Kas gi iš tiesų yra filosofija? Ką gi reiškia filosofuoti? Ir su kuogi yra siejama filosofija? Tas, kuris klausia, ką reiškia filosofuoti, ir bando atsakyti, užsiima vien filosofija. Tai ne įvadinis, o svarbiausias filosofijos klausimas: jis veda į pačią filosofijos šerdį. Nieko negalima pasakyti apie filosofijos ir filosofavimo esmę nekalbėdamas apie žmogaus esmę. Būtent ši mintis ir atidengia filosofijos šerdį.Ką reiškia filosofuoti? Yra filosofinis klausimas. Filosofinio klausimo esminė ypatybė yra ta, kad atsakymas į jį neateina kaip “nugludinta tiesa”.Filosafavimas yra veiksmas, kuriuo peržengiamos grynojo pasaulio ribos. Tad pirmiausia reikėtų apibrėžti, ką reiškia posakis “ darbo pasaulis”.Darbo pasaulis yra vartojimo, tikslingumo, rezultatų, darbo dirbimo pasaulis. Jį valdo tikslas – sukurti “visuotinę gerovę”. Tai darbo pasaulis, darbo kaip naudingos veiklos prasme. Darbo procesas yra “visuotinės gerovės” įgyvendinimo procesas. Darbo pasaulis vis labiau grasina tapti visu mūsų pasauliu. Jo užmačios vis auga ir auga, jis vis labiau pasiglemžia visą žmogiškąją būtį. Gana peržengti, tiek viduje, tiek išorėje, čia pat esančią ribą, ir pateksime į tokį darbo pasaulį, kuriame, savaime suprantama, nebeliks nei tikros filosofijos, nei tikrojo filosofavimo. Taigi tarkime, kad filosofinio veiksmo esmė yra ne priklausyti tam reikmių ir sumanumo, poreikių ir pelno, “visuotinės gerovės” pasauliui, o būti jam iš pricipo nebendramatišku. Galima tvirtinti, kad dabartinę filosofijos būklę labiau ženklina ši įtampa, grėsmė, kylanti iš absoliutaus darbo pasaulio, negu jos pačios turinys. Kuo labiau kasdienis darbo pasaulis pasiglemžia žmogų, tuo labiau filosofija neišvengiamai įgyja keistenybės, vien intelektualios prašmatnybės ar netgi netikro ir atsakomybės nereikalaujančio dalyko pobūdį.Kasdieninis darbo pasaulis, kuriame reikia paplušėti, reikia įgyvendinti labai konkrečius tikslus, perspektyvas, kurias reikia užmatyti pastabia, savo aplinką fiksuojančia akimi. Darbo pasaulis yra svarbi žmogaus pasaulio dalis, juk jame sukuriami fizinės egzistencijos pagrindai, be kurių joks žmogus negali filosofuoti.
Klausimas, kodėl apskritai yra būtis, o ne niekas? Ištarus šį klausimą, žengiamas žingsnis, kuris transcenduoja darbo pasaulį ir peržengia jo ribas. Ir mylintysis peržengia darbo pasaulio reikmių raizgalynę, taip pat ir tas, kuris, patirdamas egzistencijos sukrėtimą, prieina būties ribas, pvz. jausdamas artėjančią mirtį. Visi pagrindiniai žmogaus elgesio būdai tarpusavyje yra natūraliai susiję: filosofinis, religinis, santykis su pasauliu, atsiveriantis per meilę, mirties artumą ar kitą. Grynajame darbo pasaulyje visi išėjimo iš jo būdai ir formos turi merdėti t. y. turėtų merdėti, jei tik būtų įmanoma visiškai sunaikinti žmogiškąją prigimtį, kur nėra vietos mūzoms, kur meilė ir mirtis nebesukrečia, nes tampa lėkštos ir banalios, ten neklesti nei filosofija, nei filosofavimas. Filosofija yra netinkama vartoti tiesioginės naudos ir pritaikymo prasme – tai viena. Antra, ji neleidžia savęs panaudoti, ji netinkama vartoti už jos pačios esantiems tikslams, ji pati sau tikslas. Filosofija yra aristokratiškas žinojimas; ne “naudingos” žinios, o “laisvas” žinojimas. Tačiau ta laisvė reiškia, kad filosofinį žinojimą įteisina ne jos naudingumas ir pritaikomumas, ne jos socialinė funkcija, ne tarnavimas “visuotinei gerovei”. Filosofija nuo seno yra traktuojama kaip laisviausias iš laisvųjų menų. Taigi yra vienas ir tas pats, ar sakysiu, kad