Lietuvos istorija XVI-XVIIa.

2618 0

Lietuvs istorija XVI-XVII
1492 metais mirė Kazimieras Jogailaitis. 1492 m. liepos 30 d. LDK Ponų taryba, seimui Vilniuje pritarus, Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu paskelbė Kazimiero sūnų Aleksandrą. Tai padaryta nepaisant Lenkijos magnatų raginimo laikytis susitarimų rinkti vieną, abejoms valstybėms bendrą, valdovą bei išsaugoti personalinę uniją. Lenkijos karaliumi 1492 m. rugpjūčio 27 d. buvo išrinktas kitas Kazimiero sūnus Jonas Albrechtas. Valdantysis Lietuvos valstybės elitas tikėjosi, kad, išrinkus Aleksandrą, pavyks sutvirtinti LDK savarankiškumą ir apsisaugoti nuo Lenkijos įtakos. 1492 m. rugpjūčio 6 d. Aleksandras paskelbė privilegiją. Joje pakartojo ir patvirtino ankstesniųjų diidžiųjų kunigaikščių LDK bajorams suteiktas teises ir privilegijas. Naujoji privilegija išplėtė LDK bajorų teises. Pirmaisiais valdymo metais Aleksandras vykdė savo įsipareigojimus. LDK vidaus ir užsienio politiką valdovas derino su Ponų taryba. Aleksandro pastangos stiprinti valstybę davė neblogų rezultatų. Atrodė, kad XV a. pabaigoje LDK didikai pasiekė savo tikslą – atsiribojo nuo Lenkijos ir savo rankose sutelkė visą realią valstybės valdžią. Tačiau greitai šios iliuzijos ėmė sklaidytis. 1499 m. Aleksandras ir jo brolis Lenkijos karalius Jonas Albrechtas sutarė derinti dviejų valstybių veiksmus, renkant naaują valdovą. Aleksandro tikslai ir siekiai atsiskleidė 1501 m., kai mirė Lenkijos karalius Jonas Albrechtas. Aleksandras tapo realiausiu pretendentu į renkamą Lenkijos karalystės sostą. Aleksandras pirmasis iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, tapdamas Lenkijos karaliumi, atsisakė dinastijos tėvoninių teisių į LDK. 1501 m. spalio 23 d. Melniko ak

ktu buvo deklaruota, kad Lenkijos karalystė ir LDK susijungia į vieną valstybę, kurią valdo bendrai išrinktas karalius, šaukiamas bendras seimas, yra viena kariuomenė ir bendra pinigų sistema. Pirmą kartą LDK susitarimo su Lenkija dokumente nebuvo numatyta, kad Lietuvos didysis kunigaikštis bus renkamas atskirai. Nors ir buvo nustatyta, kad bendrai išrinktas valdovas tituluosis ne tik Lenkijos karaliumi, bet ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, bet iš tikrųjų pirmiausia jis turėjo būti Lenkijos valdovu. 1501 m. Melniko susitarimas, kurį parėmė tik nedidelė grupė Lietuvos politikų, niekada nebuvo LDK seimo patvirtintas, neįsigaliojo ir liko tik deklaracija. Aleksandrui teko spręsti sudėtingus užsienio politikos uždavinius. Jis paveldėjo valstybę, atsidūrusią tarp dviejų slavų jėgų – tarp Lenkijos karalystės ir Maskvos didžiosios kunigaikštystės. Abi jos pretendavo viešpatauti didžiuliame Vidurio ir Rytų Europos reegione. Aleksandro laikais LDK valdantysis elitas, įvertinęs nepalankią tarptautinę savo valstybės padėtį, iš dalies atsisakė atviro priešiškumo Lenkijai. Pradėjo formuotis nauja nuostata, kad būtina suartėti su bendro valdovo valdoma kaimynine Lenkijos karalyste. Atsirado didikų ir bajorų, kurie atsisakė Ponų tarybos vykdomos savarankiškos Gediminaičių Lietuvos valstybės stiprinimo programos. Vietoje jos brendo idėja apie Jogailaičių dinastijos valdomą galingą Lenkijos monarchiją. Tokioje monarchijoje LDK žemės būtų patikimai apsaugotos nuo priešų. Nuo XV a. pabaigos vyko šių dviejų jėgų kova. Ją atspindi 1499 m. Vilniaus be
ei 1501 m. Melniko aktai. 1499 m. sutartis išreiškė Lietuvos Ponų tarybos poziciją, kad Lietuvai gali būti priimtina tik dviejų savarankiškų lygiateisių valstybių sąjunga, kurią atstovautų bendras valdovas. 1501 m. Aleksandro pasirašytas Melniko aktas – LDK savarankiškumą žlugdantis susitarimas. Aleksandrą Lietuvoje parėmė tik keliolika Jogailaičių valstybės idėjos šalininkų. Jų pozicija XVI a. pradžioje dar nesusilaukė platesnio LDK visuomenės pritarimo. Daugelis Ponų tarybos narių ir bajorai, vadovaujami Vilniaus vaivados ir LDK kanclerio Mikalojaus Radvilos, Žemaitijos seniūno Stanislovo Kęsgailos, Žemaičių vyskupo Martyno, Naugarduko vietininko Alberto Goštauto, 1505 m. LDK Bresto seime atmetė šią valstybės savarankiškumą ribojusią sutartį. LDK ir toliau liko atskira valstybė. Su Lenkija ją siejo tik bendras valdovas. 1506 metais mirė įpėdinio nepalikęs Aleksandras. LDK Ponų taryba 1506 m. spalio 20 d. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu paskelbė jo brolį Žygimantą Senąjį. Šitaip buvo pažeistas 1501 m. Melniko aktas dėl bendrų abejoms valstybėms valdovo rinkimų. Tiesa, Melniko aktas niekada nebuvo patvirtintas LDK seime. Lenkų didikai skubėjo išrinkti Žygimantą Augustą ir Lenkijos karaliumi bijodami, kad nenutrūktų asmeninė karalystės ir kunigaikštystės unija. 1506 m. gruodžio 8 d. Krokuvoje Žygimantas Senasis buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi. Žygimantas Senasis sosto užėmimo proga 1506 m. gruodžio 7 d. suteikė privilegiją, kuri patvirtino esamas ir suteikė naujas teises Ponų tarybai ir bajorų luomui. Patvirtino, kad be Ponų tarybos sutikimo jokie įstatymai LDK ne
