Valstybės sienų apsaugos pradžia Lietuvoje, atkūrus nepriklausomybę

Valstybės sienų apsaugos pradžia Lietuvoje, atkūrus nepriklausomybę

Po penkiasdešimties Sovietų Sąjungos okupacijos metų 1990m. kovo 11d. Lietuva vėl tapo laisva ir nepriklausoma. Iškilo uždavinys kaip ir 1918-aisiais – užtikrinti atkurtos valstybės sienos saugumą ir neliečiamumŕ. Jau pirmomis dienomis buvo priimta keletŕ svarbiř norminiř aktř valstybës sienos nustatymo ir jos apsaugos organizavimo klausimais. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1990m. kovo 15d. priėmė nutarimą Nr.1-27 “Dėl Lietuvos Respublikos valstybės sienos kontrolės postų įsteigimo“ , kuriuo Vidaus reikalų ministerijai buvo pavesta įsteigti valstybės sienos kontrolės postus, parengti šių postų nuostatus. Lietuvos Respublikos Aukčiausioji Taryba 1990m. kovo 20d. nutarimu Nr.1-49 “Dėl Lietuvos Respublikos valstybės sienos ženklinimo“ Ministrų Tarybai pavedė pradėti parengiamuosius valstybės sienos ženklinimo darbus. Bet neuţtenka vien paskelbti nepriklausomybć, jŕ reikia ir apginti. O tam yra reikalingos karinës pajëgos. 1990m. balandţio 3d. Lietuvos Respublikos Aukđčiausioji Taryba savo nutarimu Nr.125 pavedė Ministrų Tarybai įsteigti Krašto apsaugos departamentą prie Ministrų Tarybos. Taip prasidėjo Lietuvos kariuomenės atkūrimas ir kadrų komplektavimas. Krašto apsaugos generaliniu direktoriumi buvo patvirtintas Audrius Butkevičius, o jo pavaduotoju – Algimantas Vaitkaitis. 1990m. rugsėjo 10d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą Nr.279 “Dėl papildomų laikinų priemonių Lietuvos Respublikos rinkai apsaugoti“, kuriame nuo 1990m. spalio 1d. buvo numatyta formuoti Krašto apsaugos tarnybą Lietuvos Respublikos sienos ekonominei apsaugai užtikrinti. 1990m. spalio 10d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą Nr.306, kuriame patvirtintas Pasienio ekonominės apsaugos kontrolės postų išdėstymas. Pagal Krašto apsaugos departamento struktūrą Lietuvos teritorija buvo suskirstyta į septynias zonas, kurių centruose buvo įkurti Krašto apsaugos departamento skyriai: Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Vilniaus. 1990m. lapkričio 15d. Krato apsaugos departamento įsakymu Nr.24 Lietuvos Respublikos teritorija buvo perskirstyta į 8 zonas, įsteigta nauja zona – Utenos zona. Krato apsaugos departamento 1990m. spalio 15d. įsakymu Nr.198 buvo sudaryta mandatinė priėmimo į Pasienio apsaugos tarnybą komisija, kurios pirmininku buvo paskirtas J.Paužolis, o Krašto apsaugos departamento Pasienio apsaugos skyriaus viršininku – Virginijus Česnulevičius. Krašto apsaugos departamento zonų štabams buvo skirta viena iš atsakingiausių užduočių – parinkti pasienio apsaugai reikiamus specialistus. Pasienio postai buvo komplektuojami savanoriškumo principu. Su kiekvienu kandidatu buvo pravedamas pokalbis, patikrinami dokumentai: pasas, darbo knygelė, išsilavinimo pažymėjimas, charakteristika iš darbovietės, taip pat papildomai buvo tikrinami, ar nėra teisti ir ar nėra užregistruoti narkologijos dispanseryje. Zonose kandidatai buvo tik užregistruojami, o įsakymą dėl įdarbinimo išleisdavo Krašto apsaugos departamento štabas. 1990m. spalio 23d. Krašto apsaugos departamento įsakymais buvo priimti pirmieji pasienio apsaugos darbuotojai. 