Turinys
Įvadas………………………………………………………………………… 21. Valstybės tarnybos sampratos analizė…………………………………….. 32. Valstybės tarnautojų etikos principai…………………………….……….. 73. Valstybės tarnautojų kategorijos………………………………………….. 94. Stojimo į valstybės tarnybą sąlygos………………………………………… 125. Draudimai, taikomi asmenims, turintiems valstybės tarnautojo statusą… 146. Viešųjų ir privačių interesų derinimas valstybės tarnyboje……………… 16 II Užduotis…………………………………………………………………… 18 III Užduotis………………………………………………………………….. 20 Literatūros sąrašas …………………………………………………………. 21
Įvadas
Taigi šio darbo tikslas yra naudojantis atitinkamais metodais – analizės, sintezės, istorinio, sisteminio, lyginamojo, loginio, analitinio, struktūrinio ir gramatinio pagalba pateikti argumentus, įrodančius valstybės tarnybos instituto teisinę reikšmę, nustatyti šio instituto atsiradimo prielaidas, vystymosi tendencijas, jo reikšmę mūsų teisinės valstybės kūrimosi etape.Ypatingas dėmesys šiame darbe bus skiriamas ir istoriniam teisiniam metodui, kadangi šis metodas padės atskleisti tai, kaip formavosi ir buvo Lietuvoje įtvirtintas valstybės tarnybos institutas. Darbe bus analizuojami ir lyginami 1995 m. “Valdininkų įstatymas”, 1999 m. “Valstybės tarnybos įstatymas” bei 2002 m. nauja “Valstybės tarnybos įstatymo” redakcija. Darbe bus apžvelgiama gana diskusinė pati valstybės tarnybos sąvoka, valstybės tarnautojų etikos principai, įtraukti į naują įstatymo redakciją, valstybės tarnautojų kategorijų išskyrimo reikšmė ir pateikiamos pačių kategorijų rūšys, taip pat skirima dėmesio stojimo į valstybės tarnybos sąlygų aptarimui, draudimams, kurie yra taikomi asmenims, turintiems valstybės tarnautojo statusą. Darbo pabaigoje analizuojama viešųjų ir privačių interesų samprata, jų derinimo klausimai. Šiame kursiniame darbe bus naudojamasi specialiąja ir normine literatūra, išsamiai detalizuojančia pasirinktos temos, tai yra valstybės tarnautojų sąvoką, kategorijas.
Valstybės tarnybos sampratos analizė
Šiandieninę mūsų valstybę neįmanoma įsivaizduoti be valstybės tarnybos. Analizuojant valstybės tarnybą, tenka kalbėti apie tam tikrą narių grupę, reguliuojančią valstybės tarnybos santykius. Valstybės tarnybos teisinis sureguliavimas skiriasi įvairiose šalyse. Demokratinių valstybių tarnybų teisinis sureguliavimas klasifikuojamas įvairiais aspektais. Standartinio ar bendro visoms valstybėms tarnybos modelio nėra. Kiekviena šalis, neišimtis ir Lietuva, kuria savo šalies valstybės tarnybos modelį, kuris būtų paremtas tam tikru, toje šalyje susiformavusiu kultūriniu, politiniu, teisiniu palikimu. Kita vertus tai institucija, per kurią kiekviena valdžia įgyvendina savo politinius siekius. Žinoma kaip šaltinį reikėtų paminėti ir Lietuvos Respublikos Konstituciją, kaip pagrindinį valstybės teisinį aktą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio, 3 dalies nuostata teigia „valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“.
Mūsų valstybės tarnybos kūrimąsi lėmė du gana skirtingi istoriniai laikmečiai, šių dviejų skirtingų epochų palikimas ir tradicijos. Sovietmečio įpročiai, kada valstybės tarnyba buvo laikoma vienos partijos nuosavybe ir įrankiu padarė ją nestabilią, sukėlė žmonių nepasitikėjimą ir nepagarbą tiek valstybės tarnybai kaip institucijai, tiek ir pačiai valstybei. Kartu turime pripažinti, jog valstybės tarnybos sąvoka yra pakankamai diskusinė. Ji nėra vieningai bei tiksliai apibrėžta. Valstybės tarnybos sąvoką galima apibūdinti kaip valstybės tarnautojų veiklą, realizuojant jų pareigines funkcijas. Kartu valstybės tarnyba tai ir teisės institutas – visuma teisės normų, reglamentuojančių visuomeninius santykius, kurie atsiranda valstybės tarnautojams vykdant jų pareigas bei numatant funkcijas. Valstybės tarnyba, kaip savarankiškas teisės institutas, yra pakankamai sudėtingas, kompleksinis teisės institutas, kadangi tarnybos santykius reguliuoja ne tik administracinės teisės, bet ir kitos teisės šakos, tokios kaip konstitucinė, darbo, finansinės teisės normos. Mokslinėje literatūroje valstybės tarnyba suprantama plačiąja ir siaurąja prasme. Plačiąja prasme – tai visų valstybės tarnautojų veikla, darbas, pareigų vykdymas valstybės įstaigose, įmonėse, organizacijose, teismuose, prokuratūroje ir kitose įstaigose. Siaurąja prasme šią sąvoką galime apibrėžti kaip ne visų valstybės tarnautojų, o tik valstybinio aparato, valstybės organų veiklą ( pavyzdžiu Seime, Prezidentūroje, Vyriausybėje, ministerijose, prokuratūroje ir t.t.)Valstybės tarnautojai – tai valstybinės valdžios