Žmogaus teisė į orumą

TURINYS

1. ĮVADAS 3
2. ŽMOGAUS TEISĖ Į ORUMĄ 5
3. IŠVADOS 9
4. LITERATŪRA 111. ĮVADAS
Žmogaus teisė yra tai, ką žmogus turi. Tai reikalavimas, kurį kiekvienas žmogus gali pateikti kitam, tačiau tai netrukdo kitam žmogui naudotis savomis teisėmis „žmogaus teisėmis“.
„Žmogaus teisės“ – tai teisinis terminas, kuriuo apibūdinama tai, ką turi kiekvienas žmogus vien dėl to, kad jis yra žmogus. Šios teisės gali būti pažeistos, bet iš žmogaus jų atimti yra neįmanoma.
Žmogaus teisių atsiradimo bei vystymosi istorija siekia seniausius laikus. Kova tarp žmogaus teisių pripažinimo ir garantavimo bei valstybės savivalės ir kišimosi į privačią žmmogaus sferą buvo ta varomoji visuomenės jėga, sudariusi sąlygas atsirasti pirmiesiems žmogaus teisių apsaugos dokumentams.
Žmogaus teises saugo daugelio šalių konstitucijos bei šalių viduje galiojantys įstatymai. Siekiant paaiškinti, kokį vaidmenį turi atlikti teisėtvarkos pareigūnai plečiant ir ginant žmogaus teises, būtina atsižvelgti ir į žmogaus teisių kontekstą. Pareigūnai turi suprasti, kaip veikia tarptautinės žmogaus teisių normos jiems atliekant savo darbą, be to išmanyti, kaip valstybės įsipareigojimas laikytis tarptautinės teisės normų veikia šalies vidaus įstatymus bei praktiką.
Žmogaus teisės – tai vertybės, kurios formavosi palaipsniui, kurių paagalba užtikrinama ne tik žmogaus egzistencija, bet ir normalus žmonių vystymasis. Šiomis teisėmis turi rūpintis valstybė ir nacionalinė apsauga. Tarptautinis žmogaus teisių apsaugos mechanizmas pradėtas formuoti konstatavus ypatybes:
 Netolygaus žmogaus teisių ir laisvių sąrašas įvairiose pasaulio valstybėse;
 Sistemingi ir masiniai žmogaus teisių pa

ažeidinėjimai atskirose šalyse.
Žmogaus teisės bei laisvės atsiranda ne valstybės valia, o žmogus jas įgyja gimdamas. Žmogaus teisės – tai laisvė veikti savo valia, vadovautis laisvu apsisprendimu, taip pat “iš pareigos pasirūpinti savimi, neagresyviu artimo atžvilgiu, būdu”, jei tokios pareigos asmuo atsisako, tai jis pasmerkia save ekonominiam skurdui ir asmenybės degradacijai. Dar daugiau jis tampa agresyvus artimo atžvilgiu ir netinkamas socialinei santarvei.
Šiuolaikinė visuomenė neįsivaizduojama be teisės laisvai veikti, juk laisvė – tai pareiga pasirūpinti savimi ir kitu. Kad šią pareigą individas galėtų rezultatyviai įgyvendinti, jam būtinos ir atitinkamos teisės:
 teisė į laisvę;
 teisė į asmens neliečiamybę;
 teisė į nuosavybę;
 teisė į mokslą.
Šios teisės įsiprasmina ne kaip savaiminės vertybės, o kaip tos pareigos atlikimo priemonės.
Visos žmogaus teisės bei laisvės yra įtvirtintos pasaulio valstybių Konstitucijose, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje beei kituose įvairiuose dokumentuose, kuriuose šios teisės sugrįžo kaip viso pasaulio patirtis.
1992 m. spalio 25 d. referendume priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau LRK) skelbia atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principus. Taigi, teisingos visuomenės bei teisinės valstybės kūrimas ir egzistavimas neatsiejamas nuo pagarbos žmogaus teisėms ir nuo jų apsaugos. Svarbią reikšmę turi LRK 18 str., kuris reglamentuoja, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Tokią teoriją patvirtina 1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (toliau &#
#8211; Deklaracija). Deklaracijos 1 str. skelbia, kad „visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems suteiktas protas ir sąžinė ir jie turi elgtis vienas kito atžvilgiu kaip broliai“. Deklaracija suteikė žmogaus teises „visiems žmonių giminės atstovams“. Žmogaus teisės yra neatskiriamos nuo žmogaus asmenybės .
