Turinys
Įžanga……………………………………………………………………………………2Valstybės tarnautojų sąvoka: (1) Valstybės tarnautojų sąvoka skirtingose įstatymų redakcijose:1. 1995m. “Valdininkų įstatymas”…………………………………………………32. 1999m. “Valstybės tarnybos įstatymas”………………………………………..5(2) Valstybės tarnautojų atribojimas nuo kitų darbuotojų: dirbančių pagal darbo sutartį, paprastų darbininkų, pareigūnų, viešųjų įstaigų darbuotojų………..…..9 I. Valstybės tarnautojų kategorijos:(1) Konstitucinės asmenų garantijos stoti į valstybės tarnybą, valstybės tarnautojų priėmimas į tarnybą……………………………………………………………….13(2) Išskyrimo valstybės tarnautojų į kategorijas reikšmė ir kategorijų rūšys……..17 II. Valstybės tarnautojai užsienio valstybėse…………………………………….19Išvados…………………………………………………………………………………20Literatūros sąrašas…………………………………………………………………….22
Įžanga
Valstybės tarnybos sąvoka diskusinė. Ji nėra vieningai bei tiksliai apibrėžta. Valstybės tarnybos sąvoką galima apibūdinti kaip valstybės tarnautojų veiklą, realizuojant jų pareigines funkcijas. Kartu tai teisės institutas – visuma teisės normų, reglamentuojančių visuomeninius santykius, kurie atsiranda valstybės tarnautojams vykdant jų pareigas bei numatant funkcijas. Valstybės tarnyba, kaip savarankiškas teisės institutas, yra pakankamai sudėtingas, kompleksinis teisės institutas, kadangi tarnybos santykius reguliuoja ne tik administracinės teisės, bet ir kitos teisės šakos (konstitucinės teisės, darbo teisės normos). Lietuvos įstatymuose, reguliuojančiuose valstybės tarnybos santykius, pateikta valstybės tarnybos sąvokos raida atsispindi jau nuo 1990m., priėmus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Visgi teisinio reguliavimo požiūriu dabar yra tam tikrų permainų, kurias ir bandysiu aptarti savo kuriniame darbe. Taigi šio darbo tikslas yra atitinkamų metodų – analizės, sintezės, istorinio, sisteminio, lyginamojo, loginio, analitinio, struktūrinio ir gramatinio – pagalba pateikti argumentus, įrodančius valstybės tarnybos instituto teisinę reikšmę, nustatyti šio instituto atsiradimo prielaidas, vystymosi tendencijas.Būtent vadovaujantis lyginamuoju metodu bus aiškinama valstybės tarnybos sąvoka, nagrinėjami šios sąvokos, pateiktos skirtinguose įstatymuose, privalumai, trūkumai.Ypatingas dėmesys bus skiriamas ir istoriniam teisiniam metodui, kadangi šis metodas padės atskleisti tai, kaip formavosi ir buvo įtvirtintas valstybės tarnybos institutas, taip pat šio metodo pagalba bus apžvelgiama valstybės tarnautojų kategorijų išskyrimo reikšmė ir pateikiamos pačių kategorijų rūšys. Šiame kursiniame darbe bus naudojamasi specialiąja ir normine literatūra, išsamiai detalizuojančia pasirinktos temos, tai yra valstybės tarnautojų sąvoka ir jų kategorijos, aktualumą.
Valstybės tarnautojų sąvoka
1995m. “Valdininkų įstatymas”
Mokslinėje literatūroje valstybė tarnyba suprantama plačiąja ir siaurąja prasme. Plačiąja prasme – visų valstybės tarnautojų veikla, darbas, pareigų vykdymas valstybėse įstaigose, įmonėse, organizacijose, teismuose, prokuratūroje. Pagal Valdininkų įstatymą šią sąvoką galima papildyti – atliekama veikla ir savivaldybių struktūros padaliniuose. Siaurąja prasme – tai ne visų valstybės tarnautojų, o tik valstybinio aparato, valstybės organų veikla (pavyzdžiui, Seime, Prezidentūroje, Vyriausybėje, Ministerijose, Konstituciniame ir bendros kompetencijos teismuose, prokuratūroje). Taigi galima teigti, kad būtent toks valstybės tarnybos suvokimas – siaurąja prasme – greičiausiai atitinka Valdininkų įstatyme įtvirtinta valstybės tarnautojų statusą. Dar reikia pasakyti, kad šis įstatymas buvo pirmas svarbesnis žingsnis intensyviai kuriant modernių valstybių reikalavimus atitinkančią instituciją – valstybės tarnybą. Nes būtent administraciniai įgaliojimai, kuriuos įgyja valstybės tarnautojai, yra kaip vienas iš svarbiausių Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą keliamų reikalavimų. Būtent šis įstatymas išskyrė specialią asmenų grupę, kurie vykdė tam tikras viešąsias funkcijas tam tikrose valdymo srityse. Tai asmenys, turintys administracinius įgaliojimus (seniūnas, meras, Ministerijos departamento direktorius, skyrių vedėjai). Lyginant su valstybės tarnybos samprata plačiąja prasme matyti, kad valstybinių įmonių, organizacijų, įstaigų darbuotojai sprendžia tam tikras ūkinio, socialinio, kultūrinio pobūdžio funkcijas. Tarnautojai, dirbantys valstybės aparate (dar kitaip valstybės tarnybos sampratos suvokimas siaurąja prasme), atlieka tiesiogines funkcijas – valstybės vardu ir pavedimu. Šiame įstatyme yra įtvirtintos tokios principinės nuostatos: būtent, kad įstaigų ir organizacijų darbuotojai (išskyrus valstybės politikus (Lietuvos Respublikos Prezidentas, Seimo nariai, Ministras Pirmininkas ir ministrai) ir savivaldybių politikus (savivaldybių tarybų nariai)), kuriems atlyginimas mokamas iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, laikomi valstybės ar savivaldybių tarnautojais. Pagal tarnautojų pagrindinio darbo turinį ir pobūdį jie skirstomi į profesinius korpusus (mokytojų, policijos, teisėjų, medicinos darbuotojų, diplomatų, valdininkų ir t.t.).
