ĮvadasŠio darbo pagrindinis tikslas – ištirti dirbtinių kalbų atsiradimo priežastis, jų kūrimo istoriją, o taip pat tų kalbų vartojimą mūsų laikais.Dirbtinė kalba – tai tokia kalba, kuri neatsirado savaime kaip žmonių bendravimo proceso rezultatas arba to bendravimo būtina priemonė, o buvo sukurta dirbtinai tam tikslui, kad ją galėtų vartoti tam tikri žmonių sluoksniai arba visa žmonija [6, p. 24].Šiuo metu dirbtinė kalba būtų naudinga tik kaip žmones vienijanti priemonė, todėl šiame darbe dirbtinės kalbos bus nagrinėjamos būtent šiuo aspektu.Pirmas žinomas bandymas sukurti dirbtinę kalbą buvo dar II amžiuje. Šiame darbe stengiamasi išsiaiškinti, kokia situacija yra dabar, kiek įgyvendinta vieningos visoms tautoms kalbos idėja.Šia tema yra parašyta nemažai knygų, bet dauguma jų išleista prieš 15-20 metų, tad nelabai atskleidžia dabartinės situacijos. Todėl rašant šį darbą buvo daugiau remtasi Lietuvos esperantininkų sąjungos (LES) pateiktais duomenimis. Būtent Esperanto kalba šiuo metu yra labiausiai paplitusi pasaulyje dirbtinė kalba.Darbą sudaro trys dalys. Pirmojoje bus kalbama apie pagrindines dirbtinių kalbų sukūrimo būtinybės priežastis.Vėliau bus papasakota apie sėkmingus ir nesėkmingus dirbtinių kalbų kūrimo bandymus. Trečiojoje dalyje bus pasistengta atskleisti dabartinę situaciją pasaulyje ir Lietuvoje.
Ar reikalinga tarptautinė kalba?Niekas negali tiksliai pasakyti, kiek šiuo metu pasaulyje yra kalbų. Tokia situacija yra susiklosčiusi dėl skirtingų kalbininkų požiūrių į kalbas: vieni dvi panašias kalbas laiko vienos kalbos tarmėmis, kiti gi mano, kad tai yra dvi skirtingos kalbos. 1970 metais Ispanijoje vykusiame tarptautiniame kongrese kalbininkai suskaičiavo 2976 kalbas. O Vokietijoje išleistame lingvistikos žinyne pateikiamas daug didesnis skaičius – 5651 kalba. Tame pačiame žinyne dar minima, kad iš to skaičiaus apie 1500 kalbų yra mažai vartojamos arba visai nevartojamos, o iš viso gerai ištirta tik apie 500 kalbų [1, p. 8].
Iš kur atsiradusi tokia kalbų gausybė? Legenda pasakoja, kad anksčiau visi žmonės kalbėjo viena kalba ir puikiai vienas kitą suprasdavo. Tačiau kartą jie sumanė statyti aukštą bokštą, kuris siektų dangų. Babilono dievui Mardukui toks žmonių sumanymas nepatiko, ir jis sumaišė žmonių kalbas. Nuo to laiko, anot legendos, žmones skiria kalbos barjeras, o Babelio bokštas liko nepastatytas. Savo pavadinimą jis įgavo iš senosios hebrajų kalbos, kuria ,,Babel” reiškia sumaišymą. Taip pat ir kalbų gausumą dažnai vadina Babeliu.Didžiulio kalbų skaičiaus problemą žmonės pajuto labai seniai. Jie pastebėjo, kad dauguma karų įvyksta būtent tarp skirtingai kalbančiųjų žmonių. Taip pat visada iškildavo sunkumų, norint ką nors aptarti su kaimynais, kad ir to paties karo užbaigimo sąlygas. Žinoma, net tais tolimais laikais buvo vertėjų. Tačiau net ir geras vertėjas negali garantuoti tobulo