žemės teisė

1. Žemės teisės samprata
Žemės teisė – tai savarankiška Lietuvos privatinės teisės sistemos teisės šaka, kuri reguliuoja žemės nuosavybės, naudojimo ir valdymo bei apsaugos santykius, nustato šių santykių subjektų teises, pareigas, atsakomybę ir žemės ginčų sprendimo tvarką.

2. Žemės teisiniai santykiai
Literatūroje yra labai įvairiai apibūdinami teisiniai santykiai ir žemės teisiniai santykiai. Vienas iš populiariausių teisinių santykių apibrėžimu tapo toks: teisiniai santykiai-tai teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai, kurių dalyviai turi valstybės garantuotas subjektines teises ir teisines pareigas. Taigi teisiniai santykiai atsiranda tik iš valstybės nustatytų teisės noormų. Žemės teisiniams sant. apibūdinti tokia samprata yra pernelyg abstrakti. Šiems sant. suvokti reikia panagrinėti 1) istorinės žemės teisinių santykių atsiradimo aplinkybes; 2) šiuolaikinius žemės teisinių santykių atsiradimo pagrindus; 2) žemės teisinių santykių turinį. 1 Žemės nuosavybės teisiniai santykiai atsirado irstant pirmykštei bendruomeninei santvarkai, kai dar nebuvo valstybės. Plėtojantis žemdirbystei, amatams pradėta gaminti daugiau materialių gėrybių negu jų reikėjo. Kartu atsirado galimybė nedalyvaujant šių gėrybių gamyboje pasisavinti jos produktų. Stiprios gentys ir bendruomenės pasisavino dirbamos žemės plotus, gyvulius ir kt. ir taip ekonomiškai privertė siilpnesniuosius dirbti savo naudai. Taip atsirado privatinė žemės ir kito turto nuosavybė, buvo plėtojama prekių gamyba ir mainai. Taigi žemės nuosavybės santykiai tiek ekonominiu-socialiniu, tiek ir teisiniu požiūriu istoriškai susiklostė kaip vieningi teisiniai santykiai ir jų atskirti buvo nebeįmanoma. 2 negalima te

eigti, kad visi žemės teisiniai santykiai atsiranda tik iš teisės normų arba jų pagrindu. Teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai yra vadinamieji juridiniai faktai. Tai gyvenimo faktai, kurie vadinami juridiniais, nes kyla iš teisės normų. Faktiniai ir juridiniai žemės teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai. Faktiniai pagrindai yra šie: subjektų veiksmai, kurie sukelia civilines teises ir pareigas; įstatymuose nenumatyti, bet jiems neprieštaraujantys sandoriai; įvykiai, su kuriais įstatymas sieja teisinių padarinių atsiradimą. Juridiniai pagrindai: civiliniai, žemės ir kiti įstatymai; įstatymuose numatyti sandoriai; teismų sprendimai; administracinai valstybės institucijų aktai. 3 žemės teisės santykių turinį sudaro šių santykių subjektai, subjektinės teisės ir pareigos bei objektai. Fiziniai asmenys žemės santykiuose turi civilinį teisnumą ir veiksnumą. Teisnumas – tai teisė įgyti ir turėti teises ir paareigas, o veiksnumas – tai teisė savo veiksmais įgyti teises ir susikurti pareigas.

3.žemės teisės šaltiniai ir sistema
LR Konstitucija yra pagrindinis žemės teisės šaltinis ir jos normos tiesiogiai taikomos žemės ginčuose, kurių nekonkretina įstatymai ir poįstatyminiai aktai, neprieštaraujantys Konstitucijai. Konstitucija įtvirtina, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Tuo remiantis žmogaus prigimtinės teisės ir laisvės taip pat gali būti ir žemės teisės šaltiniai, kai jos įgyvendinamos konkrečiuose žemės teisiniuose santykiuose. Žemės teisės šaltiniai yra ir tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo LR Seimas.
Žemės teisės ša

altinių sistema:1. LR Konstitucija ir joje numatytos prigimtinės žmogaus teisės. 2. konstituciniai įstatymai papildo atitinkamus Konstitucijos straipsnius ir yra jos sudedamoji dalis. 3. LR Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys ir teisės normos, kurios reguliuoja žemės santykius. 4. LR įsatymai. 5. poįstatyminiai norminiai teisės aktai. Jie skirstomi į centrinius, t.y. Vyriausybės, ministerijų ir kitų centrinių valstybės institucijų, bei savivaldos institucijų aktus. 6. teisės principai, t.y. bendrieji teisės pradmenys, kai nagrinėjant žemės ginčą teisme, nėra įstatymo, reguliuojančio santykį. 7. subjektinės teisės ir pareigos, kai teismas, nagrinėdamas konkretų iš civilinių ir žemės santykių kylantį ginčą, pripažįsta, gina arba pakeičia arba panaikina tam tikras teises ir pareigas. 8. Europos žmogaus teisių ir ES Teisingumo teismo, kurių jurisdikcija pripažįsta LR, sprendimai ir išaiškinimai žemės ginčų bylose. 9. teisės doktrina – kai teismas, nagrinėdamas žemės ginčą, vadovaujasi teisės mokslo suformuluotais bendraisiais teisės principais, teisingumo, protingumo ir sąžinigumo kriterijais, visuomenės interesais ir geraisiais papročiais.
Šių šaltinių sistema sudaro Lietuvoje galiojančią žemės teisės šaką.

4. LR žemės fondas
Visa LR teritorijoje esanti žemė sudaro LR žemės fondą. Lietuvos valstybės žemės fondą sudaro tiek privati, tiek ir valstybinė žemė, easnti jos teritorijoje. Taigi LR žemės fondas susideda iš privačios ir valstybinės žemės. Tai pagal Konstituciją žemė, miškai, vandenys nuosavybės teise gali priklausyti LR piliečiams ir valstybei. Privačią žemę valdo ir ja disponuoja jos savininkai, o

valstybinę žemę valdo ir ja disponuoja tam tikros valstybės institucijos.
LR žemės fondas susideda iš tam tikrų rūšių žemių, kurios į šias rūšis skirstomos pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį. Pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis reiškia, kad yra nustatyta konkreti pagrindinė atitinkamų kategorijų žemių naudojimo pasirtis, pagal kurią turi būti naudojama tiek privati, tiek ir valstybinė žemė. Pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį LR žemės fondą sudaro: 1) žemės ūkio paskirties žemė; 2) miškų ūkio paskirties žemė; 3) konservacinės paskirties (saugomų teritorijų ir kt.) žemė; 4) kitos paskirties (gyvenamųjų vietovių ir kt.) žemė. Kiekvienos kategorijos žemės sudėtį, naudojimo teisę, sąlygas ir tvarką reguliuoja Žemės įstatymas ir kiti specialieji įstatymai bei Vyriausybės nutarimai.

