Viešojo administravimo tobulinimo prioritetai

VIEŠOJO ADMINSTRAVIMO TOBULINIMO
PRIORITETAI

Viešojo administravimo kursinis darbas

Turinys
Įžanga .............................. 3
I. Viešojo administravimo tobulinimas visuomenė ir valstybės modernizavimo procesų
sistemoje .............................. 3
I. I. Administravimo tobulinimas kaip esminė viešojo administravimo sektoriaus raidos
sąlyga .............................. 3
I. II. Viešojo administravimo tobulinimui skirtų darbų ir priemonių tikslai ir uždaviniai ........ 3
II. Bendrieji valdymo sistemų efektyvumo prioritetai ........................... 5
II. I. Valdymo sistemų ir jų efektyvumo didinimo samprata ....................... 5
II. II. Pagrindiniai valdymo sistemų formavimo ir funkcionavimo bei jų sfektyvumo didinimo

principai .............................. 8
II. III. Valdymo sistemų efektyvumo didinimo aktualijos ir prioritetai Rytų ir Vidurio Europos šalyse .............................. 9
III. Valdymo efektyvumo viešajame sektoriuje didinimo prioritetai .................. 12
III. I. Valdymo efektyvumą viešajame sektoriuje lemiančios aplinkybės ............... 12
III. II. Valstybinio valdymo ir savivaldos institucijų veiklos efektyvumas ir jo didinimo
prioritetai .............................. 14
III. III. Viešojo sektoriaus valdymo tobulinimo prioritetai Rytų ir Vidurio Europos šalyse ....... 16
III. IV. Viešojo administravimo efektyvumo didinimo galimybės liberaliosios bei socialiai orientuotosios rinkos plėtros sąlygomis .............................. 17
III. V. Marketingo plėtojimas kaip reikšminga sąlyga didinti viešojo administravimo
efektyvumą .............................. 19
III. VI. Marketingo plėtojimo viešojo administravimo sistemose tyrimų prioritetai ........... 20

Išvados .............................. 21
Naudota literatūra .............................. 22

Įžanga

Viešojo administravimo toobulinimas – esminė šiuolaikinės visuomenės ir valstybės modernizavo grandis, gerokai lemianti daugelio politinės, socialinės, ekonominės, technologinės raidos ir pažangos procesų rezultatyvumą ir efektyvumą. Ši grandis ypač svarbi radikalių visuomenės transformacijų sąlygomis, kai intensyviai kinta vertybių sistemos bei atsiranda ir masiškai plinta iš

š esmės nauji gyvenimo būdo modeliai, socialinės elgsenos stereotipai bei naujos, visas gyvenimo sritis apimančios technologijos.
Viešojo administravimo tobulinimas ypač svarbus ir aktualus Rytų ir Vidurio Europos šalims, kur vyksta labai sudėtingi ir prieštaringi politinių, socialinių, ekonominių ir kitokio pobūdžio reformų procesai, išreiškiantys esminius pokyčius ne tik įvairiose viešojo sektoriaus sistemose, bet ir visuomenėje, ir valstybės struktūrose apskritai. Galima teigti, kad viešojo administravimo tobulinimas traktuotinas kaip esminė sąlyga užtikrinti kryptingą ir efektyvų Rytų ir Vidurio Europos šalių visuomenės bei valstybiųmodernizavimą adekvačiai demokratiškos, humaniškos ir ekologiškos raidos nuostatoms. Beje, viešojo administravimo tobulinimas adekvačiai šioms nuostatoms suvoktinas kaip prioritetinė aplinkybė, lemianti Rytų ir Vidurio Europos šalių integracijos į Europos Sąjungą perspektyvas bei veikiantis Rytų ir Vidurio Europos visuomenės tolesnės raidos galimybes sėkmingai įsiliejant į globalinius innformatizacijos procesus.
Viešojo administravimo tobulinimo prioritetą nustatymo, pagrindimo ir atrankos problemos sprendimas ir teorijos, ir praktikos požiūriu sudaro prielaidas kryptingai plėtoti viešąjį sektorių, viešojo administravimo priemonėmis iš esmės modernizuoti ir visą visuomenę, ir šiuolaikinę valstybę.

I. Viešojo administravimo tobulinimas visuomenės ir valstybės modernizavimo procesų sistemoje

I. I. Administravimo tobulinimas kaip esminė viešojo sektoriaus raidos sąlyga

Viešojo administravimo tobulinimas ir Rytų ir Vidurio Europos, ir kitose šalyse yra aktuali šiuolaikinės raidos kryptis, reikalaujanti suvokti ir spręsti konkrečias tokio tobulinimo problemas. Iš tokių problemų ypač išsiskiria vi

iešojo administravimo tobulinimo prioritetų nustatymo, pagrindimo ir jų atrankos problema, pasireiškianti tuo, jog realioje viešojo administravimo praktikoje bei šią praktiką apibendrinančioje teorijoje nėra sukurti taigi ir nepaskleisti šiuolaikiškus reikalavimus tenkinantys metodai, padedantys pagrįstai nustatyti ir įgyvendinti viešojo sektoriaus tobulinimo bei viešojo administravimo efektyvumo didinimo prioritetus.

I. II. Viešojo administravimo tobulinimui skirtų darbų ir priemonių tikslai ir uždaviniai

Viešojo administravimo tobulinimo darbą bei įgyvendintinų priemonių pagrindinis tikslas yra modernizuoti viešąjį sektorių adekvačiai normoms, standartams ir tradicijoms, susiformavusioms, pasklidusioms ir realizuotoms pažangiausiose šalyse ir yra tiesiogiai orientuotos į informacinės visuomenės kūrimą bei į tolesnę raidą globalizacijos ir tarptautinės integracijos sąlygomis,
Yra ir papildomas tokių darbų ir priemonių tikslas, kuris išreiškiantis Rytų ir Vidurio Europos šalių specifiką, modernizuoti šių šalių viešąjį sektorių adekvačiai Europos integracijos ir Europos Sąjungos plėtros nuostatoms.
Siekiant įgyvendinti šiuos tikslus, turi būti sprendžiami atitinkami uždaviniai. Svarbiausiais uždaviniais laikomi šie uždaviniai:
• viešojo administravimo tobulinimui skirtas įvairių valdymo sistemų efektyvumo didinimo galimybių tyrimas ir apibendrinimas, numatant išryškinti pagrindinius valdymo sistemų formavimo, funkcionavimo ir jų efektyvumo didinimo principus, apibrėžti įvairių valdymo sistemų ypatumus bei įvertinti valdymo sistemų efektyvumo didinimo specifiką Rytą ir Vidurio Europos šalyse;
• valdymo efektyvumą viešajame sektoriuje lemiančių aplinkybių išryškinimas, ypatingą dėmesį skiriant toms, kurios nusako šiuolaikinei visuomenei būdingą viešojo sektoriaus reikšmingumą ir svarbą;
• valstybinio valdymo ir savivaldos in

nstitucijų, sričių valdymo tobulinimo prioritetų išryškinimas adekvačiai modernios visuomenės ir valstybės normoms ir standartams;
• viešojo sektoriaus tobulinimo ypatumų Rytų bei Vidurio Europos šalyse išryškinimas, numatant atsižvelgti į politinių, socialinių, ekonominių, technologinių transformacijų specifiką;
• viešojo administravimo efektyvumo didinimui skirtą priemonių ypatumų įvertinimas, atsižvelgiant į liberalios bei į socialiai orientuotos rinkos plėtros specifiką, taip pat numatant galimybes įvairiapusiškai plėtoti viešojo sektoriaus rinkodarą.

