Žmogus – tai valstybės pilietis, kurio teisės ir laisvės yra prigimtinės, jo teisę į gyvybę saugo įstatymas. Žmogaus ir valstybės santykius aiškina Konstitucija. Žmogaus asmuo, kaip ir jo privatus gyvenimas, asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu – ne- liečiami. Informacija apie privatų asmenį gali būti renkama tik motyvuotu teismo spren- dimu ir tik pagal įstatymą Piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiš- kai išrinktus atstovus, jiems laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Pagrindinės žmogaus teisės, laisvės ir pareigos įtvirtintos 1950 m. Konvencijoje ir Konstitucijoje. Teisės skirstomos į asmenines, ekonomines – socialines ir politines. Socialinės – ekonominės teisės – tai žmogaus Konstitucinių teisių, suteikiančių jam teisi-nę galimybę pretenduoti gauti iš valstybės, esant tam tikroms sąlygoms, atitinkamų gėry- bių socialinėje, ekonominėje ir kultūrinėje sferose, visuma.Asmeninės teisės ir laisvės – tai prigimtinių teisių ir laisvių, atsiradusių nuo žmogaus gi- mimo ir nepriklausančių konkrečiai valstybei visuma.Politinės teisės ir laisvės – pagrindinių konstitucinių teisių ir laisvių, suteikiančių pilie- čiams galimybę dalyvauti šalies visuomeniniame gyvenime grupė.
Valstybė – tai suvereni žmonių bendrija, kuri įsikūrusi tiksliai apibrėžtoje terito-rijoje, turi savo įteisintą valdžią, yra nepriklausoma. Teisinė valstybė visada būna tik demokratinė, valstybės organų veikla vykdoma griežtai priklausant valdžių pasidalijimo principui, negali būti ignoruojamos jokios pi- liečių teisės, kiekvienam piliečiui suteikiama teisė ginti savo teises visais nedraudžia – mais būdais. Teisinius santykius nuo kitų visuomeninių santykių skiria bendri bruožai :– tik teisės normų pagrindu atsiranda teisiniai santykiai, teisės norma visada yra įpareigojančio pobūdžio;– išreiškiama dalyvių valia, nes šitų santykių dalyviai veikia sąmoningai ir tų, daly-vių valia sutampa;
– valstybės prievarta – teisinių santykių pasikeitimas, atsiradimas, nutraukimas yra juridinis faktas.Teisė yra apibrėžiama kaip valstybės numatytų ar sankcionuotų visiems privalo-mų, formaliai apibrėžtų, prireikus valstybės prievarta garantuojamų, visuomeninių san-tykių dalyvių elgesio sistema. Teisė – tai vienokia ar kitokia žmonių elgesio tvarka. ,,Tvarka“ yra normų siste- ma, kurios vienovę lemia ta aplinkybė, kad jų visų galiojimas grindžiamas tuo pačiu pa- grindu. Normatyvinės tvarkos galiojimo pagrindas yra pamatinė norma, iš kurios , kildi- namas visų tos tvarkos normų galiojimas. Atskira norma yra galiojanti teisės norma, jei- gu ji atitinka teisės sampratą ir yra teisinės tvarkos dalis, o ji yra teisinės tvarkos dalis, jeigu jos galiojimas grindžiamas pamatine tos tvarkos norma. Teisės socialinė paskirtis – tai tas tikslas, kuriam teisė kuriama ir dėl kurio ji eg- zistuoja. Teisė tiesiogiai atsiranda iš žmonių bendravimo ir todėl skirta jį valdyti atsi -žvelgiant į visų žmonių lygybę ir jų laimės siekį.Remiantis teisiniu etatizmu, tai teisės socialinė paskirtis – įtvirtinti valstybės ir už jos stovinčios ekonomiškai ir politiškai vyraujančios žmonių grupės valią. Remiantis pilietinės teisės samprata, tai teisės paskirtis – apsaugoti visų visuomenės na -rių pagrindines teises ir laisves vienodai veiksmingomis priemonėmis. Tokios orienta -cijos teisė siekia socializuoti žmonių santykius, grįsti juos ne jėga, o abipuse nauda, 1
lygiateisiškumu, bendradarbiavimu. Teisės normos išreiškia valstybės valią ir priklauso visiems. Įstatymuose ir ki -tuose teisės aktuose valstybės numatyta ir visiems privaloma bendro pobūdžio elgesio taisyklė, kurios įgyvendinimas garantuojamas valstybės prievarta. Konstitucinės teisės normose išreikštas valstybės siekimas nustatyti bet kurių asmenų tam tikro elgesio taisyklės. Teisės taikymas – tai kompetentingų valstybės institucijų ar pareigūnų veikla, kuria padedama asmenims pasinaudoti savo teisėmis, jas apginti pažeidimo atveju, arba veikla, kuria yra siaurinamos, likviduojamos asmens teisės, šiam atsisakius vykdyti pa-reigas, kuriomis jis privalėjo legalizuoti visuomenėje naudojimąsi savo teisėmis.