1990 – 1991 metų etatus galima atkurti tik iš tuo metu dirbusių pareigūnų atsiminimų. Vėliau buvo priimti pirmieji įstatymai, reglamentuojantys valstybės sienų apsaugą. Aukčiausioji Taryba 1990m. lapkričio 8d. priėmė Lietuvos Respublikos Laikinąjį pasienio apsaugos tarnybos įstatymą , kuriuo pasieniečių veikla buvo įteisinta. Šiame įstatyme buvo 3 skyriai ir 21 straipsnis.I skyrius – “Bendrieji nuostatai“, – numatė, kad Pasienio apsaugos tarnyba yra Krašto apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės padalinys, vykdantis valstybės sienų apsaugą, pasienio ruožo režimą, padedantis Lietuvos Respublikos muitinei vykdyti jos funkcijas. Pasienio apsaugos tarnyba veikia pasienio ruoţuose ir kituose Lietuvos Respublikos Vyriausybës nustatytose vietose. Pirmŕ kartŕ buvo apibrëţta sŕvoka – Pasienio ruoţas. Tai 5 kilometrř pločio sausumos juosta nuo administracinės sienos į Lietuvos Respublikos teritorijos gilumą. II skyriuje – “Struktūra ir organizavimas“,- buvo detaliai reglamentuota Pasienio apsaugos tarnybos pareigūnų priėmimo tvarka. Į Pasienio apsaugos tarnybą savanoriškumo principu buvo priimami ar krašto apsaugos prievolės būdu skiriami Lietuvos Respublikos piliečiai, ne jaunesni kaip 19 metų, mokantys valstybinę kalbą ir tinkantys šiai tarnybai. Taip pat buvo nustatyta Pasienio apsaugos tarnybos struktūra: 1. Krato apsaugos departamento Pasienio apsaugos tarnybos skyrius;2. Pasienio apsaugos mobilūs padaliniai;3. Pasienio apsaugos užkardos;4. Pasienio apsaugos postai. III skyriuje – “Pareigūnų kompetencija ir veiklos garantijos“, – buvo numatytos Pasienio apsaugos tarnybos funkcijos. Tai yra, užtikrindama valstybinės sienos apsaugą ir ruožo režimą, Pasienio apsaugos tarnyba: 1. savarankikai ar kartu su kitais teisėsaugos organais nustato, tiria ir šalina nusikaltimų, pasienio ruožo režimo pažeidimų priežastis ir sąlygas;2. numato ir įgyvendina priemones, užkertanč3. ias kelią pasienio ruožo režimo pažeidimams ir nusikaltimams;4. atlieka kvotos organo funkcijas. Taip pat šiuo įstatymu pirmą kartą buvo numatyta, kokias teises turi pasienio apsaugos pareigūnai tarnybos metu:1. nutraukti pilieč2. ių ir pareigūnų neteisėtus veiksmus pasienio ruožuose;3. tikrinti pasienio ruožuose pilieč4. ių ir pareigūnų asmens, transporto priemonių bei krovinių dokumentus;5. sulaikyti, atlikti kratŕ bei daiktř apţiűrŕ ir pasienio ruoţo reţimo paţeidëjus pristatyti á pasienio apsaugos tarnybos, teisësaugos organř, muitinës padaliniř patalpas kvotos ar asmens identifikavimo veiksmams atlikti;6. sustabdyti pasienio ruože esanč7. ias transporto priemones ir atlikti jų apžiūrą. Nustač8. ius pasienio ruožo režimo pažeidimus, transporto priemones sulaikyti;9. pasienio ruoţe ( ne muitinës ribose ) atlikti poëmá, siekiant sulaikyti uţdraustus perveţti daiktus ar dokumentus;10. pasienio ruoţe uţpuolimř, riauđiř, stichiniř nelaimiř, katastrofř atvejais, taip pat dël eismo saugumo sŕlygř ar tarnybos tikslais apriboti patekimŕ á tam tikrŕ pasienio uţkardos teritorijŕ ar patalpas ir buvimŕ jose;11. fotografuoti, daryti garso ar vaizdo įrašus pasienio ruože, muitinės ar Pasienio apsaugos tarnybos patalpose. Taigi, Lietuvos Respublikos Laikinajame pasienio apsaugos tarnybos įstatyme numatytiems uždaviniams vykdyti buvo reikalingi pasienio kontrolės postai. 1990m. lapkričio 16d. į Vilnių buvo sukviesti pasienio postų viršininkai, KAD zonų skyrių viršininkai ir kiti krašto apsaugos darbuotojai. Čia buvo gauti paskutiniai nurodymai dėl pasieniečių darbo pradžios. Kalbėjo KAD generalinis direktorius A. Butkevičius, naujai paskirtas pasienio apsaugos tarnybos virininkas V. Česnulevičius, intendantas ( aprūpinimo ) skyriaus viršininkas A. Pakalka, KAD ryšių viršininkas Š. Vasiliauskas . Krašto apsaugos departamento 1990m. lapkričio 15d. įsakymu Nr.25 “Dėl pasienio kontrolės postų išstatymo“ nuo 1990m. lapkričio 19d. buvo pradėta tarnyba visuose 64 pasienio postuose ( Nidos pasienio postas darbą pradėjo truputį anksčiau – 1990m. lapkričio 14d. ). Pasienio