5. Žemės nuosavybės teisė
Žemės įstatyme įtvirtinta, kad žemės nuosavybė – tai žemės savininko teisė valdyti jam priklausančią žemę, ja naudotis ir disponuoti. Šios 3 teisinės galios sudaro žemės nuosavybės teisės turinį.
Valdymo teisė – tai galėjimas turėti žemę savo žinioje ir daryti jai fizinį bei ūkinį poveikį (arti, sėti ir pan.). žemės turėjimas savo žinioje suprantamas ne tik fizine, bet ir juridine prasme. Pvz., jeigu žemė išnuomota ir ją naudoja kitas asmuo, žemės nuosavybės teisė išlieka žemės savininkui.
Naudojimo teisė – tai galėjimas gauti iš žemės naudą, pritaikyti naudingąsias jos savybes naudotojo poreikiams patenkinti, t.p. gauti derlių, vaisius ir žemėįs duodamas pa

ajamas.
Disponavimo teisė – tai savininko galėjimas sudaryti žemės pirkimo-pardavimo, nuomos, dovanojimo, įkeitimo ir kitus sandorius, t.y. keisti žemės savininką ir teisinę jos padėtį.
Tačiau žemės valdymo teisė ir žemės naudojimo teisė yra savarankiškos teisės, kurios gali ir neįeiti į žemės nuosavybės turinį.

6. Žemės valdymo teisė
Valdymo teisė – tai galėjimas turėti žemę savo žinioje ir daryti jai fizinį bei ūkinį poveikį (arti, sėti ir pan.). žemės turėjimas savo žinioje suprantamas ne tik fizine, bet ir juridine prasme. Pvz., jeigu žemė išnuomota ir ją naudoja kitas asmuo, žemės nuosavybės teisė išlieka žemės savininkui.
Žemės valdymo teisė, kaip savarankiška teisė, reiškia, kad tam tikros valstybės institucijos valdo valstybinę žemę, nebūdamos šios žemės savininkės. Valstybės žemės savininkė yra LR valstybė, kuri suteikia valstybės ir savivaldos institucijoms valdyti valstybinę žemę patikėjimo teise. Pvz., žemės įstatyme numatyta, kad valstybinės žemės valdymo teisė yra suteikiama valstybės institucijoms, savivaldybėms, miškų urėdijoms, nacionalinių parkų administracijoms ir kitoms valstybinėms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms. Valstybinės žemės valdytojai, laikydamiesi įstatymo ir neviršydami įgaliojimų, turi teisę valdyti suteiktą valstybinę žemę ir ja disponuoti.

7. Žemės naudojimo teisė
Naudojimo teisė – tai galėjimas gauti iš žemės naudą, pritaikyti naudingąsias jos savybes naudotojo poreikiams patenkinti, t.p. gauti derlių, vaisius ir žemėįs duodamas pajamas.
Žemės naudojimo teisė, kaip savarankiška teisė, reiškia, kad privačios arba valstybinės žemės naudotojas, kuriam suteikta teisė naudotis žeme, gali šią žemę naudoti ūkinei ir kitokiai veiklai, gauti iš jos pajamas, t.p. disponuoti naudojamame žemės sklype išauginta produkcija ir pajamomis įstatyme, nuomos sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Tačiau kitaip nei žemės savininkas, žemės naudotojas be savininko sutikimo neturi teisės sudaryti žemės perleidimo sandorių, t.y. keisti teisinę žemės padėtį.

8. Žemės disponavimo teisė
Valstybinės žemės valdytojai, laikydamiesi įstatymo ir neviršydami įgaliojimų, turi teisę valdyti suteiktą valstybinę žemę ir ja disponuoti.
Privačios arba valstybinės žemės naudotojas, kuriam suteikta teisė naudotis žeme, t.p. gali disponuoti naudojamame žemės sklype išauginta produkcija ir pajamomis įstatyme, nuomos sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Tačiau kitaip nei žemės savininkas, žemės naudotojas be savininko sutikimo neturi teisės sudaryti žemės perleidimo sandorių, t.y. keisti teisinę žemės padėtį.
Valstybinės valdymo ir disponavimo teisės, palyginti su analogiškomis privačios žemės savininko teisėmis, yra ribotos. Pvz., parduoti valstybinę žemę privačion nuosavybėn gali tik apskrities viršininkas įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Kitaip disponuoti žeme be valstybinės žemės savininko sutikimo neleidžiama.

9. Žemės valdymo teisės objektas
Žemės valdymo teisės objektas yra valstybinė žemė.

10. Žemės valdymo teisės subjektas

Subjektai – valstybės ir savivaldos institucijos: valstybės ir savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos.

11. Valstybinės žemės valdymo teisės atsiradimo ir pasibaigimo pagrindai
Valstybinės žemės valdymo teisės atsiradimo ir pasibaigimo pagrindai yra valstybės įgaliotos institucijos sprendimas skirti žemę ir sudaryti jos panaudos arba nuomos sutartį, t.p. sprendimas paimti žemę visumenės poreikiams ir nutraukti jos panaudos arba nuomos sutartį.

12. Žemės naudojimo teisės objektas
Žemės naudojimo teisės objektas gali būti privati ir valstybinė žemė.

13. Žemės naudojimo teisės subjektai
subjektai – privačios ir valstybinės žemės naudotojai – Lietuvos ir užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys, valstybės ir savivaldybių institucijos.
14. Žemės naudojimo teisės įgyjimo pagrindai
Žemės naudojimo teisės įgyjimo pagrindai yra valstybinės žemės skyrimas, panauda bei nuoma ir privačios žemės nuoma. Valstybinę žemę naudoti pagal įstatymo nustatytą kompetenciją skiria ir sutartis sudaro įgaliota valstybės arba savivaldos institucija, o privačią žemę – šios žemės savininkas. Žemės naudojimo teisė pasibaigia paėmus žemę visuomenės poreikiams, pasibaigus skyrimo panaudos ir nuomos terminui, nutraukus sutartį, t.p. paėmus žemę į laisvos valstybinės žemės fondą Žemės įstatyme nustatytais atvejais ir tvarka.

