VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO SISTEMA LIETUVOJE

VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO SISTEMA LIETUVOJE
TURINYS

I. Socialinio draudimo atsiradimas, esmė ir panaudojimas.

1. Valstybinis ir privatus socialinis draudimas.

2. Valstybinio socialinio draudimo pensijos.

3. Pensijų schemos.

II. Lietuvos pensijų reformos pagrindiniai aspektai ir problemos.

III. Socialinio draudimo sistemos plėtra Lietuvoje.

1. Papildomo nevalstybinio socialinio draudimo sukūrimas.

Išvados.

Literatūros sąrašas.

I. Socialinio draudimo atsiradimas, esmė ir panaudojimas.

Nors pagalbos neturtingiems bei sergantiems idėja lydėjo žmoniją visais jos vystymosi etapais, tačiau socialinis draudimas atsirado palyginus visai neseniai. Socialinio draudimo idėja pradėjo formuotis XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje. XIX a. antroje pusėje išleidžiami pirmieji darbo apsaugos bei fabrikų įstatymai, ku urie turėjo pagerinti dirbančių socialinę ir ekonominę padėtį. Po to ir XIX a. pabaigoje Vokietijoje buvo išleisti įstatymai dėl draudimo ligos, nelaimingų atsitikimų, invalidumo ir senatvės atveju. Jos pavyzdžiu greitai pasekė ir kitos Europos valstybės.
Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo socialinio draudimo idėjos įgyvendinimo etapas, socialinės apsaugos sistemų, apimančių ir socialinį draudimą, sukūrimo. Išplėstinė socialinio draudimo tikslų samprata buvo įteisinta ir 1948m. JTO priimtoje “Žmogaus teisių deklaracijoje”.
Teisinga socialinė politika yra svarbus kiekvienos demokratinės valstybės saugumo ir stabilumo garantas, todėl šiai sričiai Li ietuvoje skiriamas ypatingai didelis dėmesys. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsako už socialinės apsaugos ir darbo politikos formavimą ir įgyvendinimą. Šalyje veikia pažangi sistema, užtikrinanti žmonių socialines teises ir jų apsaugą, tačiau atsižvelgiant į besikeičiančią šalies ekonominę ir socialinę padėtį ši si

