Kas man aktualu kanceliarinės kalbos patarimuose

Kas man aktualu “Kanceliarinės kalbos patarimuose”. Šios srities procedūros, problemos ir turinys visada aktualūs ypač man, nes mano veiklos objektas yra darbas su dokumentais. Nėra tokios profesinės veiklos, sistemos, srities, kur nereikėtų dirbti su dokumentais. Norint sėkmingai organizuoti valdymo darbą, būtina tinkamai nukreipti darbuotojų veiklą bei pastangas. Tai įgyvendimama tik tinkamai kaupiant bei naudojant informaciją. Nuo to kaip teisingai darbuotojai geba parengti valdymo dokumentus, priklauso organizacijos darbo sėkmė.
Rengiamų dokumentų kalba yra kanceliarinė kalba. Šia kalba rašomi valdžios įstaigų administraciniai ir taarnybiniai dokumentai, įvairūs tvarkomieji ir šiaip reikalų raštai. Kanceliarinė kalba kartais tiesiog ir vadinama reikalų raštų kalba. Panašia reikšmė vartojamas ir junginis administracinė kalba, bet jis, be kanceliarinių raštų kalbos, apima ir šnekamąją kalbą.

Kanceliarinė kalba yra bendrinės kalbos atmaina. Turinti tam tikrų savo ypatybių. Tos sritys, kur kanceliarinė kalba vartojama ( raštvedyba, administraciniai, tarnybiniai ir kiti reikalų raštai) , turi savo poreikių, kuriuos kalba turi tenkinti, vadinasi, turi į juos atsižvelgti. Duokumentai fiksuoja, nusako ir liudija svarbią reikšmę turinčius gyvenimo reiškinius, todėl čia vyyrauja tikslus, nuoseklus, loginis minčų dėstymo būdas.

Valdymo dokumentams ir raštvedybai prirekia tokių raiškos būdų, kurių tradicinė kalba neturi. Kanceliarinė kalba verčiama jų ieškoti pati ir plėsti kalbos išgales: tradicinius raiškos būdus pritaikyti naujiems poreikiams: ieškoti egzistavusių, bet plačiau nevartotų reiškinių; ku

urti visai naujų žodžių, konstrukcijų ar pasakymų.

Svarbiausi kanceliarinės kalbos tvarkymo principai buvo šie: pirma, reikalų raštų ir dokumentų kalbą remti paprastąja kalba ir derinti su bendrosiomis kalbos taisyklėmis; antra, atsikratyti lietuvių kalbai netinkamų kanceliarizmų, tiesmukai išverstų iš rusų kalbos.

Pamažu ir stiprėja ir nauja nuostata, jog kanceliarinei kalbai paprastosios vartosenos pavyzdžių nepakanka. Palaikoma mintis, kad jos poreikiams galima pritaikyti įprastus žodžius ir junginius, kad čia iš viso neišvengiami standartiniai pasakymai ir kanceliariniai štampai.

Savo darbe pateikiu keletą sakinių, su kalbos kultūros klaidomis. Šie sakiniai yra paiimti iš tam tikrosios įmonės tvarkomųjų, organizacinių ir apskaitos dokumentų.

Dokumentai n u i m a m i nuo kontrolės.
Dokumentai baigiami kontroliuoti, arba dokumentų kontrolė baigiama.
Nuimti reiškia nukėlimo, pašalinimo nuo ko nors veiksmą. Pvz. Nuėmė paančius nuo kojų; nuėmė jaučių odą; nuėmė jovus nuo laukų.
Nuimti – netinka pašalinimo, panaikinimo reikšme ir kitai atvejais, kai nėra ėmimi. Vis dar dažnokai pasitaiko junginių nuimti nuo įskaitos, nuimti nuo kontrolės, kur šis veiksmažodis tokios reikšmės neturi. Nei įskaita, nei kontrolė nėra daiktai, nuo kurių galima būtų ką nors nuimti, nukelti. Kadangi kanceliarinėje kalboje sakoma įrašyti į įskaitą, tai priešingas procesas turėtų būti pasakomas junginiu įrašyti iš įskaitos. Kanceliarinėje kalboje taip pat sakoma dokumentai paiimti kontrolėn arba į kontrolę. Tai specifinis kanceliarizmas, da

