Buhalterines apskaitos kursinis darbas

Įvadas

Pastaruoju metu ðalies ámonëms, norint sëkmingai konkuruoti arba bendradarbiauti su uþsienio kompanijomis, bûtina sugebëti tiksliai ir teisingai ávertinti uþsienio ðaliø ámoniø rezultatus ir potencialà, o taip pat geriau suvokti esamà bûklæ ir perspektyvas. Ðiuo atveju padeda finansø apskaitos supratimas bei teisingas jos teikiamos informacijos suvokimas ir interpretavimas. Verslininkui, kuris nuolat siekia, kad jo firma patektø á ekonomiðkai kylanèiø gretas, reikia ásisavinti ne tik ðiuolaikinius verslo organizavimo ir vadybos, bet ir apskaitos, finansinës analizës ir prognozavimo pagrindus. Racionalus apskaitos organizavimas – tai operatyviai paateikiama geros kokybës informacija, kuria patenkinti jos vidiniai ir iðoriniai vartotojai. Racionaliai organizuoti turimo kapitalo apskaità ámonëje, vadinasi numatyti ir nustatyti naudojamø dokumentø rûðis, turiná ir informavimo tvarkà: dokumentø apyvartà, inventorizacijø atlikim o terminus, sintetiniø ir analitiniø sàskaitø sistemà, buhalterijos organizacinæ struktûrà, funkcijø ir ágaliojimø paskirstymà darbuotojams, visø apskaitos procedûrø tikslius grafikus ir kt.
Kapitalo sąvoka tiek finansinėje apskaitoje, tiek finansinėje atskaitomybėje – nevienareikšmė ir viena sudėtingiausių. Kapitalas turėtų būti suvokiamas kaip vienas iš įmonės turto formavimo šaltinių, šiuo požiūriu jis susideda išš nuosavo ir pasiskolinto kapitalo.
Mano darbo tikslas – ianalizuoti nuosavo kapitalo formavimo ir apskaitos tvarkymo ypatumus.
Darbo u˛daviniai:
– ianalizuoti, kaip turi būti registruojama apskaitoje ir atskleidžiama finansinėjė atskaitomybėje informacija, susijusi su nuosavo kapitalo formavimu;
– apibūdinti svarbiausias nuosavo kapitalo elementų ypatybes;
– išnagrinėti, kaip turi būti re

egistruojamos apskaitoje ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, susiję su nuosavo kapitalo suformavimu, padidinimu, sumažinimu ar sudėties pakeitimu.

1. KAPITALO ESMĖ

Nuosavas kapitalas – įmonės turto dalis, likusi iš viso turto atėmus įsipareigojimus.
Kapitalas turi būti suvokiamas kaip vienas iš įmonės turto formavimo šaltinių. Jis formuojamas įmonės veiklos pradžioje, ją steigiant, kai įnešamas turtas, reikalingas įmonės veiklai pradėti, o turto įnešėjas tampa įmonės turto savininku arba bendrasavininku. Papraščiausias savininko įnašo pavyzdys – konkretus asmuo steigdamas įmonę įneša tam tikras pinigų sumas ir tampa personalinės įmonės savininku (Gudaitienė O., 20058, p. 167).
Nuosavo kapitalo sudėtis

Įmonės nuosavam kapitalui priskiriama:
• apmokėta įstatinio kapitalo dalis;
• akcijų priedai;
• perkainojimo rezervas (rezultatai);
• privalomasis rezervas;
• rezervas savoms akcijoms įsigyti;
• kiti rezervai;
• nepaskirstytasis pelnas (nuostoliai).
• dotacijos (subsidijos) ir kitas negrąžintinai gautas turtas pagal savo ekonominę prasmę turi ir nuosavo kapitalo, ir įsipareigojimo požymių. Finansinėje attskaitomybėje dotacijos (subsidijos) priskiriamos įsipareigojimams, tačiau balanse įrašomos į atskirą eilutę.
Įstatinis kapitalas (pasirašytasis) – pasirašytų akcijų nominaliųjų verčių suma.
Įstatinis kapitalas pirmiausia formuojamas įmonės veiklos pradžioje, ją steigiant, kai įnešamas turtas, reikalingas įmonės veiklai pradėti, o turto įnešėjas tampa įmonės turto savininku ar bendrasavininku.
Akcijos yra nuosavybės vertybiniai popieriai, parodantys jų savininkų dalį bendrovės įstatiniame kapitale ir suteikiantys jiems turtines bei neturtines teises. Uždarųjų akcinių bendrovių akcijos gali būti materialios arba nematerialios. Akcinių bendrovių akcijos turi būti nematerialios ir įregistruotos vertybinių popoerių komisijoje.
Akcijos no

ominali vertė turi būti nurodyta litais, be centų.
Prieš priimant sprendimą apie įmonę, mums rūpi ne tik tai, kiek įmonė uždirbs pelno. Svarbu ir tai, ar įmonė sugebės įvykdyti savo įsipareigojimus, apmokėti skolas, todėl skaičiuojame ne tik pelningumo, bet ir kitus finansų pasaulyje priimtus mokumo, likvidumo, skolos padengimo rodiklius. Žemo pelningumo ar net nuostolingai veikianti įmonė irgi gali būti patraukli, jeigu kiti finansiniai rodikliai liudys apie jos gebėjimą laiku vykdyti įsipareigojimus. Tuo tikslu yra skaičiuojamas mokumo rodiklis, kuris leidžia palyginti nuosavybę su visais įsipareigojimais. Paprastai įmonė laikoma mokia, jei nuosavybė padengia įsipareigojimus. Kuo mokumo rodiklis aukštesnis, tuo finansinės rizikos lygis žemesnis, mažesnė bankroto tikimybė, didesnės galimybės pasiskolinti lėšų.
Daugelis analitikø ámoniø finansinæ bûklæ pradeda analizuoti nuo apyvartinio kapitalo. Manoma, kad ðis rodiklis geriausiai apibûdina ámonës finansinæ bûklæ, nes nuo jo dydþio priklauso kiti finansiniai rodikliai. Nuo apyvartinio kapitalo priklauso ámonës galimybës plësti veiklà, vykdyti ásipareigojimus, bûti konkurentiðka. Jeigu apyvartinis kapitalas metai ið metø didëja, tai ámonës finansinë padëtis pastovi.
Kiekvienos ámonës ar akcinës bendrovës Turtas = Nuosavybë, kitaip tariant – nuosavas kapitalas. Tai galima bûtø iðreikðti tokia seka: Ilgalaikis turtas + Trumpalaikis turtas (sudaro ámonës Turtà) = Savininkø nuosavybë + Skolintoji nuosavybë (ámonës ásipareigojimai) + Pelnas-nuostolis (sudaro Nuosavybæ) (Kalèinskas G., 2007, p. 627).
Ûkiniais ávykiais laikomi tokie nuo ámonës darbuotojø va
alios nepriklausantys ûkiniai faktai, kurie pakeièia ámonës turto ir nuosavybës apimtá ir struktûrà. Ûkinëmis operacijomis yra laikoma, tikslinga ámonës personalo veikla siekiant konkreèiø ið anksto numatytø tikslø, keièiant ámonës turto ir nuosavybës apimtá ir sudëtá. Ávykus ûkiniam faktui, keièiasi ámonës turtas ir nuosavybë. Todël ðie pasikeitimai daro átakà ir apskaitiniai lygybei. Kiekviena operacija pakeièia nemaþiau kaip du skirtingus apskaitos lygybës elementus. Taèiau lygybëje iðlaikoma pusiausvyra. Kiekvienas ûkinis faktas pakeièia turto arba turto ir nuosavybës apimtá ir struktûrà. Tai yra kiekviena operacija áraðoma du kartus, á vienos debetà, á kitos kredità. (Paèiolis, 2005 m.).
Ámonës savininkø turtas apskaitomas atskirai nuo paèios ámonës turto, todël nuosavas kapitalas gali bûti laikomas ámonës ásipareigojimu savininkams. Savininkø teisæ á ámonës turtà patvirtinantys dokumentai – akcijos – gali bûti ávairios: paprastosios ir privilegijuotosios, materialios ir nematerialios, vardinës ir pareikðtinës, kuriø nominaliosios vertës gali skirtis, taip pat gali bûti skirtingos ir ðiø akcijø savininkø teisës bei privilegijos. Ástatiná bendrovës kapitalà sudaro akcijø nominaliøjø verèiø suma. Ámonëje suformuotas akcinis kapitalas apskaièiuojamas neapmokëtà kapitalo sumà atimant ið ástatinio pasiraðytojo kapitalo sumos. Perkainoto ilgalaikio materialiojo turto vertës padidëjimas neturi daryti átakos ataskaitinio laikotarpio veiklos rezultatui, bet turi atsispindëti nuosavame kapitale (Kalèinskas G., 2007, p. 624)..
2. KAPITALO APSKAITOS TVARKYMO YPATUMAI

