UTENOS KOLEGIJAVERSLO IR TECHNOLOGIJŲ FAKULTETASTEISES STUDIJŲ PROGRAMA
ADMINISTRACINĖS TEISĖS DARBASVIEŠASIS ADMINISTRAVIMASSĄVOKA IR ESMĖAtlikėjas:T gr.stud.
Vadovas:A.Sirvydis2006- –
UTENA 2006
Planas Įvadas ………………………….……………………………………………………………………. 3I. Viešojo administravimo sąvoka ………………………………………………………………………. 4II. Viešojo administravimo sistema …………………………………………………………..……………….. 5III. Viešojo administravimo principai………………………………………………………………………………… 6
IV. Viešojo administravimo sritys, funkcijos ir esmė…………………………………………………………… 8
Išvados………………………………………………………………………………………….. 13 Naudota literatūra………………………………………………………………………………………………………. 14
ĮVADAS
Viešasis administravimas – valstybės ir vietos institucijų bei kitų subjektų vykdomoji veikla, skirta įstatymams, valstybės bei vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti ir taikyti , viešosioms paslaugoms administruoti, bei valstybės ir vietos savivaldos institucijų vidiniam administravimui organizuoti bei vykdyti.Lietuvos Respublikos Konstitucija nusako tik pagrindines valstybės valdžios struktūras. Viešojo administravimo institucijas, jų uždavinius, vidinę sandarą, veiklos principus reglamentuoja Vyriausybės, Vietos savivaldos, Apskrities valdymo , Biudžetinių įstaigų ir kiti įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir kiti teisės aktai.1999 m. birželio 17 d. Seimas priėmė Viešojo administravimo įstatymą, kuris reglamentuoja viešojo administravimo pagrindus, apibrėžia viešojo administravimo subjektus, jų veiklos principus. Įstatymas įsigaliojo nuo 1999 m. liepos 9 d.Šio įstatymo tikslas – sudaryti būtinas teisines prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, jog vietos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, taip pat skatinti viešojo administravimo institucijų administracinius gebėjimus, didinti jų veiklos efektyvumą. ( LR Viešojo administravimo įstatymo 1str. )
I. VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO SĄVOKA
Po nepriklausomybės atkūrimo , prasidėjus Lietuvos integracijos procesui į Europos Sąjungą, atsirado poreikis senas mokslo kategorijas keisti naujomis. Ypač dažnai imta vartoti sąvoką „ viešasis administravimas“. Šiuo metu šią sąvoką dažnai galima išgirsti politikų ir kitų valstybės valdžios atstovų kalbose bei sutikti teisės aktuose. Pradėjus vartoti šią sąvoką , atsisakoma ilgus dešimtmečius vartotos sąvokos „ valstybinis valdymas“.Vakaruose viešojo administravimo teorija atsirado XIX a. Pabaigoje, tačiau mokslininkai iki šiol neturi bendros nuomonės . Amerikiečių mokslininkas D.H.Rosenbloomas vadovėlyje „ Viešasis administravimas“ aptaria skirtingas viešojo administravimo teorijas. Pasak jo „ vieni viešąjį administravimą supranta kaip vadybą (valdymą) , kiti pabrėžia jo politinę prigimtį, o kiti teigia, kad tai teisinis procesas, nes jis įgyvendinamas laikantis įstatymų“.