Tais atvejais, kai pačių piliečių pastangų įgyvendinti ar apginti savo teises nepakanka, jie turi teisę kreiptis pagalbos į valstybės institucijas, turinčias valdinius įgaliojimus, tarp jų – ir įgaliojimus taikyti teisės normas, kad valstybė jiems padėtų pasinaudoti savo teise arba pašalinių kitų asmenų neteisėtai daromas kliūtis, trukdančias ja naudotis. Šitaip su-siduriame su teisės taikymu.Taikydama teisę, valstybė vykdo šias funkcijas : – padeda piliečiams įgyvendinti savo teises;– saugo jas nuo pažeidimo;– individualizuoja asmens teisinį statusą visuomenėje, nustatytą bendruoju teisiniu reguliavimu; Teisės taikymo tikslas – garantuoti tiek pavienio asmens, tiek visų visuomenės narių interesus. Teisės normos taikomos visų tos teisės subjektų gerovės interesais. Teisės taikymo subjektai dažniausiai yra valstybės institucijos ir pareigūnai, tu- rintys tam specialius įgaliojimus valstybės vardu duoti kitiems asmenims privalomus pa- liepimus, teisėtai varžyti kito asmens teises. Teisinės tvarkos normos reguliuoja žmonių elgesį. Iš pirmo žvilgsnio gali atrody- ti, kad šis teiginys tinka tik civilizuotų tautų socialinėms tvarkoms, nes pirmykštėse vi- suomenėse teisinė tvarka reguliuoja ir gyvulių , augalų, net negyvų daiktų elgesį. Pavyz- džiui, Biblijoje skaitome, kad jautį, užmušusį žmogų, privalu užmušti, – akivaizdu, kad tai bausmė. Nors šiuolaikinės teisinės tvarkos reguliuoja tik žmonių, o ne gyvulių, auga- lų ir daiktų elgesį, tai nereiškia, kad jos negali nustatyti žmonių elgesio su gyvuliais, au- galais ir daiktais. Išties nėra tokių dalykų, kurių teisė negalėtų reguliuoti.Be to, atrodo, kad teisė yra tai, kas paprastai vadinama teise, bent iš dalies priklauso gamtai ir egzistuoja natūraliai. Juk analizuojant bet kokį teisinį arba su teise susijusį faktą, kaip antai parlamento spren- dimą, administracinį aktą, teismo sprendimą, sutartį arba nusikaltimą, galima išskirti du elementus : viena, turime tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje vykstantį jutimiškai suvo- kiamą aktą arba tam tikrų aktų seką, kitaip tariant, išorinę žmonių elgesio išraišką; kita, turime šio akto teisinę prasmę, t.y. prasmę, kurią jam suteikia teisė. Pavyzdžiui, žmonės susirenka didelėje patalpoje, sako kalbas, kai kurie kelia rankas, kiti nekelia – visa tai yra išorinis vyksmas. Jo prasmė yra ta, kad išleidžiamas įstatymas, kuriama teisė. Čia pama -tome įstatymų leidybos proceso ir jo produkto – įstatymo – skirtumą. Viešoji ir privatinė teisė skiriasi. Per privatinę teisę reiškiasi vienas kitam nepa -valdžių, teisiškai lygioje padėtyje esančių subjektų santykiai, per viešąją teisę – viršesnių ir pavaldžių subjektų, t.y. dviejų subjektų, kurių vieno teisinė vertė yra didesnė nei kito, santykiai. Tipiškas viešasis teisinis santykis yra valstybės ir valdinio santykis. Valstybei, t.y. 2jos organams jų santykio su subjektais aspektu, priskiriamą papildomą teisinę vertę su- daro tai, kad teisinė tvarka individams, klasifikuojamiems kaip pareigūnai, suteikia galią subjektus įpareigoti vienašališku savosios valios pareiškimu. Jeigu viešosios ir privatinės teisės priešprieša vaizduojama kaip absoliuti valdžios ir teisės arba bent kaip valstybės valdžios ir teisės priešprieša, tai peršama mintis, kad viešojoje teisėje, ypač politiškai svarbioje konstitucinėje bei administracinėje teisėje, tei- sės principas galioja ne tokia pat prasme ir ne tokiu pat intensyvumu kaip privatinėje tei- sėje. Viešojoje teisėje vyrauja ne teisė griežtąja šio žodžio prasme, o veikiau valstybėsinteresas, viešosios gerovės siekiai, kuriuos reikia įgyvendinti bet kokiomis aplinkybė -mis. Tai ne griežtas įstatymo taikymas konkretiems asmenims, kaip privatinėje teisėje, bet nevaržomas valstybės tikslų įgyvendinimas tik neperžengiant teisės ribų, o ypatingo- mis aplinkybėmis – net ir priešingai teisei. Valstybė paprastai apibūdinama kaip politinė organizacija. Bet taip tik išreiškia -ma idėja, kad valstybė yra prievartinė tvarka. Šios tvarkos reguliuojamas žmogaus prie- vartos naudojimas prieš kitą žmogų, šios tvarkos numatyti prievartos aktai. O šie prievar- tos aktai, su kuriais teisinė tvarka susieja tam tikras šios tvarkos nustatytas sąlygas. Kaip politinė organizacija, valstybė yra teisinė tvarka. Bet ne kiekviena teisinė tvarka yra valstybė. Kad teisinė tvarka būtų valstybė, ji turi sukurti organus, kurie pasidalytų darbą ir kurtų bei taikytų teisinę tvarką sudarančias normas.