istema nuolat tobulinama.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos misija yra sukurti ir įgyvendinti efektyvią su Europos Sąjungos teise suderintą socialinės paramos, socialinio draudimo bei darbo sistemą stiprinančią šalies gyventojų socialinį saugumą.
Vienas iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tikslų – pasiekti ir išlaikyti socialinio draudimo sistemos subalansuotumą bei pasirengti pensijų reformai, įvedančiai kaupimą pensijų fonduose, tuo pačiu užtikrinant dabartinių socialinio draudimo išmokų mokėjimo stabilumą. Manoma, kad tikslas bus pasiektas įgyvendinant programą: ,,Valstybinės ir šalpos (socialinės) pensijos bei valstybės socialinė parama”, ,,Parama monitoringo padaliniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacijos technologijų sistemos plėtrai įvertinti (PHARE projektas LI9911.02.01)”.
Lietuva pasirinko daugelyje pasaulio šalių dominuojantį socialinio draudimo modelį, pagrįstą solidarumo principu: jauni ir sveiki žmonės dalį savo uždarbio skiria tiems, kurie dėl senatvės, invalidumo ar ligos negali di irbti ir uždirbti. Socialinės apsaugos politika įgyvendinama vadovaujantis LR socialinių paslaugų įstatymu. Atsižvelgiant į šalyje vykstančius ekonominius bei socialinius pasikeitimus, socialinės apsaugos sistema plėtojama ir tobulinama. Svarbiausia, kad ši sistema visiems visuomenės nariams turėtų garantuoti tam tikrą socialinį saugumą, atitinkantį socialinio išsivystymo lygį.
Valstybinis socialinis draudimas buvo kuriamas kaip savarankiška sistema. Tai pasireiškė socialinio draudimo biudžeto atskyrimu nuo valstybės biudžeto bei projektuojant trišalę socialinio draudimo valdymo sistemą. Socialinio draudimo biudžeto atskyrimas nuo valstybės biudžeto reiškia, kad jo lėšos naudojamos tik Valstybinio socialinio dr
raudimo įstatyme numatytoms išmokoms, nenaudojant jų kitiems, su socialiniu draudimu nesusijusiems tikslams.
Socialinis draudimas sudaro didžiausią ir svarbiausią socialinės apsaugos sistemos dalį. Jis apima beveik visus Lietuvos gyventojus: samdomi darbuotojai ir savarankiškai dirbantys asmenys moka socialinio draudimo įmokas, o įvykus draudiminiam įvykiui gauna valstybinio socialinio draudimo išmokas (pensijas, pašalpas, kompensacijas).
Socialinis draudimas, skirtingai negu socialinis aprūpinimas, nėra teikiamas veltui. Draudimo išmokos finansuojamos iš draudėjų mokamų socialinio draudimo įmokų. “Valstybinis socialinis draudimas – valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiesiems Respublikos gyventojams, taip pat įstatymo numatytais atvejais apdraustųjų šeimų nariams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jei jie negali dėl įstatymo numatytų priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba dėl įstatymo numatytų svarbių priežasčių turi papildomų išlaidų” [4].
Socialinis draudimas padeda įgyvendinti valstybinę socialinę politiką, atpalaiduoja biudžetą nuo milžiniškų išlaidų, kurias reikėtų skirti valstybiniam socialiniam aprūpinimui, sumažina nusikaltimus, be to, jis mažina žmogaus orumą žeminančių gyvenimo sąlygų bei nežmoniškų tarpusavio santykių atsiradimo galimybę.
Socialiniam draudimui tenka svarbi vieta ir valstybinės gyventojų politikos vykdyme. “Valstybė yra suinteresuota, kad šeima išliktų sveika visuomenės ląstele, kad neturtas ir atskirus gyventojus ištikusios nelaimės turėtų kuo mažesnę įtaką šalies gyventojų skaičiaus augimui. Vaikai yra kiekvienos tautos ateitis. Socialinis draudimas tuo būdu yra svarbi priemonė vykdant šią valstybės išlikimui lemiamą reikšmę, tu
urinčią šalies gyventojų politiką”[3].
Šalies gyventojų skaičius nuo 1992 metų iki 2000 metų sumažėjo 48.4 tūkstančio ir 2001 metų pradžioje sudarė 3692.8 tūkstančio žmonių. Pasikeitė santykis tarp emigruojančių ir imigruojančių asmenų pirmųjų naudai.
Nežiūrint į tai, kad paskutiniojo dešimtmečio laikotarpiu buvo plečiamas apdraustųjų kontingentas, bendras apdraustųjų skaičius per laikotarpį nuo 1991 iki 2000 m. sumažėjo 464,7 tūkst. arba 26,3 proc. žmonių, nors darbingo amžiaus gyventojų skaičius keitėsi nežymiai (1991 m. – 2127,6 tūkst., o 2000 m. – 2163,8 tūkst.). Tam įtakos turėjo tai, kad daliai gyventojų iš valstybinės veiklos sferos teko pereiti į privatų sektorių. Tai lėmė, kad ne visi gyventojai, susiradę naujas darbo vietas, mokėjo socialinio draudimo įmokas.
Daug problemų vis dar kyla ir dėl kaimo žmonių socialinio draudimo. Žemas gyvenimo lygis kaimuose – viena priežasčių, dėl kurių socialinio draudimo įmokos nemokamos iš viso arba mokamos nepastoviai. Kaimo ūkis yra specifinis, jis priklauso nuo produkcijos supirkėjų, kurių skola žemdirbiams 1998 m. siekė daugiau nei 250 mln. litų. VSDF duomenimis, Lietuvoje yra apie 79 tūkst. ūkininkų, iš kurių beveik 55 tūkst. atleisti nuo socialinio draudimo įmokų. Eliminavus mokančiuosius, lieka apie 22 tūkst. įmokų nemokančių ūkininkų. Jei ūkininkai, dabar nemokantys socialinio draudimo įmokų, sulaukę pensinio amžiaus neturės minimalaus draudimo stažo, jiems nepriklausys bei bazinė senatvės, nei invalidumo, nei našlių ar našlaičių pensija. Socialinė pensija garantuojama irgi ne visais atvejais. Taigi, lieka socialinė pašalpa, kuri gali bū
ūti mokama tik 6 mėnesius. Daugelyje Europos šalių kaimo žmonių draudimą dotuoja valstybė. Tačiau valstybės socialinio draudimo įmokos už ekonomiškai silpnus ūkininkus nepajėgs radikaliai išspręsti problemos.
Lietuvos visuomenė senėja. 60 metų ir vyresnių gyventojų nuolat daugėja. 2000 m. pradžioje jie sudarė 18,5 procento šalies gyventojų (metų pradžioje Lietuvoje gyveno 684,3 tūkst. 60 metų ir vyresnių žmonių, o tai 11 tūkst. daugiau nei 1999 metais). Ypač ryškūs gyventojų senėjimo procesai kaime. Čia gyvena per 40 procentų visų pagyvenusių žmonių. 2000 metais išlaikytinių rodiklis (vaikų ir senų žmonių skaičius tenkantis 100-ui 15-59 metų gyventojų) buvo lygus 62 (nuo 1985 metų šis rodiklis su nedideliais svyravimais išlieka panašaus lygio, tačiau kinta jo sudėtis: mažėja vaikų, darbingo amžiaus gyventojams tenka išlaikyti vis daugiau senų žmonių).
Socialinis draudimas sudaro didžiausią socialinės apsaugos sistemos dalį. Mokančių įmokas ir gaunančių pensijas asmenų proporcija darosi vis nepalankesnė.
Socialinio draudimo sistema veikia einamojo finansavimo principu. Pajamos iš įmokų, kurias moka samdomi dirbantieji ir jų darbdaviai, sudaro daugiau kaip 96 proc. socialinio draudimo pajamų, todėl socialinio draudimo finansinė būklė labai priklauso nuo samdomų dirbančių skaičiaus ir jų atlyginimo.
Po nepriklausomybės atgavimo vykę ekonomikos pokyčiai sąlygojo dirbančių pagal darbo sutartis asmenų skaičiaus sumažėjimą. Pastaruoju metu dalis įmonių laiku nesumoka įmokų, kita dalis savo finansines problemas mėgina spręsti pervesdamos darbuotojus į nevisiško užimtumo darbo režimą. 2000 metų gruodžio mėnesį vidutiniškai 310 įmonių 10.5 tūkst. darbuotojų dirbo nepilną darbo dieną, buvo prastovose arba neapmokamose atostogose. Nevisiško užimtumo režimu dirbantys darbuotojai gauna tik dalį minimalaus atlyginimo, sumažinto proporcingai jų dirbtam laikui, atitinkamai mažėja jų socialinio draudimo įmokos.
Šių aplinkybių pasekmė – valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamos didėja žymiai lėčiau negu fondo biudžeto išlaidos. Tai sąlygoja būtinybę priemonių užtikrinančių pensijų sistemos mokumą.
Valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos yra svarbiausia socialinės apsaugos senatvėje rūšis, dažniausiai yra vienintelis beveik 641 tūkstančių gavėjų (2001 m. vasario mėnesio duomenimis) pragyvenimo šaltinis. Šios pensijos mokamos iš valstybinio socialinio draudimo fondo ir sudaro didžiąją dalį jo išlaidų.
Žemas pragyvenimo lygis, padėtis darbo rinkoje, lengvatos bei gyventojų sveikatos sutrikimai sąlygoja invalidumo pensininkų augimą šalyje. Valstybinio socialinio draudimo invalidumo pensijų gavėjų skaičius 2000 metais palyginus su 1992 metais padidėjo 44,6 procento.
Gyventojų amžiaus struktūros pokyčiai kelia naujas socialines problemas: auga poreikis socialinių paslaugų teikimui. Poreikius socialinėms paslaugoms turi įvairios žmonių grupės: vieniši seni žmonės, šeimos, turinčios socialinių problemų, vaikai, netekę tėvų globos, našlaičiai, asmenys grįžę iš įkalinimo vietų, asmenys piktnaudžiaujantys alkoholiu bei narkotikais ir kitos socialinės grupės. Kiekviena socialinė grupė turi tam tikrų specifinių poreikių, kurie veikia žmonių gyvenimo kokybę. Teikiant socialines paslaugas bendruomenėje tiksliau įvertinami ir atskirų socialinių grupių poreikiai, taikomos lankstesnės darbo formos, skatinama vietinių žmonių iniciatyva bei atsakomybė už savo bendruomenės narius.
Šalyje privalomai draudžiami žmonės, kurie dirba pagal darbo sutartis, renkamose institucijose, ūkinėse bendrijose, žemės ūkio bendrovėse arba kooperatinėse organizacijose, taip pat personalinių įmonių savininkai, ūkininkai ir kt. asmenys.

LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 str. nustato tokias valstybinio socialinio draudimo rūšis:

1) pensijų draudimas, kai draudžiama pensijoms, numatytoms Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme;
2) ligos ir motinystės draudimas, kai draudžiama ligos, motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpoms pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą;
3) draudimas nuo nedarbo, kai draudžiama bedarbio pašalpoms pagal Bedarbių rėmimo įstatymą. Iš šio draudimo lėšų taip pat kompensuojama už kitas nedarbo priemones, numatytas Bedarbių rėmimo įstatyme;
4) draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe, kai draudžiama pašalpoms suluošinimo darbe ir profesinių susirgimų atvejais ir kitoms išmokoms, numatytoms Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe įstatyme.

1. Valstybinis ir privatus socialinis draudimas.
Socialinis draudimas gali būti privatus ir valstybinis. Tiek valstybinis, tiek privatus draudimas padeda patenkinti dėl tam tikrų įvykių atsiradusį poreikį, nes šių draudimų veiklų rezultatai yra panašūs, griežtos ribos tarp šių dviejų veiklų nubrėžimas yra praktiškai neįmanomas. Valstybinio bei privataus draudimo santykis priklauso nuo šalyje egzistuojančios socialinės apsaugos sistemos bei draudimo veiklos reglamentavimo. Draudimo teorijoje yra išskiriama keletas pagrindinių valstybinio bei privataus draudimo veiklų santykio galimybių:
• Dažniausiai privatus draudimas papildo valstybinį (privalomąjį) socialinį draudimą. Jeigu valstybinis socialinis draudimas yra valstybės socialinės politikos dalis, o privatus draudimas gali dalyvauti ir dalyvauja įgyvendinant socialinę politiką.
• Privatus draudimas gali konkuruoti su valstybiniu. Ši situacija privačiam draudimui dažniausiai būna nepalanki, nes socialinis draudimas paprastai turi tam tikrais įstatymais įteisintus konkurencinius pranašumus privataus draudimo atžvilgiu.
• Tam tikrose draudimo šakose gali nebūti jokių sąlyčio taškų, t.y. jokio valstybinio bei privataus draudimo veiklų persipynimo; t.y. irgi gana dažnai praktikoje pasitaikantis atvejis, pvz. draudimą nuo nedarbo dažniausiai vykdo valstybinio socialinio draudimo įstaigos; privatus draudimas šiaip jau šios rizikos draudimu neužsiima.
Valstybinis bei privatus draudimas, nežiūrint šių veiklų rezultatų panašumo turi ir daug skirtumų. Valstybinis socialinis draudimas yra valstybinės socialinės politikos dalis, paprastai privalomas ir grindžiamas dirbančių šalies gyventojų gautų pajamų perskirstymu. Privatus draudimas taip pat gali dalyvauti įgyvendinant valstybinę socialinę politiką, papildymas valstybinį socialinį draudimą, t.y. išplėsdamas socialinio draudimo teikiamos draudiminės apsaugos ribas. Draudžiamų rizikų rūšys bei draudimo sumos papildomo privataus draudimo atveju dažniausiai yra nustatomos indvidualiai, o pats draudimas vyksta savanoriško susitarimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindu.