Apskaitos politika numato ámonës elgesá pasirenkant alternatyvius informacijos atspindëjimo apskaitoje ir at

tskaitomybëje bûdus. Ðià pasirinkimo laisvæ riboja ðalies ástatymai ir kiti valdþios patvirtinti finansinës apskaitos ir atskaitomybës reglamentai. Be to, ámoniø apskaitos politika – paèiø nusistatytos apskaitos vedimo ir jos tvarkymo taisyklës negali prieðtarauti bendriesiems apskaitos principams ir buhalterinës apskaitos informacijai keliamiems reikalavimams, kurie suformuluoti Tarptautiniuose apskaitos standartuose, Europos Sàjungos direktyvose ir kuriuos deklaruoja Lietuvos Respublikos norminiai aktai, nustatantys buhalterinës apskaitos vedimo ir tvarkymo ðalies ámonëse taisykles.
Organizacinius ir techninius apskaitos kiausimus nagrinëja santykinai atskiras mokslas -buhalterinës apskaitos organizavimas. Kiekvieno darbo, taip pat ir buhalterinio, organizavimas pirmiausia reiðkia racionalø darbo paskirstymà tarp apskaitininkø, taip pat apskaitos darbø regla-mentavimà atsiþvelgiant á visà, ámonës veiklà. Su organizavimu neatsiejamai susijæs techninis ir technologinis buhalterinio darbo aprûpinimas, kuris sudaro bûtinas racionalaus buhalteriø darbo sàlygas.
Valdþia, kad ir labai norëdama, negali reglamentuoti laisvosios rinkos sàlygomis veikianèiø ámoniø apskaitos taip detaliai, kad ámonëms paèioms nebereikëtø norminti buhalterines apskaitos – toks ávairus ir nenuspëjamas bei nuolatos kintantis verslas laisvosios konkurencijos sàlygomis. Kita vertus, konkurencija lemia ir itin didelæ paèiø įmoniø įvairovæ – tiek gaminamø produktø poþiûriu, tiek paèiø ámoniø dydþio, struktûros, valdymo organizavimo ir daugeliu kitø aspektø. Todël kiekvienos ámonës administracija nustato individualià apskaitos palitikq, kurios, vesdami apskaità, bei rengdami finansinæ atskaitomybæ, privalo laikytis tos ámonës buhalterijos darbuotojai. Finansinës apskaitos politika vadinamos tam tikros ámoniø vadovø pasirinktos apskaitos vedimo taisyklës, kurias taikant, vadovo nuomone, geriausiai atspindimi veiklos rezultatai bei ámoniø finansinë padëtis. Ámonës buhalteriai laikosi pasirinktos apskaitos politikos nuostatø vesdami buhalterinæ apskaità, pastarosios pagrindu rengia metinæ finansinæ atskaitomybæ (Gudaitienë O., 2005, p. 172).

2.1. Kapitalo apskaitos paskirtis

Finansinėje apskaitoje ir atskaitomybėje kapitalas yra netgi sudedamoji kito bendresnio rodiklio – nuosavo kapitalo, atspindimo balanso C skyriuje, dalis. Sudedamosios nuosavo kapitalo dalys – kapitalas ir rezervai.
Sąskaitų grupę Nr. 30 Kapitalas sudaro keturios pagrindinės sąskaitos: Nr. 301 Įstatinis pasirašytasis kapitalas, Nr. 302 Pasirašytasis neapmokėtas kapitalas (-), Nr. 303 Akcijų priedai ir Nr. 304 Savos akcijos (-). Naujų akcijų išleidimas, didinant įmonės akcinį kapitalą, vadinamas akcijų emisija, o akcijas išleidžianti įmonė – emitentu (Kalčinskas G., 2007, p. 614).
Akcinėse bendrovėse buhalteriai kapitalo suformavimą atspindi turto sąskaitoje (dėl akcininkų įnašo padidėja turtas) ir kapitalo sąskaitoje (dėl to paties įnašo padidėja nuosavas kapitalas, kitaip sakant, įmonės įsipareigojimai savininkams). Dažniausiai už akcijas apmokama pinigais. Po šios operacijos padidėja įmonės turtas ir jos kapitalas, nes akcijas įsigijęs asmuo tampa vienu iš įmonės savininkų. Įregistruotas pagal įstatymus atitinkamose valstybės institucijose, kapitalas tampa įstatinis ir atspindimas to paties pavadinimo balanso eilutėje. Kapitalas laikomas realiu po to, kai užregistruojami įmonės įstatai, kuriuose šis kapitalas ir atspindimas (arba dėl jo padidinimo užrtegistruojamas įmonės įstatų pakeitimas). Finansinėje atskaitomybėje atspindimas visas įstatinio kapitalo didinimo procesas. Didinant įstatinį kapitalą akcijų priedais (nominaliosios vertės perviršio suma), didinamas akcijų skaičius arba jau išleistų akcijų nominalioji vertė, tačiau įmonės akcinis kapitalas gali didėti ir dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, prijungus prie jo perkainojant ilgalaikį turtą sudarytą perkainojimo rezervą (Kalčinskas G., 2007, p. 618).
Nuosavo kapitalo sudedamoji dalis yra rezervai. Jie apriboja tam tikrą pelno dalį, kuri neišsidalijama ir nepaliekama naudoti įmonės administracijos nuožiūra, bet kurią tam tikrą rezervą suformavę savininkai nurodo panaudoti pagal to rezervo paskirtį. Visi rezervai grupuojami į įstatymų nustatytus ir kitus rezervus. Įstatymų nustatyti rezervai sudaromi LR akcinių bendrovių įstatymo nustatyta tvarka visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimu. Sudaryti įstatymo nustatytus rezervus yra privaloma. Minėtame įstatyme numatytos dvi rezervų rūšys: privalomasis rezervas ir rezervas savoms akcijoms įsigyti. Šiuo metu įstatymuose numatyta, kad privalomojo rezervo suma negali būti mažesnė kaip 10 proc. įstatinio kapitalo dydžio ir šis rezervas gali būti naudojamas tik nuostoliams padengti, ir tai neleidžia savininkams išsidalyti viso per ataskaitinį laikotarpį uždirbto pelno. Privalomajam rezervui apskaityti skirta sąskaita Nr. 331 Privalomasis rezervas. Sąskaitoje Nr. 332 Rezervas savoms akcijoms įsigyti apskaitomas kitas įstatymo numatytas rezervas – savoms akcijoms įsigyti. Savomis akcijomis vadinamos bendrovės supirktos anksčiau išleistos akcijos. Kiti rezervai sudaromi ir naudojami bendrovės įstatuose nustatyta tvarka ir apskaitomi specialioje sąskaitoje Nr. 333 Kiti rezervai.

