Žemės servitutai

308 0

MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO
TEISĖS FAKULTETO
VIEŠOSIOS TEISĖS INSITUTAS

TEISĖS FAKULTETO
IŠTĘSTINIŲ STUDIJŲ TEISĖS PROGRAMOS

ŽEMĖS SERVITUTAI
Rašto darbas

TIKRINO: 

VERTINIMAS: . . . . . . . . . .

Vilnius, 2018

TURINYS

ĮVADAS..............................3

1. SERVITUTO SAMPRATA IR RŪŠYS.............................4-6

2. ŽEMĖS SERVITUTO NUSTATYMO PAGRINDAI.......................6-9

3. NUOSTOLIŲ ATLYGINIMAS..............................9-11

4. ŽEMĖS SERVITUTO PASIBAIGIMAS...........................11-12

IŠVADOS..............................13

LITERATŪRA..............................14

ĮVADAS

Žemė yra ypatingas nekilnojamasis turtas, kurio negalima sutapatinti su kitais daiktais ir turtu, nes žemė iš esmės yra nesunaikinama, turi savybę atsinaujinti, duoti derlių, yra pagrindas visuomenei, vandens telkiniams, miškams, augalijai ir gyvūnijai egzistuoti ir vystytis. Žemės savininkas, naudotojas ar valdytojas, negali su žeme elgtis kaip nori, jis privalo vykdyti jos tinkamo naudojimo ir apsaugos reikalavimus, visuomenės interesais laaikytis tam tikrų ribojimų ir draudimų.

Pastaraisiais dešimtmečiais žemės santykiai vystosi labai sparčiai. Šių santykių sparta neabejotinai yra susijusi su 1990 m. Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimu ir privačios nuosavybės teisės į žemę atsiradimu. Pažymėtina, kad teisės aktai, reglamentuojantis žemės reformos vykdymo procedūrą ir naujų žemės sklypų formavimo ir tvirtinimo taisykles 1991-2001 metų laikotarpiu, daug kartu buvo keičiami, ko pasekoje, minėtu laikotarpiu, šie teisės aktai neužtikrino žemės reformos tikslo ir asmenų teisių dėl racionalaus ir tinkamo žemės naudojimo. Žemės reformos pradžioje, t. y. nuo 1991 m. ikki 1996 m. žemės sklypai formuojami pagal preliminarius žemės reformos projektus, kuriuose žemės sklypų, statinių, inžinierinių tinklų ir įrenginių eksploatacijos ir tinkamo naudojimo užtikrinimo klausimas, nustatant žemės servitutą, dažniausiai net nebuvo svarstomas. Tai tapo priežastimi, dėl kurios praktikoje atsirado daug kliūčių ir

r teisminių ginčų susijusių su žemės sklypu naudojimu bei statinių, kitų inžinierinių įrenginiu eksploatavimu. Privačios nuosavybės teisės atsiradimas į žemę, kai kuriais atvejais, sukėlė susirėmimus tarp privačių žemės sklypų savininkų interesų ir, tam tikrais atvejais, tarp valstybės ir visuomenės, kaip visumos interesų. Todėl atsirado būtinumas nustatyti servitutus ir sureguliuoti teisės normomis iš servitutų nustatymo atsirandančius santykius, tokiu būdu išsprendžiant konfliktines situacijas tarp asmenų.

Šiame darbe pateiksiu servitutą, kaip teisinio instituto pagrindą bei atskleisiu jo esmę civilinėje teisėje.

Problema: Kokia yra servituto kaip teisinio instituto svarba?

Objektas: Žemės servituto nustatymo teisinis reguliavimas.

Tikslas: Pateikti servituto, kaip teisinio instituto pagrindą bei atskleisti jo svarbą.

SERVITUTO SAMPRATA IR RŪŠYS

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.111 straipsnio 1 dalį, servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daaikto savininko teisės naudotis apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančio daikto) tinkamą naudojimą. Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės (CK 112 straipsnio 1 dalis), todėl žemės servituto nustatymas laikytinas nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriu.