15. Žemės savininkų teisės
Žemės savininkams suteikta daugiau teisių negu žemės naudotojams ir tai suprantama, nes žemės savininkų teisės išplaukia iš žemės nuosavybės teisės, o žemės naudotojų – iš prievolinės, t.y. žemės naudojimo teisės.
Suteikiamos šios teisės:1. parduoti, palikti testamentu, dovanoti, įkeisti, mainyti, išnuomoti žemę arba jos dalį, leisti laikinai ja naudotis kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims sutarčių ir įstatymų nustatyta tvarka. 2. verstis ir leisti kitiems asmenims verstis įstatymų nedraudžiama ūkine veikla privataus žemės sklypo teritorijoje: statyti pastatus ir įrenginius, melioruoti žemę, tiesti kelius, sodinti želdinius ar miškus, rengti tvenkinius, tiesti komunikacijas, laikantis servitutų ir kt. ribojimų. 3. nustatyti savo žemės sklypo sevitutus. 4. pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį įstatymų nustatyta tvarka. 5. reikalauti panaikinti arba pakeisti nustatytas žemės naudojimo, tvarkymo ar veiklos sąlygas, ribojimus, žemės servitutus. 6. naudoti ūkio reikalams (ne parduoti) žemės sklype esančias naudingąsias žemės gelmių savybes, požeminį ir paviršinį vandenį, naudingąsias iškasenas, kurių naudojimą, pardavimą ir nuomą nustato įstatymai ir norminiai aktai. Naudingąsias iškasenas, esančias privačiame žemės sklype, savininkas gali eksploatuoti ne ūkio reikalms tik gavęs leidimą. 7. disponuoti savo žemės sklype išauginta produkcija ir iš šio žemės sklypo gautomis pajamomis. 8. kreiptis į teismą arba valstybinę žemės naudojimo kontrolę vykdančią instituciją, kai pažeistos žemės nuosavybės teisės, gauti kompensaciją už šiuo pažeidimu padrytus nuostolius.

16. Žemės naudotojų teisės
Žemės savininkams suteikta daugiau teisių negu žemės naudotojams ir tai suprantama, nes žemės savininkų teisės išplaukia iš žemės nuosavybės teisės, o žemės naudotojų – iš prievolinės, t.y. žemės naudojimo teisės.
Turi teisę: 1) naudoti išsinuomotą arba paskirtą žemės sklypą savo ūkinei veiklai ir kitai veiklai, tačiau privalo laikytis žemės nuomos sutartyje arba žemės sklypo skyrimo dokumente nurodytų sąlygų ir ribojimų, jie neturi teisės leisti naudotis žeme tretiesiems asmenims be žemės savininko sutikimo; 2) naudoti ūkio reikalams žemės sklype esančias naudingąsias žemės gelmių savybes, jeigu tai yra numatyta žemės nuomos sutartyje arba žemės suteikimo naudotis dokumentuose; 3) disponuoti žemės sklype išauginta produkcija ir iš šio žemės sklypo gautomis pajamomis, jeigu kitaip nenumatyta žemės nuomos sutartyje.
Žemės savininkų teises ir pareigas konkretina ir plėtoja atskirų žemės teisės institutų normos, reguliuojančios konkrečius žemės santykius, taip pat žemės sandoriai ir sutartys. Tačiau teisių ir pareigų juridinė reikšmė nevienoda. Suteiktomis teisėmis jų turėtojai savo nuožiūra gali pasinaudoti arba nepasinaudoti. Tuo tarpu savo pareigas jie privalo vykdyti visada.
Žemės savininkų ir naudotojų teisės ir interesai ginami, taip pat ir pareigų vykdymas užtikrinamas atitinkamomis valstybės priemonėmis, įstatymų nustatyta tvarka.

17. Žemės naudotojų pareigos
Žemės įst. numatytos ir žemės naudotojų pareigos, kurios yra bendros tiek žemės savininkų, tiek ir kitų žemės naudotojų. Taip yra todėl, kad tiek žemės savininkai, tiek ir kiti naudotojai, kurie naudoja žemę ūkinei ir kitai veiklai, privalo užtikrinti tinkamą jos naudojimą ir apsaugą.
Naudotojų pareigos: 1) naudoti žemę pagal pagrindinę tikslinę jos naudojimo paskirtį; 2) laikytis žemės servitutų, specialių žemės naudojimo sąlygų ir kitų ribojimų, kurie nustatyti įstatymuose arba sutartyse; 3) racionaliai naudoti ir tausoti žemės ūkio ir rekreacines naudmenas, mišką, vandenis, naudingąsias iškasenas ir kitus gamtos išteklius bei kraštovaizdį; 4)įgyvendinti teisės normose ir sutartyse numatytas priemones žemės, miško ir vandenų apsaugai nuo užteršimo, erozijos ir nualinimo, t.p. aplinkosaugospriemones, kad neblogėtų ekologinė žemės, miško ir vandenų būklė; 5) laikytis melioracijos įrenginių ir kelių priežiūros bei eksploatavimo, miškų tvarkymo, apsaugos, naudojimo ir atkūrimo reikalavimų; 6) vykdant statybas ir eksploatuojant naudingąsias iškasenas žemės sklype, laikytis įstatymų ir Vyriausybės nustatytų reikalavimų išsaugoti derlingąjį dirvožemio sluoksnį ir atkurti pažeistas žemes; 7) naudojamuose žemės sklypuose vykdant ūkinę ir ktokią veiklą, nepažeisti kitų gretimų žemės naudotojų ir gyventojų interesų; 8) užtikrinti gyventojų teisę prieti prie paviršinio vandens telkinių pakrantės apsaugos juostomis; 9) leisti vykdyti naudojamame žemės sklype žemės gelmių tyrimus, statyti pastatus ir statinius, mokslo tikslams naudojamus įrenginius, suderinus tyrimo laiką ir nuostolių kompensavimo tvarką, taip, pat saugoti tuos įrenginius nuo sužalojimo arba sunaikinimo
Žemės savininkų teises ir pareigas konkretina ir plėtoja atskirų žemės teisės institutų normos, reguliuojančios konkrečius žemės santykius, taip pat žemės sandoriai ir sutartys. Tačiau teisių ir pareigų juridinė reikšmė nevienoda. Suteiktomis teisėmis jų turėtojai savo nuožiūra gali pasinaudoti arba nepasinaudoti. Tuo tarpu savo pareigas jie privalo vykdyti visada.
Žemės savininkų ir naudotojų teisės ir interesai ginami, taip pat ir pareigų vykdymas užtikrinamas atitinkamomis valstybės priemonėmis, įstatymų nustatyta tvarka.