reprezentantai, kurių teisės ir pareigos yra įtvirtintos Valstybės tarnybos įstatyme. Taigi šie subjektai nėra paprasti tarnautojai, dirbantys savo asmeniniais tikslais ir interesais, kadangi jų veikla yra susijusi su valstybės uždavinių realizavimu, tam tikrų valstybės funkcijų vykdymu. Jie tarnauja valstybei teikdami svarbias paslaugas, užtikrindami savo veikla efektyvų valstybės aparato funkcionavimą ir kiekvieno Lietuvos gyventojo teisę kuo paprasčiau ir objektyviau įgyvendinti subjektines teises, patenkinti teisėtus interesus, gauti kokybiškas viešąsias paslaugas. Lietuvos įstatymuose, reguliuojančiuose valstybės tarnybos santykius, jau nuo 1990 metų paskelbus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, yra pateikta valstybės tarnybos sąvoka. Vienas svarbiausių įstatymų, kuriame išanalizuota valstybės tarnybos samprata, funkcijos, uždaviniai, veikla ir kiti svarbūs aspektai yra Valstybės tarnybos įstatymas. Šis įstatymas nustato pagrindinius valstybės tarnybos principus, valstybės tarnautojo statusą, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, valstybės tarnybos teisinius pagrindus. Šis įstatymas gana svarbus mūsų teisinės valstybės kūrimosi etape. Tai vienas svarbesnių žingsnių intensyviai kuriant modernių valstybių reikalavimus atitinkančią instituciją – valstybės tarnybą. Kuo gi reikšmingas “Valstybės tarnybos įstatymas” tiek teisiniu, tiek ir visuomeniniu požiūriu? 2002 m. balandžio 23 d. priimta nauja Valstybės tarnybos įstatymo redakcija. Pirmiausia, gana svarbu paminėti, kad tai buvo trečiasis bandymas reguliuoti valstybės tarnybos santykius nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. 1995 m. “Valdininkų įstatymas” buvo vienas pirmųjų žingsnių intensyviai kuriant modernių valstybių reikalavimus atitinkančią instituciją – valstybės tarnybą. 1995 m. “Valdininkų įstatymas” apibrėžė pagrindines sąlygas priimant į valstybės tarnybą, nustatė draudimus valstybės tarnautojams bei reguliavo kitus klausimus. Valdininkai šiame įstatyme suskirstomi į “A” ir “B” lygius. “A” lygio valdininkai yra tarnautojai, paskirti Seimo, Prezidento, Vyriausybės ir kitų pareigybių sąraše nurodyti tarnautojai, padedantys valstybės politikams vykdyti savo funkcijas. Šių valdininkų tarnyba susieta su jų tiesioginių vadovų įgaliojimų trukme. “B” lygio valstybės valdininkai yra tarnautojai, paskirti Seimo, Prezidento, Vyriausybės, jų struktūrinių padalinių, ministerijų, Vyriausybės įstaigų, prie ministerijų įsteigtų departamentų, tarnybų, inspekcijų, kitų valstybės valdymo institucijų, taip pat kiti pareigybių sąraše nurodyti tarnautojai, kurių tarnyba nesusieta su paskyrusių institucijų įgaliojimų trukme. 1995 m. Valdininkų įstatymas nebuvo tobulas, ir turėjo nemažai trūkumų. Todėl viena iš 1999 m. Valstybės tarnybos įstatymo rengimo priežasčių buvo ta, kad Europos komisijos nuomonėje pažymėta, jog Lietuvos administracinio valdymo pajėgumas nėra pakankamas, dažna valdininkų kaita, netinkama valstybės tarnybos apmokėjimo sistema, dėl to ir trūksta kvalifikuotų valstybės tarnybos darbuotojų. Tai gana didelės apimties teisės aktas, smulkiai sureguliavęs daugelį klausimų, valstybės tarnybą traktavęs gana plačiai: ne tik institucijų pareigūnai, bet ir viešąsias paslaugas teikiantys subjektai, kaip pavyzdžiui universiteto dėstytojas. Valstybės tarnautojais laikomi ir ūkines funkcijas atliekantys subjektai: vairuotojai, valytojos ir t.t. Šis įstatymas aiškiai apibrėžė, kas yra karjera, kaip ji daroma, koks karjeros mechanizmas. Įstatyme patekti karjeros vystymosi elementai: stojimas į valstybės tarnybą, kopimas karjeros laiptais, paremtas konkurencija.4 Tai vienas pagrindinių dalykų užtikrinančių valstybės tarnybos kokybę ir jos profesionalumą. Jeigu palyginsime su nauja Valstybės tarnybos įstatymo redakcija ( 2002 m. ), matysime, jog pakeistas valstybės tarnybos teisinių santykių reguliavimo mechanizmas, tame tarpe ir valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistema, įvedama valstybės tarnautojų atestavimo tvarka, taip pat naujos valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo pareigybių kategorijos bei klasės, kurios paskatins valstybės tarnautojus ne tik siekti aukštesnių pareigybių valstybės tarnyboje, bet ir nuolat kelti kvalifikaciją. Darbo užmokestis valstybės tarnautojams nuolat kis, priklausomai nuo jų kategorijos bei klasės. Valstybės tarnautoją per kalendorinius metus vertins tiesioginis valstybės tarnautojo vadovas. Reikėtų paminėti, jog naujoje įstatymo redakcijoje valstybės tarnautojų pareigybės yra trijų lygių: “A”, “B”, “C”. 