augiausia vartojamas archyvinių įstaigų raštvedyboje.
Priešingas procesas atitinkamai vadinamas išimti iš kontrolės. Tačiau gali būti pasakoma ir paprasčiau, pvz.: pradėti kontroliuoti, baigti kontroliuoti, nutraukti kontrolę; baigti, nutraukti kontroliavimą.
Nevartotini ir šių reikšmių veiksmažodžio nuimti vediniai nuėmimas, nuėmėjas.
Įmonės apskaitininkė v e d a dokumentaciją.
Įmonės apskaitininkė tvarko dokumentaciją.
Veiksmažodis vesti nevartojamas, kai kalbama apie tvarkymą be vadovavimo, tam reikalui turime veiksmažodį tvarkyti. Kai tvarkymas susipynęs su vadovavimu, galimi abu veiksmažodžiai.
Veiksmažodis vesti, be pagrindinės gana konkrečios reikšmės „padėti, versti eiti”, pvz.: aklą veda; arklį veda į ganyklą, vartojamas ir tam tikromis abstraktesnėmis reikšmėmis: „ tvarkyti, vadovauti” pvz.: „dainuoti pirmu balsu – vesti dainą. Tačiau šios jo reikšmės yra gana specialios, veiksmažodis vesti vartojamas ribotai, tik su keletu daiktavardžiu. Protokolo puslapiuose, nusižiūrėjus į kitas kalbas, jis vartojamas dar viena, jam nebūdinga, reikšme, būtent „organizuoti, surengti”.Ypač dažnai šitokia reikšme vartojamas veiksmažodis pravesti. „Pravedamas” vos ne kiekvienas renginys: švenčių minėjimai, susirinkimai, posėdžiai, konkursai, apžiūros, įvairios varžybos, viktorinos, naujametinės eglutės, dainų šventės. Lietuviškai kalbant, visi šie dalykai paprastai rengiami, organizuojami, sesijos, posėdžiai, susirinkimai šaukiami ar kviečiami.

Taigi veiksmažodis vesti vartojamas vadovavimo ir reikalų tvarkymo reikšme, ypač tada, kai tos reikšmes yra susipynusios, turi aiškiai knyginį ir kanceliarinį atspalvį, dažnai galima pakeisti kitais, įprastesnės ir konkretesnės reikšmes žodžiais.

Visi pareiškimai i š s p r ę s t i

laikantis terminų.
Visi pareiškimai apsvarstyti / peržiūrėti terminų.
Spręsti reiškia „ieškoti atsakymo, ieškoti sprendimo”. Sprendžiami paprastai tokie dalykai, kurie suvokiami kaip tam tikri klausimai, reikalaujantys atsakymo, pavyzdžiui, uždaviniai, teoremos, problemos, bylos, ginčai. Tačiau negali būti sprendžiami įvairūs veiksmai, darbai, pareiškimai ir kiti dalykai, kuriems reikia ne teorinio atsakymo, o konkrečios veiklos.
Darbai, pasiūlymai, pareiškimai yra nagrinėjami, svarstomi; spręsti galima tik jų keliamus klausimus, problemas, dalykus.
Spręsti klausimą, problemą – plačiai paplitęs neapibrėžtos reikšmes kanceliarizmas, neįvardijantis konkretaus darbo ar veiksmo; žodis klausimas dažniausiai dar turi pažyminį. Išvadų darymą ir baigtinį veiksmą aiškiai pasako priešdėlinės formos išspręsti – išnagrinėti, baigti spręsti.
Numatyta n u k r e i p t i lėšas papildomoms išlaidoms finansuoti.
Numatyta skirti / paskirti lėšas papildomoms išlaidoms finansuoti.
„Lietuvių kalbos žodyne” yra skiriamos šešios veiksmažodžio nukreipti reikšmės. Pirmoji iš jų – „ padaryti kreivą”, pvz.: nukreipti batus. Kita jo reikšmė yra „pasukti, nugręžti į ką, kuria nors kryptimi ”, pvz.: nukreipti žvilgsnį. Nukreipti dar reiškia „duoti kryptį, pvz.: nukreipti upės vagą. Dar šis veiksmažodis gali reikšti „nugręžti nuo ko į šalį”, pvz.: nukreipti kalbą. Pasakymuose nukreipti bėdą, nukreipti nelaimę, pavojų, jis turi reikšmę „atitolinti, nustumti”. Be to, nukreipti reiškia ir „sutelkti, sukoncentruoti ( mintis veiksmus) kuria linkme, kuriam tikslui”. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne” skiriamos trys labiau apibendrintos šio žodžio reikšmės: „padaryti kreivą”, “
pasukti kuria nors kryptimi” ir „duoti kitą linkmę (kalbai, mintims)”.
Kaip matome, pradžioje cituotame pasakyme veiksmažodžiui nukreipti suteikiama reikšmę „ skirti”, „paskirti”. Literatūrinei kalbai tokios šio veiksmažodžio reikšmės yra naujos, neįprastos ir teiktinos. Tam reikalui turime paprastesnių žodžių.
Kartu, žinoma, nereikėtų leisti įsigalėti ir daiktavardžiui nukreipimas: Atvykau dirbti pagal nukreipimą. Bet jeigu skirstymo komisiją, tai ji ir paskiria, o ne nukreipia, duoda paskyrimą, o ne nukreipimą. Tad nėra reikalo plėsti žodžio nukreipti reikšmių. Bent kiek pagalvoję, visada rasime tinkamą, tikslų žodį kiekvienam atvejui.

