žmogaus teisių ir laisvių raida Lietuvoje ir pasaulyje

LIETUVOS TEISĖS UNIVERSITETASTEISĖS FAKULTETASKONSTITUCINĖS TEISĖS KATEDRA

Jurgita MirauskaitėVakarinio sk. Teisės ir valdymo studijų programos 216 gr. studentė

ŽMOGAUS TEISIŲ IR LAISVIŲ RAIDA LIETUVOJE IR PASAULYJE

Rašto darbas

Darbo vadovas- Dr. Milda Vainiutė

Vilnius 2003TURINYS

I. Įvadas…………………………………………………………………………………..3psl.II. Žmogaus teisių ir laisvių samprata…………………………………………..6psl.III. Žmogaus teisių ir laisvių raida Lietuvoje………………………………….7psl.IV.Žmogaus teisės: ……………………………………………………………………8psl.1) Europoje…………………………………………………………………………..8psl.2) Amerikos žemyno šalyse……………………………………………………8psl.3) Afrikoje………………………………………………………………………….10psl.4) Lietuvoje………………………………………………………………………..11psl.V. Išvados……………………………………………………………………………….12psl.VI. Naudota literatūra……………………………………………………………….13psl.

I.ĮvadasMes laikome akivaizdžiomis šias tiesas: visi žmonės sukurti lygūs ir visi Kūrėjo apdovanoti neatimamomis teisėmis, prie kurių priklauso gyvybė, laisvė ir laimės siekimas.JAV Nepriklausomybės deklaracija, 1776m.

Žmogaus teisių ir laisvių atsiradimo bei vystymosi istorija siekia seniausius laikus. Kova tarp žmogaus teisių pripažinimo ir garantavimo bei valstybės savivalės ir kišimosi į privatų žmogaus gyvenimą buvo ta varomoji visuomenės jėga, padėjusi atsirasti pirmiesiems žmogaus teisių apsaugos dokumentams. Jau 1215m. Anglijos Didžioji Laisvių Chartija bei 1628m. Teisių peticija įtvirtino pirmuosius laimėjimus žmogau teisių apsaugos srityje. O 1679m., paskelbtas Habeas corpus aktas bei 1688m. Teisių bilis anglosaksų teisės sistemoje, įtvirtinęs žmogaus apsaugą nuo neteisėto įkalinimo bei prigimtinių teisių pažeidimų kalinimo metu. Didžiausias atgarsis buvo sulauktas per Prancūzijos didžiąją revoliuciją, kai pasklido žmogaus teisių gynimo idėja ir laimėjimai buvo paskelbti 1789m. Prancūzijos žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje. Žmogaus teisių vystymosi istorija iškėlė 3 pagrindines problemas:a) ar žmogaus teisės iš viso yra „teisė“ ;b) jei taip, kokiais pagrindais ši teisė privaloma;c) kokios yra pagrindinės žmogaus teisių įgyvendinimo galimybės. Įvairios tarptautinės organizacijos yra paskelbusios daugybę rezoliucijų, deklaracijų ir rekomendacijų, kurios nėra teisiškai privalomos, įtvirtina visuotinai pripažintus žmogaus teisių apsaugos standartus bet valstybės atsižvelgdamos į jų turinį įtvirtino tuos standartus savo vidaus teisėje. Be to, egzistuoja daug tarptautinių ir nacionalinių institucijų, kurios praktiškai įgyvendina žmogaus teisių apsaugos standartus. Valstybė taip pat gali suteikti individui teisę kreiptis dėl savo teisių pažeidimo į atitinkamus tarptautinius organus.

