VIEŠASIS ADMINISTRAVIMAS IR BIZNIO VADYBA: PANAŠUMAI IR SKIRTUMAI
1. VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO SAMPRATA
Įvairiose šalyse yra skirtingi požiūriai į viešojo administravimo (toliau – VA) sistemų turinį bei jų struktūras. Šių požymių įvairovę lemia daugelis veiksnių, susijusių su kiekvienos šalies istorinėmis, kultūrinėmis ypatybėmis, ekonomine, politine padėtimi, geografine, socialine specifika. Tai priklauso nuo laikotarpio. Yra daug VA apibrėžimų, tačiau VA apima administracinio personalo elgseną ir motyvacijas; organizacinius sutarimus, įgyvendinant svarbias valstybinės reikšmės viešąsias programas, administracinę aplinką, kurią sukuria administracinės sistemos ryšiai su politine sistema ir su visuomene.Tradiciškai VA – valstybės tarnybos veikla, studijų sritis, profesija.VA tiesiogiai susijęs su viešųjų programų ir projektų valdymu, su viešosios politikos formulavimu, įvairių lygių administratorių rengimu.Įgyvendinant viešąją politiką skiriamos 3 VA metodų rūšys: 1. politinis (siejamas su įstatymų leidimo funkcija ir su konstitucionalizmo vystymusi, konstitucinių visuomenės garantijų užtikrinimu); 2. vadybinis (siejamas su vykdymo, sprendimų, projektų ir programų įgyvendinimo funkcijomis, apibūdinančiomis viešųjų institucijų organizavimą ir vadybą); 3. teisinis VA metodas (VA susiję su jurisdikcijos funkcijomis, kurios apibūdina administratorių rolę, taikant ir naudojant teisę valstybinio reguliavimo ir kt. sferose).VA vykdo įvairios organizacijos, institucijos, kurios yra klasifikuojamos pagal jų tikslus.VA organizacijoms yra būdinga skirtinga politinė kilmė; skirtingas teisinis pagrindas ir skirtingas vadybos pobūdis. VA objektai – įstatymai; racionalumas ir efektyvumas; politikos ir valdžios santykiai; psichologiniai ir socialiniai ryšiai.VA vykdo administratoriai. Administratoriai veikia vykdomajai valdžiai prikirtose srityse ir viešosios politikos formulavime: šalies gamybos, nacionalinio saugumo, mokesčių, finansų, išteklių valdymo, komunikacijų srityse.Yra išskiriami šie VA elementai: planavimas, biudžeto formavimas, lėšų paskirstymas, viešų programų vertinimas ir sprendimų priėmimas. Yra išskiriama tokie VA principai: 1. bendrieji- kolegialumas, demokratiškumas, teisėtumas, viešumas;
2. specialieji – centralizavimo ir decentralizavimo derinimas; administravimo subjektų pavaldumas ir atsakomybė; bendruomenės ir visuomenės interesų viršenybė prieš grupinius ir asmeninius interesus; piliečių įtraukimas į viešąjį valdymą.VA apima: 1. administracinę aplinką – sistemos ryšius su politika ir visuomene; 2. organizacinius veiksmus; 3. organizacinę personalo elgseną ir motyvaciją.Pasak O.E.Hugheso, VA modelis pagrįstas griežta biurokratijos hierarchine struktūra, kuriai formaliai vadovauja politikai, o valstybės tarnautojai yra nuolatiniai, neutralūs, nešališki pareigūnai. Šie pareigūnai turi remtis valstybės, o ne politinių partijų interesais, veikia savarankiškai ir įgyvendina politikų sprendimus (Viešojo sektoriaus institucijų administravimas, 2002)Tradicinis VA modelis dar tebeegzistuoja daugelyje šalių. Jo teorinis pagrindas yra M. Weberio biurokratijos teorija, kuri apibrėžė 6 modernios biurokratijos sistemos principus: 1) griežtai nustatytos ir juridiškai įteisintos veiklos sritys – jos tvarkomos remiantis administracinėmis nuostatomis;2) hierarchija numato griežtą subordinaciją ir kontrolę; 3) įstaiga valdoma remiantis iš anksto parengtais dokumentais; 4) įstaiga valdoma šiuolaikiškais metodais, nuolatos keliama darbuotojų kvalifikacija; 5) plati organizacijos veikla reikalauja iš valstybės tarnautojų visiškai atsiduoti darbui, tuo tarpu pradinėje VA pakopoje buvo atvirkščiai – tarnybiniai reikalai buvo laikomi ne itin svarbiais; 6) vadyba pagrįsta bendromis tvirtomis taisyklėmis.Tradicinis VA modelis nustato griežtus politikų ir administratorių santykius, t.y. jų veikla turi būti savarankiška, užduotys skirtingos. W. Wilsono teigimu administravimas nėra politikų veiklos sritis. VA yra detalus ir sistemiškas viešosios teisės vykdymas. W.Wilsonas manė, jog pelno siekiančių sistemų trūkumas yra administracinių