Einamajam remontui buvo skirta trisdešimt tūkstančių litų, įvykdyta keturiasdešimt tūkstančių litų.
Einamajam remontui buvo skirta trisdešimt tūkstančių litų, išleista keturiasdešimt tūkstančių litų.
Įvykdyta gali būti biudžeto išlaidų dalis, biudžeto pajamų dalis, bet tik ne litai.
Vykdyti – ką nors įgyvendinti, kanceliarinėje kalboje plačiai vartojamas su daiktavardžiai, reiškiančiais numatytus, suplanuotus dalykus ar jų sistemas, rodo numatytų dalykų įgyvendinimą; galima vykdyti sprendimą, nutarimą, užduotį, reikalavimus; vykdoma reforma, instrukcija, planas, įsipareigojimai; vykdomi įstatymai, įstatai, nuostatai. Prie šios grupės žodžių gali būti priskirtas ir biudžetas, ne ir jis numatomas, nustatomas iš anksto, sakytume, kaip koks pajamų ir išlaidų planas. Todėl kanceliarinėje kalboje vartojami posakiai vykdo ar įvykdė biudžetą, biudžeto vykdymas, nėra peiktini.
Kai kalbama ne apie numatytų dalykų įgyvendinimą, o šiaip apie atliekamą darbą, veiksmažodis „vykdyti” netinka; vartotini pasakymai su veiksmažodžiu atlikti: atlieka darbus ( ne vykdo), atlieka remontą, atlieka priežiūrą, atlieka patikrinimą. Dar konkrečiau ir paprasčiau dirbami darbai nusakomi veiksmažodžiais atlieka darbus – dirba, atlieka remontą – remontuoja, atlieka priežiūrą – prižiūri, atlieka patikrinimą – tikrina.
Veiksmažodis „vykdyti” nevartotinas su daiktavardžiais, kurie nereiškia planuojamo darbo ar veiksmo: negalima vykdyti dokumentų, reikia vykdyti jų užduotis, negalima vykdyti tvarkos, ją reikia daryti ar palaikyti.
Projektai sudaromi su organizacijomis – projektų užsakytojais.
Projektai sudaromi su organizacijomis – projektų užsakovais.
Užsakytojas padarytas iš veiksmažodžio užsakyti. Šio veiksmažodžio reikšme bendrais bruožais galėtume apibrėžti „iš anksto užprašyti, kad per tam tikrą laiką ką nors padarytų, pagamintų t.y. suteiktų kokių paslaugų”. Pavyzdžiui, galim užsakyti pokalbį telefonu, vietą viešbutyje. Užsakyti dar reiškia užprenumeruoti. Buities tarnyboje užsakyti vartojamas užprašant kokių nors paslaugų. Buities įmonėse ir dirbtuvėse galima užsisakyti drabužį pasiūti ar numegzti, baldus padaryti, namą pastatyti ar jį suremontuoti. Taigi kiekvienas, kas ką nors ar ko nors užsako, užsisako, yra užsakytojas ( plg. prašo prašytojas, stato statytojas). Užprašymas pagaminti ar pataisyti daiktą ir pats tas užprašytas daiktas vadinamas užsakymu.
Šiandien platesnę reikšmę turi užsakovas.