Žmogaus teisių sąvoka tiesiogiai susijusi su žmogaus orumo sąvoka. Jei žmogus yra pažemintas, o jo orumas pamintas, tai gali kovoti už savo orumą. Todėl žmogaus teisių istorija sąlygiškai vadinama žmogaus teisių pažeidimų istorija. Nors pati žmogaus teisių apsaugos idėja yra neatsiejama nuo ankstyvosios žmonių sąmonės ir istorijos, pati koncepcija, kad žmogaus teisės yra tarptautinės teisės reguliavimo sritis, nauja. 1789m rugpjūčio 26d., priėmus Žmogaus ir piliečio deklaraciją, buvo panaikinta ne tik privilegijos, bet iš dalies ir feodalizmas. Deklaracijos 4 straipsnyje buvo įtvirtinta elgesio laisvė, 7 straipsnyje uždraustas laisvės apribojimas dėl sutartinių prievolių nevykdymo, o 10 straipsnyje buvo paskelbta populiari minties laisvės idėja. Šios teisės padarė esminį perversmą žmogaus teisių vystymosi istorijoje ir aišku, turi didelę reikšmę ir šiandien, praėjus maždaug daugiau kaip 200m. nuo jų paskelbimo. Ir prancūzų, ir amerikiečių dokumentai įtvirtino idėją, kad „ žmogus negali netekti savo gyvybės, laisvės ar nuosavybės be atitinkamo teisinio proceso“ . Tačiau nereiškia, kad XIX a. klasikinė tarptautinė teisė pripažino individą kaip tarptautinės teisės subjektą. Be to, šiuo laikotarpiu labai aktuali tautinių mažumų teisių apsauga, kuri buvo išspręsta suteikiant joms teisę gyventi, religinę laisvę, teisinės lygybės bei teisės į gimtąją kalbą garantijas. Po Pirmojo pasaulinio karo, kuris parodė visišką žmogaus teisių nepaisymą ir didelius pažeidimus, tai demokratinės valstybės pasirašė 1919m. Tautų Sąjungos Statutą, kurio preambulėje buvo skelbiamas esminis šios organizacijos tikslas „ skatinti tarptautinį bendradarbiavimą ir užtikrinti tarptautinę taiką ir saugumą. Jis įtvirtino žmogaus orumo viršenybės principą prieš valstybės interesus daugelyje sričių. Tačiau Tautų Sąjunga nebuvo veiksminga tarptautinė organizacija, kuri sugebėtų įgyvendinti preambulėje numatytus tikslus. 1945m. pokario situacija buvo labai panaši į 1919- ųjų metų situaciją. Taigi 1945m San Franciske pasirašyti vėl Jungtinių Tautų įstatai, kurie turėjo tapti valstybių konstitucijų sudedamąja dalimi bei sudaryti pagrindus žmogaus teisių ir laisvių įtvirtinimui ir apsaugai.
1948m. gruodžio 10d. Jungtinių Tautų Organizacijos (toliau JTO) Generalinės Asamblėjos paskelbta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, peržengusi tarptautinės paprotinės teisės ribas ir turėjusi įtakos daugumai vėlesnių susitarimų žmogaus teisių apsaugos srityje. Be socialinių teisių deklaracijoje buvo įtvirtintos ir pagrindinės klasikinės teisės, kad individui suteikiamas tarptautinės teisės subjekto statusas. Taigi Visuotinė žmogaus teisių deklaracija suteikė joje išvardytas teises „visiems žmonių nariams“. Žmogaus teisių pagarbos idėja buvo plėtojama ir Europoje. Esminės reikšmės turi regioninės organizacijos- Europos Tarybos- sukūrimas. Po antrojo pasaulinio karo Europos tautos, kurios svarstė, kokią politinę santvarką pasirinkti, nutarė sukurti naują instituciją, kuri įkūnytų naujosios Europos idėją. taigi tokia institucija tapo Europos taryba, kurios Statutas buvo pasirašytas 1945m. gegužės 5d. Statuto 3 straipsnyje pabrėžiama tesinės valstybės idėja, kuri sudarys sąlygas garantuoti valstybių vidaus teisėje pagrindines žmogaus teises ir laisves. Šiuo laikotarpiu buvo aktuali žmogaus teisių apsaugos problema. Ją iškėlė Antrojo pasaulinio karo bei pokario žiaurumai. Europos Statusas buvo tas naujas žmogaus teisių apsaugos dokumentas, galintis „ užkirsti kelią totalitarinių režimų baisumams bei sudaryti sąlygas Europos integracijai“. Svarbiausias to meto Europos tarybos laimėjimas- 1950m. lapkričio 4d. pasirašyta žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau- Europos žmogaus teisių konvencija arba Konvencija) . „ Konvencija užtikrina asmenybės apsaugos nuo bet kokios tironijos bei nuo bet kokios totalitarizmo formos pagrindus“ . Konvencijoje numatyto mechanizmo sukūrimas 1950m sudarė sąlygas realiai žmogaus teisių apsaugai tiek vidaus teisėje, tiek tarptautiniu lygmeniu. Tai, kad Lietuvos Respublika 1995m. balandžio 27d. ratifikavo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, buvo svarbus žingsnis stiprinant žmogaus teisių apsaugą nepriklausomybę atkūrusiai ir demokratiją atkūrusiai Lietuvai. Ji taip pakeitė tradicinį žmogaus teisių supratimą, kad žmogaus teisės yra ne tik valstybės vidaus reikalas, bet ir tarptautinės bendrijos problema.