postų išdėstymas jau buvo numatytas ir pažymėtas žemėlapyje. Pirmieji postai buvo įkurti gan kuklūs. Visoms zonoms buvo duota užduotis – pasieniečiams apgyvendinti iekoti ( kur tik įmanoma ) gero statybinio vagonėlio, o antra – kelių užblokavimui pagaminti užtvaras. Be to, pasienio postų įkūrimo vietose reikėjo paruošti aikšteles, įvesti elektrą, organizuoti ryšį ( telefoną, radijo stoteles ). Krašto apsaugos departamentas dar neturėjo kariškų uniformų, o kad visi atpažintų Lietuvos pasienietį, jis nešiojo žalią raištį su KAD ženklu. Dirbama buvo keturiomis pamainomis, visą parą, neturint reikiamų darbo sąlygų bei tinkamos ginkluotės. Kontrolės postų pagrindinis uždavinys – kontroliuoti iš Lietuvos ir į ją gabenamų prekių srautą ir parodyti tuometinei Tarybų Sąjungai bei kitoms pasaulio valstybėms, kad Lietuva yra savarankiška pasaulio valstybė, visiškai kontroliuojanti savo valstybės sienas su kitomis šalimis. Į pareiškimą, kad Lietuva pradeda kontroliuoti savo sieną, sureagavo Lietuvoje dislokuoti TSRS pasieniečiai. Jau 1990m. gruodţio mën. pabaigoje prasidëjo Lietuvos pasieniečių terorizavimas įvairiose Lietuvos vietose. Lietuvos pasienyje siautėjo TSRS kariškiai, OMON–o padaliniai. Jų “veiklos” rezultatai buvo kraupūs – sudaužyti bei sudeginti pasieniečių vagonėliai, pagrobti bei susprogdinti automobiliai, sumušti bei pažeminti Lietuvos pasieniečiai. Ne visi pareigūnai išlaikė šį bandomąjį laikotarpį ir įtemptą darbo ritmą. Bet dauguma nepabūgo politinio ir moralinio spaudimo, o per 1991m. sausio mėn. įvykius ryžosi stoti į Lietuvos gynėjų gretas. Lietuvos pasieniečiai buvo siunčiami ginti Aukščiausiosios Tarybos ir saugoti kitus gyvybiškai svarbius Lietuvos valstybės objektus. Po 1991m. sausio 13-osios įvykių sovietiniai ekstremistai dar aktyviau vykdė jaunos Lietuvos valstybės pasienio postų teroro akcijas, pasižyminčias barbariku ţiaurumu ir cinizmu. 1991m. geguţës 17-osios naktá, apie 3 val., apie trisdeđimt kaukëtř sovietinës kariuomenës desantininkř uţpuolë Kalvarijos postŕ. Puolëjai dauţë ir lauţë pasieniečių inventorių, atėmė asmeninius daiktus. Poste tuo metu budėję pasieniečiai G.Paliulis, E. Pranskevičius, G. Žemaitis, V.Grabauskas buvo negailestingai mušami. 1991m. geguţës 19d. Lietuvos – Baltarusijos pasienyje tarnybos metu buvo nuđautas Krakűnř pasienio posto pamainos virđininkas Gintaras Ţagunis. Sovietinio kerđto auka tapćs G.Ţagunis yra pirmasis Lietuvos pasienietis, ţuvćs po Nepriklausomybës atkűrimo. Lietuvos – Latvijos pasienyje ypač siautėjo Rygos OMON-as. Labai dažnai buvo užpuldinėjami Germaniškio, Smėlynės, Vėgerių pasienio postai, Biržų pasienio užkarda. O 1991m. liepos 31d. Lietuvŕ ir visŕ pasaulá sukrëtë Medininkř ţudynës. Tŕ naktá Vilniaus ir Rygos OMON-as iđ pasalř ţiauriai suđaudë septynis Medininkř pasienio poste budëjusius “Aro”, keliř policijos ir muitinës pareigűnus: Mindaugŕ Balavakŕ, Algimantŕ Juozakŕ, Algirdŕ Kazlauskŕ, Juozŕ Janoná, Antanŕ Musteiká, Stanislovŕ Orlavičių, Ričardą Rabavičių. Liko tik vienas šios kraupios tragedijos liudininkas – muitininkas Tomas Šernas . Tokių įvykių analizė rodo, kad nebaudžiamas pasienio postų užpuldinėjimas ir jų niokojimas buvo galimas tik todėl, kad Pasienio apsaugos tarnybos pareigūnai buvo neginkluoti, tarnyba organizuota nepakankamai budriai, o patys postai tarnybos vykdymui nebuvo parengti. Po ių kruvinųjų Medininkų įvykių Lietuvos Respublikos Vyriausybė nurodė visuose pasienio postuose įvesti sugriežtintą pasienio kontrolės režimą, apsaugai sustiprinti buvo sudarytos mobilios grupės. Tik 1991m. rugpjūčio 2d. Krato apsaugos departamento įsakymu Nr.117 “Dėl pasienio kontrolės