žaibas žaibolaidžiai, apsauga nuo ju

ĮŽANGA

Atmosferos elektros iškrova – žaibas – yra vienas pavojingiausių reiškinių žemėje. Kiekvienais metais nuo žaibo kyla tūkstančiai gaisrų, žūva žmonės, patiriama milžiniškų nuostolių.

Lietuvoje perkūnijų vidutinė metinė trukmė atskiruose rajonuose viršija 40 valandų per metus. Žaibo iškrova 1997 metais buvo 121, o 1998 m. – 98 gaisrų priežastimi, žuvo 1 žmogus, buvo padaryta nuostolių atitinkamai už 604 270 ir 430 415 Lt. Žaibas nesirenka objektų – nukenčia tiek pramonės, tiek žemės ūkio įmonės, privati nuosavybė – namai, sodo nameliai, vilos ir kt.

Vykstant statyboms, rekonstruojant pastatus, sandėliuojant įvairias medžiagas, dažnai žaibosaugai neteikiama reikšmės – neįrengiami žaibolaidžiai, galintys apsaugoti miinėtus objektus nuo sunaikinimo, o žmones – nuo mirties. Iš dalies taip yra dėl to, kad nėra pakankamai šios srities literatūros. Dažniausiai žaibosaugos klausimai nagrinėjami tik atitinkamų žinybų norminiuose dokumentuose, su kuriais susipažinti gali ne visi.

Mūsų tikslas – bent iš dalies užpildyti šią spragą. Visuomenei skirtame leidinyje pateiksime pagrindinius reikalavimus įrengiant pastatų ir kitų statinių žaibosaugą, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo galėtų suprasti ir kvalifikuotai apsaugoti savo nuosavybę nuo visų žmonių priešo – žaibo.

1. SAMPRATA APIE ŽAIBĄ, JO POVEIKĮ IR ŽAIBOSAUGOS PRIEMONES

Žaibosauga – tai kompleksas priemonių, užžtikrinančių žmonių, įvairių pastatų, įrengimų, medžiagų saugumą nuo sprogimo, gaisro, sugriovimo po žaibo smūgio (žaibui įtrenkus).
Pats pavojingiausias žaibo poveikis – tiesioginis žaibo smūgis, t.y. tiesioginis žaibo kanalo kontaktas su pastatais, įrengimais ir kitais objektais, esančiais žemės paviršiuje. Tačiau žaibas gali būti pa

avojingas ir netiesiogiai žaibo zonoje. Audros debesų elektros krūvis metalinėse konstrukcijose ir įrenginiuose gali indukuoti elektrostatinius krūvius ir sukelti atskirų metalinių konstrukcijų dalių kibirkščiavimą.
Staiga kintant žaibo srovei dėl elektromagnetinės indukcijos susidaro aukšta įtampą, kuri taip pat gali sukelti metelinių objekto dalių kibirkščiavimą ir metalinėmis konstrukcijomis (požeminiais ir antžeminiais vamzdynais, kabeliais ir kt.) persiduoti į kitą pastatą ar statinį.
Kad objektai būtų apsaugoti nuo žaibo, įrengiami žaibolaidžiai, t.y., įrenginiai, priimantys žaibo smūgį ir nuvedantys jo srovę į žemę. Jie sudaryti iš atraminės dalies (atramos), žaibo priėmiklio (laidininko, perduodančio žaibo srovę į žemę) ir įžemintuvo (išskirstančio žaibo srovę žemėje).
Dažniausiai naudojami strypiniai (vertikaliu žaibo priėmikliu) ir lyniniai (horizontaliu žaibo priėmikliu, patvirtintu prie dviejų atramų) žaibolaidžiai.
Žaibolaidžiai apsaugo tam tikrą žoną. Saugos zona – tai erdvė, kurioje pastatas arba kitas sttatinys apsaugomas nuo tiesioginių žaibo smūgių.