II. Žmogaus teisių ir laisvių samprata

Žmogaus teisių institutas Lietuvos konstitucinėje teisėje užima svarbią vietą. Jis yra susijęs ir su kitais teisės institutais. Žmogaus teisės yra universalios ne tik jas deklaruojant, bet ir taikant. Didelė teisės nuostatų įvairovė yra vidaus teisėje reglamentuojant žmogaus teisių apsaugos mechanizmus. Žmogaus teisių išdėstymas įvairių šalių konstitucijose yra labai įvairus. Šios teisės gali būti išreikštos konstitucijos preambulėse, atskiruose skirsniuose, konstitucijos pataisose ir kt. Žmogaus teisės – šiuolaikinės civilizacijos esminė vertybė. Jos yra ne tik teisinė, bet ir filosofinė, politinė, dorinė kategorija. Šiuo metu yra įvairiai vartojamas žmogaus teisių terminas: žmogaus teisės, žmogaus prigimtinės teisės, pagrindinės teisės ir laisvės ir kt. Ir dažniausiai yra vartojamos kaip sinonimai. Šios teisės ir laisvės nėra nei laisvės, nei teisės, bet yra siekiai ir standartai, kurie turi būti taikomi ir kuriais turi būti vadovaujamasi. Teisės moksle yra labai daug diskutuojama ir dėl teisės ir laisvės sąvokų skirtingumo. Teisės požiūriu nėra didelio skirtumo tarp žmogaus teisės ir laisvės, nes laisvė- taip pat teisės tik kitoje žmogaus funkcionavimo sferoje, į kurią valstybė negali kištis, pvz., minties laisvė. Šiuolaikinė žmogaus teisių ir laisvių samprata susiklostė filosofijos ir dviejų teisės doktrinų- prigimtinės ir pozityviosios- raidos įtakoje. Žmogaus teisių sąvoka, kaip minėjau anksčiau įvade, yra glaudžiai susijusi su žmogaus orumo sąvoka. Žmogaus teisių terminas yra plačiai vartojamas ir kartais bandoma išskirti vadinamąsias pagrindines teises. Taip klasifikuojant teises, prie pagrindinių priskiriama teisė į gyvybę ir laisvę. Dabartinė žmogaus teisių sistema atspindi kelerių šimtmečių filosofines ir teisines idėjas. Buvo vystomi trys svarbiausi žmogaus teisių aspektai- žmogaus integralumas, laisvė ir lygybė. Tokie siekiai tapo ne tik kai kurių teisės aktų dalimi, bet ir virto tarptautine žmogaus teisių apsaugos sistemą.

Žmogaus teisių atsiradimo istorija siekia seniausius laikus- Senovės graikų ir romėnų humanizmo idėjas, krikščionių etiką.