Užsakovais vadinami ne vien asmenys, užprašę ką pastatyti, suremontuoti, bet ir įstaigos, organizacijos, užsakiusios ką suprojektuoti, išspausdinti restauruoti. Taigi užsakovas įgavo specialaus termino reikšmę. Panašiai specializuojasi ir kitų – ovas vedinių reikšmes : ieškotojas “ kas ieško” – ieškovas – “ kas pareiškia teisme ieškinį.
Užsakovais vadinami žmonės ne tik užsakantys ką pastatyti, bet ir pagaminti kokį daiktą. Užsakovas stumia iš vartosenos užsakytoją ir kalbant apie įvairių taisyklų, valyklų, dažyklų klientus. Taigi užsakovas buitininkų prilyginamas užsakytojui.
Termino darybiniai variantai užsakytojas ir užsakovas toje pat srityje ir ta pačia reikšme nepageidautini. Todėl reikėtų labiau palaikyti užsakovą.
Tam tikrais atvejais su užsakytojo ir užsakovo reikšme sutampa kliento reikšmė. Tačiau buities tarnyboje klientas plačiau vartojamas kitais atvejais. Šiuo žodžiu vadinami žmonės, kurie kreipiasi kokių nors tuoj pat atliekamų paslaugų, dažnai nesusijusių su gamyba. Taigi visi, kas kreipiasi kokių paslaugų į buities tarnybos įmones, yra jų klientai, o iš anksto ką pagaminti užsakantys žmonės yra užsakovai. Vadinasi kliento ir užsakovo terminai savo reikšmėmis ne visiškai sutampa ir vienas kitą ne visada gali pakeisti.
Iš to, kas pasakyta, matyti, kad vartojami visi trys žodžiai: užsakytojas, užsakovas, klientas. Jie yra išryškėję kaip tam tikri terminai. Nepatogu čia tik tai, kad užsakytojas ir užsakovas vartojami tam pačiam reikalui. Tad reikia rinktis vieną iš jų. Kaip terminas teiktinesnis yra užsakovas, o užsakytojas gali praversti tais atvejais, kai nepretenduojama į griežtesnį terminologinį sąvokos nusakymą. Vadinasi, tam tikrais tvirtesniais terminais laikytini užsakovas ir klientas.
Pateikia davinių suvestinę.
Pateikia duomenų suvestinę.
Davinys – tai maisto ar pašaro kiekis, porcija. Nevartotinas faktams, duomenims nusakyti: mokslo, statistikos, apklausos duomenys.
Duomenys – tai, kas duota, ko remiamasi darant išvadas.
Šiuo atveju davinys – tai šiaip jau geras daiktavardis pavartotinas ne sava reikšme, kitaip semantizmas. Semantizmas – žodis pavartotas ne ta t.y. netinkama reikšme – dažnos ir sunkiai atpažįstama leksikos klaida. Dažniausiai geras lietuviškas žodis netinkama reikšme pavartojamas dėl kitų kalbų poveikio, kai nekritiškai perimama svetimos kalbos atitinkamo žodžio platesnė reikšmių sistema (mat to paties žodžio reikšmių sistema skirtingose kalbose paprastai skiriasi). Rečiau ne ta reikšme pavartojamas nesuprastas lietuviškas žodis.

