SUAUGUSIŲJŲ NEĮGALIŲ ASMENŲ INTEGRACIJOS Į VISUOMENĘ YPATUMAI

SUAUGUSIŲJŲ NEĮGALIŲ ASMENŲ INTEGRACIJOS Į VISUOMENĘ YPATUMAI
TURINYS

Įvadas..............................2
I. Negalės samprata..............................4
1. 1. Negalės apibrėžimai..............................4
1. 2. Negalės priežastys..............................6
1. 3. Negalių klasifikacija ir laipsniai...........................7
II. Neįgalių asmenų integracijos ypatumai............................11
2. 1. Neįgalių asmenų mokymosi galimybės......................14
2. 2. Neįgalūs asmenys darbo rinkoje...........................18
Išvados..............................22
Literatūros sąrašas..............................24ĮVADAS
Žmonės gali susirgti arba tapti nelaimingų atsitikimų aukomis; jie gali gimti nesveiki ar invalidai. Kiekviena visuomenė pasižymi universaliais ir specifiniais kultūriniais socialinių santykių dėsningumais ir apibrėžiama pagal tai, kokie tarpusavio santykiai susiklosto tarp jos narių. Žmonės yra linkę burtis į artimas sau grupes, o kitus skirstyti į kategorijas priklausomai nuo to, kaip tie kiti yra suvokiami. Taip formuojasi skirtingos grupės, kurių naarius tarpusavyje jungia bendrumo, supratimo jausmas, o mažiau žinomai grupei jaučiamas priešiškumas. Į “svetimus” žiūrima nepalankiai, su jais jaučiamasi nejaukiai, nesąmoningai iš jų tikimasi pavojų.
Valstybė, kurios švietimo koncepcijoje akcentuojamas humanistinis ugdymo principas, užtikrinantis asmens “teisę į papildomą ar specialųjį ugdymą, esant fiziniams, psichiniams ar sociokultūriniams ypatumams ar sąlygoms” (Lietuvos švietimo koncepcija, 1992, I d., 1 skyrius), nusipelno pagarbos. Tačiau šio humanistinio siekio, liudijančio bet kurios šalies civilizacijos lygį, praktinis realizavimas jokiu būdu nėra adekvatus Lietuvos demokratinių įsipareigojimų turiniui. Galėtume teigti, jog kol kas neeįgaliųjų socializacija pas mus didele dalimi vien deklaruojama. “Pasikeitus neįgaliųjų socialinės integracijos ideologijai, neįgaliųjų įtraukimas į visuomenę yra oficialiai deklaruojama siekiamybė.<.> Nors oficialioji socialinės integracijos ideologija pakankamai sėkmingai propaguojama, tačiau dažnai pro oficialų požiūrį “prasiskverbia” ypač nepalankus neįgaliųjų suvokimas ir vertinimas” (R

Ruškus J., 2002, p. 42).
Lietuva jau dešimtmetį yra nepriklausoma ir aktyviai perima bei taiko Vakarų siūlomą psichosocialinį – teisinį (socialinį) integracijos ir ugdymo modelį, kuris labiau akcentuoja psichosocialinių santykių tarp neįgaliųjų ir visuomenės svarbą. Tačiau patirtis rodo, kad Lietuvoje neįgaliųjų asmenų integracijos į visuomenę procesas vyksta sudėtingai, akcentuojamos ir neigiamos visuomenės nuostatos apie neįgaliuosius. Neįgalaus asmens socialinės integracijos problemos prasideda jau šeimoje, kai patiems šeimos nariams psichologiškai sunku pripažinti kito šeimos nario negalią. Savęs, kaip neįgalaus, suvokimas pasireiškia per sukrėtimą, bendraujant su kitais, ir šie sukrėtimai vyksta dėl neadekvataus visuomenės požiūrio į neįgalųjį ir jo gabumus bei dėl paties neįgaliojo asmens požiūrio į save.
Uždavus klausimą ar neįgalieji turėtų gyventi integruotai bendruomenėse, beveik visų visuomenės socialinių sluoksnių nariai neneigia tokios jų teisės. Tačiau praktikoje yra visai kiitaip, jei tarp kitų gyvenamųjų namų įkuriami nedideli grupiniai namai neįgaliesiems, dauguma kaimynų sunerimsta, yra nepatenkinti. Abi grupės turi išmokti gyventi kartu, o tai įmanoma tik per individualų bendravimą.
C. Cymru nurodo, jog nepaisant socialinio gyvenimo regimybės, neįgalieji asmenys turi apsiriboti negausiais realiais kontaktais ir santykiais. To priežastimi nurodomas “užburtas bendravimo ratas”: tarpusavio santykių užmezgimo ribota patirtis arba visiška jos stoka  nežinojimas apie santykių galimybes ir privalumus  žinių, reikalingų užmegzti santykiams, nebuvimas  netinkamas elgesys visuomenėje  neigiama aplinkinių interpretacija  maža progų so
ocialinių įgūdžių praktikavimui  nepakankami tarpusavio santykių užmezgimo įgūdžiai,- vėl grįžtant prie ribotos tarpusavio santykių patirties. (Cymru C., 2000, p. 269) Tačiau žmogaus socialinės raidos ribos nėra absoliučios ir pastovios, jos nėra nulemtos gamtinių limitų, todėl lavinant galima tikėtis tų ribų išplėtimo. Komunikacinių gebėjimų plėtros išorinės priežastys – socialinė aplinka ir ugdymas, kuris kelia naujų veiklos tikslų [.], padeda sukaupti žinių, mokėjimų, susidaryti įgūdžių (Gučas A., 1990, p. 14). Nepertraukiamas savivokos procesas, asmens gebėjimas augti, keistis ir vystytis ugdant turimus prigimtinius gebėjimus vyksta visą gyvenimą.
Specialiosios pedagogikos mokslininkai atlieka tyrimus, keičiasi žiniomis ir patyrimu su pasauliu ugdant .neįgaliuosius, mokant juos gyvenimo ir bendravimo įgūdžių (Ruškus J., 1997, p. 62). Tačiau sutelkus dėmesį į specialiųjų asmens poreikių analizę kaip būtiną sėkmingo ugdymo sąlygą, kartais pamirštamas kūrybiškas holistinis požiūris į žmogaus fizinių, emocinių, protinių ir dvasinių aspektų integraciją (Lepeškienė V., 1996, p. 119). Poreikis bendrauti – prigimtinė psichikos ypatybė – vienas iš svarbiausių stimulų neįgalaus žmogaus raidoje. Todėl reikalinga pedagogų bei psichologų specialistų komanda, gebanti įvertinti asmens galimybes, išsivystymo lygį, pastebėti jo poreikius, norus bei pomėgius. Tačiau apie pedagoginį komunikacinį normalizavimą galime kalbėti tik pritaikius individualią pagalbinės komunikacijos sistemą bei panaudojus visus įmanomus alternatyvius komunikacinius būdus.
Taigi pasirinkta tema siejama su humanistinėmis nuostatomis akcentuojamomis neįgaliųjų asmenų bendrųjų gebėjimų ir darbinių įgūdžių ugdymo procese, ir nūdienos žmoniškųjų vertybių ko
ontekste yra aktuali.
Atsižvelgdami į šiuo metu visuomenėje vykstančius procesus, požiūrio, į neįgalaus asmens raidą, kursiniame darbe kalbėsime apie veiksnius, nulemiančius sėkmingą neįgalaus asmens integraciją, bei suteikiančius jam teisę jaustis pilnaverčiu žmogumi.
Šio darbo tikslas – įvertinti neįgalių suaugusių asmenų darbinių įgūdžių formavimo galimybes ir jų poveikį neįgaliųjų socializacijai ir visuomenės humanistinių nuostatų stiprinimui. Taip pat bus siekiama pagrįsti neįgaliųjų suaugusių asmenų darbinių įgūdžių ugdymo taikymą, kaip efektyvią neįgaliųjų komunikacijos, socializacijos bei integracijos priemonę.
I. NEGALĖS SAMPRATA
Visose šalyse yra sutrikusio intelekto, su vienokia ar kitokia negalia žmonių. Visuomenei yra sunku bendrauti su neįgaliais asmenimis dėl to, kad tokie žmonės buvo daugybę metų izoliuoti. Sutikus neįgalų žmogų juntamas gailestis, nerimas, dažnai į tokį žmogų reaguojama pagal išankstinę nuostatą – vargšas, bejėgis ir t. t. Dar iš ankstesnių nuostatų yra žinoma, kad neįgaliam žmogui būdingi įvairūs pažinimo procesų ir psichikos ypatybių sutrikimai; silpnas pojūčių ir suvokimų diferencijuotumės, lėtumas, dėmesio ne patvarumas, įsiminimo sunkumas, mąstymo konkretumas, paviršutiniškumas, orientacijos silpnumas, patologinės nuotaikos, pernelyg didelis jautrumas, siauri pažintiniai interesai, fizinio vystimosi sutrikimai. Visa tai sukelia jų mokymosi, auklėjimo, rengimo gyvenimui problemas.
Literatūroje yra išskiriami du negalios sampratos modeliai: individualus medicininis modelis ir socialinis negalių modelis (Taikomoji neįgaliųjų fizinė veikla, 2003, p. 143). Individualus medicininis modelis remiasi negalių asmeninės tragedijos teorija, kuri teigia, kad negalia yra ba
aisus įvykis nutikęs nelaimingam individui. Žmogus turi dėti visas pastangas, kad vėl taptų „normalus“. Negalia – paties asmens problema.
Socialinio neįgaliųjų modelio esmę sudaro idėja, kad neįgaliųjų sunkumai kyla pačioje visuomenėje. Pačių negalių tiesioginė priežastis yra ne individo kokių nors funkcijų sutrikimas, bet visuomenės negebėjimas suteikti atitinkamas paslaugas ir tinkamai patenkinti neįgaliųjų gyvenimo visuomenėje poreikius.
„Negalios“, „negalės“, „invalido“ sąvokų ir sampratų yra įvairių, skirtingi autoriai pateikia skirtingus apibrėžimus. “Negalia”, “neįgalusis” – jais pakeisti ankstesnieji terminai “invalidumas”, “invalidas”. Svarbu susipažinti su negalės kaip reiškinio samprata ir jos interpretacijomis socialiniame – kultūriniame kontekste.