Taigi, kiekvieno žmogaus teisės neatskiriamos nuo jo asmenybės; savo teises žmogus įgyja gimstant ir niekas neturi teisės nepagrįstai riboti asmens naudojimosi savo teisėmis ir laisvėmis ar juo labiau jas atimti. Žmogaus teisės yra visuomeninės vertybės – laisvės, imunitetai ir privilegijos., kurių negali reikalauti žmogus „kaip savo teisės“ kiekvienoje visuomenėje, kurioje jis gyvena .
LRK II skirsnis „Žmogus ir v.alstybė“ įtvirtina pagrindines žmogaus pilietines, politines bei ekonomines teises: teisę į gyvybę (19 str.), asmens laisvę ir neliečiamumą (20str.), teisę dalyvauti valdant savo šalį bei peticijos teisė (33 str.), rinkimų teisė (34 str.), piliečiai gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą bei išvykti iš LR (32 str.), pabrėžia privataus gyvenimo (22 str.), žmogaus būsto neliečiamumą (24 str.), įtvirtina asmens procesines garantijas baudžiamojoje teisėje (31 str.), nuosavybės neliečiamumą (23 str.), taip pat nustato ir žmogaus laisves: įsitikinimų reiškimo laisvė (25 str.), minties, sąžinės ir tikėjimo laisvė (26, 27 str.), asociacijų bei taikių susirinkimų laisvė (35, 36 str.).
1993 m. gegužės 14 d. Lietuvos Respublika tapo Europos Tarybos nare, tą pačią dieną pasirašydama ir Europos žmogaus teisių konvenciją, kurią Li
ietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 1995 metų balandžio 27 dieną. Lietuvos Respublika prisiėmė tarptautinius žmogaus teisių apsaugos reikalavimus ir įsipareigojo paklusti Konvencijos institucijų kontrolei.
Konvencijos ratifikavimas Lietuvos Respublikoje pabrėžė tai, jog įsivyravo naujas požiūris į žmogaus teises kaip vertybes, kurios yra neatskiriamos nuo asmenybės.2. ŽMOGAUS TEISĖ Į ORUMĄ
Teisinėje literatūroje išsamiai ir kvalifikuotai aiškinami bei interpretuojami įstatymai, reglamentuojantys žmogaus garbės ir orumo gynimo tvarką ir procedūras. Tačiau teisinės atsakomybės pagrindai už žalą, padarytą šioms asmeninėms neturtinėms teisėms, nėra išnagrinėti pakankamai išsamiai ir nuodugniai. Priešingai vyraujančiai nuomonei, patys savaime įžeidžiamą, niekinančią reikšmę turintys duomenys, paskleisti apie žmogų, kuris savo veiksmais ir poelgiais yra užsitarnavęs blogą reputaciją, negali būti be išlygų laikomi žeminančiais tokio žmogaus garbę ir orumą ir neatitinkančiais tikrovės. Antraip teiginys, kad asmuo yra tas, kas jis yra, pavyzdžiui, vagis, tėvažudis arba pavojingas recidyvistas, juo pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, turėtų būti laikomas šmeižtu.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. reglamentuoja, kad žmogaus asmuo neliečiamas. Žmogaus orumą gina įstatymas. Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos II – 61 str. sakoma, kad žmogaus orumas yra neliečiamas. Jį reikia gerbti ir saugoti.
Visuotinė žmogaus teisių deklaracijos 1 str. skelbia: „visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis“. Reikėtų atkreipti dėmesį, ka
ad žmonės gimsta lygūs orumu, o ne garbe. Garbė, pagal Deklaracijos dvasią, nors joje tokio teiginio ir nėra, – yra nusipelnoma, užsitarnaujama.
Garbės priešingybė yra negarbė. Jeigu žmogus savo veiksmais, poelgiais yra užsitarnavęs būtent negarbę, jo atžvilgiu teiginys, jog garbė yra nedaloma ir neatsiejama žmogaus savybė, neatitinka tikrovės.
Nepaisant draudimo žeminti žmogaus orumą, įtvirtinto tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose ir Lietuvos Konstitucijoje, žmogaus orumo žeminimas kai kuriais atvejais (pvz., vykdant laisvės atėmimo bausmę), yra neišvengiamas. Neišvengiamas ir nebaudžiamas, netgi atvirkščiai – veiksmai, kurie neatitinka nuostatos, draudžiančios žeminti žmogaus orumą, yra būtinas profilaktinių priemonių įgyvendinimo ir pataisos įstaigų režimo užtikrinimo komponentas (pvz., antrankių, tramdomųjų marškinių naudojimas, intymiausių žmogaus kūno vietų apžiūra ir kt.).
