Komercinė ir profesinė paslaptis

TURINYS

I Užduotis. Komercinė ( gamybinė ) ir profesinė paslaptis kaip civilinių teisių subjektas: samprata, reikšmė, apsaugos reglamentavimas...................
1. Civilinių teisių objektai................ 2
2. Informacija – kaip civilinių teisių objektas 4

2.1 Komercinės ( gamybinės ) ir profesinės paslapties samprata.. 4

2.2 Komercinės ( gamybinės ir profesinės paslapties apsaugos reglamentavimas, aktualumas...............
5

II Užduotis. 4 temos ( Užsienio valstybių civilinės teisės pagrindiniai bruožai ) 5 uždavinys............
10

Literatūros sąrašas................... 11

1. Civilinių teisių objektai

Analizuodami objekto sampratą, tai, į ką jis yra nukreiptas, randame nemažais skirtingų nuomonių. Vieni teisininkai laiko objektu tai, į ką yra nukreiptos civilinės teisės ir pareigos, kiti gi tai, dėl ko atsiranda toks santykis, dar kiti mano, jog obbjekto buvimo klausimas yra gana diskutuotinas. Tačiau jeigu nebūtų to, ką galima būtų laikyti objektu, tada ir pati civilinė teisė, ir civiliniai teisiniai santykiai ( pavyzdžiui asmuo perka namą ) būtų beprasmiški. Profesorius P.Vitkevičius, remdamasis užsienio teisininkų mintimis, teigia, jog negali būti civilinių teisinių santykių, kurie neturėtų objekto.
Remiantis moksline, teisine literatūra, civilinių teisių objektu galima pavadinti tai, į ką yra nukreiptas civilinės teisės turinys, tai, su kuo susijusios civilinių teisinių santykių subjektų teisės ir pareigos, kam jis daro tam tikrą poveikį. Civilinių teeisinių santykių specifika yra ta, kad jų dalyviai savo elgesiu daro poveikį ne tiktai vienas kitam, bet ir tam tikroms materialinėms, bei intelektualinėms vertybėms.
Civilinio kodekso 1.97 straipsnyje yra pateiktas civilinių teisių objektų sąrašas. „Civilinių teisių objektai yra daiktai, pinigai ir ve

ertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės“. 1 Matome, kad šis sąrašas nėra baigtinis, kadangi šiame straipsnyje yra pasakyta, jog civilinių teisių objektais gali būti‚ “.taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės“. Civilio kodekso 1.114 straipsnyje randame paminėtas ir kitokio pobūdžio vertybes, kurias saugo civilinė teisė, t.y. neturtines teises ir vertybes, tokios kaip vardas, gyvybė, sveikata, garbė, orumas. Šios vertybės neturi materialaus pobūdžio, bet yra neatskiriamai susijusios su asmeniniu gyvenimu. Be to pagal šiuos objektus yra skirstomi ir civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali būti tiek turtiniai ir neturtiniai. 2
Taigi, galima būtų išskirti tokius civilinių teisių objektų rūšis: pinigai ( Lietuvos banko, bei užsienio valstybių išleidžiami banknotai, monetos, lėšos sąskaitose ), veiksmai ir jų rezultatai ( kaip pavyzdžiui daikto pagaminimas ar taisymas, remontas, paslaugų teikimas, krovinių gabenimas ), asmeninės neturtinės teisės ir vertybės ( nors ir neturi materialinio pobūdžio, tačiau yra neatsiejamos nuo žmogaus asmenybės, žmonių kolektyvo – orumas, garbė, sveikata, gyvybė ), informacija ( mokslinės, visuomeninės, politinės bei techninės žinios, perduodamos vienų asmenų kitiems raštu, žodžiu ar naudojant visuomenines informacines priemones, tokias kaip radijas, televizija, spauda, kinas; informacija gali būti komercinė (gamybinė), profesinė paslaptis ), daiktai ( tiek pasisavinti iš gamtos, tiek sukurti gamybos procese ), 3 vertybiniai popieriai ( akcijos, obligacijos, vekseliai, kuriais yra pa
atvirtinama turėtojo teisė gauti palūkanų, dividendų ), intelektinė veikla ( mokslo išradimai, meno, literatūros kūriniai, išradimų patentai, bei kiti rezultatai, išreikšti kuria nors objektyvia forma – brėžiniai, modeliai, rankraščiai ir t.t.), turtas bei turtinės teisės ( verslu užsiimančiai asmeniui priklausanti “x” įmonės turto, turtinių ir neturtinių santykių, skolų, bei kitų pareigų visuma ).
Žmonių kūrybinės veiklos rezultatai, tokie kaip mokslo, literatūros bei meno kūriniai, įvairūs atradimai, išradimai, objektais imami laikyti tada, kai įgyja tam tikrą, būtent tai sričiai būdingą formą, kai tampa pripažinti kaip kūrybinės veiklos produktai. Tiek mokslininko, teik tyrinėtojo, ar muzikanto idėjos negali būti saugomos teisės ir nesudaro civilinių teisinių santykių objekto, jeigu nėra įgijusios objektyvios formos.