1. 1. Negalės apibrėžimai
Dažniausiai vartojami tokie terminai kaip „sveikatos sutrikimas“, „negalia“, „invalidumas“, kurie turi kur kas gilesnę – ne tik medicininę prasmę. Šių sąvokų samprata kito laikmečių bėgyje. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Lietuvoje neįgalieji buvo vadinami „nenormaliais“, „efektyviais“. (J. Laužikas, 1936) XX a. viduryje ir šiek tiek vėliau atsirado dar viena nehumaniška sąvoka. Neįgalūs tuo laikotarpiu buvo vadinami „anomaliai“ arba sutrikusio vystimosi (V. Karvelis, J. Laužikas., J. Unčiurys, 1978). Minėtos sąvokos buvo įžeidžiančios, neatitiko tikrovės, todėl atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, imta ieškoti tinkamesnių apibūdinimų. Dabartiniu metu yra vadinami ypatingaisiais arba specialiųjų poreikių, neįgaliaisiais asmenimis.
Negalės suvokimas, jos priėmimas, požiūris į neįgaliuosius skyrėsi įvairiais visuomenės vystimosi etapais. Tam turėjo reikšmės savita socialinių problemų suvokimo istorinė raida bei specifinis negalės priėmimas skirtingais visuomenės vystimosi etapais. J. Ruškus teigia, kad kiekviena epocha ir kiekviena kultūra skiria (konstruoja) specifinį „kitokio“, „svetimo“ žmogaus ar grupės vaizdinį, savaip pavadina nukrypimą nuo socialinės normos. (2002, p. 21) Negalės kategorija simboliškai nurodo socialines nelygybes, pagrįstas individų sutrikimais arba neįgalumais. (1997, p. 50)
„Dabartinis lietuvių kalbos žodynas“ pateikia šiuos negalios ir negalės apibrėžimus: negalia – tai negalavimas, nesveikata; o negalė – tai negali. (1993, p. 417) Šiame darbe vartojami terminai „negalia“ ir „negalė“, kurie yra sinonimai ir apibrėžia asmenį, turintį įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų. J. Ruškus (2002, p. 190) negalę apibūdina kaip istoriniame – kultūriniame kontekste konstruojamą socialinį vaizdinį, atspindintį stereotipinį visuomenės požiūrį į daugiau ar mažiau žymius raidos, kūno, intelekto ir/ar psichikos sutrikimus, kurie traktuojami kaip nukrypimas nuo visuotinai įsigalėjusių normų bei vertybių ir kurių vertinimas pasižymi kraštutinumu, dažniausiai neigiamu.
Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymo, kuris galios iki 2005 m. liepos 1 dienos, 3 straipsnio 1 dalyje invalidumas yra apibrėžiamas kaip kompetentingų įstaigų nustatyta asmens būklė, kai šis dėl įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų visai arba iš dalies negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir vykdyti pareigų.(14)
2005 m. liepos 1 dieną įsigalios 2004 m. priimtas Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, kuriame terminas „invalidumas“ keičiamas terminu „neįgalumas“, atitinkamai – ir visuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Šiame įstatyme neįgalumas apibrėžiamas kaip dėl asmens kūno sandaros ir funkcijų sutrikimo bei nepalankių aplinkos veiksnių sąveikos atsiradęs ilgalaikis sveikatos būklės pablogėjimas, dalyvavimo visuomenės gyvenime ir veiklos galimybių sumažėjimas. Neįgalusis yra asmuo, kuriam įstatymo nustatyta tvarka pripažintas neįgalumo lygis arba mažesnis negu 55 procentų darbingumo lygis ir (ar) nustatyta specialiųjų poreikių tenkinimo reikmė.(17) Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatymas apibrėžia, kad specialiųjų poreikių asmenys – vaikai ir suaugusieji, dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų turintys ribotas galimybes dalyvauti ugdymo procese, visuomenės gyvenime.(18)
Negalė visais žmonijos vystimosi periodais buvo laikoma skirtingumu, nenormalumu, nukrypimu nuo normos, nuo to, kas visuotinai priimta. Gal todėl, apžvelgiant santykius su neįgaliuoju, galima pastebėti tiek baimės ir atmetimo jausmų, tiek ir tikėjimo ypatingomis jų galiomis.
Dar negalę galima apibrėžti taip: negalė – tai bet koks sutrikimas, sindromas, susirgimas, liga, trauma ar pakenkimas, kuris atima, sumažina arba riboja asmens galimybes užsiimti kasdiene veikla ir jaustis pilnateisiu visuomenės nariu. (28)
Visų pirma, fizinė negalia nėra liga, o tik ligos ar traumos padarinys, nelaimingo atsitikimo rezultatas. Antra, terminas „negalia“ reiškia tam tikrą būklę, kuri apsunkina arba netgi užkerta kelią visaverčiam invalido funkcionavimui. Trečia, negalia reiškia kažkokį konkretų žmogaus apribojimą – „negalėjimą“. Iš tiesų, negalia tėra tik centrinė ašis, įtakojanti tarpusavyje susijusius ir vienas kitą veikiančius sunkumus. Ketvirta, negalia, skirtingai nei liga ar susirgimas yra statiška, nekintanti būklė. Tačiau pats neįgalus asmuo tobulėja, kinta, keičiasi jo mąstymas ir poreikiai kaip ir visų kitų žmonių..1. 2. Negalės priežastys
Negalę ir su ja susijusias problemas reiktų analizuoti priklausomai nuo to, ar ji įgimta, kokiame amžiuje, prieš kiek laiko diagnozuota. Būti sveikam, neturėtų jokių defektų ir sveikatos problemų – tai ne visiškai priklauso nuo paties žmogaus. Niekas negali būti tikras, jog visą laiką bus sveikas, nesusižalos. Vienas nelaimingas atsitikimas gali akimirksniu viską pakeisti: visam gyvenimui gali likti invalidais, o dėl smegenų pažeidimo – ir psichiškai nesveiki. Avarija – tai tik viena iš galimų priežasčių.
Neįgalumo priežasčių ir jų klasifikacijų, kurių įvairovei įtakos turi konkrečios šalies ekonominės, socialinės, kultūrinės sąlygos, gali būti labai įvairių. Ilgainiui įvairių pažeidimų priežastys keitėsi. Dar prieš keletą šimtmečių dažno fizinio invalidumo priežastis buvo poliomielitas. Šiandien svarbiausios fizinio invalidumo priežastys yra nelaimingi atsitikimai bei ankstyvas smegenų pažeidimas.
Besivystantį žmogaus organizmą veikia biologiniai, socialiniai ir psichologiniai veiksniai. Sutrikusio vystimosi sutrikimų priežastis galima suskirstyti į šias grupes: endogenines (vidinės kilmės, kurias sudaro visi paveldimi sutrikimai: chromosominiai ir genetiniai) ir egzogenines (išorinės kilmės sutrikimai atsiranda dėl neigiamos aplinkos įtakos, kurių priežastys yra įgimtos ir įgytos)
Kai kurie žmonės gimsta su negalia, kiti neįgaliaisiais tampa. Priežasčių gali būti labai įvairių:
• Genetika,
• Gimdymo traumos,
• Motinų ligos nėštumo metu,
• Žalingi įpročiai nėštumo metu,
• Vaikų ligos ankstyvoje kūdikystėje (pavyzdžiui, meningitas),
• Vaikų traumos vaikystėje (pavyzdžiui, skendimas).1. 3. Negalių klasifikacija ir laipsniai
Iki 1995 m. situacija Lietuvoje apibūdinanti raidos sutrikimus bei negalią buvo labai neapibrėžta. Egzistavo sutrikimų pavadinimų įvairovė, kriterijai, pagal kuriuos nustatomi sutrikimai bei jų grupės, buvo neapibrėžti ir nevienareikšmiai. Teigiamas ir reikšmingas žingsnis įveikiant egzistuojančią netvarką specialiųjų poreikių asmenų vertinimo bei ugdymo praktikoje buvo „Sutrikimų klasifikacijos“ parengimas (Sutrikimų klasifikacija, 1995, p. 3). Yra išskiriami šie keturi pagrindiniai sutrikimų lygmenys:
• liga – tai patologinis procesas, pirminė priežastis;
• sutrikimas – funkcijos ar organo sutrikimas dėl ligos ar traumos;
• negalė – dėl sutrikimo kylantys trūkumai, sunkumai žmogaus bazinių gebėjimų srityje;
• invalidumas – dėl sutrikimo ar negalės kylantys žmogaus socialinio funkcionavimo nesklandumai.
LR Specialiojo ugdymo įstatymas specialiuosius poreikius skirsti į tokias grupes (18):
a) nedideli,
b) vidutiniai,
c) dideli,
d) labai dideli.
Specialiųjų poreikių asmenų grupės, sutrikimų kategorijos, jų laipsniai nustatomi ir specialiųjų poreikių asmenys priskiriami specialiųjų poreikių ugdymo grupei Švietimo ir mokslo, Sveikatos apsaugos bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų bendrai nustatyta tvarka.
2002 m. įsigaliojo „Specialiųjų poreikių asmenų sutrikimų ir jų laipsnių nustatymo ir specialiųjų poreikių asmenų priskyrimo specialiųjų ugdimosi poreikių grupei tvarka“. Ši tvarka numato, kad sutrikimų grupės ir jų laipsniai nustatomi pagal psichikos ar fizinių funkcijų sutrikimus, atsiradusius dėl įgimtų sklaidos trūkumų, persirgtų ligų, traumų. Minėtas teisės aktas numato, kad sutrikimai skirstomi į šias grupes (21):
1) intelekto sutrikimai – tai protinių gebėjimų nukrypimas nuo normos, sukeliantis elgesio, emocijų bei socialinio prisitaikymo sutrikimų. Intelekto sutrikimai gali būti:
a) protinis atsilikimas yra sustabdyto arba nepilno protinio vystimosi būsena, kuri apibūdinama tuo, kad pažeidžiami įgūdžiai, pasireiškiantys vystimosi metu ir apsprendžiantys bendrą intelekto lygį, t. y. pažintinius, kalbinius, motorinius ir socialinius sugebėjimus. Protinis atsilikimas gali būti skirstomas į: nežymų, vidutinį, žymų, labai žymų;
b) intelekto regresija;
c) kiti intelekto sutrikimai.
2) specifiniai pažinimo sutrikimai arba pažinimo procesų neišlavėjimas – tai mokymosi negalias sukeliantys sutrikimai, kurie yra skirstomi į kitus pogrupius, pavyzdžiui, mokymosi negalė dėl atminties sutrikimų, dėl lingvistinių procesų sutrikimų ir kt. Tai sąlygiškai nepakankamas atskirų pažinimo funkcijų išsivystymas dėl minimalių smegenų disfunkcijų;
3) emocijų, elgesio ir socialinės raidos sutrikimai – tai sąlygiškai pastovus nukrypimas nuo adaptyvaus elgesio, traktuojamo kaip normalus;
4) kalbos ir kiti komunikacijos sutrikimai – tai žymūs, sąlygiškai nuolatiniai bendravimo, kalbėjimo ir kalbos nukrypimai nuo įprastų bendravimo bei kalbėjimo normų;
5) klausos sutrikimai – tai sąlygiškai nuolatiniai, pastebimi, trukdantys bendrauti girdimojo jutimo ir suvokimo nesklandumai;
6) regos sutrikimai – tai regimųjų pojūčių ir suvokimų sutrikimai, kurie trukdo normaliai raidai, mokymuisi, orientavimuisi erdvėje, savarankiškam gyvenimui;
7) judesio ir padėties sutrikimai – tai įvairios kilmės ir sukeliantys skirtingas pasekmes sutrikimai;
8) lėtiniai somatiniai ir neurologiniai sutrikimai – tai įvairūs chroniški sutrikimai (ligos), kurie turi įtakos vaiko ugdymui, reikalauja specialių ugdymo sąlygų ir pan.;
9) kompleksiniai sutrikimai. Prie šios grupės priskiriami ypatingumų deriniai. Dažniausiai kompleksiniai sutrikimai nėra paprasta pirminių sutrikimų suma, o sudaro naują kokybę;
10) kiti raidos sutrikimai bei raidą ir mokymąsi trikdantys psichosocialiniai reiškiniai. Šiai grupei priskiriami 1-9 grupėse nenurodyti sutrikimai, turintys didelę reikšmę ugdymo procesui, jo organizavimui, lemiantys specialiuosius vaikų poreikius, taip pat psichosocialiniai veiksniai, sukeliantys nespecifinių mokymosi ir mokymo sunku.mų, raidos sutrikimų.
Sutrikimų laipsniai yra šie (21):
1. Intelekto – nežymus, vidutinis, žymus, labai žymus.
2. Neprigirdėjimo – nežymus, vidutinis, žymus, labai žymus.
3. Kurtumo – praktiškas, visiškas.
4. Silpnaregystės – vidutinė, žymi.
5. Aklumo – su regėjimo likučiu, praktiškas, visiškas.
6. Kalbos neišsivystymo – nežymus, vidutinis, žymus.
7. Sulėtėjusios kalbos raidos – vidutinis, žymus, labai žymus
8. Judesio ir padėties – nežymus (judėjimas su papildomomis atramomis), vidutinis (judėjimas tik su invalido vežimėliu), labai žymus (asmuo negali savarankiškai judėti).
9. Kiti sutrikimai laipsniais neskirstomi.
Sutrikimai taip pat yra nustatomi ir pagal kriterijus, kurie yra šie (21):
1) fizinių funkcijų (judesio ir padėties) būklę, pakenkimo laipsnį ir laiką;
2) psichikos funkcijų atitikimą amžiui;
3) fizinių ir psichikos funkcijų numatomą tolesnę raidą;
4) asmens ugdymo (-si) ir pasiekimų lygmenį (tik mokyklinio amžiaus asmenims);
5) mokslumą (tik mokyklinio amžiaus asmenims).