III. Žmogaus teisių ir laisvių raida Lietuvoje

Jau įvade šiek tiek užsiminiau apie žmogaus laisvių ir teisių raidą Lietuvoje. Norėčiau dabar šiek tiek plačiau parašyti apie jas. Svarbios žmogaus teisių ir laisvių požiūriu laikytini ir trys Lietuvos Statutai (1529, 1566, 1588), kurie reiškė tų Anglijos laisvės chartijos principų įtvirtinimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Žmogaus teisių doktrina klostėsi kaip europinės žmogaus teisių kultūros dalis, kuri buvo grindžiama prigimtinių teisių nuostatomis. Štai kad ir Pirmojo Statuto (1529m.) preambulėje nurodoma, kad Statutas skirtas visiems pavaldiniams, kokio jie luomo bebūtų, tai parodo, kad žmonės yra sulyginami prieš įstatymą- Statutą. Ir jo 9 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad visi turi būti teisiami pagal vieną rašytinę teisę. Vis dar buvo teisė luominė, tačiau ir toks žingsnis buvo jau teisinės lygybės link. O 3 skyriaus 7 straipsnis rašo, jog Lietuvos Didysis kunigaikštis įsipareigoja saugoti visų pavaldinių teises ir laisves. Ir to paties skyriaus 8 str. deklaruojama laisvė laisvai išvykti iš kunigaikštystės, išskyrus priešų žemes. Statute ginamos moterų turtinės teisės ir garbė. O asmens laisvės varžymo teisė pripažįstama tik teismui. Prigimtinės teisės vertybės buvo puoselėjamos jau Vilniaus universitete. 1795m. J. Stroinovskis išleido knygą „Prigimtinės, politinės teisės, politinės ekonomijos ir tarptautinės teisės mokslas“ . Šalia prigimtinių laisvės ir lygybės teisių jis išskiria ir žmogaus nepriklausomybę naudotis nuosavybe. Lietuva po Rusijos okupacijos atgavusi 1918m. nepriklausomybe, vėl gavo savarankiškai kurti teisę. 1922m. Lietuvos respublikos Konstitucijos žmogaus teisių ir laisvių nuostatos atitiko to meto Europos valstybių tradicijas. Ji rėmėsi Vakaruose tuo metu populiarios liberalios filosofijos nuostatomis. Piliečių teisinei padėčiai reglamentuoti 1922m. Konstitucijoje buvo specialus skyrius „Lietuvos piliečiai ir jų teisės“. Jis yra tradicinis pagal to meto konstitucinę doktriną ir labai siejasi su 1789m. Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos nuostatomis. Kitose Lietuvos konstitucijose taip pat reglamentuojamos žmogaus teisės ir laisvės, tačiau nuolatinė nepaprastosios padėties taikymo praktika iškreipė žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo praktiką.

1940m ir vėlesnė Sovietų Sąjungos okupacija sutrikdė savarankišką teisės vystymąsi ir tik atgavus nepriklausomybę 1990m. žmogaus teisės ir laisvės sugrįžo į Lietuvą kaip Vakarų valstybių patirtis. Tuomet ji turėjo integruoti daugelį tarptautinės teisės nuostatų į įvairias sritis. 1992m. Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo rengiama atsižvelgiant į pagrindinius Jungtinių Tautų Organizacijos ir Europos Tarybos dokumentus ir atitinka tarptautinius žmogaus teisių reikalavimus.