vertimo. Visu pirma, tai sugaištamas vertimui laikas: visos derybos turi vykti dvigubai ilgiau. Antras aspektas yra tas, kad vertėjas, kaip ir kiekvienas žmogus, gali turėti tam tikrą subjektyvią nuomonę apie kalbamą dalyką, ir ji gali atsispindėti vertime.Yra rimtų verčiamo teksto kokybės suprastėjimo įrodymų. Petras Čeliauskas aprašo vieną eksperimentą [1, p. 205-206], kurį organizavo prancūzų kalbininkai. Prie apvalaus stalo buvo surinkta 14 geriausių vertėjų, kurių kiekvienas mokėjo kaimyno iš kairės kalbą. Jiems buvo pateiktas versti toks sakinys: ,,Alaus darymo menas toks pat senas, kaip ir žmonijos istorija”. Kada šita frazė praėjo ratu pro 14 vertėjų, ji skambėjo jau taip: ,,Nuo senų laikų alus yra vienas mėgstamiausių žmonijos gėrimų”. Ir tokie pakitimai įvyko, kai kiekvienas vertėjas vertė į savo gimtąją kalbą, o būtent tokiu atveju vertimo kokybė būna geriausia.Taigi akivaizdus bendros tarptautinės kalbos privalumas.Įvairūs tarptautinės kalbos projektaiPirmiausia žmonės planavo paversti tarptautine kurią nors iš seniau egzistavusių kalbų, tokių kaip senovės graikų arba lotynų kalbos. Tam darė įtakos tai, jog, pavyzdžiui, lotynų kalba iki XVII a. bendravo viso pasaulio mokslininkai. Tačiau šis projektas nebuvo perspektyvus, nes senovės kalbose trūko žodžių dabartinėms sąvokoms reikšti. Negana to, minėtos kalbos yra gana sunkios mokytis.Kitas žingsnis tarptautinės kalbos kūrime buvo paversti tarptautine vieną iš labiausiai paplitusių šiuometinių kalbų, t.y. anglų kalbą. Kaip žinia, anglų kalbą kaip gimtąją arba antrąją vartoja daugelis žmonių, todėl to projekto įgyvendinimas atrodė gana efektyvus. Bet tam prieštaravo filosofai-humanistai, aiškindami, kad padarius anglų kalbą tarptautine, žmonės, kuriems ji yra gimtoji, atsidurtų privilegijuotoje padėtyje kitų atžvilgiu. Be to, kai kurios šios kalbos fonemos yra sunkiai ištariamos kitakalbiams, o ką jau kalbėti apie anglų kalbos gramatiką, apie kurią patys anglai sako, kad išimčių yra daugiau negu taisyklių.Taigi anglų kalba, kaip ir daugelis kitų, yra sudėtinga mokytis. XX a. mokslininkai nustatė, jog šiuo atžvilgiu tinkamiausia būtų armėnų kalba, kurios struktūra yra aiški ir logiška.Tačiau kaip jau buvo minėta, bet kuri gyvoji kalba netinka į tarptautinės vaidmenį dėl humanistinių sumetimų.Todėl nuo XVII amžiaus antrosios pusės buvo pradėta kurti visiškai naujas dirbtines kalbas, kurios būtų kuo mažiau sudėtingos ir kuo daugiau logiškos [6, p. 33].Dirbtinės kalbos skirstomos į dvi grupes [1, p. 111]:· Apriorinės kalbos – absoliučiai dirbtinės kalbos, visiškai nesiremiančios kitomis egzistuojančiomis kalbomis;· Aposteriorinės kalbos – kalbos, kurios sukurtos perdirbant jau egzistuojančias kalbas.XVII-XVIII a. pirmenybė buvo teikiama apriorinėms kalboms, vėliau buvo suprasta, jog lengviau išmokti tą kalbą, kurios žodžių šaknys jau yra girdėtos.