Pagrindiniai servituto požymiai:

1) servitutas gali būti nustatomas tik nekilnojamajam daiktui,

2) teisė siejama ne su asmeniu, o su konkrečiu daiktu;

3) pasikeitus tarnaujančiojo ar viešpataujančiojo daikto nuosavybės teisės subjektui, nustatytas servitutas išlieka,

4) servitutas nesusijęs su viešpataujančiojo daikto disponavimu ar valdymu, o ti

ik su jo naudojimu,

5) suteikiamos konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės, kurios objektyviai būtinos viešpataujančiojo daikto tinkamam naudojimui pagal paskirtį užtikrinti,

6) vienas servitutas negali varžyti kito servituto,

7) servitutu galima varžyti svetimą daiktą, o ne savo objektą,

8) servitutas negali būti dalomas,

9) servitutas negali būti nustatytas servitutui,

10) servitutas turi būti naudingas, negalima nustatyti servituto, kuris ekonomiškai nėra naudingas viešpataujančiam daiktui,

11) servituto nustatymas neatima iš tarnaujančio daikto savininko daikto naudojimosi teisių, sudarančių servituto turinį, nebent šių teisių įgyvendinimas trukdo servitutui. Šis požymis skiria servitutą nuo kitų daiktinių teisių suteikiančių teisę naudotis svetimu nekilnojamu turtu.

Svarbu, kad žemės sklypo valdymo apsunkinimas servitutu nepaneigia šio sklypo savininko nuosavybės, naudojimo ir disponavimo teisių. Žemės sklypo savininkas, po servituto nustatymo, lieka pilnateisiu žemės sklypo savininku. Jis turi teisę be jokių apribojimų atlikti nekilnojamojo turto sandorius su žeme. Tačiau sandoris bus atliktas be teisės atšaukti servitutą.

Servitutas – anksčiausiai iš visų ius in re aliena Senovės Romoje susiformavusi teisė. Pagal romėnų teisę „servitutus“ terminas reiškė vergiją, prievolę, nelaisvę, o nuosavybės teisėje – daikto vergiją, jo tarnavimą. Šio teisinio instituto atsiradimo poreikis kilo iš praktikos, pvz., paveldėtojų žemė buvo padalinta tokiu būdu, kad vieno iš jų žemės sklypas neturėjo išėjimo į kelią, todėl kito žemės sklypo savininkas turėdavo suteikti galimybę tam asmeniui pasinaudoti jo sklypu. Iš pradžių tai buvo pasiekiama sudarant su

utartis (pvz., nuomos). Tačiau šis būdas buvo nestabilus, kadangi keičiantis savininkui sutartis nustodavo galioti. Taigi reikėjo kitokiu būdu užtikrinti nuolatinį naudojimąsi kaimyniniu sklypu. Tokiu būdu atsirado servitutai, kurio naudojimo ribos priklausė nuo servituto rūšies.

Pagal objektą servitutai skirstomi į žemės ir statinių servitutus. Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje žemės servitutai apibrėžiami kaip teisė į svetimą žemės sklypą ar jo dalį, suteikiama naudotis tuo svetimu žemės sklypu ar jo dalimi (tarnaujančiuoju daiktu), arba žemės savininko teisės naudotis žemės sklypu apribojimas siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančio daikto) tinkamą naudojimą. Pagal Civilinio kodekso 4.122 straipsnį, statinių servitutu suteikiama teisė atremti viešpataujantįjį statinį į tarnaujantįjį daiktą arba pritvirtinti prie jo, įtvirtinti į tarnaujančiojo statinio sieną (konstrukciją) kablius ir kitokius pritvirtinimo dalykus, bei naudotis jais, statyti ar montuoti statinių dalis, pakibusias virš tarnaujančiojo sklypo ar statinio, uždraudžiama tarnaujančiojo sklypo savininkui statyti statinius, kurie užstotų šviesą ar esama vietovaizdį, taip pat atlikti kitus įstatymų neuždraustus veiksmus ar reikalauti iš tarnaujančiojo daikto savininko, kad jis susilaikytų nuo konkrečių veiksmų atlikimo.