2.2. Įstatinio kapitalo apskaita

Apmokėtas įstatinis kapitalas – tai pasirašytų bei apmokėtų akcijų nominaliųjų verčių suma. Įmonė gali išleisti vienos ar kelių klasių akcijas. Jei išleidžiamos kelių klasių akcijos, kiekviena akcijų klasė turi būti registruojama atskirai.
Steigiant naują įmonę, pasirašytasis įstatinis kapitalas apskaitoje registruojamas po to, kai įmonė įregistruojama įstatymų nustatyta tvarka.
Pasirašytasis įstatinis kapitalas registruojamas įstatinio kapitalo sąskaitoje visa suma, neatsižvelgiant į apmokėtą dalį. Neapmokėta akcijų dalis registruojama sąskaitoje, kontrarinėje įstatinio kapitalo sąskaitai.
Jei už išleistas akcijas atsiskaitoma turtu (įskaitant kitos įmonės akcijas), akcijų pardavimo kaina lygi u˛ jas gauto turto tikrajai vertei.
Įstatinio kapitalo sąskaitoje registruojama tik akcijų nominalioji vertė.
Jei akcijų emisijos kaina viršija jų nominaliąją vertę, kainos perviršis registruojamas akcijų priedų sąskaitoje.
Jei priimtas akcininkų sprendimas didinti (mažinti) įstatinį kapitalą, įstatinio kapitalo padidėjimas (sumažėjimas) apskaitoje registruojamas tada, kai įstatymų nustatyta tvarka įregistruojami pakeisti įmonės įstatai.
Jei akcininkų sprendimas didinti (mažinti) įstatinį kapitalą jau priimtas, bet pakeisti įstatai dar neįregistruoti, informacija apie sprendimą didinti (mažinti) įstatinį kapitalą turi būti atskleidžiama aiškinamajame rašte.
Įstatinis kapitalas gali būti mažinamas tik įstatymų nustatyta tvarka (Gudaitienė O., 2005, p. 24).
Pavyzdys:
AB „X“ išplatino naują savo akcijų emisiją, kurią sudaro 100 akcijų, kurių vienos nominalioji vertė – 10 Lt. Išleistos dviejų klasių akcijos: 20 privilegijuotųjų ir 80 paprastųjų. Už visas akcijas sumokėta ir įmonės įstatų įkeitimas įregistruotas teisės aktų nustatyta tvarka.
Sumokėjus už akcijas, kai pardavimo kaina nesiskiria nuo akcijų nominaliosios vertės, ūkinė operacija apskaitoje registruojama taip:
D 271 Sąskaitos bankuose 1000
K 3012 Privilegijuotosios akcijos 200
K 3011 Paprastosios akcijos 800

2.3. Perkainojimo rezervo apskaita

Perkainojimo rezervas (rezultatai) – nuosavo kapitalo pasikeitimas dėl ilgalaikio materialiojo turto ir finansinio turto perkainojimo.
Jei įmonė perkainoja ilgalaikį turtą, turto vertės padidėjimo suma registruojama turto ir nuosavo kapitalo sąskaitose. Nuosavo kapitalo dalyje ši suma registruojama perkainojimo rezervo (rezultatų) sąskaitoje.
Perkainojimo rezervas (rezultatai) turi būti mažinamas:
• kai iuo rezervu ar jo dalimi didinamas įstatinis kapitalas;
• kai perkainotas turtas nuvertėja;
• kai perkainotas turtas nuraomas;
• kai perkainotas turtas perleid˛iamas;
• kai perkainotas turtas neatlygintinai perduodamas kitai įmonei;
• kai perkainotas turtas nudėvimas.
Jei perkainojimo rezervas (rezultatai) mažinamas dėl anksčiau perkainoto turto nuvertėjimo, jis mažinamas suma, kuri priskiriama tam turtui, kuris nuvertėjo. Jei turto vertės sumažėjimo suma viršija to turto perkainojimo rezervo (rezultatų) sumą, registruojamas nuostolis dėl turto vertės sumažėjimo.

Kai perkainojimo rezervas (rezultatai) mažinamas dėl perkainoto turto nurašymo, perleidimo ar kitokio perdavimo, jis mažinamas tik ta suma, kuri priskiriama konkrečiam turtui. Suma, kuria sumažintas perkainojimo rezervas (rezultatai), didina nepaskirstytąjį pelną (mažina nuostolius).
Nudėvint perkainotą turtą, suma, kuria padidėjo nusidėvėjimo sąnaudos dėl to turto perkainojimo, mažinamas ir perkainojimo rezervas (rezultatai). Suma, kuria sumažintas perkainojimo rezervas (rezultatai), didina nepaskirstytąjį pelną (mažina nuostolius).
Neriboto naudojimo laiko ilgalaikio turto perkainojimo rezervo (rezultatų) dalis negali būti mažinama, išskyrus tuos atvejus, kai šis turtas nuvertėja, perleidžiamas ar perduodamas kitai įmonei, arba perkainojimo rezervu didinamas įstatinis kapitalas. Todėl mažinant neriboto naudojimo laiko turto perkainojimo rezervo (rezultatų) dalį, apskaitoje atliekami tokie pat įrašai kaip ir mažinant riboto naudingo tarnavimo laiko turto perkainojimo rezervo (rezultatų) dalį (Kalčinskas G., 2007, p. 619).

2.4. Akcinio kapitalo apskaita

Akcijos – vertybiniai popieriai, patvirtinantys jų savininkų (akcininkų) teisę dalyvauti įmonės valdyme.
Akcinis kapitalas apskaitomas sąskaitoje 301 „ Akcinis kapitalas“ . Kadangi akcijos pagal jų savininkų teises į turtą išskirtos į paprastąsias ir privilegijuotąsias akcijas, todėl ši sąskaita smulkiau paskirstyta i dvi ketvirto lygio sąskaitas: 3011 Paprastosios akcijos ir 3012 Privilegijuotos akcijos
Sąskaita 301 debetuojama:
• ma˛inant akcinį kapitalą;
• akciniu kapitalu dengiant nuostolį
Sąskaita 301 ktedituojama:
• formuojant akcinį kapitalą;
• privatizuojant valstybinį kapitalą;
• nepareikalavus įmokėti už kapitalą;
• didinant akcinį kapitalą;
• prijungiant rezervus prie kapitalo (Gudaitienė O., 2005, p. 53).

