Žemės servitutai

1024 0

MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO
TEISĖS FAKULTETO
VIEŠOSIOS TEISĖS INSITUTAS

TEISĖS FAKULTETO
IŠTĘSTINIŲ STUDIJŲ TEISĖS PROGRAMOS

ŽEMĖS SERVITUTAI
Rašto darbas

TIKRINO: 

VERTINIMAS: . . . . . . . . . .

Vilnius, 2018

TURINYS

ĮVADAS..............................3

1. SERVITUTO SAMPRATA IR RŪŠYS.............................4-6

2. ŽEMĖS SERVITUTO NUSTATYMO PAGRINDAI.......................6-9

3. NUOSTOLIŲ ATLYGINIMAS..............................9-11

4. ŽEMĖS SERVITUTO PASIBAIGIMAS...........................11-12

IŠVADOS..............................13

LITERATŪRA..............................14

ĮVADAS

Žemė yra ypatingas nekilnojamasis turtas, kurio negalima sutapatinti su kitais daiktais ir turtu, nes žemė iš esmės yra nesunaikinama, turi savybę atsinaujinti, duoti derlių, yra pagrindas visuomenei, vandens telkiniams, miškams, augalijai ir gyvūnijai egzistuoti ir vystytis. Žemės savininkas, naudotojas ar valdytojas, negali su žeme elgtis kaip nori, jis privalo vykdyti jos tinkamo naudojimo ir apsaugos reikalavimus, visuomenės interesais laaikytis tam tikrų ribojimų ir draudimų.

Pastaraisiais dešimtmečiais žemės santykiai vystosi labai sparčiai. Šių santykių sparta neabejotinai yra susijusi su 1990 m. Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimu ir privačios nuosavybės teisės į žemę atsiradimu. Pažymėtina, kad teisės aktai, reglamentuojantis žemės reformos vykdymo procedūrą ir naujų žemės sklypų formavimo ir tvirtinimo taisykles 1991-2001 metų laikotarpiu, daug kartu buvo keičiami, ko pasekoje, minėtu laikotarpiu, šie teisės aktai neužtikrino žemės reformos tikslo ir asmenų teisių dėl racionalaus ir tinkamo žemės naudojimo. Žemės reformos pradžioje, t. y. nuo 1991 m. ikki 1996 m. žemės sklypai formuojami pagal preliminarius žemės reformos projektus, kuriuose žemės sklypų, statinių, inžinierinių tinklų ir įrenginių eksploatacijos ir tinkamo naudojimo užtikrinimo klausimas, nustatant žemės servitutą, dažniausiai net nebuvo svarstomas. Tai tapo priežastimi, dėl kurios praktikoje atsirado daug kliūčių ir

r teisminių ginčų susijusių su žemės sklypu naudojimu bei statinių, kitų inžinierinių įrenginiu eksploatavimu. Privačios nuosavybės teisės atsiradimas į žemę, kai kuriais atvejais, sukėlė susirėmimus tarp privačių žemės sklypų savininkų interesų ir, tam tikrais atvejais, tarp valstybės ir visuomenės, kaip visumos interesų. Todėl atsirado būtinumas nustatyti servitutus ir sureguliuoti teisės normomis iš servitutų nustatymo atsirandančius santykius, tokiu būdu išsprendžiant konfliktines situacijas tarp asmenų.

Šiame darbe pateiksiu servitutą, kaip teisinio instituto pagrindą bei atskleisiu jo esmę civilinėje teisėje.

Problema: Kokia yra servituto kaip teisinio instituto svarba?

Objektas: Žemės servituto nustatymo teisinis reguliavimas.

Tikslas: Pateikti servituto, kaip teisinio instituto pagrindą bei atskleisti jo svarbą.

SERVITUTO SAMPRATA IR RŪŠYS

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.111 straipsnio 1 dalį, servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daaikto savininko teisės naudotis apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančio daikto) tinkamą naudojimą. Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės (CK 112 straipsnio 1 dalis), todėl žemės servituto nustatymas laikytinas nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriu.