2. Informacija, kaip civilinių teisių subjektas

2.1 Komercinės ( gamybinės ) ir profesinės paslapties samprata

Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse yra numatyta, jog civilinių teisių objektu taip pat yra laikoma informacija, kuri yra suprantama kaip komercinė ir profesinė paslaptis. Šiuolaikiniame pasaulyje informacija tampa vis labiau vertinamu dalyku. Civilinio kodekso 1.116 straipsnyje, 1 dalyje yra apibrėžta, kas yra laikoma komercine ( gamybine ) paslaptimi, o kas yra laikoma profesine paslaptimi. Komercine gamybine paslaptimi yra laikoma tada, jeigu turi tam tikrą potencialią komercinę ( gamybinę ) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas yra ją patikėjęs. 4

Ši norma taikoma tada, kai teisių į tam tikrą informaciją negina patentų, autorių teisė ar kiti specialūs įstatymai.
Kokią informaciją reikėtų priskirti prie komercinės ( gamybinės) reglamentuoja 1999 m. kovo 23 dienos Konkurencijos įstatymas. Šio įstatymo 3 straipsnyje, 19 dalyje yra apibrėžta komercinė ( gamybinė ) paslaptis. Komercinė paslaptis – ūkio subjektui priklausanti ir viešai neatskleista techninė, technologinė, komercinė ar organizacinė informacija, dėl kurios slaptumo išsaugojimo ūkio subjektas imasi tam tikrų priemonių, išskyrus informaciją, kuri pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali būti laikoma komercine paslaptimi. 5 Komercine paslaptimi negali būti laikomi įmonės steigiamieji dokumentai, suteikiantys teisę verstis ūkine veikla ( tokie, kaip registracijos pažymėjimas, patentas, licencija ), finansinės atskaitomybės rodikliai, ir kitokio pobūdžio žinios, kurios būtų reikalingos mokesčių ir kitų privalomų mokėjimų apkaitai, sumokėjimui patikrinti.6 Kiekvienu konkrečiu atveju subjektas, atitinkamas organas turi nustatyti, kokia informacija bus laikoma komercine ( gamybine ) paslaptimi. Pavyzdžiui Lietuvos Respublikos 1992 m. birželio 18 dienos Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas nustato, jog komercine paslaptimi negali būti finansinės atskaitomybės rodikliai. 7
Komercine ( gamybine ) paslaptimi taip pat gali būti įmonės gamybinis patyrimas, išradimai. Tai nėra vien tik skleidimas tam tikros dokumentacijos – aprašymų, brėžinių, formulių, apskaičiavimų ar instrukcijų. Tai gali būti ir įvairus tos įmonės ar institucijos gamybinis patyrimas, kuris gali būti ir neužfiksuotas rašytiniuose dokumentuose. Toks gamybinis patyrimas taip pat turi būti suprantamas kaip paslaptis. Taip pa
at reikėtų paminėti ir komercine ( gamybine ) paslaptimi laikomas įmonės komercines žinias – patį gamybos organizavimą, įmonės valdymą ir t.t.
Informacija yra komercinė ( gamybinė ) paslaptis, jeigu jinai atitinka tokias sąlygas:
• Ji turi realią ar potencialią komercinę vertę ir dėl to nėra žinoma tretiems asmenims;
• Prie šios informacijos nėra teisėto priėjimo pašaliniams asmenims;
• Informacijos savininkas imasi tam tikrų priemonių jos konfidencialumui apsaugoti. 8
Profesine paslaptimi yra apibrėžiama tokia informacija, jei ją pagal sutartį ar įstatymą privalo saugoti tam tikros profesijos asmenys ( advokatai, gydytojai, auditoriai ). Šią informaciją asmenys būna gavę atlikdami tam tikras pareigas, numatytas įstatymais ar sutartimis. Pavyzdžiui gydytojas turi saugoti paslaptį, kuri yra susijusi su paciento sveikata, neatskleisti asmeninės informacijos, kurią gydytojas sužino atlikdamas savo darbą – gydydamas savo pacientą. Atskleisti informaciją galima tik gavus raštišką paciento ar jo atstovo sutikimą, kokiam asmeniui ar institucijai informacija apie sveikatos būklę, diagnozę, prognozę ir gydymą gali būti atskleista. 9