Vyrbuhalterė atsakinga už apskaitos dokumentų tvarkymą.
Vyriausioji buhalterė atsakinga už apskaitos dokumentų tvarkymą.
Vyrbuhalterė – netaisyklingas sudurtinis sutrauktinis žodis.
Dūriniai, kitaip – sudurtiniai žodžiai, yra sudaromi iš dviejų žodžių kamienų, kurie dažnai sutampa su šaknimis, bet gali ir nesutapti, o buvusio antrojo žodžio, jeigu jis daiktavardis galūnė pakinta, pvz. kiemo sargas – kiemsargis. Kamienai suduriami arba be jungiamojo balsio, arba su jungiamuoju balsiu.
Sudarant bei vartojant dūrinius, būna keblumų ir net klaidų. Sovietmečiu labai plito vadinamieji sudurtiniai sutrauktiniai žodžiai. Tai žodžiai, kuriems sudaryti imama pirmo ar net kelių žodžių pradžia ir dažniausiai antras visas žodis, pavyzdžiui, medsesuo, vietoj medicinos sesuo (dabar oficialiai slaugytoja) pagal rusų kalbos žodį medsestra. Iš pirmo žvilgsnio – tai lyg ir patogus, ekonomiškas darybos būdas, bet lietuvių kalbai jis svetimas. Lietuviai nuo seno dūriniams sudaryti ima ne žodžio pradžią, o pirmo žodžio kamieną: iš gyvenamoji vieta daro gyvenvietė, ne gyvvietė.
Tarp sudurtinių sutrauktinių dūrinių dar neišnyko dūriniai, sudaryti iš pirmo žodžio pradžios ir kito viso žodžio. Vis dėlto vietoj tokio dūrinio vartotinas dviejų žodžių junginys: genplanas (= generalinis planas).
Dar gana dažnai vartojami sudurtiniai sutrauktiniai žodžiai, kurių pradžia spec- ir vyr- :specskyrius (= specialusis skyrius), jau minėtas vyrbuhalteris ( = vyriausiasis buhalteris, vyriausioji buhalterė). Šitokie dūriniai ne tik netaisyklingi, bet kartais ir neaiškus. Išgirdus vyrbuhalterė, negalima suprasti, ar tai vyriausioji ar vyresnioji buhalterė. Neaiškumo nelieka, kai sakomi du žodžiai.
Dokumentai laikomi papkėse.
Dokumentai laikomi segtuvuose.
„Papkė” – tai neteiktina svetimybė. Lietuvių kalba galima pakeist segtuvas, aplankalas, aplankas, byla. „Papkė” – barbarizmas ( nevartotinas svetimas žodis, kuriam randame savo pakaitų. Barbarizmais gali būti ne viena kalbos dalis. Dažniausiai barbarizmai yra daiktavardžiai. Iš kaimynų į Lietuvą patekęs koks buities daiktas, drabužis, apavas, valgis dažniausiai atsinešė ir svetimą pavadinimą. Šiuo atveju ir „papkė” tai žodis atėjęs iš rusų kalbos. „Papkė” = aplankas – gali reikšti aplenkiamąjį knygos viršelį ir viršelį dokumentams sudėti; yra ir variantas aplankalas, bet dabar teikiamas ir įsigali aplankas.
Segtuvas – viršelis su įtaisu dokumentams susegti. Nei viena, nei kita reikšme nevartotina „papkė”.
Visuomenė barbarizmus neblogai pažįsta ir viešoje kalboje stengiasi jų vengti, nes jie kenkia kalbos grynumui. Barbarizmą „papkė” nemažai kas vartoja iš įpratimo buityje kartais todėl, kad nežino pakaitų.
Buhalterijos patikrinimas truko tris dienas. Patikrinimais nustatyta, kad trūkumų nėra.
Buhalterijos patikrinimas truko tris dienas. Tikrinant nustatyta (arba tikrinimo metu), kad trūkumų nėra.
Patikrinimų nustatyta – nevartotinas netaisyklingas pasakymas.
Priesagos -imas ( -ymas) abstraktų galima darytis iš kiekvieno veiksmažodžio. Pirmiausiai jų imamasi, kai reikia pavadinti kokį veiksmą ar būseną. Tokių sąvokų poreikis kanceliarinėje kalboje gana didelis, dokumentų tekstai mirgėte mirga veiksmažodinių daiktavardžių . Deja, jie ne visada taisyklingai vartojami. Dėl ilgą laiką trukusios tiesioginės rusų kalbos įtakos mūsų dokumentų kalba pernelyg daiktavardėja, paplito nemažai su veiksmažodžio abstraktais sudarytų štampu. Nors daiktavardiniai pasakymai yra būdingi dalykiniam stiliui, tačiau lietuvių kanceliarinėje kalboje juos reikia vartoti saikingai ir tik tokius, kurie nepažeidžia kalbos savitumo. Veiksmažodiniai daiktavardžiai teiktini tada, kai be jų negalima mintie pasakyti veiksmažodžių formomis – asmenuojamosiomis, bendratimi, padalyviu arba šalutiniu sakiniu ir kitaip. Kai tai įmanoma, reikia vartoti veiksmažodinius junginius, kad dokumentų kalba būtų tikrai lietuviška.
Patikrinimas – ko nors peržiūra, tikrinimas, vartojama kaip žodžio revizija sinonimas. Kanceliarinėje kalboje galimas pasakymas atlikti patikrinimą, daryti patikrinimą, o praeiti patikrinimą – tai jau prastas pasakymas, kuris turėtų būtų pakeistas, pavyzdžiui, pasitikrinti, būti patikrintam.
Aktas surašytas trijuose egzemplioriuose.
Aktas surašytas trimis egzemplioriais.