Valstybės valdymo tarnybos tarnautojai sudaro profesinį valdininkų korpusą. Valdininkais nelaikomi tie tarnautojai, kurie atlieka ūkines-technines funkcijas, t.y. kurie aptarnauja darbovietės vidaus ūkį ir kurių veikla neturi įtakos institucijos veiklai pagal šios institucijos kompetenciją. Valdininkų sąraše nurodytų pareigybių tarnautojai valstybės valdymo institucijose yra valstybės valdininkai, savivaldybių valdymo struktūrose – savivaldybių valdininkai.Valdininkai šiame įstatyme skirstomi į “A” ir “B” lygius:“- “A” lygio valstybės valdininkai yra tarnautojai, paskirti Seimo, Prezidento, Vyriausybės ir kiti pareigybių sąraše nurodyti tarnautojai, padedantys valstybės politikams vykdyti savo funkcijas. Šių valdininkų tarnyba susieta su jų tiesioginių vadovų įgaliojimų trukme; – “B” lygio valstybės valdininkai yra tarnautojai, paskirti Seimo, Prezidento, Vyriausybės, jų struktūrinių padalinių, ministerijų, Vyriausybės įstaigų (departamentų, tarnybų, inspekcijų), prie ministerijų įsteigtų departamentų, tarnybų, inspekcijų, kitų valstybės valdymo institucijų, taip pat kiti pareigybių sąraše nurodyti tarnautojai. Šių valdininkų tarnyba nesusieta su juos paskyrusių institucijų įgaliojimų trukme”1.– “A” lygio savivaldybių valdininkai yra kontrolieriai, jų pavaduotojai ir kiti pareigybių sąraše nurodyti tarnautojai, padedantys savivaldybių politikams vykdyti savo funkcijas. Šių valdininkų tarnyba susieta su jų tiesioginių vadovų įgaliojimų trukme. – “B” lygio savivaldybių valdininkai yra Vietos savivaldos įstatymo nustatyta tvarka skiriami, taip pat kiti pareigybių sąraše nurodyti tarnautojai. Šių valdininkų tarnyba nesusieta su juos į pareigas paskyrusių institucijų įgaliojimų trukme.1999m. “Valstybės tarnybos įstatymas”
Viena iš 1999m. Valstybės tarnybos įstatymo rengimo priežasčių, pasak A.Lapinsko, buvo ta, kad Europos Komisijos nuomonėje pažymėta, jog Lietuvos administracinio valdymo pajėgumas yra nepakankamas, taip pat žmonėms pasitikėjimo nekelia valstybės tarnyba ir didelė valdininkų kaita, netinkama valstybės tarnybos darbuotojų darbo apmokėjimo sistema, dėl to trūksta kvalifikuotų valstybės tarnybos darbuotojų. “Iki įstatymo priėmimo galiojęs Valdininkų įstatymas nepadėjo pašalinti minėtų trūkumų, be to, jis reglamentavo tik mažos dalies (18 tūkst.) valstybės tarnautojų veiklą. O svarbu paminėti, kad asmenų, gaunančių darbo užmokestį iš valstybės ar savivaldybių biudžeto, yra apie 300 tūkstančių”2.Šis įstatymas turėjo tikslą: atitinkamai reglamentuoti viešojo administravimo valstybės tarnautojų teisinį statusą, kadangi iki šio įstatymo priėmimo tai nebuvo reikiamai reglamentuota, o buvo apibrėžiama atskirais teisės aktais, kurie kartais vienas kitam prieštaravo; taip pat valstybė turėjo uždavinį ne tik tiksliau sureguliuoti viešojo administravimo darbuotojų teisinį statusą, bet ir ugdyti juos. Tai yra atitinkamai juos parinkti, paskirstyti, kelti jų dalykinę kvalifikaciją, nustatyti jų tobulesnę atranką bei atsakomybę. Tuo pačiu reikia pasakyti, kad tai gana didelės apimties teisės aktas, smulkiai sureguliavęs daugelį klausimų, valstybės tarnybą traktavęs labai plačiai: ne tik institucijų pareigūnai, bet ir viešąsias paslaugas teikiantys subjektai (pvz., universiteto dėstytojas). Valstybės tarnautojais laikomi ir ūkines f-jas atliekantys subjektai: vairuotojai, valytojos. Šio Valstybės tarnybos įstatymo teisinis aspektas yra tas, kad valstybės tarnyba yra suprantama kaip administracinės, o ne civilinės teisės objektas. Iš to galima daryti logišką išvadą, ką ir įtvirtino šis įstatymas, kad su viešojo administravimo valstybės tarnautojais darbo sutartys nesudaromos. Darbo įstatymai bei kiti teisės aktai, reglamentuojantys darbo santykius ir socialines garantijas, valstybės tarnautojams galioja tiek, kiek jų tarnybos santykių ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Dar vienas svarbus momentas kalbant apie valstybės tarnybą yra tai, kad šis Valstybės tarnybos įstatymas aiškiai apibrėžia, kas yra karjera, valstybės tarnautojo karjera, kaip ji daroma, koks karjeros vystymosi mechanizmas. Ryšium su tuo V.Adomonis konferencijoje apie valstybės tarnybos reformą Lietuvoje išskiria du pagrindinius karjeros vystymosi elementus. Tai yra kilimas pareigose ir mobilumas valstybės tarnyboje. “Kilimas pareigose – tai procedūra, kada valstybės tarnautojas gali konkurso būdu pretenduoti į vienu laipsniu aukštesnę pareigybę ir, įrodęs, kad jis yra geriausias iš pretendentų, ją užimti. Mobilumas valstybėje yra tai, kad valstybės tarnautojas gali konkurso būdu pretenduoti į to paties laipsnio pareigybę kitoje institucijoj ar įstaigoje. Jeigu jis mato, kad, tarkime, toje institucijoje ar įstaigoje, kur jis dirba, karjeros perspektyvų nėra, jis turi galimybę pasislinkti horizontaliai į kitą lygį ir kopti karjeros laiptais kitur”3. Tokie yra šiame įstatyme pateikti karjeros vystymo elementai. Ir akivaizdu, kad pats stojimas į valstybės tarnybą ir kopimas karjeros laiptais yra paremtas konkurencija. Tai galima sakyti tuo pačiu yra pagrindinis dalykas, kuris užtikrina valstybės tarnybos kokybę ir jos profesionalumą.