2.2 Komercinės ( gamybinės ) ir profesinės paslapties apsaugos reglamentavimas, aktualumas

Komercinės ( gamybinės ) paslapties apsauga yra reglamentuota ne tik Civiliniame kodekse, bet ir Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatyme, Baudžiamajame kodekse, bei kituose įstatymuose. Įsipareigojimai dėl piktnaudžiavimo atskleidžiant komercines ( gamybines ) paslaptis tarp konkurentų yra įtvirtinti ir 1967 m. Paryžiaus konvencijoje. 1950 m. Europos žmogaus teisių konvencijoje.
Asmuo gali kreiptis į kompetentingas institucijas tam, kad apgintų pažeistą jo teisę. Kreipimasis į atitinkamą instituciją reiškia reikalavimą, apgynimą, kad pažeidėjui būtų pritaikytos vienokio ar kitokio pobūdžio prievartos priemonės. Kompetentingos teisėsaugos institucijos nustatyta tvarka gina paslapties atskleidimą. Civiliniame kodekse yra pateiktas gynybos būdų sąrašas, nors jis ir nėra visiškai išsamus. Galima būtų paminėti tokius gynybos būdus: išieškojimas iš pažeidėjo nuostolių, atstatymas buvusios padėties iki teisės pažeidimo, nutraukimas ir t.t.
Įmonė turi teisę įslaptini, t.y. apriboti priėjimą gamybinių, technologinių, prekybinių, finansinių ir kitų realią ar komercinę vertę dėl jų slaptumo turinčių žinių. Tai gali būti įmonės gamybos sąlygos, sukauptos žaliavos, įvairūs projektai, tiriamieji, moksliniai darbai, išradimai, sandoriai, kiti dokumentai, užtikrinantys įmonės ekonominį stabilumą, konkurencinį pranašumą. Juos paskelbus, kiti asmenys gali gauti materialinę naudą. Sąrašą žinių, dokumentų ar kitų veiksnių, kurie yra laikomi paslaptimi yra nustatoma įmonės, ar institucijos vadovo, reglamentuota įstatymuose.