2. PRIEŠGAISRINIAI REIKALAVIMAI DŪMTRAUKIAMS ĮRENGTI

Visi šilumos generatoriai, krosnys ir kiti apšildymo įrenginiai (toliau apšildymo įrenginiai), kūrenami kietu ar skystu kuru bei dujomis, jungiami prie dūmų kanalų (dūmtraukių).
Dūmtraukiai sudegusiems produktams pašalinti iš apšildomų įrenginių turi būti įrengti pastato viduje. Jei jų nėra, esamose pastatuose galima įrengti pristatomus dūmtraukius.
Kiekvienam apšildymo įrenginiui tikslinga numatyti atskirą dūmtraukį.
Prie vieno kanalo leidžiama prijungti du apšildymo įrenginius, esančius viename ar skirtinguose aukštuose. Įvadai į kanalą turi būti išdėstomi 0,5 m atstumu vienas nuo kito (kanalo au

ukščio atžvilgiu) arba viename lygyje, įrengiant tarp jų kanale ne žemesnę kaip 0,5 m pertvarą (matuojama nuo įvado viršutinės atžymos).
Dūmtraukio skerspjūvio plotas neturi būti mažesnis negu apšildymo įrenginio antvamzdis, kuris prijungiamas prie dūmų kanalo (dūmų vamzdžio).
Dūmtraukių skerspjūviai, priklausomai nuo apšildymo įrenginio šiluminio galingumo, priimami ne mažesni (mm), kaip nurodyta pavyzdyje:
140×140 – esant šiluminiam galingumui iki 3.5 kW;
140×200 – esant šiluminiam galingumui nuo 3.5 iki 5.2 kW;
140×270 – esant šiluminiam galingumui nuo 5.2 iki 7.0 kW;
Apvalių dūmtraukių kanalų skerspjūvio plotai turi būti ne mažesni negu anksčiau nurodytų stačiakampių kanalų plotai.
Reikia projektuoti vertikalius be pakopų dūmtraukius iš molio plytų, kurių sienos ne plonesnės kaip 120 mm, arba iš karščiui atsparaus betono, kurio storis ne mažesnis kaip 60 mm.
Dūmtraukio aukštis nuo apatinio degiklio iki angos turi būti ne mažesnis kaip 5 m.
Dūmtraukių aukštis virš pastato stogo turi būti toks:
a) ne žemiau kaip 0,5 m virš plokščio stogo;
b) ne žemiau kaip 0,5 m virš kanalo arba parapeto, kai dūmtraukis yra 1,5 m nuo kraigo arba parapeto (skaičiuojant pagal horizontale);
c) ne žemiau kraigo arba parapeto. Kada dūmtraukis yra 1,5-3 m nuo kraigo arba parapeto;
d) ne žemiau linijos, pravestos nuo kraigo žemyn 100 kampu į horizontą, kai dūmtraukis yra daugiau nei 3 m nuo kraigo.
Atstumai nuo mūrinių ar betoninių dūmtraukių išorinio paviršaus iki stogo gegnų, grebėstų ir kitų degių ar sunkiai degių konstrukcijų priimami ne mažesni kaip 130 mm. Atstumai nuo dūmtraukių vidinės si
ienelės iki degių konstrukcijų turi būti ne mažiau kaip 510 mm ir 380 mm iki konstrukcijų, kurių atsparumo ugniai riba – 0,75 val.
Atstumas nuo vidinės sienelės iki metalinių arba gelžbetoninių sijų priimamas e mažesnis kaip 130 mm.
Horizontalios perskyros neturi remtis į perdangą.
Perskyros aukštis turi būti didesnis už perdangos storį, kad perskyros viršus būtų išsikišęs 70 mm virš grindų arba virš užpilo pastogėje.
Apšildymo įrenginių ir dūmtraukių perskyras, kurios įrengiamos sienų angose arba degių medžiagų pertvarose, reikia numatyti visam krosnies bei vamzdžio aukščiui patalpos ribose.
Pastato konstrukcijas (iš degių arba sunkiai degių medžiagų), kurios liečiasi su krosnimis arba dūmtraukiais bei ventiliacijos kanalais, įrengtas šalia dūmtraukių, reikia apsaugoti nedegių medžiagų perskyromis.
Šiais atvejais perskyros storis turi būti ne mažiau kaip 510 mm ir 380 mm, kai atsparumo ugniai riba – 0,75 val.