2. Valstybinio socialinio draudimo pensijos.
Valstybinės socialinio draudimo pensijos mokamos iš LR valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto. Didžiausią socialinio draudimo įmokų dalį sumoka samdomi darbuotojai ir jų darbdaviai. Iki šiol Lietuvoje socialinio draudimo pensijų sistema veikia vadinamuoju įmokų ir išmokų principu, kai dirbančių žmonių kartos atlyginimų dalis nukreipiama socialinio draudimo pensijoms išmokėti. Be socialinio draudimo pensijų, dar yra valstybės biudžeto apmokamos šalpos pensijos (tiems, kas dėl objektyvių priežasčių neįsigijo teisės į socialinio draudimo pensiją) ir valstybinės pensijos (nusipelniusiems, nukentėjusiems asmenims).
Pagrindinės dabartinės Lietuvos pensijų sistemos problemos yra nedidelės socialinio draudimo pensijos, didelis perskirstymas, menkos gyventojų paskatos dalyvauti socialinio draudimo sistemoje, Valstybinio socialinio draudimo fondo finansiniai sunkumai bei vis stiprėjanti visuomenės senėjimo tendencija.
Dirbantieji, mokėdami įmokas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, nemato tiesioginio ryšio tarp savo įmokų ir būsimos pensijos. Vidutinė asmens pajamų pakeitimo pensijomis dalis yra apie 40 proc. Didesnes pajamas gaunantiems asmenims tenka dar mažesnė pajamų pakeitimo pensijomis dalis. Tokia situacija menkina paskatas dalyvauti pensijų sistemoje, dėl to mokėti įmokas dažnai vengiama.

Trumpalaikės, o juo labiau ilgalaikės finansinės valstybinio socialinio draudimo fondo problemos labiausiai susijusios su pensijų sistemos perspektyvomis. Nuo Lietuvos pensijų sistemos reformos, pradėtos rengti tuoj pat po nepriklausomybės atkūrimo ir įgyvendintos 1994-1995m., praėjo ne per daugiausia laiko. Sukaupta patirtis duoda pagrindo svarstyti tolesnės reformos perspektyvas.
Pensijų didinimo galimybes ribojo ir teberiboja bendra ekonominė situacija šalyje. Vienu iš galimų vertinimų apie pensijų ir ekonominių galimybių atitikimą gali būti vidutinės pensijos santykio ir sukurto BVP skaičiuojant vienam gyventojui nacionalinėje ekonomikoje apimties faktinėmis kainomis analizė.
Lietuvoje valstybinio socialinio draudimo pensijos yra mažos, nors įmokų tarifas vidutinis. Vidutinė valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija 2000 m. buvo 312 litų (apie 40 proc. vidutinio pomokestinio atlyginimo šalyje) ir, lyginant su 1999 m., ji padidėjo 1 proc. Vidutinė dirbančio pensininko pensija 2000 m. buvo 309 litai, nedirbančio – 312 litų.
Pensijų finansavimas priklauso ne tik nuo surenkamų įmokų dydžio, bet ir nuo dirbančių ir pensinio amžiaus žmonių santykio – kuo daugiau vienam dirbančiam atsiranda pensinio amžiaus žmonių, tuo didesnė mokesčių našta tenka dirbantiesiem. “Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenimis, dirbančių pagal darbo sutartis asmenų skaičius per 1991-2000 metų laikotarpį sumažėjo 36 procentais. Tuo tarpu iš Valstybinio socialinio draudimo fondo mokamų pensijų skaičius išaugo nuo 838 tūkst. 1991 m. iki 1 mln. 54 tūkst. 2000 metais. Pasaulio Bankas prognozuoja, kad Lietuvoje nuo 2000 metų iki 2050 metų 12,4 proc. Padaugės pensinio amžiaus žmonių, o darbingo amžiaus žmonių sumažės 24,3 proc.”[6]
Tačiau netgi radikaliai pagerinus įmokų surinkimą, ateityje iš kils visuomenės senėjimo problema, ypač išeinant į pensiją pokario metais gimusiems žmonėms.
Bet kurios pensijos esmė yra garantuota galimybė vartoti, būti vartotojais ir tuomet, kai žmogus jau nepajėgia dirbti. Todėl jam yra perduodama dalis jaunesnės kartos sukurto nacionalinio produkto, tam panaudojami įvairūs instrumentai. Pastarieji kito ir tebekinta, kintant pačiai visuomenei.

