LIBERALIZMO GENEZĖ1.LIBERALIZMAS – tai laisvės filosofija ir laisvės garbinimas,o liberalizmo istorija tai visos žmonojos ir atskiro žmogaus laisvėjimo istorija.Liberalais laikome tie kas laisvės problemą laiko esmine žmogiškai egzistencijoje. Liberalizmo terminas viena karta buvo panaudotas 1811m. ispanijoje svarstant naują hipotezę.2.Krikščionybė. Mokslininėje literatūroje beveik vieningai užuomazgų ieškoma krikščionybėje, kuri bene pirmoji pabrėžia žmogaus asmenybės pilna pradį ir absoliutų vertingumą. Kiekvienas individas esąs dievo kūriniu ir yra į jį panašus. Dievas žmogui skyręs amžina laimė ir už jo išgėlbėjimą yra nukentėjęs dievo sūnus.3.Renesansas – tikra revoliucija ir milžiniško šuolių keliai į laisvę tapo renesansas arba atgimimas. Šios epochos centre atsidurė žmogus laisvas, nepakartojamai individualus suvokiantis savo galia ir pasitikintis savo jėgomis. Esminį renesansų brožų buvo humanizmas – žmogaus pripažinimas aukščiausia vertybę, teigiantis jo laisvę teisę ir teisingumą gerovė.4.Dekartas – Russo. Renesansu pažadinti didėji laisvės skleidėjai Rene Dekartas , Monteskje, metė iššukį viduramžio absoliutizmui kuris ribojo ir darkino naturalę žmogaus vertybę.Aktyviai formuojantis savo egzistencijąs sąvokas ir užkariauti visą socialinį paviršių.5.Prigimtinės žmogaus teisės ir visuominės sutarties doktrinos. Ypatinga vaidmenį liberalizmo genezėje suvaidino prigimtinių žmogaus teisių ir visuominės sutarties doktrinos, nes šios doktrinos propagavo laisvės idėją, jos teigia kad žmogus gimsta laisvas ir tai jo yra suverenė teisė kurios jis iš niekur negauna ir niekas neturi teisės atiimti.6.Klasikinis liberalizmas. Prigimtinių teisių ir visuominės sutarties doktrinos pasitarnavo išeities taškų klasikiniems LIBERALIZMUI susiformuoti. Tai politinė ir socialinė filosofija laisvės trokštantiems žmonėms. Ne valstybė yra absoliutinė valstybė o žmogaus jo laisvė ir tezė. Žmonės patys sukurė valstybę. Kai jiems to prireikia ir patys nustato valstybės kompetencijos ribos ir patis gali įtakuoti ir kreisti tą valstybę. Ne asmenybė jos interesai yra ankščiau ir svarbiau už valstybę ir jos interesus. Ne žmogus tarnauja valstybei o valstybė žmogui.
7.Reformacija. Milžiniška poveikį liberalizmo raidai turėjo reformacijos sąjūdį, pasibaigęs universalios tolerancijos įsitvirtinimui europetiškoi politinei kultūroj. Reformacijos šalininkai teigia kad kiekvienas turi teisę, motyti ir įsisavinti ji supanti pasaulį, ieškoti savo vietos.Ir kiekvienas pasirinkimas turi būti gerbiamas ir toleruojamas.8. Prancūzų švietėjai. Pats žmogus buvo be galo išaukštintas 18 amž., prancūzų švietėjų ir ypač Ž.Ž. Russo. Jie šventai tikėjo, kad žmogus iš prigimties yra geras, tik duok jam laisvę ir jis visada suras teisingiausią sprendimą. Žmogus iš prigimties sugeba atskirti gėrį nuo blogio. Tereikia tik jį išlaisvinti, nedarkyti natūralios jo prigimties, įvairiomis išgalvotomis ir valstybės brukamomis reglamentacijomis.9. Pramonės revoliucija. Ji prasidėjo 18 am. antroje pusėje Anglijoje ir vėliau apėmė Vakarų Europą ir Šiaurės Ameriką. Vyko spartus ekonomikos vystimasis, augo miestai, mokslo ir technikos srityje buvo pasiekti didžiuliai laimėjimai. Visa tai radikaliai pakeitė visuomenę. Socialinio gyvenimo centre atsidūrė buržua – laisvieji verslininkai, energingi, inicatyvūs ir sumanūs žmonės. Jų