18. Žemės savininkų ir naudotojų teisių ir pareigų juridinė reikšmė
Žemės savininkų teises ir pareigas konkretina ir plėtoja atskirų žemės teisės institutų normos, reguliuojančios konkrečius žemės santykius, taip pat žemės sandoriai ir sutartys. Tačiau teisių ir pareigų juridinė reikšmė nevienoda. Suteiktomis teisėmis jų turėtojai savo nuožiūra gali pasinaudoti arba nepasinaudoti. Tuo tarpu savo pareigas jie privalo vykdyti visada.
Žemės savininkų ir naudotojų teisės ir interesai ginami, taip pat ir pareigų vykdymas užtikrinamas atitinkamomis valstybės priemonėmis, įstatymų nustatyta tvarka.

19. Žemės teisė viduramžių Lietuvoje
Žemės teisės šaltiniai viduramžių Lietuvoje buvo paprotinė ir rašytinė teisė. Nagrinėjančių žemės ginčus teismų sprendimai buvo priimami ir teismo procesas vyko išimtinai pagal teisminį paprotį.
Pirmieji rašytinės teisės, ir žemės teisės, šaltiniai Lietuvoje atsirado XIV a. Pabaigoje, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila išleido savo garsiąsias privilegijas bajorams.
Žemės teisės šaltiniu laikytinas ir 1468 m. Kazimiero teisynas, kuris daugiausia reguliavo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimus bei teismo proceso klausimus. Tačiau Teisyne buvo reguliuojamas ir žemės ginčų procesas. Bajorų žemės ginčus turėjo nagrinėti pakviesti teisėjai. Teisyne galima rasti įdomių paprotinės teisės normų, reguliavusių to meto žemės ginčų nagrinėjimo procesą. Tačiau pagrindiniai rašytiniai to meto žemės teisės šaltiniai buvo visi trys Lietuvos Statutai. Statutai įtvirtino ir reguliavo žemės bei kito nekilnojamojo turto nuosavybės teisę, žemės paveldėjimo teisę ir žemės sandorius.
Žemės nuosavybė buvo pagrindinis tuometinės Lietuvos valstybės ekonominis pagrindas. Dirbama žemė, laukai, miškai ir vandenys buvo didžiojo kunigaikščio, bajorų ir bažnyčios nuosavybė. Laisvieji valstiečiai ir baudžiauninikai žemės nuosavybės teisės neturėjo. Tuo metu nebuvo žinoma ir valstybinė žemės nuosavybės teisė. Žemės nuosavybės teisės įgyjimo pagrindai buvo: 1. didžiojo kunigaikščio žemė 2. tėvonija, arba paveldėta žemė 3. užtarnauta žemė 4. pirkta žemė 5. įgyjamąja senatimi pripažinta žemė.
Atskirai reikėtų paminėti pirmąją Lietuvos istorijoje žemės reformą, pradėtą vykdyti XVI a. antroje pusėje, pavadintą Valakų reforma. Valakas – XVI a. antrosios pusės žemės ploto vienetas. Pati reforma truko 20 metų. Pagrindinis reformos tikslas buvo padidinti didžiojo kunigaikščio iždo pajamas, tolygiai paskirstyti valstiečiams prievoles.
Žemės ginčus ir bajorų civilines bylas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nagrinėjo Žemės teismas. Jis susidėjo iš teisėjo, pateisėjo ir raštininko. Kiekvieną pareigųną rinko apskrities seimelis iš vietos bajorų. Bylos buvo nagrinėjamos kolegialiai. Sprendimus buvo galima skųsti iš pradžių valdovo teismui, o vėliau – Lietuvos Vyriausiajam tribunolui.

20.Žemės teisė Lietuvoje 1918 1940 m.
Žemės teisės šaltiniai LR 1918 – 1940 metais buvo iš kitų užsienio valstybių pasisavintos teisinės sistemos, t.p. Lietuvos išleisti bendrieji ir specialieji civiliniai įstatymai, kiti norminiai aktai, kurie reguliavo to meto žemės nuosavybės, naudojimo, valdymo ir disponavimo santykius.
Susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių jos teritorijoje galiojo trijų užsienio valstybių civiliniai įstatymai. Suvalkijoje galiojo Prancūzijos (Napaleono) CK, Klaipėdos krašte – 1900 m. Vokietijos CK, o centrinėje Lietuvoje – 1840 m. Rusijos imperijos įstatymų savado dalis. Tai buvo pirmieji civilinės, kartu ir žemės teisės šaltiniai, nes reguliavo žemės ir kito turto nuosavybės santykius.
Nuo 1922 m. paprotinė teisė Lietuvoje nustojo galioti ir teismai žemės santykiams jos tiesiogiai nebetaikė, išskyrus įstatymuose, arba Vyriausiojo tribunolo išaiškinimuose nurodytus atvejus.
1920 m. rugpjūčio 11 d. įstatymu LR naudai nusavinami privatiems asmenims priklausantys: 1. miškai ir kirtimai, didesni negu 25 dešimtinės; 2. pelkės ir durpynai; 3. atvirieji, nedžiūstantys vandenys su upių srovės vieta ir ežerai; 4. žemių gelmių turtai ir mineralinių vandenų šaltiniai ir jiems eksploatuoti reikiamas žemės paviršiaus plotas.