II. Bendrieji valdymo sistemų efektyvumo prioritetai

II. I. Valdymo sistemų ir jų efektyvumo didinimo samprata

Norint deramai suvokti ir spręsti valdymo sistemų ir jų efektyvumo didinimo problemas, būtina apibrėžti svarbiausias sąvokas, nusakančias ir valdymo sistemų, ir jų efektyvumo bei efektyvumo didinimo prasmę. Beje, tai svarbu dar ir dėl to, kad šiuolaikinėje valdymo teorijoje valdymo sistemų, jų efektyvumo bei efektyvumo didinimo samprata yra įvairiai metodologiškai traktuojama ir vertinama.
Paprasčiausiai sistema gali būti apibrėžiama kaip tam tikriems objektams ir jų visumai valdyti skirtų tarpusavyje susietų priemonių ir galimybių kompleksas, užtikrinantis valdymo subjektams sugebėjimą priimti ir įgyvendinti šių objektų atžvilgiu valdymo sprendimus ir kartu pasiekti savo tikslus bei realizuoti savo interesus. Tai reiškia, kad kiekviena valdymo sistema gali būti apibrėžiama, atsižvelgiant į labai konkrečiai apibūdinamas valdymo subjekto, jo tikslų ir interesų, taip pat į valdymo objektų charakteristikas. Vadinasi apibrėžiant ir apibūdinant valdymo sistemas, būtina įvertinti, jog:
• kiekviena valdymo sistema skirta panaudoti tam tikrų objektų ar

r visumos valdymui; valdymo sistema turi būti adekvati tiek valdymo objekto funkcionavimo ir raidos sąlygoms bei galimybėms, tiek ir valdymo objektui būdingoms funkcijoms, jų struktūrai bei šių funkcijų vykdymo mastams;
• kiekviena valdymo sistema turi akumuliuoti ir integruoti savyje kompleksą tokių tarpusavyje susietų ir suderintų priemonių ir galimybių, kurių visuma galėtų užtikrinti valdymo subjekto tikslų ir interesų įgyvendinimą, darant kryptingus valdymo poveikius valdymo objektams.
Kiekviena valdymo sistema turi būti apibrėžiama ir vertinama ją betarpiškai siejant ir su jos paskirtį lemiančiais konkrečiais valdymo subjektais, jų tikslais ir interesais, ir su konkrečiais valdymo objektais bei jų charakteristikomis, ypatybėmis, taip pat jų funkcijomis ir jiems keliamais uždaviniais. Kiekviena valdymo sistema turi būti apibrėžiama ir vertinama, atsižvelgiant į jos vidinę struktūrą nusakančią ir visumą, ir galimas kombinacijas tų valdymui skirtų priemonių ir galimybių.
Tokia samprata atspindi sisteminį požiūrį į kiekvienos valdymo sistemos formavimą ir funkcionavimą. Toks požiūris gali pasireikšti dvejopai, kadangi sisteminį požiūrį į kiekvienos sistemos formavimą ir funkcionavimą išreiškia būtinumas atsižvelgti į:
• kiekvieną tokią sistemą būtinai turi būti integruotos grandys ir elementai, nusakantys tiek valdymo subjektų dalyvavimą kryptingai veikiant valdymo objektus, tiek valdymo objektų nuostatas ir polinkius būti valdomiems bei šių objektų adaptyvumą reaguojant į įvairius poveikius, tiek ir ryšių tarp valdymo subjektų ir valdymo objektų būdus, taip pat priemones šiems ryšiams įgyvendinti bei juos plėtoti; šia prasme sisteminis požiūris į valdymo sistemą pasireiškia suvokimu, jog valdymo veiksmai, vykdytini bet kuriomis sąlygomis, yra įmanomi tik susidarius vientisai valdymo subjektų, valdymo objektų bei valdymo priemonių ir galimybių grandinei, integruojančiai elementus “kas” (valdymo subjektai, nusakantys tai, kas vykdo valdymą), “ką” (valdymo objektai, nusakantys tai, ką savo poveikiais veikia valdymo subjektas), “kaip” (valdymo priemonės ir galimybės, nusakančios, kaip vykdomi valdymo veiksmai): tokios grandinės susidarymas kartu reiškia, kad kiekvienoje valdymo sistemoje gali būti išskirti valdantieji, valdomieji ir aprūpinantieji posistemiai;
• tarpusavio priklausomybes ir daugiakanales įvairialypes sąveikos tarp valdymo subjektų bei jiems būdingų tikslų, interesų, prioritetų ir charakteristikų ir tarp valdymo objektų ir jiems būdingų polinkių, savireguliacijos galimybių bei valdymo objektus nusakančių vidinių struktūrų ir jų stabilumą užtikrinančių veiksnių; priklausomybės, sąveikos ir ryšiai tarp šiųdviejų valdymo subjektus ir valdymo objektus nusakančių požymių ir parametrų kartu nusako kiekvienos valdymo sistemos sudėtingumu jos neatskiriamumą nuo dar sudėtingesnių valdymo sistemų ir reikalauja kiekvieną valdymo sistemą suvokti kaip tam tikrą daug stambesnių ir sudėtingesnių sistemų dalį. Čia sisteminis požiūris į valdymo sistemas sietinas su visuotinės įvairių valdymo sistemll sąsajos ir daugialypės hierarchijos idėja, išreiškiančia tai, kad valdymo procesai vyksta tam tikroje erdvėje, kurią veikia išorinės aplinkos pokyčiai bei išorinėje aplinkoje priimami valdymo sprendimai.
Sisteminis požiūris į valdymo sistemas, jų formavimą ir funkcionavimą tiesiogiai sietinas su nuostata, jog valdymo sistemoms būdinga didžiulė įvairovė reškia:
• valdymo subjektų, jų tikslų, interesų, prioritetų, taip pat sąveikos su išorine savo atžvilgiu aplinka formų ir būdų įvairovė;
• valdymo objektų, jų vidinių struktūrų, jų reagavimo į poveikius, jų reguliavimosi galimybių bei polinkių būti valdomiems įvairovė;
• valdymo priemonių ir galimybių įvairovė, kurią nusako įvairialypių organizacinių valdymo struktūrų įgyvendinimo bei. daugybės valdymo metodų taikymo perspektyvos.
Valdymo sistemų įvairovės bei jų paskirties samprata leidžia apibūdinti valdymo sistemų efektyvumo prasmę. Paprastai valdymo sistemos efektyvumas turėtų būti suprantamas kaip jos sugebėjimų įgyvendinti tam tikro valdymo subjekto tikslus ir interesus konkretaus valdymo objekto atžvilgiu charakteristika, išreiškianti dėl valdymo veiksmų gautų ar gautinų rezultatų ir šiems rezultatams gauti reikalingų sąnaudų santykį. Efektyvesne valdymo sistema laikoma toji, kurioje sugebama gauti didesnį rezultatą, patyrus tas pačias sąnaudas, arba gauti tokį patį rezultatą, esant mažesnėms sąnaudoms. Dėl valdymo veiksmų gautas ar gautinas rezultatas bet kuriuo atveju tiesiogiai siejamas su valdymo sistemos paskirtimi ir apibrėžiamas atsižvelgiant į valdymo subjekto tikslus ir interesus, į valdymo objektui keliamų uždavinių sprendimą ir priskirtų funkcijų vykdymą.
Valdymo sistemų efektyvumas gali būti suprantamas kaip absoliutinis, ir kaip santykinis. Absoliutinis valdymo sistemų efektyvumas nusako konkrečiai valdymo sistemai būdingą sugebėjimą pasiekti tam tikrą valdymo rezultatą, esant tam tikroms šį rezultatą lemiančioms sąnaudoms tam tikromis aplinkybėmis. Santykinis valdymo sistemų efektyvumas nusako tam tikrai valdymo sistemai būdingą sugebėjimą pasiekti valdymo rezultatą tam tikromis sąlygomis ir aplinkybėmis, kai šio sugebėjimo vertinimui jį tenka palyginti su tam tikra atitinkamai valdymo sistemai būdinga efektyvumo norma arba etalonu.
Valdymo sistemų ir absoliutinio, ir santykinio efektyvumo samprata labai glaudžiai sietina su šią sistemų patikimumu: efektyvia laikoma tik tokia valdymo sistema, kuriai funkcionuojant tiksliai ir patikimai įvykdomi valdymo objekto atžvilgiu priimami valdymo sprendimai bei adekvačiai įgyvendinami valdymo subjekto tikslai ir interesai. Valdymo sistemos patikimumu laikomas jos sugebėjimas užtikrinti tikslą ir griežtą reagavimą į valdymo poveikius adekvačiai keliamiems reikalavimams, nusakantiems valdymo sprendimų įgyvendinimo sąlygas bei pasiektinų rezultatų lygį. Tokiu atveju patikimumas išreiškia tikimybę, jog valdymo sistemos reagavimas bus adekvatus valdymo sprendimui bei šiuo sprendimu programuojamam valdymo rezultatui, užtikrinant, kad realiai gaunama ar gautino rezultato nukrypimas nuo laukto ar laukiamo rezultato neperžengtų tam tikrų ribų.
Valdymo sistemų patikimumas ir jų sugebėjimas funkcionuoti tiksliai, kartu nusakantis jų veikimo tikslumą, gali būti suvokiami kaip esminiai valdymo sistemų efektyvumo požymiai, į kuriuos būtina atsižvelgti, sprendžiant valdymo sistemų efektyvumo didinimo problemas.
Pateiktoji valdymo sistemų bei jų efektyvumo samprata leidžia valdymo sistemų efektyvumo didinimą apibrėžti kaip procesą, kurio prasmė – parengti ir įgyvendinti priemones, padedančias užtikrinti aukštesnį valdymo sistemų patikimumo bei jų funkcionavimo tikslumo lygį ir kartu pasiekti kokybiškai naują ar kiekybiškai didesnį valdymo rezultatą, nedidinant arba santykinai net mažinant šio rezultato pasiekimą lemiančias sąnaudas.
Vertinant valdymo sistemų efektyvumo didinimo galimybes, pastebėtina ryški skirtingų visuomenės raidos ir pažangos sektorių specifika.