5Ryšium su nauja Valstybės tarnybos įstatymo redakcija galima paminėti, kad 2002 m. balandžio 9, 11 dienomis Seimo plenariniame posėdyje buvo svarstomas Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo projektas ( nauja redakcija ). Buvo pristatytos liberalų frakcijos pozicijos, seimo narių E.Masiulio ir K.Rimšelio teigimu. E.Masiulio teigimu, šiame įstatymo projekte galima įžvelgti ir tam tikrų teigiamų aspektų: supaprastinami karjeros tarnautojų tarpusavio santykiai, santykiai su vadovybe. Nauja redakcija yra skirta vien tik valdininkams neįrašant kitų kategorijų, kurios gauna atlyginimą iš biudžeto, tokių kaip medikai, pedagogai, kitos profesinės grupės. E.Masiulio teigimu tai gana kritikuotinas dalykas. K.Rimšelio teigimu yra ir tam tikrų teigiamų dalykų: atsisakyta pakaitinių darbuotojų, kurie priimami be konkurso, iki bus suorganizuotas konkursas tam tikroms pareigoms užimti. Tokie dalykai – tai galimybė užkirsti kelią pakliūti į valstybės tarnybą be konkurso. 6Kaip gi mes galėtume apibrėžti valstybės tarnybos sąvoką remiantis šia nauja įstatymo redakcija? Šiame įstatyme valstybės tarnyba traktuojama taip: “tai teisinių santykių, atsirandančių įgijus valstybės tarnautojo statusą, jam pasikeitus ar jį praradus, taip pat atsirandančių dėl valstybės tarnautojo viešojo administravimo veiklos valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje įgyvendinant tam tikros valstybės valdymo srities politiką ar užtikrinant jos įgyvendinimo koordinavimą, koordinuojant tam tikros valstybės valdymo srities įstaigų veiklą, paskirstant finansinius išteklius ir kontroliuojant jų panaudojimą, atliekant auditą, priimant ir įgyvendinant teisės aktus, valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų sprendimus viešojo administravimo srityje, rengiant ar koordinuojant teisės aktų, sutarčių ar programų projektus ir teikiant dėl jų išvadas, valdant personalą arba turint viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldžių asmenų atžvilgiu, visuma”. 7Valstybės tarnautojų etikos principai
Valstybės tarnybos įstatymo naujos redakcijos 3 straipsnyje yra išvardinti pagrindiniai valstybės tarnybos ir valstybės tarnautojų veiklos etiniai principai. Etikos principų įgyvendinimą ir atsakomybę už jų nesilaikymą reglamentuoja Valstybės tarnybos ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Svarbu paminėti, jog rengiant šią naują įstatymo redakciją, Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas pasiūlė įtraukti į Valstybės tarnybos įstatymą valstybės tarnautojų etikos principus. Nors ir etikos principai Seime liberalų frakcijos buvo vertinami kritiškai, nepaisant to, jie buvo įtraukti į naują įstatymo redakciją. 8 Taigi įstatyme randame tokius aštuonis etikos principus: pagarba žmogui ir valstybei, teisingumas, nesavanaudiškumas, padorumas, nešališkumas, atsakomybė, viešumas, pavyzdingumas. 9Pagarba žmogui ir valstybei suprantama kaip gerbimas žmogaus teisių ir laisvių, kurios įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, valstybės institucijų ir įstaigų, taip pat kitų įstatymų, teisės aktų bei kitų teismų sprendimų. Klasikinė žmogaus teisių ir laisvių funkcija matoma Konstitucijos žodžiuose: “kiekvienas, kurio konstitucinės teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą”. 10Teisingumas – tai valstybės tarnautojo tarnavimas visiems gyventojams nepaisant jų tautybės, rasės, lyties, kalbos, kilmės, socialinės padėties, religinių įsitikinimų bei politinių pažiūrų, būti teisingu sprendžiant įvairius prašymus, nepiktnaudžiaujant suteiktomis galiomis bei valdžia. Nesavanaudiškumas šioje įstatymo redakcijoje traktuojamas kaip vadovaujantis visuomeniniais interesais, naudoti tarnybinę informaciją tik visuomeninei gerovei, naudoti patikėtą tiek valstybinį, tiek savivaldybių turtą, taip pat atliekant tarnybines pareigas nesiekti naudos sau, savo šeimai, draugams. Vienas iš etikos principų padorumas akcentuoja valstybės tarnautojo nepriekaištingą elgesį, nepaperkamumą. Taip pat turi nepriimti dovanų, pinigų ar paslaugų, išskirtinių lengvatų ir nuolaidų iš asmenų ar organizacijų, galinčių daryti įtaką, kai asmuo atlieka tarnybines pareigas ar eina valstybės politiko pareigas. Atsakomybė suprantama kaip asmeninė atsakomybė už savo sprendimus, bei atsiskaitymas už juos visai visuomenei. Nešališkumas – tai valstybės tarnautojo objektyvumas, kada priimant sprendimus būtų atsiribojama nuo vienokių ar kitokių asmeniškumų, kada pirmoje vietoje turi būti viešieji interesai.