21. Žemės teisės sovietų sąjungos okupacijos laikotarpiu
1940 m. liepos 22 d. buvo priimta nauja Lietuvos SSR Konstitucija. Tais metais Liaudies seimui priėmus deklaraciaą dėl nacionalizacijos Lietuvoje pradėta vykdyti socialistinė žemės reforma: nacionalizuota ir suvalstybinta visa žemė, panaikinta privati žemės nuosavybė. Buvusiems savininkams palikta valdyti, bet ne nuosavybės teise iki 30 ha žemės. Atimtose iš savininkų žemėse ir dvaruose įkuriami valstybiniai (sovietiniai) ūkiai. Atimta žemė buvo nemokamai dalijama bežemiams ir mažažemiams. Tuo siekta politinių tikslų, t.y. supriešinti stambius ūkinikus, bežemiu ir mažažemius valstiečius ir parodyti, kad Lietuvos kaime vyksta “klasių kova”. Dėl to žemės reforma turėjo ne ekonominių ir socialinių, bet grynai politinį pobūdį. Tačiau valstiečiai šią reformą pasitiko su nepasitikėjimu, taigi jie atsisakė jiems skirtų žemės sklypų. Prasidėjus Vokietijos – Sovietų Sąjungos karui, gautą žemę valstiečiai grąžino buvusiems savininkams. Taip bolševikinė žemės reforma pati savaime žlugo.
Nuo 1960 m. prasidėjo palaipsnis žemės ūkio gamybos kilimas. Lietuvoje atsirado kolūkiai. Tačiau ir tuo metu buvo daug problemų žemės ūkyje. Valstybė brangiai parduodavo ūkiams techniką, trašas ir kt., o žemės ūkio produkciją supirkdavo pigiai. Dėl to ūkiai ir žemdirbiai buvo išnaudojami, daugelis ūkių tiktai vos gyvavo.

22. Žemės teisė Lietuvoje 1990-2000 m.
Galima išskirti 3 pagrindinius žemės teisės raidos laikotarpius: I laikotarpis 1990-1993 metai, II – 1994- 2000 metai ir III laikotarpis – nuo 2000 metų.
Lemiamą reikšmę nacionalinės žemės teisės raidai turėjo LR Aukšč. Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1990 kovo 11 d. aktas. Tos pačios datos įstatyme buvo teisiškai deklaruotas privatinės teisės instituto atkūrimas ir tęstinumas Lietuvoje. Privatinės nuosavybės teisės atkūrimo ir tęstinumo principai konkrečiau deklaruoti LR Aukšč. Tarybos, t.y. Atkuriamojo Seimo nutarime: 1. neginčytinai pripažintas Lietuvos valstybės ir jos piliečių nuosavybės teisės tęstinumas; 2. nustatyta, kad Lietuvos piliečiai turi teisę įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka susigrąžinti jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą.
1991 m. buvo priimtas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojmąjį turtą atstatymo įstatymas. Jis suteikė teisę LR piliečiams, nuolat gyvenantiems Lietuvoje – buvusiems savininkams, jų vaikams, o vėliau ir vaikamčiams – atkurti atkurti nuosavybę į išlikusius žemę, miškus, vandens telkinius, pastatus ir kitą nekilnojamąjį turtą, kuris SSRS valdymo metais buvo nacionalizuotas.
Taip pat 1991 m. buvo priimtas Žemės reformos įstatymas, kuris reguliavo valstybinės žemės fondo sudarymą, žemės reformos vykdymą, nustatė žemės grąžinimo buvusiems savininkams, t.p. valstybinės žemės pardavimo ir nuomos eiliškumą ir tvarką.
1992 m. lapkričio 6 d. priimama nauja LR Konstitucija. Konstitucijoje greta valstybinės įtvirtinta ir privati žemės bei kito turto nuosavybė ir kapitalistinė ūkio sistema.
1994 metais buvo priimtas Žemės įstatymas, nuo tada prasidėjo antrasis žemės teisės raidos etapas, teisinis žemės santykių reguliavimas po truputį ėmė gerėti. Žemės įstatymo paskirtis – reguliuoti žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teisinius santykius ir jų apsaugą. Žemės įstatymas tapo pagrindiniu žemės teisės šaltiniu.

23. privačios žemės nuosavybės sąvoka
Žemės nuosavybės teisė yra pagr. Lietuvos žemės teisės institutas, kuris turi didelę reikšmę regulioujant visą žemės santykių sistemą. Privačios žemės nuosavybės sąvoka ar jos įgijimo ir pasibaigimo pagrindai nėra tiksliai ir išsamiai apibūdinti. Tačiau remiantis teisės literatūra galima sakyti, kad nuosavybė, tai sistema teisės normų, reguliojančių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo santykius. Tačiau dar yra suformuluota idėja (prof. P. Leono), kad privačios, t.p. kartu ir nuosavybės teisės yra amžinos ir pastovios, jų pagrindas yra įstatyme suformuluotos prigimtinės žmogaus teisės. Pgl. CK nuosavybės teisė, tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kt. asmenų teisių ir interesų valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Iš šios nuosavybės teisės sąvokos galima suprasti , kad privačios žemės nuosavybės teisė, tai visiška savininko teisė valdyti ir naudoti jam priklausančią žemę, o įstatymo paskirtis yra ginti šią teisę, reglamentuoti ir nustatyti jos įgyvendinimo sąlygas ir tvarką, kad nebūtųpažeisti kitų asmenų interesai. T.p. privačios žemės nuosavybės teisę apibūdina objektas ir subjektai. Objektas (pgl. LR CK), tai viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant jo esantys statiniai, naud. Iškasenos esančios tame žemės sklype, t.p. žemės savininkas turi teisę ir į virš jo žemės esančią oro erdvę, jeigu tokia teisė neprieštarauja įstatymams. O privačios žemės nuosavybės teisės subjektai yra jos savininkai (veiksnūs LR ir užsienio piliečiai, juridiniai asmenys, užsienio valstybių ambasados ir konsulinės atstovybės).

24. Žemės nuosavybės teisės įgijimo pagrindai ir momentas
Privačios žemės nuosavybės teisė įgyjama: pagal sandorius, paveldėjimu, įgyjamąja senatimi ir kitais įstatymo numatytais pagrindais (žemės įstatymo, žemės reformos įstatymo ir kt.). Kartu su įgyjama žeme, savininkui pereina joje esantys miškai, vandenys ir kt., t.p. pgl. naują CK ir statiniaiesantys tame žemės sklype, jų priklausiniai jeigu kitaip nenumato įstatymai ar sutartis.
Privačios žemės teisės įgyjimo momentas yra žemės sklypo kartu su jos priklausiniaisįregistravimo į nekilnojamojo turto registro data.