klausimų su politiniais sąsaja. Jei administratoriai veikia kaip politikai dėl to, kad buvo paskirti politikų arba dėl jų besitęsiančios veiklos partinėje organizacijoje, korupcija ir savavališki sprendimai neišvengiami. Tradicinį VA modelį galima vertinti trimis pagrindiniais politinės kontrolės aspektais:1) pastebimas aiškus ryšys tarp atskaitomybės ir atsakomybės. Kiekvienos organizacijos pagrindinės funkcijos yra patarti politiniams lyderiams, kaip plėtoti, tikrinti ir vykdyti politiką ir kaip panaudoti turimus išteklius; 2) manoma, kad politikai dirba savo darbą, o administartoriai – savo. Jų veiklos problemos taip pat skiriasi; 3) administravimas yra anoniminis ir neutralus, t.y. konkretus valstybės tarnautojas asmeniškai nesusijęs su konkrečiu sprendimu arba visos organizacijos veikla. Iš tikrųjų sunku paneigti, kad politikai ir administratoriai nėra susiję vieni su kitais. Nagrinėjant tradicinį VA modelį ir ypač naująją viešąją vadybą paaiškėjo, kad valstybės vaidmuo ekonomikai turi būti mažinamas. Valstybėse, kuriose vyrauja mišri ekonomika, būtina demokratizuoti viešojo sektoriaus veiklą. Viešojo sektoriaus ištekliai ir valdymo funkcijos vis dažniau skirstomi kaip privačiame sektoriuje (viešojo sektoriaus institucijų administravimas, 2002) Viešojo valdymo ir administravimo bei savivaldos reforma kelia naujus, šiuolaikiškus reikalavimus personalui, turinčiam įgyvendinti ir tęsti efektyvią praktinę veiklą naujose valdymo struktūrose, kuriose kiekvieno tarnautojo funkcijos, atsakomybė, darbo stilius ir metodai turi atitikti demokratinius valdymo principus. Iš čia kyla poreikis rengti aukšto lygio specialistus tarnautojus (Viešasis administravimas (ats.red. A.Raipa). Kaunas: KTU. 1999.P. 11-12; 61-68).VA specialistų sugebėjimai reikalingi ir pelno nesiekiančių organizacijų bei visuomeninių asociacijų vadovams ir specialistams. Jie privalo suvokti vadybos ir administravimo teoriją, įgyti supratimą apie politinės sistemos funkcionavimą.IŠVADOS:1. Valdžios įstaigoms būtingi šie požymiai: darbo pasidalijimas ir funkcinė specializacija; hierarchija-aiški komandų grandinė; veiklos taisyklių ir procedūrų formali sistema; dokumentų ir kt. su organizacijos veikla susijusių užrašų išsaugojimas; profesionalizmas. 2. Siekiant efektyvesnės viešųjų įstaigų veiklos, būtina demokratizuoti viešojo sektoriaus veiklą. Viešojo sektoriaus ištekliai ir valdymo funkcijos vis dažniau skirstomi kaip privačiame sektoriuje2. BIZNIO VADYBOS SAMPRATA
Vadyba – tai mokslas apie socialinių organizacijų sistemų valdymą.Vadyba – tai praktinių valdymo metodų visuma.Vadyba – tikslinga veikla, kuria organizuotai siekiama norimų šios veiklos rezultatų, tikslų.
Skiriamos šios vadybos mokyklos:1. mokslinės (F.Teiloras, H.Emersonas ir Fordas). F. Teiloras daugiausia dėmesio skyrė įmonės veiklos organizavimui vadovaujantis standartais, normatyvais. H.Emersonas manė, kad dirbti našiai – tai naudoti minimaliai pastangų. H.Fordas daug dėmesio skyrė vartotojo ugdymui ir srautinės gamybos diegimui.2. klasikinė (A.Fajolis) sukūrė administravimo doktriną.F.Teiloro ir A.Fajolio vadybos teorijos turi net tik panašumų, bet ir skirtumų. F.teiloras siūlė įmonės valdymo sistemą kurti „iš apačios“, o A.ajolis – „iš viršaus“.3. žmogiškųjų santykių teorija (H.Miunstenbergas, E.Mejus, D.Makgregoras, A.Maslow, V.Auči). H.Miunstebergas suformulavo pagrindinius principus, pagal kuriuos žmones reikėtų parinkti vadovaujamoms pareigoms. E.Mejo tvirtino, kad darbo našumas taip pat priklauso ir nuo socialinio psichologinio klimato bei darbuotojo asmenybės. Jis manė, kad tik laimingas žmogus dirba veiksmingai ir našiai. D.Makregoras ir A.Maslow suformavo elgsenos arba bihevioristinę mokyklą, kurios pagrindu susiformavo personalo vadyba. V.Auči padėjo pagrindą visų organizacijos narių bendradarbiavimo filosofijai, kuri akcentuoja pagrindinį siekį – sukurti darbščią ir stabilią darbo grupę, patogią darbo aplinką, kurioje būtų patenkinti darbuotojų norai būti laisviems, nors ir kontroliuojamiems.4. naujoji valdymo mokykla, kuri skelbia, kad valdymui reikia naudoti tiksliųjų mokslų žinias ir skaičiavimo techniką ir