Civilinio kodekso 1.116 straipsnyje yra numatyta, jog informacija, kuri yra komercinė ( gamybinė ) paslaptis yra ginama civilinio kodekso nustatytais būdais. Tai rodo, kad asmenys, kurie neteisėtai įgijo informaciją, kuri yra komercinė ( gamybinė ) paslaptis, turi atlyginti dėl to patirtus nuostolius. Taip pat padarytus nuostolius turi atlyginti darbuotojai, jeigu jie atskleidė paslaptį, taip pažeisdami darbo sutartį. Nuostoliais yra laikomos turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos paslapčiai sukurti, tobulinti, naudoti. Taip pat šiame straipsnyje yra kalbama apie nepagrįstą praturtėjimą, kuris suprantamas kaip gautos pajamos, kada buvo naudojama komercinė ( gamybinė ) paslaptis.
Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse yra įtvirtintos nuostatos, susijusios su komercinės paslapties atskleidimu. Tai, kas yra profesinė paslaptis, ir kokia jos apsauga taip pat nustato įstatymai, asmeniui atskleidusiam šio pobūdžio paslaptį, reikia atlyginti padarytą žalą.
Baudžiamasis kodeksas nustato baudžiamąją atsakomybę už informacijos, laikomos komercine, pramonine ar banko paslaptimi atskleidimą, suteikiant ją kitam asmeniui, norint gauti už tai, kokią nors naudą: turtinę, asmeninę. Nusikaltimas padaromas veikimu, t.y. informacijos, kuri laikoma paslaptimi suteikimu kitam asmeniui, ar subjektui, padarančiam didelę žalą nukentėjusiajam. Komercinės paslapties atskleidimas reglamentuotas 211 Baudžiamojo kodekso straipsnyje „ Tai, kas komercine paslaptimi laikomą informaciją suteikė kitam asmeniui arba viešai paskelbė norėdamas gauti turtinės ar asmeninės naudos, jeigu ši veikla padarė didelės turinės žalos nukentėjusiajam, baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu, arba viešaisiais darbais, arba bauda, arba laisvės apribojimu, areštu, arba laisvės atėmimu iki dviejų metų“.