Teisine prasme garbė – tai asmens dvasinių ir dorovinių savybių, intelekto ir elgesio, santykių su kitais žmonėmis teigiamas socialinis įvertinimas.
Teisine prasme orumas – tai paties asmens savo sugebėjimų, dvasinių ir dorovinių savybių, socialinio statuso, savo asmenybės supančiame pasaulyje įvertinimas.
Žmogaus orumas, skirtingai nuo žmogaus sveikatos sutrikdymo, kuris nustatomas remiantis objektyviais profesinio ar bendro darbingumo netekimo kriterijais, yra vertybinė kategorija. Kiekvienas individas save vertina taip, kaip jis jo paties įsitikinimu yra vertas, t.y. subjektyviai. Žmogus visada randa būdų matyti save ne tokį, koks jis yra iš tikrųjų, o tokį, kokį ir nori matyti. Tokio paties vertinimo jis paprastai laukia ir iš kitų, nesvarbu nusipelno jis to ar ne.
Orumas yra neatsiejama ir nedaloma žmogaus savybė, ko negalima besąlygiškai paakyti apie žmogaus garbę. Tais atvejais, kai žeminama žmogaus garbė, neišvengiamai žeminamas ir jo orumas. Tačiau atvirkštinė priklausomybė anaiptol nėra užprogramuota. Jeigu žmogus yra nusipelnęs blogo vardo, negarbės, įsakmus draudimas žeminti jo orumą galioja, tačiau negalima žeminti to, su kuo kai kurie žmonės nieko bendro neturi, t.y. garbės.
Konstitucinis Teismas 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime atkreipė dėmesį į tai, jog Konstitucija, kaip ir tarptautiniai dokumentai, draudimą kankinti, žaloti, žeminti žmogaus orumą, žiaurų elgesį ar baudimą adresuoja išimtinai valstybės ir atitinkamų jos institucijų veiklai . Tai reiškia, kad tokie draudimai yra nustatyti siekiant apginti žmogų nuo neteisėtų valstybės pareigūno ar kito asmens, turinčio valstybės įgaliojimus, veiksmų.
Visuomenėje egzistuoja kultūra ir subkultūra, atitinkamam visuomenės sluoksniui priklausančių žmonių mentalitetas, tradicijos, papročiai, lemia skirti.ngą tų pačių duomenų, teiginių arba poelgių vertinimą. Pavyzdžiui, vienam raustis konteineryje arba atlikti bausmę kalėjime – gyvenimo norma, kitam teiginys, kad jis minta maisto atliekomis arba yra padaręs nusikaltimą – tai ir šmeižtas ir įžeidimas.
Teiginys, kad jis vagis padoriam žmogui tolygus spjūviui į veidą, teiginys, kad jis įteisintas vagis nusikaltėlių pasaulio autoritetui tolygus grafo, jeigu ne kunigaikščio titului.
Sakykime, užeiname į parduotuvę kaip pirkėjas apsipirkti. Vos peržengus parduotuvės slenkstį mus ima stebėti vaizdo kameromis apsaugos darbuotojai, prisiartinus prie prekės ar neapdairiai įkišus ranką į kišenę tampame įtariamaisiais. Mus gali sustabdyti, pareikšti įtarimus, nusivaryti į specialias patalpas, kratyti kišenes. Į apvaginimo mėsmalę kiekvieną akimirką mus gali įvelti mažaraštis apsauginis ar pervargusi pardavėja. Žmogaus teisių gynėjai teigia, kad taip bus iki tol, kol prekybos centrai pažemintiems pirkėjams nepradės mokėti daugiatūkstantinių baudų.
Kartą teko stebėti, kaip prekybos centro apsaugos darbuotojas priėjęs prie man pažįstamos moters kitų pirkėjų akivaizdoje pareiškė, esą pirkėjos veiksmai sukėlę įtarimą, todėl reikės patikrinti, ar ji ko nors nepavogusi. Apsaugos vyrukas ir pardavėja moterį nusivedė į apytamsį sandėlį tarp dėžių, tyrinėjo atidarytą rankinę, asmeninius daiktus, paprašė parodyti kišenes. Sutrikusi moteris pakėlė rankas, tačiau apsaugininkas neišdrįso naršyti kišenių. Teikėsi atsiprašyti, nes nerado vogtų daiktų, taip pat pamačius moters rankinės turinį, įtarimai kažkodėl dingo. Tą pačią dieną patyrusi stresą, gėdą ir pažeminimą moteris kreipėsi į savo šeimos gydytoją, pirko raminamųjų vaistų. Kitą dieną moteris darbe jautėsi blogai, turėjo išeiti iš darbo. Ji iki šiol negali suprasti, koks jos veiksmas galėjo sukelti apsaugos darbuotojui įtarimą, todėl dabar bet kurioje parduotuvėje jaučia įtampą, priversta galvoti, kaip elgtis, kad augalotas prekybos centro apsaugos darbuotojas neįtartų vagystės.