II. NEĮGALIŲ ASMENŲ INTEGRACIJOS YPATUMAI
Iki 2001 m. vykusio Lietuvos gyventojų surašymo nebuvo oficialios statistikos duomenų, apibūdinančių neįgaliuosius. Nebuvo tiksliai žinoma, kiek yra asmenų, turinčių negalią, kur jie gyvena, kokios jų demografinės, socialinės – ekonominės charakteristikos, gyvenimo sąlygos. Surašymo duomenimis 2001 m. buvo 262,9 tūkst. neįgaliųjų, t. y. 7,5 proc. visų gyventojų.
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2003 m. Lietuvoje gyveno 229 230 asmenų, gaunančių invalidumo pensijas. Tai sudarė apie 6,5 proc. visų šalies gyventojų. Iš jų 13 852 buvo vaikai iki 16 metų. I invalidumo grupės buvo 30 057 asmenys (13 proc. viso neįgaliųjų skaičiaus), II grupės – 138 187 (60 proc.), III grupės – 47 134, visiškos negalios – 10556. Apytiksliais duomenimis, 2003 m. Lietuvoje gyveno per 70 tūkst. judėjimo, 28 tūkst. psichikos, 15 tūkst. regos, 5 tūkst. klausos, 95 tūkst. vidaus organų ir įvairias kitas negalias turinčių asmenų. 30 proc. bendrojo neįgaliųjų skaičiaus sudaro pensinio amžiaus asmenys (31).
Daugiau kaip prieš dešimtmetį neįgalūs žmonės buvo vertinami kaip nepajėgūs įsilieti į socialinę aplinką, todėl susiformavo uždarų institucijų, specialių mokyklų, internatų tinklas, o sutrikusio intelekto žmogus įvardijimas kaip „debilas“, „daunas“, „imbecilas“. Sunku buvo įsivaizduoti, kaip neįgalus žmogus gali atlikti aktyvų socialinį vaidmenį.
Neįgaliesiems bendravimas yra vienintelis dvasinio pasitenkinimo šaltinis, tai ypač būtina vidutiniškai ir žymiai sutrikusio intelekto žmonėms. Jų bendravimas nesiformuoja savaime, tam, kad šie žmonės įgytų visuotinai priimtų bendravimo įgūdžių, būtinas ilgalaikis ir kryptingas mokytojų ir kitų specialistų darbas bei palanki socialinė aplinka. Daugelis bendravimo ir mokymo problemų kyla dėl jų sveikatos būklės ir susijusių su konkrečia liga stereotipų apie neįgaliojo elgesį bei charakterį.
Terminas „integracija“ suprantamas kaip neįgalių žmonių įsiliejimas į visuomenę. Integracija – ilgas ir sudėtingas, nuolat kintantis procesas. Vartodami šį terminą, išreiškiame nuomonę, kad neįgalieji yra už visuomenės ribų ir kad jie, įveikdami psichologines, materialines, socialines ir kitas kliūtis, turi tapti pilnaverčiais pripažintais visuomenės nariais.
Lietuvos visuomenei įteisinus lygių galimybių principą, iš esmės keičiasi požiūris į neįgalaus asmens vietą bendruomenėje, jo naudingumo visuomenei vertinimo kriterijus, atsiranda realios prielaidos negalę turinčiam žmogui savo gyvenimą organizuoti tais pačiais principais kaip ir visi. Integracija – įvairių fizinių ir intelektinių galimybių, skirtingų požiūrių, socialinių sluoksnių žmonių susiliejimas į vientisą, tam tikra prasme homogeninę visuomenę, reikalauja pereiti į kitą bendravimo kokybę, kitą kultūros lygmenį, besąlygiškai grindžiamą demokratiniais principais. Sėkmingą kaitos procesą lemia tam tikri organizuojantys veiksniai, neleidžiantys ka.itai vykti stichiškai. Svarbiausi jų:
• visuomenėje dominuojantys požiūriai, nuostatos, vertybės;
• parengta ir veikianti juridinė bazė;
• priemonių, leidžiančių įgyvendinti įstatymais reglamentuojamą tvarką, egzistavimas.
Galimybę neįgaliam žmogui gyventi pilnavertį gyvenimą bendruomenėje sąlygoja abipusė sąveika: sveikų žmonių pasirengimas priimti kitokį individą bei neįgalaus žmogaus pastangos būti veikliam (Galkienė E., 2000, p. 28-36)
Integravimo esminė nuostata yra ta, kad žmogus su negalia turi dalyvauti socialinėje sveikų žmonių bendruomenės veikloje. Tai padeda šiems žmonėms būti aktyvesniems ir gyventi kartu su tais, kurie neturi ypatingų negalių. Paprastai šis reiškinys vadinamas individualiuoju integravimu.
LR Specialiojo ugdymo įstatymas numato šias integracijos formas: visišką ir dalinę integraciją, o taip pat ugdymas specialiojo ugdymo įstaigoje ir ugdymas namuose (18).
Visiška integracija – tai specialiųjų poreikių asmenų ugdymas bendrojo lavinimo įstaigos bendrojoje grupėje pagal bendro lavinimo programas, sudarius sąlygas visaverčiam dalyvavimui ugdomajame procese, teikiant minimalią specialiąją pagalbą arba jos visai neteikiant.
Dalinė integracija – specialiųjų poreikių asmenų ugdymo derinimas bendrojo lavinimo įstaigos bendrojoje ir specialiojoje grupėse; specialiųjų poreikių asmenų ugdymas derinant jų lavinimą specialiojo ugdymo ir bendrojo lavinimo įstaigose.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, šalyje įvyko esminių pokyčių neįgalių žmonių socialinės integracijos ir ugdymo srityje. Lietuvoje iš esmės pakito ir juridinė neįgalių žmonių situacija, t. y. buvo priimta nemažai naujų įstatymų (pavyzdžiui, Invalidų socialinės integracijos, Specialiojo ugdymo, Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymai ir kt.), pasirašyti įvairūs tarptautiniai dokumentai (pavyzdžiui, Tarptautinės darbo organizacijos Konvencija Dėl invalidų profesinės reabilitacijos ir užimtumo).
2002 m. birželio 7 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Nacionalinę žmonių su negalia socialinės integracijos 2003 – 2012 m. programą (16), kurios pagrindinis tikslas – siekti lygių galimybių žmonėms su negalia planuojant socialinės jų integracijos veiksmus, atitinkančius valstybės tarptautinius ir vidaus politikos tikslus ir įsipareigojimus, ir numatant šių veiksmų įgyvendinimo strategiją. Šios programos IV skyriuje teigiama, kad neįgalūs asmenys, nepriklausomai nuo neįgalumo priežasties, pobūdžio, pasireiškimo laipsnio, turi tas pačias teises kaip ir kiti asmenys. Neįgaliesiems, negalintiems savarankiškai įgyvendinti savo teisių, visuomenė ir valstybė privalo teikti papildomą paramą ir garantijas, jie turi būti apsaugoti nuo bet kokio išnaudojimo, diskriminavimo, juos įžeidžiančio arba paniekinančio elgesio.
Žmonių su negalia teisinę padėtį reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucija, o tam tikras specifines sritis – atskiri įstatymai ar įstatymų lydimieji teisės aktai, įtvirtinantys specialias teisės normas. Prasidėjus žmonių su negalia integracijos procesui, neišvengta klaidų – siekta teisinę jų padėtį įtvirtinti specialiuose vien jiems skirtuose įstatymuose. Dirbtinai buvo sukurta problema, nes įvairiose gyvenimo situacijose nebuvo taikomi kiti įstatymai (pvz., žmonių su negalia švietimas, užimtumas ir kita). Šiuo metu įvairias žmonių su negalia gyvenimo sritis reglamentuoja apie 70 teisės aktų.
Neįgaliųjų integracijos į visuomenę sėkmė priklauso nuo daugelio faktorių. V. Gudonis, savo knygoje apie neįgaliųjų (aklųjų) integracijos sunkumus, išskyrė svarbiausias jų priežastis:
1) neadekvatus visuomenės požiūris į neįgaliuosius,
2) pačių neįgaliųjų pasyvumas (Gudonis V., 1986, p. 48).
Neįgaliųjų siekimą gyventi uždarą gyvenimo būdą, iniciatyvos stoką galima būtų paaiškinti dabartinės visuomenės materialiniu stygiumi – nėra galimybių aprūpinti neįgaliuosius specialiosiomis priemonėmis, įranga, suteikti jiems mobilumo garantijas. Daug ką reiškia neigiamos moralinės kai kurių visuomen.ės narių savybės – abejingumas, nejautrumas, atjautos nebuvimas.
Galima būtų išskirti du neįgaliųjų integracijos į visuomenę aspektus:
• funkcinė integracija – žmonės su negalia gyvena ir dirba normalios visuomenės aplinkoje, kaimynystėje su kitais žmonėmis;
• socialinė integracija – neįgalieji turi socialinius kontaktus su negalios neturinčiais kaimynais ir draugais, kartu praleidžia laisvalaikį integruotoje aplinkoje.
Socialinė integracija yra mąstymo ir vertinimo būdas, jungiantis visas socialine sąveika ir socialinėmis struktūromis grįstas teorijas ir praktines idėjas (Ruškus J., 2002, p. 23). Integracijos principas – specialiųjų poreikių asmenų ugdymasis ir ugdymas kartu su kitais vietos bendruomenės nariais ir lygiateisis dalyvavimas jos gyvenime. Lietuva, kaip ir daugelis pasaulio valstybių, pasirengusi pripažinti prigimtinę žmogaus su negalia teisę į pilnavertį gyvenimą.2. 1. Neįgalių asmenų mokymosi galimybės
Lietuva, siekdama įgyvendinti tarptautiniuose aktuose įteisintas invalidų teises, 1991-1997 m. intensyviai kūrė teisinę sistemą, kuri padėjo žmonėms su negalia grįžti į visuomenę. Tai buvo pirmieji požymiai, rodantys valstybės pastangas spręsti skaudžias problemas. Neįgaliųjų ugdymą reglamentuoja visa eilė įstatymų. Tai rodo, kad neįgaliųjų ugdymas – sudėtingas procesas, reikalaujantis daug profesinių, psichologinių, pedagoginių, praktinių ir teisinių žinių. Labai svarbu, kad su neįgaliais žmonėmis dirbtų specialistai, išmanantys savo darbą.
Svarbu neįgaliuosius ruošti ne tik instrumentiniam darbui, bet ir socialiai, t. y. padėti mokytis planuoti asmeninę profesinę karjerą, uždarbio planavimą ir paskirstymą, skatinti domėtis valstybės teikiamomis socialinėmis garantijomis, darbo rinkos struktūriniais pakitimais ir panašiai, vadinasi, būti aktyviu, sąmoningu, savarankišku žmogumi vieningoje darbo rinkoje (Elijošius E., 2001, p. 53).
Svarbiausias šalyje teisės aktas, ginantis neįgaliųjų teises yra 1991 m. gruodžio 15 dieną priimtas ir ne vieną kartą keistas LR Invalidų socialinės integracijos įstatymas. Negalios žmogaus teisė gyventi pilnavertį gyvenimą pagrindžiama šio įstatymo nuostatomis, kad negalios žmogus turi lygias galimybes su sveikais žmonėmis aktyviai gyventi, vystytis, įgyti išsimokslinimą, atitinkantį jo fizines bei protines galias bei gali turėti pageidavimus dirbti jam tinkantį darbą, dalyvauti kūrybinėje bei visuomeninėje veikloje. Pagal LR Švietimo įstatymo 12 straipsnį invalidai ugdomi, mokomi, atsižvelgiant į jų sugebėjimus, polinkius, fizinę ir psichinę būklę bendrose ugdymo, mokymo įstaigose arba specialiose įstaigose. Mokymo įstaigos neturi teisės atsisakyti priimti invalido dėl jo invalidumo (19).
Ugdymas ir ugdymo procesas yra labai sudėtingi reiškiniai. Ugdymas yra pilnutinis profesionalo rengimas, jo asmenybės formavimas, profesinis lavinimas, žinių individui suteikimas, profesinių sugebėjimų puoselėjimas, įgūdžių išlavinimas. Kalbant apie ugdymo sampratą, galima būtų išskirti šiuos pagrindinius akcentus:
• ugdymas kaip sąveika;
• ugdymas kaip asmenybių sąveika;
• ugdymas kaip bendravimas ir bendradarbiavimas;
• ugdymas kaip ugdytojo ir ugdytinio bendra veikla;
• ugdymas, kurio siekiamas rezultatas (tikslas) – asmens gebėjimas išreikšti save (saviraiška) tam tikroje gyvenimo aplinkoje, siekiant patenkinti savo gyvenimo poreikius;
• ugdymas kaip tikslingas proceso organizavimas, siekiant optimalių rezultatų;
• ugdymas kaip viską apimantis procesas, kuriame išskiriamos siauresnės funkcijos: švietimas, lavinimas, auklėjimas, formavimas, globojimas, prusinimas ir aprūpinimas (Adomonienė R., 2001, p. 16).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad neįgaliųjų darbinio ugdymo reikšmė yra ypatinga jų adaptacijos ir integracijos procesui. Dabartinėje visuomenėje ne visada išlieka tiesioginis ryšys tarp darbinio mokymo ir dėl to atsirandančios įdarbinimo būtinybės. Tačiau darbinis ugdymas įtakoja neįgaliojo protinių savybių vystymasi ir teigiamų asmeninių savybių augimą, padėsiančių jam vėliau įsitvirtinti šiuolaikinėje visuomenėje. Todėl ugdymo procese ypatingą reikšmę reikalinga teikti darbinei profesinei veiklai. Darbinė profesinė veikla apima du aspektus:
• darbinio mokymo, siekiant ne profesijos ar specialybės įgijimo, o kompensacinių bei korekcinių tikslų. Ši veikla turi būti vykdoma specialiose dirbtuvėse;
• profesijos – specialybės įgijimo, mokant žmogų specialioje mokymo įstaigoje, o vėliau siekiant gauti darbą atviroje rinkoje.
Yra pažymima, kad darbinį ugdymą reikėtų organizuoti pensionatuose, specialiose mokyklose, bendrojo lavinimo mokyklose (pavyzdžiui, pratęsus specialiųjų poreikių vaikų ugdymą 1 – 2 metus) arba suaugusiųjų neįgaliųjų mokyklose (pavyzdžiui, mokykloje 18 – 21 metų sutrikusio intelekto asmenims).
Remiantis LR Specialiojo ugdymo įstatymo 13 straipsnį, specialiųjų poreikių asmenys profesiją gali įgyti:
1) profesinėse mokyklose;
2) profesinio mokymo centruose ir kursuose;
3) s.pecializuotose profesinio mokymo įstaigose, skirtose specialiųjų poreikių asmenims;
4) specialiųjų mokyklų profesinio lavinimo skyriuose;
5) aukštesniosiose mokyklose;
6) aukštosiose mokyklose (18).
Pagal šį įstatymą, esant kitoms vienodoms priėmimo sąlygoms, į profesines, aukštesniąsias ir aukštąsias mokyklas specialiųjų poreikių asmenys priimami pirmumo tvarka. Profesinės, aukštesniosios ir aukštosios mokyklos gali nustatyti papildomas lengvatines specialiųjų poreikių asmenų priėmimo sąlygas ir tvarką. Profesinės, aukštesniosios ir aukštosios mokyklos sudaro sąlygas specialiųjų poreikių asmenims, turintiems reikiamą išsilavinimą, pagal jų gebėjimus įgyti išsilavinimą ir profesiją.
LR Švietimo įstatymas reglamentuoja, kad švietimas – veikla, kuria siekiama suteikti asmeniui visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindus ir padėti jam nuolat tobulinti savo gebėjimus. Mokytis – prigimtinė kiekvieno žmogaus teisė. Profesinis išsilavinimas įgyjamas ir tobulinamas profesinio mokymo įstaigose (profesinėse mokyklose, profesinio mokymo centruose, kursuose ir specializuotuose profesinio mokymo įstaigose) bei įmonėse. Profesinis mokymas siejamas su bendruoju lavinimu. Minėto įstatymo 15 straipsnis apibrėžia, kad specialiojo ugdymo paskirtis – padėti specialiųjų poreikių asmenims lavintis, mokytis pagal gebėjimus, įgyti išsilavinimą, kvalifikaciją ir įveikti socialinę atskirtį. Specialųjį ugdymą įgyvendina visos privalomąjį ir visuotiną švietimą teikiančios mokyklos, turintys licenziją – kiti švietimo tiekėjai, atskirais atvejais – specialiosios mokyklos (19).
LR Konstitucija reglamentuoja, kad mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas. Aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus (15).
Šiuo metu yra svarbu užtikrinti europinius standartus ir šiuolaikinės Lietuvos visuomenės poreikius atitinkančią švietimo kokybę. Taip pat yra siekiama modernizuoti ugdymo turinį ir kokybę, kurti lankstesnę švietimo sistemą, kuri leistų sėkmingai mokyti ir neįgaliuosius.
Didelis nedarbo lygis skatino žmones siekti neįgalumo pripažinimo (kaip pragyvenimo šaltinio) ir neskatino jų reabilitacijos bei siekimo grįžti į darbo rinką. Esant nepakankamai darbo jėgos paklausai bei didelei konkurencijai darbo rinkoje, kvalifikacijos lygis tampa pagrindinė išlikimo joje sąlyga. Neįgaliesiems profesinių įgūdžių ir kvalifikacijos problemos itin aktualios.
Norint tikslingai integruoti neįgaliuosius į visuomenę, reikia didelį dėmesį skirti ne tik pagrindiniam neįgaliųjų išsilavinimui, bet ir profesiniam rengimui, įsidarbinimo galimybėms. Nes tik darbas lemia sėkmingą įsiliejimą į visuomenę baigus mokymo įstaigą.
Esant sudėtingai ekonominei situacijai, mažėjant darbo jėgos paklausai, didėjant konkurencijai, kai turima kvalifikacija tampa pagrindine išlikimo darbo rinkoje sąlyga, žmonėms su negalia iškyla profesinių įgūdžių atkūrimo ir įgijimo problema. Norintiesiems įsidarbinti reikia papildomos profesinės reabilitacijos ir mokymo. Šiuo metu žmonėms su negalia teikiama per mažai profesinės reabilitacijos paslaugų, o jų profesinis mokymas, perkvalifikavimas organizuojami darbo rinkos mokymo tarnybose, specialiose profesinio mokymo įstaigose, taigi prieinami tik asmenims, turintiems lengvą negalią. 2000 metais 6238 darbo rinkos mokymo programų dalyviai (žmonės su negalia) lankė darbo klubus, mokymo ir kvalifikacijos kursus, dirbo viešuosius ir valstybės remiamus darbus, įgijo įvairios veiklos patentus.
Sunkias negalias turintys asmenys buvo perkvalifikuojami arba įsigijo naujas profesijas nevyriausybinių organizacijų iniciatyva, kurią rėmė Lietuvos darbo birža ir Lietuvos invalidų reikalų taryba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (16).
Neįgaliųjų profesinis rengimas – tai tik pirmasis etapas, siekiant integruoti juos į visuomenę, užtikrinant jų užimtumą. Paklausią profesiją įgijęs neįgalus žmogus turi daugiau galimybių susirasti darbą, tapti visaverčiu visuomenės. nariu, nei tas, kuris neturi jokios kvalifikacijos. Siekiant tokias galimybes suteikti kuo didesniam neįgalių žmonių skaičiui, prieš dešimt metų Švietimo ir mokslo ministerijos iniciatyva specialiosiose internatinėse mokyklose buvo pradėti kurti profesinio rengimo skyriai, atsirado pirmieji reabilitaciniai profesinio rengimo centrai.
1993 metais Radviliškyje įsteigus Lietuvos reabilitacinį profesinio rengimo centrą, specialiųjų poreikių jaunuoliams atsirado galimybė per trejus mokslo metus įgyti valstybės pripažintą profesiją, pasirengti savarankiškam gyvenimui. Šio centro pavyzdžiu buvo įkurti profesinio rengimo skyriai Žemaičių Naumiesčio politechnikos, Vilniaus 3-iojoje specializuotoje internatinėje ir kitose mokyklose. Kauno 2-oji specialioji internatinė mokykla buvo reorganizuota į Reabilitacinę profesinio mokymo įstaigą. Dabar šiose profesinio mokymo įstaigose mokosi daugiau kaip tūkstantis jaunuolių, siekiančių įgyti profesiją pagal 18 mokymo programų. Neįgalieji gali įgyti staliaus, šaltkalvio, automechaniko, virėjo, viešbučio darbuotojo, lengvų drabužių siuvėjo, kaimo verslų darbininko, avalynės taisytojo, pynėjo iš vytelių, kirpėjo, floristo, fotografo, avalynės gamintojo ir kitas specialybes.(29)
Lietuvos specialiajai ugdymo sistemai keliamas uždavinys – rengti neįgalius jaunuolius visapusei socialinei integracijai į sociumą bei adaptacijai jame. Viena svarbiausių šio vyksmo grandžių – neįgalių jaunuolių darbinis profesinis rengimas ir rengimasis, kaip dualinis procesas. Dėmesys kreiptinas ne tik į kokybišką specialistų rengimą, bet ir į bendrakultūrinio ugdymo turinio adaptavimą pagal specifines neįgaliųjų reikmes. Deja, Lietuvoje kol kas dar tik kuriami įstatymai, kurie reglamentuotų, kad profesinį orientavimą turėtų suteikti specialūs, tam skirti darbuotojai (profesijos patarėjai ar konsultantai). Profesinio orientavimo proceso tinkamas reglamentavimas užtikrina profesinio mokymo plėtrą ir gebėjimą adaptuotis pasikeitus rinkos sąlygoms.
Apibendrinant galima būtų teigti, kad neįgalieji turi lygias teises studijuoti nemokamai ir pagal savo gebėjimus įvairių specializacijų institucijose. Nedidelis specialybių pasirinkimo specialiosiose mokyklose kiekis labai susiaurina profesinio orientavimo veiklos galimybes. Įsisenėjusi problema – jaunuolių, baigusių specialiąsias mokyklas, įdarbinimas.