interesus išreiškė taip vadinamas ekonominis liberalizmas, kurio pagrindėjas buvo anglas A.Smitas.10. Adamas Smitas. Jo ir jo bendraminčių mąstysena buvo grindžiama natūraliomis žmogiškosios prigimties savybėmis: Egoizmas, asmeninio intereso prerioritetas ir naudos sau siekimas. Šios žmogiškosios esmės savybės ne tik nesmerkiamos, bet priešingai, laikomos visuomenės pažangos varomąja jėga. Visiems turi būti suteikta lygi teisė siekti savo naudos ir iš to laimės visa visuomenė. A.Smitas teigė, kad siekdamas savo paties interesų, žmogus dažniau veiksmingiau tarnauja visuomeniniams interesams negu tada, kai sąmoningai stengiasi tai padaryti.11. Konkurencijos laisvė. Viena iš centrinių A.Smito įdėjų yra konkurencijos laisvė. Tik laisva, niekuo nevaržoma konkurencija gali sukurti klestinčią visuomenę. Jokios protekcionistinės priemonės, muitai importo ir eksporto kvotos ir t.t., neturi prieštarauti ūkinės veiklos laisvei, darbo jėgos, kapitalo, finansų natūraliai cirkuliacijai. Tokios priemonės ne tik nesuderinamos su rinkos ekonomikos logika, bet ir varžo prigimtinę žmogaus laisvę, laisvę parduoti ir pirkti, samdyti ir būti samdomam, gaminti ir vartoti. Ir ypač išgarsėjo laisvosios prekybos reikalavimas, kuris tapo liberalių partijų programų pagrindiniu teiginiu. 2. Liberalizmo samprata. Liberalizmo pagrindiniai teiginiai. Liberalizmo esmė Liberalizmas įvairiuose kontekstuose gali turėti daug reikšmių , tarp kurių dominuoja trys pagrindinės:1.Liberalizmas kaip nuostata apibūdinantis žmogų kaip tolerantišką, vertinanti minties ir veiksmų laisvę ir smerkianti intelektualinį tamsumą. 2.Liberalizmas kaip politinis judėjimas , kuriam būdinga laisvas jėgų žaidimas kovoje dėl valdžios , bei tokia valdymo programa , kuri gerbia teisę ir piliečių laisves.3.Liberalizmas kaip politinė doktrina , kurioje pateikiamos filosofinės ir konkrečios politinės sąlygos, kuriomis galėtų būti įgyvendinta liberali politinė sistema ir ekonominiai tikslai.Liberalizmo doktrinos esmė:Liberalizmo doktrinoje visada galima išskirti 2 programinius lygius:1.Liberalus požiūris į pillietį – tai liberalizmo politinė deklaracija.2.Liberalus požiūris į verslininką , kuris garantuoja maksimaliai galima ūkinės iniciatyvos laisvę paremta nuosavybės ir lygių šansų garantija.Liberalizmo doktrinos pagrindiniai teiginiai. 1)Optimistinis tikėjimas pažanga arba galimybė nuolat tobulinti žmones ir visuomenės sistemas. 2)Indvidualizmas arba indvido, jo aktyvumo prerioritetas visuomenės atžvilgiu.Tokios filosofijos garantija yra teiginys apie žmogaus gerumą ir protingumą. 3)Pirmenybė indvido teisei išsivaduoti arba išsilaisvinti iš visuomeninių varžtų, varžančių jo aktyvumą įvairiose srityse. Liberalų laisvė-tai sąžinės, asmens, ekonominė arba verslo, vienijimosi, žodžio, spaudos, pariegų visuomenei laisvės. Tai reiškia ,kad konflikto tarp daugumos ir indvido atveju indvidas turi teisę pasirinkti save. 4)Prievolinės nuosavybės principas, kaip visos visuomenės pagrindas. Pagal klasikinę formulę, nuosavybė yra įgimta žmogaus teisė, kurios apsaugojimui turėtų būti paimtas visos politinės ir visuomeninės institucijos. 