Valstybės tarnybos pagrindiniai principai

Įvadas

Valstybės tarnyba yra pakankamai sudėtingas reiškinys. Tai nėra eilinės darbo vietos ar eilinės pareigos, kurias gali užimti bet koks asmuo. Valstybės tarnyba skiriasi nuo įprastų tarnybų jau vien tik dėl jos pavadinimo. Patekti į tokią tarnybą yra sunkiau negu tarkim į privatų sektorių – reikia specialaus išsilavinimo. Valstybės tarnyba kaip reiškinys egzistuoja visur kur tik yra valstybė, todėl savaime aišku, kad kiekvienoje valstybėje yra valstybės tarnautojų. Visame pasaulyje yra be galo daug tokių tarnautojų, kurie atlieka įvairias funkcijas. Todėl būtent ir reikalingi kažkokie taarnybos principai, kuriais vadovaujantis galima būtų nepriekaištingai dirbti, kilti karjeros laiptais, priimti į tarnybą ar netgi iš jos atleisti. Šiame darbe aš ir pabandysiu apžvelgti pagrindinius valstybės tarnybos principus. Kaip būsimiems tarnautojams mums ši tema yra aktuali. Reikia suvokti kaip visų pirma patekti į tarnybą, kaip atlikti savo darbą, ir kuo vadovautis, kad mūsų tarnyba būtų geriausia. Nagrinėdamas šią temą, neskaitant Lietuvos aš pasirinkau dar dvi valstybes – Prancūziją ir JAV. Prancūziją pasirinkau kaip unitarinės valstybės atstovę, o JAV – kaip federacinės. Nors Lietuva irrgi yra unitarinė valstybė, bet mūsų šalyje tarnybos istorija nėra tokia gyli kaip Prancūzijoje, be to Prancūzija yra toliau pažengusi šioje srityje. Darbo eigoje pateiksiu visų trijų valstybių tarnybos principus ir išvadose pabandysiu trumpai aptarti jų skirtumus.

Lietuva

Pirma šalis kurią aš ap

pžvelgsiu bus Lietuva. Kadangi didesnė dalis yra paimta iš įstatymo, todėl apie Lietuvą aš per daug ir neišsiplėsiu, tik paminėsiu pagrindinius principus ir juos aptarsiu. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme yra pasakyta, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnyba grindžiama įstatymo viršenybės, lygiateisiškumo, politinio neutralumo, skaidrumo ir karjeros principais. Kiekvieną principą galima išaiškinti smulkiau.
Pradėkime iš pradžių. Įstatymo viršenybės principas reiškia, kad valstybės tarnautojo statusas, reglamentuojamas šio ir kitų įstatymų, negali būti keičiamas kitaip negu įstatymu. Taip pat šis principas reiškia, kad niekas neturi teisės dėl politinių ar kitų interesų versti valstybės tarnautoją atlikti veiksmus ar priimti sprendimus, viršijančius jo įgaliojimus. Taip pat valstybės tarnautoji garantuojama teisė ginti savo teisėtus interesus visais įstatymų nustatytais būdais. Pagal sekantį, t.y. lygiateisiškumo principą kiekvienas Lietuvos Reespublikos pilietis turi vienodas teises stoti į valstybės tarnybą, o valstybės tarnautojo statusas negali būti ribojamas dėl jo lyties, rasės, tautybės, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, politinių pažiūrų ar subjektinių kitų aplinkybių.
Toliau eina politinio neutralumo principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo valstybės tarnautojas privalo nešališkai tarnauti žmonėms, nepaisydamas asmeninių politinių pažiūrų, tarnybos metu nedalyvaujant politinėje veikloje (išskyrus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus).
Pagal skaidrumo principą bet kokia valstybės tarnautojo tarnybinė veikla yra vieša ir suprantama, atvira įvertinti ir susipažinti su jo rengtais ta
arnybiniais dokumentais, išskyrus įstatymų ar kitų teisės aktų saugomas valstybės ar tarnybos paslaptis. Na ir galiausiai karjeros principas, kuris sako, kad priėmimas į valstybės tarnybą neterminuotam darbui ir aukštesnių ar kitų pareigų siekimas yra grindžiamas pretendentų konkurencija, objektyviai įvertinant jų profesinį pasirengimą, įgūdžius ir privalumus konkurso metu.