2. 2. Neįgalūs asmenys ir darbo rinka
Terminas “ darbo rinka“ savo pirmine siaurąja prasme reiškė vietą, kurioje buvo perkama ir parduodama darbo jėga.
Šiandieninėje visuomenėje darbo rinkos sąvoka nenutolusi nuo pirminės reikšmės ir suvokiama, kaip darbo jėgos pardavimo ir pirkimo ekonominių santykių sistema, kurioje formuojasi darbo pasiūla ir paklausa bei jo kaina – darbo užmokestis.
Pagrindinė asmens materialinės gerovės garantija – jo teisė dirbti ir gauti uždirbtą atlyginimą, o papildomos garantijos – piniginė socialinė parama, kompensuojanti dėl negalios ar darbingumo netekimo prarastas pajamas.
Dėl sveikatos ir funkcinės būklės visiškai ar iš dalies netekęs darbingumo žmogus neturi lygių galimybių dalyvauti darbo procese, tikėtis vienodų pajamų su kitais visuomenės nariais ir konkuruoti darbo rinkoje.
Lietuvos Respublikos Seimas 1994 m. birželio 23 d. ratifikavo Tarptautinės darbo organizacijos konvenciją Nr. 159 „Dėl invalidų profesinės reabilitacijos ir užimtumo“ (27). Kiekviena Tarptautinės darbo organizacijos narė įsipareigoja sudaryti žmogui su negalia galimybę gauti, išsaugoti tinkamą darbą, daryti profesinę karjerą, taip pat siekti tokio žmogaus socialinės integracijos ar reabilitacijos.
Sukurta teisinė bazė padėjo spręsti opiausias žmonių su negalia problemas, tačiau dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių (ekonominių priežasčių, žinių ir patirties stokos) ne visi darbdaviai žino ar taiko darbiniuose santykiuose priimtų įstatymų nuostatas.
Remiantis Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo pakeitimais (17) vyresniems nei 18 metų žmonėms su negalia iki senatvės pensijos. amžiaus bus nustatomas darbingumo lygis (vietoje invalidumo grupės). Jis diferencijuojamas: jeigu darbingumo yra 0–25 proc., asmuo pripažįstamas nedarbingu. Nustačius 30–55 proc. darbingumo lygį, asmuo yra iš dalies darbingas.