Pagrindiniai servituto požymiai:

1) servitutas gali būti nustatomas tik nekilnojamajam daiktui,

2) teisė siejama ne su asmeniu, o su konkrečiu daiktu;

3) pasikeitus tarnaujančiojo ar viešpataujančiojo daikto nuosavybės teisės subjektui, nustatytas servitutas išlieka,

4) servitutas nesusijęs su viešpataujančiojo daikto disponavimu ar valdymu, o ti

ik su jo naudojimu,

5) suteikiamos konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės, kurios objektyviai būtinos viešpataujančiojo daikto tinkamam naudojimui pagal paskirtį užtikrinti,

6) vienas servitutas negali varžyti kito servituto,

7) servitutu galima varžyti svetimą daiktą, o ne savo objektą,

8) servitutas negali būti dalomas,

9) servitutas negali būti nustatytas servitutui,

10) servitutas turi būti naudingas, negalima nustatyti servituto, kuris ekonomiškai nėra naudingas viešpataujančiam daiktui,

11) servituto nustatymas neatima iš tarnaujančio daikto savininko daikto naudojimosi teisių, sudarančių servituto turinį, nebent šių teisių įgyvendinimas trukdo servitutui. Šis požymis skiria servitutą nuo kitų daiktinių teisių suteikiančių teisę naudotis svetimu nekilnojamu turtu.

Svarbu, kad žemės sklypo valdymo apsunkinimas servitutu nepaneigia šio sklypo savininko nuosavybės, naudojimo ir disponavimo teisių. Žemės sklypo savininkas, po servituto nustatymo, lieka pilnateisiu žemės sklypo savininku. Jis turi teisę be jokių apribojimų atlikti nekilnojamojo turto sandorius su žeme. Tačiau sandoris bus atliktas be teisės atšaukti servitutą.

Servitutas – anksčiausiai iš visų ius in re aliena Senovės Romoje susiformavusi teisė. Pagal romėnų teisę „servitutus“ terminas reiškė vergiją, prievolę, nelaisvę, o nuosavybės teisėje – daikto vergiją, jo tarnavimą. Šio teisinio instituto atsiradimo poreikis kilo iš praktikos, pvz., paveldėtojų žemė buvo padalinta tokiu būdu, kad vieno iš jų žemės sklypas neturėjo išėjimo į kelią, todėl kito žemės sklypo savininkas turėdavo suteikti galimybę tam asmeniui pasinaudoti jo sklypu. Iš pradžių tai buvo pasiekiama sudarant su

utartis (pvz., nuomos). Tačiau šis būdas buvo nestabilus, kadangi keičiantis savininkui sutartis nustodavo galioti. Taigi reikėjo kitokiu būdu užtikrinti nuolatinį naudojimąsi kaimyniniu sklypu. Tokiu būdu atsirado servitutai, kurio naudojimo ribos priklausė nuo servituto rūšies.

Pagal objektą servitutai skirstomi į žemės ir statinių servitutus. Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje žemės servitutai apibrėžiami kaip teisė į svetimą žemės sklypą ar jo dalį, suteikiama naudotis tuo svetimu žemės sklypu ar jo dalimi (tarnaujančiuoju daiktu), arba žemės savininko teisės naudotis žemės sklypu apribojimas siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančio daikto) tinkamą naudojimą. Pagal Civilinio kodekso 4.122 straipsnį, statinių servitutu suteikiama teisė atremti viešpataujantįjį statinį į tarnaujantįjį daiktą arba pritvirtinti prie jo, įtvirtinti į tarnaujančiojo statinio sieną (konstrukciją) kablius ir kitokius pritvirtinimo dalykus, bei naudotis jais, statyti ar montuoti statinių dalis, pakibusias virš tarnaujančiojo sklypo ar statinio, uždraudžiama tarnaujančiojo sklypo savininkui statyti statinius, kurie užstotų šviesą ar esama vietovaizdį, taip pat atlikti kitus įstatymų neuždraustus veiksmus ar reikalauti iš tarnaujančiojo daikto savininko, kad jis susilaikytų nuo konkrečių veiksmų atlikimo.