II. II. Pagrindiniai valdymo sistemų formavimo ir funkcionavimo bei jų efektyvumo didinimo principai

Gyvenime egzistuojančių bei potenciniai sukurtinų ir įgyvendintinų valdymo sistemų formavimo, funkcionavimo bei šių sistemų efektyvumo didinimo sąlygomis įvertintini principai pasižymi didžiule įvairove bei klasifikavimo galimybėmis. Tačiau galima išskirti svarbiausius principus:
• humaniškumo ir demokratiškumo prioritetų principas. Jis išreiškia nuostatą, kad valdymo sistemoje būtina orientuotis į humanistines vertybes, bendražmogiškąią moralę bei demokratijos idealus;
• inovatyvumo ir adaptatyvumo principas. Jis išreiškia nuostatą, kad kiekviena valdymo sistema tuiri veikti, inovatyviai reaguodama į intensyviai vykstančius pokyčius, prisitaikydama prie naujų sąlygų ir aplinkybių bei adaptuojančiai veikdama savo poveikio objektus bei jų aplinką;
• sugebėjimo subalansuoti normalios būsenos palaikymą bei problemų išsprendimą principas. Jis išreiškia tai, kad valdymo sistema turi tuo pačiu metu užtikrinti sugebėjimą palaikyti normaliąja laikomą valdymo objekto būseną, nuolatos stebint, fiksuojant bei šalinant nukrypimus nuo tam tikrų normų ir standartų, taip pat sugebėjimas numatyti bręstančias bei jau pasireiškusias problemas, jas kryptingai spręsti ir valdomąjį objektą “pervesti” ar “perkelti” į kokybiškai naują būseną: šių dviejų sugebėjimų sugretinimas ir jų kombinuota raiška iš esmės nusako kiekvienos valdymo sistemos adekvatumąjos paskirčiai;
• tiesioginio ir grįžtamojo ryšio harmonijos principas. Jis išreiškia valdymo subjekto sugebėjimą priimti ir įgyvendinti savo sprendimus adekvačiai valdymo objekto ir jo aplinkos būsenai, užtikrinti savo tiksų ir interesų subalansavimą su valdymo objektui bei jo aplinkai būdingomis pokyčių galimybėmis, taip pat pasiekti kompromisą ar konsensusą, nustatant valdymo objektui keliamus uždavinius ir priskiriant jam tam tikras funkcijas, atsižvelgus į įvairių valdymo proceso dalyvių nuostatas;
• įgaliojimų ir atsakomybės delegavimo bei rizikų sąnaudų ir rezultatų racionalaus padalijimo principas. Jis išreiškia būtinumą valdymo sistemoje racionaliai paskirstyti funkcijas, tinkamai įvairioms grandims deleguoti įgaliojimus, priimti ir įgyvendinti tam tikrus sprendimus adekvačiai atsakomybės mastams, taip pat nuostatą į tai, kad vidinė valdymo sistemos struktūra turi būti optimali rizikų ir sąnaudų minimizavimo bei teigiamų rezultatų maksimizavimo prasme;
• orientacijų į galutinį rezultatą principas. Jis išreiškia nuostatą į tai, kad valdymo sistema turi užtikrinti galimybes, pasitelkus valdymo veiksmus, išspręsti visus valdymo objektui keliamus uždavinius ir atlikti visas priskirtas funkcijas, kartu sudarant prielaidas valdymo subjektui pasiekti jo tikslus ir įgyvendinti jo interesus.
Šiais principais būtina vadovautis sprendžiant valdymo sistemų formavimo, funkcionavimo bei efektyvumo problemas. Šie principai gali būti suvokiami kaip universalūs, tinkantys visoms šiuolaikinėje visuomenėje taikomoms ir taikytinoms tiek viešojo, tiek ir verslo sektorių sistemoms.
Remiantis visais šiais principais, gali būti formuluojami ir tam tikri integrotieji universalaus pobūdžio principai, išreiškiantys kompleksines nuostatas valdymo sistemų fonnavimo, funkcionavimo bei jų efektyvumo didinimo atžvilgiu. Iš tokių integruotų principų ypač išskirtinas valdymo sistemų rinkodaros prevencijos principas, reikalaujantis, kad kiekviena valdymo sistema turi pasižymėti tam tikrais bruožais:
• siekimu įgyvendinti valdymo subjekto tikslus ir interesus tik suvokus ir visiškai patenkinus valdymo objekto sistemoje besireiškiančius poreikius, identifikuotinus su vartotojų ir klientų poreikiais;
• būtinumu valdymo sistemos paskirtį betarpiškai susieti su vartotojų ir klientų poreikių nustatymu ir tenkinimu, taip pat su kryptingais poveikiais formuoti, keisti ir tobulinti vartotojų ir klientų poreikius;
• nuostatomis didinti valdymo sistemos efektyvumą tomis kryptimis, kurios išreiškia vartotojų ir klientų poreikių tenkinimo prioritetus.
Valdymo sistemų rinkodaros prevencijos principas iš esmės nusako tai, jog valdymo sistemos formavimas, funkcionavimas ir efektyvumo didinimas gali būti prasmingas tik tada, kai ši sistema integruojama į tam tikrų vartotojų ir klientų poreikių formavimo, atskleidimo ir patenkinimo procesą.