2002m. balandžio 23 d. priimta nauja Valstybės tarnybos įstatymo redakcija. Pirmiausia reikia pasakyti, kad tai buvo trečiasis bandymas reguliuoti valstybės tarnybos santykius nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Nors pagal 1999 m. liepos mėnesį priimtą Valstybės tarnybos įstatymą Vyriausybė dar neparuošė visų poįstatyminių aktų, tačiau Seimas net 13 kartų per šį laikotarpį keitė Valstybės tarnybos įstatymą. “Ir štai dabar turime visai naują “Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymą”, kuris pagal Vyriausybės programą, patvirtintą Seime 2001 m. liepos 12 d. nutarimu “sudarys sąlygas suformuoti profesionalių valstybės tarnautojų korpusą, kuris užtikrins valstybės valdymo institucijų ir savivaldybių darbo tęstinumą, politinį neutralumą, efektyvumą, viešumą, aukštą teikiamų paslaugų kokybę ir atsakomybę už savo priimtus sprendimus”4.Naujoje Valstybės tarnybos įstatymo redakcijoje pakeistas valstybės tarnybos teisinių santykių reguliavimo mechanizmas, tame tarpe ir valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistema, įvedama valstybės tarnautojų atestavimo tvarka, taip pat naujos valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo pareigybės kategorijos bei klasės, kurios paskatins valstybės tarnautojus ne tik siekti aukštesnių pareigų valstybės tarnyboje, bet ir nuolat kelti kvalifikaciją. Darbo užmokestis valstybės tarnautojams nuolat kis, priklausomai nuo jų kategorijos bei klasės. Valstybės tarnautoją per kalendorinius metus vertins tiesioginis valstybės tarnautojo vadovas.Ryšium su nauja Valstybės tarnybos įstatymo redakcija galima paminėti, kad, 2002m. Balandžio 9d. ir 11d. Seimo plenariniame posėdyje buvo svarstomas Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo projektas (nauja redakcija). Liberalų frakcijos poziciją pristatė E.Masiulis ir K.Rimšelis.E.Masiulio teigimu, šiame įstatymo projekte galima įžvelgti ir tam tikrų teigiamų aspektų: atsisakoma valstybės tarnybos rezervo, supaprastinami karjeros tarnautojų tarpusavio santykiai, jų santykiai su vadovybe. Visgi nauja įstatymo redakcija yra skirta vien tik valdininkams neįrašant kitų kategorijų, kurios gauna atlyginimą iš biudžeto, iš mokesčių mokėtojų pinigų, t.y. pedagogai, medikai, kitos profesinės grupės. E.Masiulio teigimu, tai yra kritikuotinas dalykas. Kritikuotina taip pat yra atlyginimų sistema. Pagal naująjį projektą visiškai neaišku kiek kas gauna, už ką gauna, neaiški darbo užmokesčio skaičiavimo sistema. Dar didesnis pavojus yra tas, jog Vyriausybė nori įgyti teisę pati tvirtinti valstybės tarnautojų pareigybinius aprašymus ir kategorijas, t.y. koeficientus, perimti darbo užmokesčio skaičiavimą į savo rankas. E.Masiulio nuomone, valstybės mokami atlyginimai turėtų būti Seimo objektas ir būtent Seime turi būti tvirtinamos kategorijos ir konkretūs koeficientai, o ne perduotos šios teisės Vyriausybei.K.Rimšelio teigimu, Valstybės tarnybos įstatymo naujoje redakcijoje yra tam tikrų teigiamų dalykų. Visų pirma, pritarta opozicijos pasiūlymui, jog stojant į valstybės tarnybą nebūtų reikalaujamas darbo stažas valstybės tarnyboje – tai suteiks galimybę patekti jauniems specialistams, baigusiems magistratūrą ir turintiems universitetinį išsilavinimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad atsisakyta pakaitinių darbuotojų, kurie priimami be konkurso, iki bus suorganizuotas konkursas tam tikroms pareigoms užimti. Tai užkirs galimybę be konkurso priimtam asmeniui, personaliai jam suformuoti konkurso sąlygas. Bet vis dėlto, anot K.Rimšelio, kritikuotina yra vertinimo sistema ir tai, kad įvedamos trys valstybės tarnautojų klasės. Tuo pačiu metu vienas valstybės tarnautojas, gaudamas tam tikrą kategoriją ir eidamas panašias pareigas, gali būti trečios klasės valstybės tarnautojas, o kitas – aukščiausios, pirmos klasės valstybės tarnautojas, todėl bus susiduriame su pavadavimo problema.Beje, galima paminėti, jog Seimo pirmininkas A.Paulauskas pasiūlė įtraukti į Valstybės tarnybos įstatymą 8 politikų ir valstybės tarnautojų etikos principus: pagarbą žmogui ir valstybei, teisingumą, nesavanaudiškumą, padorumą, nešališkumą, atsakomybę, viešumą ir pavyzdingumą. Ir nors šie principai liberalų buvo vertinami kritiškai, visgi jie buvo įtraukti į naujos redakcijos Valstybės tarnybos įstatymą (3 straipsnis).Šiame įstatyme valstybės tarnyba traktuojama taip:” tai teisinių santykių, atsirandančių įgijus valstybės tarnautojo statusą, jam pasikeitus ar jį praradus, taip pat atsirandančių dėl valstybės tarnautojo viešojo administravimo veiklos valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje įgyvendinant tam tikros valstybės valdymo srities politiką ar užtikrinant jos įgyvendinimo koordinavimą, koordinuojant tam tikros valstybės valdymo srities įstaigų veiklą, paskirstant finansinius išteklius ir kontroliuojant jų panaudojimą, atliekant auditą, priimant ir įgyvendinant teisės aktus, valstybės ir savivaldybės institucijų ar įstaigų sprendimus viešojo administravimo srityje, rengiant ar koordinuojant teisės aktų, sutarčių ar programų projektus ir teikiant dėl jų išvadas, valdant personalą arba turint viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldžių asmenų atžvilgiu, visuma”5.