5)Valstybės funkcijų apribojimas arba laisvas ekonomikos principas.Tai reiškia, kad ekonomika turi būti laisva nuo nacionalizacijos, planavimo ir kitų vaqlstybės kyšimosi į ją forma. Šis principas niekada pilnai nebuvo įgyvendintas, tačiau jis taikomas ne tik ekonomikoje. Kraštutinė šios koncepsijos forma palieka valstybei tik dvi pagrindines funkcijas: viešosios tvarkos palaikymui ie sienų ginimo funkcija( tai vadinamoji valstybės-kaip naktinio sargo koncepcija). 6)Valstybinės valdžios aparato apribojimas arba tokis jo organizacija, kuri netrukdytų indvido laisvei ir verslams, o taip pat neleistų piknaudžiaut valdžios mandatu suverinios liaudies vardu.3. ANKSTYVASIS LIBERALIZMAS ANGLIJOJE IR PRANCŪZIJOJEUtilitarizmas Anglijoje. J. Bentamas. Vienu žymiausiu anglų ideologų 18-19 a. buvo J. Bentamas (1784-1832m). Pagrindiniai jo darbai: Įstatymdarystės principai, dentaologija ir kt. Šiuose darbuose jis išdėstė utilitarizmo teoriją. Svarbiausias Bentamo teorijoje yra naudos principas, iš čia ir visas teorijos pavadinimas – utilitarizmas („utilines“- nauda). Savo teorijoje Bentamas teigė, kad žmogaus veiksmų pagrindą sudaro nauda, kuri yra glaudžiai susijusi su pasitenkinimu ir kančios jausmais. J. Bentamas teigė, kad vienintelis žmogaus tikslas – ieškoti malonumų ir vengti kančių. Naudos esmę išreiškia daikto savybė ar sugebėjimas išsaugoti nuo blogio ir suteikti malonumą. Tokiu būdu nauda – socialinių santykių pagrindas. J. Bentamo utilitarizmo esmė yra tame, kad jo teprijoje socialinio gyvenimo ląstele yra egoistiškai veikiantis individas, kuris siekia tik savo asmeninės naudos. Bendras gėris yra atskirų individų gerovės suma. Visų individų naudų suma duoda bendrą naudą „didžiausią laimę ir didžiausiam kiekiui žmonių“. Šioje Bentamo formulėje slypi liberalinis socialinio politinio gyvenimo pagrindimas, nes Bentamui asmenybė, jos nauda ir laimė yra tikslas, o valstybė yra tik priemonė asmenybės tikslams realizuoti. J. Bentamas skelbia privatinę nuosavybę, turtą, pinigus svarbiausiomis gyvenimo gėrybėmis. Jis teigė, kad iš dviejų individų laimingesnis tas, kuris turi daugiau turto. Jo manymu, laisvos rinkos sistemalabiausiai įkūnija naudos principas ir užtikrina visuotinės laimės pasiekimą, nes privačių savininkų interesai sutampa su visos visuomenės interesais. Valstybės uždavinys yra tame, kad naudos principo pagrindu užtikrintų didžiausią laimę didžiausiam kiekiui žmonių. Minėtas tikslas gali būti pasiektas tik su liberalinės politikos pagalba, kuri užtikrina laisvą rinkos santykių plėtotę, valstybės nesikišimą į ekonomiką, o taip pat valstybinių teisinių institutų demokratizavimą.II LIBERALIZMAS PRANCŪZIJOJE. BENDŽAMINAS KONSTANAS.Vienas iš žymiausių Prancūzų liberalizmo atstovų buvo prancūzų liberalizmo atstovų buvo Bendžaminas Konstanas (1767-1830). Savo moksliniame darbe „Konstitucinės politikos kursas“.Jis pagrindė: 1)piliečio teises ir laisves; 2)liberalinį politinį rėžimą; 3)valstybės nesikišimo į ekonomiką ir valdžių padalijimų politiką.Bendžamino Konstanosavo liberalizmo teorijos centro asmenybės ir valstybės santykių problema. Šią problemą jis sprendžia remdamasis teise, kaip laisvės relizavimo įrankiu. Jis teigė kad žmogui būdinga laisvė iš kurios savo ruožtu išplaukia fundamentalios žmogaus teisės. Laisvės –kai žmonių bendrabuvio pagrindas yra nesuderinama su savivalia iš kurių bepasireikštų. Piliečio teisės egzistuoja nepriklausomai nuo valstybinės valdžios ir yra neliečiamos. Savo teorijoje B.Konstanas kalbėdamas apie laisvę išskiria dvi laisves: 1)Pilietinė laisvė 2)Politinė