II. III. Valdymo sistemų efektyvumo didinimo aktualijos ir prioritetai Rytų ir Vidurio Europos šalyse

Valdymo sistemų efektyvumo didinimo problemos svarbios ir aktualios visur – šių problemų prioritetiškumas suvokiamas visose šalyse. Būtent šios problemos pasižymi ypatinga svarba, o jų sprendimas – ypatingu aktualumu būtent Rytų ir Vidurio Europoje.
Pagrindinė priežastis, kuri lemianti valdymo sistemų efektyvumo didinimo Rytų ir Vidurio Europos šalyse išskirtinį aktualumą ir ypatingą svarbą, yra ta, jog šiose šalyse vykstančių transformacijų sąlygomis radikaliai kinta vertybių prioritetai, labai sparčiai susiformuoja ir pasklinda iš esmės naujos politinės, socialinės, ekonominės, technologinės orientacijos, atsiranda nauji poreikiai ir naujos galimybės juos patenkinti. Visi šie pokyčiai labai spartūs, vyksta dažniausiai ne evoliucinėmis, bet revoliucinėmis formomis, radikaliai keičia nusistovėjusius gyvenimo būdo modelius, pasižymi nepakankamu ar netgi netinkamu visuomenės pasirengimu kardinalioms permainoms.
Transformacijų sąlygomis pasi reiškiantys ypatingo valdymo sistemoms keltini reikalavimai atspindi ir šių sistemų efektyvumo didinimo specifiką. Tokiu atveju valdymo sistemų efektyvumo didinimas gana dažnai turi būti grindžiamas netradicinėmis idėjomis ir gali būti orientuotas įnetradicinių modelių bei sprendimų įgyvendinimą. Vadinasi valdymo sistemų efektyvumo Rytų ir Vidurio Europos šalyse didinimui reikia tikslinga išskirti svarbiausias šių sistemų tobulinimo aktualijas bei jų efektyvumo didinimo prioritetus:
1. Tobulinant valdymo sistemas Rytų ir Vidurio Europos šalyse, būtina pasiekti, kad šios sistemos savo charakteristikomis būtų adekvačios modemiose Vakarų šalyse igyvendintoms normoms ir standartams. Šis reikalavimas ypač aktualus, nes Rytų ir Vidurio Europos šalyse realiai egzistuojančios valdymo sistemos daugeliu požiūrių nėra adekvačios modernų lygį reprezentuojantiems reikalavimams: Rytų ir Vidurio Europos šalyse paplitusių valdymo sistemų patikimumas, jų funkcionavimo tikslumas, rezultatą, tenkančių vienam sąnaudų vienetui, lygis paprastai yra žemesnis nei moderniose Vakarą šalyse.
2. Valdymo sistemos Rytų ir Vidurio Europos šalyse gana dažnai pasižymi nepakankamu pragmatiškumu: šios sistemos daugeliu atvejų nėra pritaikytos iki galo atlikti joms priskirtas funkcijas ir iš esmės nėra adekvačios savo paskirčiai; nepakankamą pragmatiškumą iš dalies lemia Rytų ir Vidurio Europos šalyse dar iki transformaciniu laikotarpiu giliai įsišaknijusi „dvejopos moralės“ tradicija, išreiškusi faktiškųjų vertybių, tikslų ir nuostatų ir viešai deklaruotų siekių bei idealų neatitikimą: ši tradicija gana plačiai paplitusi Rytų ir Vidurio Europos šalyse dar ir dabar neigiamai veikia įvairiose visuomenės raidos ir pažangos grandyse vykstančius valdymo procesus. Realiai šiuo metu pasireiškiantis nepakankamas valdymo sistemų pragmatiškumas nusako tiek tai, jog valdymo sistemos gana dažnai orientuotos į tam tikrų viešai nedeklaruojamų ir “šešėliniais” vadintinų tikslų ir interesų įgyvendinimą, tiek ir tai, jog į valdymo sistemas integruotos valdymo sprendimų priėmimo bei įgyvendinimo priemonės ir galimybės yra aiškiai nepakankamos ar net netinkamos, kad pačios sistemos būtų efektyvios.
3. Rytų ir Vidurio Europos šalyse realiai veikiančios valdymo sistemos gana dažnai nėra pritaikytos tinkamai funkcionuoti krizių sąlygomis; maža to, šios sistemos nėra reikiamai orientuotos į kompromisų radimą bei į bekonjliktinių situacijų formavimą ir palaikymą. Rytų ir Vidurio Europos šalyse veikiančios valdymo sistemos nepakankamai užtikrina įvairaus pobūdžio politinės, socialinės, ekonominės ir kitokios diferenciacijos ir poliarizacijos “sušvelninimą” ir neutralizavimą, jos nėra reikiamai pritaikytos eliminuoti realią ir potencinę priešpriešą tarp įvairių visuomenės sluoksnių, tarp valstybės struktūrų ir nevalstybinio, ypač verslo, sektoriaus, tarp darbdavių ir dirbančiųjų, tarp konkurentų, tarp daugelio kitų visuomenės grandžių: reali ir potencinė priešprieša gana dažnai yra destrukcinio pobūdžio, neįgauna konstruktyvių formų, todėl gali būti gana pavojinga.
4. Rytų ir Vidurio Europos šalyse veikiančioms valdymo sistemoms gana dažnai būdinga inovatyvumo stoka, o šių sistemų intelektualinis pajėgumas neadekvatus informacinės visuomenės standartams bei Europos integracijos bei globalizacijos plėtros sąlygojamiems reikalavimams.
Valdymo sistemų tobulinimo bei jų efektyvumo didinimo Rytų ir Vidurio Europos šalyse aktualijų suvokimas leidžia apibrėžti svarbiausius prioritetus, sietinus su valdymui tobulinti skirtų priemonių parengimu ir įgyvendinimu. Iš tokių prioritetų išskirtini šie:
1. Prioritetai, išreiškiantys įvairiapusišką valdymo struktūrų racionalizavimą numatant siekti, kad:
• kiekvienai valdymo sistemai būdinga struktūra tiksliai atitiktų pačios sistemos paskirtį ir įgalintų valdymą organizuoti taip, kad būtų tinkamai vykdomos visos valdymo sistemai priskirtos funkcijos ir visiškai vykdomi valdymo sistemai keliami uždaviniai;
• kiekvienoje valdymo sistemoje būtų įgyvcndinama nuostata racionalizuoti sąnaudas, iškeltiems uždaviniams spręsti ir numatytoms funkcijoms vykdyti;
• kiekvienoje valdymo sistemoje būtų įgyvendinama nuostata racionaliai derinti įgaliojimų bei atsakomybė padalijimą tarp įvairių gandžių su toms grandims suteiktomis šavivaldos bei savireguliacijos galimybėmis, kartu užtikrinant visos sistemos orientavimą į bendrus tikslus bei į sugebėjimą gauti sinerginį efektą.
2. Prioritetai, išreiškiantys valdymo sistemų tobulinimą jų inovacinųb intelektinių ir konkurencinių galių didinimo prasme, suvokiant, jog šie prioritetai apima tokias priemones kaip:
• valdyme dalyvaujančių vadovų ir spccialistų vadybinės, administracinės ir kitokios kvalifikacijos ir kompetencijos adekvatumo keliamiems reikalavimams bei spręstinų valdymo problemų ir uždavinių turiniui užtikrinimas;
• prevencinis valdyme dalyvaujančių vadovų ir specialistų kvalifikacijos ugdymas bei būsimųjų spręstinų uždavinių ir problemųdiagnozavimas, prognozavimas ir, numatant kvalifikacijos ugdymą, betarpiškas orientavimas į minėtųjų problemų ir uždavinių išsprendimą ;
• informacinių technologijų įgyvendinimas, įgalinantis radikaliai keisti valdymo struktūras ir kokybiškai tobulinti pačias valdymo sistemas;
• racionalių bendradarbiavimo formų su partneriais, klientais ir konkurentais radimas, įgalinantis didinti konkurencines galias;
• kryptinga investicinė politika, skirta valdymo sistemoms tobulinti, orientuota į tai, kad laiku būtų modemizuojama kiekvienos valdymo sistemos materialinė, techninė ir informacinė bazė bei sudaromos ekonominės prielaidos efektyviai spręsti daugialypes motyvavimo ir rėmimo problemas;
• tinkamas valdymo sistemų rinkodaros aprūpinimas, igalinantis kiekvienos valdymo sistemos tobulinimą bei efektyvumo didinimą papildyti ir pagrįsti atitinkamomis rinkodaros priemonėmis.