3. PASTATŲ ŽAIBOSAUGA

Linijinis žaibas (atmosferos elektros kibirkštinis išlydis) – tai labai ilga elektro kibirkštis, turinti didelę elektros iškrovą, kuri atsiranda susidarius skirtingiems potencialams tarp audros debesų ir žemės. Gali būti įvairių iškrovos padarinių: mechaninių (sugadinami objektai), energetinių ( elektros instaliacijos, elektroninių ir elektrinių įrenginių pažeidimas), socialinių (žmonių sužalojimas, mirtis). Siekiant išvengti šių padarinių, įrengiamos žaibolaidžių sistemos. Jos būna įvairaus sudėtingumo: vienmatės, dvimatės ir trimatės, apimančios visą statinį arba jo dalis (lokalinės). Sudėtingesnės sistemos yra efektyvesnės, tačiau ir brangesnės.
Ant stogo įrengta žaibolaidžio sistema apsaugo tik pastatą nuo gaisro, norint ap

psaugoti įvairią elektroninę aparatūrą nuo potencialo skirtumų, kurie atsiranda išlydžio metu elektros perdavimo linijose, komunikacijų tinkluose, metalinėse pastato dalyse, įrengiamos elektroninės apsaugos priemonės.
Elektroninės aparatūros apsaugos sistemos efektyvumas priklauso nuo techninių apsaugos priemonių parinkimo ir taikymo. Jų yra daug.
Pavyzdžiui, kintamosios srovės įtampos įvade įrengiami galingi 100 kA iškrovikliai, ribojantys įtampą iki 4 kV. Be to, pastato aukštų elektros paskirstymo dėžėse įrengiami 40 kA varistoriai, ribijantys įtampa iki 1,5 kv. Elektros energijos vartotojo jungimo vietoje įrengiami diodiniai 5-10 kA ribotuvai, palankantys 1,5 kv viršįtampį.
Panašiai mažinami viršįtampiai talefono linijų antenų įvaduose, lokaliniuose ir informaciniuose, priešgaisrinėse ir apsaugos linijose ir t.t.
Pastatų ir statinių apsaugai nuo tiesioginių žaibo smūgių galima pasinaudoti natūraliais žaibolaidžiais: aukštais statiniais (kaminais, vandentikio bei prožektorių bokštais, oro elektros perdavimo linijomis ir t.t.), taip pat kitų arti esančių statinių žaibolaidžiais.
Jeigu pastato arba statinio dalis patenka į naturalių žaibolaidžių arba gretimų objektų saugos zoną, tai apsauga nuo tiesioginių žaibo smūgių reikia numatyti tik neapsaugotai pastato daliai.
Žaibosaugos įžeminimui tinka visi elektros įrenginių įžemikliai, kuriuos rekomenduoja “Elektros įrenginių įrengimo taisyklės”. Išimtis – 1 kV įtampos elektros perdavimo oro linijų nuliniai laidai.
Pastatų ir statinių, išorinių įrenginių, žaibolaidžių atramų gelžbetoninius pamatus, galima panaudoti žaibosaugai įžeminti, tačiau turi būti garantuotos jų armatūros elektros ryšys. Armatūrą būtina pritvirtinit prie įdėtinių detalių.
Įžeminimui draudžiama naudoti pamatų armatūrą, jeigu nuo korozijos ji apsaugota epoksidine arba kitokia polimerine izoliacija vidutiniškai ar stipriai agresyviuose 3 % drėgnumo gruntuose. Įžemikliai išdėstomi po asfalto danga arba retai lankomose vietose (vejose, 5 m ir didesniu atstumu nuo važiuojamųjų ir pėsčiųjų gruntinių kelių ir pan.). Įžeminimui naudojami variuoti plieniniai strypai, bronzinės movos. Šie strypai ir movos yra ilgaamžiai, atsparūs korozijai ir geri laidininkai. Dažniausiai naudojamas kalimo metodas, kuris užtikrina darbų efektyvumą, pasiekiamas įžeminimo gylis 30 m. Šis būdas leidžia įrengti įžeminimą sunkiai prieinamose vietose, pasiekiama maža varža.
Žaibosaugos įrenginiai tikrinami:
a) I ir II kategorijos pastatų ir statinių – kartą per metus prieš perkūnijų sezono pradžią.