laisvė. Pasak B.Konstano politinė laisvė – buvo būdinga senovės graikų ir romėnų tautoms. Politinės laisvės esmė tai galimybė aktyviai dalyvauti kolektyviniame politinės valdžios įgyvendinime. Faktiškai teigia Konstanas tai tebuvo politinė kaip kolektyvinė visumos laisvė. Tačiau žmogus kaip asmenybė nebuvo laisvas ir buvo visiškai priklausomas nuo visuominės valdžios. Pasak Konstano šiuolaikinėse tautose į pirmą vietą iškeliama pilietinė laisvė. Pilietinė laisvė. Pilietinės laisvės esmė –individo privataus gyvenimo nepriklausomybė nuo politinės valdžios.Pilietinė laisvė jungia savyje visą eilę individo teisių ir laisvių: Asmenybės neliečiamumo, sąžinės, žodžio, susirinkimo, spaudos,gyvenamosios vietos, ir profesijos pasirinkimo laisvės o tai pat konkurencijos ir privatinės nuosavybės laisvės. Tokiu būdu Bendžaminas Konstanas teigė, kad šiuolaikinės tautų laisvę sudaro individo laisvė. Politinė laisvė o tai pat ir valstybė yra kaip priemonė politinę laisvę realizuoti. Valdžia kuri pažeidžia pilietinę laisvę virsta tironija ir pati panaikina savo teisinius egzistavimo pagrindus. Iš čia Bendžaminas Konstanas daro labai svarbią išvada: politinė valdžia, kam ji be priklausytų monarchui ar liaudžiai ,neturi būti absoliutinė , jos riba yra individo laisvė ji neturi jų peržengti. Bendžaminas Konstanas teigė, kad garantija nuo valdžios piknaudžiavimo yra:1)Visuominės jėga, kuri sukoncentruota parlamente; 2) Valdžios padalijimas ir jos sudėtinių dalių pusiausvyra.Tuo tikslu Bendžaminas Konstanas išskiria sekančią valdžių sistemą:1)Karaliaus valdžia; 2)Vykdomoji valdžia; 3)Atstovaujamoji valdžia (Aukštieji rūmai); 4)Žemieji rūmai arba išrinktoji valdžia, kuri išreiškia visuominės nuomonę; 5)Teisinė valdžia. Bendžaminas Konstanas išskiria tai pat ir šeštąją valdžią –vietinę, kurios tikslas spręsti vietines problemas. Vietinės valdžios decentralizavimas neleidžia įvesti despontinę centro valdžią,skątina piliečių iniciatyvą ir tarnauja laisvės įtvirtinimui.4.KLASIKINIS LIBERALIZMAS1.Liberalizmas – europietško mastymo ženklas. 19 a. liberalizmo idejos labai paplito išsilavinusios visuomenės tautoj ir virto savotišku europietišku vakarietiško mastymo firminiu ženklu2.Individualizmas. Klasikinis liberalizmas tapo individualizmo apogetika. Siekimu išaukštintiasmenybę , pabrėžti kiekvieno žmogaus unikalumą , ir apriboti valstybės kišimasi į privatų gyvenimą. To meto šūkis buvo „Laisvės ir lygybės autonomija“.3.Pilietinė visuomenė. Pasak liberalų laisvų, žmonių visuomenė tai visų pirma pilietinė(civilinė) visuomenė. Pilietinėj visuomenėj būdinga daugybė organizacijų, susivienijimų, draugijų, kurios sutelkia žmones bendram tikslui t.y. darbui, pramogai, švietimui. Žmogus priklausydamas vienai ar kitai draugijai konsiliduojasi su panašiais į save, į silpno solidarumo jausmą, svarbiausia randa atramą prieš valdžią, lengviau gali jai atsispirti. Susidaro savotiškas balansas tapo politnės ir pilietinės valdžios, kuris nepalieka vietos valdžios visagalybės ir individų nuvertinimui tokiomis aplinkybėmis valstybė iš tikslo virsta priemone pilietinei laisvei užtikrinti.4.Privatus gyvenimas – tai didžiausia šventenybė, priklausanti tiktai pačiam žmogui ir niekam daugiau. Ten jis tvarkosi pats kaip išmano ir vadovaujasi tik asmeniniais interesais.5.Asmens laisvės. Pasak liberalo asmens laisvių nevalia apriboti ne tik valstybei bet ir bet kuriai kitai socialinei institucijai puse bažnyčiai, kur bažnyčia kesinasi primesti savo valdžią, ten liberalai yra prieš religines jurisdikcijos įsigaliojimą, prieš pasaulėtinio gyvenimo lebigalizaciją. 