3. Prioritetai, išreiškiantys valdymo sistemų tobulinimą plėtojant tarptautinį bendradarbiavimą numatantys ir kuo plačiau panaudoti tarptautinėje praktikoje sukauptą valdymo patirtį ir kuo intensyviau plėtoti pačių valdymo sistemų tarptautinę integraciją.

III. Valdymo efektyvumo viešajame sektoriuje didinimo prioritetai

III. I. Valdymo efektyvumą viešajame sektoriuje lemiančios aplinkybės

Esminė sąlyga modernizuoti šiuolaikinę visuomenę – visapusiškas valdymo efektyvumo didinimas įvairiose viešojo sektoriaus grandyse. Valdymo efektyvumo didinimo galimybių viešajame sektoriuje paieška ir tinkamas panaudojimas bei išvystymas turi būti suvokiami kaip aktuali valdymo sistemų tobulinimo kryptis.
Didinant valdymo efektyvumą, viešajame sektoriuje gali būti remiamasi nuostatomis, išreiškiančiomis daugelį aplinkybių, būdingų šiuolaikinėms valdymo sistemoms tiek viešajame sektoriuje, tiek ir versle.
Ieškant būdų padidinti valdymo efektyvumą viešajame sektoriuje, būtina įvertinti svarbiausius valdymo efektyvumą viešajame sektoriuje lemiančius veiksnius, apibrėžti esminius įvairioms viešojo sektoriaus grandims būdingų sistemų raidos ypatumus.
Veiksniai, lemiantys valdymo efektyvumą viešajame sektoriuje, ir įvairioms viešojo sektoriaus grandims būdingi valdymo sistemų bei jų raidos ypatumai yra tiesiogiai sietini su bendrųjų visuomenės ir valstybės raidos tendencijųl kryptingumu. Valdymo efektyvumą viešajame sektoriuje iš esmės sąlygoja aplinkybės, atspindinčios bendrąjį visuomenės brandos lygį kurį galima apibūdinti charakteristikomis, nusakančiomis demokratijos ir humanizmo nuostatų pasklidimą visuomenėje ir valstybėje, prigimtinių žmogaus teisių įgyvendinimą, pilietinį aktyvumą, visuotinę informatizaciją, taip pat nepertraukiamą produktyvumo ir našumo didėjimą, kokybės gerinimą, socialinės ir ekonominės gerovės augimą, įvairiapusišką technologinę pažangą.
Svarbiausiais valdymo efektyvumą viešajame sektoriuje lemiančiais veiksniais laikomi tie, kurie išreiškia valdymo subjektų sugebėjimą adekvačiai suvokti jų veikiamų valdymo objektų būsenos bei raidos problemas, taip pat užtikrinti valdymo sprendimų suderinamumą su valdymo objektų sistemose pasireiškiančių interesų prioritetais: valdymo sprendimai, kuriuos priima valdymo subjektai, turi būti orientuoti į įgyvendinimą tų interesų, kurie pasireiškia valdymo objektų sistemose, taip pat į išsprendimą tų problemų, kurios aktualios valdymo subjektų veikiamiems visuomenės sektoriams. Iš tokio pobūdžio veiksnių ypač išskirtini šie:
• valdymo subjektų tikslų ir veiksmų adekvatumas realiai situacijai ir veikiamų visuomenės sektorių problemoms;
• poveikio būdų ir metodų, kuriuos taiko valdymo subjektai, tinkamumas, užtikrinant realų priimtų valdymo sprendimų įgyvendinimą;
• prioritetinė orientacija į tokius rezultatus, kurie išreiškia demokratijos, humanizmo vertybes, socialinės ir ekonominės gerovės kilimo siekius, taip pat politinės, socialinės, ekonominės, technologinės, ekologinės, informacinės raidos harmoniją;
• sugebėjimas priimti racionalius valdymo sprendimus, kurių įgyvendinimas įvairių ekonominių, technologinių ir kitokio pobūdžio ribojimų ir galimybių sąlygomis leistų pasiekti rezultatą, pasižyminti orientacijomis į didžiausią veiklos efektyvumą.
Svarbiausiais valdymo efektyvumą viešajame sektoriuje lemiančiais bei įvairiose viešojo sektoriaus grandyse pasireiškiančiais ypatumais laikytini šie:
• ypatumai, kurie išreiškia atskirų viešojo sektoriaus grandžių bei sferų specifiką kurią sąlygoja tokių grandžių ar sferų funkcijos ir šių grandžių ar sferų paskirtis visuminėje visuomenės ir valstybės raidos ir pažangos sistemoje;
• ypatumai, kurie išreiškia atskirų viešojo sektoriaus grandžių bei sferų valdymo ir reguliavimosi galimybes;
• ypatumai, kurie išreiškia atskiroms viešojo sektoriaus grandims bei sferoms būdingą technologinės pažangos specifiką;
• informacinės visuomenės raidos tendencijas nusakantys ypatumai.
Šių aplinkybių įvertinimas leidžia adekvačiai suvokti ir spręsti įvairias valdymo efektyvumo viešajame sektoriuje didinimo problemas. Problemomis laikomos:
• problemos, kurių prasmę nusako būtinumas orientuoti valdymo sprendimus ir veiksmus į visai visuomenei, valstybei ar tam tikrai viešojo sektoriaus grandžiai reikšmingus prioritetus;
• problemos, kurias nusako būtinumas sukurti, parinkti ir panaudoti tinkamiausias visuomenei, valstybei ar viešajam sektoriui aktualių siekių ir interesą įgyvendinimo formas ir technologijas.
.

III. II. Valstybinio valdymo ir savivaldos institucijų veiklos efektyvumas ir jo didinimo prioritetai

Valdymo efektyvumą viešajame sektoriuje, kaip ir visuomcnės ir valstybės mastu apskritai, lemia daugybė aplinkybių; iš ypač išskirtinos tos, kurios atspindi valstybinio valdymo ir savivaldos institucijų veiklą bei šios veiklos tobulinimo galimybes ir perspektyvas.
Vertinant valstybinio valdymo ir savivaldos instituciją veiklą bei jos tobulinimo galimybes ir perspektyvas kaip ypatingą aplinkybę, kuri lemia visuomenės, valstybės ir viešojo sektoriaus valdymo efektyvumą, išskiriami keli esminiai vertinimo atvejai:
• centrinių valstybinio valdymo institucijų veiklos efektyvumo bei jos tobulinimo prioritetų vertinimas;
• regioninių ir šakinių valstybinio valdymo institucijų veiklos efektyvumo bei jos tobulinimo prioritetą vertinimas;
• savivaldos institucijų veiklos efektyvumo bei jos tobulinimo prioritetų vertinimas.