2.5. Akcijų priedų apskaita

Akcijų priedai – įmonės nuosavo kapitalo sudedamoji dalis. Akcijų priedai atsiranda, kai akcijų emisijos kaina viršija akcijų nominaliąją vertę.
Emisijos kaina- kaina, už kurią akcijos parduodamos pirminėje rinkoje. Akcijų priedai atsiranda tik parduodant įmonės akcijas pirminėje rinkoje.

Akcijų priedų suma gali būti mažinama:
• išlaidų, tiesiogiai priskiriamų akcijų išleidimui, suma;
Pavyzdys:
AB „G“ išplatino naują akcijų emisiją. Išleista 100 akcijų, kurių vienos nominalioji vertė – 20 Lt., emisijos kaina – 25 Lt. Patikslinanti įmonės įstatai įregistruoti ir už išleistas akcijas sumokėta grynais pinigais. Naujų akcijų išleidimo išlaidos (skelbimo, spausdinimo, konsultantų ir pan.) ir paslaugos apmokėtos. Jos sudaro 400 Lt.
Registroujant apskaitoje išleistas ir apmokėtas akcijas, daromi įrašai:
D 271 Sąskaitos bankuose 2500
K 301 Įstatinis pasirašytasis kapitalas arba
K 3011 Paprastosios akcijos 2000
K 303 Akcijų priedai 500
Registruojant apskaitoje akcijų išleidimo išlaidas, daromi įrašai:
D 303 Akcijų priedai 400
K 271 Sąskaitos bankuose 400
• kai akcijų priedų suma didinamas įstatinis kapitalas.
Pavyzdys:
AB „H“ įstatinis pasirašytasis kapitalas sudaro 100000Lt. Akcijų priedai – 10000Lt. Akcininkai nutarė padidinto įstatinį kapitalą akcijų priedų suma. Patikslinti įmonės įstatai įregistruoti.

Registruojant apskaitoje įstatinio pasirašytojo kapitalo padidėjimą, daromi įrašai:
D 303 Akcijų priedai 10000
K 301 Įstatinis pasirašytasis kapitalas arba
K 3011 Paprastosios akcijos 10000
• kai akcininkų sprendimu mažinami įmonės nuostoliai.
Pavyzdys:
AB „Z“ įstatinis kapitalas sudaro 100000Lt. Akcijų priedai – 10000Lt. Nepaskirstytieji nuostoliai sudaro 15000 Lt.. Vadovaudamasis AB įstatymu, akcininkų susirinkimas nutarė dalį nuostolių padengti akcijų priedais.
Daromi šie įrašai:
D 303 Akcijų priedai 10000
K 592 Pervedimai iš rezervų 10000

2.6. Ilgalaikio materialiojo turto apskaita
Ilgalaikis materialusis turtas – materialusis turtas, kuris teikia bendrovei ekonominės naudos naudojamas ilgiau nei vienerius metus ir kurio įsigijimo (pasigaminimo) savikaina yra ne mažesnė už 500 Lt. Į ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikainą įskaičiuojamos šios išlaidos:
1) įsigyjant šį turtą sumokėta ar mokėtina pinigų suma (ar kitokio sunaudoto turto vertė);
2) atve˛imo ilaidos;
3) muitai, akcizai ir kiti negrąžinami mokesčiai;
4) projektavimo darbų išlaidos;
5) sumontavimo ilaidos;
6) instaliavimo ilaidos;
7) parengimo naudoti ilaidos;
8) remonto, atlikto iki turto naudojimo prad˛ios, ilaidos;
9) ibandymo ilaidos;
10) infrastruktūros ir turto registravimo ilaidos;
11) žemės sklypo ir statybos aikštelės paruošimo išlaidos;
12) numatomos būsimos turto išmontavimo, išvežimo, turto gamybinės vietos sutvarkymo išlaidos, jei jos atitinka įsipareigojimų arba atidėjimų apibrėžimą;
13) kitos tiesiogiai su turto įsigijimu susijusios ilaidos.
Ilgalaikio materialiojo turto pasigaminimo savikaina nustatoma prie pagrindinių žaliavų, medžiagų, komplektuojamųjų gaminių, sunaudotų gaminant ilgalaikį turtą, įsigijimo savikainos pridedant tiesiogines darbo ir netiesiogines (pridėtines) gamybos išlaidas, padarytas gaminant šį turtą iki jo naudojimo pradžios.
Neatlygintinai gauto (dovanoto) ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikainą sudaro dovanojimo sutartyje ar kitame analogiškame dokumente patvirtinta to turto vertė bei su šio turto gavimu ir paruošimu naudoti susijusios išlaidos. Jei yra didesnė už tikrąją turto vertę, toks ilgalaikis turtas apskaitoje registruojamas tikrąja verte. Jei turto vertė nenurodyta, gauto ilgalaikio materialiojo turto vertė nustatoma savarankiškai, atsižvelgiant į to turto tikrąją vertę.
Ilgalaikio materialiojo turto, gauto savininkų turtinių įnašų forma, įsigijimo savikainą sudaro savininkų susirinkimo arba savininko patvirtinta turto vertė bei visos su jo įregistravimu ir paruošimu naudoti susijusios išlaidos. Jei ši vertė yra didesnė už tikrąją turto vertę, toks ilgalaikis turtas apskaitoje registruojamas tikrąja verte.
Ilgalaikis turtas finansinėje atskaitomybėje parodomas įsigijimo savikaina, atėmus sukauptą nusidėvėjimą ir jo vertės sumažėjimą. Ilgalaikio materialiojo turto vertė turi būti mažinama tada, kai turto balansinė vertė reikšmingai didesnė už jo atsiperkamąją vertę. Suma, kuria sumažėja ilgalaikio materialiojo turto vertė, pripažįstama ataskaitinio laikotarpio nuostoliu dėl turto vertės sumažėjimo.
Bendrovėse gali būti taikomas tiesiogiai proporcingas (tiesinis) nusidėvėjimo metodas, skaičiuojamas tik riboto naudojimo laiko turto nusidėvėjimas. Gali būti nustatoma likvidacinė vertė visoms ilgalaikio materialaus turto grupėms 1 litas, nusidėvėjimas skaičiuojamas kiekvienam turto vienetui atskirai. Išskirtiniais atvejais nusidėvėjimą galima skaičiuoti grupei identiškų vienarūšių turto vienetų arba turto vieneto sudedamajai daliai, jeigu jos naudingo tarnavimo laikas skiriasi nuo to turto, kurio sudedamoji dalis ji yra, naudingo tarnavimo laiko ir jeigu įmanoma nustatyti šios dalies įsigijimo (pasigaminimo) savikainą.
Ilgalaikio materialiojo turto eksploatavimo ilaidos priskiriamos to ataskaitinio laikotarpio, kuriuo jos buvo patirtos, veiklos sąnaudoms.
Jei ilgalaikio materialiojo turto rekonstravimas ar remontas pailgina turto naudingo tarnavimo laiką ir pagerina jo naudingąsias savybes, šių darbų verte didinama ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikaina ir patikslinamas turto naudingo tarnavimo laikotarpis.Jei dël avarijos ar kitø prieþasèiø sugadinto turto remonto iðlaidas kompensuoja draudimo ámonë, remonto iðlaidos sumaþinamos kompensuojama suma. Jei kompensuojama suma virðija remonto iðlaidas, skirtumas pripaþástamas ataskaitinio laikotarpio pajamomis.
Išsinuomoto turto eksploatavimo išlaidos (jei jų nekompensuoja nuomotojas) pripažįstamos nuomininko veiklos sąnaudomis tą laikotarpį, kada šios išlaidos faktiškai patiriamos. Jei nuomotojas sutinka atlikto remonto darbų vertę kompensuoti ar ja sumažinti nuomos mokestį, nuomininkas remonto išlaidas apskaitoje registruoja kaip gautiną sumą.
Jei turtas prarandamas dėl vagystės ar kitų panašių priežasčių, nuostoliai, atsiradę dėl šio turto praradimo, pripažįstami ataskaitinio laikotarpio nuostoliais dėl turto praradimo, jei nėra galimybės šių nuostolių kompensuoti. Jei pagrįstai tikimasi, kad nuostoliai bus atlyginti, numatoma atgauti suma registruojama kaip gautina suma. Jei numatoma atgauti suma yra mažesnė už prarasto turto vertę, likusi suma pripažįstama nuostoliu.
Jei turtas prarandamas dėl stichinių nelaimių ar kitų gamtos reiškinių, kurie nebūdingi toje vietovėje, nuostoliai, atsiradę dėl šio turto praradimo, pripažįstami netekimais, jei negalima šių nuostolių kompensuoti. Jei ilgalaikis materialusis turtas prarandamas ar patiriami nuostoliai dėl gamtos reiškinių, kurie būdingi tai vietovei, nuostoliai, atsiradę dėl šio turto praradimo, pripažįstami ataskaitinio laikotarpio nuostoliais dėl turto praradimo. Tą ataskaitinį laikotarpį, kai pagrįstai nustatoma, kad nuostoliai bus atlyginti, numatoma atgauti suma registruojama kaip gautina suma, atitinkamai mažinant netekimus (Būdvytienė D., 2004, p. 16).