25. Privačios žemės nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindai
Privačios žemės nuosavybės teisė pasibaigia jeigu žemės savininkas miršta ir nėra įpėdinių, jeigu savininkas atsisako teisių į žemę savo noru, jeigu žemės nuosavybės teisė nutraukiama teismo sprendimu. Visais šiais atvejais žemė paimama į laisvos valstybinės žemės fondą. T.p. žemės nuosavybės teisė pasibaigia, kai yra sudarytas ir įregistruotas žemės perleidimo sandoris. Sandoris nutraukia buvusio žemės savininko naudojimosižeme teisę. Privačios žemės nuosavybės teisės pasibaigimas reiškia, kad buvęs savininkas netenka teisės naudotis žemės sklypu, jį naudoti ir juo disponuoti. Jeigu žemės nuosavybės teisė nutraukiama teismo sprendimu, žemės perleidimo sandorį pripažinus negaliojančiu, dėl neteisėtų žemės savininko veiksmų ar kitų asmenų, atsiranda prievolė atlyginti tuo padarytą žalą.
Jeigu sandoris, kurio remiantis buvo naudojamasi žeme, teismo tvarka pripažintas negaliojančiu ne dėl statinių savininko kaltės, statinių savininkui atlyginama žemės sklypo savininko lėšomis, CK nustatyta tvarka. Jeigu sandoris pripažintas negaliojančiu teismo tvarka dėl statinių savininko kaltės ir jam nėra suteikta teisė kitaip naudotis žeme, statinius jų savininkas gali nusikelti. Stainiai nukeliami savininko lėšomis.

26. Piliečių nuosavybės teisės į žemę atkūrimas
Piliečių nuosavybės teisės į žemę atkūrimas yra savarankiškas nuosavybės teisės įgyjimo pagrindas. Be to, teismų praktika patvirtinta, kad daugėja ginčų dėl piliečių nuosavybės teisės į žemę atkūrimo.
Piliečių nuosavybės teisės į žemę ir kitą nekilnojmąjį turtą atkūrimą reguliuoja tarpsavyje susijusių įstatymų sistema: 1997 m. LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojmąjį turtą atkūrimo įstatymas, t.p. 1997 m. LR žemės reformos įstatymas ir Žemės įstatymas. Šiuose įstatymuose ir vyriausybės nutarimuose suformuluotos materialiosios ir procesinės teisės normos, kurias privalo taikyti valstybės institucijos, pareigūnai ir teismai, įgyvendindami piliečių nuosavybės teisės atkūrimą. Tačiau taikant šias teisės normas konkrečiomis situacijomis dažnai susiduriama su daugeliu problemų. Taigi esant problemų bei ieškant jų sprendimo būdų reikia išsiaiškinti šiuos klausimus: 1. piliečių nuosavybės teisės atkūrimo įstatymų sistemos taikymas laiko, subjektų ir objektų atžvilgiu; 2. įrodymų apie turėtą nuosavybę nustatymas, tyrimas ir vertinimas; 3. teisės į turėtą nuosavybę pripažinimas ir įgyvendinimas; 4. skundų dėl nuosavybės atkūrimo sprendimas.

27. Įstatymų sistemos taikymas laiko, subjektų ir objektų atžvilgiu
Laiko atžvilgiu Žemės įstatymas, Žemės reformos įstatymas ir kt. taikomi žemei ir kitiems nuosavybės objektams, kurie buvo įgyti nuosavybėn iki 1940 metų, pgl. tuo metu galiojusius LR įstatymus.
1997 m įstatymas (LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusių nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas) taikomas tiems LR piliečiams, kurie turi teisę atkurti nuosavybę pagal šį įstatymą, t.y. turto savininkui taikomas šio įst. straipsnis; asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą; turto savininko ,kuris mirė ir nepaliko testamento arba okupacijos metais emigravo į užsienį ir ten, netekdamas LR pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams, vaikams, jeigu šie asmenys yra LR piliečiai; turto savininko vaiko, kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams; piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu arba sutartimis, kokiu rašytimiu dok., taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisės perėmėjai testamentu paliko turtą. Šie piliečiai, norintys atkurti nuosavybės teisę, turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas netaikomas atkurti juridinių asmenų, visuomeninių organizacijų, partijų, piliečių susivienijimų, t.p. religinių bendrijų nuosavybę išlikusį nekilnojamąjį turtą. Įstatymas t.p. netaikomas atkurti fizinių ir juridinių asmenų nuosavybę į kilnojamąjį turtą, akcijas, vertybiniu pop. ir pan.

28. Turėtos nuosavybės įrodymų nustatymas, tyrimas ir vertinimas
Turėtos nuosavybės įrodymai yra rašytiniai dok., nurodyti įstatymuose ir Vyriausybės nutarimuose. Rašytiniai dok., kurie patvirtina piliečių turėtos nuoavybės teisę nustatyti 1997 m. įstatymeir papildyti Vyriausybės nutarimuose. Pretendentų pateiktus dok. Nagrinėja miestų, rajonų žemėtvarkos tarnybos. Kai tarp pretendentų, norinčių atkurti žemės nuosavybę, kyla ginčas dėl to, kas buvo žemės savininkas, teismas, nagrinėdamas šį ginčą, tiria ir vertina įrodymus, vadovaudamasis CPK nustatytomis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis.
Esant keliems to paties turto savininko testamentams, nuosavybės teisė atkuriama pgl. vėliausiai sudarytą testamentą. Ta pati taisyklė taikoma ir kai yra keli nuosvybės teisę patvirtinantys dok.
Kaip piliečiai pageidauja atkurti bendrosios nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, įrodymas yra notariškai patvirtintas jų susitarimas atkurti nuosavybės teisę.
Piliečiai, kurių nuosavybės teisę arba giminystės ryšį patvirtinančių dok. nepakanka, turi teisę kreiptis į teismą dėl juridinių faktų nustatymo. Juridiniai faktai, patvirtinantys nuosavybės teisę į turėtą turtą, turi būti nustatomi teisme, kai: 1. neišliko arba išliko ne visi dok., patvirtinantys turėtą nuosavybę; 2. neišliko arba išliko ne visi giminystės ryšį patvirtinantys dok. Šie juridiniai faktai nustatomi vadovaujantys CPK normomis ypatingąja teisena.