Darbingumo lygį sudaro: bazinis darbingumas (prognozuojamas darbingumo lygis, kuris nustatomas remiantis medicininiais kriterijais ir sveikatos būkle (pagal parengtą sveikatos būklių ir ligų sąrašą) ir funkcinis (profesinis) darbingumas bei kt. darbo aplinkybės (asmens funkciniai gebėjimai (vaikščiojimas, kalbėjimas ir pan.), išsilavinimas, profesinė kvalifikacija, amžius, darbo įgūdžiai, fizinės bei informacinės aplinkos pritaikymo galimybės, t. y. visos sąlygos, būtinos darbui.
Vadovaujantis Lietuvos invalidų reikalų tarybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 13 d. patvirtintu „Įmonių, kuriose dirba daugiau kaip 50 procentų neįgaliųjų, 2003 metais gaminamų prekių ir teikiamų paslaugų sąrašu“, Lietuvoje veikia tik 14 įmonių, kuriose dirba kaip 50 procentų neįgaliųjų.
Šio metu yra skatinama neįgalų žmogų grįžti į darbo rinką ir pačiam pagerinti savo gyvenimą. Lietuvoje neįgaliųjų ugdymą reglamentuoja eilė įstatymų, tačiau tai dar nesuteikia neįgaliesiems lengvatų darbo rinkoje. Įsigalėjus rinkos ekonomikos sąlygoms, pablogėjo invalidų įmonių ekonominė padėtis. Kitos priežastys: žemas žmonių profesinis pasirengimas, atsilikusios technologijos; darbdavių skatinimo tvarka ir lengvatų sistema nepakankama, kad šie kurtų darbo vietas neįgaliesiems.
1990 metais dirbo 40 procentų žmonių su negalia, o 2000 metais – tik 17 procentų. Žmonės su negalia sudaro apie 1,8–2 procentus visų įsiregistravusiųjų teritorinėse darbo biržose. Aktyviai dirbti norėjo 30 procentų žmonių su negalia, įsiregistravusių teritorinėse darbo biržose, o 60 procentų siekė gauti bedarbio pašalpą. Įteisintos žmonių su negalia užimtumo lengvatos. Žmonėms su negalia pirmumo teise teikiamos visos teritorinės darbo biržos paslaugos, mokamos bedarbio pašalpos, organizuojamas darbo rinkos profesinis mokymas, užimtumo fondo remiami darbai, remiami asmenys, norintys pradėti verslą. Darbdaviams nustatytos privalomos įdarbinimo ar darbo vietų steigimo kvotos (iki 2 procentų), iš Užimtumo fondo kompensuojamos tokių darbo vietų steigimo (pritaikymo) išlaidos. Žmonių su negalia organizacijų įmonėms suteiktos papildomos lengvatos (įmonės atleidžiamos nuo kilnojamojo turto mokesčio, joms teikiamos tikslinės dotacijos daliai valstybinio socialinio draudimo įmokų sumokėti bei energijos išlaidoms padengti, taikomos juridinių asmenų pelno mokesčio, pridėtinės vertės mokesčio, fizinių asmenų pajamų mokesčio lengvatos). (16)
Galima pasidžiaugti, kad sėkmingai suranda nišą darbo rinkoje regėjimo negalią turintys masažuotojai. Lietuvoje dabar dirba apie 120 aklųjų ir silpnaregių masažuotojų. 20 iš jų įregistravę personalines įmones, 100 dirba įvairiose gydymo įstaigose. 40 neįgalių žmonių ryžosi imtis savo verslo: sukūrė darbo vietas sau, o kai kurie ir kitiems regėjimo invalidams.
Vilniaus ir Alytaus apskrityse nuo 1995 m. iki 1999 m. kasmet įdarbinta po 22 sutrikusio regėjimo asmenis per metus. 2000 m. – tik 3, o 2001 m. 7 asmenys. 2002 m. prie “Vilkpėdės” socialinių paslaugų centro planuojama įrengti minkštų baldų apmušimo dirbtuves, pasirašyta ketinimų sutartis su UAB “Nazar” dėl dviejų masažuotojų įdarbinimo.
Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos ataskaitoje (2000 m.) pažymėta, kad mokymo grupių struktūroje 1 % sudaro neįgalūs asmenys, tačiau neaišku, kokia tai negalia. Per 2000 m. šalies mastu darbo rinkos programoje dalyvavo 1954 neįgaliųjų, įdarbinta 997 asmenys. Lietuvoje veikia tik 14 įmonių, kuriose dirba daugiau nei 50 procentų neįgaliųjų (30).