Visa tai įvyko šalia mano pažįstamos moters namų esančiame prekybos centre, kur moteris beveik kasdien perka, sveikinasi su pardavėjomis, sutinka kaimynų ir pažįstamų. Pasirodo, į tokią žmogaus žeminimo mėsmalę gali patekti kiekvienas iš mūsų bet kurioje parduotuvėje. Galbūt net vidurinės mokyklos baigti nesugebėjusiam apsaugos skyriaus darbuotojui tuo metu skauda galvą, raibuliuoja akys, todėl bet kuris pirkėjas gali pasirodyti jam įtartinas.
Apsaugos darbuotojai krato todėl, kad vaikas ilgėliau stovėjo prie šokoladukų lentynos. Pirkėjų akivaizdoje gali būti įtartas vagyste už tai, kad stovėdamas prie lentynos, įkišai ranką į kišenę, kad paėmei prekę, o vėliau ją padėjai, tačiau stebėjimo kameros nufilmavo tik paėmimą. Daugelis tiesiog susitaiko su gėda ir pažeminimu, neieško teisybės, nes nežino, jog apsaugos darbuotojas nėra visagalis ir neturi teisės taip elgtis.
Prekybos centro vadovai tokiu atveju aiškina, jog kontrolės tarnybos vyrukai privalo patikrinti, jeigu kilo įtarimas. Pasak jų, būna visokiausių atvejų, pavyzdžiui, kai kamera gali filmuoti pirkėją tik iš nugaros, tada apsaugos darbuotojai gali įtarti, kad vyksta kažkas ne taip ir gali patikrinti. Jie tokį elgesį motyvuoja tuo, kad iš prekybos centrų pavagiama nemažai prekių už didelę sumą. Todėl nežinodami ką daryti, apsaugos darbuotojai verčiami dirbti tokiais metodais. Jie įtarinėja, krato ir žemina nekaltus žmones. Ir tai normalu, ir už tai niekas neatsako. Taip pat teko girdėti, kad apsaugos darbuotojai yra skatinami premijomis už sugautus prekybos centruose vagiliaujančius asmenis. Taigi, galime daryti išvadą, kad prekybos centrų vadovai ne tik toleruoja tokį elgesį su žmonėmis, bet ir skatina taip toliau elgtis.
Tuo pat metu vadovai pripažįsta, jog apsaugos darbuotojai yra pagavę nemažai vagių, tačiau atvykusi policija jų nebaudžia, nes žala per maža.
Tačiau taikyti asmeniui kokias nors prievartos priemones — sulaikyti, atlikti jo asmeninių daiktų kratą galima tik baudžiamojo proceso kode.kso nustatyta tvarka. Tai daryti gali tik atitinkamas pareigūnas, kai yra realus pagrindas atlikti kratą.
Atlikdami kratą privačių saugos firmų darbuotojai viršija savo įgaliojimus, nes jie nėra teisėsaugos darbuotojai, jie neturi jokių valdžios įgaliojimų, jie tik gali kreiptis į policiją, kad būtų atlikti tam tikri veiksmai prieš asmenį. Apsaugos darbuotojų elgesys, viršijantis jų įgaliojimus – tai viena iš Lietuvos Respublikos problemų.
Lietuvoje 2000 metais buvo paskelbta programa, pagal kurią finansuojami ne tik policijos pareigūnai, bet teikiama finansinė parama ir privačioms saugos firmoms. Dėl to pasistengė politikai, susiję su tomis firmomis. Vėliau dar buvo priimtas įstatymas, reglamentuojantis privačių saugos firmų veiklą, kuris yra labai palankus toms firmoms. Todėl Lietuvoje įsigalėjo toks modelis, kai privačioms saugos firmoms stengiamasi suteikti labai daug įgaliojimų, o policijai — mažiau. Žinant, kad privačias saugos firmas gali samdytis turtingi ir įtakingi žmonės, privačioms saugos firmoms suteikta galimybė lakstyti po miestą nepaisant jokių kelių eismo ženklų, naudoti švyturėlius. Tačiau nepaisant įtakingų užtarėjų, privačios saugos firmos negali nepaisyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos ar Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso, kurie užtikrina žmogaus teises.