ebus priimami. Šią nuostatą užtvirtino ir 1529 metų Žygimanto Senojo privilegija. Tais pačiais metais Žygimantas Senasis patvirtino I Lietuvos statutą, kuris galutinai įtvirtino vadovaujančią didikų padėtį LDK. Žygimantas ėmėsi tvarkyti didžiojo kunigaikščio dvarų pajamas ir LDK iždą. Natūrinę rentą pakeitė pinigine – žagrės mokesčiu. 1528 metais surašydino bajorus, privalėjusius eiti karo tarnybą. Surašė privačius dvarus. Tarp jų tolygiai paskirstė mokesčius ir karines prievoles. Žygimanto Senojo valdymo laikotarpiu Jogailaičiai vis labiau vėlėsi į sunkią kovą su Habsburgais dėl dominavimo Vidurio Europoje. Karaliaus dvaras, ypač veikiamas karalienės Bonos Sforcos, grįžo prie minties, kad dinastija turi užsitikrinti teisę paveldėti LDK ir Lenkijos sostus, o bajorų elitas neturi kontroliuoti valdovo vidaus ir užsienio politikos. 1520 m. gimė Žygimantas Augustas. Žygimantas Senasis ir karalienė Bona Sforca ėmėsi ryžtingų priemonių dinastijos pozicijoms LDK stiprinti. Planuota įpėdinio Žygimanto Augusto valdžioje sutelkti LDK, Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos sostus. Pradėta nuo dinastijos lopšio – Lietuvos valstybės. 1522 m. Žygimantas Augustas buvo pripažintas LDK sosto įpėdiniu, 1529 m. paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, o 1530 m. buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi. Ši pergalė prieš Lenkijoje puoselėtą bajorų tradiciją rinkti valdovą Jogailaičiams tapo ypač svarbi 1526 m. netekus Čekijos ir Vengrijos sostų. Lietuvos politikai suprato, kad dinastinė Žygimanto Senojo politika turėjo vieną svarbiausią tikslą – sukurti stiprią Gediminaičių dinastijos paveldimai valdomą monarchiją. Tuo tarpu Po
onų taryba, skelbdama Žygimantą Augustą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, tikėjosi, kad LDK turės atskirą savarankišką valdovą. Tuo pat metu LDK politiniuose sluoksniuose vis dažniau buvo keliama ir priešinga – suartėjimo su Lenkija – mintis. Buvo manoma, kad reiktų siekti kompromisinio susitarimo dėl galimos dviejų valstybių sąjungos, kuri garantuotų Lenkijos paramą karuose su Maskva. Idėjų kova virsdavo atvira LDK politikų priešprieša. Ryškiausias atviros vidaus politinės kovos LDK pavyzdys buvo Mykolo Glinskio maištas. Kunigaikštis M. Glinskis, Aleksandro laikais įgijęs nemažą įtaką dvare, rėmė Žygimanto Senojo kandidatūrą į sostą, tačiau greitai pasijuto nustumtas nuo valdžios.
1508 m. pradžioje nužudęs svarbiausią savo politinį priešininką Trakų vaivadą Joną Zaberezinskį, M. Glinskis mėgino LDK slavų žemėse sukelti maištą prieš Žygimantą Senąjį ir jį palaikiusią Ponų tarybą. Ideologine maišto vėliava buvo pasirinkta LDK stačiatikių teisių gynimo idėja. Tačiau tikrieji šio maišto tikslai buvo ne konfesiniai, o politiniai. Maištininkai kreipėsi karinės paramos į Maskvos valdovą Vasilijų III ir kartu su jo kariuomene 1508 m. pavasarį pradėjo karo veiksmus prieš LDK kariuomenę. Tačiau M. Glinskio maištas nesusilaukė platesnės LDK gyventojų paramos, neišplito ir greitai buvo numalšintas. Žygimantui Senajam valdant Lenkijoje ir Lietuvoje plito humanizmo ir renesanso idėjos. Valdovas rėmė renesanso architektūros ir dailės plėtrą, tačiau visiškai nepalaikė iš Vokietijos sklindančios reformacijos bangos. Žygimantas Senasis leido prieš reformaciją nukreiptus ediktus, o 1513 metais Romos popiežius suteikė Žygimantui Senajam teisę skirti vyskupus. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu 1529 metais buvo paskelbtas devynmetis Žygimantas Augustas. 1544 metais Žygimantas Senasis pavedė sūnui valdyti LDK, o 1548 metais, mirus tėvui, Žygimantas Augustas buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi. Žygimantas Augustas susidūrė su sudėtingomis vidaus ir užsienio politikos problemomis. Politinės kovos centru tapo LDK seimas. XVI a. pirmojoje pusėje Ponų taryba vis dar stengėsi išlaikyti XV a. antroje pusėje susiklosčiusią LDK seimų šaukimo ir sprendimų priėmimo juose tvarką. Formaliai teisę atvykti į seimą ir būti jo dalyviu turėjo kiekvienas LDK bajoras. Deleguoti savo atstovus galėjo ir teritorinių administracinių vienetų bajorija. Tačiau realiai eiliniai bajorai ir net jų deleguoti atstovai seime būdavo pasyvūs stebėtojai. Maždaug 50 turtingiausių ir įtakingiausių LDK žemvaldžių būdavo asmeniškai kviečiami dirbti seime. XVI a. viduryje situacija ėmė keistis. Lėtai, bet nuolatos didėjo eilinių bajorų įtaka seimuose. Šiuos pasikeitimus lėmė du svarbiausi veiksniai. Pirmas – nuolatiniams karams finansuoti reikėjo įvesti vis naujus papildomus mokesčius. LDK Ponų taryba ir valdovas buvo priversti kreiptis į visus žemvaldžius, ir jau XVI a. 6-ajame dešimtmetyje seimas be eilinių bajorų sutikimo nebegalėjo nustatyti naujų valstybinių mokesčių jų valstiečiams. Antrasis veiksnys sietinas su Lenkijoje vykusiu bajorų egzekucininkų judėjimu. LDK bajorai reikalavo, kad dvasininkai ir miestiečiai, turėję žemės valdas, atliktų, kaip ir bajorai, karo tarnybą. Siūlė didinti karui geriau parengtą samdytą kariuomenę, kuri Lietuvoje atsirado dar XV a.. Reikalavo, kad dvasininkus už jų padarytus pasaulietinius nusikaltimus teistų ne bažnytinis, o pasaulietinis, teismas, kad miestiečių bylos su bajorais būtų nagrinėjamos ne magdeburginiuose miestų teismuose. Prašė panaikinti išvežimo muitus bajorų dvaruose pagamintai produkcijai. LDK bajorai kėlė ir politinius reikalavimus: įteisinti jų dalyvavimą leidžiant į apyvartą naujus pinigus; suteikti teisę kontroliuoti, kaip naudojamos vadinamojo „sidabrinės“ mokesčio karo reikmėms finansuoti lėšos. 