos jurisdikcijoje esantiems asmenims. Konvencijos įgyvendinimas Lietuvos Respublikoje remiasi trimis kriterijais: ratione personae, materiae ir loci. Ratione personae reiškia, kad Konvencija taikoma ne tik Lietuvos Respublikos piliečiams, bet ir visiems asmenims, kurie Konvencijos teisių pažeidimų metu patenka į Lietuvos Respublikos jurisdikciją. Lietuvoje užsieniečiams taikomas nacionalinis režimas pagal kurį užsieniečiai turi tokias pat teises kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai, jeigu ko kito nenumato LR Konstitucija. Vadinasi, “visi Lietuvos jurisdikcijoje bei teritorijoje esantys asmenys taip pat Lietuvoje esantys užsieniečiai, kuriais laikomi ir pilietybės neturintys asmenys, galės pateikti peticijas, jei šių asmenų nuomone, Lietuva pažeidė Konvencijoje ginamas teises.” Ratione materiae kriterijus reiškia, kad asmenys, pateikdami Europos žmogaus teisių teismui dėl jų teisių pažeidimų, gali vadovautis tik Konvencijoje įtvirtintomis teisėmis. Šie asmenys negali vadovautis kitose tarptautinėse sutartyse, kurių dalyvė yra Lietuva, numatytomis teisėmis. Paduodant peticijas dėl Konvencijoje numatytų teisių pažeidimų, taip pat turi būti atsižvelgta į valstybės padarytas išlygas dėl atitinkamų Konvencijos nuostatų. Ratione loci kriterijus numato, kad Lietuva bus atsakinga už Konvencijos pažeidimus visoje savo teritorijoje, “kurioje ji, kaip suvereni valstybė vykdo savo valstybinę valdžią.” Lietuvos Respublika atsakinga už Konvencijos pažeidimus ir už diplomatų dirbančių kitose šalyse, bet priklausančių Lietuvos jurisdikcijai, taip pat ir su Lietuvos Respublikos vėliava plaukiojančių laivų bei skraidančių lėktuvų įgulų narių atžvilgiu. Ši Konvencija, kaip ir bet kuris tarptautinės teisės aktas, neturi grįžtamosios galios, todėl jos nuostatų negalima taikyti įvykiams ar veiksmams, įvykusiems ar atliktiems iki jos įsigaliojimo.
Labai svarbu pabrėžti, kad rengiant 1992 metų Konstituciją, formuluojant konstitucines nuostatas dėl žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių, jau buvo atsižvelgta į atitinkamas Europos konvencijos nuostatas, kurios laikomos liberalios demokratijos įtvirtinimo pagrindu, taip pat siekiant pasiekti labiau išsivysčiusių valstybių lygį žmogaus teisių atžvilgiu, kurių Konstitucijose įtvirtintos Konvencijos nuostatos. Mano nuomone, Konstitucijos rengimas inkorporuojant kai kurias Konstitucijos nuostatas sietinas su būsima integracija į Europos Sąjunga, kadangi dauguma Europos šalių ratifikavusių Konvenciją, jau buvo Europos Sąjungos narėmis. Lietuvos teisinė sistema žengia demokratizavimo link, tačiau manau dar liko teisės sričių nesuderintų su Konvencijos reikalavimais.Konvencijos tikslai geriausiai pasiekiami ten, kur ji įtraukta į vidaus teisę ir tiesiogiai taikoma valstybės viduje. Įvairiose valstybėse Konvencija turi skirtingą teisinį statusą. Vienose valstybėse ji prilygsta Konstitucijai, kitose traktuojama kaip turinti aukštesnį statusą už įstatymus, tačiau žemesnį už Konstituciją, o dar kitos valstybės Konvencijos nuostatoms suteikia įstatymo galią. Kalbant apie Lietuvos Respublikos veikiantį Konvencijos teisinį statusą, turime pabrėžti, kad Lietuvos Respublikoje pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį Konvencija laikoma Lietuvos teisinės sistemos sudėtine dalimi: “tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo LR Seimas yra sudedamoji LR teisinės sistemos dalis”, o pagal 1999 metais priimto LR tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalį turi viršenybę jei prieštaraujančių įstatymų atžvilgiu. Tai įrodo, kad įstatymas suteikia Konvencijai, kaip ratifikuotai tarptautinei sutarčiai, aukštesnę galią jos kolizijos su nacionaliniais