Žmogaus asmens ir orumo neliečiamumas (iš Konstitucijos)

Pagrindinis kiekvienos valstybės dokumentas, nusakantis žmogaus ir valstybės teises ir pareigas, yra Konstitucija.

LIETUVIŲ TAUTA

– prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę,

– jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis,

– šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę,

– išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius,

– įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje,

– puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę,

– siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės,

atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią
Lietuvos RRespublikos KONSTITUCIJĄ
(Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume)

Taigi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (LRK) 6 str. skelbia, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas, kurio pagalba kiekvienas Lietuvos Respublikos (LR) pilietis gali ginti savo teises. Ir toliau, 7 str. rašoma, kad joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai negalioja, galioja tik paskelbti įstatymai ir, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.

Čia plačiau panagrinėsiu Konstitucijos II skirsnio “ŽMOGUS IR VALSTYBĖ“ 21 straipsnį.

“II SKIRSNIS
ŽMOGUS IR VALSTYBĖ
21 straipsnis
Žmogaus asmuo neliečiamas.
Žmogaus orumą gina įstatymas.
Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti joo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Su žmogumi, be jo žinios ir laisvo sutikimo, negali būti atliekami moksliniai ar medicinos bandymai.”

Teisė į žmogaus asmens, jo orumo neliečiamumą. Žmogaus orumo neliečiamumas suprantamas kaip draudimas žmogų kankinti, žeminti jo or

rumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Su žmogumi, be jo žinios ir laisvo sutikimo, negali būti atliekami moksliniai ar medicinos bandymai. Su šia teise sietina ir asmens teisė gimti ir mirti pagarboje. Yra numatyta, kad pacientai turi būti prižiūrimi ir mirti pagarboje. Jiems turi būti suteikiamos mokslu pagrįstos nuskausminamosios priemonės, kad jie nekentėtų dėl savo sveikatos sutrikimų. (Į šią teisę visiškai neatsižvelgiama kai kalba eina apie eutanaziją.) Asmens neliečiamumo principas glaudžiai siejasi ir su priverstinio gydymo draudimu. Pacientas negali būti gydomas ar jam teikiama kokia kita sveikatos priežiūra ar slauga prieš jo valią. Nepilnametis pacientas turi būti informuotas apie gydymą ir, jeigu pagal savo amžių ir išsivystymo lygį gali teisingai vertinti savo sveikatos būklę ir siūlomą gydymą, neepilnametis taip pat negali būti gydomas prieš jo valią. Gydytojas turi parinkti gydymo metodus, labiausiai atitinkančius nepilnamečio interesus. Teikiant būtinąją med.pagalbą, kuriai yra būtinas paciento įstatyminio atstovo sutikimas, ji gali būti teikiama ir be sutikimo, jei jo negalima gauti laiku arba jį duoti atsisakoma, o gydančio gydytojo ar slaugos darbuotojo nuomone, med.pagalbos suteikimas atitinka paciento interesus. Apie tai turi būti pažymima paciento ligos istorijoje. Jeigu paciento įstatyminis atstovas atsisako duoti sutikimą gydytojui, kuris nėra skubus, o gydančio gydytojo nuomone, med.pagalbos su
uteikimas atitinka paciento interesus, tokiam gydymui sutikimą turi teisę duoti sveikatos priežiūros įstaigos med.etikos komisija ar L-vos medicinos etikos komitetas. Į šią komisiją ar komitetą turi kreiptis sveikatos priežiūros įstaigos administracija ar gydantis gydytojas. Orumo samprata siejama su tuo, kaip pats žmogus vertina save, koks jo požiūris į save, o kartu-kaip reiškiasi jo santykiai su aplinkiniais. Visuomenės informavimo įstatyme sakoma, kad siekiant nepažeisti asmens teisių, apsaugoti jo garbę ir orumą, renkant ir viešai skelbiant informaciją draudžiama: be asmens sutikimo filmuoti, fotografuoti ar daryti garso ir vaizdo įrašus jam priklausančioje valdoje; taip pat neviešų renginių metu be organizatorių, turinčių teisę rengti tokius renginius sutikimo; filmuoti ir fotografuoti žmogų ir naudoti jo atvaizdus reklamai visuomenės informavimo priemonėse be šio žmogaus sutikimo. Draudimai netaikomi renkant informaciją, jei yra pagrindas manyti, kad fiksuojami teisės pažeidimai. Kiekvienas fizinis asmuo, kurio garbę ir orumą žemina paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija apie jį, turi teisę gauti atlyginimą už padarytą moralinę žalą. CK numato, kad žala atlyginama tais atvejais, kai visuomenės informavimo priemonė žinojo ar turėjo žinoti, jog paskleista informacija neatitinka tikrovės, taip pat kai tą informaciją paskelbė jo darbuotojai ar informacija paskleista anonimiškai, o visuomenės informavimo priemonė atsisako nurodyti tą informaciją pateikusį asmenį. Visais kitais atvejais turtinę ir neturtinę žalą pr
rivalo atlyginti duomenis paskleidęs asmuo. Asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Po asmens mirties tokią teisę turi jo sutuoktinis, tėvai ir vaikai, jeigu tikrovės neatitinkančių duomenų apie mirusįjį paskeldimas kartu žemina ir jų garbę ir orumą. Civiliniame Kodekse yra sakoma, kad fizinis asmuo neliečiamas. Be paties asmens (o jam esant neveiksniam- be jo atstovo pagal įstatymą) valios ir laisvo sutikimo, su juo negali būti atliekami jokie moksliniai, medicinos bandymai ir tyrimai. Toks sutikimas turi būti išreikštas raštu. Atlikti intervenciją į žmogaus kūną, pašalinti jo kūno dalis ar organus galima tik asmeniui sutikus. Sutikimas chirurginei operacijai turi būti išreikštas raštu. Jeigu asmuo yra neveiksnus, tokį sutikimą gali duoti jo globėjas, tačiau neveiksniam asmeniui kastruoti, sterilizuoti, jo nėštumui nutraukti, jį operuoti, jo organui pašalinti būtinas teismo leidimas. Tokio sutikimo nebereikia būtino reikalingumo atvejais, siekiant išgelbėti asmens gyvybę, kai jai gresia realus pavojus, o pats asmuo negali išreikšti savo valios. Asmuo raštu gali nustatyti savo kūno panaudojimo būdą po mirties, laidojimo tvarką ir būdą. Žmogaus kūnas, jo dalys ar organai ir audiniai negali būti komercinių sandorių dalyku. Tokie sandoriai yra niekiniai. As