Gana svarbus valstybės tarnautojų etikos principas yra viešumas. Teisė, sprendimai turi būti vieši, kad visuomenė galėtų su jais susipažinti. Valstybės tarnautojas yra tas asmuo, kuris privalo užtikrinti priimtų sprendimų ir veiksmų viešumą, pateikti savo sprendimų motyvus. Informacija gali būti ribojama tik tuo atveju, kai tai yra būtinas dalykas užtikrinant visuomenės interesus. Pavyzdingumas – tai valstybės tarnautojo deramas atlikimas savo pareigų, nuolatinis tobulėjimas, nepriekaištinga reputacija. Kartu kalbant apie pavyzdingumą turima omenyje ir tokios savybės, kaip tolerancija, pagarba, tvarkingumas, kas yra būtina bendraujant su žmonėmis.Valstybės tarnautojų kategorijos
Valstybės tarnautojai – tai valstybinės valdžios reprezentantai, kurių teisės, pareigos yra įtvirtintos Valstybės tarnybos įstatyme. Taigi matome, kad šie subjektai nėra paprasti tarnautojai, dirbantys savo asmeniniais tikslais ir interesais, nes jų veikla yra susijusi su valstybės uždavinių realizavimu, tam tikrų valstybės funkcijų vykdymu. Valstybės tarnautojai tarnauja visuomenei teikdami svarbias paslaugas, kurios padėtų visuomenės nariams gauti objektyvią informaciją. Verta paminėti piliečio teisę lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą. 11Tai yra išreikšta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, 33 straipsnio, 1 dalyje: „..piliečiai turi teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“. 12 Dėl apribojimų objektyvumo, diskriminacijos galima kreiptis į Konstitucinį Teismą. Būtina aptarti, kokia valstybės tarnautojų klasifikacija yra pateikiama šiame įstatyme. Valstybės tarnautojų pareigybės skirstomos į 4 grupes: karjeros, politinio ( asmeninio ) pasitikėjimo, įstaigų vadovų, pakaitinių. 13 Karjeros pareigybę galima apibrėžti kaip valstybės tarnautoją, kuris priimtas į pareigybes neterminuotam laikui ir turintis galimybę valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka įgyvendinti teisę į karjerą valstybės tarnyboje. Politinio ( asmeninio ) pasitikėjimo pareigybė apibrėžiama kaip valstybės tarnautojas, priimtas į pareigas jį priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos įgaliojimų laikui. Įstaigų vadovas – tai valstybės tarnautojas, konkurso būdu ar politinio ( asmeninio ) pasitikėjimo pagrindu priimtas vadovauti valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai. Pakaitinis – tai toks valstybės tarnautojas, pakeičiantis laikinai negalintį eiti pareigų karjeros valstybės tarnautoją.