Visais šiais vertinimo atvejais yra būtina atsižvelgti į tai, kad kiekvienai valstybinio valdymo ir savivaldos institucijai būdinga dvejopa veikla:
• veikla, kurios paskirtis – valdymo ir administravimo priemonėmis palaikyti normalią būseną visoje institucijos reguliavimo srityje, užtikrinant, kad čia sukauptas potencialas bei joje veikiančių įmonių, įstaigų ir organizacijų funkcionavimas atitiktų nustatytas normas ir standartus. Ši veikla dažniausiai gali pasižymėti nepertraukiamumu, tęstinumu ir daugkartiniu jai skirtų technologijų bei metodikų panaudojimu, o taip pat šių technologijų bei metodikų universalumu, kadangi normalios būsenos palaikymas reikalauja atlikti cikliškai pasikartojančius valdymo veiksmus, užtikrinančius sistemos stabilumą nuolatos besikeičiančiomis sąlygomis;
• veikla, kurios paskirtis – institucijos reguliavimo srityse besireiškiančių ar ateityje galinčių pasireikšti problemų diagnozavimas ir prognozavimas, šių problemų prevencijai ir sprendimui skirtų priemonių parengimas ir įgyvendinimas; ši veikla dažniausiai gali pasižymėti tiek nepertraukiamumu ir tęstinumu, tiek ir vienkartiniu jai skirtų technologijų ir metodikų panaudojimu.
Galima teigti, kad centrinių valstybinio valdymo institucijų veiklos efektyvumą bei šios veiklos tobulinimo perspektyvas lemia ir išreiškia:
• sugebėjimas prevencine tvarka diagnozuoti, prognozuoti, įvertinti ir spręsti visai visuomenei ir valstybei aktualias problemas, pasireiškusias ar galinčias pasireikšti centrinių valstybinio valdymo institucijų reguliavimo srityse;
• sugebėjimas visuomenėje ir valstybėje palaikyti stabilią politinę, socialinę, ekonominę, ekologinę situaciją, suvokiant, jog tokį stabilumą išreiškia realios padėties visuomenėje ir valstybėje ir nusistovėjusių ar nustatytų normų ir standartų atitikimas;
• sugebėjimas visuomenės ir valstybės lygiu nuolatos adaptuotis prie besikeičiančios “išorinės” situacijos, suvokiant, jog centrinėse valstybinio valdymo institucijose negali nebūti reaguojama į globaliniais mastais vykstančią politinę, socialinę, ekonominę, technologinę ir infonnacinę pažangą, taip pat į naujus reiškinius ekologinio saugumo užtikrinimo prasme.
Regioninių ir šakinių valstybinio valdymo institucijų veiklos efektyvumą bei šios veiklos tobulinimo perspektyvas lemia ir išreiškia:
• sugebėjimas prevencine tvarka diagnozuoti, prognozuoti, įvertinti ir spręsti regionui, tam tikrai socialinės ekonominės raidos sričiai, ūkio ar viešojo sektoriaus šakai aktualias problemas, pasireiškusias ar galinčiais pasireikšti regioninių ar šakinių valstybinio valdymo institucijų reguliavimo srityse;
• sugebėjimas regioninės ar šakinės sistemos mastu palaikyti stabilią situaciją suvokiant, kad tokį stabilumą gali užtikrinti tiek siekimas tenkinti visuomenėje ir valstybėje nusistovėjusias ar nustatytas visuotinės pažangos, raidos bei gerovės normas ir standartus, tiek ir siekimas adekvačiai reaguoti į daugialypėje aplinkoje vykstančius politinius, socialinius, ekonominius, technologinius, informacinius ir kitus pokyčius;
• sugebėjimas kiekvienos regioninės ar šakinės sistemos mastu harmonizuoti valdymo poveikius su sistemos viduje pasireiškiančiu savireguliacija.
Savivaldos institucijų veiklos efektyvumą bei šios veiklos tobulinimo perspektyvas lemia ir išreiškia sugebėjimas valdymo ir savireguliacijos priemonėmis adekvačiai reaguoti į kiekvienos institucijos reguliavimo srityse vykstančius raidos ir pažangos procesus bei užtikrinti šios veiklos parametrų ir pažangių normų bei standartų atitikimą; šia prasme galima teigti, kad savivaldos institucijų veiklos tobulinimo galimybes ir perspektyvas lemia iš esmės tos pačios aplinkybės ir sąlygos, kaip ir tos, kurios pasireiškia valstybinio valdymo bei regioninio ir šakinio valdymo institucijų veiklos atvejais. Be to, savivaldos institucijų veiklos efektyvumą ir jos tobulinimo galimybes labai lemia sugebėjimas skatinti ir konstruktyviai bei kryptingai plėtoti įvairias vietines iniciatyvas.

III. III. Viešojo sektoriaus valdymo tobulinimo prioritetai Rytų ir Vidurio Europos šalyse

Valdymo tobulinimas viešajame sektoriuje pasižymi daugeliu specifinių bruožų, kuriuos sąlygoja šio sektoriaus vieta ir funkcijos šiuolaikinės visuomenės ir valstybės atžvilgiu. Savo ruožtu valdymo tobulinimo viešajame sektoriuje galimybes ir perspektyvas lemia ir įvairūs ypatumai, būdingi atskiroms šalims ir išreiškiantys atskirų politinės, socialinės, ekonominės, technologinės raidos etapą specifiką; pastaroji pasireiškia, veikiant daugeliui lokalinio pobūdžio veiksnių, nusakančių įvairialypių transformacijų logiką.
Charakteringi tokių ypatumą ir lokalinio pobūdžio veiksnių pavyzdžiai visą pirma, laikytini viešojo sektoriaus valdymo tobulinimo galimybių ir perspektyvų ypatumai ir jų raišką lemiantys veiksniai, būdingi šiuolaikiškai Rytų ir Vidurio Europos šalių visuomenei.
Vertinant Rytų ir Vidurio Europos šalyse besireiškiančius viešojo sektoriaus ir jo valdymo tobulinimo ypatumus, gali būti išskirtini šie ypatumai, kuriuos sąlygoja:
• ikitransformacinio laikotarpio socialinės ekonominės sistemos stereotipai, reiškęsi senoje gyvenimo būdo logikoje ir iki šiol dar galutinai neišgyvendinti iš vyresnės bei vidutiniosios kartos gyvenimo būdo modelių;
• viešojo sektoriaus plėtojimo dėlei panaudotiną ekonominių galimybių ribotumas ir jų neadekvatumas tiems poreikiams, kuriuos lemia socialinė kultūrinė visuomenės branda;
• viešojo sektoriaus bei jo valdymo tobulinimą Rytų ir Vidurio Europoje daugeliu atžvilgių riboja tos priežastys, kurias sąlygoja bendrasis Rytų ir Vidurio Europos. šalims būdingas ekonominio ir technologinio išssivystmo neadekvatumas Vakarų šalyse pasiektam lygiui.
Tokių ypatumų suvokimas leidžia pagrįstai išryškinti svarbiausius viešojo sektoriaus valdymo tobulinimo Rytų ir Vidurio Europos šalyse prioritetus. Iš jų ypač svarbūs būtų šie:
• demokratinės, humanistinės ir ekologiškos raidos nuostatų paskleidimas ir įtvirtinimas, plėtojant viešąjį sektorių ir tobulinat jo valdymą, kartu išgyvendinant nedemokratiškos, nehumaniškos bei neekologiškos raidos reliktus;
• siekimas racionalizuoti ribotų išteklių naudojimą, užtikrinant kuo intensyvesnę viešojo sektoriaus plėtotę bei stengiantis visiškai patenkinti vis didėjančius viešojo sektoriaus teikiamų paslaugų poreikius;
• intensyvus viešajame sektoriuje teikiamų paslaugų ir kuriamų produktų kokybės gerinimas, siekiant paskleisti ir įgyvendinti moderniose Vakarų šalyse realizuotas kokybės normas bei viešojo sektoriaus efektyvumo standartus;
• aktyvus informacinei visuomenei būdingų normų ir standartų skleidimas plėtojant viešąjį sektorių, numatant įvairiapusiškai skatinti informacinių technologijų taikymą visose viešojo sektoriaus produktų formavimo stadijose;
• intensyvi viešojo sektoriaus raidos internacionalizacija, išreiškianti nuostatas, kad būtent viešajame sektoriuje vykstantys ir ateityje vis intensyviau vyksiantys internacionalizacijos procesai yra ypač reikšmingas visuotinės raidos ir pažangos Rytų ir Vidurio Europos šalyse katalizatorius.
Minėtieji prioritetai nusako tas valdymo viešajame sektoriuje tobulinimo kryptis, kuriomis gali ir turi būti igyvendinamos įvairialypės priemonės, skirtos modernizuoti Rytų ir Vidurio Europos šalyse tiek viešąjį sektorių, tiek ir visą visuomenę apskirtai.