Privačių saugos firmų darbuotojai negali kėsintis į žmogaus asmenį, negali apžiūrinėti ar atiminėti daiktų. Jie gali žmogaus paprašyti parodyti rankinę ar kišenes, tačiau žmogaus teisė — rodyti ar nerodyti. Dažniausiai žmonės, norėdami kuo greičiau baigti nemalonų viešą konfliktą, stengiasi kuo greičiau parodyti, ką turi rankinėje ar kišenėse. Tačiau žmonės gali apginti savo teises. Yra galimybė prisiteisti turtinę ir neturtinę žalą. Turtinė žala — už sugaištą laiką, už nuostolius, kuriuos žmogus patyrė, pavyzdžiui, pavėluodamas į susitikimą, nes buvo sulaikytas, tikrinamas. Neturtinės žalos ribos nėra nustatytos. Atskirais atvejais, kai grubiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir apribojama laisvė, galima kelti baudžiamąją bylą.
Privačios saugos firmos darbuotojas neturi teisės apriboti žmogaus laisvės, nesvarbu, kokiam laikui, kad ir trims minutėms. Ir už tai gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Apsaugininkas gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu padaryta žala sveikatai. Jeigu apsaugos darbuotojo veiksmai peržengiant įgaliojimus buvo akivaizdžiai įžeidžiantys, žeminantys, taip pat galima pateikti ieškinį baudžiamąja ar civiline tvarka.
Būdų gintis yra, o kai žmonės realiai pradės gintis, apsaugos darbuotojai bus priversti laikytis įstatymų, nesijausti, kaip didžiausi viršininkai, galintys bet ką daryti.
Taip pat ir visose Europos šalyse galioja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, kurioje yra aiškiai pasakyta, kad žmogaus teisės ir laisvės gali būti suvaržytos tik tada, kai yra padarytas nusikaltimas. Tai gali daryti tik specialūs pareigūnai, vadovaudamiesi įstatymų nustatyta tvarka, o ne norais ar įsivaizdavimais.
Taigi aplinkybė, kad tuos pačius duomenis, teiginius skirtingi žmonės vertina skirtingai, negali būti ignoruojama sprendžiant klausimą, ar šie duomenys, teiginiai, ar netgi gestai įstatymo prasme laikomi žeminančiais, niekinančiais. Tokiais atvejais svarbu ne tai, kokią reikšmę pats savaime turi tam tikru žodžiu išreikštas teiginys, svarbu, kokia reikšmė jam suteikiama tam tikroje socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje. Vieni ir tie patys žodžiai, nelygu kur ir kam jie pasakyti, vienu atveju yra neutralūs garbės ir orumo požiūriu, kitu – žmogų niekinantys, žeminantys teiginiai.
Kartu asmens, paskleidusio tam tikrus duomenis, teiginius ar pademonstravusio tokius gestus, kuriuos įžeidžiamais laiko tik tam tikro socialinio sluoksnio arba tautybės, tikėjimo ar rasės žmonės, teisinės atsakomybės klausimas turėtų būti sprendžiamas atsižvelgiant į tai, ar asmuo tai padarė sąmoningai, suvokdamas šių duomenų, teiginių, gestų niekinamą pobūdį būtent tokiems žmonėms, ar ne..3. IŠVADOS
Žmogaus teisės – tai vertybės, kurių niekas negali atimti arba, kitaip sakant, jas yra neįmanoma atimti. Kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę, į asmeninį gyvenimą, į nuosavą turtą.
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pasirašymas liudija Lietuvos Respublikos tikrąjį pasiryžimą įsilieti į politines Europos struktūras ir tapti šiuolaikinės civilizacijos standartus atitinkančia valstybe, kurioje didžiausia vertybe pripažįstamos žmogaus saviraiškos valstybėje ir visuomenėje galimybės.
Europos žmogaus teisių konvencija suvaidino ir vaidina didelį vaidmenį modernizuojant Lietuvos Respublikos teisės sistemą.