6. Socialinės programos. Klasikinis liberalizmas yra nusistatęs prieš socialines programas, prieš valstybės teikemą pagalbą. Bandymai išplėšti iš valstybės geresnį aprūpinimą, vertinami, kaip siekimas išvengti asmeninės atsakomybės. Vienas iš iškiliausių liberalų L. Erhertas taip suformulavo socialinės politikos principą : apsirūpink pats ir kiekvienas pats turi apsirūpinti savo senatve.Išlyga: Tačiau visuomenė – ne džiunglės, todėl kova už būvį turi įgauti kraštutinį pobūdį. Yra žmonių, kuriems visuomenė turi ištiesti pagalbos ranką: invalidai, našlaičiai ir t.t.7. Ekonomika. Liberalai pasisako už griežtą valstybės kompetencijų ribojimą ekonomikoje. Liberalizmo klasikas J. Bentamas įrodinėjo, kad pramonė turi prašyti valdžios palikti ją ramybėje, bet koks reguliavimas iš viršaus bus ne toks tobulas kaip savireguliacija. Jokia valstybė nesugebės taip tvarkyti ūkinio proceso, kaip patys asmeniškai tuo suinteresuoti žmonės, t.y. ūkiniai subjektai.8 Valstybės vaidmuo. Klasikinis liberalizmas teigė, kad valstybė, nors yra blogybė, bet be jos apseiti negalima ir su kuria reikia susitaikyti.Valstybė – tai naktinis sargas, saugantis viešąją tvarką, rimtį, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, taip pat nacionalinį saugumą. 9. Konkurencija. Liberali visuomenė- tai konkurencijos lenktiniavimo visuomenė. Joje labai greitai išriškėja talentai, maksimaliai panaudojami žmonių sugebėjimai. Tačiau tie, kas nesugeba konkuruoti, neišvengiamai atsiduria visuomenės dugne. 10.Socialinė tvarka. Liberalų požiūriu, socialiniai tvarkai pasiekti ir palaikyti reikia visos eilės sąlygų. Iš jų yra svarbiausios dvi:1)Privatinės nuosavybės teisė, šventa pagarba ir neliečiamybė jai.2) Tai parlamentinė demokratija. Nes demokratija (žmonių valdžia)ir liberalizmas (laisvės valdžia) – tai kaip vieno lizdo paukščiai. Liberalizmas gali gyvuoti tik ten , kur istatymu ir rinka yra garantuojamos visų be išimties piliečių prigimtinės ir politinės teisės ir laisvės.11. Išvada. 19-20am. prad. Liberalizmas tapo vyraujančia ideologija ir praktika Vakarų Europoje ir JAV. Ten natūraliai susiklostė rinkos ekonomikos sistema ir todėl minėtos šalys vystėsi labai dinamiškai ir dominavo pasaulyje. Tačiau šioje sistemoje slypėjo nepaprastai gilūs socialiniai prieštaravimai, kuriuos sukėlė nuskurdimas ir prolitarizacija ir didžiulė bedugnė tarp turto ir skurdo, negailestingas išnaudojimas ir daugelis panašių reiškinių, kurie atvedė prie didžiulės pasaulinės ekonomikės krizės (1929 – 1933/35m) ir depresijos iki 1937m.5. NEOLIBERALIZMAS1.Terminas (sąvoka). Po 2 pasaulinio karo liberalizmas pradėtas vadinti neoliberalizmu, įvardijant šiuo terminu tuos naujus bruožus, kuriais praturtėjo klasikinis liberalizmas. Žymiausi atstovai: Limanas, Fritmanas, Oikenas, Kuperis, Liudvikas Erhartas.2.Modifikacija. Neoliberalzmas tapo ūkine, politine bei socialine srove, kur senosios liberalizmo idėjos buvo modifikuotos ir pritaikytos naujai rinkos ekonomikos sistemai pagrįsti.3.Politinės priemonės. Atmesdami absoliučios ūkinės laisvės principą, kuris krašto ūkį paliekąs ne tiek laisvu, kiek