1551 m. buvo suformuluotas reikalavimas, kad valstybėje įsigaliotų tik tie įstatymai, kuriuos priėmė ir patvirtino Ponų taryba bei visi bajorai. Kiekviename seime buvo reikalaujama daryti teismų reformą. Visą XVI a. pirmąją pusę LDK ir Lenkijos suartėjimo iniciatorė buvo Lenkija. Unijos su Lietuva atnaujinimas, vienos nedalomos valstybės sukūrimas buvo vienas svarbiausių Lenkijos egzekucinio judėjimo programos politinių reikalavimų. LDK bajorija iki XVI a. vidurio dėl to viešai nediskutavo ir nekėlė tokio reikalavimo valdovui ir Ponų tarybai. Pirmąjį valdymo dešimtmetį Žygimantas Augustas dėl unijos su Lenkija buvo solidarus su LDK Ponų tarybos dauguma. Ši sutiko derėtis tik dėl dviejų valstybių gynybos sąjungos, kuri nepažeistų LDK savarankiškumo. XVI a. 5-ajame dešimtmetyje susiklostė glaudūs santykiai tarp Žygimanto Augusto ir LDK Radvilų giminės didikų (nuo 1547 metų – Šv. Romos imperijos kunigaikščiai). Jie tapo ypač artimi, kai 1547 m. Žygimantas Augustas slapta vedė Barborą Radvilaitę. Radvilos garsėjo antiunijinėmis ir antilenkiškomis nuotaikomis. Vedybos su nekarališko kraujo lietuviškos didikų giminės moterimi sukėlė didžiulį politinį skandalą. Tačiau tai tik dar labiau suartino Žygimantą Augustą su Radvilų gimine. Tik po 3-jų metų priešinimosi Lenkijoje buvo suprasta, kad dėl karaliaus ryšių su jai nepalankia Radvilų gimine LDK gali visiškai atsiriboti nuo Lenkijos ir net nutraukti personalinę uniją. Valdovo santuoka buvo pripažinta, ir 1550 m. gruodžio 7 d. Barbora Radvilaitė karūnuota Lenkijos karaliene. 1551 m. gegužės 8 d., nepalikusi įpėdinio, Barbora Radvilaitė mirė. Žlugo Radvilų viltis LDK valdyti per teisėtą Jogailaičių dinastijos palikuonį. Tačiau jų rankose likusios svarbiausios valstybinės tarnybos leido ir toliau vadovauti LDK politiniam gyvenimui. Juo labiau kad XVI a. 6-ajame dešimtmetyje valdovas ir LDK Ponų tarybos narių dauguma rėmė Radvilų politiką prieš uniją su Lenkija. Dešimtį metų LDK ir Lenkijos valdančiųjų grupuočių požiūriai į uniją išliko nesutaikomi. LDK bajorų visuomenėje unijos su Lenkija idėja plačiau iškilo tik XVI a. 6–7-ajame dešimtmetyje, kai atsiskleidė Ponų tarybos nesugebėjimas apginti valstybę kare su Maskva. Ypač LDK suartėti su Lenkija paskatino 1558 m. prasidėjęs Livonijos karas. Jis pareikalavo sutelkti tiek daug LDK jėgų, kad pasidarė aišku, jog viena kariauti su Maskva Lietuva nepajėgs. 1560 m. atsinaujinęs karas su Maskva dar labiau pagilino šį supratimą. Tapo akivaizdu, kad LDK viena nepajėgs apginti visų LDK teritorijų ir naujai prijungtos Livonijos. Valdovas, Ponų taryba ir bajorija pradėjo kitaip vertinti unijos su Lenkija sudarymo perspektyvą.
I a. pirmoje pusėje Vidurio ir Rytų Europos regione į politinį gyvenimą įsiveržė dvi agresyvios jėgos – turkai ir Maskva. Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto valdymo metais LDK užsienio ir vidaus politiką labiausiai veikė santykiai su Maskva. Antroji tuo metu LDK priešiška karinė jėga – totoriai – darė didžiulius materialinius nuostolius, bet nekėlė didesnių politinių problemų. Tuo tarpu Maskvos veržimasis į LDK žemes sudarė ne tik išorinę karinę grėsmę. Nuo XV–XVI a. sandūros Maskvos valdovai atvirai kišosi į LDK vidaus reikalus. Kiršino jos gyventojus stačiatikius prieš valstybę, ragino juos atsimesti nuo LDK. 1507 metais Žygimantas Senasis mėgino santykius su Maskva sureguliuoti derybomis. Per pasiuntinius kreipėsi į Vasilijų III siūlydamas laikytis 1449 m. taikos sutarties sąlygų ir grąžinti Lietuvos valstybei 1500–1503 m. užimtas teritorijas. Maskva atsakė karu. 1507 m. atsinaujinęs karas tarp LDK ir Maskvos pradėjo karus, kurie su nedidelėmis pertraukomis truko 30 metų. Kariauta 1507–1508, 1512–1522 ir 1534–1537 metais. 1512 metais prasidėjusiame kare Maskva sutelkė pastangas Smolenskui paimti. Šis miestas prie Dnepro nuo Vytauto laikų (1404) priklausė LDK. 1514 m. vasarą Maskvos kariuomenė, trečią kartą apgulusi Smolenską, miestą paėmė. Tačiau jau 1514 m. rugsėjo 8 d. mūšyje prie Oršos Konstantino Ostrogiškio vadovaujama Lietuvos valstybės kariuomenė sutriuškino Maskvos kariuomenę. K.Ostrogiškio pergalė prie Oršos plačiai nuskambėjo Europoje. Tačiau ir po Oršos mūšio susigrąžinti Smolenską nepavyko. Vasilijus III reikalavo Kijevo, Polocko ir Vitebsko. Iš užimtų žemių Maskvos daliniai įsiverždavo giliai į LDK teritoriją. 1519 m. Maskvos kariuomenė buvo pasiekusi net Ašmeną, Krėvą ir pirmą kartą priartėjo prie Vilniaus. 1533 metais mirė Vasilijus III. Maskvos didžiuoju kunigaikščiu tapo mažametis Ivanas IV. Valstybėje prasidėjo vidaus konfliktai, kova dėl valdžios. LDK seimas nutarė pasinaudoti suirute Maskvoje. Maskvai atsisakius laikytis 1449 m. sutarties, 1534 metais pradėjo karą. 1537 metais jis baigėsi. Lietuva beveik nieko nelaimėjo. Smolenskas ir Uždneprė liko Maskvai. Žygimanto Augusto laikais 1537 m. paliaubos buvo kelis kartus pratęstos. Ivanui IV tapus pilnamečiu, santykiai tarp Maskvos ir LDK dar labiau komplikavosi. LDK siekė susigrąžinti Smolenską, Maskva reikalavo Kijevo, Volynės, Polocko, Vitebsko ir kitų LDK slavų žemių. XVI a. pirmoje pusėje prasidėjęs karas su Maskva virto nuolatiniu. XVI a. viduryje susiklostė palankios aplinkybės Lietuvai įsitraukti į kovą dėl Baltijos jūros. Livonijoje prasidėjo ginkluotas konfliktas tarp protestantų ir katalikų. Protestantus rėmė Rygos miestiečiai, o arkivyskupas ir dalis žemvaldžių siekė suartėti su LDK. Lietuvai atsirado proga užvaldyti Rygos uostą bei Baltijos pajūrį. 