vystoma 2 kryptimis matematikos metodų naudojimo geriausiems sprendimams priimti ir valdymo nagrinėjimas sisteminiu požiūriu.5. empirinė vadybos koncepcija – organizacija priimdama sprendimus turi atsižvelgti į esamas aplinkybes ir remtis praktine patirtimi.6. situacinė(kadangi organizacijoje nuolat kartojasi panašios situacijos, tai spendimą galima parengti iš anksto ir taip pagreitinamas problemų sprendimas) ir organizacijų vystymo (organizacijos valdymo tobulinimas yra nuolatinis procesas) teorijos. Šiuo metu tampa svarbus suvokimas, kad bet koks valdymo subjektas egzistuoja ne tik tam tikroje socialinėje, politinėje, ekonominėje, bet ir dvasinėje aplinkoje. Vis didesnę įtaką valdymo sprendimų kokybei daro valstybės politika, kultūra, tradicijos, moralės normos, žmonių savivoka.Verslo vadybos studijų objektas – šalies verslo įmonės, firmos, kurios užsiima gamybos verslo sritimis. Kiekviena verslo sritis turi savų vadybos ypatumų, kuriuos nusako verslo pobūdis. Verslas turi tenkinti vartotojų norus, prisitaikyti prie rinkos reikalavimų. Todėl nuolatos reikia kurti naujas idėjas ir jas įgyvendinti. Verslininkystės procesus sieja 4 stadijos: 1. naujų idėjų paieška ir socialinis bei ekonominis jų įvertinimas (naują idėją grindžiantys veiksmai, idėjos vertingumas, idėjos ir verslininko tikslų atitikimas ir kt.); 2. verslo plano rengimas (pagal verslo plano struktūrą);3. verslui plėtoti reikalingų išteklių paieška (turimi ištekliai, trūkstami ištekliai, išteklių pritraukimo būdai ir kt.);4. įkurtos verslo įmonės vadyba (struktūra, stilius, sėkmės veiksniai, verslininkystės kliuviniai ir kt.).Visi šie etapai eina nuosekliai.Taigi, verslininkystės sampratą galima sukonkretinti. Ji gali būti vertinama įvairias požiūriais:1. ekonominiu (verslininkas – tai asmuo, kuris tokiu būdu sujungia lėšas, darbą, medžiagas ir kt., kad gautų išaugusią visuminę jų vertę; kartu jis inspiruoja pokyčius, plėtoja inovacijas ir radikaliai keičia ankstesnę tvarką)2. verslo vadybos (verslininkas – tai žmogus, kurie didina ne tik savo, bet ir nacionalinį turtą, kuris atskleidžia išteklių naudojimo, nuostolių mažinimo būdus, kuria naujas darbo vietas; verslininkystė – dinamiškas turto gausinimo procesas, kurio metu pateikiama naujos kokybės prekė arba paslauga, eikvojami ištekliai, didinama vertė);3. asmeniniu (verslininkas – tai žmogus, kurį veikti skatina tam tikri motyvai – pvz., troškimas ką nors pasiekti arba įgyti savarankiškumą; kitų verslininkų požiūriu jis konkurentas, tiekėjas, pirkėjas, žmogus, turintis įdomių idėjų).Verslininko ekonominė kategorija apima tokias sąvokas kaip naujumas, organizacinis talentas, kūrybiškumas, turto ar nuosavybės gausinimas ir ryžtas rizikuoti.Harvardo universiteto profesorius D.K. Makas Kleidomas nurodo, kad verslininkui būtinos šios savybės:1. potraukis naujovėms (naujų technologijų ir darbo organizavimo metodų diegimas);2. sugebėjimas protingai rizikuoti (rizika turi būti pagrįsta, protinga, nukreipta į verslo sėkmę);3. pasitikėjimas savimi (savęs įveikimas, kai slegia baimė dėl rizikos);4. darbštumas (įgimta savybė; be darbo nėra rezultatų);5. tikslo siekimas (net ir susidūrus su verslo nesekmėnis);6. atsakomybės jausmas (net už nevykusio darbo rezultatus);Be to verslininkas dar turi turėti šiuos bruožus:1. sąžiningumas ir neįsipainiojimas į neteisėtus reikalus, dėl ko prarandamos lėšos ir kt. turtas);2. kompetencija nuolat kelti pasirinkto verslo kvalifikaciją);3. dalykiškumas (teisingas susiklosčiusios situacijos vertinimas);4. komunikabilumas (sugebėjimas išklausyti kitą ir deramai perteikti savo mintis);5. organizuotumas (sugebėjimas žadinti savo bendradarbių ir partnerių socialinį ekonominį entuziazmą).Verslininkai dirba verslo įmonėse, kurios rinkos ekonomikos sąlygomis klasifikuojamos pagal įvairius rodiklius.1. Pagal smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymą verslo subjektai klasifikuojami į tokias grupes: fiziniais asmenys, patento galiojimo laikotarpiu; individualios įmonės, kuriose dirba tik savininkas ir jo šeimos nariai; smulkios įmonės, turinčios iki 9 darbuotojų; vidutinio dydžio įmonės, turinčios iki 50 