Taigi viešąjį administravimą gana sunku vienareikšmiškai apibrėžti, nes jis apima platų veiklos ir subjektų spektrą. Dauguma mokslininkų tvirtina, kad viešojo administravimo veiklos sferą apima ne tik įvairias organizacijas, bet ir asmenis, kurie dirba fizinį darbą. Dalis viešojo administravimo subjektų yra aukštos kvalifikacijos specialistai , kurie formuoja nacionalinę politiką ir gali duoti naudos tautai. Kiti faktiškai neatsako už politikos ar tam tikros srities strategijos kūrimą ir paprastai vykdo nesudėtingas vykdomosios valdžios funkcijas. Viešasis administravimas yra labai įvairi kategorija, todėl mokslininkų jis apibrėžiamas labai abstrakčiai, vartojami skirtingi terminai. XX amžiuje paskutiniame dešimtmetyje šiam apibrėžimui skiriama daug dėmesio, dėl kelių priežasčių. Visu pirma būtina suformuluoti bendrą apibrėžimą. Antra , viešojo administravimo apibrėžimas padėtų nustatyti jo vietą politiniame , ekonominiame ir socialiniame kontekste.Prieš aštuoniasdešimt metų viešasis administravimas dažniausiai buvo apibrėžiamas remiantis vadybiniais terminais. Vėliau situacija pradėjo keistis, nes buvo pradėtos vartoti teisinės sąvokos.Viešojo administravimo kategorija, kaip mokslininkų tyrinėjimų objektu , susidomėta dar tarpukario Lietuvoje. Žymūs to meto mokslininkai viešąjį administravimą traktavo vadybiniu aspektu. Tarpukario Lietuvos mokslininkai, nagrinėdami viešąjį administravimą , labiausiai rėmėsi JAV ir Vakarų Europos teoretikų darbais.Šiandien Lietuvoje viešojo administravimo kategorijai skiriamas didelis dėmesys. 1999 m. Kauno technologijos universiteto išleistoje monografijoje „ Viešasis administravimas“ doc. dr. A.Šakočius rašo, kad „ siūlytina viešąjį administravimą suprasti kaip valstybės valdymą arba valstybės administravimą ( plačiąją prasme ) ir valstybinį valdymą, arba valstybinį administravimą ( siaurąją prasme).“ Anot jo , „ viešąjį administravimą, įgyvendinamą visų valstybės institucijų , galime vadinti valstybės valdymu, o viešąjį administravimą, įgyvendinant vykdomosios valdžios institucijų – valstybės administravimu.Lietuvoje šios kategorijos prioritetą galutinai įtvirtino 1999 m. birželio 17 d. priimtas Viešojo administravimo įstatymas. Vadovaujantis šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi „viešasis administravimas apibrėžiamas kaip įstatymais ar kitais teisės aktais reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji veikla, skirta įstatymams, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti , numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti“ . Iš šio apibrėžimo aišku, kad viešasis administravimas Lietuvoje traktuojamas teisine prasme ir yra siejamas su būtent vykdomąją valdžia bei jos praktiniu įgyvendinimu.II. VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO SISTEMA
Lietuvos viešojo administravimo sistemą sudaro:1.Valstybinio administravimo subjektai ;2.Savivaldybių administravimo subjektai;3. Kiti administraciniai subjektai.1.Valstybinio administravimo subjektai – tai valstybės institucijos, kurioms įstatymai suteikia viešojo administravimo teises. Valstybinio administravimo subjektai skirstomi į:a) Centrinius. Centriniai valstybinio administravimo subjektai – institucijos, kurios vykdo administravimą visoje valstybės teritorijoje. Centrinės valstybinio administravimo institucijos formuoja ir įgyvendina Vyriausybės politiką joms priskirtoje srityje, taip pat administracinėmis priemonėmis