1557 m. Pasvalyje buvo pasirašyta LDK ir Livonijos ordino karinės sąjungos sutartis. Įvykiais Livonijoje pasinaudojo Rusijos caras Ivanas IV, siekęs Baltijos pajūrio. 1554 metais Livonijos ordinas su Maskva buvo sudaręs 15 metų paliaubas. Paliaubų sutartimi Livonija pasižadėjo nesudaryti sąjungos sutarčių su Lietuva. Pasvalio sutartis davė pretekstą Rusijai paskelbti Livonijai karą. 1558 m. Ivano IV kariuomenė įsiveržė į Livoniją. Livonijos ordino magistras Gotardas Ketleris 1559 m. rugpjūčio 31 d. su Ordinu ir jo valdomis pasidavė Žygimanto Augusto globai. Šis Livonijos gynybą pavedė LDK. 1560 m. vasarą Rusijos kariuomenė užėmė didelę dalį Livonijos teritorijos iki pat Talino. Tuo pat metu į Livonijos dalybas įsitraukė Danija ir Švedija. Danijos karalius Frederikas II nusipirko Saremos salą, Piltenės ir Aizputės sritis, o 1561 m. vasarą Taliną ir visą Šiaurės Estiją užvaldė Švedija. 1561 m. lapkričio 28 d. Vilniaus sutartimi paskutinis Livonijos ordino magistras G. Ketleris, o 1562 m. pradžioje ir Rygos arkivyskupas su savo vasalais pasidavė Žygimantui Augustui ir LDK. Livonijos valstybių konfederacija suiro, likvidavosi ir Ordinas. Prie LDK buvo prijungtos Kuršo, Žiemgalos, Uždauguvio (be Rygos miesto) ir Pietų Estijos teritorijos. 1566 m. gruodžio 26 d. Gardino seime buvo priimtas Livonijos unijos su LDK aktas. Uždauguvis tapo sudėtine LDK dalimi, kuriai buvo suteiktas kunigaikštystės titulas. Kuršas ir Žiemgala išsaugojo vasalinės kunigaikštystės statusą. 1562 m. karas Livonijoje virto nauju Vilniaus karu su Maskva dėl rytinių LDK slavų teritorijų. Ivano IV kariuomenė, pradėjusi didelį puolimą, pasiekė Vitebską ir Oršą, o 1564 m. vasario 25 d. paėmė Polocką. 1564 m. pavyko sustabdyti Rusijos kariuomenės veržimąsi Vilniaus link, bet nepavyko susigrąžinti Polocko ir kitų prarastų žemių. Pašauktinė LDK bajorų kariuomenė vis dažniau atsisakydavo atlikti karo prievolę bei užsikrauti naujų mokesčių naštą samdytajai kariuomenei išlaikyti. Dėl to į viešumą iškilo unijos su Lenkija reikalavimas. 1562 m. rugsėjo 13 d. LDK bajorų kariuomenė, susirinkusi karinėje stovykloje prie Vitebsko, kreipėsi į valdovą, reikalaudama bendrame LDK ir Lenkijos seime sudaryti uniją. Žygimantas Augustas apsisprendė paremti unijos idėją. Lenkijos politikai tikėjosi, kad uniją pavyks sudaryti dar 1564 metų Varšuvos seime. Tačiau ten išryškėjo principiniai abiejų pusių nesutarimai. 1564 metais unija su Lenkija nebuvo sudaryta, tačiau LDK vidaus politinė situacija pasikeitė. 1562 m. Vitebsko deklaracija buvo reikšminga LDK bajorų politinių teisių stiprėjimui. Valdovas ir Ponų taryba buvo priversti patenkinti kariuomenės pagrindą sudariusių eilinių bajorų reikalavimus. 1564 m. Bielsko seime LDK didikai atsisakė teisminių privilegijų ir pakluso vienam bendram su bajorais teismui. Pradėta kurti naują luominių bajorų teismų sistemą. Civilinėms byloms spręsti buvo sudarytas Žemės teismas, o byloms dėl žemės valdų ribų – Pakamario teismas. Baudžiamosios bylos buvo paliktos vaivadų ir seniūnų vadovaujamų Pilies teismų kompetencijai. Pavietai, tapę bendros bajorų ir didikų mobilizacijos vieta, sudarė LDK pašauktinės kariuomenės organizacinį pagrindą. Karo reikalų tvarkytojais pavietuose buvo skiriami vėliavininkai ir maršalai, pavaldūs didžiųjų karinių apskričių – vaivadijų – kariuomenės vadams – vaivadoms. Politinis bajorijos gyvenimas telkėsi 1565–1566 m. įsteigtuose pavietų seimeliuose. Į juos rinkdavosi ir svarbiausius valstybės gyvenimo reikalus kartu svarstydavo visi pavieto bajorai – Ponų tarybos nariai, didikai, vidutiniai ir smulkūs žemvaldžiai. Pavietų seimeliai būdavo sukviečiami prieš kiekvieną LDK seimą, svarstydavo jo darbotvarkę, rinkdavo po 2 delegatus į seimą, parengdavo jiems instrukcijas. Naujoji pavietų seimelių sistema suteikė galimybes visiems LDK bajorams svarstyti svarbiausius valstybės gyvenimo reikalus ir per savo delegatus veikti seimo sprendimus. Visus šiuos LDK visuomenės ir valstybės pertvarkymus juridiškai įteisino 1566 m. įsigaliojęs II Lietuvos Statutas. Jame, kaip ir 1529 m. Statute, buvo užfiksuotas valstybinis LDK savarankiškumas bei teritorinis vientisumas. XVI a. 7-ojo dešimtmečio LDK reformos iš pagrindų pakeitė senąją Lietuvos monarchiją. Reformų dėka į politinį gyvenimą su sprendžiamojo balso teise įsiveržė daugybė naujų žmonių. Kaip žinia, LDK ir Lenkija iš kitų Europos šalių išsiskyrė ypač skaitlinga bajorija. Įvairiais apskaičiavimais bajorai čia sudarė 6–9% visuomenės. Tad iš tiesų į politinį gyvenimą įsiliejo daug žmonių, tačiau jie menkai buvo pasiruošę valdyti valstybę. Totalinis vieno privilegijuoto luomo – bajorijos įsiviešpatavimas valstybėje neleido augti ir stiprėti miestams. Ilgam, beveik 200 metų, miestiečiai visuomenės gyvenime buvo nustumti į bajorijos šešėlį. Valstybė buvo pastūmėta kitu, bajorų parlamentarizmo keliu. Šias blogas tendencijas dar labiau sustiprino unija su senesnes bajorijos viešpatavimo tradicijas turėjusia Lenkijos karalyste.