III. IV. Viešojo administravimo efektyvumo didinimo galimybės liberaliosios bei socialiai orientuotosios rinkos plėtros sąlygomis

Moderniose pasaulio šalyse įgyvendinami visuomenės raidos ir pažangos modeliai tiesiogiai siejami su rinkos santykių plėtojimu, jų turinio bei formų tobulinimu. Rinkos santykiai suvokiami kaip esminė sąlyga plėtoti ne tik ekonominę ir technologinę pažangą, intensyvinti įvairiapusiškas inovacijas bei kelti gyvenimo kokybę, bet ir kaip svarbiausia prielaida užtikrinti tolimesnę demokratišką, humanistinę ir ekologišką raidą, įgalinančią suformuoti brandžią visuomenę, pasižyminčią stabilumu ir aukštomis kūrybingumo potencijomis.
Vertinant rinkos santykių plėtojimą išreiškiančių visuomenės ir valstybės valdymo bei savireguliacijos modelių formavimą, šių modelių pasirinkimo poveikį viešajam administravimui bei viešojo sektoriaus raidos efektyvumui, reikia žinoti, kad šiuolaikinėje visuomenėje esama įvairialypių galimybių plėtoti gana skirtingas rinkos santykių sistemas: vienos šių sistemų pasižymi išskirtiniu liberalių nuostatų kitos – socialinių orientacijų dominavimu. Tai reiškia, jog tam tikrų liberaliosios ar tam tikrų socialiai orientuotosios rinkos prioritetų pasirinkimas iš esmės nusako svarbiausias viešojo sektoriaus raidos trajektorijas bei pagrindines galimybes tobulinti viešąjį administravimą. Galima teigti, kad paprastai tikslinga įvertinti dviejų tipų viešojo sektoriaus raidos bei viešojo administravimo tobulinimo modelius: tuos, kurių prasmę lemia liberaliųjų rinkos santykių plėtojimas bei tuos, kurių prasmę lemia socialiai orientuotosios sistemos plėtojimas.
Viešojo sektoriaus raida bei viešojo administravimo tobulinimas liberalizųų rinkos santykių plėtojimo sąlygomis gali pasižymėti tuo, kad vis intensyviau skatinamas kiekvieno visuomenės nario individualus savarankiškumas ir didinama jo individuali atsakomybė, pasirenkant reikalingas viešajame sektoriuje jam teikiamas paslaugas: liberaliųjų rinkos santykių plėtojimo sąlygomi’s skatinama individuali laisvė formuoti poreikius viešojo sektoriaus paslaugoms bei stiprinti potencijas, reikalingas šiems poreikiams tenkinti. Tokiomis sąlygomis išryškėja visuomenės ir valstybės orientacija į tai, kad kiekvienas visuomenės narys ir valstybės pilietis būtu vis labiau pajėgus ne tik pats formuoti savo poreikius jam teikiamoms viešojo sektoriaus paslaugoms, bet ir būtų pats atsakingas už galimybių sudarymą šiuos poreikius laiku visiškai patenkinti: tokia nuostata įtvirtina individualios teisės ir atsakomybės vienovę, kaip svarbiausią viešojo sektoriaus plėtojimo liberaliųjų rinkų santykių sąlygomis prielaidą.
Viešojo sektoriaus raida bei viešojo administravimo tobulinimas socialiai orientuotosios sistemos plėtojimo sąlygomis gali pasižymėti tuo, kad vis daugiau skatinama kolektyvinė visuomenės ir valstybės atsakomybė už viešojo sektoriaus paslaugų suteikimą kiekvienam visuomenės nariui ar kiekvienam valstybės piliečiui, garantuojant kiekvienam jų paslaugų teikimą tokiais mastais ir tokiu kokybės lygiu, kuris būtų adekvatus visuomenės ir valstybės galimybėms. Šiomis sąlygomis išryškėja visuomenės ir valstybės orientacija įsavotišką visų visuomenės narių ar valstybės piliečių niveliavimą: toks niveliavimas išreiškia tiek suvienodinimą atsakomybės, tenkančios visiems visuomenės nariams ar valstybės piliečiams už viešojo sektoriaus išvystymą, tiek ir galimybių naudotis šiomis paslaugomis suvienodinimą. Galima teigti, kad socialiai orientuotosios sistemos plėtojimo sąlygomis susiformuoja ryškesni demokratiškumo ir humaniškumo prioritetai, tačiau nėra tinkamai skatinama individuali iniciatyva, kuri būtų nukreipta į atskirų individų atsakomybės skatinimą.
Minėtieji du viešojo sektoriaus raidos bei viešojo administravimo tobulinimo modelių tipai, išreiškiantys liberaliosios bei socialiai orientuotosios rinkos santykių plėtros ypatumus, iš esmės yra ne tiek alternatyvūs, kiek vienas kitą papildantys. Tai reiškia, kad ieškant būdų modernizuoti viešąjį sektorių bei padidinti viešojo administravimo efektyvumą, kiekvienoje konkrečioje šalyje ir konkrečiomis visuomenės raidos ir pažangos sąlygomis turi būti įgyvendinamos kompleksinės universalaus pobūdžio priemonės, įgalinančios integruoti ir liberaliosios, ir socialiai orientuotosios sistemos privalumus. Akivaizdu, kad realias galimybes modernizuoti viešąjį sektorių bei padidinti viešojo administravimo efektyvumą lemia būtent kompleksinis įgyvendinimas tų idėjų, kurios išreiškia liberaliosios gali būti ir socialiai orientuotosios rinkos santykių plėtros nuostatas; beje, iš tokių idėjų ypač išryškintos marketingo taikymo viešajame sektoriuje ir viešajame administravime idėjos, vertintinos kaip labai pozityvi prielaida spręsti daugelį aktualių viešojo sektoriaus tobulinimui problemų.