reguliuoja ir kontroliuoja savo srities dekoncentruotų teritorinių institucijų veiklą.Centrinio valstybinio administravimo sistemą sudaro šie institucijų tipai : Vyriausybė, Vyriausybės kanceliarija, ministerijos, departamentai, agentūros, tarnybos ir inspekcijos.b) Teritorinius. Teritoriniai valstybinio administravimo subjektai – centrinio valdymo institucijos, kurios vykdo administravimą nustatytoje šalies teritorijoje. Teritorinės valstybinio administravimo įstaigos ir tarnybos turi įstatymu ar nuostatais suteiktus įgaliojimus veikti tik nustatytoje teritorijoje.2. Savivaldybių administravimo subjektai – savivaldybės taryba, savivaldybės kontrolierius, meras, valdyba, jiems pavaldžios įstaigos, tarnybos, savivaldybės pareigūnai, kuriems įstatymai ar savivaldybės tarybos sprendimai suteikia viešojo administravimo teises savivaldybės teritorijoje.3. Viešojo administravimo institucijų pareigūnu paprastai vadinamas valstybės tarnautojas, turintis administracinius įgalinimus tarnybiškai pavaldžių ir nepavaldžių asmenų atžvilgiu. Tačiau viešojo administravimo subjektu pareigūnas yra tik tuo atveju, kai jis pats vienas gali veikti kaip institucija pagal įstatymu suteiktus įgaliojimus – ministras, apskrities viršininkas, Vyriausybės atstovas apskrityje, savivaldybės meras, savivaldybės kontrolierius.Viešojo administravimo subjektais Lietuvoje gali būti ir organizacijos, nesančios valstybės ar savivaldybių institucijomis, jei joms įstatymais pavesta vykdyti valstybės ar savivaldybės viešojo administravimo funkcijas ir priimti sprendimus valstybės ar savivaldybių vardu.Visos Lietuvos viešojo administravimo institucijos veikia biudžetinių arba viešųjų įstaigų įstatymo pagrindu.
III. VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO PRINCIPAI
Lietuvos viešojo administravimo sistema suformuota ir veikia vadovaujantis šiais pagrindiniais principais:1.Vykdomosios valdžios centralizavimo ir decentralizavimo deriniais;
2. Koncentravimo ir dekoncentravimo deriniais;3. Funkcijų perdavimo;4. Subsidiarumo.Decentralizavimas – įstatymu pagrįstas vykdomosios valdžios ir viešojo administravimo funkcijų perdavimas apskritims ir savivaldybėms, nustatant ribotą jų veiklos administracinę priežiūrą. Decentralizuoti valdymą , reiškia vertikaliai perduoti aukštesnės valdymo pakopos teisę ir įgaliojimus žemesniajai.Dekoncentravimas – teisės aktais pagrįstas administravimo funkcijų perdavimas iš vienos centrinės institucijos kelioms institucijoms arba iš centrinių – teritorinėms institucijoms, paliekant centrinei institucijai neribotą teritorinių institucijų veiklos kontrolę. Dekoncentruoti valdymą reiškia horizontaliai ir vertikaliai perskirstyti funkcijas toje pačioje valdymo pakopoje.Delegavimas arba funkcijų perdavimas – įstatymų suteiktos teisės realizavimas, perduoti pavaldžiai ar kitai institucijai administravimo funkcijas kartu su finansiniais asignavimais.Subsidiarumas – reikalavimas, kad aukštesnėms vykdomosios valdžios institucijoms nebūtų priskiriamos funkcijos, kurias gali atlikti žemesniosios institucijos, esančios greta arba arčiau piliečių.Viešojo administravimo sistemos tikslas – siekti , kad visos valdžios įstaigos tarnautų žmonėms. Todėl būtina skatinti viešojo administravimo institucijų administracinius gebėjimus,didinti jų veiklos efektyvumą. Viešojo administravimo sistema ir tarnautojai turi garantuoti piliečių ir kitų asmenų teisę į teisingą ir nešališką jų