darbuotojų.2. Priklausomai nuo įmonės verslo poreikio tenkinimo pobūdžio jos skirstomos į: gamybines, technologija paremtas įmones (jose aukšta darbuotojų kvalifikacija, naujos technologijos), verslo finansinių ir profesinių paslaugų, turizmo, mažmeninės prekybos, sveikatos, švietimo, pramogų paslaugų (veikla aiški iš pavadinimo); vietos paslaugų įmonės (mažos verslo įmonės, užsiimančios remontu, apdaila, žemos kvalifikacijos ir mažo kapitalo įmonės).3. Pagal gamybos priemonių nuosavybės formą skiriamos tokios įmonės: privačios nuosavybės, valstybinės nuosavybės, savivaldybės nuosavybės, mišrios nuosavybės.Verslo formos taip pat klasifikuojamos pagal:1. verslininkų specializaciją (dominuoja gamybinė arba komercinė veikla)2. juridinę formą (personalinės įmonės, ūkinės bendrijos, AB, valstybės AB, kooperatinės bendrovės);3. finansavimo šaltinį (savo ar skolintomis lėšomis);4. konkurencijos formas (verslo įmonės – tobulos konkurentės, monopolistės, monopolinės konkurentės, ogopolistės);5. valstybinių suvaržymų laipsnį (valstybės suvaržytas ir laisvai plėtojamas verslas);6. komercinės paslapties laipsnį (verslas, kuriam būdingas aukštas arba žemas komercinės paslapties laipsnis);7. įmonių dydį (smulkus, vidutinis ir stambus verslas);8. pelningumą (labai pelningas, pelningas ir nepelningas verslas);9. įmonių turto sudėtį (dominuoja ilgalaikis arba trumpalaikis turtas, yra po lygiai ilgalaikio ir trumpalaikio turto);10. indėlį formuojant šalies valiutinius išteklius (verslas juos papildantis arba eikvojantis);11. ekonominės rizikos laipsnį (labai rizikingas, rizikingas, nedidelės rizikos verslas);12. rinkas, kuriose realizuojamos prekės (vartojimo prekių (daiktų ir paslaugų), gamybos išteklių, vertybinių popierių ir valiutos rinkos);13. pasinaudojimą kainų skirtumu atskirose rinkose (verslas, grindžiamas kainų skirtumu atskiruose regionuose (arbitražas) arba atskirų laikotarpių kainų skirtumu (spekuliatyvinis) verslas);14. vaidmenį tarptautinėje prekyboje (verslo įmonės eksportuojančios pagrindinę savo produkcijos dalį arba realizuojančios pagrindinę produkciją šalies rinkoje, arba po lygiai eksportuojančios ir realizuojančios vidaus rinkoje);15. gaminamos ir realizuojamos produkcijos pobūdį (materialinio ar intelektualinio pobūdžio produkcija);16. ūkinio aktyvumo svyravimus atskirais metų laikais (ryškus/neryškus verslo sezoniškumas arba nesezoninis verslas);17. perspektyvumą (labai perspektyvus, perspektyvus, neperspektyvus verslas);18. išlaidų mokslo ir technikos pažangos dydį (didelės arba nedidelės išlaidos pažangai);19. išlaidų reklamai dydį (skiria daug arba nedaug lėšų, neskiria);20. konkurencinį pajėgumą (aukšto arba žemo lygio);21. stabilumą (stabili arba nestabili veikla);22. turto likvidumo laipsnį (didelę turto dalį sudaro likvidus arba nelikvidus turtas);23. verslininkų novatoriškumą (novatoriška arba nenovatoriška veikla);24. sukauptą verslininkų patirtį (patyrusių arba pradedančių verslininkų veikla);25. verslininkų turtingumą (labai turtingų, turtingų, nedaug turto sukaupusių verslininkų veikla);26. kt. Pagrindiniai teisės aktai, reglamentuojantys verslininkystės veiklą ir vadybą:1. LR įmonių įstatymas;2. LR įmonių rejestro įstatymas;3. LR Akcinių bendrovių įstatymas;4. LR juridinių asmenų pelno mokesčių įstatymas;5. LR fizinių asmenų pajamų įstatymas;6. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymas;7. LR buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas;8. LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymas;9. LR bankroto įstatymas.Atsižvelgiant į tai, pasirenkamas ir atitinami vadybos metodai ir principai.Pagrindiniai verslo principai yra šie:1. pasirinkimo rinkoje laisvė ir konkurencija (leidžia verslininkui laisvai rinktis ūkinės veiklos sritį);2. prekinių mainų abipusė nauda prekės pirkėjui ir pardavėjui (būtina abipusė pirkėjo ir pardavėjo nauda; pardavėjas gauna didesnę vertę nei ta, kurią atidavė kaip prekes);3. pelno siekiams (didina verslo efektyvumą);4. gamybinės komercinės veiklos paslaptis (speciali informacija, kuri yra veiklos paslaptis sudaro verslininko turto bei nuosavybės dalį, kuri negali būti