Būtina aptarti, kokia valstybės tarnautojų klasifikacija pateikiama šiame įstatyme. Taigi valstybės tarnautojų pareigybės skirstomos į:1) Karjeros. Tai valstybės tarnautojas, priimtas į pareigas neterminuotam laikui ir turintis galimybę valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka įgyvendinti teisę į karjerą valstybės tarnyboje.2) Politinio (asmeninio) pasitikėjimo. Tai valstybės tarnautojas, priimtas į pareigas jį priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos įgaliojimų laikui. 3) Įstaigų vadovų. Tai valstybės tarnautojas, konkurso būdu ar politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu priimtas vadovauti valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai. 4) Pakaitinių. Tai valstybės tarnautojas, pakeičiantis laikinai negalintį eiti pareigų karjeros valstybės tarnautoją.
Valstybės tarnautojų atribojimas nuo kitų darbuotojų: dirbančių pagal darbo sutartį, paprastų darbininkų, pareigūnų, viešųjų įstaigų vadovų
Valstybės tarnautojai – tai valstybinės valdžios reprezentantai, kurių teisės ir pareigos yra įtvirtintos Valstybės tarnybos įstatyme. Taigi šie subjektai nėra paprasti tarnautojai, dirbantys savo asmeniniais tikslais ir interesais, kadangi jų veikla yra susijusi su valstybės uždavinių realizavimu, tam tikrų valstybės funkcijų vykdymu. Jie galima sakyti tarnauja visuomenei teikdami svarbias paslaugas, užtikrindami savo veikla efektyvų valstybės aparato funkcionavimą ir kiekvieno Lietuvos gyventojo teisę kuo paprasčiau ir operatyviau įgyvendinti subjektines tieses, patenkinti teisėtus interesus, gauti kokybiškas viešąsias paslaugas. Ryšium su ypatingu valstybės tarnautojų statusu ir paprastais darbuotojais reikia pasakyti, kad darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis ir gaunantiems darbo užmokestį iš valstybės ir savivaldybių biudžetų ir valstybės pinigų fondų, Valstybės tarnybos įstatymas netaikomas. Darbo sutarties įstatymas įtvirtina tokį darbo sutarties apibrėžimą: “Darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas nustatytai vidaus darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymuose, kolektyvinėje sutartyje, kituose norminiuose aktuose ir šalių susitarimu”6.O būtent darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Siekiant išryškinti valstybės tarnautojų skiriamuosius bruožus, pavyzdžiui, lyginant juos su paprastais darbininkais, reikia paanalizuoti abiejų veiklos pobūdžio ypatumus. Ryškiausias tarp jų pastebimas skirtumas – protinis ir fizinis darbas. Skirtingas valstybės tarnautojo ir asmens, dirbančio fizinį darbą, veiklos turinys – skiriasi veiklos poveikio objektai (darbininko – gamtos, materialaus pasaulio objektai, o valstybės tarnautojo darbo objektas – žmonės, jų elgesys, veiksmai). Taip pat skiriasi jų veiklą reguliuojančios normos (darbininko veiklą reguliuoja techninės normos, o valstybės tarnautojo – socialinės, tesinės). Skirtumas taip pat pasireiškia ir veiklos teisiniais rezultatais. Valstybės tarnautojo veiksmai sukelia teisines santykius, o darbininko veiklos procese teisiniai santykiai neatsiranda. Dar reikia paminėti, kad priimant į valstybės tarnybą yra nustatyti tam tikri priėmimo būdai, specialūs reikalavimai, taip pat yra atsižvelgiama į asmenines ir politines savybes, taigi ne bet kuris asmuo gali būti valstybės tarnautoju.Beje, reikia paminėti, kam nėra taikomas valstybės tarnybos įstatymas: netaikomas statutiniams valstybės tarnautojams. Statutiniams valstybės tarnautojams Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai ar Diplomatinės tarnybos įstatymas, išskyrus Valstybės tarnybos įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką. Taip pat Valstybės tarnybos įstatymas netaikomas: 1) valstybės politikams – asmenims, įstatymų nustatyta tvarka išrinktiems ar paskirtiems į Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko, Seimo nario, Ministro Pirmininko, ministro, savivaldybės tarybos nario, savivaldybės mero, savivaldybės mero pavaduotojo pareigas;
2) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir kitų teismų teisėjams, prokurorams; 3) Lietuvos banko valdybos pirmininkui, jo pavaduotojams, valdybos nariams ir kitiems Lietuvos banko tarnautojams;4) Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtiems valstybės institucijų ir įstaigų vadovams, kitiems Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtiems valstybės pareigūnams. Valstybės saugumo departamento generaliniam direktoriui, jo pavaduotojams bei Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriui ir jo pavaduotojams taikomos Valstybės tarnybos įstatymo VI skirsnio nuostatos (dėl darbo užmokesčio);
5) Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtiems valstybinių (nuolatinių) komisijų ir tarybų pirmininkams, jų pavaduotojams ir nariams, taip pat pagal specialius įstatymus įsteigtų komisijų, tarybų, fondų valdybų pirmininkams ir nariams;6) profesinės karo tarnybos kariams;7) valstybės ir savivaldybių įmonių darbuotojams;8) viešųjų įstaigų darbuotojams;9) darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis ir gaunantiems darbo užmokestį iš valstybės ir savivaldybių biudžetų ir valstybės pinigų fondų.Taigi reikia pasakyti, kad Valstybės tarnybos įstatyme yra konkrečiai įvardinti subjektai, kuriems nėra taikomas šis įstatymas, ir yra aišku, kad naujoje Valstybės tarnybos įstatymo redakcijoje susiaurinamas valstybės tarnautojų ratas. Kadangi galima paminėti, kad, pavyzdžiui, viešųjų įstaigų darbuotojai, pedagogai, medikai, kurie ankščiau buvo laikomi valstybės tarnautojais, pagal dabar galiojantį Valstybės tarnybos įstatymą jau nebėra priskiriami prie valstybės tarnautojų. Taigi, pavyzdžiui, dėstytojo statusą dabar reglamentuoja Darbo sutarties įstatymas, Darbo kodeksas. Panašiai yra ir, pavyzdžiui, su prokurorais, kurie nors ir yra laikomi pareigūnais, bet visgi nėra valstybės tarnautojai. Visų pirma, lyginant prokurorus su valstybės tarnautojais, reikia pasakyti, kad skiriasi jų priėmimo tvarka. Prokuratūros pareigūnų, ta tarpe prokurorų, prokurorų pavaduotojų, tardytojų ir jų padėjėjų, priėmimo į tarnybą ir atleidimo iš jos tvarką reglamentuoja Tarnybos Lietuvos Respublikos prokuratūroje statutas. Prokuratūros pareigūnams taip pat yra numatyti reikalavimai stojant į tarnybą prokuratūrą: pilietybė, atitinkamas išsilavinimas, fiziniai duomenys, intelektinės ir moralinės savybės. Taip pat galima paminėti, kad asmenys, pareiškę norą tarnauti prokuratūroje, privalo pasitikrinti sveikatos būklę ir pateikti medicinos išvadą apie tinkamumą tarnybai. Taigi yra aišku, kad būtent stojantieji į tarnybą prokuratūroje turi atitikti specialius, šiai profesijai būtinus reikalavimus. Prokuratūros pareigūnai kaip ir valstybės tarnautojai yra atestuojami ir jiems yra skiriamos drausminės nuobaudos (valstybės tarnautojams – tarnybinės nuobaudos). Beje, reikia pasakyti, kad valstybės tarnautojų kategorijai ir toliau bus priskiriami ir statutiniai pareigūnai. Jiems Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos bus taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai ar Diplomatinės Tarnybos įstatymas. Tačiau statutiniams valstybės tarnautojai, tarp jų ir diplomatams, Valstybės tarnybos nustatyta darbo apmokėjimo tvarka yra privaloma.