Sudarymas galimybių neįgaliems žmonėms dalyvauti visuomenės gyvenime, bei turėti lygias teises su visais abejonių nekelia. Tačiau reali neįgaliųjų padėtis Lietuvoje nėra gera ne vien dėl ekonominių sunkumų. Didesnioji visuomenės dalis vis dar žiūri į asmenis (ypač su p.roto negalia) kaip į turinčius gyventi ir dirbti atskirai. Galima teigti, kad dėl to praktiškai neveikia LR Invalidų socialinės integracijos įstatymo 18 str., numatantis 2 % darbo vietų kvotą invalidams įmonėje, kur dirba daugiau nei 50 darbuotojų.
Kelias į integraciją prasidėjo, tačiau daug neįgalių žmonių dirba žmogaus asmenybę žeminančius darbus, gyvena specialioje aplinkoje, internatuose ar bendruomenėse, kur jų egzistavimu ar sugebėjimais, talentais niekas nesidomi. Be to, ir pati visuomenė dar nėra pasirengusi integracijai – asmeniniams ryšiams, bendravimui su neįgaliais asmenimis. Būtina pasvarstyti būdus kaip kiekvieną individą su negalia įtraukti į visuomenės veiklą, kad jis nebūtų atstumtas ar izoliuotas, atsižvelgti į asmens unikalius sugebėjimus, talentą, reikšmes ir pasirinkimus.
Vertinant neįgalių žmonių integracijos į visuomenę eigą Lietuvoje, neįmanoma nepastebėti, kad neįgaliųjų socialinės padėties ir ugdymo kokybės problema nebegali apsiriboti tik specialiosios edukacinės ir socialinės pagalbos teikimu. Neįgaliųjų problemų sprendimas pedagogams, socialiniams darbuotojams, mokslininkams, politikams šiandien atveria naujas perspektyvas. Greitų pokyčių kontekste negalė ir neįgalieji nebegali būti vertinami vienareikšmiškai. Negalės daugiamatės sampratos atskleidimas tampa vienu iš socialinės integracijos uždavinių (Ruškus J., 2002, p. 11).
Žmonių, turinčių negalias, integravimas į visuomenę – viena iš dabarties aktualijų, kalbant apie neįgaliųjų gyvenimo ir veiklos galimybes. Neįgalaus žmogaus padėtis tarp kitų bendruomenės narių dėl jo išskirtinių savybių visais laikais buvo ypatinga: nuo visiško atmetimo – izoliacijos ir sunaikinimo iki priėmimo – integracijos. Žmogus – bendruomeninė būtybė. Kiekvienas asmuo, neišvengiamai, objektyviais arba subjektyviais ryšiais yra susietas su kitais asmenimis.
Šiandien neabejojama, kad visavertei, harmoningai asmenybei formuoti yra būtinas kompleksinis ugdymas, integruojant kognityvinius, asmenybės bei socialinius elementus. Atkūrus Nepriklausomybę ir priėmus demokratinę Konstituciją ir eilę įstatymų, visuomenė ir specialistų bendruomenė atsiveria humanistinėms nuostatoms. Įsikūrė daug nevyriausybinių organizacijų, vienijančių neįgaliuosius bei specialistus. Gyvenimo kokybės reikalavimai, bendruomeniniai judėjimai, dalyvavimas gyventojų bendruomenių veikloje bei žiniasklaida sugebėjo keisti ne tik daugelio specialistų, eilinių piliečių nuostatas, bet ir valstybinę neįgaliųjų socialinės integracijos politiką.