filosofinis veiksmas peržengia darbo pasaulio ribas, ar kad filosofinės žinios yra netinkamos vartoti, ar kad filosofija yra “laisvasis menas”.Specialieji mokslai yra ta prasme “laisvi” tiek, kiek jie yra filosofiški, kiek jie dalyvauja filosofijos laisvėje. Vertindami savo pačių požiūriu, specialieji mokslai iš esmės yra labai gerai “pritaikomi kokiems nors tikslams”, jie daugiausia susiejami su “kokia nors darbu pasiekiama nauda”. Negalima tvirtinti, kad tarp visuotinės gerovės įgyvendinimo ir kurioje nors šalyje dėstomos filosofijos nebūtų visiškai jokio ryšio. Tačiau tai, kas savyje turi savo prasmę ir tikslą, kas pats yra tikslas, to negalima paversti priemone kitam tikslui pasiekti. Tas nepanaudojamumas, toji filosofavimo laisvė ir yra svarbiausias; yra labai glaudžiai susijusi su teoriniu filosofijos pobūdžiu. Filosofavimas yra grynai pasyvaus žvelgimo į tikrovę forma. Toje tikrovėje patys daiktai yra matas, siela juos tik priima. Kur būtybę žvilgsnis aprėpia filosofiniu būdu, ten klausiama “grynai filosofiškai”: tokiame klausime nėra nieko praktiška, jis neketina ką nors keisti ir todėl pakyla virš bet kokio tikslingumo. “Teoriškas” būtent ta pilna prasme, t. y. grynai pasyviai žvelgiantis, neketinantis nė per plauką keisti daiktų, priešingai, pasiruošęs valios pritarimą arba nepritarimą padaryti priklausomą nuo būties tikrovės, kuri išsako save esmės pažinime, “teoriškas” tąja pirmaprade prasme žmogaus žvilgsnis bus tik tada, kai būtybė, pasaulis jam reikš ką kitą ir daugiau negu lauką, medžiagą, žaliavą žmogaus veiklai. Visiškai teoriškai į tikrovę galės žvelgti tik tas, kuriam pasaulis tam tikra prasme yra pagarbos vertas dalykas. Tik tokioje dirvoje veši tai, kas yra “grynai teoriška”, o tai ir yra filosofijos esmė. Tai lemiamas ir giliausias ryšys, kuris iš vidaus sukuria filosofavimo laisvę, tuo būdu ir patį filosofavimą.Tikroji filosofija paremta įsitikinimu, kad tikrasis žmogaus turtas yra ne poreikių tenkinimas ir ne tai, kad mes “taptume valdovais bei šeimininkais”, o tai, kad įstengtume matyti visetą to, kas yra. II DALIS:Kas filosofuoja, tas peržengia kasdieninio darbo pasaulio ribas. Taigi klausiame toliau: kur patenka filosofuojantis, transcenduodamas darbo pasaulį žmogus? Jis be abejo, peržengia tam tikrą ribą. Kas už tos ribos? Ir kaip santykiauja sfera, į kurią skverbiasi filosofinis veiksmas, su pasauliu, kurį minėtasis veiksmas veikia ir peržengia? Ar, pvz. toji sfera yra “tai, kas tikra”, o darbo pasaulis “tai, kas netikra”? O gal ji “visuma”, supriešinta su dalimi? Ar ji yra tikrovė, supriešinta su iliuzine šešėlių tikrove? Kad ir kaip atsakinėtume į šį klausimą, vis dėlto abi sritys – darbo pasaulis ir anoji sfera, į kurią, peržengdamas darbo pasaulio ribas, skverbiasi filosofinis veiksmas – yra žmogaus pasaulis, kuris neabejotinai yra daugiasluoksnė struktūra.Koks yra žmogaus pasaulis? Tai to, kas gyva, gyvos būtybės, esmė yra būti ir gyventi pasaulyje, “savo” pasaulyje, turėti pasaulį. Būti gyvam reiškia būti pasaulyje. Santykis tikrąja žodžio prasme užsimezga viduje ir yra nukreipiamas į išorę. Santykis būna tik ten, kur yra vidus, taigi ten, kur yra tas dinamiškas centras, iš kurio kyla visas veiksmas ir su kuriuo nepaprastai glaudžiai susijęs visas imlumas ir kęsmas. “Vidus” yra gebėjimas to, kas iš tikrųjų yra, turėti santykį su išore, “vidus” reiškia gebėjimą turėti santykį ir įtraukti į santykį. Pasaulis reiškia tą patį, ką ir santykių laukas. Tik gebanti santykiauti būtybė, tik būtybė, turinti vidų, t.y. tik gyva būtybė turi pasaulį; tik jai lemta būti santykių lauke.Pirma, pasaulis yra santykių laukas. Turėti pasaulį reiškia būti santykių lauko centru ir nešėju. Antra, juo sudėtingesnė yra vidų turinti būtybė, tai reiškia. Juo platesnis yra gebėjimas santykiauti, tuo sudėtingesnis yra tos būtybės santykių laukas; kitaip tariant, juo aukštesnėje tikrovės pakopoje stovi būtybė, tuo platesnis, aukštesnio laipsnio yra pasaulis. Aplinka dar nėra pasaulis.