Informacijos suteikimo būdai gali būti labai įvairūs: informacijos perdavimas žodžiu, raštu, naudojant įvairias technologines priemones. Kaip pavyzdį paslapties atskleidimo galima pateikti asmens žinių perdavimą licenzine sutartimi. Paslapties atskleidimu laikoma, jeigu pavyzdžiui asmuo, dirbdamas įmonėje, be savininko sutikimo pranešė bent vienam asmeniui, neturinčiam galimybės gauti tą informaciją teisėtais pagrindais.
Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo 16 straipsnis draudžia informacijos, kuri yra kito ūkio subjekto komercinė paslaptis, naudojimą, perdavimą, skelbimą be šio subjekto sutikimo, taip pat tokios informacijos gavimą iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui. Proceso šalys ir kiti proceso dalyviai turi teisę bet kurioje tyrimo ar bylos nagrinėjimo stadijoje pateikti Konkurencijos tarybai prašymą dėl jų komercinių paslapčių apsaugos. Konkurencijos taryba ar jos įgaliotas pareigūnas turi priimti motyvuotą sprendimą dėl komercinių paslapčių apsaugos ir apie tai pranešti pareiškėjui.
Baudžiamajame kodekse, 119 straipsnyje yra įtvirtintos nuobaudos už valstybinės paslapties atskleidimą. Tas, kas turėdamas tikslą perduoti užsienio valstybei, jos organizacijai pagrobė, pirko ar kitaip rinko informaciją, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis, arba šią informaciją perdavė užsienio valstybei, jos organizacijai ar jų atstovui, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dešimties metų. Taip pat jeigu asmuo, vykdydamas kitos valstybės ar jos organizacijos užduotį pagrobė, pirko ar kitaip rinko arba perdavė informaciją, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis, arba kitą užsienio valstybės žvalgybą dominančią informaciją, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki penkiolikos metų. 14 Valstybinė paslaptis gali būti atskleista ir tiesiog tarnybos, darbo metu, atliekant viešąsias funkcijas, nors ir nebuvo šnipinėji atvejų. Tai reglamentuota Baudžiamojo kodekso, 125 straipsnyje.
Visuomenės informavimo priemonės, organizacijos ar asmuo, paskelbęs informaciją neatitinkančią tikrovės, išplatinęs tokią informaciją, kuri buvo laikoma paslaptimi, atlygina moralinę žalą, kurios dydį kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes. Tai reglamentuota visuomenės informavimo įstatyme. Viešosios informacijos rengėjas ir (ar) platintojas, paskelbęs be fizinio asmens sutikimo informaciją apie jo privatų gyvenimą, taip pat paskelbęs tikrovės neatitinkančią, informaciją, atlygina asmeniui padarytą moralinę žalą įstatymų nustatyta tvarka. Moralinės žalos atlyginimo dydis negali viršyti 10 tūkstančių litų, išskyrus atvejus, kai teismas nustato, kad informacija buvo paskelbta tyčia. Tokiais atvejais teismo sprendimu ši suma gali būti padidinta, bet ne daugiau kaip 5 kartus.
Teismas, nustatydamas moralinės žalos, išreikštos pinigais, dydį, atsižvelgia į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, teisės pažeidimo sunkumą, teisės pažeidimo pasekmes ir kitas turinčias reikšmės aplinkybes.15
Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo 22 straipsnis reglamentuoja, jog Konkurencijos taryba ir jos administracijos darbuotojai privalo saugoti šio įstatymo laikymosi kontrolės metu sužinotas ūkio subjektų komercines paslaptis ir be ūkio subjekto sutikimo naudoti jas tik tiems tikslams, dėl kurių jos buvo pateiktos. Už ūkio subjektų komercinių paslapčių atskleidimą Konkurencijos taryba ir jos administracijos darbuotojai atsako įstatymų nustatyta tvarka.
Taip pat Civilinio kodekso 1.116 straipsnyje yra numatytas ir atleidimas nuo atsakomybės. Komercinę ( gamybinę ) paslaptį atskleidęs asmuo gali būti atleistas nuo atsakomybės, jeigu įrodo, kad paslapties atskleidimas pateisinamas visuomenės saugumo interesais. 16 Tai reiškia, kad asmuo turėtų įrodyti, kokią grėsmę būtų sukėlusi visuomenei informacija, jeigu ji būtų neatskleista. Gana svarbus būtų Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 dienos nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 8 straipsnio ir 14 straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai”. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas žurnalisto teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio, turi pareigą įstatymu nustatyti ir tai, kad kiekvienu atveju spręsti, ar žurnalistas turi atskleisti informacijos šaltinį, gali tik kompetentinga teisėsaugos institucija – t.y. teismas. Todėl šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas konstatavo, kad visuomenės informavimo 8 bei 14 straipsnio 3 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Kartais informaciją, kuri yra laikoma paslaptimi yra būtina gauti visuomeniniais interesų pagrindais. Teisės aktai nustato tam tikrų subjektų ratą, kurie atitinkamais atvejais turi teisę išreikalauti, gauti paslaptimi laikomą informaciją. Prie tokių subjektų reikėtų priskirti teismus, prokurorus, tardytojus, valstybinę mokesčių inspekciją bei kitas teisėsaugos institucijas.
Paslapties išsaugojimas yra susijęs ir su tam tikro pobūdžio bylų nagrinėjimu uždarai. Uždarai nagrinėjamos bylos, siekiant apsaugoti žmogaus asmeninio arba šeimyninio gyvenimo slaptumą, taip pat jeigu nagrinėjant bylą, gali būti atskleista profesinė ar komercinė ( gamybinė ) paslaptis, teismo posėdis gali būti uždaras.17 Tai mes randame ir pagrindiniame šalies įstatyme – Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurios 117 straipsnyje yra nurodyta, jog „teismo posėdis gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo spartumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį“. 18
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, 6 straipsnyje yra nurodyti subjektai, kuriems gali būti neleidžiama dalyvauti teisminiame nagrinėjime, ar tam tikroje jo dalyje tiek, kiek to reikalauja saugumo, privataus gyvenimo apsauga, paslapčių išsaugojimas.
Profesinės bei komercinės ( gamybinės ) paslapties gynimo užtikrinimas turi įvairius tikslus. Pagal keliamus tikslus, gynimo būdus galima būtų suskirstyti į keletą grupių:
1. Pirmosios grupės paskirtis būtų išvengti tokių pažeidimų ateityje, kurie susiję su informacijos laikos paslaptimi neteisėtu skleidimu kitiems, savo asmeniniais tikslais. Įmonės vadovas gali pateikti sąrašą žinių, kurios būtų laikomos paslaptimi.
2. Antrosios grupės paskirtis būtų – asmens asmeninę, turtinę bei intelektualinę sferą, kiek įmanoma atstatant pažeistas teises.
3. Trečiosios grupės paskirtis būtų ne tik apsaugoti nukentėjusiąją pusę, bet ir padaryti poveikį teisės pažeidėjui, išreikalaujant atstatyti padarytus nuostolius, kompensuoti padarytą turtinę žalą. 19
W.R.Cornish savo veikale teigia, kad konfidencialumas ne visada gali atlikti ilgalaikį vaidmenį. Dažnai konfidencialumas gali išplaukti mechaniškai, per savo veikimo atskleidimą žinovams, kitiems asmenims. Be to tai lemia ir šiandieninė visuomenė, kada ypatingai gausėja informacijos siuntimas elektroniškai, bei naudojantis kitomis informacinėmis priemonėmis.