Trimis egzemplioriais – dokumento kiekis egzemplioriais nusakomas įnagininko. Galima instrukcija su vardininku: surašyti trys akto egzemplioriai, bet šis pasakymas turi šiek tiek kitokį atspalvį – į pirmą vietą kelia ne patį aktą, o egzempliorių skaičių.
Trijuose egzemplioriuose – kiekiui nusakyti vietininko konstrukcija – didelė kalbos klaida. Dažniausiai būdo vietininkas yra aiškios, dėl kitų kalbų poveikio atsiradusios klaidos. Taisant tinka būdo prieveiksmiai, būdo įnagininkas, kartais kitos raiškos priemonės.
Vietininkas yra specifinis linksnis, atšlijęs nuo kitų. Vardininkas iš esmės yra subjekto linksnis, kilmininkas, naudininkas, įnagininkas ir ypač galininkas dažnai reiškia objektą, o vietininkas nei subjekto, nei objekto niekada nereiškia. Savo reikšmėmis jis artimas prieveiksmiams. Kaip ir prieveiksmis, jis dažniausiai eina aplinkybėmis, ypač vietos, rečiau – laiko, o vienu kitu išskirtiniu atveju reiškia veiksmo atlikimo būdą ar būvį. Vartojant vietininką klystama dažniausiai. Taip yra todėl, kad lietuvių kalbos vietininką daug kas pradėjo tapatinti su rusų kalbos “prielinksniniu linksniu”. O tapatinti negalima. Pirmiausia – skiriasi forma: lietuvių kalbos vietininkas – grynas linksnis, o rusų kalbos – būtinai su prielinksniu. Antra – daug platesne yra rusų kalbos “prielinksninio linksnio” norminių reikšmių sistema. Kai kas šią sistemą kėlė į lietuvių kalbą ir, ypač sovietmečiu, ją svetimos reikšmės vietininkas smarkiai užteršė.
Lietuvių kalbos vietininkas iš esmes turi tik dvi normines reikšmes: vietos ( lauke, ežere) ir tam tikrų laiko sąvokas reiškiančių daiktavardžių – laiko reikšmė ( senovėje, vaikystėje). Vietos reikšmės vietininkai yra dažniausi ( nuo žodžio vieta šis linksnis gavo pavadinimą).
Duomenis pristatyti kovo 26 dienai.
Duomenis pristatyti iki kovo 26 dienos arba duomenis pristatyti kovo 26 diena.
Laiko tarpui nusakyti netinka dienos naudininkas – riba nusakoma kilmininku su prielinksniu iki; jei reikia pasakyti laiko momentą, vartojamas galininkas.
Be to dokumento datos negalima nurodyti su prielinksniu iš: netinka raštas iš 2005 m. kovo 1d. , turi būti 2005 m. kovo 1d. raštas.
Dažnai pasitaiko klaidų rašant datą oficialiuose raštuose. Data (kalendorinis laikas; nurodyti metai, mėnuo, diena) oficialiuose raštuose rašoma dviem būdais:
a) rašoma arabiškais skaitmenimis su tarpeliais tarp metus, mėnesius ir dienas
žyminčių skaitmenų ( metai žymimi keturiais , mėnesiui ir dienai žymėti būtinai rašomi po du skaitmenis): 2005 03 26. Taip žymima oficialių dokumentų data; ji rašoma, po dokumento pavadinimo; po datos, jei reikia, rašomas numeris 2005 03 26 Nr.-5.
b) rašoma mišriuoju būdu – metai ir diena skaitmenimis, su raidėmis m., d., mėnuo
žodžiu be santrumpos: 2005m. kovo 26 d. Ilguoju būdu data rašoma finansiniuose dokumentuose ir dažniausiai tekste, jei jis nėra pabrėžtai kanceliariškas.
Blankuose ir spauduose patogumo dėlei po mėnesiui įrašyti paliktos vietos rašytiną
santrumpa mėn.: 200.m..mėn..d., šnekamoje kalboje metų ir dienos santrumpos ištariamos visais žodžiais metai, diena; kartai taip gali būti parašomos įrašytiniame tekste: 2005 metų kovo 26 dieną.
Dokumentai išduodami po parašu.
Dokumentai išduodami pasirašytinai / pagal parašą / su parašu.
Po vartojamas nes su trimis linksniais ( nelygu konstrukcijos reikšme) :su kilmininku, galininku ir įnagininku. Kelis sustabarėję posakiai toleruojami su naudininku. Tai po dešinei , po kairei, po šiai dienai. Kur sustabarėjimo nėra, tarminiai linksnių parinkimo svyravimai vengtini.
Po su kilmininku dažniausiai reiškia laiką, susijusį su kokio įvykio ar proceso pabaigą.
Po su kilmininku vartojamas ir būdui reikšti – rodo, kokių nuoseklumu vyksta veiksmas.
Kilmininkinės po konstrukcijos kartais nusako ir būvį, žyminti sunykimą, sunaikinimą.
Po su galininku reiškia vietą, po kurią plinta koks veiksmas, kurioje kas vyksta ( kai veiksmas kartojamas), tačiau kai veiksmo plitimas ne taip akcentuojamas, čia imama įmanomas ir įnagininkas ar kartais vietininkas.
Po su galininku reiškia ir objektą – nusako ko paskirstymą lygiomis dalimis.
Po su įnagininku dažniausiai reiškia vietą, tiksliau – apačią po kuo nors. Kai vieta nesusijusi su apačia, po konstrukcijos netinka.
Yra netaisyklingų vietos santykių nereiškiančių konstrukcijų su įnagininku: jau minėtas po parašu ( = pagal parašą), po priežiūra ( = yra prižiūrimas), po sargyba ( = sargybos saugomas ), po pavadinimu ( = su pavadinimu, pavadinimu), po rubrika (= su rubrika, rubrikoje).