IV. Žmogaus teisės:

Įvade ir skyrelyje“Žmogaus teisių ir laisvių raida Lietuvoje“ pabandžiau apibūdinti tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje žmogaus teisių ir laisvių raida. Iš tiesų tai labai plati tema taigi tikrai neįmanoma gerai,smulkiai išanalizuoti. Bet šitame skyrelyje pabandysiu šiek tiek pateikti faktų t.y. konkrečiai įvardinsiu žmogaus teises ir laisves tiek žiūrint iš tarptautinių dokumentų, tiek iš Lietuvos ( 1992m. spalio 25d. referendumu priimta Konstitucija). 1. Europoje

Pradėsiu nuo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir jos protokolų. Konvencija grindžiama visuotine žmogaus teisių deklaracija, kurios pirmas straipsnis kalba apie: „Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis“. Konvencijos 2 str. byloja, kad : „ Kiekvieno žmogaus teisę gyventi saugo įstatymas“ . 3 str. –„niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai,nežmoniškai ar žeminančiai jo orumą elgiamasi ar baudžiama“, nes yra įvairių kankinimo ir nežmoniško, žeminančio elgesio ar baudimo formų. Šis straipsnis turėtų padėti valstybėms daryti viską, ką tik įmanoma, kad netekę laisvės žmonės būtų ginami, kad nebūtų kankinami. 4str. „Niekas negali būti laikomas vergijoje“ , tai suteikia teisę į laisvę. „Kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę ir asmens neliečiamybę“ (5 str.) mat, niekam negali būti atimta laisvė kitaip negu įstatymo numatyta tvarka. 6 straipsnis ,tai „Teisė į teisingą teismo procesą“ . Iš tikrųjų kiekvienas turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per kuo trumpesnį laiką nešališkame ir nepriklausomame teisme. Štai ir 8 str. sako jog „kiekvienas turi tiesę į tai,kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas, buto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas“. O 12 straipsnis teigia kad „vyrai ir moterys turi teisę tuoktis ir sukurti šeimą“. „ Kiekvienas turi teisę daryti, ką nori, su savo nuosavybe“- pirmasis protokolas, pirmasis straipsnis. Ir kaip mes žinome, kad niekam negali būti atimta teisė į mokslą, ką ir teigia pirmojo protokolo 2 straipsnis, o jeigu kalbant apie aukštąjį mokslą, tai iš tiesų daugumai, kad ir labai būtų protingi, bet jei gyvena daugiavaikėse, neturtingose šeimose, tai ta teise nelabai ir pasinaudos. Šis straipsnis mano, kad valstybė turi gerbti tėvų teisę duoti savo vaikams išsilavinimą, atitinkantį jų religinius ar filosofinius įsitikinimus, bet negali būti pažeidžiamos ir vaikų teisės. „Tėvai turi lygias teises į vaikus“- septintasis protokolas,5 straipsnis. Mes turime teisę laisvai keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat skelbti savo tikėjimą tiek viešai, tiek privačiai, gerbiant kitų religijas. Tai skelbia Konvencijos 9 straipsnis: „Teisė į minties, sąžinės ir religijos laisvę“. O 10 str.teigia, jog yra „Žodžio laisvė. Nuomonės laisvė. Laisvė gauti bei skleisti informaciją ir idėjas“, nes visos bendravimo formos- saviraiška, nuomonės sakymas, informacijos perdavimas yra visų atsakomybė. Išreikšdami save, privalome atminti ir gerbti kitų orumą bei laisvę. Ketvirtojo protokolo 3 straipsnis:“Laisvė keisti gyvenamąją vietą. Laisvė išvažiuoti iš kiekvienos šalies, taip pat iš savosios“. Dar yra keli straipsniai, teigiantys apie ištrėmimą, užsieniečių išsiuntimą ir pan. Žmogus turi ne tik teises, bet ir pareigas. Tai reiškia, kad šios Konvencijos, kurią šiek tiek bandžiau analizuoti, nuostata neleidžia nė vienam žmogui pažeisti nė vienos teisės ir laisvės,saugomų Konvencijos (17 str.). Nors ne visas aš teises ir laisves išvardinau, bet galiu pasakyti, kad visos teisės nurodytos Konvencijoje turi būti garantuojamos be jokios diskriminacijos dėl lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos. politinių ar kitokių įsitikinimų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitokio statuso (14 str.). Be to, siekiant užgarantuoti, kad būtų laikomasi šios Konvencijos, buvo įsteigta Europos teisių komisija ir Europos žmogaus teisių teismas (19 str.).