Klaidinga teigti, kad pagarba žmogaus teisėms ir laisvėms jau įsiviešpatavusi Lietuvoje. Šis pagarbos ugdymas priklauso ne tik nuo bendros politinės tendencijos, valstybės institucijų pastangų, dažnai, deja, nepakankamų, bet ir nuo visuomenės požiūrio į žmogaus teises. Tačiau nežiūrint to, kad sunkiomis ekonominėmis sąlygomis žmonės dažnai ieško kitų prioritetų negu žmogaus teisės, tačiau vis dėlto požiūris į žmogaus teises iš esmės pasikeitė, nes visuomenė gyvena politinės laisvės sąlygomis.
Taigi apibendrinant galima pasakyti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindu įtvirtinta žmogaus teisių ir laisvių sistema iš esmės atirinka Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų bei šiuolaikinei civilizuotai valstybei keliamus reikalavimus. Tačiau problema išlieka – tai konstitucines teises ir laisves įgyvendinančių įstatymų trūkumas bei valstybės nepajėgumas garantuoti kai kurių teisių įgyvendinimo.
Institucijų gausa ir naujų įstaigų (administraciniai teismai, administracinės komisijos, įvairios kontrolierių tarnybos ir kt.) steigimas kol kas nerodo, kad įvairios žmogaus teisės (ypač socialinės – ekonominės) Lietuvoje būtų mažiau pažeidinėjamos, o jų gynimas būtų tapęs veiksmingesnis.
Kiekvienais metais sudarius kokį nors naują aktą atsirasdavo naujų žmogaus teisių, todėl galima tikėtis dabar, kai Lietuva tapo Europos Sąjungos nare, tai žmogaus teisių, ypač ekonominių ir socialinių teisių, įgyvendinimui Lietuvos teisės sistemoje bus sukurta dar platesnė bazė.
Lietuva dalyvauja svarbiausiose Europos Tarybos rėmuose priimtose konvencijose žmogaus teisių klausimais. Todėl galima daryti išvadą, kad Lietuvos Respublika iš principo yra visų pagrindinių tarptautinių konvencijų žmogaus teisių apsaugos srityje dalyvė. Todėl šiuo požiūriu belieka tik siekti, kad šių sutarčių nuostatos būtų veiksmingai įgyvendinamos Lietuvos teisėje.
Būtų klaidinga manyti, jog žmogaus teisės ir laisvės yra privilegijos ar kas nors ypač išskirtinio – jas turi kiekvienas žmogus, ir kiekvienas gali spręsti, kaip pasinaudoti (ir ar pasinaudoti) jam suteiktomis teisėmis. Visų šių galimybių išdava – niekas, besielgiantis jam suteiktų teisių rėmuose, neprivalo gauti valdžios ar kitų institucijų leidimų. Tačiau šiuo atveju privalu atsižvelgti į tai, kad ir kiti individai turi savo teises ir laisves. Dėl šios priežasties individo veiksmai turi nepažeisti įstatymų ir kitų individų teisių ir laisvių. Taip pat pažymėtina, kad ne žmogus turi įrodinėti, jog turi vieną ar kitą teisę ir gali jomis pasinaudoti. Šiuo atveju valstybės prievolė ne tik nustatyti ribas, už kurių bus laikoma, jog nusižengta įstatymui, bet ir įrodyti faktą, jog žmogus šias nustatytas ribas jau peržengė, ar yra pagrindo manyti, jog asmuo gali nusikalsti, todėl teisės ir laisvės yra ribojamos pagrįstai.4. LITERATŪRA
NORMINIAI AKTAI:
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija.//Valstybės žinios, 1992, Nr. 33-1014.
2. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Nutarimas 1998 m. gruodžio 9 d. Vilnius.
3. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. „Valstybės žinios”, 2000, Nr. 96 – 3016.
4. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. // Žmogaus teisės. Tarptautinių dokumentų rinkinys. Vilnius. Mintis, 1991.

SPECIALIOJI LITERATŪRA:
1. Deveikis L., Poviliūnas A.. Žmogaus teisės ir pilietinė visuomenė. Vilnius,1998.
2. Jočienė D., Čilinskas K. Žmogaus teisių apsaugos problemos tarptautinėje ir Lietuvos Respublikos teisėje. Vilnius, 2004.
3. Vadapalas V. Tarptautinė teisė. Bendroji dalis. Vilnius, Eugrimas, 1998.
4. Žmogaus teisės. Jungtinių Tautų dokumentai. Lietuvos žmogaus teisių centras, 2000.
5. Žmogaus teisės ir laisvės. Lietuvos Respublikos įstatymų ir 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos suderinamumo problemos. Vilnius. Lietuvos Respublikos Seimo leidykla, 1995.

Leave a Comment