Prancūzija

Dabar trumpai apžvelgsiu Prancūziją. Kadangi Prancūzija taip kaip ir Lietuva yra unitarinė valstybė, galima atrasti daug panašumų.

Neišvardindamas konkrečiai principus aš pabandysiu aptarti kokia yra valstybės tarnyba Prancūzijoje. Taigi Prancūzijoje egzistuoja labai sudėtinga valstybės tarnautojų atrankos sistema. “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje”, kuri yra tapusi dalimi Prancūzijos Konstitucijos, sakoma, kad “Kadangi kiekvienas pilietis yra lygus prieš įstatymą, jis lygiomis teisėmis gali stoti į valstybės tarnybą atitinkamą jo sugebėjimams ir be jokių skirtumų išskyrus jo talentus”. Išraiška “lygiomis teisėmis” nusako lygybę nepriklausomai nuo rasės, tautybės, įsitikinimų ir lyties. Draudžiama ir diskriminaciją už politines pažiūras. Moterų teisės buvo apibūdintos 196 metų Konstitucijoje ir kituose įstatymuose. Vienas iš paskutinių tarp tokių įstatymų tapo 1982 metų įstatymas, kuris teigė, kad “jokių skirtumų tarp vyro ir moters nėra”. Tame pačiame įstatyme taip pat teigiama, kad “kaip vyram taip ir moterim gali būti organizuotas atskiras priėmimas į darbą, tokiais atvejais kai lemiamu reikalavimu vykdyti pareigas tampa pirmenybė kuriai nors lyčiai”. Taip pat Prancūzijoje egzistuoja amžiaus, pi

ilietybės ir sugebėjimų ribojimai. Yra nustatytas minimalus ir maksimalus amžiaus norint stoti į valstybės tarnybą. Maksimalus amžius daugumai pareigybių yra nuo 40 iki 45 metų. Prancūzijos pilietybė yra būtina tik norint užimti etatinio valstybės tarnautojo pareigas. Į neetatinio valstybės tarnautojo pareigas galima priimti ir užsieniečius. Kai kurioms pareigybėms reikalingi diplomai liudijantys tam tikrą kvalifikacijos lygį. Nuo šio lygio priklauso ir atlyginimas. Praktikoje egzistuoja didesnė nelygybė. Aukščiausio lygio tarnautojai yra renkami iš aukštuomenės, yra susiformavusios netgi tarnautojų dinastijos. Ir iki šiol yra nedaug moterų užimančių vadovo pareigas. Daugumai pareigybių užimti yra rengiami konkursai. Konkursas laikomas geriausiu kandidatų atrankos būdu. Šiuo būdu yra patikrinamas bendras kultūros ir profesionalumo lygis. Patys aukščiausi ir patys žemiausi tarnautojų lygiai atrenkami ne konkurso būdu. Aukščiausieji yra skiriami valstybės valdžios, o žemiausieji atrenkami testų ir egzaminų pagalba.
Kalbant apie atlyginimą, tai jis yra skirtingas. Visų pirma priklausomai nuo užimamų pareigybių, visų antra nuo to kiek laiko žmogus dirba.
Šį principą galima būtų pavadinti karjeros principu. Galimi įvairūs karjeros variantai. Darbuotojas gali tame pačiame korpuse keisti darbus, kurie yra to paties lygio. Galimas ir hierarchinis kilimas laiptas tame pačiame korpuse, tose pačiose pareigybėse ir toje pačioje institucijoje. Tarnautojai slenkasi ir pagal kategorijas ir pagal lygius. Pagal kategorijas – priklausomai nuo ištarnauto laiko. Pagal lygius slenkasi ne vi
isi, o tik tie, kurie išrinkti vadovybės arba konkurso būdu.
Sekantis principas Prancūzijoje traktuojamas kaip tarnautojų pareigos, į kurias įeina tai, kad tarnautojas visą savo darbo laiką turi pašvęsti tarnybai. Jo pareigybės yra nesuderinamos su kitomis pareigybėmis, o ypač darbu privačiame sektoriuje. Be to yra pasakyta, kad tarnautojas privalo visada paklusti savo viršininkui išskyrus tuos atvejus kai įsakymas prieštarauja įstatymui. Taip pat pagal įstatymą tarnautojai privalo neatskleisti kaip profesinę paslaptį taip ir tarnybinę. Už šį pažeidimą yra numatytos sankcijos. Tarnautojai privalo būti nepriklausomi nuo pašalinio poveikio, būtent nuo privataus sektoriaus poveikio. Poelgiai ne darbo metu taip pat gal atkreipti vadovybės dėmesį, ypač jei tai yra amoralūs poelgiai, kurių pasekmės būna netoleruojamos. Tai gali būti atleidimo iš tarnybos pagrindas.