smuo, kurio teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą buvo pažeista, turi teisę reikalauti iš kaltų asmenų atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.
2000 m.priimtas Biomedicininių tyrimų etikos įstatymas, kuris buvo parengtas atsižvelgiant į Europos Tarybos Žmogaus teisių ir biomedicinos konvenciją. Joje formuluojamas svarbus principas, kad žmogaus interesai ir gerovė turi būti svarbesni už išimtinius visuomenės ir mokslo interesus, valstybės turi ginti visų žmonių orumą bei tapatybę ir užtikrinti pagarbą, be išimties kiekvieno asmens neliečiamumui bei kitoms teisėms ir laisvėms taikant biologijos ir medicinos mokslus. Biomedicininiai tyrimai- tai sudėtinga medicinos, biologijos mokslo sritis, kurių tikslas patikrinti medicinos mokslo hipotezes ir plėtoti pažinimą apie žmogaus biocheminius, fiziologinius, merfologinius, psichologinius ir kt. funkcionavimo ypatumus. Biomedicininių tyrimų objektai gali būti gyvi žmonės ar jų grupės, vaisius, audiniai, organai, ląstelės bei genetinė medžiaga, žmonių lavonai, medicinos dokumentai. Gyvi žmonės ar jų grupės ir vaisius biomedicininių tyrimų objektais gali būti tik turint tam tikrų neklinikinių tyrimų išsamius duomenis. Neklinikiniai tyrimai turi būti atlikti pagal Geros laboratorinės praktikos taisykles, kurias tvirtina Sveikatos apsaugos minis. Klinikiniai tyrimai turi būti atliekami pagal Geros klinikinės praktikos taisykles (jos nustato būtiniausius naujų, koduotų vaistų prospektyvinių tyrimų reikalavimus), kurias tvirtina Sveikatos apsaugos ministerija. Klinikiniai tyrimai- tai biomedicininiai tyrimai su gyvais žmonėmis, o neklinikiniai tyrimai – tyrimai, kuriuose žmonės nėra tyrimo objektais. Su žmogaus embrionais leidžiama atlikti tik klinikinius stebėjimus. Kiti biomedicininiai tyrimai su žmogaus embrionu, taip pat jų kūrimas biomedicininių tyrimų tikslais yra draudžiami. Su vaisiumi leidžiama atlikti tik tuos biomedicininius tyrimus, kurių numatoma nauda tiriamam vaisiui viršija medicininę riziką. Biomedicininiai tyrimai gali būti vykdomi tik laikantis tokių reikalavimų: yra biomedicininių tyrimų mokslinė ir praktinė vertė; užtikrinta tiriamojo interesų apsauga bei informacijos apie jį konfidencialumas; gautas savanoriškas tiriamojo sutikimas; yra tyrėjo ir tyrimų užsakovo civilinės atsakomybės draudimas dėl galimos žalos tiriamajam; yra Lietuvos bioetikos komiteto ar Regioninio biomedicininių tyrimų etikos komiteto leidimas; to nedraudžia kiti įstatymai. Ypač saugomos vadinamųjų pažeidžiamų asmenų teisės. Jais laikomi: asmenys, turintys psichikos sutrikimų, bet galintys duoti sutikimą dalyvauti biomedicininiame tyrime; nepilnamečiai; studentai, jei jų dalyvavimas biomedicininiame tyrime susijęs su studijomis; asmenys, gyvenantys globos įstaigose; kariai jų tikrosios karinės tarnybos metu; sveikatos priežiūros įstaigų, kuriose atliekamas biomedicininis tyrimas, darbuotojai, pavaldūs tyrėjui. L-vos bioetikos komitetas motyvuotu sprendimu gali pripažinti šiai asmenų kategorijai ir kitų asmenų grupes. Biomedicininiai tyrimai negali būti atliekami su įkalinimo įstaigose ar kitose laisvės atėmimo vietose esančiais asmenimis. Jeigu tiriamasis yra nepilnametis, asmens sutikimą duoda abu tėvai ar įstatyminiai atstovi ir rajono, miesto vaikų teisių apsaugos tarnyba. Jei nepilnamečio tėvai gyvena skyriumi, būtinas vieno iš tėvų ar įstatyminio atstovo ir rajono, miesto vaikų teisių apsaugos tarnybos sutikimas. Asmens, sergančio psichikos liga sutikimą turi patvirtinti du liudytojai ir sveikatos priežiūros įstaigos, kurioje atliekamas tyrimas vadovas. Taip pat turi būti sveikatos priežiūros įstaigos Medicinos etikos komisijos pritarimas. Tyrimų kontrolę vykdo Lietuvos bioetikos komitetas ir Regioniniai biomedicininių tyrimų etikos komitetai – jie išduoda leidimus šiems tyrimams. Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme, nurodoma, kad klinikiniai eksperimentiniai gydymo metodai, psichochirurgija gali būti taikomi psichikos ligoniams tik gydymo tikslu medicinos etikos komisijai prižiūrint, jie gali būti taikomi tik, jei ligonis tai sąmoningai suprato ir davė rašytinį sutikimą, patvirtintą dviejų liudininkų ir psichiatrijos įstaigos vyriausiojo gydytojo, tam turi būti ir medicinos etikos komisijos pritarimas.

Literatūra

1. Lietuvos Respublikos KONSTITUCIJA. – V., Mūsų Saulužė, 2003

Leave a Comment