3. Pensijų schemos.
Maždaug prieš du – tris šimtus metų Vakarų Europoje atsirado ir paplito kapitalo kaupimu grįstos pensijų sistemos, kadangi jose darbuotojai dalyvavo pagal užimtumo vietą ar ūkio šaką, jos vadinamos profesinėmis pensijų sistemomis.
Individualios pensijų schemos taip pat rėmėsi kapitalo kaupimu, kiekvienas pensijų schemos dalyvis individualioje sąskaitoje kaupė lėšas, jos buvo investuojamos daugiausiai į finansinį turtą. “Ir pirmosios ir antrosios dažnai patirdavo nesėkmes dėl ekonominių krizių ir socialinių konfliktų. Vertybiniai popieriai prarasdavo vertę, valstybės įsukdavo infliacines spirales ir iš investicijų pensijoms telikdavo katino ašaros. Galiausiai valstybei tekdavo šelpti senus, užsidirbti nepajėgiančius žmones” [9].
Naujas žingsnis pensijų istorijoje buvo XIX a. pabaiga, kai Danijoje buvo įvesta valstybinė pensija seniems, neturtingiems žmonėms, o Vokietijoje įkurtas socialinis pensijų draudimas. Abiem atvejais pagrindinės atsakomybės ėmėsi valstybės. Naujoji sistema rėmėsi taip vadinamuoju “pay – as – you – go” (lietuviškai vadiname einamuoju finansavimu) principu. 1930 m. pasaulinė ūkio krizė nepaliko jokių abejonių, kad pagrindine aprūpinimo senatvėje priemone ilgam taps socialinio draudimo arba valstybinės pensijos.
“Po Antrojo pasaulinio karo einamuoju finansavimo metodu finansuojamos socialinio draudimo pensijos tapo dominuojančiomis visame pasaulyje, o profesinės ir individualios tik papildė jas. Taip susiformavo pensijų sistemos skaidymas į tris pakopas. Todėl juokinga girdėti šiandien Lietuvoje kalbant, kad kaupiamosios pensijų sistemos yra modernios ir svarbios, o socialinio draudimo – tik kažkoks rudimentas iš sovietinio laikotarpio. Vidutinis Vakarų Europos pensininkas 70 % savo pajamų gauna būtent iš socialinio draudimo” [9].