parduodama kitiems rinkos dalyviams);5. ekonominė verslo rizika (rizika versle turi minimaliai sąlygoti materialinius finansinius nuostolius);6. visiška ekonominė atsakomybė už verslo rezultatus (verslininkų atsakomybė už savo veiklos rezultatus, priimtus komercinius, ūkinius ir kt. įsipareigojimus, kad jie padengtų padarytos žalos nuostolius);7. neperžengimas ribos, už kurios prekiniai mainai nepriimtini (negalima verstis visuomenei ar žmogaus gyvybei pavojinga veikla, tai verslo socialinės apsaugos vaidmuo);8. prekės pirkėjo ir pardavėjo savitarpio kontrolė (abu kontroliuoja vienas kitą, kad būtu aukšta prekės kokybė, prekė būtų pateikiama laiku ir teisinga kaina, tai apsaugo nuo apgaulės rinkos sandėryje, laiku pastebi ir ištaiso klaidas).Minėti principai vienas nuo kito priklauso ir veikia kompleksiškai.Pagrindinės verslo plėtros kliūtys:1. apyvartinių ir kt. lėšų stoka ir menka vartotojų perkamoji galia;2. netobuli verslą reguliuojantys teisės aktai ir bankų kreditų teikimo tvarka;3. kompetencijos stoka;4. informacijos apie rinkas trūkumas;5. protekcionizmas, monopolija.Siekiant formuoti palankesnes verslo sąlygas, reikia spręsti šias problemas:1. politinės aplinkos palankumo (nuolat kaitaliojamos ir destabilizuojamos politikų žadėtos sąlygos neigiamai veikia verslo plėtrą);2. teisinės aplinkos sutvarkymo (reguliavimas, skatinantis verslo plėtrą ir tenkinantis vartotojų poreikius yra būtinas, tačiau kartais daugybė nesuderintų teisės aktų, tai trukdo atlikti);3. mokesčių normatyvinės bazės tobulinimo;4. biurokratinių kliūčių verslo plėtrai panaikinimo;5. smulkaus verslo plėtros;6. rinkos konkurencinių sąlygų tobulini o ir strateginių priemonių įgyvendinimo.Svarbus veiksnys yra verslo licencijavimas, kurį reglamentuoja atskiri vyriausybės nutarimai, nuostatai ir taisyklės. Valdymo metodai – tai poveikio įmonei, joje vykstantiems procesams būdai. Kurie valdymo metodai naudojami plačiau, dažniau, o kurie mažiau, rečiau, priklauso nuo valdymo lygio, valdymo stiliaus, vadovo charakterio, pavaldinių intelektualinio lygio ir kt. veiksmų. Tam tikri valdymo metodai yra įmonėms privalomi, numatyti teisės aktuose (darbo sutartys turi būti rašytinės, drausminių nuobaudų skyrimas turi būti įformintas vadovo įsakymais ar potvarkiais, darbo apmokėjimas turi būti organizuojamas pagal darbo apmokėjimo ir materialinio skatinimo nuostatas). Įmonių įvairiuose valdymo lygiuose naudojami valdymo metodai skirstytini į 4 grupes:1. gamybiniai techniniai (plačiai naudojami gamybinėse įmonėse; tai – gamybinės technologinės normos ir normatyvai: saugių darbo metodų instrukcijos, technologinių procesų aprašymai, darbų atlikimo instrukcijos, žaliavų sąnaudų normos ir kt.);2. ekonominiai ir socialiniai (plačiai naudojami įvairiose įmonėse ir organizacijose; tai poveikio įmonei, jos padaliniams, kolektyvui, naudojant ekonominius ir socialinius svertus, būdai; dažniausiai įmonėse naudojamos šių metodų formos yra gamybos užduotys pagal atskirus įmonės padalinius, darbuotojus metams, mėnesiui, savaitei, pamainai ir kt. laikotarpiui, darbo užmokesčio įkainiai, tarifai, pareiginės algos, materialinio skatinimo nuostatai, pelno paskirstymo tvarka ir panaudojimo nuostatai, socialinės pagalbos, kompensacijų nuostatai; taikant šiuos metodus būtina vadovautis ekonominio pagrįstumo (normatyvai turi būti pagrįsti realiais ekonominiais apskaičiavimais, techniniais bei organizaciniais sprendimais), teisėtumo (nustatant normatyvus privalu vadovautis galiojančiais teisės aktais), ekonominio suinteresuotumo (naudojami metodai turi skatinti kiekvieną darbuotoją dirbti kuo geriau ir siekti kuo didesnio naudingumo sau ir visuomenei, interpreneriškumo (dirbti kūrybiškai, operatyviai taikyti naujoves, ieškoti netradicinių sprendimų, paprastumo ir aiškumo principais (remtis tokiais ekonominiais kriterijais, kuriuos galima būtų apskaičiuoti ir įvertinti naudojama apskaitos sistema, kurių įvertinimo metodika būtų aiški; vertinimo kriterijai turi būti aiškūs, motyvuoti ir visiems gerai suprantami);3. administraciniai-organizaciniai (teisės aktais reglamentuoti; tai poveikio būdai, taikomi administracinių (organizacinių) santykių tarp atskirų įmonės padalinių, darbuotojų, vadovų ir pavaldinių reglamentavimui bei koordinavimui; jie įgyvendinami vadovų įsakymais, potvarkiais, nurodymais, kolegialių valdymo organų nutarimais, sprendimais, patvirtintais reglamentais, vadovo patvirtintomis instrukcijomis, nuostatais, reglamentais, priemonių planais, programomis, susitarimais, pasirašytomis sutartimis);4. psichologiniai (reguliuoja santykius tarp žmonių, formuojant kolektyve palankų psichologinį klimatą; jie padeda įgyvendinti daug svarbių uždavinių: visos įmonės ir atskirų padalinių kolektyvo komplektavimą (būtina atsižvelgti į darbuotojų politines, religines pažiūras, simpatijas ir antipatijas vieni kitiems, požiūrį į vadovą), psichologines motyvacijas siekti bendro tikslo (būtina motyvuotai išaiškinti visus sprendimus ir sumanymus, kad kolektyvas patikėtų jų reikalingumu ir sėkme bei naudingumu visam kolektyvui), intelektinį tobulėjimą (žmogaus pastangų deramas įvertinimas kolektyve, kas leidžia asmenybei atsiskleisti ir tobulėti), darbo humanizavimas (monotoniško darbo mažinimo, kūrybinių procesų aktyvinimo priemonės: spalvų, muzikos psichologinio poveikio priemonių naudojimas; jų parinkimas priklauso nuo vadovo charakterio, jo pasirinkto valdymo stiliaus ir metodų bei darbuotojų intelektualinio lygio, jų nusiteikimo gerai ir sąžiningai dirbti bei bendradarbiauti; jų įgyvendinimui įmonėse atliekami psichologiniai tyrimai, kurių tikslas – gerai pažinti žmogų, žinoti jo asmenybės bruožus ir ypatumus; jie įgyvendinami darbuotojų susirinkimuose, asmeniniuose pokalbiuose, viešai skelbiant darbo rezultatus, organizuojant bendrus kolektyvo renginius ir kt; jie dažnai derinami su ekonominiais ir administraciniais metodais).Verslo įmonėse išskiriamos šios pagrindinės valdymo funkcijos:1. vadovavimo (tai žmonių grupės sutelkimas įvairias valdymo metodais ir nuteikimas vykdyti tam tikrus veiksmus, tų veiksmų koordinavimas, siekiant užsibrėžtų tikslų; atliekama visose įmonėse, išskyrus personalines, kur visas funkcijas vykdo įmonės savininkas ir nėra darbuotojų; atliekami veiksmai: šaukiami ir vedami susirinkimai ir posėdžiai steigėjų, akcininkų, stebėtojų, tarybos, valdybos, priimami kolegialūs ir asmeniniai sprendimai nustatant įmonės veiklos kryptis, programas, planus, parengiami ir patvirtinami valdymo organų ir administracijos padalinių darbo reglamentai, pareiginės instrukcijos, nustatomos kolektyvinės ir individualios darbo užduotys, įgyvendinamos darbuotojų motyvavimo priemonės, vykdomas įmonės ir atskirų padalinių kolektyvų komplektavimas, skatinamas darbuotojų bendradarbiavimas, organizuojama padalinių bei individualių užduočių vykdymo apskaita, atliekamas jų įvertinimas, įgyvendinamos drausminės priemonės ir kt. );2. planavimo (tai sumanymų ir įvairių veiksmų numatymas ateičiai, jų išdėstymas laiko požiūriu ilgesniam ar trumpesniam laikotarpiui; planai gali būti abstraktūs (veiklos kryptys) ir konkretūs bei detalūs (metų planas);3. organizavimo (tai tam tikras veiklos reglamentavimas, atskirų veiksmų atlikimo būdų bei tvarkos nustatymas ir įgyvendinimas; efektyvus veiklos organizavimas remiasi moksliškai pagrįstų gamybos ir darbo organizavimo metodų naudojimu);4. kontrolės (kontrolės tikslas – užtikrinti, kad vartotojui būtų pateikiama reikiamu laiku kokybiška prekė ar paslauga ir kad įmonė tai darytų patirdama kuo mažesnes sąnaudas; reikalingi, kad sužinotume, kaip vykdomos įvairios techninės ir ekonominės užduotys, kokių esama kliūčių ar sunkumų; turi būti vykdoma visą veiklos organizavimo procesą, kad galima būtų gauti informaciją apie užduočių vykdymą ar net pasirengimą vykdyti tas užduotis kuo anksčiau, kad galima būtų laiku imtis reikalingų priemonių ar organizacinių bei techninių sprendimų; kontrolės formos ir priemonės: projektų ekspertizė, konsultacijos su atskirų sričių specialistais, gaunamų vertybių kiekio ir kokybės tikrinimas, ataskaitos apie kolektyvinių ir individualių užduočių įvykdymą, darbuotojų apklausos, atsižvelgiant į jų pastabas ir pasiūlymus, organizavimas). Analizuojant valdymo funkcijas reikia atkreipti dėmesį į tai, kad