Plačiausiai paplitę žemės servitutai – kelio servitutai. Noriu pabrėžti, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Civilinių bylų skyriaus 2005 m. kovo 14 d. nutartyje civilinėje byloje J. F. v. B. R. ir G. R. , Nr. 3K-3-100/2005, kat. 32.1. išaiškino Civilinio kodekso 4.117 straipsnyje esančio termino „kelias“ prasmę: „k

kelias – yra žemės ruožas ar vieta, kuria einama, važiuojama, bet tai nėra tik inžinierinis įrenginys, kurį sudaro sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraščiai, sankryžos“, kaip tai reglamentuoja Lietuvos Respublikos Kelių įstatymo 2 straipsnis (kelias – inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Kelią sudaro žemės sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraščiai, skiriamoji juosta, kelio grioviai, sankryžos, autobusų sustojimo aikštelės, poilsio aikštelės, pėsčiųjų ir dviračių takai, kelio statiniai, techninės eismo reguliavimo priemonės, želdynai, esantys kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo bei kiti įrenginiai su šių objektų užimama žeme.). Kelio servitutas viešpataujančio daikto savininkui gali suteikti įvairias teises: juo gali būti nustatoma teisė naudotis pėsčiųjų taku (CK 4.118 str.), važiuoti transporto priemonėmis (CK 4.119 str.), varyti gyvulius (CK 4.120 str.).

Kita rūšis žemės servitutų – pastatų ir įrenginių servitutai. Servituto turėtojui suteikiama teisė žemės sklypo savininko ar naudotojo žemės sklypo dalyje statyti statinius, įrenginius, sodinti augalus ir atlikti kitus darbus, kurie būtini servituto teisėms įgyvendinti. Suteikiama teisė atlikti pastatų ir įrenginių rekonstrukcijos darbus. Gali būti nustatomas statinių servitutas, suteikiantis teisę atremti viešpataujantįjį statinį į tarnaujantįjį daiktą arba pritvirtinti prie jo, įtvirtinti į tarnaujančiojo statinio sieną (konstrukciją) kablius ir kitokius pritvirtinimo dalykus bei naudotis jais, statyti ar montuoti statinių dalis, pakibusias virš tarnaujančiojo sklypo ar statinio, atlikti rekonstrukcijos darbus. Taip p

. . .

Taigi, servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybes jos turėtojui naudotis svetimu daiktu. Servitutas nustatomas savanoriškai arba priverstinai. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, kad jam taip yra naudingiau ar patogiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012). Turi būti siekiama abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2008).

LITERATŪRA

Baranauskas E., Laurinavičius K., Pakalniškis V., Vasarienė D. Daiktinė Teisė: vadovėlis. Vilnius: Leidykla Mykolo Romerio Universitetas, 2010.

Griškevičienė I. Tarptautinio servituto institutas tarptautinėje teisėje: teoriniai aspektai, Vilnius: Leidykla Mykolo Romerio Universitetas, 2011.

Monkevičius E. Žemės teisė ir administravimas: vadovėlis, Vilnius: Leidykla registrų centras, 2014.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas. Valstybės žinios, 1999.

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas: [oficialaus dokumento tekstas, su pakeitimais ir papildymais iki 2016 m. sausio 20 d.] – Vilnius: Saulelė, 2016.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas: [oficialus dokumento tekstas, su pakeitimais ir papildymais iki 2016 m. spalio 10 d.] – Vilnius: Saulelė, 2016.

Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymas. Valstybės žinios, 2004.

Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas. Valstybės žinios, 2000.

Lietuvos Respublikos energetikos įstatymas. Valstybės žinios, 2002.

Lietuvos Respublikos Konstitucija. Valstybės žinios, 1992.

Lietuvos Respublikos kelių įstatymas. Valstybės žinios, 1995.

Lietuvos Respublikos žemės įstatymas. Valstybės žinios, 1994.

Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas. Valstybės žinios, 1991.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr.29 2015 metų sausis – birželis: administracinė jurisprudencija, administracinių teismų praktika, administracinė doktrina. Vilnius, 2016.

Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodika (su pakeitimais ir papildymais), patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-12-02 nutarimu Nr. 1541. Valstybės žinios, 2004.

Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklės (su pakeitimais ir papildymais), patvirtintos Lietuvos Respublikos 2005 spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289. Valstybės žinios, 2004.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje J. F. v. B. R. ir G. R. , Nr. 3K-3-100/2005, kat. 32.1.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2008.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje J. L. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, Nr. A10 -162/2005, kat. 4.

http://www.nzt.lt/go.php/lit/Del-servitutu-suprojektavimo-ir-nustatymo

http://www.e-teisininkai.lt/servitutas/

http://www.e-teisininkai.lt/servituto-nustatymas/

http://edumon.lt/wp-content/uploads/2014/02/ZEMES_TEISES_PASKAITOS_Tink.pdf

https://epublications.vu.lt/object/elaba:2155026/2155026.pdf

Join the Conversation