Apriorinių kalbų projektaiVieni pirmųjų dirbtines kalbas bandė kurti filosofai. Tiesa, jie ne tiek kūrė, kiek stengėsi išaiškinti pagrindinius dirbtinės kalbos kūrimo principus, jos gramatikos struktūrą. Taip pat jie bandė priskirti sąvokoms matematinius ženklus, kad galima būtų jais operuoti vietoj raidyno.Prancūzijos filosofas Renė Dekartas 1629 m. paskelbė ,,filosofinės” kalbos reikalavimus [5, p. 7]. Anot jo, kalba turi būti logiška, joje negali būti jokių išimčių, gali būti tik viena linksniuotė bei asmenuotė, kiekvienas priešdėlis ir priesaga privalo turėti vieną tikslią reikšmę. R. Dekartas taip pat siūlė sąvokas žodyne sunumeruoti, kad remiantis tais numeriais būtų įmanomas bendravimas, naudojant skaitmenis.R. Dekarto projektą bandė įgyvendinti Gotfrydas Leibnicas [1, p. 105]. Jo parašytas traktatas ,,Nauji žmogaus proto tyrimai” buvo išleistas 1765 m., jau po autoriaus mirties. Viena traktato dalių ,,Apie žodžius” kaip tik ir buvo tarsi įvadas į tarptautinės kalbos idėją. Deja, projektas nėra baigtas, bet pagrindiniai aspektai buvo tokie:· sudėtiniai žodžiai sudaromi iš pirminių pagal skaičių sudarymo analogiją;· yra dvi žodžių grupės – vardažodžiai ir veiksmažodžiai;· žodžiai linksniuojami ne galūnių, bet prielinksnių pagalba;· nėra jokių linksniavimo ir asmenavimo išimčių.Kitas filosofas Džonas Vilkinsas 1668 m. paskelbė savo kalbos projektą [1, p. 106]. Jis suskirstė sąvokas į šešias grupes:· abstrakčios sąvokos;· medžiagos;· kiekybės;· kokybės;· judesiai;· santykiai.Šias grupes sudarė 40 pogrupių, kurių dėka buvo gaunami skiemenys: ba, be, bi, …, da, de, di… Priešdėlis o- reiškė priešingybę: dad – ,,dangus”, odad – ,,pragaras”.Dž. Vilkinso projekto trūkumas buvo tas, jog jis vietoj lotyniško raidyno vartojo jo paties sugalvotus ženklus.1817 m. pasirodė prancūzo Žano Fransua Siudros kalbos projektas ,,Solresol” [5, p. 8]. Autorius visus žodžius sudarinėjo iš septynių muzikos gaidų kombinacijų. Pavyzdžiui, ‘aš’ ta kalba būtų dore, ‘tu’ ir ‘jūs’ – domi, ‘mano’ – redo, ‘diena’ – doremi, ‘aš myliu’ – dore milasi. Ž. Siudros projektas turėjo didelį pasisekimą, nes Solresolo žodžius galima:
· užrašyti raidėmis;· išreikšti arabiškais skaitmenimis arba gaidomis;· ištarti;· išdainuoti arba išgroti bet kokiu muzikos instrumentu;· signalizuoti vėliavėlėmis;· pavaizduoti vaivorykštės spalvomis.Solresolo kalbą sudarė 7 vienskiemeniai žodžiai, 49 dviskiemeniai, 336 triskiemeniai, 2268 keturskiemeniai ir 9072 penkiaskiemeniai žodžiai [1, p. 109]. Keturskiemeniai žodžiai buvo paskirstyti į klases pagal pirmąją natą: do reiškė žmogų, re – šeimą ir ūkį, mi – žmogaus veiksmus ir t.t.Šis Ž. Siudros projektas turėjo didelį pasisekimą dėl savo universalumo, tačiau taip ir netapo tarptautine kalba, nes visi žodžiai buvo labai panašūs ir dėl to juos buvo labai sunku įsiminti.Aposteriorinių kalbų projektaiXVII amžiuje čekų pedagogas ir filosofas Janas Komenskis sukūrė kalbos projektą [1, p. 108], kuriame žodžiai sudarinėjami pagal raidžių simboliką: A, jo manymu, simbolizuojanti didumą, I – mažumą, L – aukštumą, O – apvalumą ir t.t. Jo siūlomame projekte veiksmažodis asmenuojant nekaitomas, bet suliejamas su lotyniškais įvardžiais:esse – ,,būti”