betvarkiu, neoliberalizmo šalininkai siekė, kad valdžia garantuotų konkurenciją politinėmis priemonėmis.4.Planavimas. Pasak neoliberalų, ūkio planavimas turi aprėpti visuminį socialinį interesą ir varžyti monopolistinį egoizmą, nes neoliberalizmas pasisako už privatinę nuosavybę, už smulkų ir vidutinį verslą, tačiau yra prieš nedalomą monopolijų viešpatavimą.5.Valstybės intervencija. Skirtingai nei klasikinis liberalizmas, neoliberalizmas jau nepasitiki iki galo laisvąją rinka, todėl yra skatinama valstybės intervencija į šios rinkos raidą, o taip pat palaikoma kolektyvinės priemonės individo tikslams pasiekti.6.Valstybės įtaka. Neoliberalai, ypač JAV ir Vokietijoje pasisakė už vis didesnę valstybės įtaką ūkiniame gyvenime. Valstybė, iš esmės pripažįstama ūkiniu subjektu, galinčiu kelti socialiai pagrįstus tikslus ir juos realizuoti. Tuo tikslu valstybė savo rankose turi turėti ekonomines politikos priemones: mokesčiai, kreditai, subsidijos, dotacijos ir kt.7.Antimonopolizmas. Neoliberalų nuomone, siekiant palaikyti laisvosios konkurencijos dvasią, būtina įstatymiškai reglamentuoti monopolijų veiklą, nes monopolizmas – tai konkurencijos nebuvimas, tačiau valstybė turėtų tik pažaboti monopolijų veiklą, t.y. neleisti, kad būtų monopolizuota vienos rūšies produkcijos gamyba. Efektyviausia, jų manymu, antimonopolistinė politika turėtų būti tokia:a)Valstybiniai užsakymai turi būti skiriami įvairioms monopolijoms.b)Lengvatiniais kreditais turi būti palaikomos smulkios ir vidutinės įmonės, turi būti atveriamos sienos užsienio konkurencijai. Visa tai sudaro galimybę įmonių konkurencijai plėtotis.8.Protekcionizmas. Protekcionizmo atžvilgiu neoliberalai laikosi dvejopo požiūrio:a)Ten, kur protekcionizmas trukdo konkurencijai ir varžo vartotojų pasirinkimo laisvę, versdami mokėti juos daugiau už blogesnę prekę, ten liberalai yra protekcionizmo priešai.b)O ten, kur be muitų, importo kvotų ar kitų priemonių negalima apsieiti, kai užsienio gamintojų intervencija žlugdo vietinę pramonę ir tuo pačiu konkurenciją, liberalai griebiasi tam tikrų priemonių.9.Profsąjungos. Neoliberalai griežtai pasisako prieš profsąjungas, kurios irgi laikomos monopolijomis, trikdančios laisvąją konkurenciją darbo jėgos rinkoje. Įžymus neoliberalas Liudvikas Erhartas tvirtina, kad dėl profsąjungų kovos padidėjus darbo užmokesčiui, įmonininkai kompensacijų sumetimais priversti pakelti savo gaminių kainas, o tai jo manymu, stimuliuoja infliaciją.10.Nuosavybės dispersija. Po 2 pasaulinio karo neoliberalizmą gerokai paveikė tuo metu paplitusios socialinės teorijos:a)Socialinės partnerystės.b)Liaudies kapitalizmo.c)Visuotinės gerovės.Tuo tikslu neoliberalai ir ypač L.Erhartas iškėlė nuosavybės bendrininko šūkį. Tai reiškia, kad neoliberalai ėmė raginti visus tapti savininkais, suinteresuotais įmonės pelnu ir tuo pačiu jos darbo rezultatais. Pagrindinis kapitalo šaltinis (dirbantiesiems) yra darbo užmokestis, kuris paverčiamas investicinėmis santaupomis arba akcijomis. Tokiu būdu, neoliberalų nuomone, ir vyksta nuosavybės dispersija, t.y. jos išsisklaidymas tarp dirbančiųjų ir darbdavių. Tokiu būdu visi jie tampa socialiniais partneriais, o šiuolaikinė visuomenė, jau susiformavusi visuomenė, tarnaujančia ne darbdaviams, o visiems jo nariams.11.Socialinės rinkos ekonomika (išvada). Reikia pasakyti, kad “liaudies