Tarnautojai yra laisvi savo įsitikinimuose ir pažiūrose. Įstatymas draudžia paminėti tarnautojo asmeninėje byloje jo politines ir filosofines pažiūras, taip pat religinius įsitikinimus. Bet yra ir išimčių. Tarnautojas privalo būti objektyvus ir neutralus. Jo įsitikinimai ir pažiūros neturi trukdyti jam į visus žmones žiūrėti kaip į lygius be jokios diskriminacijos.
Tai maždaug ir buvo Prancūzijos tarnybos pagrindiniai principai. Matome, kad tikrai yra daug panašumų su Lietuvos tarnybos principas.

JAV

Sekanti šalis yra JAV. Kadangi ji yra federacinė, tai šios šalies tarnybos principai yra kitokie nei Prancūzijos ar Lietuvos. Be abejo nagrinėdami šiuos principus atrasim panašumų, bet jų bus mažiau nei skirtumų.
Amerikoje egzistuoja personalo valdymo biuras, kurio kompetencijoje yra tarnautojų paskyrimas ir jų slinkimasis per tarnybą, jų darbo įvertinimas, kvalifikacijos kėlimas, pagyrimai ir baudos. Kalant apie įdarbinimo, atleidimo ir darbo atlikimo sritį, egzistuoja taip vadinama “ nuopelnų sistema”. Yra suformuluoti devyni pagrindiniai nuopelnų sistemos principai:
1. tarnautojų priėmimas iš visų visuomenės segmentų, vadovaujantis žiniomis, sugebėjimais ir mokėjimu, vyksta teisingu ir atviru konkurso būdu;
2. teisingas ir nešališkas vadovavimas personalui nepriklausomai nuo politinių įsitikinimų, rasės, odos spalvos, religijos, tautybės, lyties, šeimyninės padėties, amžiaus ar invalidumo, išlaikant konfidencialumą privačiam gyvenimui ir konstitucinėm teisėm;
3. lygus atlyginimas už vienodai vertingą darbą, įskaitant visus priedus prie atlyginimo už gerai atliktą darbą;
4. aukšti sąžiningos veiklos standartai ir rūpinimasis visuomenės interesais;
5. efektyvus federalinės darbo jėgos panaudojimas;
6. gerai dirbančių tarnautojų išsaugojimas, darbo pataisymas tų kurių veikla neadekvati, ir išsiskyrimas su tais kurie negali ir nenori patenkinti reikalaujamus standartus;
7. darbo gerinimas naudojant efektyvų apmokymą ir paruošimą;
8. darbuotojų apsauga nuo veiklos be pagrindo ar politinės prievartos;
9. darbuotojų apsauga nuo bausmių už teisėtą informacijos atskleidimą. Bausmė negali būti taikoma tarnautojui davusiam “pavojaus signalą”.