sustiprinimo“ pasienyje budintys žmonės buvo aprūpinti ginklais bei specialiomis priemonėmis (A.Butkevičiaus pažadas apginkluoti pasieniečius medţiokliniais đautuvais iki điol nebuvo ávykdytas), aptverti pasienio postai, árengtas apđvietimas, aprűpinti ryđio priemonëmis. Vëliau buvo sustiprinta ir Lietuvos Respublikos jűros sienos apsauga, 1991m.gruodţio 31d. Krađto apsaugos ministerijos ásakymu Nr.352 buvo ákurta Pasienio apsaugos tarnybos Pakrančių apsaugos rinktinė. Po antivyriausybinio pučo Maskvoje 1991m. rugpjūčio 24d. Lietuvos Respublikos Aukčiausioji Taryba priėmė nutarimą Nr.1–1701 “Dėl Lietuvos Respublikos sienų“ , įpareigojantį Vyriausybę pradėti visų LR sienų apsaugą ir įvesti pasienio režimą, nors mūsų šalies sienas tuo metu vis dar kontroliavo okupacinė kariuomenė ir vis dar nebuvo tinkamos materialinės bei techninės bazės tokiems milžiniškiems darbams atlikti. Siekdama uţtikrinti visapusiđkŕ valstybës sienř apsaugŕ, Lietuvos Respublikos Vyriausybë 1991m. rugpjűčio 25d. priėmė nutarimą Nr.356 “Dėl Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos ir Krašto apsaugos departamento pasienio apsaugos tarnybos pareigūnų apginklavimo“ , pagal kurį Krašto apsaugos departamentas nuo 1991m. rugpjūčio 26d. turėjo užtikrinti Lietuvos Respublikos – Lenkijos Respublikos valstybės sienos, taip pat kitų, iki tol TSRS valstybės saugumo komiteto pasienio kariuomenės saugotų, sienų apsaugą ir laikinai ( kol KAD visiškai perims jų apsaugą bei užtikrins pasienio režimą ) ją vykdys kartu su TSRS valstybės saugumo komiteto pasienio kariuomene. Taigi, organizuoti savarankikŕ Lietuvos sienř apsaugŕ kliudë svetimos valstybës kariuomenës buvimas műsř đalies teritorijoje. 1992m. birželio 14d. referendume absoliuti Lietuvos piliečių dauguma besąlygiškai pareikalavo, kad iki metų pabaigos iš Lietuvos būtų išvesta okupacinė Rusijos kariuomenė ir atlyginta okupacijos metais padaryta žala. Tų pačių metų rugsėjo 8d. Lietuva ir Rusija pasirašė kariuomenės išvedimo grafiką. Tik beveik po metų, tai yra 1993m. rugpjūčio 31d., Lietuvos Respublikos valstybės sieną per Kenos geležinkelio pasienio kontrolės punktą kirto paskutinis TSRS armijos karinis ešelonas .(Tuomet Valstybės sienos apsaugos tarnyba jau tvirtai stovėjo ant kojų). Nelaukiant io svarbaus politinio įvykio pabaigos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991m. spalio 15d. nutarimu Nr.435 buvo panaikintas Krašto apsaugos departamentas, tai yra, nuo 1992m. sausio 1d. Krašto apsaugos departamentas buvo reorganizuotas į Krašto apsaugos ministeriją. O 1992m. vasario 3d. Krašto apsaugos ministerijos įsakymu Nr.49 buvo patvirtinta nauja Pasienio apsaugos tarnybos struktūra ir etatų sąrašas. 1992m. liepos 1d. Pasienio apsaugos tarnyba buvo pavadinta Valstybės sienos apsaugos tarnyba. 1992m. liepos 1d. Lietuvos Respublikos Aukčiausiosios Tarybos nutarimu Nr.1-2705 Valstybės sienos apsaugos tarnybos karininkai, viršilos, puskarininkiai ir kiti darbuotojai už drąsą ir pasiaukojimą Lietuvos Respublikai, pasižymėję ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, buvo apdovanoti Sausio 13-osios atminimo medaliais. Viso buvo apdovanoti 398 žmonės. Per į laikotarpį Valstybės sienos apsaugos tarnyboje buvo naujai įkurta arba reorganizuota eilė naujų valstybės sienos apsaugos užkardų ir atskirų pasienio kontrolės praleidimo punktų. Iki 1992m. liepos mėnesio valstybės sienos apsauga buvo vykdoma epizodiškai iš postų. Vėliau perėmus iš Rusijos pasienio kariuomenės užkardas ir postus, pradėta tarnyba iš nuolatinių dislokacijos vietų. Pradėjo veikti specialus mokymo centras, kuris ne tik ruošė tikrosios tarnybos karius Valstybės sienos apsaugos tarnybai ( 1991m. spalio 10d. paskelbtas pirmas būtinosios tarnybos karių naujokų šaukimas ), bet jo bazėje buvo apmokomi ir liktiniai Valstybės sienos apsaugos užkardų pareigūnai. Pabradės karinio miestelio bazėje pradėtas greito reagavimo bataliono formavimas ( Priedas Nr.1 ) . Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kilo neatidėliotina būtinybė ne tik nustatyti valstybės sienos ribas, organizuoti jos apsaugą, bet ir sukurti teisinę bazę, reglamentuojančią šalies suverenumo bei teritorinio vientisumo ir sienos neliečiamumo užtikrinimo principus.

Kiekvienos valstybės būtinas atributas yra jos teritorija, kur realizuojamos valstybės suverenios teisės. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 10 straipsnyje pabrėžiama, kad Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma į jokius valstybinius darinius. Valstybės siena nustato valstybės teritorijos ribas, ir tai yra jos pagrindinė paskirtis. Norminių aktų kūrimo procesas ypač suintensyvėjo 1992 metais. 1992m. birželio 25d. Aukščiausioji Taryba priėmė Lietuvos Respublikos Valstybės sienos įstatymą , pagal kurį Lietuvos Respublikos valstybės siena yra linija ir šia linija einantis vertikalus paviršius, apibrėžiantis Lietuvos Respublikos teritorijos – sausumos, vandenų, žemės gelmių, oro erdvės – ribas. Lietuvos Respublikos teritorinė jūra – 12 jūrmylių pločio vandenys prie Lietuvos pakrančių. Pirmŕ kartŕ buvo apibrëţta sŕvoka – Lietuvos Respublikos valstybës sienos reţimas, nes atsirado bűtinybë tiksliai juridiđkai áforminti valstybës sienos linijŕ, jŕ aiđkiai paţymëti pasienio ţenklais vietovëje, tuos ţenklus priţiűrëti, nustatyti sienos perëjimo, plaukiojimo vidaus vandenimis, skraidymo, ávairiř darbř vykdymo sienos prieigose tvarkŕ. Pasienio reţimas – tai:1. valstybės sienos perėjimo tvarka;2. krovinių ir kitokių vertybių gabenimo per valstybės sieną tvarka;3. Lietuvos ir uţsienio laivř plaukiojimo ir buvimo teritorinëje jűroje ir pasienio upiř, eţerř, álankř bei kitokiř vandens telkiniř Lietuvos vandenř dalyje, uţsienio laivř áplaukimo á Lietuvos vidaus vandenis bei uostus ir buvimo juose tvarka.4. oro laivų skaidymo tvarka;5. valstybės sienos priežiūros, įvairių darbų vykdymo, verslovinės ir kitokios veiklos prie Lietuvos valstybės sienos tvarka. 1992m. birželio 25d. Aukščiausioji Taryba priėmė ir Lietuvos Respublikos Valstybės sienos apsaugos įstatymą , kuris panaikino iki tol galiojusį Laikinąjį pasienio apsaugos tarnybos įstatymą. Pagal šį įstatymą, kaip ir anksčiau, valstybės sienos apsauga buvo palikta Krašto apsaugos ministerijos Valstybės sienos apsaugos tarnybai, kuriai vadovauja šios tarnybos viršininkas, tiesiogiai pavaldus Krašto apsaugos ministrui. Valstybės sienos apsaugos tarnybą atlieka tikrosios tarnybos kariai. Į ją gali būti samdomi ir civiliai Lietuvos Respublikos piliečiai. Į šį įstatymą įtraukta nauja sąvoka – Pasienio juosta. Tai 5 metrų pločio pasienio ruoţo dalis, esanti prie pat valstybës sienos ar kranto. Đioje juostoje draudţiama bet kokia veikla, nesusijusi su sienos apsauga. Taip pat buvo įtrauktos ir naujos pasienio pareigūnų pareigos. Nes vykdydami valstybės sienos apsaugą, tai yra praleisdami piliečius per valstybės sieną ar kitaip bendraudami su jais, Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai pasižymėjo nekultūringumu bei grubiu elgesiu. Labai daug nusiskundimų nekultūringu darbuotojų darbu buvo Lazdijų, Smėlynės, Vilniaus bei kituose kontrolės postuose. Todėl Valstybės sienos apsaugos įstatyme buvo numatyta, kad pareigūnai privalo:1. tarnybos metu, kreipdamiesi į asmenis prisistatyti, o šiems pareikalavus, parodyti tarnybinį pažymėjimą;2. uţtikrinti sulaikytřjř asmenř sveikatos apsaugŕ, prireikus neatidëliotinŕ medicinos pagalbŕ;3. gerbti ir saugoti žmogaus teises ir orumą. Be to, pirmŕ kartŕ valstybës sienos apsaugos uţkardos virđininkui suteikiama teisë skirti nuobaudas uţ administracinius teisës paţeidimus, susijusius su pasienio ruoţo reţimu ir ávykdytus pasienio uţkardos teritorijoje. 