2.7. Dovanotosios nuosavybës apskaita

Dovanotas ámonei turtas savo iðraiðka, naudojimo laiku ir daugeliu kitø poþymiø gali visiðkai nesiskirti nuo ámonëje naudojamo kito tokio paties turto, taèiau jis ypatingas nuosavybës poþiûriu: jo negalima tiesiogiai priskirti nei nuosavam kapitalui, nei ásipareigojimams. Jis galëtø bûti priskirtas nuosavam kapitalui, taèiau savininkai visiðkai disponuoti dovanotuoju turtu paprastai gali ne ið karto já gavæ, bet po to, kai dovanà (parama, labdara, dotacija ar subsidija) gavusi ámonë ávykdo tam tikrus dovanotojo reikalavimus. Taigi, ámonë pirmiausia turi galëti priimti dovanojamàjá turtà, kitaip sakant, ávykdyti reikalavimus, keliamus dël dovanotojo turto gavimo ir jo tolesnio naudojimo bûdo. Pradþioje dovanotasis turtas – dar ne tiek nuosavas kapitalas, kiek ámonës ásipareigojimai ávykdyti tam tikrus reikalavimus, todël dovanotas turtas ir atspindimas balanso Nuosavo kapitalo ir ásipareigojimø dalies atskirame D skyriuje – Dotacijos, subsidijos. Tik ávykdþius dovanojimo sutartyje numatytas sàlygas, dovanotasis turtas negráþtamai tampa tikra, visiðka jo gavëjo nuosavybe. Dotacijos gali bûti gaunamos ávairiems tikslams ir ávairiomis formomis, todël jos pagal savo pobûdá skirstomos á dvi grupes: su turtu susijusios dotacijos ir su pajamomis susijusios dotacijos. Su turtu susijusiomis dotacijomis laikomos dotacijos, skirtos turtui ásigyti arba susikurti. Jos gali bûti gaunamos iðkart tuo turtu arba pinigais, kurie yra skirti turtui ásigyti, pirkti ar pasigaminti. Su pajamomis susijusiomis dotacijomis laikomos dotacijos, skirtos patirtoms sànaudoms arba negautoms pajamoms kompensuoti (Kalèinskas G., 2007, p. 626).
Dar galima bûtø iðskirti ámonës skolø ir ásipareigojimø apskaità. Kreditoriniai ásiskolinimai, kaip ir daugelis kitø ekonominiø reiðkiniø, iðties nevienareikðmiai, jie – ir geri, ir blogi. Priklauso nuo to, kokios tos skolos ir kokiame kontekste jas galima bûtø vertinti. Kiekvienai ámonei labia svarbu ir paèiai laiku atsiskaityti su savo kreditoriais, ávykdyti kitus ásipareigojimus tretiesiems asmenims, su kuriais ámonæ sieja ásipareigojimai sumokëti ðiems asmenims tam tikrà pinigø sumà arba atlikti tam tikrus darbus ar patiekti prekes, uþ kurias tretieji asmenys sumokëjo ið anksto. Metinëje finansinëje atskaitomybëje ámonës skolos ir ásipareigojimai parodomi buhalterinio balanso dalies Nuosavas kapitalas ir ásipareigojimai skyriuje E Mokëtinos sumos ir ásipareigojimai. Tai vienas didþiausiø balanso skyriø, kurio atskiruose straipsniuose pateikiamrodikliø buhalterinë apskaita.
3. BUHALTERINËS APSKAITOS PASKIRTIS