II Užduotis. 18.2 Uždavinys.: 4 temos ( Užsienio valstybių civilinės teisės pagrindiniai bruožai. Tarptautinės privatinės teisės pagrindai ) 5 uždavinys.

Situacijoje randame dvi ginčo šalis – Lietuvą ir Švediją. Civilinėje byloje dėl stiklo dirbinių pirkimo – pardavimo ginčo šalys susitaria, kad jų tarpusavio nesutarimai bus sprendžiami remiantis jau trečios valstybės teisę – t.y. Estijos. Iš situacijos matyti, kad stiklo dirbinių pardavėjas – Lietuvos įmonė. Šios dvi valstybės – Lietuva ir Švedija tarpusavyje susitarė remtis Estijos teise, nors teismui nepateikė jokių Estijos teisės aktų.
Nagrinėjant šį ginčą taikytinas Civilinio kodekso 1.37 straipsnis. Jame teigiama, kad sutartinėms prievolėms taikoma prievolės šalių susitarimu pasirinkta teisė. Toks šalių susitarimas gali būti numatytas pagal šalių sudarytos sutarties sąlygas, ar aplinkybes. Aplinkybė, kad šalys susitarimu pasirinko sutarčiai taikytiną užsienio teisę, nėra pagrindas atsisakyti taikyti Lietuvos Respublikos teisę.
Taip pat šiame straipsnyje yra išskirtos aplinkybės, kokios šalies teisę būtų efektyviausia taikyti:
1) šalies, kuri turi įvykdyti pareigą, labiausiai būdingą tai sutarčiai, nuolatinė gyvenamoji vieta ar centrinė administracija. Jeigu prievolė yra labiau susijusi su prievolės šalies verslo vietos valstybės teise, taikoma verslo vietos valstybės teisė;
2) nekilnojamojo daikto buvimo vieta, kai sutarties dalykas yra teisė į nekilnojamąjį daiktą ar teisė naudoti nekilnojamąjį daiktą.
Šioje situacijoje interesų vieta yra Lietuvoje, nes stiklo dirbinių pardavėjas yra Lietuvos įmonė. Šioje situacijoje turėtų būti taikoma Lietuvos teisė, – kaip verslo valstybės teisė. Beto šioje situacijoje šalys renkasi ne vienos iš dviejų valstybių, kurių interesai sprendžiami – Švedijos ar Lietuvos teisę, bet visai svetimos valstybės teisę, kuri jokiomis aplinkybėmis nėra susijusi su šia byla.

Literatūros sąrašas

1. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas // Valstybės žinios 2002, Nr. 37 – 1341.
2. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Valstybės žinios, 2000 07 19. Nr. VIII – 1864.
3. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas // Valstybės žinios, 1999 03 23. Nr. VIII – 1099.
4. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas // Valstybės žinios, 1996, Nr. 71-1706.
5. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Pirmoji knyga. Bendrosios nuostatos. Vilnius, 2001.
6. Civilinė teisė. Vadovėlis. – Kaunas, 1998.
7. Mikelėnas V. Civilinis procesas I. – Vilnius., 1997.
8. Namų advokatas. – Vilnius, 2002.
9. Vasarienė D. Civilinė teisė. – Vilnius, 2002.

Leave a Comment