b) III kategorijos pastatų ir statinių – kartą per 3 metus.
Tikrinant apžiūrimi žaibolaidžių ir srovės nuvediklių bei kontaktų tarp jų būklė, apsauga nuo korozijos, išmatuojama atskirai stovinčių žaibolaidžių įžemiklių varža pramoninio dažnio srovei. Ji neturi būti 5 kartus didesnė už atitinkamus matavimų rezultatus pastato priėmimo metu.
Europoje, pastatų apsaugai nuo žaibo iškrovų yra naudajamas Galactive – aktyvasis žaibolaidis, turintis didesnę apsaugos zoną negu klasikinis, Frabklino žaibolaidis.
Esminis skirtumas tarp tradicinio ir aktyviojo žaibolaidžio Galactive yra tas, kad pastorojo viduje įmontuota elektroninė įranga, kurios kondensatoriai, esant skirtingiems potencialams tarp debesų ir žemės, savaime pasikrauna susidariusios energijos (visa įranga yra epoksidinės dervos tipo liejinyje ir neturi tiesioginio kontakto su žaibu, kuris galėtų ją sugadinti).
Su šia energija Galactive greičiau išskiria iškrovą, nukreiptą į žaibo iškrovą, negu tradicinis žaibolaidis. Aktyviojo žaibolaidžio apsaugos zona yra gerokai didesnė negu tradicinio ir siekia iki 100 metrų.
Būna atvejų, kai paprastų žaibolaidžių įrengti neįmanoma, pavyzdžiui, jūtų uostuose, golfo ir lauko teniso aikštynuose, stadionuose, masinio žmonių susibūrimo vietose Tuomet įrengiami aktyvieji žaibolaidžiai. 1998 m. Lenkijos mieste Gliwica aktyvusis žaibolaidis Galactive buvo panaudotas mišių, kurias laikė popiežius jonas Paulius II, metu.
Aktyviajam žaibolaidžiui Galactive įregti būtini:
– stiebas, kuris turi būti mažiausiai 2 metrais aukštesnis negu aukščiausia saugomo pastato vieta (antenos, kaminai). Ant jo montuojamas aktyvusis žaibolaidis Galactive;
– aktyvusis žaibolaidis Galactive (kepurės skersmuo – 24 cm);
– du jungiamieji laidininkai, nuvesti į skirtingas pastato puses (du reikalingi dėl patikimumo, jei vienas iš jų būtų pažeistas);
– įžeminimo įrenginys, kurio varža iki 10 Ω.
Aktyvusis žaibolaidis yra skirtingų galingumų ir parenkamas kiekvienam aobjektui pagal reikalingą apsaugos lygį bei pastato matmenis. Koks reikalingas Galactive galingumas ir kokia bus apsaugos zona, galima nustatyti iš specialiai tam skirtų lentelių, surašius į jas visus reikalingus matmenis ir pagal pateiktas formules apskaičiuotus parametrus.
Norint išsirinkti tinkamą aktyvųjį žaibolaidį, reikia nustatyti objekto apsaugos lygį. Aktyviojo žaibolaidžio apsaugos spindulys priklauso nuo šių veiksnių:
– laikų skirtumo ∆T, nustato laboratorinių bandymų metu. Aktyviųjų žaibosaugos elementų Galactive bandymai buvo atlikti Vršuvos politechnikos institute bendragarbiaujant su Didelės galios ir aukštos įtampos institutu. ∆T gaunamas apskaičiavus dydžių skirtumą:
∆T = Tsr – T ese
Tsr – Franklino strypo iškrovos susidarymo laikas,
T ese – Glactive iškrovos susidarymo laikas;
– nustatytos apsaugos kategorijos (I, II, III), atitinkančios prancūzijos normų NF C 17 102 reikalavimus;
– stiebo, ant kurio montuojamas Galactive, aukščio:
Rp = h(2d – h) + ∆L(2d + ∆L) kai h >5 m
H – sttiebo aukštis, pagal kurį nustatome apsaugos spindulį,
Aktyviojo žaibolaidžio Galactive pranašumai:
a) didelis apsaugos spindulys
b) aukštas apsaugos lygis
c) automatinis įrenginys, kuriam nereikalingas matinimas elektra
d) aktyvumas, atsirandantis rizikos atveju.