IŠVADOS

Kalbos reikalais tarsi rūpinamės, o jie deja, negėrėja. Spauda net suprastėjo, plūstelėjo svetimybių banga, pakriko kalbos drausmė. Dažnai nesilaikoma ne tik tradicinių normų ir norminių veikalų, bet ir Lietuvių kalbos komisijos nutarimų, nors žinoma, kad jie privalomi visoms „įstaigoms, įmonėms ir organizacijoms.

Funkcinius stilius linkstama skirstyti pagal visuomenės veikos rūšis ir bendravimo sritis. Administracinė kalba vartojama teisinių santykių srityje. Jos paskirtis – išreikšti, perteikti administracinius ir teisinius santykius tarp žmonių, tarp žmonių ir valstybės. Nuo kalbos turionio priklauso ir jos forma. Administraciniame stiliuje, kaip ir kiekviename kitame, privalu laikytis bendrųjų kalbos reikalavimų, ji turi būti taisyklinga, logiška, aiški. Tačiau šiuos reikalavimus reikia vertinti pagal stiliaus ypatybes. Be bendrųjų administracinio stiliaus reikalavimų, labai svarbu ir administracinio teksto žanras arba doklumentų rūšis. Kiekviena dokumento rūšis turi jai būdingus teksto dėstymo reikalavimus, tam tikrus standartus. Kituose stiliuose standartiškumas yra neigiama ypatybė, o administraciniame jis net pageidautinas, nes palengvina dokumentus rengti, ir juos suvokti.

Viena iš svarbiausių administracinio stiliaus ypatybių yra tikslumas. Tekstas turi būti taip sudarytas, kad nebūtų galima jo įvairiai interpretuoti.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. KNIŪKŠTA, P. Kanceliarinės kalbos patarimai. Vilnius, 1993. 237 p. ISBN 5 –420 -01238 –3.
2. ULVYDAS K. Kalbos kultūra. Vilnius, 1978. 91 p. 17 – 16 –K538.
3. ULVYDAS K. Kalbos kultūra. Vilnius, 1994. 96 p. ISSN 0130 – 2795.
4. PUPKIS Aldonas. Kalbos praktikos patarimai. Vilnius,1985. 81.2L – 7 Ka-177.

Leave a Comment