kapitalizmo” stimuliavimas neiškreipia liberalizmo esmės: žmogus ir toliau turi rūpintis pats savimi, tačiau valstybė padeda jam įstatymiškai, formuodama prielaidas nuosavybei įsigyti ir susiklostyti tokiai rinkos sistemai, kuri iki minimumo sumažina nuostolius ekonomikoje arba kitaip tariant yra maksimaliai efektyvi. Tuo ši sistema yra dorovinga, humaniška ir socialinė. Iš čia ir susiformuoja “socialinės rinkos” ekonomikos terminas, įvardijantis rinkos ekonomiką, papildytą socialine politika, atitinkančią rinkos dėsnius.Šiuolaikinis liberalizmasPo Antrojo Pasaulinio karo liberalizmo ideologijoje išsiskyrė trys pagrindinės srovės: konservatyvioji (neoliberalizmas), demokratinė (liberaldemokratizmas) ir socialinė (socialliberalizmas).Liberaldemokratizmo idėjos. Šias idėjas galima apibendrintai pateikti sekančiai:1.Laisvo individo, valstybės piliečio teisių pirmenybė.2.Valstybės valdžia, remdamasi teise naudojasi savo piliečiu igaliojimais, gindama visus bendruomenės interesus.3.Valstybės santvarka ir politinė sistema turi būti demokratinė. Praktinės šios demokratijos apraiškos turi būti parlamentas ir teritorinės savivaldos institucijos, išrinktos visuotiniuose rinkimuose be jokių cenzų.4.Visuomenė yra ne tik individų suma, bet neretai ir dar priešingų interesų grupių sumą. Šiuos interesus, lipdemų nuomone, galima suderinti tik esant demokratinei valdymo sistemai.5.Svarbus visuomeninio ir politinio gyvenimo demokratizmo elementas yra visuotinis nemokamas pasaulėtinis švietimas.Žymiausi 20 amžiaus liberalios demokratijos šalininkai buvo H.Kenzenas ir K. Poperis. Lipdemų idėjos paplito tose valstybėse, kurios nusikratė autoritarizmo ar fašizmo, tai Portugalijoje, Ispanijoje ir Graikijoje. O taip pat nuo 1989 m ir Vidurio bei Rytų Europoje.Socialliberalizmo idėjosSocialliberalizmo idėjos ir principai papildė ir plėtojo liberaldemokratijos idėjas. Socialliberalų nuomone, lipdemų įdėjų ir principų įgyvendinimas neužtikrina galimybės laisvai realizuoti savo teises ir laisves. Socialliberalų įdėjų atsparos taškas yra tezė, kad galimos ir būtinos esminės kapitalizmo reformos, todėl teisinė valstybė turinti plačius įgaliojimus, privalo aktyviai įtakoti ūkinius ir socialinius bendruomenės reikalus. Šiam ekonominiam ir socialiniam valstybės intervencionalizmui realizuoti reikalingi sekantys žingsniai:a.Naujos teisinės nuostatos.b.Tinkamai suformuotas valstybės aparatas.c.Lėšos, įgytos apmokestinant nuosavybę progresyviniu mokesčiu, t.y. mokesčiui, kurio našta tektų didelės nuosavybei.d.Minėtų lėšų pagalba ir būtų galima finansuoti ir įgyvendinti pasirinktų socialinio gyvenimo sferų teisines reformas. Visa tai žvelgiant iš klasikinio liberalizmo pozicijų yra atgrąsus kesinimasis į privačios nuosavybės neliečiamumą, tačiau socialliberalai visiškai kitaip pažvelgia į privačios nuosavybės esmę. Jų mąnymu, privati nuosavybė nors ir liko individo egzistavimo pamatu, tačiau kartu ji tai funkcija, būtent pareiga kitiems piliečiams. Tokia politika nuosavybės atžvilgiu turi vykdyti valstybė.Numatomos reformos turi sutvirtinti, praturtinti individo laisvę, kuri be politinių teisių apima ir valstybės garantuojamas socialines teises. Pagrindiniai žmogaus laisvės sampratos elementai tapo kova dėl realios šansų lygybės ir žmogaus, gyvenančio iš grupių ir individų sudarytoj visuomenėj gyvenimo kokybė.