prašymų nagrinėjimą viešojo administravimo institucijose, bei pagrįstą jų sprendimą. Lietuvos piliečiai ir kiti asmenys turi teisę apskųsti viešojo administravimo institucijų sprendimą bei gauti kompensaciją už padarytus nuostolius dėl neteisėtos administracinės veiklos.Viešojo administravimo institucijos savo veikloje vadovaujasi demokratinio valstybės administravimo principais:1) Teisėtumo ir įstatymo viršenybės;2) Objektyvumo;3) Proporcionalumo;4) Nepiktnaudžiavimo valdžia;5) Tarnybinio bendradarbiavimo.Teisėtumo ir įstatymo viršenybės principas reiškia, kad viešojo administravimo institucijų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, o jų veikla – atitikti įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Negali būti priimamas administracinis sprendimas, prieštaraujantis įstatymams ir aukštesniųjų institucijų administraciniams aktams.Administraciniai aktai kuriais nustatomos , keičiamos arba panaikinamos asmenų teisės ir pareigos, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.Objektyvumo principas reiškia, kad sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo institucijos veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Rengiant ir priimant sprendimą nagrinėjami tik su konkrečiu administraciniu veiksmu susiję klausimai.Proporcionalumo principas reiškia, kad administracinio sprendimo apimtis bei griežtumas turi būti proporcingi administravimo tikslui. Nebeįstatymiškai griežtai taikyti įstatymą tuo atveju, kai gali kilti įstatymu nenumatytas rezultatas.Nepiktnaudžiavimo valdžia principas reiškia, kad viešojo administravimo institucijoms draudžiama vykdyti veiklą, neturint tam suteiktų įgalinimų , arba priimti sprendimus pagal kompetenciją, siekiant kitų, negu įstatymais nustatyta, tikslų.Tarnybinio bendradarbiavimo principas reiškia, kad viešojo administravimo institucijos, rengdamos administracinius aktus, prireikus teikia viena kitai reikalingą informacinę ir kitokią pagalbą.IV. VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO SRITYS , FUNKCIJOS IR ESMĖ
Pagal LR Viešojo administravimo įstatymą pagrindinės viešojo administravimo sritys yra šios :1. Administracinis reglamentavimas;2. Vidaus administravimas;3. Viešųjų paslaugų teikimo administravimas.
1. Administracinis reglamentavimas. Ši viešąją administraciją sudarančių institucijų ir įstaigų funkcija išplaukia iš tiesioginės viešojo administravimo paskirties – įgyvendinti įstatymus, kitus teisės aktus, savivaldybių tarybų sprendimus.Administracinis reglamentavimas – nuostatų, taisyklių, reglamentų ir kitų teisės aktų priėmimas įstatymų taikymui ir įgyvendinimui. Taigi administracinis reglamentavimas iš esmės yra valdymo teisinių aktų parengimas ir išleidimas, taip įgyvendinant įstatymus.Vykdant administravimo funkcijas viešojo administravimo subjektai priima administracinius sprendimus, kurie įteisinami administraciniame teisės akte. Įgaliojimus priimti administracinio reglamentavimo teisės aktus viešojo administravimo subjektams suteikia įstatymai ar jų pagrindu priimti kiti teisės aktai. Rašytiniai valdymo aktai yra plačiai taikomi administracinės veiklos forma. Šiais aktais nustatomos daugelio teisės subjektų elgesio taisyklės bei sukuriami labai įvairūs administraciniai teisiniai santykiai.Administracinio reglamentavimo teisės aktai yra :a) bendros paskirties – Norminiai administraciniai aktai;b) individualios paskirties – Individualūs administraciniai aktai.