Valstybės tarnautojų kategorijos
Konstitucinės asmenų garantijos stoti į valstybės tarnybą
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1-ąją dalį piliečiai turi teisę lygiomis dalimis stoti į valstybinę tarnybą. Jei atitinka visas įstatyme nustatytas sąlygas (pavyzdžiui, sveikatos ir kitas), tai pretenduojant nei vienam iš jų negali būti keliami papildomi reikalavimai. Piliečiai nėra lygūs ta prasme, kad turi atitikti tam tikrus reikalavimus, tai yra tam tikra diskriminacija. Apskritai diskriminacija gali būti pozityvi ir negatyvi. Pozityvi diskriminacija – tai apribojimai nustatyti objektyviai juos pagrindžiant, tai yra, kai jie yra objektyviai pagrįsti. Sąlygos stojimui į valstybės tarnybą yra pozityvi diskriminacija, nes juos lemia valstybės tarnybos pobūdis, paskirtis, vieta socialiniame gyvenime. Negatyvi diskriminacija – kai pilietis norėdamas pasinaudoti viena teise – stoti į valstybės tarnybą, turi paneigti kitą teisę – nuosavybės neliečiamumas (Valdininkų įstatymo 22 straipsnis). Beje, reikia pasakyti, kad dėl apribojimų (pozityvi ar negatyvi diskriminacija) objektyvumo galima kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Valstybės tarnautojų priėmimas į tarnybą
Asmuo, priimamas į valstybės tarnautojo pareigas, turi atitikti šiuos bendruosius reikalavimus:1) turėti Lietuvos Respublikos pilietybę; 2) mokėti lietuvių kalbą;3) būti ne jaunesnis kaip 18 metų ir ne vyresnis kaip 62 metų ir 6 mėnesių;4) turėti to lygio valstybės tarnautojo pareigoms eiti būtiną išsilavinimą.
(Reikalavimas būti ne vyresniam kaip 62 metų ir 6 mėnesių netaikomas politinio (asmeninio) pasitikėjimo ir pakaitiniams valstybės tarnautojams).Taip pat svarbu paminėti, kas negali būti priimtas į valstybės tarnybą:“1) įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl sunkaus nusikaltimo ar nusikaltimo valstybės tarnybai padarymo ir turintis neišnykusį ar nepanaikintą teistumą;
2) kurio teisę eiti valstybės tarnautojo pareigas yra atėmęs teismas;3) kurio sutuoktinis, artimasis giminaitis ar svainystės ryšiais susijęs asmuo eina valstybės tarnautojo pareigas valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, jeigu jie pagal einamas pareigas būtų susiję tiesioginio pavaldumo santykiais; 4) įstatymų nustatyta tvarka pripažintas neveiksniu; 5) kuris yra įstatymų nustatyta tvarka uždraustos organizacijos narys; 6) kitais įstatymų nustatytais atvejais”7.Be to, į valstybės tarnautojo pareigas priimami asmenys turi atitikti specialius reikalavimus, nustatytus pareigybės aprašyme.Į karjeros valstybės tarnautojo pareigas priimama:1) konkurso būdu;2) be konkurso.Asmuo, konkurso būdu priimamas į karjeros valstybės tarnautojo pareigas, egzaminuojamas raštu (testas) ir žodžiu (pokalbis). Pokalbio metu patikrinami asmens gebėjimai atlikti valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Į karjeros valstybės tarnautojo pareigas priimamam asmeniui netaikomas reikalavimas turėti valstybės tarnybos stažą, išskyrus kitų įstatymų nustatytus atvejus. Be konkurso į laisvas karjeros valstybės tarnautojo pareigas gali būti priimami Valstybės tarnybos įstatyme nurodyti asmenys. Jeigu tokių asmenų yra du ir daugiau, jie egzaminuojami žodžiu (pokalbis). Valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo ar kolegiali valstybės ar savivaldybės institucija gali skelbti konkursą dėl priėmimo į karjeros valstybės tarnautojo pareigas, jeigu informaciją apie atsilaisvinusias karjeros valstybės tarnautojo pareigas pateikė valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančiai įstaigai ir per 7 darbo dienas nuo pateikimo dienos negavo iš jos informacijos tam tikrus asmenis. Šie asmenys turi būti priimti, jei atitinka pareigybės aprašyme nustatytus reikalavimus.
Į karjeros valstybės tarnautojo pareigas priima:1) Seimo kanceliarijoje – Seimo kancleris;2) Respublikos Prezidento institucijoje – Respublikos Prezidentas ar jo įgaliotas asmuo;3) Vyriausybės atstovą Europos žmogaus teisių teisme – Vyriausybė;4) valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose – tų institucijų ir įstaigų vadovai;5) Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme, Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme – teismo kancleris, o teismo kanclerį – teismo pirmininkas;6) Kituose teismuose – teismo pirmininkas.