Duomenis, reikalingus ámonës informacijos vartotojams teikia buhalterinë apskaita, kurios paskirtis yra ágyvendinti 3 pagrindinius tikslus.
1. Nustatyti ámonës finansinius rezultatus bei akcininkams, kreditoriams, valstybës institucijoms ir valdytojams metinëje ir periodinëje atskaitomybëje pateikti bendrà ámonës finansinæ padëtá.
2. Pateikti ámonës valdytojams informacijà, kuria naudodamiesi jie galëtø planuoti ámonës veiklà.
3. Pateikti ámonës valdytojams informacijà, kuria nuudodamiesi jie galëtø priimti sprendimus.
Anksèiau ðiuos tikslus padëdavo ágyvendinti viena bendra buhalterinës apskaitos sistema, taèiau pasikeitus situacijai rinkoje neiðvengiamai atsirado bûtinybë perimti Vakarø ðaliø patirtá ir buhalterinæ apskaità iðskirti á dvi atskiras apskaitos rûðis: finansinæ apskaità, kuri padeda ágyvendinti pirmajá tikslà ir valdymo apskaità, kuri padeda ágyvendinti antràjá ir treèiàjá tikslus. Finansinë ir valdymo apskaita skiriasi ne tik pagal keliamus joms tikslus, bet ir pagal daugelá kitø poþymiø (Tamulevièienë D., 2004, p. 24).
Apskaitos reglamentavimas. Lietuvos Respublikos ámoniø apskaitos vedimo tvarkà reglamentuoja trys ástatymai, priimti 2001 m. lapkrièio 6 d., tai:
LR buhalterinës apskaitos ástatymas. Jis apibrëþia ûkio subjektø turto, nuosavo kapitalo, ásipareigojimø, ûkiniø operacijø ir ûkiniø ávykiø buhalterinæ apskaità, jos organizavimà ir tvarkymà. Ástatymas ásigaliojo nuo 2002 m. sausio 1 d.
LR ámoniø finansinës atskaitomybës ástatymas. Jis apibrëþia finansinës atskaitomybës sudarymo ir pateikimo tvarkà, turto, nuosavo kapitalo ir ásipareigojimø ávertinimo, sudarant finansinæ atskaitomybæ, taisykles. Ðis ástatymas, nors priimtas 2001 m., ásigaliojo tik nuo 2003 m. sausio 1 d.
LR ámoniø konsoliduotos finansinës atskaitomybës ástatymas. Jis reglamentuoja nuosavybës ryðiais tarpusavyje susijusiø ámoniø grupiø bendros (konsoliduotos) atskaitomybës rengimà. Ðio ástatymo ásigaliojimas buvo nukeltas á 2004 m.
Buhalterinës apskaitos ástatyme pabrëþiama, kad buhalterinæ apskaità tvarko: ûkio subjektai, kuriø popieriai átraukti á Vertybiniø popieriø birþos prekybos sàraðus, pagal Tarptautinius apskaitos standartus; ribotos civilinës atsakomybës juridiniai asmenys, savo veikla siekiantys pelno, vadovaujasi Verslo apskaitos standartais; biudþetinës ástaigos vadovaujasi Biudþetiniø ástaigø apskaitos standartais.
Verslo apskaitos standartus, vadovaudamasis LR Buhalterinës apskaitos ástatymo 3 straipsniu rengia, skelbia ir tvarko Vieðoji ástaiga Lietuvos Respublikos apskaitos institutas.
Kad atskaitomybė būtų palyginima ne tik tarp respublikos įmonių, bet ir tarp įvairių šalių įmonių, nacionaliniai norminiai aktai turi būti suderinti su tarptautiniais apskaitos standartais (TAS) ir Europos Sąjungos direktyvomis.
Tarptautiniai apskaitos standartai – tai vieninga taisykliø ir metodø sistema, apimanti ávairiø straipsniø finansinëse ataskaitose traktavimà. Apskaitos standartais siekiama, kad bûtø teisingai ir tiksliai atspindima finansinë bûklë bei pelnas ir nuostolis, ir kad bûtø kuo maþiau skirtingø bûdø finansinei atskaitomybei pateikti.
Rinkos ekonomikos ðalyse finansinë apskaita tvarkoma remiantis bendraisiais apskaitos principais (BAP). Bendrieji apskaitos principai yra visuotinai pripaþintø taisykliø, sudaranèiø finansinës apskaitos pagrindà, visuma. Jais vadovaujasi vesdami apskaità ir rengdami finansinæ atskaitomybæ visose srityse dirbantys apskaitos darbuotojai.
Lietuvoje bendruosius apskaitos principus apibrëþia Lietuvos Respublikos ámoniø finansinës atskaitomybës ástatymas, kuris skelbia, kad visos ámonës, tvarkydamos apskaità ir sudarydamos finansinæ atskaitomybæ, vadovaujasi ðiais bendraisiais apskaitos principais:
a) ámonës,
b) veiklos tæstinumo,
c) periodiðkumo,
d) pastovumo,
e) piniginio mato,
f) kaupimo,
g) palyginimo,
h) atsargumo;
i) neutralumo,
j) turinio svarbos.
Ámonës principas teigia, kad kiekviena ámonë, kuri sudaro finansinæ atskaitomybæ laikoma atskiru apskaitos vienetu. Á apskaità átraukiamas tik tos ámonës turtas, nuosavas kapitalas ir ásipareigojimai. Kitaip tariant – savininko turtas yra atskirtas nuo ámonës turto.
Veiklos tæstinumo principas. Pagal já tvarkant apskaità daroma prielaida, kad:
a) ámonës veiklos laikotarpis neribotas;
b) ámonës nenumatoma likviduoti.
Ðis principas netaikomas, kai priimamas sprendimas likviduoti ámonæ, taip pat toms ámonëms, kurios steigiamos ribotam veiklos laikotarpiui.
Periodiðkumo principas teigia, kad ámonës veikla tvarkant apskaità suskirstoma á finansinius metus arba kitos trukmës ataskaitinius laikotarpius, kuriems pasibaigus sudaroma finansinë atskaitomybë.
Pastovumo principas. Pagal já:
a) ámonë pasirinktà apskaitos metodà turi taikyti kiekvienais finansiniais metais;
b) apskaitos metodà galima keisti tik tuo atveju, jeigu siekiama teisingai atspindëti finansiniø metø turtà, nuosavà kapitalà ir ásipareigojimus.
Piniginio mato principas. Pagal ðá principà visas ámonës turtas, nuosavas kapitalas ir ásipareigojimai finansinëje atskaitomybëje iðreiðkiami pinigais.
Kaupimo principas. Jo esmë ta, kad ûkiniai faktai fiksuojami tuo metu, kai jie ávyksta. T.y. pajamos registruojamos tada, kai jos uþdirbamos, o sànaudos – jø susidarymo metu neatsiþvelgiant á pinigø gavimà ar iðmokëjimà.
Ið èia pagrindinës sàvokos:
• Pajamos – tai ámonës uþdirbto turto padidëjimas arba skolø sumaþëjimas ámonës veiklos ataskaitiniu laikotarpiu, nepriklausomai nuo to, ar buvo gauti pinigai.
• Sànaudos – tai sunaudotas turtas bei suteiktø paslaugø ar ásipareigojimø tiekëjams iðlaidø dalis, patirta gaminant produkcijà arba teikiant paslaugas, parduotas ataskaitiniu laikotarpiu.
• Áplaukos – tai ámonës veikloje gautas arba gaunamas turtas (daþniausiai pinigai).
• Iðlaidos – tai iðleisti pinigai (ar kitokios vertybës), už kurias mainais gaunamas koks nors kitas materialus ar nematerialus turtas, ataskaitiniu laikotarpiu neuždirbant pajamø.
Palyginimo principas. Jis teigia, kad pajamos, uþdirbtos per ataskaitiná laikotarpá, siejamos su to laikotarpio sànaudomis, patirtomis uþdirbant tas pajamas.
Atsargumo principas. Ámonë pasirenka tokius apskaitos metodus, kuriais ámonës turto, nuosavo kapitalo ir ásipareigojimø vertë negali bûti nepagrástai padidinta arba nepagrástai sumaþinta.
Neutralumo principas. Pagal já apskaitos informacija turi bûti pateikiama neðaliðkai. Jos pateikimas neturëtø daryti átakos apskaitos informacijos vartotojø priimamiems sprendimams ir neturëtø bûti siekiama ið anksto numatyto rezultato.
Turinio svarbos. Ðis principas teigia, kad ûkiniai ávykiai ir ûkinës operacijos á apskaità átraukiamos pagal jø turiná ir ekonominæ prasmæ, o ne pagal jø juridinæ formà.
LR Buhalterinės apskaitos įstatymas teigia, kad apskaitos sistemą lemia ūkio subjekto teisinė forma, ūkio subjekto dydis, veiklos pobūdis ir nuosavybės forma. i sistema aprėpia praktiškai taikomų apskaitos metodų visumą, kuriuos visų pirma turėtų sudaryti:
• apskaitos principai;
• apskaitos standartai;
• apskaitos teisinë bazë;
• atskaitomybës formos ir jø rodikliai;
• sàskaitø planas ir jo pritaikymas;
• apskaitos formos;
• apskaitos registrai ir jø duomenø perkëlimo á atskaitomybæ tvarka;
• atskaitomybës rodikliø vertinimas ir tvirtinimas.
Be to, LR buhalterinës apskaitos ástatyme teigiama, kad á apskaità privaloma átraukti visas ûkines operacijas ir ûkinius faktus, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, ásipareigojimø dydþio ar struktûros pasikeitimais, o ûkio subjektai, tvarkydami apskaità daro dvejybiná áraðà, kitaip tariant taiko dvejybinæ apskaitos sistemà. Taèiau neribotos civilinës atsakomybës juridiniai asmenys, kurie nëra pridëtinës vertës mokesèio mokëtojai ir neturi samdomø darbuotojø ataskaitiniais metais ir neturëjo praëjusiais metais, gali pasirinkti supaprastintà apskaità.
Ið èia galime teigti, kad yra dvi apskaitos sistemos: paprastoji ir dvejybinë (Tamulevièienë D., 2004, p. 4-8).