eges – ,,esu”tues – ,,esi”illes – ,,yra”noses – ,,esame”voses – ,,esate”illies – ,,yra”
1868 m. pasirodė vienas iš sėkmingiausių kalbos projektų ,,Universalglot” [5, p. 9]. Jo autorius prancūzas M. Piro taip apibūdino sukurtą kalbą: ,,Mes iš kiekvienos gyvos kalbos paėmėme pačius žinomiausius, būtiniausius ir lengviausiai ištariamus žodžius. Lotynų kalba tokių žodžių turi daugiausia” [6, p. 79]. M. Piro stengėsi padaryti logišką ir lengvai suvokiamą kalbą. Universalgloto kalboje priesaga in reiškė moterišką giminę, pavyzdžiui: son – ‘sūnus’, sonin – ‘duktė’. Tačiau M.Piro projekto, kaip ir daugelio kitų, pasaulio visuomenė nepriėmė.1880 metais Bavarijos klebonas Johanas Šlejeris sukūrė ,,Volapiuk” kalbą [5, p. 9]. Ši kalba yra iš dalies apriorinė, iš dalies aposteriorinė. Žodyno pagrindą sudaro anglų kalbos šaknys, tačiau jie J. Šlejerio buvo pakeisti gan smarkiai. Pavyzdžiui, anglų kalbos žodis compliment virto plim, diplome – plom. J. Šlejeris netgi keitė šalių pavadinimus: Amerika – Melop, Afrika – Filop, Rusija – Lusän. Volapiuko kalbos privalumai: žodžių daryba – sisteminga, sintaksė – paprasta, rašyba – fonetinė. Pats žodis volapiuk buvo sudarytas iš angliškų žodžių world (‘pasaulis’) ir speak (‘kalbėti’).
Ši projektą lydėjo didelė sėkmė. Nepraėjus ir 10 metų po volapiuko kalbos sukūrimo, buvo rengiami pasauliniai šios kalbos kongresai, skirti šios kalbos pavertimo tarptautine projekto įgyvendinimo aptarimui. Pažymėtina, jog viešbučių, kuriuose apsistodavo volapiukininkai, personalas taip pat mokėjo šią kalbą [5, p. 10].Tačiau šio projekto sėkmė nutrūko beveik taip pat staigiai, kaip prasidėjo. Priežastis buvo J. Šlejerio nenoras leisti kitiems tą kalbą modifikuoti, ir tas apribojimas kaip tik sustabdė kalbos vystymąsi ir panaikino jos gyvybingumą.Bet volapiuko kalbos pasisekimas, kad ir neilgas, įrodė, jog tarptautinės kalbos sukūrimas yra realiai įmanomas.Vėliau buvo įvairių bandymų sukurti atskirą naują kalbą volapiuko pagrindu. Kiek didesnį pasisekimą iš tų kalbų turėjo abato Maršano sukurta dilpoko kalba (1898 m.) [5, p. 11]. Pagrindinis dilpoko privalumas prieš volapiuką buvo mažiau deformuotos žodžių šaknys. Be to, dilpoko kalboje buvo daug tarptautinių žodžių. Pavyzdžiui, nesunku atspėti, ką reiškia sakinys Face ese mirel of sele (‘Veidrodis yra sielos veidrodis’). Bet dilpoko visuomeninis pripažinimas buvo tik šešėlis tos sėkmės, kokią kadaise turėjo volapiukas.1887 m. tarptautinės kalbos sukūrimo problemą sprendusi JAV filosofų sąjunga paskelbė reikalavimus tokiam projektui [5, p. 12]:· rašyba turi būti fonetinė;· balsių sistemą turi sudaryti tik penki garsai – a, e, i, o, u;· abėcėlė turi būti lotyniška;· gramatika turi būti maksimaliai paprasta;· žodyną turi sudaryti indoeuropiečių, ypač lotynų, kalbų žodžiai.1887 m. Varšuvos akių gydytojas Liudvikas Lazaris Zamenhofas, pasivadinęs daktaru Esperanto, t.y. ‘turinčiu viltį’, išleido knygelę ,,Lingvo internacia”. Ši kalba iki mūsų dienų turi didžiausią pasisekimą, todėl apie jos kūrėją ir kūrimo istorija bus papasakota išsamiau.L. Zamenhofas