įstatymais atveju. Tuo valstybė parodo pagarbą Konvencijos nuostatoms, tuo pabrėždama jų stiprią teisinę galią bei norą modernizuoti savo teisinę sistemą, darant ją efektyvesne bei rezultatyviau įgyvendinama, tuo parodydama didelį norą atsikratyti ilgai veikusio sovietinio jungo.Problemiškas buvo ir yra Konvencijos taikymo Lietuvoje vidaus mechanizmas. Prieš ratifikuojant sutartį buvo nustatyta, kad kai kurie Konvencijos straipsniai gali prieštarauti Konstitucijos nuostatoms.Tokiu atveju Lietuvos Respublika, ratifikavusi Konvenciją ir jos protokolus, negalėtų įvykdyti tarptautinių įsipareigojimų, nes LR Konstitucijos 7 straipsnis skelbia, kad “negalioja joks įstatymas ar aktas, priešingas Konstitucijai”. Dėl šios priežasties Respublikos Prezidentas kreipėsi su paklausimu į Konstitucinį Teismą, išspręsti šią problemą.Buvo prašoma nustatyti:”ar Konvencijos 4 straipsnis neprieštarauja LR Konstitucijos 48 straipsniui, ar Konvencijos 5 straipsnis neprieštarauja LR Konstitucijos 20 straipsniui, ar Konvencijos 9 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 26 straipsniui ir ar Konvencijos 14 straipsnis neprieštarauja LR Konstitucijos 29 straipsniui?”.Pastarojo paklausime nurodoma, kad “Konvencija draudžia tik vadinamąją “negatyvią” diskriminaciją, o Konstitucija – ir “negatyvią” ir “pozityvią” diskriminaciją”. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad Konvencijoje numatyta daugiau diskriminavimo pagrindų.Kaip tokiu atveju elgtis, kai išryškėja dviejų normų kolizija? Tokį atvejį nagrinėjo Konstitucinis Teismas. LR Konstitucinis Teismas 1995 metais sausio 24 dieną pateikė išvadą, kad atitinkamos Konvencijos nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o tai, mano nuomone, kelias į progresą, teisinės sistemos atnaujinimo link. Tačiau vis dėlto Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo skirtingą Konvencijos taikymą civilinėje ir baudžiamojoje teisėse. Konstitucinis Teismas pripažino tiesioginio Konvencijos taikymo galimybę civilinėje teisėje, tačiau atmetė tą galimybę baudžiamojoje teisėje ir baudžiamajame procese. Tačiau manau, kad dabar ši problema išspręsta, kadangi pats Konstitucinis Teismas savo nutarime reglamentavo “kad tarptautinės sutartys yra Lietuvos Respublikos sudedamoji dalis, turi įstatymo galią ir taikoma kaip Lietuvos Respublikos įstatymai”. 1995 metais LR Konstitucinis Teismas atmetė galimybę tiesiogiai taikyti Konvencijos nuostatas baudžiamojoje teisėje, kadangi nacionaliniai baudžiamojo kodekso įstatymai prieštarauja Konvencijai, nes jų pagrindu skiriamos kardomosios priemonės – suėmimo pagrindai nėra konkrečiai apibrėžti, todėl Seimas privalėjo svarstyti baudžiamojo proceso kodekso pakeitimų ir papildymų projektą, o tai buvo teigiamas žingsnis derinant baudžiamojo proceso kodekso straipsnius su principinėmis Konvencijos nuostatomis. Tačiau dabar Konvencijos nuostatos tiesiogiai taikomos tiek civilinėje, tiek baudžiamojoje teisėse pagal 1999 metų tarptautinių sutarčių įstatymą.Kitas svarbus elementas taikant Konvenciją Lietuvos Respublikos teisėje yra tas, kad pažeidus Konvencijos reikalavimus, nukentėję asmenys gali kreiptis į Žmogaus teisių komisiją. Pagal Konvencijos 34 straipsnį “kiekvienas fizinis asmuo, nevyriausybinė organizacija ar asmenų grupė, teigiantys, kad jie yra vienas iš Aukštųjų Susitariančiųjų Šalių padaryto Konvencijoje ir jos protokoluose įtvirtintų teisių pažeidimų auka, Teismui gali pateikti individualią peticiją. Aukštos Susitariančios Šalys įsipareigoja niekaip netrukdyti veiksmingai pasinaudoti šia teise. “Tai reiškia, kad byla gali būti perduota Europos žmogaus teisių teismui, kuris gali įpareigoti valstybę patenkinti nukentėjusių asmenų