Plačiausiai paplitę žemės servitutai – kelio servitutai. Noriu pabrėžti, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Civilinių bylų skyriaus 2005 m. kovo 14 d. nutartyje civilinėje byloje J. F. v. B. R. ir G. R. , Nr. 3K-3-100/2005, kat. 32.1. išaiškino Civilinio kodekso 4.117 straipsnyje esančio termino „kelias“ prasmę: „k

kelias – yra žemės ruožas ar vieta, kuria einama, važiuojama, bet tai nėra tik inžinierinis įrenginys, kurį sudaro sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraščiai, sankryžos“, kaip tai reglamentuoja Lietuvos Respublikos Kelių įstatymo 2 straipsnis (kelias – inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Kelią sudaro žemės sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraščiai, skiriamoji juosta, kelio grioviai, sankryžos, autobusų sustojimo aikštelės, poilsio aikštelės, pėsčiųjų ir dviračių takai, kelio statiniai, techninės eismo reguliavimo priemonės, želdynai, esantys kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo bei kiti įrenginiai su šių objektų užimama žeme.). Kelio servitutas viešpataujančio daikto savininkui gali suteikti įvairias teises: juo gali būti nustatoma teisė naudotis pėsčiųjų taku (CK 4.118 str.), važiuoti transporto priemonėmis (CK 4.119 str.), varyti gyvulius (CK 4.120 str.).

Kita rūšis žemės servitutų – pastatų ir įrenginių servitutai. Servituto turėtojui suteikiama teisė žemės sklypo savininko ar naudotojo žemės sklypo dalyje statyti statinius, įrenginius, sodinti augalus ir atlikti kitus darbus, kurie būtini servituto teisėms įgyvendinti. Suteikiama teisė atlikti pastatų ir įrenginių rekonstrukcijos darbus. Gali būti nustatomas statinių servitutas, suteikiantis teisę atremti viešpataujantįjį statinį į tarnaujantįjį daiktą arba pritvirtinti prie jo, įtvirtinti į tarnaujančiojo statinio sieną (konstrukciją) kablius ir kitokius pritvirtinimo dalykus bei naudotis jais, statyti ar montuoti statinių dalis, pakibusias virš tarnaujančiojo sklypo ar statinio, atlikti rekonstrukcijos darbus. Taip pat galima uždrausti žemės sklypo savininkui statyti pastatus, įrenginius, kurie užstoja servituto turėtojui šviesą ar kraštovaizdį ir atlikti kitus įstatymų neuždraustus veiksmus ar reikalauti iš tarnaujančiojo daikto savininko, kad jis susilaikytų nuo konkrečių veiksmų atlikimo.

Trečioji rūšis žemės servitutų – kiti žemės servitutai, suteikiantys teisę tiesti požemines ir antžemines komunikacijas, vamzdynus, elektros, ryšių linijas, aptarnauti jas, bei jomis naudotis. Šis sąrašas nėra baigtinis, nes visų naudojimosi teisių neįmanoma aptarti, todėl gali būti nustatyti ir kitokio turinio, įstatymams neprieštaraujantys, žemės servitutai.

ŽEMĖS SERVITUTO NUSTATYMO PAGRINDAI

Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalies nuostatas servituto nustatymo pagrindai yra: 1) įstatymai; 2) sandoriai; 3) teismo sprendimas ir 4) įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, minėti servitutų nustatymo pagrindai taikomi ir žemės servitutams.

Iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai. Servitutus nustato tokie įstatymai, kaip pavyzdžiui Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas, Lietuvos Respublikos energetikos įstatymas, Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymas ir kt. Pagal Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 50 straipsnio 2 dalį, elektros energetikos objektų ir įrenginių, esančių kitų asmenų žemėje, eksploatavimui, aptarnavimui, remontui ir naudojimui užtikrinti nustatomi žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutai šių objektų ir įrenginių teisės aktuose nustatytų apsaugos zonų ribose. Elektroninių ryšių įstatymo 38 straipsnyje taip pat yra įtvirtintas įstatyminis servitutas, t. y. asmenų teisės viešųjų ryšių tinklų tiesimui naudotis valstybės ir savivaldybių kelių juostomis, aikštėmis, vamzdynais, vandenimis ir jų pakrantėmis, tiltais, viadukais, tuneliais ir kitais statiniais.

Sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Žemės sandorių formą nustato Civilinis kodeksas ir Žemės įstatymas. Vadovaujantis CK 1.74 straipsnio 1 punktu, daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai turi būti sudaromi notarine forma. Daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus suvaržymai registruojami Nekilnojamojo turto registre, kurį tvarko valstybės įmonė Registrų centras, todėl teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą. Pagal Civilinio Kodekso 4.125 straipsnį, sandoriais nustatyti servitutus turi teisę tik pats tarnaujančiuoju tampančio daikto savininkas. Iš to seka, kad toks nustatymas negalimas pasinaudojant atstovavimo institutu.

Susidūrus asmenų skirtingoms teisėms ar skirtingiems interesams galimi įvairūs jų derinimo ar gynimo būdai. Vienas svarbiausių pažeistų teisių ar laisvių gynimo būdų yra jų gynimas teisme. Toks teisių gynimas įtvirtintas Konstitucijos 30 straipsnyje, kurio pirmojoje dalyje nustatyta: „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.“ Teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Proporcingumo ir interesų derinimo principai, sprendžiant servituto nustatymo klausimą, gali būti svarbūs – kai esant keliems alternatyviems variantams, reikia parinkti, kuriam iš tarnaujančiųjų daiktų nustatyti servitutą. Tokiu atveju teismas turi parinkti tokį servitutą, kuris mažiausiai suvaržo tarnaujančiojo daikto savininko teises; tos pačios taisyklės turi būti laikomasi ir tada, kai sprendžiama dėl skirtingiems savininkams priklausančių tarnaujančiųjų daiktų. Pagal Civilinio Kodekso 4.126 straipsnio 2 dalį dėl servituto nustatymo teismo sprendimu gali kreiptis daikto savininkas arba valdytojas. Svarbu pažymėti, kad servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. reikia įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų.

Administraciniais aktais nustatyti servitutus galima tik įstatymų numatytais atvejais. Servitutų nustatymą administraciniu aktu reglamentuoja Žemės įstatymo 23 straipsnis ir Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklės, patvirtintinos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu. Minėtoje Žemės įstatymo normoje numatyti tik atvejai, kai servitutas nustatomas administraciniu aktu, tačiau pats servitutas nustatomas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu. To paties įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius servitutai nustatomi:

1) valstybinės žemės sklypams, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomi grąžinti, perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai, parduoti ar kitaip perleisti;

2) valstybinės žemės sklypams, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomi išnuomoti ar perduoti neatlygintinai naudotis;

3) išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas kelio servitutas, suteikiantis teisę įvairiomis transporto priemonėmis privažiuoti ar naudojantis juo kaip pėsčiųjų taku prieiti prie kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų bei gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų;

4) išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti;

5) valstybinės, savivaldybių ir privačios žemės sklypams, konsoliduotiems (pertvarkytiems) pagal žemės konsolidacijos projektą.

Servitutas administraciniu aktu gali būti nustatomas ne bet kokiam žemės sklypui, o tik aiškiai įvardytam teisės aktuose. Kaip taisyklė administraciniu aktu servitutas yra nustatomas valstybinei žemei, formuojant žemės sklypus kaimo vietovėje, pagal patvirtintą žemės reformos žemėtvarkos projektą, kuriame atsispindi projektuojamo ar esamo žemės servituto plotis, plotas ir teisė kitiems asmenims juo naudotis. Tačiau noriu pabrėžti, kad yra išimčių, kurias reglamentuoja žemės servituto nustatymo administraciniu aktu taisyklių 2.5 punktas, jog servitutas gali būti nustatomas ir privačios žemės sklypams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vienoje iš savo nutarčių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje J. L. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, Nr. A10 -162/2005, kat. 4.) pažymėjo, kad servitutai privačios žemės sklypams nustatomi, jeigu to reikia visuomenės poreikiams tenkinti. Tai daroma, kai reikia prieiti ar privažiuoti ar prieiti prie kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų, gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, taip pat tiesti centralizuotus (bendro naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius ir takus, jais naudotis ir juos prižiūrėti. Paprastai nustatomas kelio servitutas. Sprendžiant dėl privačiam sklypui reikalingo servituto nustatymo klausimą, reikia spręsti susitariant su šalia esančių sklypų savininkais arba, esant ginčui, kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka.