gimė 1859 m. Bialistoke. Dar vaikystėje jis pajuto, kiek problemų žmonėms atneša daugiakalbystė, todėl dar mokydamasis gimnazijoje pradėjo kurti naują kalbą. Vėliau L. Zamenhofas išvažiavo studijuoti į Maskvą, o grįžęs rankraščių nerado [5, p. 16]. Tad teko kalbą kurti iš naujo. Iš pradžių L. Zamenhofas sudarydavo labai trumpus žodžius, kaip ab, ad, bab. Tačiau greitai jis suprato, kad su niekuo nesiasocijuojančius žodžius, kad ir trumpus, yra daug sunkiau įsiminti. Todėl ,,Daktaras Esperanto” pradėjo remtis prancūzų, rusų, lenkų, anglų kalbų šaknimis. 1 diagrama [1, p. 180] parodo, kiek iš kokios kalbos žodžių buvo paimta. Yra vienas žodis, turintis tik lietuvišką kilmę: tuj ,,tuoj”.Diagrama 1. Universaliojo žodyno šaknų atpažįstamumo diagrama
Esperanto kalbos atsiradimą lydėjo didelė sėkmė ne vien dėl jos paprastumo (tėra tik 16 taisyklių, nėra jokių išimčių), bet ir dėl to, jog L. Zamenhofas, skirtingai nuo volapiuko autoriaus J. Šlejerio, nesistengė kalbos pasisavinti ir leido kitiems ją modernizuoti. Išleistame vadovėlyje jis pareiškė: ,,Tarptautinė kalba, kaip ir bet kuri nacionalinė, yra visuomenės nuosavybė, todėl autorius visam laikui atsisako bet kokių asmeninių teisių į ją” [1, p. 158].1903 m. italų matematikas Džiuzepė Peanas paskelbė supaprastintos lotynų kalbos projektą ,,Latino sine flexione” (,,Lotynų kalba be galūnių”) [1, p. 116]. Šios kalbos žodynas yra lotyniškas, bet daiktavardžiai ir įvardžiai yra įnagininko linksnio, jų daugiskaitą parodo skaitvardžiai, o veiksmažodžiams vartojamas lotyniškų analogų bendraties kamienas:ama ,,mylėti” nuo lotyniško amarehabe ,,turėti” nuo lotyniško habere1909 m. Dž. Peanas buvo išrinktas Tarptautinės kalbos akademijos direktoriumi, ir nuo to laiko jo sukurta kalba, šiek tiek reformuota ir gavusi vardą Interlingva, tapo oficialia Akademijos kalba. Tačiau Dž. Peanui mirus, o vėliau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Akademija po truputį nustojo veikti.1922 m.vokiečių kilmės estas Edgaras fon Valis paskelbė savo kalbos projektą, kurį pavadino okcidentaliu [5, p. 13]. Vėliau ši kalba buvo pervardinta į interlingvę. Šitoji kalba buvo sudaryta Vakarų Europos kalbų pagrindu ir buvo labai sisteminga. Pavyzdžiui, visi jos prieveiksmiai turėjo galūnę -men, visos bendratys – -ar, -er, -ir.1924 m. JAV buvo įkurta Tarptautinės pagalbinės kalbos asociacija (International Auxiliary Language Association – IALA) [5, p. 14]. Tos asociacijos veiklą finansiškai rėmė įvairūs pasaulio milijonieriai. Toji organizacija paskyrė specialiąją JAV ir Europos mokslininkų grupę, kuriai buvo pavesta sukurti tarptautinę kalbą. 1951 m. buvo paskelbtas naujas projektas ,,Interlingua” [5, p. 14], kurį kartais vadina ,,Interlingua-IALA”, kad nebūtų painiojama su Dž. Peano sukurta kalba. Ta kalba yra sudaryta romanų ir anglų kalbų pagrindu. Visgi ,,Interlingua-IALA” kalba buvo vertinama gana skeptiškai, nes ji labai panaši į interlingvę (okcidentalį). Negana to, ji nėra tobula paprastumo atžvilgiu: kai kurios raidės skirtingose pozicijose tariasi skirtingai, kalbos dalys neturi postovių galūnių, nėra pastovaus kirčio [1, p. 120].