reikalavimus net tada, kai veiksmai prieš šiuos asmenis pagal valstybės vidaus įstatymus buvo visiškai teisėti. Peticijoje turi būti skundžiami ne nukentėjusiojo asmens teisės pažeidimai byloje, o jo teisės remiantis Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencija. Teisių pažeidimai turi būti apskųsti dar vidaus instancijose. Pagal Konvencijos 35 straipsnį: “teismas gali priimti bylą nagrinėti tik po to, kaip pagal visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus buvo panaudotos visos valstybės vidaus teisinės gynybos priemonės, ir ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo tos dienos, kai buvo priimtas galutinas sprendimas pačioje valstybėje”. Peticiją privalo surašyti ne pats asmuo, o jam atstovaujantis teisininkas – profesionalas. Šis reglamentas įrodo, kad asmuo nepatenkintas bylos nuosprendžiu ir įžvelgęs savo teisių pažeidimus gali kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą, ieškodamas teisybės ir norėdamas kompensacijos už o teisių pažeidimus. Atsižvelgiant į Konvencijos įgyvendinimą kaip vientisą aktą privalu atskleisti šio įgyvendinimo trūkumus. Pirmiausia nevienodas dėmesys įvairioms Konvencijos nuostatoms, o kitas trūkumas yra “butinybė teisėkūros procese surasti tą išganingą ribą, kuri neleistų suabsoliutinti vienų teisių taip, kad nebebūtų garantuojamas kitos. Europos teisės tradicija pripažįsta, kad Konvencija yra tiesiogiai taikomas aktas. Tačiau dažnai viena Konvencijos norma, nustatanti vienokią ar kitokią teisę, kartu numato ir galimybę apriboti jos taikymą tam, kad nebūtų pažeistos kito asmens teisės ir demokratijos ar visuomenės saugumo principai”. Manau, norint siekti efektyvesnio Konvencijos taikymo Lietuvos Respublikoje turėtų būti plečiama tiek valstybės pareigūnų, tiek visuomenės teisinė sąmonė, teisinės žinios apie visuomenės teises bei pagrindines laisves.Išvados
Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencijos pasirašymas liudija jos tikrąjį pasiryžimą įsilieti į politines Europos struktūras ir tapti šiuolaikinės civilizacijos standartus atitinkančia valstybe, kurioje didžiausia vertybe pripažįstamos žmogaus saviraiškos valstybėje ir visuomenėje galimybės. Europos žmogaus teisių konvencija suvaidino ir vaidina didelį vaidmenį modernizuojant Lietuvos Respublikos teisės sistemą. Klaidinga teigti, kad pagarba žmogaus teisėms ir laisvėms jau įsiviešpatavusi Lietuvoje. “Šis pagarbos ugdymas priklauso ne tik nuo bendros politinės tendencijos, valstybės institucijų pastangų, dažnai, deja, nepakankamų, bet ir nuo visuomenės požiūrio į žmogaus teises”. Tačiau nežiūrint to, kad sunkiomis ekonominėmis sąlygomis žmonės dažnai ieško kitų prioritetų negu žmogaus teisės, tačiau vis dėlto požiūris į žmogaus teises iš esmės pasikeitė, nes visuomenė gyvena politinės laisvės sąlygomis.Tiesioginis Konvencijos taikymas Lietuvos Respublikoje ir jos viršenybės principai negali užtikrinti jos efektyvaus taikymo Lietuvoje, “nors jie ir sukūrė tam solidžią teisinę bazę”. Teisėkūros procese turi būti užtikrinta, kad nebus priimami teisės aktai pažeidžiantys žmogaus teises ir laisves, įtvirtintas Konvencijoje. Norminiai aktai turi būti priimami siekiant įgyvendinti ir plėtoti šias teises ir laisves. Turi būti užtikrintos konkrečios priemonės, skirtos žmogaus teisių ir laisvių laikymosi kontrolei ir mokymui visoje teisėsaugos sistemoje. Privalu paminėti, kad Konvencija, “būdama kertiniu šiuolaikinės Europos teisinės erdvės elementu” yra ir Europos Sąjungos teisės dalis. Taigi galime tikėtis, kad Lietuvos stojimas į Europos Sąjungą sukurs dar platesnę bazę žmogaus teisių, ypač ekonominių ir socialinių teisių, įgyvendinimui Lietuvos teisės sistemoje ir praktikoje.