JAV valstybės tarnyba dalijama į konkursinę ir išimtinę. Pavadinimas “konkursinė” reiškia tai, kad visi kandidatai į šią tarnybą atrenkami konkursiniuose egzaminuose. Daugiau nei 90% visų valstybės tarnautojų pereina šią konkursinę sistemą. Pavadinimas “išimtinė” reiškia, kad šios tarnybos pareigybėms nėra taikomas civilinės tarnybos Įstatymas. Į šį skaičių įeina tokios tarnybos kaip CŽV, FTB, nacionalinis saugumas.
JAV taip pat egzistuoja ir patronažinė sistema. Tai reiškia, kad paskyrimai į aukštus administracinius postus yra dėl politinių nuopelnų ir tai, kad asmenys užimantys šias pareigas yra periodiškai keičiami priklausomai nuo to kiek laiko jie buvo Baltuosiuose rūmuose ir kokiai partijai priklauso.
Daugumos tarnautojų lipimas karjeros laiptais vyksta pagal nuopelnų sistemos principus – kandidatų atranka į aukštesnes pareigas konkursiniuose egzaminuose ir taip pat kasmetinis tarnybinės veiklos įvertinimas. Iš kitos pusės konkursiniai egzaminai taikomi tik atrinkti darbuotojus eilinėms pareigoms, kur kas svarbesnis yra kasmetinės veiklos įvertinimas. Galima pasakyti, kad Civilinės tarnybos reformos įstatyme yra atidžiai sukurti disciplinariniai būdai prieš tuos vadovus, kurie pažeidžia nuopelnų sistemos principus, lipdami karjeros laiptais.
Įdomu tai, kad 1978m. Civilinės tarnybos reformos įstatymas taip pat įtraukia ir valstybės tarnybos etikos kodeksą. Kelis punktus galima paminėti. Pavyzdžiui tarnautojas turi:
– surasti ir panaudoti patį tinkamiausią, efektyviausią ir ekonomiškiausią būdą atlikti užduočiai;
– nenaudoti informacijos, kurią jis gavo atlikdamas užduotį, asmeniniams tikslams;
– nediskriminuoti kitų žmonių, nesąžiningai teikiant privilegijas kitiem;
– kovoti su korupcija visur kur tik ji yra
– nedaryti jokių asmeninių pažadų kurie yra susiję su tarnyba.

Kaip matome JAV valstybės tarnyba iš esmės skiriasi nuo Lietuvos ir Prancūzijos tarnybos. Ir ne tik todėl, kad JAV yra federacinė valstybė. Šios šalies civilinės tarnybos šaknys ir jos susiformavimo istorija yra visai kitokia nei Europos šalių.

Išvados

Apžvelgęs visų trijų valstybių pagrindinius tarnybos principus, atradau ir panašumų, ir skirtumų. Jei kalbėtume apie Lietuvą ir Prancūziją, kaip dvi unitarines valstybes, galima būtų paminėti, kad čia yra daugiau panašumų nei skirtumų. Prancūzijoje kaip ir Lietuvoje egzistuoja lygiateisiškumo principas, kuris gal taip neįvardijamas, bet yra pasakoma tiesiog, kad visi žmonės stodami į tarnybą turi lygias teises ir jokios diskriminacijos būti negali. Taip pat pastebimas ir nešališkumo principas. Taip pat, kad aukščiausieji tarnautojai yra paskiriami valdžios, žemesnieji atrenkami iš kandidatų. Pastebimi įstatymo viršenybės ir nešališkumo principai. Kalbant apie skirtumus, reikšmingesnius man pavyko atrasti du. Vienas yra susijęs su priėmimu į valstybės tarnybą, tiksliau su tuo kaip ji veikia praktikoje. Teoriškai visi turi lygias teises, bet Prancūzijoje kai kurie aukšti tarnautojai renkami iš aukštuomenės, yra susiformavusios netgi tarnautojų dinastijos. Ir kitas skirtumas susijęs su pilietybe, Prancūzijoje ne visiems tarnautojams reikalinga šios šalies pilietybė. Lyginant abi šias šalis su JAV galima paminėti tokį pagrindinį, mano manymu daug ką pasakantį, skirtumą. Tai, JAV veikianti, “nuopelnų sistema”. Kaip minėjau ankščiau ji veikia pagal devynis principus. Aišku tokie principai kaip vienodas atlyginimas ar kandidatų atranką iš visų visuomenės segmentų nesvetima ir Europos šalims, bet į šią “nuopelnų sistemą” reikia žiūrėti kaip į visumą, o ne nagrinėti kiekvieną principą atskirai. JAV egzistuoja kitoks požiūris į tarnautojus ir jų darbą. Kitas skirtumas galėtų būti tai, kad į JAV tarnybos įstatymą yra inkorporuotas etikos kodeksas. Tai daro labai teigiamą įspūdį, susidaro nuomonė, kad JAV tarnautojai ne tik gerai atlieka savo darbą, vadovaudamiesi tarnybos principais ir etikos kodeksu, bet dar jį atlieka ir mandagiai.
Tai maždaug ir būtų trumpas mano bandymas aptarti šių trijų šalių tarnybos principus.

Leave a Comment