ygimantui Augustui buvo lemta baigti Gediminaičių ir Jogailaičių dinastiją. Trečioji jo santuoka su Kotryna Habsburgaite nedavė laukto įpėdinio. XVI a. antrosios pusės valdančiųjų Europos dinastijų atstovų akys krypo į pasiligojusio paskutiniojo Jogailaičio palikimą – Respublikos sostą. Laukimo atmosfera tvyrojo ir valstybės viduje. Aktyvioji visuomenės dalis jau gyveno naujo karaliaus rinkimų dvasia ir vis dažniau kritikavo nueinantį monarchą. Būsimų karaliaus rinkimų klausimą svarstydavo kiekvienas seimas. Asmeninis Žygimantas Augusto populiarumas mažėjo tiek Lenkijos, tiek ir LDK visuomenėse. Įvykdytoji magnatų dvarų egzekucija taip ir neišsprendė finansinių Lenkijos karalystės iždo problemų. 1569 metais egzekucininkai net reikalavo, kad karalius atsisakytų savo privačios paveldėtos nuosavybės. Judėjimas, prasidėjęs Lenkijoje su šūkiu „apriboti magnatų turtus ir galybę valstybėje“, paskutiniais Žygimanto Augusto valdymo metai virto judėjimu dėl karaliaus valdžios apribojimo. Liublino unijai prisiekusi daugianacionalinės LDK „politinės tautos“ atstovai jautė gilią nuoskaudą dėl įžeistų jų protėvių sukurtos Lietuvos valstybės suverenumo tradicijų sulaužymo. Unijos partnerio – Lenkijos – noras visiškai įjungti LDK į Karalystę ir net panaikinti istorinį Lietuvos valstybės pavadinimą, nors ir neįvykdytas, virto sunkiai peržengiamu moraliniu bendrųjų santykių slenksčiu visoje tolesnėje dviejų valstybių santykių istorijoje. Nepatenkino unija ir paties Žygimanto Augusto. Iš motinos Bonos Sforcos ir tėvo Žygimanto Senojo jis paveldėjo stiprios karaliaus valdžios sampratą. Mėginimas kompromisu sukurti galingą Jogailaičių monarchiją patyrė visišką nesėkmę. Paskutinieji treji jo gyvenimo metai atskleidė naujai sukurtos valstybės vidinius prieštaravimus ir bajorų parlamentarizmo silpnąsias puses, kurios, praėjus šimtui metų, atvedė į valstybės pražūtį. Paskutinis Gediminaičių dinastijos valdovas Žygimantas Augustas mirė 1572 m. liepos 18 d. Lenkijoje, Knyšine. Žygimantas Augustas nepaliko ne tik sosto įpėdinio. Visą gyvenimą blaškęsis tarp Gediminaičių sukurtos LDK ir įgytos Lenkijos karalystės bei dinastijos interesų, mirė nesubūręs artimų bendraminčių, savo idėjų puoselėtojų bei tęsėjų.
1562 m. Vitebsko deklaracija pradėjo unijos su Lenkija realizavimo procesą. 1564 metų Varšuvos seime nepavykus pasiekti unijos, nuo 1566 metų pradėtos nuolatinės derybos. Keletą kartų jas nutraukė nesuderinamos Lietuvos ir Lenkijos atstovų pozicijos. Priešiškumo dvasia viešpatavo ir 1569 m. sausio 10 d. sukviestame Liublino seime. Čia posėdžiavęs bendras Lietuvos ir Lenkijos atstovų seimas turėjo sudaryti uniją. LDK delegacijai Liublino seime vadovavo kancleris ir Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Rudasis. Jam aktyviai talkino Žemaitijos seniūnas ir Livonijos valdytojas Jonas Jeronimas Chodkevičius bei pakancleris Eustachijus Valavičius. Pirmoji seimo dalis baigėsi be rezultatų. 1569 m. kovo pradžioje LDK delegacija išvyko iš Liublino. Lenkijos seimas sunerimo. Jam reikalaujant, Žygimantas Augustas ryžosi precedento neturinčiam politiniam aktui, tiesiogiai nukreiptam prieš LDK valstybingumą. 1569 metais vienašališkais valdovo dekretais prie Lenkijos karalystės buvo prijungtos LDK teritorijos – Volynės ir Palenkės, vėliau Podolės, Braclavo ir Kijevo vaivadijos. Šiais aktais Žygimantas Augustas sulaužė visose privilegijose ir Lietuvos Statute įrašytą savo, kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio, priesaiką nemažinti LDK teritorijos. LDK iškilo reali karo su Lenkija grėsmė. Jos politikams teko spręsti dilemą – pradėti dar vieną karą ir faktiškai sukilti prieš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto valdžią, ar sudaryti reikalaujamą uniją. 1569 m. kovo 20 d. Vilniuje buvo sušauktas LDK didikų suvažiavimas. Nutarta pasiųsti į Liubliną 5 asmenų delegaciją, įgaliotą pareikšti Lenkijai oficialų protestą dėl LDK teritorijų aneksijos, ir prašyti unijos klausimą atidėti iki kito seimo, kuriame Lietuva pateiktų naują, pavietų seimeliuose aprobuotą, unijos projektą. Lenkija į tai atsakė 1569 m. balandžio 23 d. paskelbdama visuotinį karinį šaukimą unijai įgyvendinti ginklu. Tokiu atviru grasinimu panaudoti jėgą Lenkijai pavyko pasiekti, kad unija būtų sudaryta dar tais pačiais 1569 metais. 1569 m. liepos 1 d. Liubline buvo pasirašytas unijos aktas. Jis skelbė, kad Lenkijos karalystė ir LDK sudaro vieną valstybę –Respubliką. Ją valdo vienas valdovas, yra vienas bendras įstatymų leidžiamasis organas – seimas, bendra užsienio politika ir bendri pinigai. Valstybės valdovą, nesilaikant jokių dinastinių ryšių, renka bendras Respublikos seimas. Jis Krokuvoje vainikuojamas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Atskiri Lietuvos didžiojo kunigaikščio rinkimai ir inauguracija Vilniuje panaikinami. Abiejų valstybių bajorams buvo suteikta teisė įsigyti ir valdyti žemės turtus visoje Respublikoje. Leista laisvai, be muitų, prekiauti jų dvaruose išaugintais ir pagamintais produktais. Greta šių vienijančių dalykų kiekviena valstybė išsaugojo ir savo suverenumo dalį: valstybės pavadinimą, teritoriją, valstybės sienas, kariuomenę, teisę, iždą ir visą vykdomąją valdžią. Teisės požiūriu Liublino unija buvo tarptautinė dviejų valstybių sutartis. Jos turėjo tik bendrą valdovą, kuris vienoje valstybėje buvo karaliumi, o kitoje – didžiuoju kunigaikščiu. Šių dviejų valstybių seimai sudarė sutartį, kurią patvirtino bendras valdovas. Formaliai žiūrint, atrodytų, kad Liublino unija buvo laisva valia sudaryta tarpvalstybinė sutartis. Realiai – tai buvo dalinės prievartos prieš LDK aktas. Lietuvos valstybė, sudarydama sutartį, buvo priversta padaryti nuolaidų, kurios apribojo modernizavimo keliu ėjusios dinamiškos visuomenės ir valstybės suverenitetą. Nors Liublino akto tekste įrašyta deklaracija – „Lenkijos karalystė ir LDK yra vienas nedalomas, vienalytis kūnas, taip pat ne atskira, bet vienalytė Respublika, kuri dvi valstybes ir tautas į vientisą visuomenę suliejo“ – atrodė daug žadanti, tačiau kiti to pačio akto straipsniai aiškiai jai prieštaravo. Šiandien faktą, kad Respublika nebuvo vienalytė valstybė, pripažįsta visi tyrinėtojai. 1569 m. Liublino unija tapo žymiu tarptautiniu įvykiu. Naujoji federacinė Lenkijos ir Lietuvos valstybė XVI a. antrojoje pusėje turėjo maždaug 7,5 milijono gyventojų. Ji tapo viena didžiųjų Europos valstybių. Tačiau sukurtasis didelės, nevienalytės, daugiatautės, renkamų monarchų, dažnai svetimšalių valdomos valstybės modelis jau XVI a. antrojoje pusėje nebeatitiko Europos naujųjų laikų valstybingumo raidos tendencijos. Europoje įsiviešpatavo nacionalinės centralizuotos valstybės su stipria valdžia. Šiuo požiūriu Liublino unija, įteisinusi naujo valstybinio darinio – Abiejų Tautų Respublikos – organizacinius principus, sukūrė ir tam tikras būsimo jo nuosmukio prielaidas.