Norminis administracinis aktas – tai teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Norminius administracinius aktus turi teisę priimti tik viešojo administravimo subjektai, turintys įstatymais nustatytus įgaliojimus, kolegialios arba jų įgaliotos viešojo administravimo institucijos įstatymu nustatytos kompetencijos ribose.Individualus administracinis aktas – dažniausiai vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar apibrėžtai asmenų grupei. Individualius administracinius aktus turi teisę priimti ne tik viešojo administravimo institucijos, bet ir viešojo administravimo institucijų vadovai arba jų įgalioti pareigūnai.Palyginus norminių ir individualių valdymo aktų rengimo reglamentavimą, pastebime aiškią disproporciją: reikalavimai norminiams aktams reguliuojami daug smulkiau. Tai paaiškinama šių aktų rūšiniais skirtumais, nes norminiai viešojo valdymo aktai paskirties ir turinio požiūriu būna žymiai sudėtingesni. Viešojo administravimo institucijos dėl administracinio reguliavimo sprendimų, susijusių su bendrais teisėtais visuomenės interesais ir turinčiais svarbią reikšmę didelei gyventojų daliai, turi tartis ir konsultuotis su visuomenės interesams atitinkamoje srityje atstovaujančiomis organizacijomis. Pastarąsias gali reprezentuoti verslininkų ir darbdavių asociacijų, darbuotojų profesinių sąjungų, visuomeninių organizacijų ir kitų nevyriausybinių organizacijų atstovai.Su gyventojais viešojo administravimo institucijos turi tartis tik įstatymų numatytais atvejais.Konsultavimosi dėl administracinio reguliavimo sprendimų būdai gali būti tokie: konsultacinės tarybos, apvalaus stalo pasitarimai, suinteresuotų asmenų sueiga, apklausos, viešai skelbti susirinkimai, atstovų kvietimai bei kiti nuomonių išaiškinimo būdai. Konsultavimosi būdus pasirenka viešojo administravimo institucija.Individualiam administraciniam sprendimui keliami šie reikalavimai:a) individualios paskirties individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįsta faktais ir teisės aktų normomis;b) sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos bei nurodyta sprendimo apskundimo tvarka;c) sprendimas turi būti pasirašytas jį priėmusios institucijos vadovo, ar jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas institucijos antspaudu.Administracinių sprendimų įgyvendinimą būtina prižiūrėti ir kontroliuoti. Kontrolės subjektą nustato sprendimą priėmusi viešojo administravimo institucija. Juo gali būti sprendimą priėmusi institucija arba pavaldumo tvarka įgaliota institucija, prižiūrima įpareigojusios institucijos.Labai svarbus vaidmuo tenka viešojo administravimo monitoringui. Tai viešojo administravimo sistemos funkcionavimo stebėjimo sistema, kuria siekiama laiku pastebėti pokyčius, juos įvertinti, numatyti priemones neleidžiančias neigiamai praktikai susiformuoti.Viešojo administravimo monitoringas vykdomas visose viešojo administravimo institucijose, nepriklausomai nuo jų pavaldumo bei juridinio statuso. Viešojo administravimo sistemos monitoringa organizuoja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.2. Vidaus administravimas Tai – administravimo veikla, kuria užtikrinamas valstybės ar vietos savivaldos konkrečios institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos savarankiškas funkcionavimas,kad ji galėtų tinkamai vykdyti jai priskirtus viešojo administravimo ar kitos valstybinės veiklos uždavinius. LR viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad vidaus administravimo tikslas – užtikrinti, kad institucijoje būtų laiku parengiami, priimami ir įgyvendinami administraciniai sprendimai.Pagal LR Viešojo administravimo įstatymo 11 str. 2 dalį vidaus administravimo turinį sudaro administravimo institucijos veiklos ir jai skirtų asignavimų administravimas, remiantis strateginiais ir einamųjų metų planais. Vidaus administravimo veiklos turinį galime išskirstyti smulkiau. Tai būtų :a) institucijos organizacinės struktūros tvarkymas;b) personalo valdymas;c) materialinių – finansinių išteklių tvarkymas ir valdymas;d) institucijai skirtų biudžetinių asignavimų administravimas, remiantis strateginiais ir einamųjų metų planais;e) institucijos veiklos administravimas, remiantis strateginiais ir einamųjų metų planais;f) raštvedybos organizavimas.Vidaus administravimo tikslas – užtikrinti, kad laiku būtų parengiami, priimami ir įgyvendinami administraciniai sprendimai institucijose.Institucijų vidaus administravimą reglamentuoja įstatymai arba jų pagrindu priimti teisės aktai – nuostatai, statutai, veiklos reglamentai, pareiginės instrukcijos, vidaus taisyklės.Vidaus administravimo kontrolės formą ir tvarką pasirenka pati administravimo institucija. Tai gali būti – vidaus administravimo kontrolė, vidaus auditas, išorės auditas. Vidaus administravimo kontrolė vykdoma pagal administracines pareigas ir vidinio reguliavimo dokumentus.