Į politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigas priimama be konkurso valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos pasirinkimu. Į šias pareigas priimama ne ilgesniam kaip asmenį į pareigas priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos įgaliojimų laikui.
Į politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigas priima:1) Seimo Pirmininko, Seimo Pirmininko pavaduotojų politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus – Seimo Pirmininkas, Seimo Pirmininko pavaduotojai ar jų įgalioti asmenys;2) Respublikos Prezidento institucijoje – Respublikos Prezidentas ar jo įgaliotas asmuo;3) Ministro Pirmininko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus – Ministras Pirmininkas ar jo įgaliotas asmuo;4) ministerijoje – ministras;5) apskrities viršininką ir jo pavaduotoją – Vyriausybė;6) savivaldybės institucijose – savivaldybės meras.
Į įstaigų vadovų pareigas priimama konkurso būdu ar įstatymų nustatytais atvejais politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu. Asmuo, konkurso būdu priimamas į įstaigos vadovo pareigas, egzaminuojamas raštu (testas) ir žodžiu (pokalbis). Pokalbio metu patikrinami asmens gebėjimai atlikti valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas.
Pakaitiniai valstybės tarnautojai priimami į pareigas be konkurso. Pakaitiniai valstybės tarnautojai priimami į laikinai negalinčio eiti karjeros valstybės tarnautojo pareigas ir jas eina tol, kol sugrįžta negalėjęs eiti pareigų karjeros valstybės tarnautojas, bet ne ilgiau kaip trejus metus.
Išskyrimo valstybės tarnautojų į kategorijas reikšmė ir kategorijų rūšys
Visų pirma, galima paminėti, kad jau stojant į valstybės tarnybą asmuo turi atitikti tam tikrus reikalavimus (pavyzdžiui, pilietybės, išsilavinimo, amžiaus cenzas). Taigi yra aišku, jog bet kuris asmuo, neatitinkantis nustatytų reikalavimų, kurie yra būtini stojant į valstybės tarnybą, netaps valstybės tarnautoju. O kai jau asmuo yra priimtas į valstybės tarnybą, jis turi priklausyti vienai iš Valstybės tarnybos įstatyme nurodytų pareigybių (karjeros, politinio (asmeninio) pasitikėjimo, įstaigų vadovų, pakaitinių), kurios tuo pačiu dar yra 3 lygių (“A”, “B”, “C”) ir vienai iš valstybės tarnautojų kategorijų (20 kategorijų). Valstybės tarnautojų pareigybių skyrimas remiasi kiekvienos iš valstybės tarnautojų pareigybių skirtingomis atliekamomis funkcijomis ir priėmimu į valstybės tarnybą. Valstybės tarnautojų pareigybių lygių skyrimo pagrindas galima sakyti, kad yra valstybės tarnautojo įgytas išsilavinimas (“ “A” lygio – pareigybės, kurioms būtinas aukštasis universitetinis arba jam prilygintas išsilavinimas; “B” lygio – pareigybės, kurioms būtinas ne žemesnis kaip aukštasis neuniversitetinis arba jam prilygintas išsilavinimas; “C” lygio – pareigybės, kurioms būtinas ne žemesnis kaip vidurinis išsilavinimas ir įgyta profesinė kvalifikacija”8).
Valstybės tarnautojų pareigybės taip pat dar yra skirstomos į 20 kategorijų. Aukščiausia yra 20 kategorija, žemiausia – 1 kategorija. Taigi ryšium su tuo reikia pasakyti, kad valstybės tarnautojų išskyrimas į kategorijas turi reikšmės ne tik tam tikros valstybės tarnautojo pareigybės kvalifikacijai, bet ir konkretiems valstybės tarnautojų atlyginimams. Beje, reikia paminėti ir tai, kad kategorijos nustatomos visiems valstybės tarnautojams. Valstybės tarnybos įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje (2002 0423, įstatymo Nr. IX – 855 redakcija) numatyta, kad “valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientus priskiria valstybės tarnautojų pareigybių kategorijoms valstybės tarnybos įstatymo priedėlis”, kuriame yra numatytos Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų ir pareiginių algų koeficientai (minimalios mėnesinės algos dydžiais). Pavyzdžiui, 20 kategorijos valstybės tarnautojo pareiginės algos koeficientas yra 13,0, o 1 kategorijos valstybės tarnautojo pareiginės algos koeficientas – 2,35. Taigi iš šios nors ir trumpos kategorijų išskyrimo analizės galima padaryti išvadą, kad naujas valstybės tarnybos darbo apmokėjimas pagal atitinkamą valstybės tarnautojo kategoriją, paskatins valstybės tarnautojus siekti aukštesnių pareigų valstybės tarnyboje, kelti savo kvalifikaciją, tuo pačiu tobulinti darbo įgūdžius ir, be abejo, gerai atlikti savo pareigas. Kadangi yra aišku, kad darbo užmokestis valstybės tarnautojams nuolat kinta, priklausomai nuo jų kategorijos. Beje, Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnyje yra nurodoma pagal ką nustatoma pareiginė alga valstybės tarnautojams. Taigi pareiginė alga nustatoma pagal valstybės tarnautojo pareigybės kategoriją ir ji yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Dar galima pasakyti, kad vienas iš priedų, kuris yra mokamas valstybės tarnautojams papildomai prie pareiginės algos yra už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją. Kalbant apie valstybės tarnautojų kategorijas galima taip pat paminėti, kad Valstybės tarnybos įstatymo 20 straipsnyje yra reglamentuotas karjeros valstybės tarnautojų tarnybinis kaitumas. Kai yra laisvos karjeros valstybės tarnautojo pareigos, karjeros valstybės tarnautojas jo prašymu gali būti perkeltas į kitas tos pačios ar žemesnės kategorijos pareigas toje pačioje ar kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje. Taip pat gali būti sukeistos dviejų tos pačios kategorijos karjeros valstybės tarnautojų pareigos, jeigu jie to prašo. Karjeros valstybės tarnautojas gali būti perkeltas į kitas pareigas šiais 2 atvejais, jei jis atitinka pareigybės aprašyme nustatytus specialius reikalavimus.