1932 m. Č. Ogdenas paskelbė supaprastintą anglų kalbos modelį ,,beisik ingliš” (Basic English) [1, p. 93]. Toje kalboje mažiau kaip 1000 žodžių. Aišku, meninių kūrinių ta kalba parašyti beveik neįmanoma (nors Č. Ogdenas specialiai išleido knygą ,,Nacijos ir pasaulis”, kurioje pavartojo tik 365 žodžius, tuo pasiekdamas kalbos skurdumo rekordą), bet ji buvo siūlyta kaip mokslo ir technikos tarptautinė kalba. Aišku, kad šis siauros srities projektas visuomenės nesudomino.Be garsinių kalbų buvo bandoma kurti ir pazigrafiją, t.y. tarptautinį raštą. Buvo keli pazigrafijos projektai, bet visų esmė – žodžių užrašymas hieroglifais. Šis projektas nebuvo perspektyvus dėl sudėtingo hieroglifų įsiminimo. Vis dėlto nauda iš tokių projektų yra. Tai bendros tarptautinės piktogramos, kurios praverčia stotyse, parduotuvėse, kitose viešose vietose, o akivaizdžiausias jų naudingumo pavyzdys – vienodi kelio ženklai visame pasaulyje.XX amžiaus viduryje atsiradus kompiuteriams, buvo pradėta kurti kompiuterinius vertėjus. Bet jie nesulaukė didelio pasisekimo, nes negalėjo išversti teksto ryškiai ir aiškiai, kadangi vertė pažodžiui. Štai ką rašo apie tokią idėją P. Čeliauskas [1, p. 72]:,,Pasakojama, kad pas vertimo mašinos kūrėjus lankėsi tuometinis JAV prezidentas Duaitas Eizenhaueris. Paprašytas paegzaminuoti ,,protingą” mašiną, mokančią 1500 žodžių ir galinčią versti iš anglų kalbos į rusų, prezidentas pasiūlė frazę: out of sight, out of mind, kurios prasmė tokia: iš akių – ir iš atminties. Mašina žaibiškai išvertė: nematomas idiotas. Sumišę mašinos kūrėjai paprašė prezidento sugalvoti ką nors paprastesnio, ir jis pateikė sakinį iš Biblijos: the spirit is willing, but the flesh is weak – ,,dvasia yra stipri, bet kūnas – silpnas”. Ir mašina vėl prajuokino savo vertimu: ,,degtinė laikosi gerai, bet mėsa sugedo”. Vadinamieji sparnuoti posakiai, daugiareikšmiai žodžiai sudaro sunkumų ir žmogui vertėjui, o mašina, matyt, iš viso jų neįveiks.”Rašant šį darbą, buvo pabandyta išversti tas pačias frazes, naudojant šiuolaikinę kompiuterinę vertimo programą . Vertimo rezultatai, kaip ir buvo tikėtasi, skyrėsi nuo aukščiau aprašytųjų, tačiau vargu ar labai pagerėjo. Pirmąją fraze kompiuteris išvertė: ,,už akiračio ribų, iš nuomonės”, o antroji skambėjo taip: ,,dvasia nori, bet kūnas silpnas”. Taigi ir šiais laikais technikos pasiekimai pilnai išspręsti kalbinės problemos negali.Dirbtinių kalbų vartojimas pasaulyje ir LietuvojeXX amžiaus pradžioje Dž. Peano sukurta interlingva buvo leidžiami keli žurnalai: ,,Discussiones”, ,,Schola et vita”. Ši kalba buvo vartojama matematikoje, astronomijoje. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo, kaip jau buvo minėta, nutrūko Tarptautinės kalbos akademijos veikla, o su ja ir pati interlingva buvo pamiršta.1928 m. buvo įkurta Okcidentalininkų sąjunga ir akademija, kuri populiarino E. fon Valio sukurtą okcidentalio (interlingvė) kalbą. Buvo leidžiami žurnalai ,,Kosmoglott” (1922-1926) ir ,,Cosmoglotta” (1927-1981). Šiuo metu interlingvės kalbos žinovų dar esama Šveicarijoje, Čekijoje.1955 m. buvo įkurta pasaulinė interlingvos (Interlingua-IALA) šalininkų asociacija. Šia kalba buvo organizuojami įvairūs medikų pasauliniai kongresai: kardiologų (Niujorke 1954 m.), pediatrų (Sirakūzuose 1954 m.). 