Jeigu valstybė suvokiama kaip socialinė bendruomenė, tai ją konstatuoti gali tik normatyvinė tvarka. Pagal tradicinę teoriją valstybę sudaro trys elementai : valstybės gyventojai, vals-tybės teorija ir vadinamoji valstybės valdžia, kurią įgyvendina nepriklausoma vyriau -sybė. Visus šiuos elementus būtų galima apibrėžti tik teisiškai, t.y. juos galima suvokti tik kaip teisinės tvarkos galiojimą ir to galiojimo sritis.Valstybės gyventojai – tai žmonės, priklausantys tai valstybei. Kodėl vienas žmogus kartu su kitais priklauso tam tikrai valstybei, todėl, kad jis kartu su kitais yra pavaldus tam tikrai santykinai centralizuotai prievartinei tvarkai. Žmogų gali sieti tam tikras psichologinis ryšys su savo valstybe: jis gali ją mylėti, net ją dievinti ir būti pasi- rengęs dėl jos numirti, bet jis priklausys jai net ir neturėdamas tokių jausmų, jos nekęs- damas, net ją išduodamas arba būdamas abejingas. Klausimas, ar žmogus priklauso tam tikrai valstybei, yra ne psichologijos, o teisės klausimas. Žmonių, iš kurių susideda valstybės gyventojai, vienovę rodo tik ta aplinkybė, kad šiems žmonėms galioja ta pati teisinė tvarka. Valstybės gyventojai yra personalinė nacionalinės teisinės tvarkos galio -jimo sritis. Vadinamoji valstybės valdžia, kurią valstybės gyventojams tos valstybės terito -rijoje vykdo vyriausybė, nėra paprasčiausioji toji valdžia, kurią koks nors žmogus turi kito žmogaus atžvilgiu ir kuri tėra pirmojo galėjimas paveikti antrąjį, kad elgtųsi taip, kaip nori pirmasis. Esama daug tokių faktinių valdžios santykių, kai tas, kuris turi val -džią, nėra laikomas valstybės organu. Valstybės valdžia vadinamas santykis nuo kitų valdžios santykių skiriasi tuo, kad yra teisiškai reguliuojamas, o tai reiškia, kad žmonės, šią valdžią vykdantys kaip valstybės valdžios nariai, teisinės tvarkos įgalinti šią valdžią vykdyti kurdami ir taikydami teisės normas, t.y. kad valstybės valdžia yra normatyvinio pobūdžio. Vadinamoji valstybės valdžia – tai efektyvios nacionalinės teisinės tvarkos ga- liojimas. Tai, kad valstybės valdžią vykdanti vyriausybė turi būti nepriklausoma, reiškia, kad jos neturi saistyti jokia kita nacionalinė teisinė tvarka, kad jeigu nacionalinė teisinė tvarka apskritai yra pavaldi kokai nors teisinsi tvarkai, tai tik tarptautinei teisinei tvarkai. Valstybės valdžia gali reikštis tik ypatingomis valdžios priemonėmis, kuriomis dispo -nuoja vyriausybė : tvirtovėmis ir kalėjimais, žmonėmis policininkų ir kareivių uniformo-
3mis . Valstybės valdžios įrankiais jie tampa tik tiek, kiek juos naudoja vyriausybė arba tam tikri žmonės pagal vyriausybės jiems adresuojamus įsakymus, tik tiek, kiek polici -ninkai ir kareiviai paklūsta jų elgesį reguliuojančioms normoms. Valstybės valdžia nėra mistinė už valstybės arba jos teisės slypinti jėga yra nacionalinės teisinės tvarkos efek- tyvumas. Valstybė, kurios esminiai elementai yra gyventojai, teritorija ir valdžia, yra api- brėžiama kaip santykinai centralizuota teisinė tvarka, kurios galiojimo sritis yra ribota ir kuri yra suvereni arba subordinuota tik tarptautinei teisei bei daugiau ar mažiau efektyvi. Valstybė yra bendruomenė, kurią konstituoja normatyvinė tvarka, institucionali- zuojanti organus, tiesiogiai arba netiesiogiai pašauktus pagal darbo pasidalijimo principą vykdyti savo funkcijas. Šią bendruomenę konstatuojanti tvarka yra teisinė tvarka, vadi- nama nacionaline teisine tvarka. Valstybė