Valstybės tarnybos pareigybės yra trijų lygių, kaip jau minėjau skirtingai negu ankstesniuose Valstybės tarnybos įstatymo variantuose. Šioje įstatymo redakcijoje”A” lygio pareigybė yra apibrėžiama kaip tokia, kuriai būtinas aukštasis išsilavinimas arba jam prilygstantis išsilavinimas. “B” lygio pareigybėms yra būtingas ne žemesnis kaip aukštasis neuniversitetinis išsilavinimas arba aukštesnysis išsilavinimas, arba iki 1995 m. įgytas specialusis vidurinis išsilavinimas. “C” lygio pareigybės įstatyme yra įvardintos kaip tokios, kurioms būtinas ne žemesnis kaip vidurinis išsilavinimas ir įgyta profesinė kvalifikacija. 14Valstybės tarnautojų pareigybės skirstomos į 20 kategorijų, iš kurių aukščiausia yra 20 kategorija, o žemiausia – 1 kategorija. Valstybės tarnautojų išskyrimas į kategorijas turi reikšmės ne tik tam tikros valstybės tarnautojo pareigybės kvalifikacijai, bet ir konkretiems valstybės tarnautojų atlyginimams. Valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, bei mokami priedai ir priemokos, kurių suma negali viršyti 70 procentų valstybės tarnautojo gaunamos pareigybinės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 7 straipsnio, 3 dalyje numatyta, kad “valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientus priskiria valstybės tarnautojų pareigybių kategorijoms valstybės tarnybos įstatymo priedėlis”, 15 kuriame yra numatyti Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų ir pareiginių algų koeficientai. Iš tokios kategorijų išskyrimo analizės galima padaryti išvadą, kad naujas valstybės tarnybos darbo apmokėjimas pagal atitinkamą valstybės tarnautojo kategoriją, paskatins valstybės tarnautojus siekti aukštesnių pareigų valstybės tarnyboje, kelti savo kvalifikaciją, tobulinti darbo įgūdžius, ir, žinoma, gerai atlikti savo tarnybines pareigas. Beto, Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnyje yra nurodoma, pagal ką nustatoma pareiginė alga valstybės tarnautojams. Ji nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. 16 Dar galima paminėti, kad valstybės tarnautojams yra mokami priedai už tarnybos stažą, už kvalifikacinę klasę, už laipsnį, tarnybinį arba diplominį rangą. Priemokos suprantamos kaip išmokos už darbą poilsio, švenčių dienomis, esant kenksmingoms darbo sąlygoms, atliekant papildomas užduotis, kada yra viršijamas įprastinis darbo krūvis. Kalbant apie valstybės tarnautojų kategorijas galima būtų taip pat paminėti, kad Valstybės tarnybos įstatymo 20 straipsnyje yra reglamentuotas karjeros valstybės tarnautojų tarnybinis kaitumas. Kai yra laisvos karjeros valstybės tarnautojo pareigos, karjeros valstybės tarnautojas gali būti perkeltas į kitas tos pačios ar žemesnės kategorijos pareigas toje pačioje ar kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje. Taip pat gali būti sukeistos dviejų tos pačios kategorijos karjeros valstybės tarnautojų pareigos, jiems to prašant. Taip pat reikėtų paminėti, kam nėra taikomas Valstybės tarnybos įstatymas:1. Valstybės politikams. Tai yra asmenys, kurie yra išrinkti įstatymų nustatyta tvarka ir paskirti į Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko, Seimo nario, Ministro Pirmininko, ministro, savivaldybės tarybos nario, savivaldybės mero, mero pavaduotojo pareigas. 2. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo ir kitų teismų teisėjams, prokurorams.3. Lietuvos banko valdybos pirmininkui, jo pavaduotojams, valdybos nariams, ir kitiems Lietuvos banko tarnautojams.4. Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtiems valstybinių komisijų ir tarybų pirmininkams, jų pavaduotojams ir nariams, taip pat specialius įstatymus įsteigtų komisijų, tarybų, fondų valdybų pirmininkams ir nariams. 5. Profesinės karo tarnybos kariams,6. Valstybės ir savivaldybių įmonių darbuotojams.7. Viešųjų įstaigų darbuotojams.8. Darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis ir gaunantiems darbo užmokestį iš valstybės ir savivaldybių biudžetų ir valstybės pinigų fondų. 17Stojimo į valstybės tarnybą sąlygos
Valstybės tarnybos įstatyme yra nurodyta, kokiu reikalavimus turi atitikti asmuo, kad jis būtų priimamas į valstybės tarnautojo pareigas. Taigi, yra aišku, jog bet kuris asmuo, neatitinkantis nustatytų reikalavimų, kurie yra būtini stojant į valstybės tarnybą, juo netaps. Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnyje yra nurodyti bendrieji reikalavimai, kuriuos turi atitikti asmuo stodamas į šią tarnybą:1. Turėti Lietuvos Respublikos pilietybę,2. Mokėti lietuvių kalbą,3. Būti ne jaunesniu kaip 62 metų ir 6 mėnesių,