1992m. rugsėjo 29d. Krašto apsaugos ministras A.Butkevičius pasiraė įsakymą Nr.703 “Dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos struktūros reorganizavimo ir etatų”. Buvo pradėta reorganizacija. Lietuvos pasienyje buvo suformuotos naujos sienos apsaugos struktūros. Lietuvos – Lenkijos pasienyje buvo panaikinta Marijampolės pasienio apsaugos rinktinės Lazdijų užkarda ir formuojama Lazdijų atskira pasienio kontrolės praleidimų rinktinė, į kurios sudėtį įeina Lazdijų, Kalvarijos, Mockavos kontrolės-praleidimo postai. Nuo Pakrančių apsaugos rinktinės atskirtas laivų divizionas, o iš Pakrančių apsaugos rinktinės pavaldžių kontrolės praleidimo postų ir užkardų buvo sukurti atskiri Klaipėdos ir Pagėgių kontrolės praleidimo postai. Pakrančių apsaugos rinktinė toliau vadinama Klaipėdos valstybės sienos apsaugos rinktine, kuriai nuo 1992m. spalio 1d. pavesta Lietuvos – Rusijos valstybinės sienos Nemuno ir Baltijos pajūrio ruožo apsauga. Tuo metu Lietuvos – Latvijos pasienį saugojo Šiaulių valstybės sienos apsaugos komendantūra, ir ypatingų pokyčių šiame ruože nebuvo. 1992 metais Valstybės sienos apsaugos tarnyba pagrindinį dėmesį buvo sutelkusi ekonominei Lietuvos Respublikos sienos apsaugai. Per tuos metus Valstybės sienos apsaugos pareigūnai sulaikė daugiau kaip 700 automobilių, apie 2000 piliečių, pažeidusių valstybės sieną. Buvo konfiskuota benzino beveik už 420 tūkst. talonų, 1250 vienetų šaunamųjų ginklų, virš 100 tūkst. talonų vertės meno kūrinių, virš 100 t grūdų, 70 t nikelio, 50 t bronzos, 45 t vario, 1420 elektros variklių, beveik 1000 t degtinės, virš 21 t mėsos, 50 t cukraus, virš 6 t aguonų grūdelių ir daug kitų, neteisėtai gabenamų per valstybės sieną, prekių ( bendra suma viršija 15 mln.talonų. Vertinant Valstybės sienos apsaugos tarnybos 1992 metų veiklą, ją galima pavadinti kūrimosi laikotarpiu, todėl galima teigti, kad valstybės sienos apsaugai buvo skiriamas pakankamas dėmesys. Tik 1993 metais buvo pradėti valstybinės sienos delimitavimo ir demarkavimo darbai. Siekdama sudaryti sąlygas pradėti valstybės sienos žymėjimo vietovėje darbus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Valstybės sienos įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1993m. kovo 4d. nutarė patvirtinti pasienio ženklą, kuriuo vietovėse žymima Lietuvos Respublikos Valstybės siena . Pasienio ţenklo, kuriuo vietovëse ţymima Lietuvos Respublikos valstybës siena, forma ir dydis bei jo elementai atitinka Lietuvos Didţiosios Kunigaikđtystës, 1918-1940 metř Lietuvos Respublikos ir điuo metu egzistuojančių gretimų valstybių sienų žymėjimo tradicijas,-jis yra patvarus, turi numerį, valstybės herbo ženklą, nudažytas valstybinės vėliavos spalvomis. Pasienio ženklas yra gelžbetoninis stačiakampis stulpas, kurio skerspjūvis – 220 180 milimetrų. Jo aukštis virš Žemės paviršiaus – 2000 milimetrų, o visas ilgis – 3000 milimetrų. Ženklo viršūnė yra keturbriaunė piramidės formos, jos aukštis – 100 milimetrų. Sekantis etapas buvo 1993m. kovo 25d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr.198 “Dėl valstybinės komisijos Lietuvos Respublikos valstybės sienai delimituoti ir demarkuoti bei ekonominei zonai Baltijos jūroje nustatyti sudarymo“. Šios komisijos pirmininku buvo paskirtas Užsienio reikalų ministerijos sekretorius R.