Žygimantas Augustas Liublino unijos išvakarėse atplėšė nuo LDK Palenkę, Volynę, Kijevą ir Podolę. Tačiau net ir tada LDK teritorija siekė apie 297 000 kv. km plotą. LDK siena su Prūsija vakaruose liko nepakitusi. Kaip ir anksčiau, Lietuva Baltijos pajūrį siekė tik ties Palanga ir Šventąja. Dažnai besikeičianti buvo LDK rytinė siena su Rusijos valstybe. Livonijos karas ir XVII a. siautę karai stumdė šią sieną tai į vakarus, tai į rytus. Svarbiausias ginčų objektas buvo Smolenskas. Po XVII a. pradžios karų jis sugrįžo į LDK sudėtį, tačiau po XVII a. vidurio karų galutinai atiteko Rusijai. 1667 m. tarp LDK ir Rusijos sudarytos Andrusovo paliaubos užfiksavo naują LDK ir Rusijos sieną. Ji iš esmės nesikeitė iki I Respublikos padalijimo 1772 metais. 1569 m. pasikeitė LDK ir Lenkijos siena. Išskyrus jos šiaurinę dalį, siena pasistūmėjo į rytus. Atsirado atkarpa skirianti LDK ir Lenkijai atiduotas buvusias LDK žemes. Asmenine unija sujungtų valstybių siena tapo konfederacinės valstybės vidaus siena. Bet ji liko siena tarp savarankiškų Respublikos valstybių. Kai valdovas pervažiuodavo Lenkijos ir LDK sieną, nustodavo veikti Lenkijos pareigūnų – maršalų, kitų dvaro urėdų – kompetencija. Jų pareigas perimdavo LDK pareigūnai. Nei LDK, nei Lenkijos kariuomenė negalėjo be kitos valstybės sutikimo pereiti šią sieną. Lenkijos bajorui siena buvo riba, už kurios jis negalėjo gauti pareigybių ir žemių. Taigi prasidėjo ne jo valstybė. LDK visuomenė ir politikai seimuose ar kasdieniniame gyvenime saugojo ir gynė valstybinį LDK ir Lenkijos sienos statusą. Šiaurės vakaruose LDK siena su buvusia Livonija nepakito. Ji tapo Respublikos vidaus siena. Didžioji Livonijos dalis (be šiaurinės Estijos) po Livonijos karo tapo bendra LDK ir Lenkijos valda. Tai galutinai buvo užfiksuota 1589 metais. Į pietus nuo Dauguvos atsirado vasalinė Kuršo kunigaikštystė, į šiaurę nuo jos – 3 Livonijos prezidatai (nuo 1598 m. vaivadijos): Vendeno (Cėsių), Dorpato (Tartu) ir Piarnu. Po 1629 m. Altmarko paliaubų didžioji Livonijos dalis atiteko Švedijai. Respublikai liko tik pietrytinė Livonijos dalis – dabartinė Latgala. Iš jos buvo sudaryta Livonijos vaivadija. 1721 metais Rusijai laimėjus Šiaurės karą, Švedijos valdose įsitvirtino Rusija. Rusija tapo ir šiaurine LDK kaimyne.
1572 m. liepos 7 d. mirė bevaikis Žygimantas Augustas. Naujo valdovo rinkimuose Respublikos bajorija ir didikai varžėsi dėl įtakos valstybės valdyme. LDK politikai rūpinosi išplėsti Lietuvos savarankiškumą Respublikoje. Nutrūkus Jogailaičių dinastijai, naujojo valdovo imta žvalgytis užsienyje. Lenkijoje tarp daugybės kandidatų daugiausia šalininkų turėjo imperatoriaus Maksimilijono II Habsburgo sūnus Ernestas, Prancūzijos karaliaus Karolio IX brolis Henrikas Valua, Rusijos caras Ivanas IV Rūstusis ar jo sūnus Fiodoras I. Dar Žygimantui Augustui gyvam esant, Mikalojus Radvila Rudasis, Jonas Chodkevičius ir Mikalojus Radvila Našlaitėlis sutarė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu rinkti Habsburgą Ernestą ir apvesdinti jį su Žygimanto Augusto seserimi Ona. LDK lyderiai vylėsi, kad Ernestas patvirtins turimas bajorų teises ir laisves, prižadės suteikti pareigybes bei seniūnijas tik LDK bajorams, sugrąžins Žygimanto Augusto atplėštas Kijevo, Volynės ir Podolės žemes. Lietuvos didikai tikėjo, kad Lietuvos didįjį kunigaikštį Lenkija bus priversta skelbti karaliumi, ir jis taps visos Respublikos valdovu. Tarpuvaldžiu LDK didikai stengėsi nesivelti į lenkų tarpusavio ginčus, vengė jų suvažiavimų. Šį metą jie stengėsi išnaudoti tam, kad sulygintų LDK ir Lenkijos padėtį Respublikoje. Tai turėjo užtikrinti Ernesto vedybos su Ona. Tačiau Habsburgai nesiryžo priimti LDK siūlomų sąlygų. Tada lietuviai bandė derėtis dėl LDK ir Rusijos unijos su Ivanu IV Rūsčiuoju. Greitai paaiškėjo, kad šie planai nerealūs. Rusija suaktyvino karo veiksmus Livonijoje. Kilo grėsmė, kad gali nutrūkti unija su Lenkija. LDK atstovai, savaitę pavėlavę, 1573 m. balandžio 13 d. atvyko į elekcinį seimą Varšuvoje. Rinkimuose LDK atstovai parėmė Henriką Valua. Jo įgaliotinis pasižadėjo vykdyti LDK didikų reikalavimus. M. K. Radvila buvo paskirtas į Respublikos delegaciją, kuri vyko į Paryžių prisaikdinti ir parvežti Henriką Valua.. Jis visaip demonstravo savarankiškumą – į Paryžių vyko atskirai nuo lenkų delegacijos, skelbėsi atstovaująs LDK ir jos vardu paskelbė atskirą Henriko pripažinimo Respublikos valdovu deklaraciją.