4. Turėti to lygio valstybės tarnautojo pareigoms eiti būtiną išsilavinimą. ( šis reikalavimas nėra taikomas politinio (asmeninio) pasitikėjimo ir pakaitiniams valstybės tarnautojams. )18Taip pat reikėtų paminėti, kas negali būti priimamas į valstybės tarnybą. Tai yra numatyta Valstybės tarnybos 9 straipsnio, 3 dalyje:1. Įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo, nusikalstamos veikos valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, ar korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos padarymo ir turintis neišnykusį ar nepanaikintą teistumą,2. Kurio teisę eiti valstybės tarnautojo pareigas yra atėmęs teismas,3. Kurio sutuoktinis, artimasis giminaitis ar svainystės ryšiais susijęs asmuo eina valstybės tarnautojo pareigas valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, jeigu jie pagal einamas pareigas būtų susiję tiesioginio pavaldumo santykiais,4. Įstatymų nustatyta tvarka pripažintas neveiksniu,5. Kuris yra įstatymų nustatyta tvarka uždraustos organizacijos narys,6. Kitais įstatymų numatytais atvejais. 19Beto į valstybės tarnautojo pareigas priimami asmenys turi atitikti specialius reikalavimus, kurie yra numatyti pareigybės aprašyme. Kai asmuo yra priimamas į valstybės tarnybą, jis turi priklausyti vienai iš Valstybės tarnybos įstatyme nurodytų pareigybių: karjeros, politinio (asmeninio) pasitikėjimo, įstaigų vadovų, pakaitinių, kurios tuo pačiu dar yra trijų lygių. Į karjeros valstybės tarnautojo pareigas priimama: konkurso būdu, be konkurso. Asmuo, kuris yra priimamas į karjeros valstybės tarnautojo pareigas egzaminuojamas raštu (testas) ir žodžiu (pokalbis). Pokalbio metu patikrinami asmens gebėjimai atlikti valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Į karjeros valstybės tarnautojo pareigas priimamam asmeniui netaikomas reikalavimas turėti valstybės tarnybos stažą, išskyrus kitus įstatymų numatytus atvejus. Į karjeros valstybės tarnautojo pareigas priima:1. Seimo kanceliarijoje – Seimo kancleris,2. Respublikos Prezidento institucijoje – Respublikos Prezidentas ar jo įgaliotas asmuo,3. Vyriausybės atstovą Europos žmonių teisių teisme – Vyriausybė, 4. Valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose – tų institucijų ir įstaigų vadovai. 5. LR Konstituciniame Teisme, Lietuvos Aukščiausiame Teisme, Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme – teismo kancleris, o teismo kanclerį – teismo pirmininkas,6. Kituose teismuose- teismo pirmininkas. 20Į politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo pareigas priimami be konkurso valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos pasirinkimu. Į šias pareigas priimama ne ilgesniam kaip asmenį į pareigas priėmusio valstybės politiko ar kolegialios institucijos įgaliojimų laikui. Taigi į tokias valstybės tarnautojų pareigas priima:1. Seimo Pirmininko, Seimo pirmininko pavaduotojų politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus – Seimo Pirmininkas, Seimo Pirmininko pavaduotojai ar jų įgalioti asmenys,2. Respublikos Prezidento institucijoje – Respublikos Prezidentas ar jo įgaliotas asmuo,3. Ministro Pirmininko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus – Ministras Pirmininkas ar jo įgaliotas asmuo,4. Ministerijoje – ministras,5. Apskrities viršininką ir jo pavaduotoją – Vyriausybė, 6. Savivaldybės institucijose – savivaldybės meras. 21Į įstaigų vadovų pareigas priimama konkurso būdu ar įstatymų numatytais atvejais politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu. Asmuo, konkurso būdu priimamas į įstaigos vadovo pareigas, egzaminuojamas raštu (testas) ir žodžiu (pokalbis). Pokalbio metu patikrinami asmens gebėjimai atlikti valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas.Draudimai, taikomi asmenims, turintiems valstybės tarnautojo statusą
Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnyje yra reglamentuota su valstybės tarnautojo pareigomis nesuderinama veikla. Šiame įstatyme nurodyra, kas valstybės tarnautojui neleidžiama:1. Būti renkamu įmonės organo nariu, išskyrus atvejus, kai šiuo nariu jis yra išrinktas ar paskirtas valstybės ar savivaldybės institucijos įgaliojimu, taip pat gauti atlyginimą, ar išmokas už įmonės organo nario veiklą, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Valstybės tarnautojui, kuris yra išrinktas įmonės organo nariu, už šią veiklą skirtas atlyginimas ar kitos išmokos pervedamos į valstybės biudžetą. 2. Valstybės ar savivaldybės isntitucijos ar įstaigos, kurioje jis eina pareigas, vardu sudaryti sandorius su individualiomis įmonėmis, ūkinėmis bendrijomis, kurių savininkas, narys yra jis pats arba jo sutoktinis, artimas giminaitis ar asmuo, su valstybės tarnautoju susijęs svainystės ryšiais.