5. ŽAIBOLAIDŽIAI IR JŲ SKAIČIAVIMAS

Apsaugai nuo žaibo visi pastatai ir įrenginiai skirtomi į 3 kategorijas.
I kategorijai priskiriami B-I ir B-II klasės pastatai ir įrenginiai. Šios kategorijos objektuose žaibolaidžiai turi būti įrengiami nežiūrint koks vidutinis griaustinių (audrų) dažnis.

II kategorijai priskiriami pastatai ir įrenginiai kurių teritorijoje vidutinė griaustinio trukmė dešimt ir daugiau valandų per metus.
III kategorijai priskiriami pastatai ir įrenginiai kurių teritorijoje vidutinis griaustinio valandų skaičius per metus siekia 20 ir daugiau valandų. Žaibolaidžiams įrengti galima panaudoti žaibui priimti aukščiausias metalines įrenginių konstrukcijas. Be to, galima įrengti žaiboklaidžius ant stogo, dūmtraukių ir kt.
Žaibolaidžiai būna trijų tipų : stebiniai, lyniniai ir tinkliniai. Be minėtųjų tipų žaibolaidžių, galima naudoti metalinius stogus, metalinius vamzdžius, kurie turi būti atitinkamai įžeminti.
Atskiro stiebinio žaibolaidžio apsaugos zona apytiksliai apskaičiuojama šitaip:
a) kai apsaugomo objektyo aukštis hx < 2/3 h, tuomet apsauginės zonos spindulys rx apskaičiuojamas pagal šią formulę:
rx = 1,5h (1- hx/0,8h);
b) kai hx > 2/3 h , tuomet:
rx = 0,75 h (1- hx /h).
Jeigu žaibolaidžio aukštis h= 30-100 m, tai parašytąias formules reikia padauginti iš koeficiento p:

P = 5,5 / Ö h.
Jeigu žaibolaidis lyninis, tai pusė apsaugos zonos bx (į vieną pusę nuo lyno ašies) bus:
a) kai hx < 2/3 h, bx = 1,2 h (1- hx/ 0,8h);
b) kai hx > 2/3 h, bx = 0,6 h (1- hx/ h)

Žaibolaidžiai gali būti statomi arti saugomų objektų arba tiesiog ant jų. Atskirai pastatyti žaibolaidžiai gaminami iš plieninių iki 20 m aukščio vamzdžių.
Tinkliniai žaibolaidžiai statomi labai pavojingų objektų ( sprogstamųjų medžiagų, skysto kuro rezervuarų ir kt.) apsaugai. Šio tipo žaibolaidžiai patikimiau apsugo nuo kamuolinio žaibo, kurio reiškiniai dar nepakankamai ištirti. Tinkliniai žaibolaidžiai susideda iš laidininko tinklo, kuris ant stiebų pritvirtinamas virš saugomojo objekto. Mažiausia leistinas atstumas tarp žaibolaidžio tinklo ir saugomojo objekto apskaičiuojamas pagal šią formulę:

L = 0.8 (l1/2 +l2) m

Čia l1 – tinklo horizontalaus laido ilgis m; l2 = vertikalių laidų srovėms iš tinklo nutekėti ilgis m.
Šis atstumas turi būti ne mažesnis kaip 4 m. Tinklinis žaibolaidis keliose vietose turi būti sujungtas su įžeminimo įtaisu.
Visi žaibolaidžių elementai turi būti atitinkamo skerspjūvio. Žaibo imtuvo skerspjūvis turi būti ne mažesnis kaip 50 mm2 (8 mm skersmens geležinis virbas). Srovei nutekėti dalys taip pat turi būti ne mažesnio kaip 50 mm2 skerspjūvio. Jeigu yra keli laidai srovei nutekėti, tai skerspjūvį galima sumažinti iki 25 – 30 mm2 . Laidai nuo žaibo imtuvo iki įžemintuvo turi būti nutiesti trumpiausiu keliu. Reikia vengti kilpų ir aštrių kampų. Visi sujungimai turi būti suvirinami. Saugomasis objektas turi būti žaibolaidžio apsaugos zonoje.

6. P I R M O J I P A G A L B A N U K E N T Ė J U S I E S I E M S N U O EL E K T R O S S R O V Ė S.

Nukentėjusiesiems nuo elektros smūgio turi būti suteikta skubi pirmoji pagalba. Jeigu pirmoji pagalba bus suteikta per 6 minutes po nelaimingo atsitikimo, tai, kaip rodo statistika, išgelbstima – 80- 85 % nukentėjusiųjų. Suteikus pirmąją pagalbą po 8 minučių,- tik apie 10 %. Todėl kiekvienas dirbantysis su elektros įrenginiais turi mokėti suteikti nukentėjusiajam nuo elektros srovės pirmąją pagalbą (kol atvyks greitoji medidinin pagalba).
Pirmiausia nukentėsusįjį reikia išlaisvinti nuo elektros srovės poveikio, t.y. kiek galima greičiau išjungti įtampą. Dažniausiai nukentėjusysis dar turi sąmonę, bet pats dėl raumenų paralyžiaus fiziškai nepajėgia atsipalaiduoti nuo srovės šaltinio. Nukentėjusiajam išsilaisvinti yra keletas būdų: galima išjungti jungiklius, išimti saugiklius, nukirsti laidus (įrankio kotas turi būti izoliotas), padaryti trupąjį jungią, t.y. užmesti ant laidų vielą. Lauko tinkluose užmetamo laido skerspjūvis turi būti 16 mm2, kai tinklo įtampa iki 1000 V ir 25 mm2, kai įtampa aukštesnė kaip 1000 V. Prieš užmetant vielą, jos vieną galą prieš tai reikia įžeminti (prijungti prie atramos metalinės dalies arba prie specaliai įkalto į žemę strypo).
Jeigu ant nukentėjusiojo užkritęs laidas, tai jį reikia numesti izoliacine priemone (pavyzdžiui, medine lazda arba lenta).
Dažnai pasitaiko, kad gelbėtojas elgiasi neteisingai ir, gelbėdamas kitą, žūva pats. Reikia įsidėmėti, kad negalima plikomis rankomis liesti nukentėjusiojo, nes srovė gali pratekėti ir gelbėtojo kūnu.
Atsitraukus nuo laidų su elektros srove, nukentėjusiajam tuojau pat reikia suteikti pirmąją pagalbą. Pirmiausia reikia įsitikinti, ar nėra rimtų mechaninių sužalojimų, lūžimų. Po to reikia patikrinti kvėpavimą ir pulsą. Tikrinant pulsą, pirštais lengvai paspudžiama radialinė rankos arterija, esant apatiniame dilbio trečdalyje (prie riešo, vidinėje pusėje). Jeigu čia nejaučiama pulso, tai reikia paspausti kaklo (miego) arba smilkinio arteriją. Jeigu ir šiose vietose nejuntama pulso, tai, vadinasi, karaujo apytaka yra sutrikusi ir nebeplaka širdis. Akių vyzdžiai būna išsiplėtę. Nukentėjusįjį reikia paguldyti, patirinti kvėpavimą irpulsą ne ilgiau kaip per 15-20 s.
Jeigu nukentėjusysis nerodo gyvybės požymių: nekvėpuoja, neapčiuopamas pulsas, nereaguoja į dirgiklius, tai vadinasi, jį ištiko klinikinė mirtis ir kuo skubiausiai reikia pradėti daryti dirbtinį kvėpavimą ir masažuoti šidį. Skubiai suteikus nukentėjusiajam nuo elektros srovės pirmąją pagalbą, galima jį išgelbėti iš klinikinės mirties ir grąžinti gyvenimui.
Biologinės mirties požymiai ; atsiranda lavono dėmės, sustingsta kūnas ir atšąla iki aplinkos temperatūros.
6.1. D I R B T I N I S K V Ė P A V I M A S.