4. APSKAITOS PROCESO NUOSEKLUMAS

Buhalterinė apskaita, kaip ir kiekvienas kitas darbas, turi būti atliekama tam tikra tvarka ir nuosekliai. Kaip ir kiekvienoje kitoje srityje reikia laikytis tam tikrų apribojimų ir nuostatų. Su daugeliu jų susipažinote nagrinėdami bendruosius apskaitos principus. Apskaitos duomenų fiksavimo tvarka visose jų formavimo stadijose – nuo pirminių dokumentų surašymo iki atskaitomybės parengimo – dar vadinama buhalterinės apskaitos organizavimu (Kalčinskas G., 2007, p. 238). is procesas numato, kad kiekvienoje įmonėje turi būti nustatytas įvairių buhalterinės apskaitos procedūrų eilikumas, tiksliai reglamentuojant, kokie darbuotojai kokius darbus privalo atlikti. Visą apskaitos procesągalima išskaidyti į keletą sudedamųjų dalių, nors ir priklausančių viena nuo kitos, tačiau savarankiškų atliekamų darbų atžvilgiu.
Kiekviena apskaitos proceso sudedamoji dalis savaime yra sudėtinga ir jos atlikimas reikalauja daug darbo. Dar labiau šios buhalterinės apskaitos savybės sustiprėja, kai visos apskaitos duomenų apdorojimo procedūros sujungiamos į vieną visumą, nes jos viena nuo kitos nėra ribojamos nei duomenų judėjimo, nei vykdomų darbų požiūriu: ūkinės operacijos fiksuojamos ir einamoji buhalterinė apskaita vedama net ir sudarant finansinę atskaitomybę. Tuo metu buhalterijos turi atlikti daugybę perskaičiavimų ir koregavimų, kurie reikalingi paskutinės ataskaitinio laikotarpio dienos balanso, pelno (nuostolio) ir pinigų srautų ataskaitų duomenims patikslinti. Tokie koregavimai atliekami keletą mėnesių, kurių metu įmonės veikla, taigi ir einamoji buhalterinė apskaita negali būti sustabdytos. Todėl netrumpą laiką buhalterijos turi atlikti dvigubą darbą, kai tenka itin racionaliai paskirstyti apskaitos darbuotojus. Padėtį neretai komplikuoja tai, kad kai kuriose įmonėse apskaitos darbus, ypač kai kurias rutinines apskaitos procedūras, atlieka skirtingos, kartais ir žemos, kvalifikacijos apskaitininkai. Be to, kiekvienoje buhalterijoje fiksuojama gana daug komercinių ir tarnybinių paslapčių, o tai apriboja galimybę trumpam laikui samdyti pašalinius asmenis.
Nemažai su ataskaitiniais finansiniais metais susijusių buhalterinių procedūrų atliekama ne einamaisiais metais, bet kitų, einančių po ataskaitinių, metų pradžioje. Darbinė atskaitomybės parengimo lentelė rengiama ir sąskaitos koreguojamos jau sekančiais po ataskaitinių metais, tačiau visos šios procedūros turi būti datuojamos ataskaitinio laikotarpio paskutine diena: finansiniams metams sutampant su kalendoriniais – gruodžio 31-aja. Kitaip būtų neišvengiama painiavos, nes po ataskaitinių metų nuo pat sausio pradžios buhalteriams reikia registruoti jau naujųjų metų ūkinius faktus, taip pat nurodant jų datas. Paprasčiausiai sąskaitų koregavimas neatliekamas per vieną dieną, realiai jis užtrunka kelis mėnesius, bet informaciniame buhalterinės apskaitos modelyje finansinių metų pabaigos riba neperžengiama. Tačiau būna tokių faktų ir ūkinių operacijų, kurie iš tikrųjų vyksta kitais, einančiais po ataskaitinių, finansiniais metais, bet su ataskaitiniais metais taip glaudžiai susiję, kad jų negalima ignoruoti rengiant ir ataskaitinių metų finansinę atskaitomybę. Pirmiausia tai tradicikai pobalansiniais įvykiais (angį. events post balance sheef) vadinami faktai, įvykstantys tarp finansinių metų pabaigos ir finansinės atskaitomybės patvirtinimo. Antra vertus, kai kurie faktai būna įvykę anksčiau – ataskaitiniais finansiniais metais, bet apskaitos registruose jie būna klaidingai užregistruoti. Kartais tokios klaidos taip pat aptinkamos iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo, tačiau pasitaiko, kad jos išaiškėja jau patvirtinus atskaitomybę ir tuomet ataskaitinių metų registruose jų, be abejo, negalima taisyti. Pagaliau finansiniams metams pasibaigus atliekama ir dar viena labai reikšminga procedūra, kuri iš dalies taip pat buhalterinė (buhalteriai bent jau aktyviai dalyvauja ją vykdant) – daugelio įmonių finansinės ataskaitos turi būti audituojamos.
Pasibaigus eiliniams finansiniams metams parengiama metinė finansinė atskaitomybė, kuri pateikiama tvirtinti visuotiniam akcininkų susirinkimui. Po akcininkų patvirtinimo finansinės ataskaitos įgyja juridinę galią, jos gali būti viešai platinamos, nes tiksliai ir teisingai atspindi realią įmonių būklę. Taip buhalterių požiūriu vieni metai baigiasi ir prasideda nauji, visiškai atriboti nuo ankstesniųjų. Netgi galima pasakyti, kad apskaitos požiūriu tarytum pradeda veikti nauja įmonė, neturinti nieko bendra su ankstesniųjų metų įmonės veikla. Toks griežtas periodikumo principo laikymasis būtinas, kad tvarkydami įmonių ūkinę veiklą ir priimdami tam tikrus sprendimus visiškai nepasimestų ir akcininkai, ir įmonių vadovai, juk tiek vieni, tiek kiti negalėtų palyginti uždirbamų pajamų su jas uždirbant patiriamomis sąnaudomis, be to, norint sužinoti įmonės turto kiekį ir paskirtį, būtina mintyse arba buhalteriniame modelyje „sustabdyti” įmonės veiklą ir apskaičiuoti šiuos dydžius kuriai nors dienai, nes perskaičiavimas taip pat užima nemažai laiko. Tuo tarpu apie turto sumą prasminga kalbėti tik tuomet, jeigu jis visas suskaičiuotas. Be ilgai trunkančių daugybės buhalterinių procedūrų, susijusių su metų pabaiga, reikia laiko ir atskaitomybę tvirtinančiam visuotiniam akcininkų susirinkimui pasirengti. Primename, kad šioje knygoje daugiausia kalbame apie akcines bendroves, kitų įmonių atskaitomybės tvirtinimo tvarką nustato jų veiklą reglamentuojantys įstatymai. Tačiau bet kuriuo atveju pasirengimas susirinkimui užima ne vieną ir ne dvi dienas, bet gerokai ilgesnį laikotarpį.
Yra ir kitokių koregavimų, kurie kartais ne mažiau reikšmingi už aptartuosius šio skyriaus poskyriuose. Tai vadinamieji pobalansiniai įvykiai – ūkiniai faktai (įvykiai ir operacijos), įvyksiantys nepriklausomai nuo įmonės darbuotojų valios arba kurie sąmoningai padaromi per laikotarpį nuo paskutinės finansinių metų dienos pabaigos iki tų metų finansinės atskaitomybės patvirtinimo. Suprantama, būtų galima teigti, kad tokie įvykiai neturėtų dominti nei ataskaitinių metų finansinę atskaitomybę rengiančių buhalterių, nei ją tvirtinančių auditorių ar ją savininkams teikiančių įmonės vadovų. Juk kalbama apie jau kitais metais įvykusius faktus. Tačiau remiantis vien šia nuostata galima atsidurti aklavietėje, nes ji, kaip ir kiekvienas kitas absoliutus reiškinys, gali tapti savo priešybe iš teigiamos virsdama neigiama. Įsivaizduokime, kad ataskaitinių metų pabaigoje pardavėme prekių pirkėjui, kuris vėliau bankrutavo. Apie jo bankrotą įtikinamų patvirtinimų gavome tik kirų metų pradžioje. Bet juk prekes, kaip vėliau paaiškėjo, nemokiam pirkėjui perdavėme ataskaitiniais finansiniais metais. Taigi tais metais ir turėtume pripažinti, kad minėto pirkėjo skola – beviltiška, todėl nėra prasmės rodyti jo įsiskolinimą atitinkančių prekių pardavimo pajamų, jis vis vien u˛ tas prekes nesumokės. Tokiu atveju, suprantama, reikėtų koreguoti ataskaitinių finansinių metų sąskaitas, nurašant bankrutavusio pirkėjo įsiskolinimą ir ta pačia suma sumažinant anksčiau užfiksuotas pardavimų pajamas. Gali būti, kad naujų ataskaitinių metų pradžioj e teismas patenkina įmonės ieškinį, pateiktą trečiajam asmeniui ataskaitinių metų pabaigoje. Toks įvykis taip pat turėtų būti registruojamas ataskaitinių metų sąskaitose, nes įmonė tuomet nusprendė, kad trečiasis asmuo jai skolingas.
Įmonės veikla suskirstyta į atskirus finansinius metus, kuriuos dar vadiname ataskaitiniais. Dabar patikslinsime šią nuostatą, nes tam tikri įrašai praėjusių metų buhalterinės apskaitos sąskaitose atliekami ir tiems metams pasibaigus. Po to, kai baigiamos koreguoti visos ataskaitinių metų sąskaitos ir duomenys visiškai parengiami juos perkelti į finansinės atskaitomybės formas, manoma, kad pasiekta galutinė ataskaitinių (apskaitinių) finansinių metų riba (Kalčinskas G., 2007, p. 326).
Pagrindinių finansinės atskaitomybės formų duomenims turintys įtakos pobalansiniai įvykiai didina arba mažina per ataskaitinius metus uždirbtas pajamas arba sąnaudas, taip pat gali daryti įtaką įmonės turto ar savininkų nuosavybės bei įmonės įsipareigojimų dydžiui. Suprantama, tokių pobalansinių įvykių įtaka turi atsispindėti šiose finansinėse ataskaitose, o prieš tai – ir Didžiosios knygos sąskaitose, koreguojant atitinkamas sąskaitas. Tokių koreguojančiųjų įvykių pavyzdys – toks metinės finansinės atskaitomybės pagrindinių ataskaitų koregavimas po ataskaitinių metų pabaigos įvykusiais faktais vadinamas balanso reformacija.
Kiekvienas buhalteris daug dėmesio turi skirti klaidų prevencijai, taip pat joms surasti, ir itaisyti. Klaidos, darančios įtaką įmonių veiklos rezultatų atspindėjimui finansinėje atskaitomybėje, taisytinos įrašais Didžiosios knygos sąskaitose: iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo – ataskaitinio laikotarpio sąskaitose, o patvirtinus atskaitomybę – to laikotarpio, kurį buvo nustatyta klaida, sąskaitose. O kol bus nustatytos turto trūkumo ar pertekliaus priežastys ir kaltininkai, trūkumo ar pertekliaus sumos turi būti registruojamos specialiai tam skirtos sąskaitos Nr. 398 Laukimo Jf sąskaita atitinkamose subsąskaitose.