3. Atstovauti Lietuvos ir užsienio valstybių įmonėms, įstaigoms, institucijoms, už jų lėšas vykstant mokytis, ar jas panaudojant kitokiais būdais. 224. Dirbti samdomu darbuotoju, padėjėju, ekspertu ar konsultantu privačiuose juridiniuose asmenyse, valstybės ar savivaldybės įmonėse, viešose įstaigose, taip pat gauti kitą, negu šiame Valstybės tarnybos įstatyme numatytą atlygį. Ši sąlyga negalioja atlyginimams, kurie gaunami už darbą visų lygių rinkimuose, referendumo komisijose, už mokslinį, pedagoginį darbą aukštosiose mokyklose, universitetuose, ar kvalifikacijos tobulinimo įstaigose, už neformalų suaugusių švietimą, už teisės aktų projektų rengimą. Taip pat ši sąlyga negalioja autoriniam atlyginimui už kūrinius, kurie yra intelektinės nuosavybės teisių subjektai. 5. Taip pat valstybės tarnautojui neleidžiame eiti daugiau negu vienerias valstybės tarnautojo pareigas. ( Seimo nario padėjėjui – sekretoriui leidžiama eiti kito Seimo nario, priklausančio tai pačiai frakcijai, padėjėjo – sekretoriaus, Seimo frakcijos seniūno referento arba pagal darbo sutartį dirbančio darbuotojo pareigas, bet ne daugiau pusės visos pareigybės darbo laiko. Taip pat reikėtų paminėti, jog asmuo, nustojęs eiti pareigas valstybinėje tarnyboje, vienerius metus neturi dirbti įmonės vadovu, vadovo pavaduotoju, būti įmonės tarybos ar valdybos nariu, taip pat eiti kitas pareigas, tiesiogiai susijusias su sprendimų priėmimu įmonės valdymo, turto tvarkymo, finansų apskaitos bei kontrolės srityse, jeigu per paskutinius darbo metus jo tarnyba buvo tiesiogiai susijusi su šių įmonių veiklos priežiūra ar kontrole, ar dalyvavo svarstant ir priimant palankius šioms įmonėms sprendimus. 23Reikėtų paminėti, jog integruojantis į Europos Sąjungą, vienas iš intensyvių veiksmų – tai modernios valstybės reikalavimus atitinkančios valstybės tarnybos kūrimas . Profesionalios valstybės tarnybos kūrimas turi būti yra vienas iš demokratiškumo, atsakomybės, viešumo veiksnių.Viešųjų ir privačių interesų derinimas Lietuvos Respublikos valstybės tarnyboje
Viešuosius ir privačius interesus valstybės tarnyboje reglamentuoja 2000 metų Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymas. Šiuo įstatymu siekiama suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, o ne privatiems, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje. Analizuodami viešuosius ir privačius interesus, bei jų ribas pirmiausia turėtume išsiaiškinti šias sąvokas, ir esminius jų skirtumus. Viešieji interesai apibrėžiami kaip visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai. Tarnavimas gyventojams ir efektyvus jų teisių ir laisvių įgyvendinimas – vienas iš pagrindinių viešųjų interesų. 24 Pažeidžiant viešąjį interesą, būtų pažeisti tiek valstybės, tiek įvairių asmenų teisės bei įstatymais saugomi interesai. Privatūs interesai – kandidato ar asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, (ar jo artimojo giminaičio, ar šeimos nario) asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas, noras priimti tokius sprendimus, kurie būtų kaip galima labiau palankesti tiek pačiam sau, tiek savo artimiesiems. Kad užtikrinti viešųjų interesų viršenybę, viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnis reglamentuoja: 1) nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas; 2) įstatymų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto; 3) nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti; 4) priimdami sprendimus, vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu; 5) nesinaudoti ir neleisti naudotis tarnybine ar kita su savo veikla susijusia informacija kitokia tvarka ir mastu, nei nustato įstatymai; 6) nesinaudoti ir neleisti naudotis jokia valstybės nuosavybe, taip pat ir valstybei nuomojama nuosavybe, kitokiai nei tarnybinei veiklai. 25Valstybinėje tarnyboje nuolat dirbantys asmenys bei kandidatai privalo pildyti vienodos formos privačių interesų metinę deklaraciją, o paaiškėjus naujoms aplinkybėms, – papildomą deklaraciją, kuri turi būti pateikiama kiekvienais metais už praėjusius kalendorinius metus iki gegužės 1 dienos.
Asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, negali naudoti savo pareigų, galių ir vardo, siekdamas paveikti kitų asmenų sprendimą, kuris sukeltų interesų konfliktą. Taip tap asmuo, dirbdamas valstybės tarnyboje, negali privačių interesų naudai skleisti informaciją, kurią jis gavo eidamas šias pareigas. Taip pat yra numatyti draudimai priimant dovanas ar paslaugas. Asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, negali priimti dovanų ar paslaugų arba jas teikti, jeigu tai gali sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą. Tai nėra taikoma dovanoms, kurios gaunamos pagal traptautinį protokolą, tradicijasAdministracinis teismas gali atitinkamai išspręsti ginčus, nustatydamas, ar tam tikra veika neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, sudaryta iš 5 asmenų, turi teisę teikti teismui ieškinius , jei nustato viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo pažeidimus. 26 Tokią šios komisijos teisę, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2001 04 05 nutartyje kildina naudodama loginį sisteminį ryšį iš viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo.II Užduotis. Teisės požiūriu įvertinkite situaciją. “Respublikos Prezidentas kvietė Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovą aptarti padėtį šioje valdymo srityje. Pastarasis susitikti atsisakė motyvuodamas tuo, jog yra pavaldus tiktai Vyriausybei ir Ministrui Pirmininkui.