žmogui nustato pareigas ir suteikia teises. Klausimas, ar tam tikras elge-sys, ypač tam tikras aktas, tam tikra funkcija, yra valstybės aktas arba funkcija, t.y. , ar tą aktą arba funkciją vykdo būtent valstybė ar tam tikrą veiksmą atliko tam tikras žmogus. Juk iš tikrųjų valstybė niekada neveikia – visada veikia tam tikras žmogus. Tuomet tam tikro žmogaus vykdomą funkciją galima priskirti valstybei. Valstybė, kaip veikiantis asmuo – ne visuminės teisinės tvarkos, reguliuojančios visų teritorinėje jos galiojimo srityje gyvenančių žmonių elgesį ir šitaip konstatuojančios valstybę kaip teisinę bendruomenę, kuriai priklauso visi tam tikroje teritorijoje gyvenan -tys žmonės, o dalinės teisinės tvarkos, reguliuojančios žmonių, kurie savo pobūdžiu yra pareigūnai ir funkcionuoja pagal darbo pasidalijimo principą, elgesį. Ši dalinė teisinė tvarka konstituoja dalinę bendruomenę, kuriai priklauso tik šie žmonės. Šiai dalinei ben- druomenei yra priskiriamos tik tokių žmonių funkcijos. Tai yra valstybė kaip biurokra -tinis aparatas, kurį sudaro pareigūnai, o jiems vadovauja vyriausybė. Taikydamas teisę, teisinis organas turi suprasti taikomų normų prasmę : jis turi jas aiškinti . Taigi aiškinimas yra intelektinė veikla, lydinti teisės taikymo procesą šiam ei -nant nuo aukštesnio prie žemesnio lygmens. Suprasti teisės normas, vadinasi ir nustatyti jų prasmę, turi ir žmonės, besielgiantys taip, kad išvengtų sankcijų ir šitaip paklūstantys teisei. Gamta įkurdino žmogų malonumo ir skausmo karalijoje. Tai, kas leidžia išvengti skausmo ( blogio ) ir siekti malonumo ( gėrio ), yra nauda. Užuojauta leidžia kiekvieno individualią naudą suderinti su visos bendruomenė nauda, nes niekas negali būti laimin -gas, kai kiti yra nelaimingi .Valstybės nauda – tai ją sudarančių žmonių naudos suma. Siekti bendrojo gėrio ir leisti išvengti blogio – teisės tikslas. Įstatymų leidėjas savo veik-lą turi grįsti bendrosios naudos siekimu, rūpinti viršuoju gėriu. Galutinis įstatymų leidy- bos tikslas – didžiausia nauda didžiausiam skaičiui žmonių, o įstatymų leidybos mokslas turi pažinti tikrąjį bendruomenės gėrį ir rasti būdus juos užtikrinti. Tai pasiekiama var -žant bendruomenės narių elgesį : nevaržomas vieno žmogaus elgesys pateisintų ir ska -tintų nevaržomą kitų žmonių elgesį ir šitaip būrų mažinamas gėris, kurio kiekvienas jų siekia. Todėl piliečiai turi paklusti suvereniai valstybės valdžiai, suvaržančiai jų elgesį, apibrėžiančiai jo ribas. Teisė – tai ženklų, kuriais išreiškiama valstybės suvereni valia, visuma. Valdinių paklusimą teisei užtikrina tai, kad jos laikymasis siejamas su tam tik- rais įvykiais : teisė siekia, kad su taip įvykiais susiję lūkesčiai taptų geidaujamo elgesio motyvu. Šitaip iš teisės išvalomos vertybės; ją galima analizuoti pagal tai, kino valią ji išreiškia, pagal tai, kokiems asmenims taikoma, pagal tai, kokioms veikoms ir kokiose situacijose ji yra taikoma, pagal jos taikymo mąstą, pagal tai, kaip ji taikoma savo daly-kui, pagal elgesio motyvus, kuriais teisė tikisi pasiekti savo tikslus, bei priemones, už- tikrinančias, kad šiais motyvais vadovaujamasi, pagal ženklų, kuriais išreiškiama suve- reno valia, pobūdį, taip pat pa -gal joje nustatytas papildomas priemones, kuriomis sie- 4 kiama išvengti žalos. Teisė arba įstatymai – tai taisyklės, vienų mąstančių būtybių nustatytos kitoms mąstančioms būtybėms, kurios pirmosios turi