IŠVADOS
1. Kiekviena pasaulio valstybė, skirtinga savo socialinėmis, kultūrinėmis, geografinėmis ir kitomis sąlygomis, tam tikra prasme yra uždara bendruomenė, kurioje formuojasi konkrečios, tik jai būdingos socialinės sąlygos. Lietuva nėra išimtis. Nors pats neįgaliųjų, kaip socialinės grupės egzistavimo faktas visuomenėje nėra naujas, tačiau šios grupės “ išėjimas“ iš pogrindžio Lietuvoje įvyko tik devintajame dešimtmetyje. Todėl pats išėjimas savaime ir integravimasis į socialinę visuomenės struktūrą yra nauja problema kokybine prasme Šiandien, kai demokratiniai procesai atvėrė uždarų specialiųjų institucijų duris, kai susikūrė neįgaliųjų teises ginančios organizacijos, kai buvo įteisintas lygių galimybių principas, iš esmės ėmė kisti visuomenės požiūris į neįgalaus žmogaus vietą bendruomenėje. Neapsiribojama vien intelektine veikla, suprantama, jog visavertei harmoningai asmenybei formuotis būtinas kompleksinis ugdymas, integruojant kognityvinius, asmenybės bei socialinius elementus, o tai neįmanoma be neįgalaus ir sveiko suaugusio žmogaus bendravimo.
2. Socialinė transformacija Centrinėje ir Rytų Europos valstybėse po 1989 metų buvo pagrindinė pasikeitimų priežastis socialinėje politikoje, kurios plotmėje savo vietą užima neįgaliųjų sritis. Šie pasikeitimai neigiamai paveikė socialinę žmonių padėtį visuomenėje. Sunkios ekonominės ir politinės krizės, kurias sukėlė aukštas nedarbo lygis, senos populiacijos skaičiaus padidėjimas, sk.urdo augimas, socialinių, o ypač sveikatos priežiūros aptarnavimo išaugęs pareikalavimas ir kitų nepalankių faktorių poveikis sudarė neigiamą įtaką neįgaliųjų žmonių integracijai ir pilnam jų dalyvavimui socialiniame gyvenime. Kalbėdami apie neįgaliųjų asmenų socialinę integraciją teigiame, kad šie žmonės yra už visuomenės ribų. Toks pripažinimas turėtų skatinti susimąstyti kiekvieną, kuriam priimtinos demokratinės vertybės, humanistinės visuomenės vystimosi nuostatos.
3. Daugelyje užsienio šalių šiandien efektyviai veikia diferencijuota tiek socialinių, tiek terapinių paslaugų sistema skirtingoms tikslinėms grupėms, tačiau Lietuvoje neįgalūs asmenys, prarasdami įprastą socialinį statusą, neįgauna kito, visuomeniškai stabilaus ir pripažinto. Jų likimą apsprendžia ne sutrikimas pats savaime, o socialinė, psichologinė ir pedagoginė reabilitacija. Socialinė neįgaliųjų integracija ne tik teorija – tai daugiau mokslinė ir praktinė veikla.
4. Siekdami demokratijos idealų, puoselėdami humanistines vertybes, ieškome efektyvesnių būdų neįgaliųjų psichologinės integracijos, jų socializacijos problemoms spręsti. Tam, beje, įpareigoja ne tik mūsų asmeniniai doriniai imperatyvai, bet ir reikšmingi Jungtinių tautų organizacijos dokumentai, kuriuos pasirašė ir Lietuva bei šalies švietimo koncepcijos ir reformos principai, reikalaujantys neįgaliesiems suteikti lygiavertes ugdymo sąlygas.
5. Po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 1991-aisiais metais mūsų šalyje labai išryškėjo socialiai pažeistų ar nesugebančių adaptuotis visuomenės grupių problemos. Lietuvos valstybės įsipareigojimai (1991 m. Invalidų socialinės integracijos įstatymas) nulėmė pokyčius visuomenėje:
• Atsivėrė socializacijos galimybės daugybei socialinių grupių ir visuomenės sluoksnių;
• Iškeltas neįgalių asmenų socialinės integracijos ir psichologinės reabilitacijos poreikis;
• Kuriama nauja įvairių visuomenės sluoksnių socialinio aptarnavimo sistema;
• Specialaus ugdymo įstaigose įkurtos muzikos ir dailės terapijos studijos bei klasės;
• Fiksuojamas bendrųjų gebėjimų ir darbinių įgūdžių ugdymo poveikis dirbant su neįgaliaisiais.
5. Šiandien neįgaliųjų integracija į visuomenę tampa realybe. Nauji socialinės realybės faktai, tokie kaip palankios neįgaliesiems įstatymų bazės, specialiojo ugdymo sistemos kūrimas patvirtina teigiamus pokyčius įgyvendinant pagrindinius demokratijos ir lygių galimybių principus Lietuvoje.
6. Integracija didžia dalimi priklauso nuo informacijos apie neįgaliuosius pateikimo. Socialinių pokyčių programoje numatyti trys pagrindiniai principai:
• pristatant žymią negalę turintį asmenį, nereikšti ir nepabrėžti diskriminacinių stereotipinių nuomonių,
• atsakingai atrinkti ir pateikti informaciją apie užimtumo bei ekonominę situaciją,
• struktūruojant (planuojant) tarpusavio sąveikos situacijas, remtis lygiavertiškumo pagrindais.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Adomonienė R. Profesinis ugdymas // Profesinio ugdymo pagrindai. Vilnius, 2001.
2. Baak A., Grunewald K. Globa. Vilnius: Avicena, 1997.
3. Butkutė R., Ruškus J. Neįgaliųjų asmenų broliai ir seserys: psichosocialinė situacija // Specialusis ugdymas: mokslo darbai (III). Šiauliai: Šiaulių Universiteto leidykla, 2000.

