Valakų reforma

Vyriausybė, stengdamasi padidinti iždo pajamas ir ieškodama išeities iš susidariusios valstiečių prievolių krizės, visoje Lietuvoje ir didelėje Baltarusijos dalyje ėmėsi agrarinės reformos. Reforma pradėta vykdyti didžiojo kunigaikščio dvaruose ir valsčiuose, paskui vykdyta stambiuose privačiuose dvaruose ir bažnytinėse žemėse.
Įžanginis reformos aktas buvo 1547 m. nuostatai pilių ir dvarų urėdams. Šiais nuostatais valstiečiams buvo uždrausta pirkti ir parduoti žemę – taip buvo stabdoma turtinė kaimo diferenciacija.
Pagrindinis reformos įstatymas – Valakų Nuostatai – paskelbtas 1557 metais. Čia sakoma, kad visa valstybinių valstiečių žemė yra didžiojo kunigaikščio nuosavybė. Kiekviena vaalstiečio šeima gauna iš jos po valaką (apie 21 ha). Jeigu šeimai valako yra per daug, tai ji gali jį dalintis su kita šeima perpus. Gauti daugiau kaip valaką valstietis negali. Matininkams ir revizoriams buvo liepta valakais matuoti visą žemę (ir dvaro, ir valstiečių), išskyrus privilegijuotųjų bajorų žemes. Jeigu bajoro žemė yra įsiterpusi ir kliudo sujungti laukus į vieną plotą, jam reikia duoti atitinkamos vertės žemės plotą kitur. Šeimyniškiai paverčiami daržininkais su 3–mis margais (valakas = 30–33 margai) žemės ir lažo prievole.
Greta valstiečių žemių, geerose, derlingose žemėse buvo steigiami palivarkai. Septyni valstiečių valakai turėjo aprūpinti darbo jėga vieną palivarko valaką. Jeigu skirtos normos neužtenka baigti darbams, valstiečiai privalo eiti į talką, bet dvaras tuomet tradiciškai juos maitina.
Valakų žemė rūšiuojama į gerą, vidutinę, blogą ir labai blogą. At

tsižvelgiant į rūšį, nustatomas piniginės rentos (činšo) dydis. Valsčių, kuriuose nebuvo steigiama palivarkų (kur nebuvo dvarų), valstiečiai buvo laisvi nuo lažo, tačiau mokėjo daug didesnį činšą.
Valakais žemė buvo matuojama ne tik tam, kad galima būtų nustatyti valstiečių prievoles pagal jų ūkinį pajamingumą, bet ir tam, kad palivarkuose ir kaimuose būtų laikomasi trilaukio su sėjomainos ciklu. Kaimo žemė buvo dalinama į 3 lygius laukus, o lauke atmatuojama tiek rėžių, kiek yra valstiečių ūkių. Taip kiekvienas valstietis gavo po tris rėžius – po vieną kiekviename lauke. Tačiau taip taisyklingai padalinti žemę nebuvo lengva, nes tarp dirbamos žemės pasitaikydavo krūmų, lydimų ir dirvonų. Žemė, kurios matuojant dėl gamtinių kliūčių negalima buvo apimti keturkampiu, buvo paliekama už išvestos lauko ribos ir vadinama užusieniu. Užusienio gyventojų žemė valakais nebuvo maatuojama. Matininkai tik nustatydavo, kiek joje margų, kokios jie yra rūšies ir kiek už tą žemę reikės mokėti činšo.
Matininkams buvo nurodyta, kad kaimų gyvenvietės turi būti statomos viduriniame lauke, sausoje vietoje, netoli šaltinio ar kito vandens telkinio. Kaimo gatvė turėjo eiti skersai vidurinio lauko, abipus kelio išdėstant sodybinius sklypus ir trobesius. Šeimoms dalijantis, kaimas negalėjo eiti ilgyn, o siaurėjo sodybos ir tankėjo išilgai skeliami rėžiai.
Į palivarkus skiriami urėdai buvo atlyginami trečdaliu palivarko derliaus. Be to, kaime jie gaudavo po tris valakus žeemės ir sklypą daržui prie dvaro sodybos. Urėdui buvo draudžiama naudoti lažinį valstiečių darbą jam skirtuose valakuose ir žemės sklype – ten dirbti galėjo jo šeimyna arba pasamdyti valstiečiai. Apie palivarko derlių urėdas turėdavo pateikti ataskaitą. Ūkinę urėdo veiklą kontroliavo didžiojo kunigaikščio revizoriai ir iš dalies valstiečiai, iš kurių tarpo buvo skiriamas kluonininkas, saugojęs suvežtą ir į kluoną sukrautą javų derlių.
1559 m. buvo revizuotos didžiojo kunigaikščio girios, sudarytas jų aprašymas ir sureguliuotas valdymas. Girios buvo suskirstytos eiguvomis ir paskirti eiguliai, kurie turėjo ne tik saugoti mišką, bet ir prižiūrėti miško kelius, įrengti tiltus ir brastas.