Išvados:

1. Nuosavas kapitalas – įmonės turto dalis, likusi iš viso turto atėmus įsipareigojimus.
2. Įstatinis kapitalas formuojamas įmonės veiklos pradžioje, ją steigiant, kai įnešamas turtas, reikalingas įmonės veiklai pradėti, o turto įnešėjas tampa įmonės turto savininku arba bendrasavininku.
3. Neapmokėta akcijų dalis registruojama atskiroje kontrarinėje sąskaitoje Pasirašytasis neapmokėtasis kapitalas.
4. Įstatinio kapitalo sąskaitoje registruojama tik akcijų nominalioji vertė.
5. Jei perkainojimo rezervas (rezultatai) mažinamas dėl anksčiau perkainoto turto nuvertėjimo, jis mažinamas suma, kuri priskiriama tam turtui, kuris nuvertėjo.
6. Jei turto vertės sumažėjimo suma viršija to turto perkainojimo rezervo (rezultatų) sumą, registruojamas nuostolis dėl turto vertės sumažėjimo.
7. Akcijų priedų suma gali būti mažinama:
• išlaidų, tiesiogiai priskiriamų akcijų išleidimui, suma;
• kai akcijų priedų suma didinamas įstatinis kapitalas;
• kai akcininkų sprendimu mažinami įmonės nuostoliai.
8. Buhalterinës apskaitos paskirtis yra ágyvendinti 3 pagrindinius tikslus:
• nustatyti ámonës finansinius rezultatus bei akcininkams, kreditoriams, valstybës institucijoms ir valdytojams metinëje ir periodinëje atskaitomybëje pateikti bendrà ámonës finansinæ padëtá;
• pateikti ámonës valdytojams informacijà, kuria naudodamiesi jie galëtø planuoti ámonës veiklà;
• pateikti ámonës valdytojams informacijà, kuria nuudodamiesi jie galëtø priimti sprendimus.

Naudota literatūra:

1. O. Gudaitienė „Finansinė apskaita“.- Vilnius, 2005.
2. V. Bagdžiūnienė „Apskaitos politika“.-Vilnius, 2005.
3. G. Kalčinskas „Buhalterinės apskaitos pagrindai“.-Vilnius, 2007.
4. D.Būdvytienė. „Kaip atlikti inventorizaciją ir dokumentuoti jos rezultatus”. – Vilnius: UAB „Pačiolis”, 2004.
5. J. Mackevičius „Apskaita”. – V.: Mintis, 1994.
6. D.Tamulevičienė „Apskaitos pagrindai”. – Vilnius, 2004.

Leave a Comment