1574 metų vasario 21 dieną Krokuvoje naujuoju Respublikos valdovu iškilmingai buvo karūnuotas Henrikas Valua. Užimant sostą, dar Paryžiuje Henrikas Valua prisiekė laikytis visos eilės nuostatų, kuriuos Respublikos ponai parengė tarpuvaldžio metu. Nuostatai gavo Henriko artikulų vardą. Henriko artikulai – valdovo laisvę valdyti varžantys susitarimai. Ateityje jie taps vienu iš Respublikos žlugimo priežasčių. Naujasis valdovas turėjo prisiekti jų laikytis, nepažeidinėti. Paskutinis straipsnis suteikė bajorams teisę net nepaklusti valdovui. Jame sakoma, kad, valdovui pažeidus artikulų nuostatas, Respublikos bajorija turi teisę jam nepaklusti ir pašalinti jį iš sosto. Henriko artikuluose užfiksuota žeminanti valdovo padėtis. Valdovas galėjo būti tik renkamas. Jis negalėjo pasirinkti įpėdinio. Iš senato tarpo buvo renkama 16 valdovo patarėjų. Keturi iš jų nuolat buvo prie valdovo ir valdė Respubliką kartu su juo. Seimas, taip pat varžantis valdovą, turėjo būti šaukiamas ne rečiau kaip kas 2 metai. Be senato valdovas negalėjo spręsti karo ir taikos reikalų, be seimo – mokesčių ir visuotinio šaukimo į karą. Tuo pačiu metu buvo įtvirtintos asmeninės bajorų teisės – žemės ir jos turtų nuosavybė bei tikybos laisvė. Pasak artikulų, LDK ir Lenkija savo kraštuose taiko savo teisės sistemas. Kitas Henriko Valua pasirašytas dokumentas vadinamas „Pacta conventa“. Jame sosto pretendentas išdėstė asmeninius įsipareigojimus. Daugiausiai tai lietė finansinius ir karinius įsipareigojimus Respublikai. Henriko artikulai ir „Pacta conventa“ nustatė naujojo valdovo santykį su Respublika, jo įsipareigojimus ir valdžios apimtį. Respublikos valdovo valdžios apribojimai, lyginant net su Prancūzija, neatrodė labai dideli. Viską turėjo lemti realus politinių jėgų susiklostymas. Tačiau Henrikas Valua, gavęs žinią apie brolio Prancūzijos karaliaus Karolio IX mirtį, jau 1574 metų naktį iš birželio 18 į 19 dieną skubiai ir slapta išvyko į Prancūziją. Čia jis buvo karūnuotas Prancūzijos karaliumi Henriku III. Visos pastangos jį sulaikyti, o vėliau ir susigrąžinti buvo bergždžios. Respublikoje prasidėjo antrasis tarpuvaldis.
š Respublikos sosto pasitraukus Henrikui Valua, prasidėjo naujasis tarpuvaldis. Rinkimų pradžioje Lenkijoje ir vėl populiariausi buvo Habsburgų ir Maskvos kandidatai. Tuo tarpu Lietuvoje puoselėti planai surengti atskirus rinkimus. Kandidatas – Habsburgų Ernestas – buvo tas pats. Jam keliamos sąlygos – irgi tos pačios. Tuo pat metu LDK didikai visaip trukdė Lenkijos ir Rusijos derybas. 1574 m. pabaigoje ir 1575 m. pradžioje jie net uždarė sieną su Rusija. Sulaikė Ivano Rūsčiojo pasiuntinį su caro sąlygomis. 1575 m. pavasarį paaiškėjo, kad Habsburgai nerems atskirų rinkimų Lietuvoje. Tad LDK atstovai, visaip pabrėždami valstybės savarankiškumą, ėmė dalyvauti Respublikos seimuose. 1575 m.. pabaigoje jie pasisakė už daugumos Lenkijos didikų remiamą Maksimilijoną II. Lenkijos bajorai pasipriešino didikams. Bajorai Lenkijos karalienė paskelbė Oną Jogailaitę, o karaliaus sostą pasiūlė Transilvanijos vaivadai Steponui Batorui. Lenkijos seimas suskilo, ir LDK atstovai sugrįžo namo. Lietuviai, viešai palaikydami Maksimilijono kandidatūrą, ėmė tirti galimybę Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu išrinkti Ivano IV sūnų caraitį Fiodorą. Tuo tarpu Stepono Batoro šalininkai ėmė viršų Lenkijoje. 1576 m. balandžio 5 d. Steponas Batoras buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi. Lietuvos atstovai karūnacijoje nedalyvavo. Praėjus dviems mėnesiams LDK seimas subruzdo. Mat Lenkijoje Steponas Batoras sėkmingai įsitvirtino, o Rusija vėl griebėsi aktyvių veiksmų Livonijoje. Lietuvos atstovai Steponui Batorui iškėlė savas sąlygas. Lietuviai pareikalavo, kad Respublikos seimai turi vykti pakaitomis LDK ir Lenkijoje. Steponas Batoras turėjo pasižadėti LDK kariuomenės vadais skirti tik LDK bajorus, kompensuoti Lietuvai nuostolius už Žygimanto Augusto atplėštas žemes. Steponas Batoras įsipareigojo šias sąlygas patenkinti, ir LDK pasiuntiniai 1576 m. birželio 29 d. paskelbė jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Respublikos valdovu. Audringi 1572–1576 metai parodė, kad LDK politikai siekė ne išardyti uniją, o sutvirtinti LDK padėtį Respublikoje. Svarbiausias jų siekimas – atskiri rinkimai LDK – nebuvo įgyvendintas. Tačiau LDK pademonstruota savarankiška politika įtikinamai parodė, kad ji nėra ir nesiruošia būti Lenkijos dalimi, kaip kad galėjo atrodyti tuoj po unijos. Šios politikos išdavoje išgautos nuolaidos įgalino pradėti LDK valstybingumui nepalankių unijos aktų vietų peržiūrėjimą. Tuo pat metu atsiskleidė dvilypė Respublikos esmė ir tas faktas, kad su Lietuvos valstybingumu reikia skaitytis. Tarpuvaldžių metu atsirado naujas reiškinys Respublikos valstybės ir visuomeninės santvarkos pamatuose. Henriko artikuluose suformuluotos nuostatos buvo teisiškai įtvirtintos. Šiuos artikulus vykdyti prisiekė ir Steponas Batoras. Nuo šiol jie tapo privalomi kiekvienam naujam Respublikos valdovui. Naujajam Respublikos valdovui Steponui Batorui ir LDK didikams teko spręsti apleistas senas problemas. Bajorija ir didikai tebesivaržė dėl įtakos valstybės valdymui, nesureguliuoti liko įvairių krikščioniškų tikėjimų išpažintojų santykiai, neaiškus ir naujas gyvenimas unijoje su Lenkijoje skatino lietuvių pastangas įtvirtinti LDK valstybingumą Respublikoje. Valstybingumo klausimu valdovo ir LDK interesai nesutapo. Juos derinti nebuvo lengva. Senojo palikimo viršūne buvo 1558 metais pradėtas ir nebaigtas karas su Rusija dėl Livonijos. Unija su Lenkija pakeitė LDK geopolitinę padėtį. Lenkijos, kaip LDK sąjungininkės, statusas po Liublino unijos buvo tik sutvirtintas. Lenkijos nuolat pabrėžiamas jos vyravimas unijoje, lenkų bajorų skverbimasis į LDK kėlė nepasitikėjimą Lenkija. Tai smarkiai veikė abiejų Respublikos dalių santykius. Liublino unijos išvakarėse Žygimanto Augusto atplėštos LDK žemės pakeitė Lietuvos potencialą. Sumažėjo LDK demografinės, ekonominės, taigi ir karinės galimybės. LDK silpnėjo tuomet, kai nuolat grėsė Rusijos puolimas. Tai vertė Lietuvą siekti tvirtų ryšių su Lenkija.