1975 m. duomenimis, 23 pasaulio šalyse buvo 200 interlingvistų: JAV – 33, Danijoje – 28, Lenkijoje – 28, Švedijoje – 20, TSRS – 5, VDR – 1 [5, p. 15]. Dar prieš penkiolika metų interlingvos kalba buvo leidžiami žurnalai ,,Scentia International”, ,,Revista de interlingua”, vadovėliai, žodynai, grožinė literatūra. Apie dabartinę situaciją informacijos, deja, rasti nepavyko.Kaip jau buvo minėta, bene vienintelė dirbtinė kalba, kurią šiuo metu galima laikyti tarptautine, yra esperanto kalba.1908 m. buvo įkurta Pasaulinė esperantininkų asociacija, kuri sėkmingai veikia ligi šiol. Šiuo metu į jos sudėtį įeina 117 šalių atstovai [4]. Ši Asociacija ypač didelį dėmesį skiria toms šalimis, kuriose esperanto kalba dar nėra populiari, kur dar nėra nuosavų esperantininkų sąjungų. Leidžiama labai daug įvairių leidinių esperanto kalba, į ją išverčiami literatūriniai kūriniai.
Lietuvoje nuo 1919 m. veikia Lietuvos esperantininkų sąjunga (LES), kurios centrinė būstinė yra Kaune, o Vilniuje veikia jos atstovybė. Be to, įvairiuose Lietuvos miestuose veikia apie 15 esperantininkų klubų [2, p. 2].LES leidžia mėnesinį žurnalą ,,Litova Stelo” (,,Lietuvos žvaigždė”). Kaune veikia Sąjungos biblioteka.Esperanto kalba yra dėstoma Šiaulių, Klaipėdos universitetuose, Kauno technikos universiteto Panevėžio fakultete, Vilniuje veikiančiame Maskvos valstybinio industrinio universiteto neakivaizdiniame filiale bei Tarpvalstybinio universiteto ,,Rutenija” Vilniaus skyriuje.Reguliariai organizuojami pasauliniai esperantininkų kongresai. Pabrėžtina, jog jie nėra vien kalbinio pobūdžio. Atskirai organizuojamos stovyklos vaikams-esperantininkams, kongresai medikams, kitiems mokslininkams.Tačiau esperanto kalba taip ir nėra oficialiai pripažinta tarptautine.IšvadosDarbe stengtasi išnagrinėti dirbtinių kalbų atsiradimo būtinumo priežastis. Svarbiausia iš jų – suvienyti žmones, pašalinti kalbos barjerą tarp skirtingų tautų žmonių.Rašant darbą, daug dėmesio skirta žinomiausių tarptautinių kalbų projektų aprašymui, pagal galimybes pateikta tų kalbų gramatikos bei leksikos pavyzdžių. Per visą dirbtinių kalbų kūrimo istoriją sėkmingiausias projektas – daktaro L. Zamenhofo sukurta esperanto kalba. Būtent toji kalba labiausiai tinka į tarptautinės vaidmenį paprastumo ir sistemingumo atžvilgiu, daug įtakos jos plačiam paplitimui turėjo autoriaus neprieštaravimas kalbos modernizavimui.Kai kurios dirbtinės kalbos turėjo tikrai didelį pasisekimą. Darbe minima, kaip ir kada dirbtinės kalbos buvo vartojamos, kurių sėkmė buvo ilgėlesnė.Visgi dirbtinės kalbos netapo populiarios. Esperanto kalba buvo itin propaguojama Sovietų Sąjungoje kaip tinkamiausia kalba vienyti žmones, siekiančius socialistinės idėjos įgyvendinimo. Tačiau SSRS suirus, žlugo ir tarptautinės kalbos idėja.Dabartiniais laikais pasaulyje viešpatauja ne kuri nors dirbtinė, bet gyvosios didžiųjų šalių kalbos, ypač anglų kalba.