Pagal LR Viešojo administravimo įstatymo 13 str. 2 dalį finansų kontrolė ir vidaus auditas, atliekamas Vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatymo nustatyta tvarka.Vidaus auditas atliekamas siekiant patikrinti : a) ar viskas institucijose vyksta taip kaip buvo numatyta planuose;b) ar yra pakankami garantijų, kad turtas saugomas ir kontroliuojamas ; c) ar yra pakankamai garantijų, kad sandorius vykdo atitinkamus įgaliojimus turintys asmenys;d) ar resursai tvarkomi ekonomiškai, o atliekamos finansines ir organizacinės operacijos yra efektyvios;e) pateikti vadovybei rekomendacijas administravimo kontrolei pagerinti.Išorės auditas atliekamas nepriklausomų auditorių arba audito įmonių, siekiant įvertinti administracinės veiklos kokybę bei efektyvumą taip pat vidaus audito sistemos patikimumą ir pateikti rekomendacijas jai pagerinti.Valstybinio audito funkcijas atliekantis subjektas yra Seimui atskaitinga Valstybės kontrolė. Audito funkcija atlieka ne vien tik Valstybės kontrolė. Galiojantys įstatymai tokią teisę suteikia audito įmonėms, taip pat savivaldybėms. Viešasis administravimas neįmanomas be valdymo institucijų pareigūnų atliekamos kontrolinės veiklos – patikrinimų, revizijų , audito, pavedimų vykdymo kontrolės ar, pavyzdžiui, administracinės priežiūros bei prevencijos veiksmų.( Pažymėtina, kad LR viešojo administravimo įstatymas kontrolės funkciją apibrėžia gana siaurai – tik socialinių, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitų viešųjų paslaugų teikimo priežiūrą ir kontrolę.) Tokio pobūdžio veikla siekiama dviejų pagrindinių tikslų : 1) gauti informaciją, ar teisės subjektai nepažeidžia įstatymuose bei administracinio reglamentavimo aktuose nustatytų taisyklių ; 2) sukurti sąlygas, kurios neleistų daryti nusižengimus ir kitokius teisės pažeidimus.Visiems minėtiems administracijos veiksmams bendra yra kontrolė. Tai reiškia, kad priežiūra, auditas ir didžiąja dalimi prevencinė administracinė veikla yra kontrolės formos, turinčios savitų bruožų. Kontrolę ir administracinę priežiūrą vienija tai, kad jos siekia iš esmės tų pačių tikslų, be to sutampa ir šios veiklos formos.Auditas yra forma kontrolės, kurios tikslas – įvertinti tikrinamo subjekto finansinę atskaitomybę, taip pat jo veiklą ekonomiškumo, efektyvumo ir rezultatyvumo požiūriu. Taigi auditas apima svarbią, tačiau palyginti siaurą specialią valdymo sritį – pinigų lėšų naudojimą,biudžeto vykdymą.Prevencija , kaip ir administracinė priežiūra bei auditas , yra kontrolės funkcijos išraiška. Būtent konkretus tikslas – užkirsti kelią teisei priešingoms veikoms – skiria prevencija nuo kitų kontrolės formų.Prevencinė viešosios administracijos subjektų veikla, yra kontrolės forma kurią dažniausiai taiko policijos ir valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai. Pagrindinis šios kontrolės tikslas , prevenciniais veiksmais užkirsti kelią nusikaltimams ir kitokiems teisės pažeidimams, bet visų pirma – administraciniams nusižengimams.Administracinės prievartos funkcija nustato vadinamųjų kardomųjų veiksmų sistema.