jos viena su kita susijusios ir dažnai vykdomos kartu (administracijos vadovas organizuoja įmonės veiklos strategijos rengimą, planuoja savo darbą, kontroliuoja įmonės strateginių bei pavaldinių užduočių vykdymą, kitų padalinių vadovai planuoja ir organizuoja veiklą savo padaliniuose, kontroliuoja savo pavaldinių darbą), tačiau yra ir funkcijų pasidalijimas (aukštesnio lygio vadovai sprendžia daugiau strateginius uždavinius, vykdo planavimo ir kontrolės funkcijas, o žemesnio lygio – užsiima organizaciniais, operatyvinio valdymo klausimais ir įgyvendina aukštesnių valdymo organų patvirtintas programas bei priemones).Vienas iš svarbiausių veiksnių, padedančių didinti prekių ir paslaugų konkurencingumą yra kokybė ir jos stabilumas. Klientus domina kiekvienos įmonės sugebėjimas tvarkytis ir organizuoti savo veiklą, siekiant rinkai pateikti keliamus reikalavimus atitinkantį produktą. Todėl renkantis tiekėją ar verslo partnerį, vertinamas ne tik teikiamas produktas, bet ir tiekėjo patikimumas kokybės srityje, kuris priklauso nuo taikomų kokybės vadybos metodų. Norint užtikrinti tinkamą prekių ir paslaugų kokybę, įmonėse diegiami standartai, reglamentuojantys kokybės vadybą ir kokybės užtikrinimą. Kokybei įvertinti ES naudoja sertifikatą ISO 9000, kurį teikia Tarptautinė standartų organizacija. ISO apibrėžiamos procedūros, dokumentai ir gamybos kontrolės procesai. ISO sertifikatas jau tampa privalomas Europos verslo rinkai ir todėl daugelis įmonės sertifikuoja savo vadybos sistemas, t.y. kviečia nepriklausomų ekspertų sertifikavimo įstaigą, kuri objektyviai patvirtina, kad įmonėje veikia kokybės vadybos sistema.IŠVADOS:1. Verslininkystė – tai ko nors naujo, turinčio vertę, kūrimo procesas, reikalaujantis laiko ir jėgų, numatantis asmeninę finansinę, moralinę ir socialinę atsakomybę, procesas, kuris teikia piniginių pajamų ir asmeninio pasitenkinimo pasiektais rezultatais. 2. Vienas iš svarbiausių veiksnių, padedančių didinti prekių ir paslaugų konkurencingumą yra kokybė ir jos stabilumas, todėl šiuo metu net ir nedidelėse įmonėse aktyviai diegiami kokybės standartai.3. VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO IR BIZNIO VADYBOS PANAŠUMAI
Viešajame sektoriuje dirbanti veikla įvairiapusė, reikalaujanti žinių, sugebėjimų, talento. VA imama taikyti ir verslininkystėje išpopuliarėjęs organizacijų visuotinės kokybės vadybos modelis (E.Demingo, J.E.Swisso), paremtas šiais pagrindiniais principais: 1. vartotojas yra pagrindinis kokybės vertintojas, kokybe turi būti rūpinamasi produkto gamybos proceso pradžioje (įskaitant projekto rengimą), o ne bandant ją pasiekti proceso gale; 2. pakitimų išvengimas aukštos kokybės požymis; 3. kokybė priklauso nuo visų dirbančių sistemoje žmonių; 4. sistema turi sudaryti motyvaciją; 5. norint pasiekti gerą kokybę būtina nuolatos tobulinti parengiamuosius etapus ir įgyvendinimo procesą, o ne baigiamuosius etapus, kurie gali būti sąlygoti naudos; 6. tobulinant kokybę būtinas visų darbuotojų aktyvus dalyvavimas, vadybininkų ir kt. darbuotojų bendras darbas; k7. kokybės tobulinimui būtinas organizacinis pagrindas; 8. vadybininkai turi sukurti tokią organizacinę kultūrą, kad kiekviena nuostata būtų gaminti gerą produkciją. Valstybės ir verslo ryšys – vienas svarbiausių tikslų visuomenėje yra ryšių tarp valdžios institucijų ir verslo atstovų plėtojimas. Valdžios sprendimai veikia verslo aplinką, valstybinės institucijos specifinėmis formomis reguliuoja daugelį verslo krypčių ir šakų, taip ir tapdamos verslo partneriais realizuojant įvairius projektus ir programas. Tai vyksta tiek centrinės, tiek vietinės valdžios lygmeniu.Verslininkai supranta, kad bet kurio regiono politinis klimatas lemia ir ekonominį klimatą.Valdžios institucijos veikia verslininkus specifiniais metodais ir priemonėmis. Centrinė valdžia pasitelkia reguliavimo politikos mechanizmus, kurie riboja, stabdo ar skatina verslo sumanymus ir programas, užtikrina aplinkosaugos, darbų saugos kokybę ir kontrolę. Vietos lygmeniu verslas reguliuojamas įvairių valstybinio sektoriaus institucijų – visų pirma tai atlieka licencijavimo ir teisinės priežiūros įstaigos.