II. Lietuvos pensijų reformos pagrindiniai aspektai ir problemos.

Socialinio draudimo sistemą siūloma iš dalies keisti kaupiamosiomis pensijų sitemomis, tam reikia naudoti kapitalo kaupimą. Suprantant, kad kaupiamosios pensijų schemos yra jautrios ūkinėms negandoms, niekas Vakarų šalyse nesiūlo, kad tokios pensijos iš esmės pakeistų socialinį draudimą.
“Kita vertus, dalinis kaupiamųjų pensijų vaidmens didinimas turi ir kitą tikslą. Jeigu jau dėl visuomenės senėjimo pensininkai turėtų paaukoti dalį savo gerovės, kad netaptų nepakeliama našta mažėjančiai dirbančiai kartai, tai lengviausia atlikti dalinį pensijų privatizavimą. Valstybė įsipareigotų užtikrinti, tarkime, ne 70 % atlyginimo dydžio pensiją, o tik 65 % ir pasiūlyti kiekvienam papildomai daugiau taupyti pensijai privačiuose kaupiamuosiuose fonduose. Jeigu sąlygos bus palankios, pensininkai nieko nepraras, o jeigu ne, kalta bus vertybinių popierių rinka, o ne valstybė. Tai labai panašu į viešųjų paslaugų privatizavimą. Kai valstybei tenka kelti kokių nors jos teikiamų paslaugų kainas, jei politiškai elegantiškiau privatizuoti tas paslaugas ir vartotojų nepasitenkinimą nukreipti kainas didinančios privačios bendrovės adresu” [9].
Lietuvos ilgalaikis pensijų reformos tikslas yra pakeisti pensijų sistemą taip, kad sulaukę pensinio amžiaus žmonės gautų didesnes pajamas nei iki šiol, tačiau perskirstymas būtų ne padidintas, bet sumažintas, kad sistema taptų ilgalaikiai gyvybinga ir apimtų visus gyventojus.
Šis tikslas gali būti pasiektas keičiant pensijų sistemos finansavimo būdą ir pertvarkant valstybines socialinio draudimo pensijas. Pagrindinis reformos uždavinys yra įvesti privalomąjį kaupimą pensijų fonduose, nedidinant pensijų draudimui skirto tarifo, t.y. dalį dabartinio einamųjų įmokų sistemos socialinio draudimo tarifo perduodant kaupiamajam pensijų draudimui pensijų fonduose. Reformos metu turi būti pertvarkytos ir valstybinės pensijos, mokamos iš valstybės biudžeto.
Remiantis Pensijų reformos koncepcija, Lietuvoje reformuojama turi būti trijų pakopų pensijų sistemos kryptimi: I pakopa – einamosiomis įmokomis ir/arba mokesčiais finansuojamos pensijos; II pakopa – privalomojo kaupiamojo pensijų draudimo pensijos; III pakopa – laisvanoriško kaupimo pensijos.
I pakopos pensija kiekvienam Lietuvos gyventojui užtikrintų minimalią apsaugą nuo skurdo bei kompensuotų dalį prarastų pajamų senatvės ir negalios atveju. Pajamų kompensavimo funkcija I pakopoje palaipsniui silpnėtų plėtojantis II pakopai. I pakopos pensijos dydis priklausytų nuo valstybės išgalių teikti paramą ir nuo visuomenės dalyvavimo solidarumu paremtoje sistemoje. II pakopa garantuotų aiškesnį ir didesnį nei dabar pajamų, prarastų dėl senatvės, kompensavimą. Mokant įmokas į kaupiamąsias sąskaitas, padidėtų gyventojų suinteresuotumas draustis. Ilgainiui šie gyventojai gautų didesnes pensijas. Plėtojantis sistemai kaupiamoji dalis turėtų užimti vis svaresnę dalį. Sukaupus abiejų pakopų derinimo patirtį reikėtų apsispręsti dėl tolesnio einamųjų įmokų dalies pertvarkymo ir likimo. III laisvanoriško kaupimo pakopa būtų skirta tiems, kurie norėtų gauti papildomą apsaugą senatvėje virš pirmųjų dviejų pakopų teikiamo lygio. Tai galėtų būti papildomas pensijų kaupimas pensijų fonduose ir/arba pensijų draudimas draudimo įmonėse.
LR Vyriausybės pateiktas Pensijų reformos įstatymo projektas numato dalinį pensijų privatizavimą. Jis pasireikš penktadalį įmokų “Sodros” pensijoms perdavus taupymui privačiuose pensijų fonduose. Todėl jau dabar apdrausti jaunesni gyventojai senatvėje vietoje dalies “Sodros” pensijos turėtų gauti papildomą, antrosios pakopos, privačią pensiją. Dėl dalies įmokų atėmimo smarkiai išaugsiantis “Sodros” deficitas turėtų būti dengiamas iš privatizavimo ir Valstybės biudžeto lėšų.
“Pagrindine reformos kliūtimi dažnai minimas būtent tas didžiulis papildomas deficitas – ne mažiau kaip pusė milijardo litų kasmet. Juo labiau, kad pirmuosius 15-20 metų jis dar augtų, vėliau imtų mažėti, o galutinai būtų įveiktas gal tik po 40 metų. Tikrai nelengva būtų rasti papildomų lėšų, jeigu ir be to “Sodros” padėtis nuolat blogėja, o tinkamo šaltinio jos deficitui finansuoti vis nerandama.
A.Kubiliaus Vyriausybė parengė “Pensijų reformos baltąją knygą”, kurioje diagnozuotos tokios pensijų sistemos ydos: nepakankamas gyventojų aprėpimas pensijų sistema, menkos paskatos dalyvauti socialinio draudimo sistemoje, pensijų finansavimo sunkumai, demografinis spaudimas pensijų sistemai.
“Nepaisant svarstymų apie menkai prognozuojamą ateitį, akivaizdu, kad privačios kaupiamosios pensijos dydžio neapibrėžtumas išplaukia iš tokios pensijos prigimties. Ji nėra ramios senatvės garantija nuo ekonominio nestabilumo todėl Pensijų reformos įstatyme ir nėra jokio įsipareigojimo dėl pensijos dydžio. Todėl tuomet galime tikėtis, kad pažadas, jog reformos dėka pensijos bus didesnės, užklius kiekvienam, atidžiau skaitančiam įstatymą”[11].
Konkretaus pensininko socialinio draudimo pensijos dydis šiuo metu garantuojamas įstatymu. Jis numato perskirstymą daugiausia dėl visiems vienodos bazinės pensijos buvimo. Tuo tarpu privačių pensijų konkretaus dydžio, kaip minėta, naujasis įstatymas garantuoti nepretenduoja. Šios pensijos dydis priklausys nuo vertybinių popierių portfelio, į kurį bus investuoti konkretaus asmens pensijai kaupiami pinigai, rinkos konjunktūros vertybinių popierių biržoje. Perskirstymas visoje pensijų sistemoje sumažės antrąją pensijų pakopą kuriant socialinio draudimo sąskaita. Tai būtų bene vienintelis iš deklaruoto Pensijų reformos tikslo punktų, kurį pavyktų pasiekti naujuoju įstatymu.
Kaip ilgalaikio sistemos gyvybingumo siekia Pensijų reformos įstatymas? Esamai pensijų sistemai ilgam lieka visi dabartiniai finansiniai įsipareigojimai, o įplaukos iš įmokų radikaliai sumažės, nes iš “Sodros” šonkaulio kuriama papildomų privačių pensijų sistema. Tačiau jeigu turėsime galvoje paminėtą galimybę tuos įsipareigojimus finansuoti iš tos pačios “Sodros” ir per privačius pensijų fondus prasuktais (jiems duotais ir čia pat iš jų pasiskolintais) pinigais, tuomet papildomų pinigų ne kažkiek ir reikia. Reikia tik atlaidesnio tarptautinių finansinių organizacijų požiūrio į valstybės skolos didėjimą. Kadangi tokio pobūdžio pensijų reformų tikraisiais autoriais yra įtakingi Pasaulio banko ekspertai, Vyriausybė gali tikėtis sėkmingų derybų.
Vyriausybės Pensijų reformos koncepcija numatė pensijų sistemą reformuoti taip, kad ji apimtų visus gyventojus. Pensijų reformos įstatymo projektas bent kol kas griežtai atsako – ne. Pagal jį tiek pirmojoje, tiek ir antrojoje pensijų pakopoje privalo dalyvauti tik tie, kurie jau ir dabar yra apdrausti “Sodros” pensijai. Dar daugiau, į antrąją pakopą neįtraukiami savarankiškai dirbantieji, kurie “Sodroje”draudžiami tik bazinei pensijai. Taigi ši – pagrindinė – esamos pensijų sistemos aprėpties problema naujuoju įstatymu nebandoma spręsti. O juk A.Kubiliaus Vyriausybė “Pensijų reformos baltojoje knygoje” konstatavo, kad didelės gyventojų dalies nedalyvavimas pensijų sistemoje yra viena pagrindinių jos blogybių.
Lietuvoje 1999 m. priimtas Pensijų fondo įstatymas. Šis įstatymas sudarė galimybes pensijų fondo steigimui ir veiklai. Tikimasi, kad privatūs pensijų fondai papildys esamą socialinio draudimo pensijų sistemą ir šalies gyventojams sudarys geresnes sąlygas pasirūpinti savo ateitimi.