29. Turėtos nuosavybės teisės pripažinimas ir įgyvendinimas
Turėtos nuosavybės teisė pripažįstama ir įforminama atitinkamos valstybės institucijos sprendimu atkurti nekilnojamojo turto nuosavybeę natūra arba kompensavimu.
Piliečių prašymus atkurti žemės, miško ar vandens telkinių nuosavybės teisę nagrinėja ir sprendimus priima apskrities viršininkas per 6 mėn. nuo nuosavybės teisę įrodančių ir kt. dok. Pateikimo dienos. Per tą laiką šiuos sprendimus piliečiai gali apskųsti teismui. Ginčo atveju teisė į turėtą nuosavybę pripažįstama teismine tvarka.
Turėtos nuosavybės teisę ieškinio teisena reikia pripažinti tais atvejais, kai ginčijami: 1. dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę, turinys ir priklausomybė; 2. pretendentų giminystės ryšys; 3. pirmumo teisė atkurti nuosavybės ir kt.
Kai kyla ginčas dėl teisės atkurti turėto turto nuosavybės teisę arba kai ši teisė pažeista, piliečių teisė turi būti pripažinta teismo sprendimu. Tačiau įstatymai konkrečiai nustatė, kurių nuosavybės objektų kokiomis sąlygomis gali būti atkurta nuosavybės teisė natūra, lygiaverčiu turtu arba kitais kompensavimo būdais. Dėl to priimant sprendimą, kuriuo pripažįstama tokia piliečių teisė, būtina išsiaiškinti ir teisingai taikyti šių įstatmų reikalavimus.

30. Skundų dėl nuosavybės teisės atkūrimo nagrinėjimas
Skundai dėl valstybės, savivaldybės primtų sprendimų nuosavybės teisės atkūrimo klausimais yra nagrinėjami: 1. išankstine neteismine ginčų sprendimo tvarka; 2. administracine teisena; 3. ieškinio teisena.
Išankstine neteismine tvarka skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemėnaudų tinkamumo nagrinėja apskričių viršininkai ir Žemėtvarkos ir teisės departamentas prie ŽŪM. Pastarasis nenagrinėja apskrities viršininko nenagrinėtų skundų.
Administracine teisena teismai nagrinėja skundus dėl sprendimo atkurti nekilnojamojo turto nuosavybės teisę priėmimo ar nepriėmimo, ktų neteisėtų pareigūnų veiksmų ar sprendimų esant bet kuriai nuosavybės teisės atkūrimo stadijai.
Ieškinio teisena teismai nagrinėja ginčus dėl konkretaus turto nuosavybės teisės atkūrimo ir ginčus, kai ši teisė yra pažeista. Pvz., tokia tvarka turėtų būti sprendžiami ginčai, kurie kyla dėl to, kad pgl. 1997 m. Įstatymą, piliečiai turėtų teisę atkurti nuosavybės teisę, bet negali jos įgyvendinti, nes nuosavybės teisė jau atkurta kitiems asmenims.

31. Žemės įgyjimas nuosavybėn skyrimu, sandoriais ir paveldėjimu
Žemės privačios nuosavybės įgyjimo pagrindai yra valstybinės žemės skyrimas nuosavybėn neatlygintinai, t.p. pgl. sandorius ir paveldėjimu.

32.Valstybinės žemės skyrimas nuosavybėn neatlygintinai
Privačios nuosavybės teisę į valstybinę žemę neatlygintinai skyrimo tvarka įgyja Žemės reformos įstatyme nurodyti LR piliečiai, kurie jos neįgijo pgl. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą.
Valstybinė žemė privačion nuosavybėn neatlygintinai skiriama apskrities viršininko sprendimu šiems LR piliečiams: 1. apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi, žuvusių (mirusių) tokių asmenų sutuoktiniams, o jei sutuoktinio nėra, – tėvams ar vaikams; 2. išsikeliantiems iš savininkams grąžinamų gyvenamųjų namų – žemės sklypas individualiai statybai; 3. piliečiams , kurių šeimos buvo įkeldintos į LR teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėtų ūkių tuometinėse Lenkijos ir Vokietijos teritorijose, – suteikiami žemės sklypai, bet ne didesnio ploto, negu šie asmenys turėjo anksčiau ir ne daugiau kaip 150 ha; 4. piliečiams sutinkantiems atlaisvinti asmeniniam ūkiui naudojmą žemę, kurią pageidauja susigržinti natūra jos savininkai – perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiai naudotiems, padidinti iki 30 proc. žemės sklypai; 5. činčo teisenaudojantiems žemę piliečiams miestuose.
Piliečiai, kuriems žemės sklypai privatinėn nuosavybėn gali būti suteikti neatlygintinai arba parduoti įstaymų nustatyta tvarka. Tai piliečiai, kurie: 1. naudoja žemės sklypus, įstatymų nustatyta tvarka suteiktus valstiečių ūkiui steigti ir priskirtus valstybės išperkamai žemei; 2. naudoja asmeniniam ūkiui suteiktus žemės sklypus
Valstybinė žemė privačion nuosavybėn įgyjama laikantis Žemės reformos įst nustatytos tvarkos ir eilės. Pirmiausia žemė grąžinama natūra buvusiems savininkams, paskui skiriama nuosavybėn neatlygintinai, suteikiama nuosavybėn neatlygintinai arba parduodama ir galiausiai parduodama kitiems piliečiams.
Kartu sy žemės sklypu suteikiami nuosavybėn neatlygintinai arba parduodami t.p. miškas ir vandens telkiniai.
Kai tą patį valstybinės žemės sklypą privačin nuosavybėn pageidauja įsigyti keli piliečiai, klausimas sprendžiamas, atsižvelgiant į tai, tas žemės sklypas yra išnuomotas ar laisvas. Jei žemės sklypas piliečiui buvo išnuomotas iki Žemės reformos įst. įsigaliojimo dienos, pirmumo teisę jį įsigyti privačion nuosavybėn turi nuomininkas. Kai valstybinė žemė iki Žemės reformos įst. įsigaliojimo dienos nebuvo išnuomota, ji suteikiama nuosavybėn neatlygintinai arba parduodama piliečiams aukcione.