Žemiausias yra augalo pasaulis, jo erdvė yra apribota betarpiško sąlyčio. Būdamas aukštesnės pakopos gyvūno pasaulis atitinka didesnį gyvūno gebėjimą santykiauti. O gyvūno gebėjimas santykiauti ir įtraukti į santykius yra didesnis ta prasme, kad gyvūnas gali suvokti juslėmis. Regėjimu apdovanotas gyvūnas iš tikrųjų nemato ir net negali matyti visų regimų savo aplinkos daiktų. Aplinka dar nėra pasaulis. Gyvūno santykių laukas yra ne jo terpė, bet dar ir ne “pasaulis”, tai jo “aplinka” – pasaulis, iš kurio kažkas išimta, prie kurios jos šeimininkas sykiu ir pritaikytas, ir joje uždarytas. Mūsų žmogiškasis pasaulis “jokiu būdu negali pretenduoti būti realesnis negu gyvūnų aplinka”; kad žmogus, kaip gyvūnas, iš esmės lygiai taip pat yra ribojamas savo aplinkos. Taigi ir žmogus negalįs suvokti to, kas yra už jį supančios aplinkos, ir netgi “ieškodamas surasti”. Vakarų filosofijos tradicija dvasinio pažinimo galią suvokė, netgi apibrėžė kaip galią santykiauti su esančių daiktų visetu. Dvasios esmę nusako, ne tiek nematerialumo požymis, kie tai, kad ji yra pirminė: tai į būties totalumą nukreipta santykiavimo galia. Dvasia reiškia tokią talpią ir erdvią galią, kad jai pavaldus santykių laukas iš esmės perauga aplinkos ribas. Dvasios prigimtis yra tokia, kad jos santykių laukas yra pasaulis: dvasia turi ne aplinką, o pasaulį. Dvasiškos būtybės prigimtis yra, tokia, kad ji išsiveržia iš aplinkos ir panaikina prisitaikymą ir uždarumą.Turėti dvasią, būti dvasia, būti dvasiškam – visa tai reiškia egzistuoti visoje tikrovėje, priešais būties totalumą.Žmogus kitaip negu gyvūnas, nėra įspraustas į aplinką, žmogus yra nuo aplinkos nepriklausomas ir atviras pasauliui. Dvasios esmė yra galia suvokti pasaulį.Dvasios esmė yra ne tik tai, kad jos santykių laukas yra visų esančių daiktų visuma, bet ir esančių daiktų esmė yra tai, kad jie yra dvasios santykių lauke.Dvasinę būtybę atitinkąs pasaulis yra esančių daiktų visuma. Dvasia yra gebėjimas suvokti būties totalumą – ir pačių esančių daiktų esmė – būti būtybe reiškia būti susietam su dvasia.Gyvūnas todėl yra įspraustas į aplinkos iškarpą, kad daiktų esmė jam lieka paslėpta.Žmogaus pasaulis yra tikrovės visuma, žmogus gyvena ir esančių daiktų visumoje, akis į akį su šia visuma. Žmogus nėra gryna dvasia. Filosofuoti reiškia štai ką: patirti, kad tiesioginių gyvenimo tikslų formuojamą mus supančią kasdienę aplinką gali supurtyti, netgi turi supurtyti nerimą keliantis “pasaulio” šauksmas, totalios, amžinąsias daiktų esmes atspindinčios tikrovės šauksmas. Filosofuoti reiškia: žengti žingsnį iš darbo pasaulio aplinkos iškarpos. Tai žingsnis, vedantis į namų praradimą, nes žvaigždės nėra stogas. Tai toks žingsnis, kuris visada leistų sugrįžti atgalios, nes ilgą laiką žmogus negali taip gyventi.Filosofuoti reiškia nukreipti žvilgsnį į pasaulio totalumą. Filosofinio klausimo ypatumas ir skirtybė yra tai, kad negalima kelti, svarstyti, į jį atsakyti taip, kad jame tuo pat metu neišnirtų “Dievas ir pasaulis”, t. y. visuma to, kas yra.