III. Socialinio draudimo sistemos plėtra Lietuvoje.

Šiam blokui priklauso pradedama vykdyti pensijų sistemos reforma, apimanti socialinio draudimo bei valstybinių pensijų reformą, taip pat draudimo nuo nedarbo reforma ir priemonės socialinio draudimo aprėpčiai bei finansiniam sistemos stabilumui padidinti.
Socialinio draudimo plėtros bloko pagrindiniai veiksmai:
1. Papildomo nevalstybinio socialinio draudimo sukūrimas (pensijų reforma).

2. Valstybinio socialinio draudimo sistemos suderinimas su nevalstybine sistema.
draudimo nuo nedarbo reforma, įgyvendinanti stabilią ir patikimą draudimo nuo nedarbo sistemą, kuri užtikrintų apdraustiems šia nedarbo rūšimi asmenims pakankamas gyvenimui pajamas, jiems netekus turėto darbo ir ieškant naujo įdarbinimo pagal turimą arba įgyjamą naują profesiją.
3. Socialinio draudimo aprėpties padidinimas, geresnis ūkininkų, savaran¬kiškai dirbančių ir kitų asmenų įtraukimas į socialinį draudimą;
4. Priemonių mokesčių ir įmokų surinkimui užtikrinti ir taupiam bei rezultatyviam lėšų panaudojimui įvykdymas.
Vidutinės trukmės ir ilgalaikių prognozių apie socialinio draudimo ir konsoliduotą socialinės apsaugos biudžetą rengimas.

1. Papildomo nevalstybinio socialinio draudimo sukūrimas.

Tam, kad nusistovėtų finansiškai stabili Lietuvos pensijų sistema, kuri užtikrintų paskatas joje dalyvauti bei didesnes išmokas, tikslinga kuo greičiau pradėti šios srities reformą. Užtikrinti ilgalaikį pensijų sistemos gyvybingumą galima modifikavus jos finansavimo būdą. Esamą sistemą pertvarkyti į trijų pakopų pensijų sistemą, kurioje šalia valstybinio socialinio draudimo sistemos veiktų ir privatūs kaupiamieji fondai, pagrįsti privalomojo ir savanoriško dalyvavimo principu. Turi būti sudaromos palankios sąlygas jiems steigtis.
Pensijų kaupimą būtina įvesti nemažinant dabartinių valstybinio socialinio draudimo pensijų dydžio, kitaip tariant, užtikrinti socialines garantijas, išsaugojant savarankišką valstybinio socialinio draudimo sistemą, taigi derinant perskirstomąją ir kaupiamąją pensijų sistemas.
Jei būtų nustatomos papildomos įmokos į privalomojo kaupimo pensijų pakopą, tai reikštų įmokų naštos dirbantiems ar jų darbdaviams padidinimą. Dėl to laukiamo reformos efekto nebūtų pasiekta. Pasirenkant tokį reformos variantą, padidėtų darbo jėgos kaina arba sumažėtų uždarbiai, kiltų visuomenės dalies, privalančios mokėti papildomas įmokas į pensijų fondus, pasipriešinimas, be to, tikėtina, kad įmokų mokėjimo vengimas dar sustiprėtų.
Privalomojo kaupimo pensijų pakopa grindžiama investiciniu principu, todėl kiekvieno asmens išmoka visiškai priklausys nuo įmokos dydžio, kaupimo laikotarpio ir investicijų palūkanų. Valstybinių socialinio draudimo pensijų dydis bus mažinamas proporcingai į pensijų fondą sumokėtos įmokos dydžiui.
Tikslinga nustatyti, kad įmokos į pensijų fondus, turinčius teisę verstis privalomuoju pensijų kaupimu, būtų pradėtos mokėti nuo 2004 m. sausio 1 d., o jų dydis neviršytų 4-5 procentinių punktų iš valstybinėms socialinio draudimo pensijoms skirto valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifo (25 proc.). Jaunesniems kaip 30 metų asmenims dalyvavimas kaupiamojoje sistemoje būtų privalomas be išlygų, nes jų įgytas socialinio draudimo stažas yra santykinai nedidelis, jie turi santykinai ilgą kaupimo laikotarpį, todėl jiems yra galimybių pensijų fonduose sukaupti nemažą pensiją. Tuo pačiu šiems asmenims bus sumažinami valstybinės perskirstomosios sistemos (pirmosios pensijų sistemos pakopos) įsipareigojimai. Apdraustiesiems tarp 30 ir 50 metų amžiaus lesti pasirinkti, ar dalyvauti privalomojo kaupimo pensijų pakopoje, ar ne. Jie patys turėtų apsispręsti, kuri pakopa jiems palankesnė, nes tai kiekvienu atveju priklausytų nuo dalyvio amžiaus, jo gaunamų pajamų ir kitų faktorių.
Valstybinio socialinio draudimo fondo deficitą, susidarantį dėl to, kad netenkama dalies įmokų, patenkančių į privalomojo kaupimo pensijų fondus, numatoma finansuoti keliais būdais – panaudojant iš privatizavimo gaunamas lėšas, skolinantis bei dengiant iš valstybės biudžeto.

“Tam, kad planuojama pensijų sistemos reforma įvyktų sklandžiai, būtina iki jos pradžios įgyvendinti šias priemones:
1) Teisinės reformos bazės parengimas;
2) Pensijų fondų priežiūrios sistemos sukūrimas;
3) Naujos pensijų sistemos administravimo parengimas;
4) Visuomenės šviečiamosios kompanijos kampanijos planavimas ir vykdymas”[6].

Išvados.