Jeigu panagrinėsime Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kitus įstatymus, tiesiogiai nesurasime įtvirtintų santykių, atsirandančių Respublikos Prezidentui parodant iniciatyvą analizuoti vieną ar kitą klausimą, susijusį su valstybės valdymu, kuris būtų Vyriausybės ar ministro galioje. Gana reikšminga būtų paminėti 1999 m. spalio 27 d. Vyriausybės priimtą nutarimą “Dėl sprendimų ir projektų derinimo valstybinės valdžios institucijose”, kuris bandė užpildyti šią teisės spargą. Šio nutarimo preambolėje buvo iškeltas siekis kaip galima konstruktyviau Vyriausybei bendradarbiauti su Lietuvos Respublikos Prezidentu. Tai, kokie susiklosto santykiai tarp Lietuvos Respublikos Prezidento ir Vyriausybės priklauso nuo įvairių faktorių: asmenybių, tam tikros veiklos stiliaus, tuo laikotarpiu susiklosčiusios politinės situacijos. Kaip pavyzdį galima pateikti 1999 metų sausio – kovo mėnesiais susiformavusią situaciją, kurią galima būtų vertinti kaip respublikos prezidento ir Ministro Pirmininko nesutarimų apogėjų. Žinoma, tokie nesutarimai turi nemažai neigiamą pasekmių, kas įvyko ir 1999 m. balandžio 30 d., Ministrui Pirmininkui pareiškus apie savo atsistatydinimą. Anot K.Helseno įvairūs nesutarimai turi remtis abipusiu kompromiso poreikiu, suprantamu kaip pakantumas vienas kitam. 1
Sistemiškai ir logiškai analizuodami Konstituciją, matome, kad Respublikos Prezidentas nėra vienintelė valdžios instituciją, kurią galima būtų kildinti iš tautos suvereniteto. ( LR Konstitucijos 2 str. teiginys “ Lietuvos valstybę kuria tauta”.) Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus (LR Konstitucija, 4 str. ) Juk Seimas taip pat renkamas visuotiniais ir tiesioginiai rinkimais. Seimą sudaro tautos atstovai – 141 Seimo narys ( LR Konstitucijos 55 str. ). Apie valdžių partnerystę galima spręsti iš LR Konstitucijos 5 str. “Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas”. Šia norma, kurios turinys detaliau atskleidžiamas kituose Konstitucijos straipsniuose, įtvirtintas valstybės valdžių padalijimo principas. Tai yra pagrindinis demokratinės teisinės valstybės organizacijos ir veiklos principas. Kaip pažymėta Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d. nutarime, šis principas reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu turi būti jų pusiausvyra.77 LR Konstitucijos str. nuostata įtvirtina respublikos vadovo veiklos pagrindinį principą “Jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų” . 84 LR Konstitucijos straipsnyje surandame valstybės vadovo įgaliojimų sąrašą, kuris nėra baigtinis, nes paskutinis punktas neįtvirtina blanketinės nuostatos. Nepagrįsta būtų teigti, kad valtybės vadovas negali kviesti pokalbiui pavyzdžiui Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovą aptarti problemas, atsiradusias šioje valdymo srityje, nes to nėra nurodyra LR Konstitucijoje ir kituose įstatymuose. Reikėtų paminėti 1998 01 10 Konstitucinio Teismo nutarimą “Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos”, iš kurio išplaukia tokia nuostata ”..kad Respublikos Prezidentas būdamas vykdomosios valdžios dalis, turi tam tikrų politinio poveikio galimybių”, ką galima pritaikyti esant esminiams institucijų nesutarimams, ar susidariusiai problemai analizuoti.Literatūros sąrašas
Norminiai aktai:1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. – Vilnius, 1993.2. Lietuvos Respublikos valdininkų įstatymas // Valstybės Žinios, 1995. Nr. 33 – 759.
3. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas // Valstybės Žinios, 1999. Nr. 66 –2130; nauja įstatymo redakcija, // Valstybės Žinios, 2002. Nr. 45- 1708 ( 2002m. liepos 1 d. redakcija).4. Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymas // Valstybės žinios, 2000. Nr18 – 431.5. Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 2, 4, 5, 6, 10, 18, 23 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas // Valstybės žinios, 2001 IX – 244. 6. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas // Valstybės Žinios, 1999. Nr. 60 – 1945.7. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 1995 spalio 26 d. nutarimas // Valstybės žinios8. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997m. gegužės 6 d. nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos valdininkų įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai” // Valstybės Žinios, 1997. Nr. 4 – 977. 9. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 1998m. kovo 10d. nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos valdininkų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai” // Valstybės Žinios, 1998. Nr. 25 – 650.10. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 1998m. sausio 10 d nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės programos“ // Valstybės žinios, 1998. Nr.Specialioji literatūra:
1. Kuconis P., Nekrošius V.Teisėsaugos institucijos, – Vilnius, 2001. 2. Šileikis E. Alternatyvi konstitucinė teisė. – Vilnius, 2003.3. Viešasis administravimas Lietuvoje: profesionalumo ir efektyvumo paieškos. Konferencijos protokolai. Dr. V.Adomonis “ Valstybės tarnybos reforma Lietuvoje”, 1999.4. Viešojo administravimo reforma Lietuvoje. Konferencijos protokolai. Dr.V. Adomonis “Valstybės tarnybos reforma: teisinės bazės ir mokymo sistemos kūrimas”, 1998.5. A. Lapinskas Apie valstybės tarnybą hpp://ic.lms.lt/ml/204/tarnyba.htm – 7k6. Valstybės tarnybos įstatymas kalamas prie kryžiaus // Justitia. 1999m. Nr. 5 – 6.7. Balandžio 9d. ir 11d. Seimo plenarinio posėdžio protokolas. Buvo svarstomas Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo projektas (nauja redakcija). Liberalų frakcijos poziciją pristatė Eligijus Masiulis ir Klemensas Rimšelis. // www.lls.lt/lls_naujienos_pareiškimai_iac_020408.html.8. www.socmin.lt