Valstybės tarnautojai užsienio valstybėse
Valstybės tarnyba užsienio demokratinėse valstybėse turi atitinkamus demokratijai bendrus būdingus bruožus. Beje, reikia turėti omenyje ir tai, kad valstybės tarnybos teisinis sureguliavimas įvairiose valstybėse skiriasi. Taigi lyginamojoje administracinėje teisėje, atsižvelgiant tiek tam tikrus bendrus būdingus bruožus, tiek ir į skirtumus, demokratinių valstybių valstybės tarnybų teisinis sureguliavimas klasifikuojamas įvairiais aspektais. Galima paminėti tokį pagrindinį valstybės tarnautojo pareigų skirstymą į kategorijas:“1) pareiga traktuoti darbą valstybės įstaigoje kaip viešąją tarnybą, atliekamą paisant konstitucinių vertybių ir įstatymų;2) pareiga garantuoti, kad valstybės tarnyba bus apolitiška ar neutrali;3) pareiga veikti bešališkai, suprantama kaip objektyvus ir deramas užduočių vykdymas;4) pareiga administracines užduotis atlikti profesionaliai”9. Demokratinėse valstybėse valstybės tarnautojų politinio neutralumo siekiama paprastai įstatymuose nustatant tam tikrus apribojimus, pavyzdžiui, draudimas vadovautis savo politiniais požiūriais sprendžiant profesinius klausimus (visose demokratinėse šalyse), draudimas dalyvauti streikuose (Italijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje), draudimas dalyvauti politinės manifestacijose (Anglijoje, Italijoje, Vokietijoje), draudimas skelbti politines pažiūras atliekant tarnybines pareigas (Anglijoje, Italijoje, JAV, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje). Taip pat siekiant, kad būtų užtikrintas visokeriopas pareigų vykdymas, ribojamos ir kai kurios kitos valstybės tarnautojų pilietinės teisės (pavyzdžiui, susivienijimų teisė, teisė užimti pareigas ir vykdyti funkcijas politinėse partijose), nustatoma pareiga tam tikromis aplinkybėmis elgtis pasiaukojamai. Svarbu ir tai, kad daugelio valstybių administracinės teisės doktrinoje ypač pabrėžiama tai, kad kilus ginčui tarp administracijos ir valstybės tarnautojo pastarojo teisės turėtų būti ginamos laikantis teisminių procedūrų.
IšvadosVisų pirma, apibendrinant valstybės tarnybos instituto teisinę reikšmę, reikia pradėti nuo Konstitucijos – pagrindinio valstybės teisės akto. Taigi pagal Lietuvos Konstituciją, valstybės įstaigos tarnauja žmonėms. O tai reiškia, kad ir visa Valstybės tarnyba, kaip institucija, pirmiausia tarnauja Lietuvos žmonėms. Kita vertus, tai yra institucija, per kurią kiekviena valdžia įgyvendina savo politinius siekius. Žinoma, kad standartinio Europos šalių ar apskritai bendro visiems valstybės tarnybos modelio nėra. Kiekviena šalis, ne išimtis ir Lietuva kuria savo šalies valstybės tarnybos modelį, paremtą turimu kultūriniu, politiniu ir teisiniu palikimu. Konkrečiai Lietuvos valstybės tarnybos kūrimą lėmė dviejų laikmečių, dviejų visiškai skirtingų epochų palikimas ir tradicijos. Tai Tarpukario Lietuvos valstybės tarnybos tradicijos, besiremiančios “profesionalios biurokratijos” tarnavimu stipriai tautinei valstybei. Taip pat galima paminėti, kad mes turime patirtį, reikšmingą valstybės tarnybai, kai valstybės tarnyba buvo pajungta vienai partijai. Tai yra sovietmečio įpročiai, kai valstybės tarnyba buvo laikoma vienos partijos nuosavybe ir įrankiu. Apskritai, valstybės tarnybos politizavimas yra viena iš postkomunistinių šalių valstybės tarnybos bruožų. Ir tai, be abejo, daro ją nestabilią, kenkia jos kokybei ta prasme, kad sukelia žmonių nepasitikėjimą ir nepagarbą valstybės tarnybai ir visai valstybei. Pats pirmas mūsų valstybei reikšmingas teisės aktas, sureguliavęs valstybės tarnybos teisinius santykius, yra 1995m. priimtas ir įsigaliojęs Valdininkų įstatymas. Tai buvo svarbus žingsnis padaręs pradžią nepriklausomos Lietuvos valstybės tarnybos teisinei bazei, bet visgi jis pasižymėjo daugybe trūkumų. Jo teisėtumas ne kartą buvo sprendžiamas ir Konstituciniame Teisme. Taigi ryšium su tuo 1999m. buvo priimtas naujas Valstybės tarnybos įstatymas. Visai naujas šio įstatymo teisinis aspektas buvo tas, kad valstybės tarnyba yra suprantama kaip administracinės, o ne kaip civilinės teisės objektas. Dar reikia pasakyti, kad šis įstatymas valstybės tarnybą traktavo labai plačiai: ne tik asmenys, turintys administracinius įgaliojimus, bet ir teikiantys viešąsias paslaugas. Ir 2002m. buvo priimta nauja Valstybės tarnybos įstatymo redakcija, kuri iš esmės susiaurino valstybės tarnautojų ratą: tik asmenys, turintys administracinius įgaliojimus, ir galintys duoti privalomus nurodymus kitiems subjektams. Svarbu paminėti, kad yra numatytos valstybės tarnautojų pareigybės, jų lygai ir kategorijos. Kategorijos ir lygiai turi būti nustatyti atsižvelgiant į atliekamas funkcijas, kurios suponuoja tam tikram atsakomybės lygį. Kaip jau buvo minėta, valstybės tarnautojų kategorijos yra reikšmingos ne tik valstybės tarnautojų kvalifikacijos kėlimui, bet ir konkretiems valstybės tarnautojų atlyginimams. Kadangi naujoje Valstybės tarnybos įstatymo redakcijoje yra numatyta nauja valstybės darbo apmokėjimo tvarka, kuri nustato, kad valstybės tarnautojų atlyginimai gali kilti priklausomai nuo jų kategorijos. Taigi patys valstybės tarnautojai yra motyvuoti kelti savo kvalifikaciją, tobulinti įgūdžius, teisingai atlikti savo pareigas. O tai yra labai svarbu visai visuomenei, kadangi užtikrinamas efektyvus valstybės aparato funkcionavimas ir kiekvieno Lietuvos valstybės piliečio viešųjų kokybiškų paslaugų suteikimas bei teisėtų lūkesčių patenkinimas.Taigi ryšium su tuo galima apibendrintai teigti, kad Lietuvos integracijai į Europos Sąjungą vienas iš būtinų reikalavimų, tai yra administraciniai gebėjimai tikrai nėra užmiršti, nes Lietuvoje pakankamai intensyviai yra kuriama modernių valstybių reikalavimus atitinkanti valstybės tarnyba. Kadangi yra aišku, kad esminė sąlyga valdymo reformai Lietuvoje įgyvendinti yra profesionali valstybės tarnyba, grindžiama atsakomybe ir viešumu.Literatūros sąrašas
Norminiai aktai:1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. – Vilnius, 1993.2. Lietuvos Respublikos valdininkų įstatymas. “Valstybės Žinios”, 1995. Nr. 33 – 759. 3. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas. (”Valstybės Žinios”, 1999. Nr. 66 –2130; nauja įstatymo redakcija, “Valstybės Žinios”, 2002. Nr. 45- 1708 (2002m. liepos 1 d. redakcija)).4. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas. “Valstybės Žinios”, 1999. Nr. 60 – 1945.5. Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymas. “Valstybės Žinios”, 2001. Nr. 55 – 1945.
6. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas. “Valstybės Žinios”, 2000. Nr. 103 – 3259. 7. Lietuvos Respublikos įstatymas “Dėl tarnybos Lietuvos Respublikos prokuratūroje statuto patvirtinimo”. “Valstybės Žinios”, 1995. Nr. 15 – 345. 8. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000m. birželio 19d. nutarimas Nr. 693 “Dėl Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos patvirtinimo ir valstybės tarnybos valdymo funkcijų”. “Valstybės Žinios”, 2001. Nr. 12 – 348. 9. 2002m. birželio 24d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 966 “Dėl priėmimo į valstybės atrnautojo pareigas tvarkos patvirtinimo”. “Valstybės Žinios”, 2002. Nr. 65 – 2654.10. 2002m. birželio 17d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 909 “Dėl valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų vertinimo tvarkos bei valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo kriterijų”.”Valstybės Žinios”, 2002. Nr. 60 – 2470.11. 2002m. rugpjūčio 10d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1255 “Dėl valdininkų registro reorganizavimo į valstybės tarnautojų registrą ir valstybės tarnautojų registro nuostatų patvirtinimo”. 12. 2002 m. liepos 10 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1103 “Dėl apskričių viršininkų ir jų pavaduotojų pareigybių kategorijų nustatymo”.13. 2002 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės Nr. 1193 “Dėl valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus pareigybės priskyrimo lygiui ir kategorijai”.14. 2002 m. gegužės 20 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 684 “Dėl ministro pirmininko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Vyriausybės kanceliarijos, Ministerijų, Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo”.15. 2002m. birželio 27d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. IX – 992 “Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Lietuvos Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, nacionalinės teismų administracijos, tesimų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo”. 16. Ministro pirmininko potvarkis 2002 liepos 1d. Nr. 135 “Dėl Lietuvos Respublikos Ministro pirmininko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų priskyrimo lygiams ir kategorijoms”. 17. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997m. gegužės 6 d. nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos valdininkų įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai”. “Valstybės Žinios”, 1997. Nr. 4 – 977. 18. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 1998m. kovo 10d. nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos valdininkų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai”. “Valstybės Žinios”, 1998. Nr. 25 – 650.Specialioji literatūra:
1. Viešasis administravimas Lietuvoje: profesionalumo ir efektyvumo paieškos. Konferencijos protokolai. Dr. V.Adomonis “ Valstybos tarnybos reforma Lietuvoje”, 1999.2. Viešojo administravimo reforma Lietuvoje. Konferencijos protokolai. Dr.V. Adomonis “Valstybės tarnybos reforma: teisinės bazės ir mokymo sistemos kūrimas”, 1998.3. A.Bartkevičius “Valstybės tarnybos darbo apmokėjimo sąlygų pasikeitimai” // Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos, 2002 gegužės 20d. , pirmadienis. Nr. 19 (211). 4. P. Kuconis, V. Nekrošius “Teisėsaugos institucijos”, Justitia. Vilnius, 2001. 5. A. Lapinskas “Apie valstybės tarnybą” hpp://ic.lms.lt/ml/204/tarnyba.htm – 7k6. K. Lapinskas, P. Petkevičius “Tarybinė administracinė teisė”, Vilnius, “Mintis”, 1980.7. P. Petkevičius “Administracinė atsakomybė”, Vilnius, 1996.8. V. Tiažkijus, R.Petravičius, G.Bužinskas “Darbo teisė”, 1999.9. Lietuvos politinės sistemos studijų šaltiniai, Vilniaus universiteto leidykla, 1997.10. “Valstybės tarnybos įstatymas kalamas prie kryžiaus” // Justitia. 1999m. Nr. 5 – 6.11. “Nusikaltimai valstybės tarnybai: įstatynų reformos fiasko” // Teisės problemos, 1996.12. I. Petraitienė “Vėl naujas Valstybės tarnybos įstatymas” // www.lpss.lt/news/ article.php/id=471.13. S. Pivoras “Atlyginimai – vienintelis valstybės tarnybos reformos tikslas?” // www.veidas.lt/lt/leidinys.nr.full/3d806a003f7af.14. “Svarbiausi viešojo valdymo reformos žingsniai” // www.tslk.lt/tsz//55/reforma.html.15. “Kaip bus apmokamas valstybės tarnybos darbas” // Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos, 2002 liepos 1 d., pirmadinis. Nr. 25 (217).16. Balandžio 9d. ir 11d. Seimo plenarinio posėdžio protokolas. Buvo svarstomas Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo projektas (nauja redakcija). Liberalų frakcijos poziciją pristatė Eligijus Masiulis ir Klemensas Rimšelis. // www.lls.lt/lls_naujienos_pareiškimai_iac_020408.html.