4. Cymru C. Tarp žmonių/ Parankinė socialinio darbuotojo knyga, naudinga ir kitiems, turintiems šeimoje silpnesnio mokslumo asmenų. Vilnius, 2000.
5. Dabartinis lietuvių kalbos žodynas. Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993.
6. Elijošius E. Darbinis ir profesinis neįgaliųjų rengimas: turinio kaita: straipsnių rinkinys. Šiauliai, 2001. 218 p.
7. Galkienė E. Integruotas mokymas – viešosios nuomonės objektas// Pedagogika. T-42 (2000).
8. Garšvienė A. Žymiai bei vidutiniškai sutrikusio intelekto vaikų bendravimo ir kalbos gdymas. Šiauliai, 1996.
9. Gučas A. Vaiko ir paauglio psichologija. Kaunas, 1990.
10. Gudonis V. Vystimosi sutrikimų priežasčių analizė // Specialusis ugdymas: mokslo darbai (I). Šiauliai: Šiaulių Universitet.o leidykla, 1998.
11. Gudonis V. Aklųjų ir silpnaregių psichofizinio vystimosi korekcija. Vilnius, 1986.
12. Karvelis V. Anomalus vaikas – šeima – mokykla. Kaunas, Šviesa, 1979.
13. Lepeškienė V. Humanistinis ugdymas mokykloje. Vilnius, 1996.
Lietuvos švietimo koncepcija. Vilnius, 1992.
14. Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymas, 1991-11-28// Valstybės žinios. 1991, Nr. 36-969.
15. Lietuvos Respublikos Konstitucija //Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1992, Nr. 33-1014.
16. Lietuvos Respublikos Nacionalinė žmonių su negalia socialinės integracijos 2003 – 2012 m. programa, 2002 06 07// Valstybės žinios. 2002, Nr. 57-2335.

17. Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, 2004-05-11// Valstybės žinios. 2004, Nr. 83-2983.

18. Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatymas, 1998-12-15// Valstybės žinios. 1998, Nr. 115.

19. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas, 1991 06 25// Valstybės žinios, 1991, Nr. 23-593.

20. Lietuvos švietimo koncepcija. Vilnius, 1992.
21. Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministro, Sveikatos ministro ir Socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakymas „Dėl specialiųjų poreikių asmenų sutrikimų ir jų laipsnių nustatymo ir specialiųjų poreikių asmenų priskyrimo specialiųjų ugdimosi poreikių grupei tvarkos“, 2000 10 04// Valstybės žinios, 2000, Nr.85.
22. Ruškus J. Neįgalus asmuo ir visuomenė sąveikos raida ir perspektyva. Šiauliai: Šiaulių Universiteto leidykla, 1997.
23. Ruškus J. Negalės psichosociologija. Šiauliai: Šiaulių Universiteto leidykla, 2001.
24. Ruškus J. Negalės fenomenas. Šiauliai: Šiaulių Universiteto leidykla, 2002.
25. Sutrikimų klasifikacija. Vilnius, 1995. 30 p.
26. Taikomoji neįgaliųjų fizinė veikla. Kaunas, 2003. 383 p.
27. Tarptautinės darbo organizacijos konvencija Nr. 159 „Dėl invalidų profesinės reabilitacijos ir užimtumo“ Valstybės žinios, 1996, Nr. 30-741.
28. Negalės informacijos ir konsultavimo biuras. Negalia. Kas tai?/ [žiūrėta 2005 02 26]. Prieiga per internetą: http://www.tnr.susa.lt/nikb.php.
29. Ar įsigyta profesija neįgaliajam garantuoja darbo vietą? Bičiulystė, 2004, Nr.19/ [žiūrėta 2005 03 06] Prieiga per internetą: http://www.biciulyste.lt/articles_item.php?pid=1&id=28.

30. Phare 2001 Ekonominė ir socialinė sanglauda Lietuvoje SUBSIDIJŲ PROGRAMA „Neįgaliųjų integracija į darbo rinką“ Vilnius, 2004/ [žiūrėta 2005 03 03] Prieiga per internetą: http://www.news.lt/Upload/200404/Inf%20sklaida.doc.
31. „Sveikas žmogus“. Neįgalumo nustatymas, neįgaliųjų socialinė integracija bei profesinė reabilitacija. E.Čaplikienė/[žiūrėta 2005 02 26]. Prieiga per internetą: http://www.medicine.lt/straipsnis.asp?StraipsnioID=564..

Leave a Comment