Ši funkcija yra viešosios administracijos dalis. Administracinė kardomoji veikla susijusi su jau padarytais ar tebedaromais teisės pažeidimais. Taigi, kardomoji viešosios administracijos funkcija – siekti šių tikslų: prievarta nutraukti teisės pažeidimą ; atskleisti teisės pažeidimą ir jo padarymo aplinkybes; užtikrinti sąlygas, kad teisės pažeidėjas būtų patrauktas atsakomybėn. Šie kardomosios funkcijos tikslai leidžia taikyti labai įvairius viešosios administracijos prievartinius veiksmus.3. Viešųjų paslaugų teikimo administravimas.Viešoji paslauga – valstybės ir savivaldybių įsteigtų specialių įstaigų bei organizacijų veikla, teikianti gyventojams socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymo numatytas viešąsias paslaugas. Įstatymo numatytais atvejais bei tvarka viešąsias paslaugas gali teikti ir privatūs asmenys.Viešosios paslaugos teikimą administruoja įgalioti viešojo administravimo subjektai. Jei nustato viešųjų paslaugų teikimo taisykles ir režimą, viešosioms paslaugoms teikti steigia biudžetines ar nebiudžetines viešąsias įstaigas arba išduoda leidimus teikti viešąsias paslaugas privatiems asmenims, taip pat vykdo paslaugų teikimo priežiūrą ir kontrolę. Viešųjų paslaugų teikėjo veikla turi būti legali ir teisėta: kad veikla būtų reglamentuota teisės aktais, nustatyta tvarka įregistruota, turinti reikalingus dokumentus. Viešojo administravimo institucijos atsako už administruojamų paslaugų teikimo teisėtumą.Viešojo administravimo institucija, kuri administruoja ar atsako už tam tikras viešosios paslaugos teikimą, negali pati teikti šios paslaugos.IŠVADOS
Taigi galime pastebėti, kad viešojo administravimo veiklos pagrindą sudaro aktų leidyba, vadinama administraciniu reglamentavimu. Vidaus administravimas yra pagalbinė veikla, skirta užtikrinti viešosios institucijos ar įstaigos tinkamą veiklą. O viešųjų paslaugų teikimo administravimas yra viešoji veikla, kuri apima nors ir labai svarbią, bet ribotą socialinių santykių sritį – viešąsias švietimo, kultūros , sporto ir kitas įstatymų numatytas paslaugas.Reiktų paminėti , kad LR viešojo administravimo įstatyme neįvardyta daugelio valstybinių institucijų ir pareigūnų veikla. Tai priežiūros veiksmai ( valstybinių inspekcijų pareigūnų atliekami patikrinimai, Vyriausybės atstovo vykdoma savivaldybių veiklos administracinė priežiūra ir kita ); kontrolė ( pvz: asmens daiktų patikrinimas muitinėje , transporto priemonių techninė apžiūra ) ; įsakmūs veiksmai ( policijos pareigūno žodiniai reikalavimai, kelių eismo reguliavimas ir t.t ) ; valdymo veiksmai, kurių pagrindu administracinės teisės subjektai įgyja galimybę veikti ( pvz: transporto priemonių registracija), ir kiti panašūs administraciniai veiksmai. Daugeliu atvejų šias viešojo valdymo funkcijas atliekantys pareigūnai veikia pavedus aukštesnėms valdymo institucijoms bei joms kontroliuojant.
NAUDOTA LITERATŪRA
1. Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymas . 1999 m. birželio 17d. Vilnius.2. A. Andriuškevičius “Administracinės teisės principai ir normų ribos“ Vilnius 2004 m.3. KTU „ Viešojo administravimo efektyvumas“ 2001 m.4. R.Darulis „ Lietuvos viešojo administravimo pagrindai“ Vilnius 2000 m.