“Dabartinės Vyriausybės didžiausias galvos skausmas, ko gero bus, pensiniams stebuklams nuteiktai visuomenei pasakyti nuogą tiesą ir grįžti kartu su ja į realybę. Pirmiausia, teks aiškiai suformuluoti reformos tikslus, juos susieti ne su mitologiniais stebuklais, bet su realiomis pensijų problemomis, kurias reforma turėtų išspręsti. Pagrindinės jau seniai bado akis. Tai mažos pensijos, menkas “Sodros” finansinis pajėgumas jas mokėti ir didelis visai neapdraustų žmonių skaičius. O tų problemų giluminės šaknys, pirmiausia, chaosas darbo rinkoje ir iškreipta mokesčių sistema. Aukštieji politikai iki šiol, deja, pensijų reformą ragino tik iš kažkur nugirstais mitiniais dviem – trim sakiniais savo plačiuose interviu apie viską ir apie nieką. Tai rodė arba nepasirengimą atskirti tikrovę nuo mitų, arba savanaudišką suinteresuotumą remti pastarųjų įgyvendinimą.
Turint tokį įdirbį laikas kalbėti ne apie pensijų reformos stabdymą ar skubinimą Lietuvoje, bet, pradžioje, bent apie jos kryptį ir esmę” [10].
Dabar visame pasaulyje į socialinio draudimo pensijas vėl nukreipti žvilgsniai. Pirmoji priežastis – pensijų dosnumas, ne tik pamirštas pagyvenusių žmonių skurdas. Pensijų dėka išvengiama bet kokio gyvenimo lygio smukimo, pasitraukus iš darbo dėl senatvės. Norėtųsi, kad tokia gerovė tęstųsi amžinai, tačiau dėl tos pačios gerovės ir dėl medicininių pasiekimų žmonės gyvena vis ilgiau. Vaikų auginama mažiau, todėl dirbanti karta santykinai mažėja, o pagyvenusių – gausėja.
Turint galvoje aukščiau aprašytą pensijų pasaulinės raidos istoriją, Lietuvos pensijų reformos argumentai neatrodo rimti. Lietuvoje socialinio draudimo pensijos tokios mažos, kad negalima galvoti apie jų dalinį keitimą kaupiamosiomis pensijų sistemomis. Lietuva taip pat neturi veikimo finansų rinkose patirties, kad galėtų sėkmingai konkuruoti su labiau patyrusiomis šalimis. Lietuva neturi ir kapitalo, kurį galėtų investuoti “jaunesnėse” šalyse ir iš jų parsivežti kapitalo prieaugį pensijoms.

Galiausiai, dalį socialinio draudimo įmokų nukreipus į privačius kaupiamuosius pensijų fondus, socialinį draudimą teks finansuoti skolintomis lėšomis. Taigi, kad galėtų taupyti pensijoms, Lietuva skolinsis. Sunku racionaliai paaiškinti tokį elgesį, kai skolinamasi taupymui. Pensijoms taupomos lėšos bus investuojamos daugiausia į valstybės paskolos obligacijas. Kitaip tariant, valstybės skolinsis iš privačių fondų tam, kad galėtų padengti socialinio draudimo deficitą, atsiradusį dėl to, kad dalis jo lėšų perduodama privatiems pensijų fondams. O iš kitos pusės, privatūs pensijų fondai gaus lėšas, sumažėjusių įmokų į socialinį draudimą sąskaita ir tas pačias lėšas investuos į Vyriausybės vertybinius popierius, t.y. skolins valstybei, kad šitais pačiais pinigais padengtų dėl pensijų fondų atsiradusį Socialinio draudimo deficitą. Labai įtartinas verslas, todėl kuo daugiau Lietuvos žmonių turėtų gilintis į numatomos pensijų reformos esmę.
Pensijų sistemos ateitis priklauso nuo tokių fundamentalių faktorių kaip šalies ekonomikos perspektyvos, demografinė situacija ir kt. Šių faktorių poveikis yra objektyvus ir mažai priklauso nuo pasirenkamo pensijų sistemos modelio.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. Guogis A., Bernotas D., Ūselis D. Lietuvos politinių partijų samprata apie socialinę apsaugą. Vilnius, 2000.
2. Lukaševičius K., Martinkus B. Verslo vadyba. KTU, 2001.
3. Pieters D. Įvadas į pagrindinius socialinės apsaugos principus. Vilnius, 1998.
4. Šernius A., Čepinskis J., Raškinis D., Stankevičius R. Draudimas. Kaunas, 1999.
5. LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymas.
6. Ilgalaikė Lietuvos (ekonomikos) plėtros strategija. Socialinės plėtros ir užimtumo ekonominių veiksnių iki 2015 metų strategija. Projektas. Vilnius, 2001m.gruodis.
7. Socialines apsaugos ir darbo ministerijos strateginės veiklos planas,2002.
8. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje. Vilnius, 1999.
9. Lazutka R. Pensijų istorija ir šiandiena. Mūsų balsas. Nr. 7, 2001 04 27.
10. Lazutka R. Pensijų reformai Lietuvoje dar net nepradėta rimtai ruoštis. Mūsų balsas. Nr. 15, 2001 08 24.
11. Lazutka R. Pensijų reformos grūdas tarp politinių diskusijų girnų. Kauno diena. Nr. 85, 2001 05 10.
12. Lazutka R. Sodros problema: kalta ne silpna ekonomika, bet silpnas jos išmanymas. Lietuvos aidas. Nr. 272, 20001219.

Leave a Comment