2. Amerikos žemyno šalyse

Žmogaus teisių apsaugos sistemą sukūrė ir Amerikos žemyno šalys- Amerikos valstybių organizacijos (AVO) narės. šioje organizacijoje 1948m gegužės 2 d. buvo priimtas dokumentas „Amerikos žmogaus teisių ir pareigų deklaracija“ , tai buvo iš tikrųjų pirmasis pagal priėmimo laiką tarptautinis aktas, kuriame buvo skelbiamos pagrindinės politinės, pilietinės, ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės. Šiame dokumente buvo suformuotos 27 žmogaus teisės, iš kurių teisė į gyvybę, laisvę ir asmens neliečiamybę, teisė į lygybę prieš įstatymą…1969m. lapkričio 22d. buvo priimta „Amerikos žmogaus teisių konvencija“ Konvencija ne tik papildė žmogaus teisių sąrašą, paskelbtą Deklaracijoje, bet ir pavertė jas iš fakultatyvių privalomomis šalims, Konvencijos dalyvėms. 1988m. lapkričio 17d. buvo priimtas dar vienas svarbus žmogaus teisių apsaugos dokumentas- Amerikos žmogaus teisių konvencijos papildomas Protokolas dėl ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių. Jis numato kaip kontroliuoti šių teisių įgyvendinimą. 1978 m. birželio mėnesį įsigaliojusią Amerikos žmogaus teisių konvencija ir ja remiantis 1979 m. spalio mėnesį priimtais naujais Komisijos įstatais AVO užbaigė 30 metų trukusį Amerikos valstybių žmogaus teisių apsaugos sistemos formavimo procesą.

3. Afrikoje

Trečioji regioninė žmogaus teisių gynimo sistema sukurta Afrikos vienybės organizacijoje. Jos sukūrimo pradžia laikoma 1979m. įvykusi šešioliktoji Afrikos valstybių ir vyriausybių vadovų asamblėjos sesija. 1986m. spalio 21d. įsigaliojo Afrikos žmogaus ir tautų teisių chartija. Šis Afrikos vienybės organizacijos dokumentas buvo formuojamas remiantis Visuotine žmogaus teisių deklaracija ir Europos bei Amerikos regioniniais dokumentais. Jame atsispindi politinės ir pilietinės bei ekonominės ir socialinės teisės. Dokumente yra nemažai specifinių Afrikos žemynui momentų. Ji kartu su žmogaus teisėmis pripažįsta ir tautų teises ir išryškinamos kolektyvinės teisės. Afrikos chartija numato Afrikos žmogaus ir tautų teisių komisijos veiklą. Taigi Afrikos žmogaus teisių ir laisvių chartija nustatė kur kas „laisvesnį“ žmogaus teisių pažeidimų nagrinėjimo mechanizmą ir ji nenumato Afrikos žmogaus teisių teismo įkūrimo.