III. V. Marketingo plėtojimas kaip reikšminga sąlyga didinti viešojo administravimo efektyvumą

Šiuolaikinėje visuomenėje vis didesnę svarbąigauna skirtingomis formomis plėtojama, vis ryškesne įvairove pasižyminti bei vis masiškiau skleidžiama marketingo veikla. Tai lemia būtinumą įvertinti bei kryptingai plėtoti tolimesnę marketingo veiklą, numatant marketingo priemonėmis spręsti aktualias visuomenės raidos ir pažangos problemas.
Marketingo plėtojimas pasižymi ryškiu asinchroniškumu, kurį išreiškia netolygus marketingo veiklos tobulinimas ir skleidimas skirtingose gyvenimo srityse. Marketingo plėtojimas iki šiol tradiciškai buvo siejamas vien su verslo raida, tuo tarpu marketingo veiklai viešojo administravimo sistemose nebuvo ir nėra skiriama reikiamo dėmesio.
Nepakankamas ar netinkamas marketingo galimybių panaudojimas reiškiasi kaip svarbi aplinkybė, neigiamai veikianti įvairių viešojo administravimo sistemų plėtojimą bei viešojo administravimo problemųsprendimą; tai kartu reiškia, jog platesnis ir gilesnis marketingo teorijos taikymas, siekiant tobulinti viešąjį administravimą, bei intensyvesnis pažangios praktinės marketingo patirties adaptavimas, atsižvelgiant į viešojo administravimo ypatybes, turetų būti suvokiami kaip labai perspektyvi tiek pačios marketingo teorijos, tiek ir marketingo praktikos tobulinimo sritis. Be to, svarstant ir vertinant marketingo galimybių ir viešojo administravimo tobulinimo perspektyvų sąsają, tikslinga atkreipti ypatingą dėmesį į betarpišką marketingo galimybių naudojimą ir plėtojimą įvairiose viešojo administravimo sistemose: marketingo naudojimas ir plėtojimas turi būti traktuojami kaip esminė, o kartais ir kaip svarbiausia sąlyga didinti viešojo administravimo sistemų efektyvumo ir įvairiapusiško viešojo sektoriaus modernizavimo sąlyga.
Savo ruožtu tolimesnį marketingo galimybių naudojimą ir plėtojimą įvairiose viešojo administravimo sistemose ryškiai sąlygoja sugebėjimas suvokti ir spręsti atitinkamus teorinius ir metodinius klausimus, iškylančius ieškant būdų marketingo priemonėmis padidinti viešojo administravimo efektyvumą ir tuo pagrindu iš esmės modernizuoti viešąjį sektorių. Galima teigti, jog mokslinio ir metodinio aprūpinimo stoka bei nepakankamas teorinių pagrindų išvystymo lygis, taikant ir plėtojant marketingą viešojo administravimo sistemose, yra opi mokslinė problema, reikalaujanti kompleksinio sprendimo.
Formuluojant ir vertinant marketingo naudojimą ir plėtojimą viešojo administravimo sistemose kaip mokslinę problemą, labai svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, jog marketingo susiejimas su viešojo sektoriaus modernizavimu ypač reikšmingas radikalių politinių, socialinių, ekonominių ir technologinių pokyčių sąlygomis. Šia prasme pažymėtina ypatinga marketingo panaudojimo ir plėtojimo svarba, tobulinant viešąjį administravimą bei valstybinį valdymą Rytų ir Vidurio Europos šalyse.

III. VI. Marketingo plėtojimo viešojo administravimo sistemose tyrimų prioritetai

Šie tyrimai gali būti atliekami daugeliu krypčią ir gali apimti labai plačią tyrimo objektą sritį. Dažniausiai tokią tyrimą tikslas turėtą būti suvokiamas kaip siekimas išspręsti aktualias viešojo administravimo tobulinimo problemas, parengiant ir įgyvendinant adekvačias viešajam sektoriui marketingo priemonės.
Marketingo plėtojimo viešojo administravimo sistemose tyrimą tikslų susiejimas su viešajam sektoriui būdingų problemų sprendimu lemia tokią tyrimų kryptingumą ir ją rezultatų orientavimą į įvairiapusišką viešojo administravimo sistemų modernizavimą. Savaime suprantama, atliekant tokius tyrimus, turi būti sprendžiami atitinkami uždaviniai; iš ją ypač svarbūs šie:
• viešajam sektoriui būdingų problemų, spręstinų marketingo priemonėmis, nustatymas;
• įvairioms viešojo sektoriaus grandims būdingų raidos tendencijų ir dėsningumų nustatymas bei galimų tolimesnės plėtros modelių ir scenarijų formavimas;
• marketingo strategijų, integruotinų į įvairių viešojo sektoriaus grandžių raidos ir plėtros strategijas, parengimas;
• marketingo veiklos organizavimo modelių parengimas ir įgyvendinimas adekvačiai atitinkamų viešojo sektoriaus grandžių specifikai.
Išvardytųjų bei kitų uždavinių formulavimas ir sprendimas įgalina kryptingai plėtoti marketingo veiklą viešojo administravimo sistemose. Tačiau šie uždaviniai svarbūs ir aktualūs visoms viešojo sektoriaus grandims; dėl to galima teigti, jog būtent minėtųjų uždavinių sprendimas gali būti identifikuojamas su marketingo plėtojimo viešojo administravimo sistemose tyrimų prioritetais.
Marketingo plėtojimo viešojo administravimo sistemose tyrimai, taip pat jų rezultatų pagrindu vykdytina tolimesnė praktinė veikla įgalina radikaliai modernizuoti viešąji sektorių. Taip pat tokie tyrimai padeda atskleisti naujas marketingo teorijos vystymo perspektyvas.

Išvados

Norint tobulinti viešąjį administravimą yra keliami darbai ir atitinkamų priemonių tikslai bei uždaviniai, kuriuos išvardinau savo darbe. Tačiau sėkmingai tobulinant viešąjį administravimą turi būti įgyvendinami ir kitokie, darbe visai nepaminėti užvadiniai. Bet tie kurie yra paminėti turi būti atlikti pirmiausia.
Norint tobulinti valdymo sistemas ir didinti jų efektyvumą, labai svarbu suvokti tiek valdymo sistemų, jų paskirties ir efektyvumo prasmę, tiek ir įvairovę tų aplinkybių ir sąlygų, kurios lemia galimybes didinti šią sistemų efektyvumą, patikimumą, jų funkcionavimo tikslumą.
Rėmimasis pagrindiniais valdymo sistemų formavimo ir funkcionavimo bei jų efektyvumo didinimo principais leidžia įvairiapusiškai tobulinti valdymo sistemas visose visuomenės raidos ir pažangos grandyse ir kartu konstruktyviai spręsti visuomenėje besireiškiančias politinės, socialinės, ekonominės, technologinės raidos ir pažangos problemas, apimant visas ir viešojo administravimo bei valstybės valdymo, ir verslo plėtojimo sritis.
Iš viešojo sektoriaus valdymo tobulinimą Rytų ir Vidurio Europos šalyse lemiančių veiksnių ypač turi būti išskirti specifiniai veiksniai, išreiškiantys šiose šalyse vykstančių transformacijų ypatumus. Tai reiškia, kad tolimesnis viešojo sektoriaus Rytų ir Vidurio Europos šalyse plėtojimas turi būti tiesiogiai siejamas su transformacijų valdymu bei su transformacijų sąlygomis igyvendintinomis netradicinėmis ir inovatyviomis priemonėmis tobulinti viešąjį sektorių adekvačiai Rytų ir Vidurio Europos šalių visuomenės ypatybėms: būtent ši aplinkybė lemia būtinumą kryptingai formuoti ir igyvendinti tinkamus viešojo sektoriaus valdymo tobulinimo prioritetus.
Valdymo sistemų efektyvumo didinimą smarkiai veikia ir įvairūs lokalinio pobūdžio veiksniai, išreiškiantys įvairių šalių ar regionų, skirtingų veiklos sričių, įvairių politinės, socialinės, ekonominės, technologinės raidos ir pažangos aplinkybių įvairovę; beje, tarp tokio pobūdžio ypatumą ypač pabrėžtinos įvairios aplinkybės, susijusios su intensyviai vykstančiais globalizacijos procesais.
Marketingo naudojimo ir plėtojimo viešojo administravimo sistemose kaip mokslinės problemos suvokimas ir apibrėžimas kartu lemia ir būtinumą ieškoti adekvačių šios problemos sprendimų, o tai reikalauja parengti atitinkamas teorines hipotezes ir modelius; pastaroji aplinkybė lemia būtinumą atlikti marketingo naudojimo viešajame administravime tyrimus.

Naudota literatūra

1. A.Raipa. Viešojo administravimo efektyvumas. KTU, Kaunas 2004
2. Valdininko knyga. Savivaldos mokymo centras. KTU, Kaunas, 1997
3. R.Jucevičius. Strateginis organiacijų vystymas. Technologija. Kaunas, 1996

Leave a Comment