valdžią. Vadinasi, teisė, arba įstatymai, yra visai kas kita nei teisingumas. Visus įstatymus galima skirstyti į Dievo ir žmonių įstatymus. Dievo įstatymai neturi jokios teisinės galios. O žmonių įstatymus galima suskirstyti į pozityviuosius įstatymus ir pozityviąją moralę. Pozityviuosius įstatymus kuria politiškai viršesnieji sau pavaldiems- valdiniams . Tuo tarpu pozityviosios moralės politiškai viršesnieji nekuria, pozityviajai moralei priskirtinos dorovės normos, mados, žaidimų ar klubų taisyklės, tarptautinė teisė ir pan. Įstatymas tikrąja šio žodžio prasme pareiškiamas pageidavimas, ir šiuo atžvilgiu jie yra komandos. Tačiau nuo kitų pagei- davimo pareiškimų komanda skiriasi tuo, kad komandos adresatas atsako komandos da- vėjui- šis gali iš komandos davėjo patirti tam tikrą sankciją. Komandos adresato galėji- mas būti atsakingam ir patirti sankciją reiškia, kad jis turi pareigą paklusti komandai.Va- dinasi, komanda, pareiga ir sankcija yra neatskiriamai susijusios. Bet teisė – tai ne bet kokios komandos, o tik tos kurios nėra vienkartinės, tik tos, kuriomis asmenims kas nors bendrai įsakoma arba uždraudžiama. Komandas gali duoti tik viršesnieji. Teisės normos galiojimas apima du aspektus – išorinį ir vidinį. Išorinis – kai dau- guma žmonių elgiasi tam tikru būdu, t.y. seka tam tikru elgesio modeliu ir vidinis – kai tam tikrą elgesį žmonės pripažįsta kaip modelį, t.y. sektiną pavyzdį. Kai reikalavimas laikytis normų bei socialinis spaudimas tiems, kurie joms nepaklūsta( arba norėtų nepa- klūsti), yra pakankamai stiprus, galima teigti, kad normos nustato prievole ( pareigas) ar- ba suteikia galias. Tokios normos galioja, nes žmonės jas pripažįsta. Vadinasi, visų pir- ma visuomenėje turi galioti norma, nustatanti , kurias normas galima laikyti nustatančio- mis prievoles arba suteikiančiomis galias. Be to turi būti vadinamosios keitimo taisyklės, nustatančios, kas ir kokiu būdu gali keisti galiojančias prievoles nustatančias galias sutei- kiančias normas. Riba tarp teisės ir moralės išlieka, o jos suvokimas garantuoja ne tik tai, kad kiekvienas žmogus neims spręsti pats, ar įstatymas yra moralus ir ar reikia jo laiky -tis, ar amoralus, – vadinasi, jo galima ir nesilaikyti, – bet ir tai, kad nekils problema, ar pažeidusiam, jo manymu, amoralų įstatymą reikia leistis nubaudžiamam už nepaklusnu-mą ir ar jurisdikciniai organai turi jį nubausti. Racionaliai veikiantis žmogus savo aktui teikia tam tikrą prasmę, kuri yra vienaip ar kitaip išreiškiama, tad ir suvokiama kitų žmonių. Todėl kiekvieno žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus, laisvai juos reikšti. Lais- vė reikšti įsitikinimus negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymais, jei tai būtina apsau- goti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitu- cinei tvarkai. Suverenioje valstybėje įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pa- reigūnams, visi asmenys turi būti lygūs. Kiekvienam žmogui valstybė garantuoja laisvą pasirinkimą į darbą ar verslą, turėti tinkamas ir saugias darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą, turėti teisę į poilsį ir laisvalaikį, laiduoja teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas. Todėl, kiekvienas žmogus – valstybės pilietis, bendradarbiaudamas su valstybe, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis laisvėmis privalo laikytis konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.5