Nustatant servitutus visada, išskyrus atvejus, kai servitutas nustatomas įstatymu arba teismo sprendimu, dėl servitutų nustatymo yra būtina ir viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia. Nustatant servitutą privaloma vadovautis teisiniais teisingumo, protingumo sąžiningumo ir proporcingumo principais, nepaisant nustatymo būdo. Reikalavimas dėl valios išraiškos yra nustatytas tuo tikslu, kad: pirma, taip daikto savininkas išreiškia savo valią dėl servituto reikalingumo; antra, viešpataujančiojo daikto savininkui tenka ne tik teisės, bet ir pareigos – gali būti paskirta atstatyti statinius, atsodinti augalus ir kitus priskirtus darbus, kurie yra būtini servituto teisėms įgyvendinti, todėl jo sutikimas yra būtinas. Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimas, jog servitutas būtų nustatomas viešpataujančiojo daikto savininko valia, reiškia ir tai, kad jis negali būti nustatomas per atstovą.

NUOSTOLIŲ ATLYGINIMAS

Civilinių teisinių santykių teisingumo ir interesų derinimo principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti kompensuoti dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai. Nuostolių atlyginimas reglamentuojamas CK 4.129 straipsnyje. Jame nustatyta, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui.

Servitutas pagal savo prigimtį yra atlygintinas, tačiau yra taikomos išimtys. Viena iš išimčių, kuomet servitutas gali būti neatlygintinas – konstatavus tam konkretų pagrindą (pvz., atitinkamą šalių susitarimą). Vadovaujantis CK 6.156 straipsnyje reglamentuojamu sutarties laisvės principu, šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Tokia sąlyga turi būti įrašyta į servituto sudarymo sutartį – susitarimą, jog nustatytas servitutas yra neatlygintinas sandoris.

Vadovaujantis Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalimi, nuostolių dydis ir atlyginimo terminai nustatomi viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkų ar valstybinės žemės patikėtinių susitarimu, o tais atvejais, kai servitutas nustatytas prieiti ar privažiuoti prie gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, įrašytų į Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą – valstybės ar savivaldybės institucijos, atsakingos už tokių kompleksų ir objektų apsaugą, ir tarnaujančiojo daikto savininko ar valstybinės žemės patikėtinio susitarimu. Šalims nesusitarus, ginčus dėl nuostolių dydžio ir atlyginimo Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka sprendžia teismas. Nuostolių dydžio klausimas yra susijęs su servituto turiniu (suvaržymų pobūdžiu, apimtimi ir kt.) Viena iš nuostolių rūšių gali būti turto vertės sumažėjimas. To priežastis yra savininko teisių naudotis daiktu varžymas. Nuostoliai (turto vertės netekimas) gali būti įrodinėjami buvusio iki servituto ir po servituto nustatymo turto vertės palyginimu. Turto nuvertėjimo faktą ir dydį privalo įrodyti asmuo, kuris šiomis aplinkybėmis remiasi (CPK 178 straipsnis). Teismas nagrinėdamas bylas privalo vadovautis teisiniais teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principais, taip pat turi siekti protingos abiejų daiktų savininkų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita, visiškai neatsižvelgiant į poreikio servitutui nustatyti pobūdį, kitokių sprendimų galimybę ir pan.

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad servitutas pagal savo prigimtį yra atlygintinis ne tik tais atvejais, kai jis nustatytas teismo sprendimu, bet ir tais, kai yra nustatytas a

. . .