33. Privačios žemės nuosavybės įgyjimas pgl. žemės pirkimo-pardavimo, mainų arba dovanojimo sandorius
Pgl. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, g.b. perleidžiama ir pati teisė atkurti nuosavybę į savininko turėtą žemę ar mišką. Privačią žemės nuosavybę piliečiai įgyja ir pirkdami valstybinę žemę.
Privačios žemės nuosavybės teisės įgyjimo sandoriais pagrindas yra tik tuomet, kai jie sudaryti teisėtai.
Teisę įgyti perleidžiamo pgl. sandorius žemės sklypo nuosavybę piliečiai gali tik kai jie sutinka perimti savininkui nustatytas specialias žemės naudojimo sąlygas, veiklos ribojimus ir servitutus. Jeigu perleistame žemės sklype savininkas nuosavybės teise pasilieka pastatus, statinius ar kt. nekilnojamąjį turtą, jam nustatoma servituto teisė tame žemės sklype, t.y. teisė prieti prie nuosavybės teise priklausančių objektų.
Žemės įst. nustatyti subjektai, kuriems suteikta pirmumo teisė įsigyti nuosavybėn perleidžiamą privačią žemę. Parduodant privačią žemę, esančią nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose, pirmumo teisė ją pirkti šalių sutarta kaina ir tomis pačiomis sąlygomis turi valstybė. Kai privati žemė parduodama miestuose, miesteliuose ir gyvenvietėse, pirmumo teisę ją pirkti turi valstybė gyventojų reikmėms tenkinti.
Privati žemė nuosavybėn pgl. perleidimo sandorius įgyjama vadovaujantis ne tik Žemės įstatymo, bet ir kitų specialių įst. nuostatomis.

34.privačios žemės nuosavybės įgyjimas paveldint pgl. įstatymą arba testamentą

Žemės, kaip ir kito nekilnijamojo turto, paveldėjimo sąlygas ir tvarką regulioja CK normos. Žemės, paveldėtos iki 1940m., nuosavybės teisė nustatoma pgl. iki tos datos atskirose LR teritorijos dalyse galiojusius įst.
Žemės įstatyme nustatyti ir papildomi paveldėtos žemės nuosavybės teisės įforminimo reikalavimai.
Paveldėtos žemės sklypas per 3 mėn. nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo t.b. įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Jeigu vieną žemės sklypą paveldi keli asmenys, šis žemės sklypas registruojamas visų vardu, tačiau t.b. nurodytos kiekvieno asmens bendrosios nuosavybės dalys.
Kai žemę paveldi ne LR pilietis, o kiti užsienio valstybių fiziniai bei juridiniai asmenys, t.p. LR juridiniai asmenys, jie įgyja teisę tiktai į atitinkamą pinigų sumą, gautą pardavus paveldėtą žemę. Toks žemės sklypas įpėdinio prašymu ir Vyriausybės nustatyta tvarka parduodamas jo nurodytam pirkėjui – kitam LR piliečiui arba aukcione. Tuomet išduotame paveldėjimo teisės liudijime nurodoma ne paveldėta žemė, bet pinigų suma, gauta pardavus žemę ir atskaičius pardavimo arba aukciono organizavimo išlaidas.

35. Žemės įgyjimas nuosavybėn pgl. Konstitucijos 47 str.
1996 m. birželio 20 d. buvo priimtas LR Konstitucijos 47 str. 2 d. numatyto žemės sklypo įgyjimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinis įst. Šiuo įst. nustatyti: 1. subjektai, kuriems Lietuvoje g.b. leidžiama nuosavybės teise įsigyti ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus; 2. sąlygos, tvarka ir ribojimai, kurių laikydamiesi šie subjektai gali įsigyti nuosavybėn žemės sklypą; 3. įsigyjamo nuosavybėn žemės sklypo dydžio nustatymo pagrindai.
Subjektai yra šie:1. Lietuvos nacionaliniai subjektai – tai valstybės, juridiniai asmenys, susivienijimai ir visuomeninės organizacijos; 2. užsienio subjektai – tai tokie subjektai, kurie yra iš šių valstybių: a) priklausančių ES arba valstybėms – Europos sutarties dalyvėms, įsteigusioms asociaciją su Europos bendrijomis; b) esančių šio įst. priėmimo momentu Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos arba Šiaurės atlanto organizacijos narėmis.
Užsienio subjektai – tai pirmiausia užsienio kilmės įmonės, įregistruotos Lietuvoje juridinio asmens teisėmis. 3. užsienio valstybių piliečiai, kurie verčiasi ūkine veikla Lietuvoje.
Lietuvos ir užsienio valstybių subjektai, norėdami įsigyti žemės sklypus privačion nuosavybėn pgl. šį įst., privalo raštu pateikti vyriausybei nustatytos formos prašymą, reikiamus dok. Ir gauti leidimą. Be to, LR Seimo sudaryta komisija prižiūri, ar Vyriausybė arba jos įgaliota inst. teisėtai išduoda leidimus.
Privačią žemę šiame įst. nurodyti subjektai gali įsygiti nuosavybėn pirkimo-pardavimo, mainų ir kitais būdais, kurie neprieštarauja įst. nustatytoms sąlygoms, o valstybės ir savivaldybių nuosavybėje esančią žemę jie gal įsigyti nuosavybėn tik viešo pirkimo būdu.
Žemės sklypų įgijimo privačio nuosavybėn ir perleidimo kitiems subjektams sandoriai pgl. šį įst. t.b. sudaromi raštu, įst. nustatyta tvarka ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.

36. Žemės įgijimas nuosavybėn įgyjamąja senatimi
Įgyjamoji senatis, kaip daiktinės teisės institutas, buvo žinoma jau viduramžių Lietuvoje.
Najame CK įgyjamosios senaties samprata suformuluota taip: Fizinis ar juridinis asmuo, nesantis daikto savininku, bet sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip 10 metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip 3 metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę realizuoti savo teisę į daiktą.
Nuosavybės teisė į žemę įgyjamąja senatimi atsiranda esant šioms sąlygoms: 1. žemės sklypą faktiškai valdantis asmuo neturi būti jo savininkas; 2. žemės sklypo valdymas įgytas sąžiningai; 3. žemės sklypo valdymas įgytas teisėtai; 4. žemės sklypas nenutrūkstamai valdomas ne mažiau kaip 10 netų; 5. žemės sklypas valdomas neginčytinai, t.y. savininkas nepasinaudojo galimybe įgyvendinti savo nuosavybės teisę į tą sklypą.
Žemės, nekilnojamojo turto, valdymas yra savarankiška daiktinė teisė, kuri nesutampa su nuosavybės teise.
Įgyjamoji senatis yra juridinis faktas, t.y. pagrindas atsirasti žemės nuosavybės teisei.

Leave a Comment