Maskvos caras Ivanas IV ir toliau liko didžiausia LDK ir Stepono Batoro problema. Maskvos didžioji kunigaikštystė ir toliau plėtė ekspansiją į vakarus. Rusija tebelaikė užėmusi Polocką. Per tarpuvaldžius, kol caras Ivanas IV, o vėliau ir jo sūnus Fiodoras pretendavo į Respublikos sostą, didesnių LDK ir Rusijos susidūrimų nebuvo. Karo veiksmai atsinaujino Steponui Batorui užėmus Respublikos sostą. Sėkmingas Livonijos karo užbaigimas tapo bene svarbiausiu Stepono Batoro uždaviniu. Šis įsipareigojimas buvo ir Stepono Batoro pasirašytame „Pacta conventa“ dokumente. Kaip ir visada, karo finansavimo reikalai buvo nelengvai sprendžiami. Taip buvo ir 1576–1582 metų Respublikos seimuose Livonijos karo metu. Kai 1576 metų Respublikos seimas nepatvirtino karo mokesčių, 1577 m. mokesčius karui su Rusija rinkti nusprendė Vyriausias Lietuvos suvažiavimas. Karo metu konvokacijos dar buvo šaukiamos 1578 ir 1580 metais. Lietuviams greitai sutinkant rinkti mokesčius karui, pinigai buvo surinkti. Už surinktus pinigus Steponas Batoras samdėsi kariuomenę, o Vilniaus patrankų liejykloje liejo pabūklus. Lenkai su karu delsė, o lietuviai kurį laiką nesutiko praleisti per LDK žemes Lenkijos pašauktinių – ginkluotų bajorų. Steponas Batoras, ėmęsis Livonijos reikalų, nuo 1579 metų surengė 3 žygius prieš Maskvą. 1579 metais Respublikos kariuomenę sudarė apie 41 800 karių (23 000 iš LDK ir 18 800 iš Lenkijos), o 1580 metais – 49 500 karių (25 700 iš LDK ir 23 800 iš Lenkijos). Ir 1579 ir 1580 metais pašauktinių buvo po 10 000. Likusieji kariai buvo samdyti. Steponas Batoras pasirinko sėkmingą taktiką. Jis siekė Livonijoje esančias rusų pajėgas atkirsti nuo pačios metropolijos. Ši taktika greitai pasiteisino. 1579 m. Steponas Batoras atsiėmė Polocką, 1580 m. paėmė jau Rusijoje buvusią Didžiųjų Lukų (Velikije Luki) tvirtovę, o 1582 m. apgulė Pskovą. Stepono Batoro laimėjimai privertė senstantį Ivaną Rūstųjį taikintis. 1582 m. sausio 15 d. Zapoljės Jame buvo pasirašytos 10 metų paliaubos. Ivanas IV atsisakė Livonijos, Polocko ir Veližo, o Steponas Batoras Maskvai grąžino Didžiuosius Lukus, Sebežą. Tad LDK susigrąžino karo metu Rusijos užimtas žemes, o Maskva pasitraukė iš Livonijos nesugebėjusi gauti priėjimo prie Baltijos jūros. Nesėkmingas Ivanui IV Livonijos karas, nevykusių caro reformų sukelta suirutė išsekino Rusiją. Suirutę pagilino ir Riurikaičių dinastijos krizė. 1582 metais Ivanas IV užmušė savo sūnų sosto įpėdinį Ivaną. 1584 metais, mirus Ivanui IV, Maskvos sostą užėmė paskutinis Riurikaitis Fiodoras I. Jis buvo silpnaprotis ir ligotas. 1598 jam mirus baigėsi senoji Rusios kunigaikščių dinastija. Maskvoje įsiliepsnojo kovos dėl sosto. Taip reikalams pakrypus Maskvoje, Rusija kelis dešimtmečius tapo nepavojingu LDK kaimynu. Respublikos bajorai galėjo daug daugiau dėmesio skirti Livonijai. Ir netruko LDK ir Lenkijos bajorų interesai čia susikirsti. Lenkijos bajorai, mokėję mokesčius Livonijos karui, pretendavo į Livoniją ir siekė išstumti LDK. Tuo tarpu Lietuvos kariuomenė per visą Livonijos karą joje kovojo, o paliaubų metu lietuvių garnizonai saugojo pilis. Livonija unijos ryšiais buvo susieta su abiem Respublikos valstybėmis. Ginčas dėl Livonijos persikėlė į Respublikos seimus, tačiau, valdant Steponui Batorui, nebuvo galutinai išspręstas. Anot paties Stepono Batoro, Livonija liko LDK ir Lenkijos žinioje.
Livonijos karas veikė ne tik krašto ūkio būklę, bet ir visuomeninius santykius. Bajorai ir didikai, prisiimdami karo mokesčius ir dalyvaudami kare, siekė savo naudos – didinti savo įtaką valstybės gyvenime. Livonijos karo pabaigoje imta steigti daugiau bajorų savivaldos institucijų. 1581 m. bajorai išsireikalavo įsteigti LDK vyriausiąjį tribunolą. Bajorų renkami teisėjai perėmė iš valdovo teismų apeliacijas dėl pavietų teismų sprendimų. Taip iš dar vienos bajorijos gyvenimo srities buvo išstumtas Respublikos valdovas. Dar prie Žygimanto Augusto, 1569 metais, buvo sudaryta komisija naujai Lietuvos Statuto redakcijai parengti. Bajorija ir čia reikalus paėmė į savo r

. . .

Join the Conversation

×
×