Šidlauskas. Be to, Vyriausybė komisijai suteikė įgaliojimus dėl Lietuvos Respublikos valstybės sienos delimitavimo ir demarkavimo bei ekonominės zonos Baltijos jūroje nustatymo su Baltarusijos Respublika, Rusijos Federacija, Švedijos Karalyste, Latvijos Respublika, Lenkijos Respublika, vykdyti Lietuvos Respublikos valstybinės sienos delimitavimo ir koordinuoti sienos demarkavimo bei ekonominės zonos Baltijos jūroje nustatymo darbus. Pirmas ios komisijos darbo rezultatas buvo 1993m. birţelio 29d. Birţř mieste pasirađyta “Sutartis dël Valstybinës sienos atstatymo tarp Lietuvos Respublikos ir Latvijos Respublikos” . Pagal šiŕ sutartá buvo atstatyta 1940m. birţelio 15d. nustatyta valstybës siena tarp Lietuvos Respublikos ir Latvijos Respublikos, remiantis 1921m. geguţës 14d. “Konvencija nustatyti sienoms tarp Lietuvos ir Latvijos vietose ir sutvarkyti pasienio gyventojř teisëms ir sienos perskirstojo nejudinamo turto padëčiai“ ir 1930m. birţelio 30d. “Deklaracija tarp Lietuvos ir Latvijos dël galutinio sienos nustatymo“. Toje sienos dalyje, kuri nëra nustatyta anksčiau minimos Konvencijos ir Deklaracijos, nustatyti Valstybės sieną tarp Šalių pagal administracinę sieną, buvusią tarp Lietuvos Respublikos ir Latvijos Respublikos 1991m. rugsėjo 17d.- Šalių priėmimo į Jungtinių Tautų Organizaciją dieną. Taip pat šioje sutartyje buvo numatyta, kad išlikę pasienio ženklai (pasienio stulpai) turi būti atstatyti. Išilgai Valstybės sienos nustatoma pasienio juosta, kurios plotis 10 m (po 5 m į abi puses nuo Valstybės sienos linijos). 1993 metais vykdant Lietuvos Respublikos ekonominć valstybës sienos kontrolć Valstybës sienos apsaugos tarnyba, nors ir nesant pagrindiniř dokumentř, nustatančių Lietuvos Respublikos valstybės sieną, bei tinkamai nesukurtai infrastruktūrai, atliko savo darbą, davė nemažą naudą valstybei. Per 1993 metus buvo sulaikyta vir 600 automobilių ( tarp jų 80 vogtų ), bandančių pravažiuoti valstybės sieną neleistose vietose, apie 2000 valstybės sienos pažeidėjų,tai daugiausia Vidurinės Azijos ir Artimųjų Rytų valstybių piliečiai, bandantys nelegaliai ivykti į Vakarus. Iš kontrabandininkų išimta neteisėtai vežant 276 vnt. Šaunamųjų ginklų, 198 vnt. sprogstamųjų užtaisų, virš 200 dujinių balionėlių. Buvo konfiskuota ir perduota muitinei virš 310 t grūdų, 27 t duonos ir jos gaminių, apie 10 t mėsos ir jos produktų, virš 60 t spalvotojo metalo, 40 t kuro, didelis kiekis tabako gaminių, medikamentų, kailių bei kitų prekių – iš viso už 2 mln. litų . 1993m. liepos 15d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu Nr.1-221 buvo priimtas Laikinasis Lietuvos Respublikos kariuomenės įstatymas. Šiuo įstatymu buvo įvesta Lietuvos Respublikos kariuomenės vado institucija.1993m. spalio 9d. Jonas Andriškevičius tapo Lietuvos kariuomenės vadu, taigi, kariuomenei ėmė vadovauti ne politikas ( A.Butkevičius ), o karinis specialistas. Tai turėjo didžiulę įtaką ir Valstybės sienos apsaugos tarnybai. Plačiai buvo aptartas pasienio tarnybos pagerinimo klausimas. Lietuvos pasienyje buvo stokojama tvarkos. Daţnas Krađto apsaugos ministerijos pasienio tarnybos vadř nuđalinimas nuo pareigř, taip pat veikë neigiamai: 1991m.spalio 25d. Pasienio apsaugos tarnybos skyriaus viršininku buvo paskirtas Stanislovas Stančikas; 1992m.birţelio 4d. Valstybës sienos apsaugos tarnybos virđininku paskiriamas plk. Jonas Pauţuolis. Taigi, 1992-1994 metais Krašto apsaugos ministerija daugiau dėmesio skyrė karinių pajėgų struktūrų kūrimui ir aprūpinimui, nei valstybės sienos apsaugos gerinimui, todėl sienos apsaugos padaliniai beveik netobulėjo.