Analizuojant žemės servituto taikymo teismų praktikoje ypatumus, pirmiausia svarbu pabrėžti būtinybę identifikuoti kokiu pagrindu buvo nustatytas žemės servitutas. Nuosavybės ribojimas gali būti skirtingo pobūdžio, kilti iš įvairių teisinių pagrindų. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje, yra nurodyta, kad žemės servituto nustatymo pagrindai yra įstatymai, sandoriai, teismo sprendimas ir įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas. Kiekvienu atveju, servituto nustatymas sukelia asmenims tam tikras teisines pasekmes, t. y. tarnaujančio daikto savininkas privalo laikytis nustatyto servituto sąlygų ir leisti kitiems asmenims nevaržomai naudotis nustatytu servitutu, o viešpataujančio daikto savininkai, naudotojai, ar kiti asmenys taip pat turi laikytis nustatyto servituto sąlygų ir nepažeidinėti tarnaujančio daikto savininko saugomų turtinių interesų.

CK 4.129 straipsnyje nustatyta, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui. Taigi, tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę reikalauti kompensacijos, kaip atlyginimo už jo teisių suvaržymą, ir dėl servituto nustatymo patirtų nuostolių, įrodžius jų dydį ir priežastinį ryšį su servitutu, atlyginimo. Sprendžiant dėl servituto atlygintinumo ir nuostolių atlyginimo dydžio, taip pat kaip ir nustatant servitutą, yra įgyvendinamas šalių interesų pusiausvyros principas.

Taigi, servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybes jos turėtojui naudotis svetimu daiktu. Servitutas nustatomas savanoriškai arba priverstinai. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, kad jam taip yra naudingiau ar patogiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012). Turi būti siekiama abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2008).

LITERATŪRA

Baranauskas E., Laurinavičius K., Pakalniškis V., Vasarienė D. Daiktinė Teisė: vadovėlis. Vilnius: Leidykla Mykolo Romerio Universitetas, 2010.

Griškevičienė I. Tarptautinio servituto institutas tarptautinėje teisėje: teoriniai aspektai, Vilnius: Leidykla Mykolo Romerio Universitetas, 2011.

Monkevičius E. Žemės teisė ir administravimas: vadovėlis, Vilnius: Leidykla registrų centras, 2014.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas. Valstybės žinios, 1999.

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas: [oficialaus dokumento tekstas, su pakeitimais ir papildymais iki 2016 m. sausio 20 d.] – Vilnius: Saulelė, 2016.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas: [oficialus dokumento tekstas, su pakeitimais ir papildymais iki 2016 m. spalio 10 d.] – Vilnius: Saulelė, 2016.

Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymas. Valstybės žinios, 2004.

Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas. Valstybės žinios, 2000.

Lietuvos Respublikos energetikos įstatymas. Valstybės žinios, 2002.

Lietuvos Respublikos Konstitucija. Valstybės žinios, 1992.

Lietuvos Respublikos kelių įstatymas. Valstybės žinios, 1995.

Lietuvos Respublikos žemės įstatymas. Valstybės žinios, 1994.

Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas. Valstybės žinios, 1991.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr.29 2015 metų sausis – birželis: administracinė jurisprudencija, administracinių teismų praktika, administracinė doktrina. Vilnius, 2016.

Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodika (su pakeitimais ir papildymais), patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-12-02 nutarimu Nr. 1541. Valstybės žinios, 2004.

Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklės (su pakeitimais ir papildymais), patvirtintos Lietuvos Respublikos 2005 spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289. Valstybės žinios, 2004.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje J. F. v. B. R. ir G. R. , Nr. 3K-3-100/2005, kat. 32.1.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2008.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje J. L. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, Nr. A10 -162/2005, kat. 4.

http://www.nzt.lt/go.php/lit/Del-servitutu-suprojektavimo-ir-nustatymo

http://www.e-teisininkai.lt/servitutas/

http://www.e-teisininkai.lt/servituto-nustatymas/

http://edumon.lt/wp-content/uploads/2014/02/ZEMES_TEISES_PASKAITOS_Tink.pdf

https://epublications.vu.lt/object/elaba:2155026/2155026.pdf

Join the Conversation