Darant dirbtinį kvėpavimą, kraujas prisotintas deguonies ir iš kvėpavimo organų pašalinamas anglies dioksidas. Jį reikia daryti tuojau pat, kai tik nukentėjusysis atitrauktas nuo laidų su elektros srove. Yra keletas dirbtinio kvėpavimo būdų, bet pastaraisiais metais dažniausiai naudojamas metodas yra :burna prie burnos” ar “burna prie nosies”. Teikiantysis pagalbą įpučia orą iš savo plaučių į nukentėjusiojo plaučius pro jo burną arba pro nosį. Įpučiamas oras dar turi pakankamai deguonies ir yra sušilęs.
Drant šiuo būdu dirbtinį kvėpavimą, pirmiausiai reikia atsegioti kūną varžančius drabužius, išvalyti burnos ertmę, nukentėjusįjį paguldyti ant nugaros, pažiodyti burną, atlienkti galvą į nugaros pusę taip, kad atsidarytų kvėpavimo takų ertmės. Po to, teikiantysis pagalbą įkvepia į plaučius daug oro, įpučia jį į nukentėjusiojo burną ir tuo pačiu metu užspaudžia jo nosį (arba burną, jeigu pučiama pro nosį). Ši operacija kartojama 10 –12 kartų per minutę. Pradėjus nukentėjusiajam savarankiškai kvėpuoti, dirbtinis kvėpavimas dar turi būti tęsiamas tol, kol jis atgauna sąmonę.

6.2 I Š O R I N I S Š I R D I E S M A S A Ž A S.

Drant dirtinį kvėpavimą, kartu reikia masažuoti ir širdį. Tokiu būdu palaikoma organizmo kraujotaka ir atstatoma normali širdies veikla.
Masažuojant širdį, viena ranka delnu žemyn dedama ant nukentėjusiojo krūtinės (maždaug 4 – 5 cm aukščiau krūtinės minkštosios dalies), o kita ranka dedama statmenai ant pirmosios ir lenkiantis ja spaudžiama nukentėjusiojo krūtinė link stuburo. Krūtinė spaudoma apytiksliai vieną kartą per sekundę dažniu. Oras į nukentėjusiojo plaučius įpučiamas kas 4 – 5 krūtinės suspaudimai. Jeigu pagalbą teikia vienas žmogus, tai jis turi kaitalioti oro įpūtimo ir krūtinės suspaudimo operacijas. Širdies veikla laikoma atstatyta, kai nemasažuojant atsiranda reguliarus pulsas. Pulsui patikrinti masažas pertaraukiamas 2-3 s. Atgavintą nukentėjusįjį reikia atiduoti gydytojų priežiūrai.

Leave a Comment