4. Lietuvoje

Šiuolaikinis konstitucionalizmas neįsivaizduojamas be žmogaus teisių ir laisvių apsaugos idėjos. Konstitucijoje įtvirtinamos pagrindinės teisės ir laisvės, kylančios iš žmogaus prigimties. Šioms teisėms pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas. Užtikrinant konstitucinį teisėtumą neretai tenka spręsti žmogaus teisių ir laisvių, įtvirtintų Konstitucijoje, apsaugos klausimus. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje asmeniui garantuotos teisės ir laisvės išdėstytos II skirsnyje „Žmogus ir valstybė“, taip pat preambulėje, III, IV ir XIII skirsniuose. Taigi turime aiškiai suformuluotą, Konstitucijoje įtvirtintą ir jos saugomą žmogaus teisių ir laisvių sąrašą, tam tikrą jų katalogą. 18 straipsnyje įtvirtinta: „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“ Tai principinė nuostata, žmogaus teisių ir laisvių suvokimo raktas. Jos kilusios iš žmogaus prigimties. Konstitucija laiduoja pagrindines teises. Išsamaus ir baigtinio sąrašo teisių ir laisvių nėra ir negali būti. „ Joks teisės aktas negali nustatyti baigtinio žmogaus teisių ir laisvių sąrašo“, tai yra pažymėjęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995m. sausio 24 dienos išvadoje „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Be to, įvairių šalių konstitucijose pagrindinių teisių ir laisvių sąrašai nevienodi. Šios teisės, jų turinio išdėstymas labai skiriasi. Tai nulėmė konstitucijos priėmimo epocha ir konkrečios teisės sistemos ypatumai.…Taigi baigtinio pagrindinių teisių katalogo nerasime ne tik Lietuvos konstitucijoje,bet ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Konstitucijos 19 straipsnyje sakoma, kad „žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas“, 20 straipsnyje įtvirtinta žmogaus laisvės teisė, 21 str.- asmens neliečiamybės ir orumo apsauga, 22 straipsnyje- asmens privataus gyvenimo neliečiamybės teisė ir t.t. Konstitucijos tekste šios teisės suformuluotos itin lakoniškai. Matome principą, labai apibendrintą nuostatą, o ne, teisės teorijos požiūriu, baigtinę normą.

Pagrindinės teisės ir laisvės, jų garantijos suformuluotos tam tikra žodine forma. Žmogaus teisių turinį apibrėžia pati Konstitucija. Tačiau siekiant įgyvendinti normą, būtini tam tikri teisiniai veiksmai. Tiesiogiai iš pačios Konstitucijos matome įstatymo leidėjo pareigą įstatyme nustatyti vienos ar kitos žmogaus teisės juridinės materijos ribas( Konstitucijos 23 straipsnio antroji dalis „Nuosavybės teises saugo įstatymai“, 25 straipsnio ketvirtoji dalis: „Pilietis turi teisę įstatymo numatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį“; 33 straipsnio trečioji dalis: „Piliečiams laiduojama peticijos teisė, kurios įgyvendinimo tvarką nustato įstatymas; 30 straipsnis: „Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas“…..)

V. Išvados

Žmogaus teisių raida turėjo įtakos teisinės, o vėliau ir socialinės valstybės atsiradimui. Tokia valstybės formavosi kaip besikeičiančios žmogaus teisių sampratos įgyvendinimo organizacija. Žmogaus teisės dabar yra raktas į visas socialines, politines, ekonomines, vadybines problemas,kurios negali būti išsprendžiamos, jei jos galiausiai netampažmogaus teisių įgyvendinimo ir apsaugos problemomis. Kita vertus, žmogaus teisės ir jų įgyvendinimas yra prieštaringas reiškinys, kuris negali būti apibūdinamas vien tik pozityviomis charakteristikomis. Tarptautinės deklaracijos, konvencijos ir paktai kalba apie žmogaus teises ir laisves tik kaip apie teigiamą reiškinį, kaip apie valstybinės veiklos tikslą.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. T. Birmontienė, E. Jarašiūnas,… „Lietuvos konstitucinė teisė“ Vilnius 2002m. 274-280psl.2. Lietuvos Respublikos Konstitucija Vilnius 1995m.3. Lietuvos žmogaus teisių centras „Žmogaus teisių apsaugos mechanizmas“ Vilnius 1997m. 6-22 psl.4. Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija su protokolais 5. A. Vaišvila; G. Mesonis „Žmogaus teisės ir jų gintis“ Vilnius2000m.6. „Žmogaus teisės“ Regioninių tarptautinių dokumentų rinkinys Vilnius 1993m. 7. Europos Taryba „Žmogaus teisių albumas“ Italija 1995m.8. D. Jočienė „ Europos žmogaus teisių konvencijos taikymas užsienio valstybių ir Lietuvos Respublikos teisėje“ Vilnius 2000m.