Verslo pasaulis vis geriau supranta būtinybę suvokti valdžios institucijų funkcionavimą ne paviršutiniškai, o iš esmės, t.y. suprasti kaip politika formuojama, kaip ji įgyvendinama ir kaip vertinami politikos įgyvendinimo rezultatai.IŠVADOS:1. Siekdamos veiklos efektyvumo VA perima kai kuriuos verslo veiklos modelius (pvz., kokybės).2. Verslui, siekiant geriau įsitvirtinti rinkoje, būtina suprasti, kaip rinką veikia politiniai sprendimai.
4. VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO IR BIZNIO VADYBOS SKIRTUMAI
Yra daug panašumų ir skirtumų tarp verslo administravimo ir viešųjų institucijų administravimo. Abiejose sferose dirbantys vadybininkai yra užimti organizacijų kūrimo ir plėtros reikalais, finansine apskaita, resursų naudojimu ir žmonių išteklių vadyba.Išskiriami 3 ryškiausi skirtumai: 1. Institucijų veiklos tikslas ir veiklos vertinimas.Daugelyje verslo sričių svarbiausias tikslas ir veiklos matas, vertinant organizacijas, yra pelnas. Taip vertinamos ir individualios atskirų vadybininkų pastangos ir bendra jų veikla organizacijos rėmuose. Toks vertinimas netinka viešosioms organizacijoms, kurių veiklos sąlygos yra skirtingos, jų veiklos finansiniai rodikliai ne visada gali būti svarbiausias kurios nors institucijos veiklos vertinimo kriterijus.2. Sprendimų priėmimo procesas. Demokratinėje visuomenėje valdžios institucijos siekia, kad sprendimus priimant ir įgyvendinant būtų įtraukiama kuo daugiau piliečių. Privačiame versle sprendimai priimami žymiai greičiau ir ne visada kokybiškai parengti. 3. Viešumas, skirianti viešųjų institucijų veiklą. Siekiant efektyviai veikti ir suprantant valstybės institucijų atstovo vaidmenį ir atsakomybę, viešųjų institucijų darbuotojai jaučia nuolatinį visuomenės dėmesį, kontrolę, t.y. pastoviai yra teigiamos įtampos zonoje.
IŠVADOS:1. Viešosioms institucijoms savo veikloje būtina daugiau remtis privataus sektoriaus bruožais- efektyvumu, dalykiškumu, konkretumu.2. Išskiriant viešojo ir privataus verslo administravimo skirtumus, aiškėja, kad šiuo metu negalima suprasti šių skirtumų vien kaip skirtumus tarp orientacijų į paslaugų teikimą ir į pelno siekimą. Dažnai susiduriama su situacijomis, kai tradicinės viešojo sektoriaus struktūros siekia pajamų augimo, o privačios struktūros orientuojasi į paslaugų tiekimą.
Naudota literatūra:1. Viešasis administravimas (ats.red. A.Raipa). Kaunas: KTU. 1999.P. 11-12; 61-68.2. Verslo vadyba. K.Lukaševičius, B.Martinkus. Kaunas: Technologija, 2001. P. 5-7; 16-23; 36-39; 62-69.3. Biznio įvadas. E.Bagdonas, E.Kazlauskienė. Kaunas: Technologija, 1998. P. 4-9; P.18-41.4. Verso kūrimas ir valdymas. Z.Gineitienė. Vilnius, 2005. P. 9-39.5. Verslo vadybos įvadas. L.Juozaitienė ir J. Staponkienė. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2004. P. 24-27.