Pasienio policijos departamentas ir jo raida1994 – 2000 metais

Tobulinant Valstybės sienos apsaugą ir tęsiant prieškarinės Lietuvos pasienio apsaugos tradicijas bei pasinaudojant turtinga demokratinio pasaulio patirtimi, 1994m. birželio 28d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė naują Lietuvos Respublikos Valstybės sienų apsaugos įstatymą , kuriame buvo apibrėžti nauji sienų apsaugos uždaviniai:1. valstybės sienų fizinė ir techninė apsauga;2. muitinės, medicininė – karantininė, veterinarinė ir fitosanitarinė kontrolė;3. pasienio incidentų reguliavimas, ginkluotų valstybės užpuolimų atrėmimas;4. migracijos procesų kontrolė;5. sienų perėjimo, krovinių ir kitokių vertybių gabenimo per valstybės sienas, kontrolė;6. verslovinės veiklos bei įvairių darbų ekonominėje zonoje ir pasienio ruože kontrolė;7. įstatymų pažeidimų nustatymas bei poveikio priemonių pažeidėjams taikymas, priežasč8. ių bei sąlygų šiems pažeidimams atsirasti šalinimas.Be to, iame įstatyme pirmą kartą buvo apibrėžti Valstybės sienų apsaugos subjektai. Valstybės sienų apsaugą užtikrina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Valstybės sienų apsaugą sausumoje ir teritoriniuose vandenyse atlieka pasienio policija, oro erdvėje – Krašto apsaugos ministerijos karinės oro pajėgos. Valstybės sienų apsaugos subjektai kartu su pasienio policija pagal kituose įstatymuose nustatytą jų veiklos kompetenciją yra: – Krato apsaugos ministerija, kuri be valstybės sienos apsaugos oro erdvėje, gresiant ginkluotam užpuolimui, kai kyla pavojus valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, Seimui įvedus karo padėtį ir nepaprastąją padėtį, kartu su pasienio policija ir Lietuvos Respublikos kariuomenės daliniais užtikrina ir valstybės sienų apsaugą; – Uţsienio reikalř ministerija, kuri aukđčiausiųjų valstybinės valdžios ir valdymo institucijų sprendimų pagrindu veda derybas, nustatant ir įforminant valstybės sienas, rengia reikiamus dokumentus ir medžiagą; vykdo valstybės sienos apsaugos tarptautinį teisinį užtikrinimą ir kt.; – Valstybės saugumo departamentas, kuris atlieka politinės, socialinės – ekonominės ir kriminogeninės būklės pasienio rajonuose, krizinių situacijų kaimyninėse valstybėse, gresiančių mūsų šalies saugumui valstybės sienos zonoje, analizę ir prognozę; operatyviniais kanalais atskleidžia ir užkerta kelią užsienio specialiųjų tarnybų, nusikalstamų grupių ir atskirų asmenų nusikalstamai veiklai per valstybės sieną ir kt.; – Sveikatos apsaugos ministerija; – Muitinės departamentas prie finansų ministerijos; – Valstybinė veterinarijos tarnyba; – kitos ministerijos ir ţinybos ( kiek tai priklauso jř kompetencijai ). Valstybės sienų apsaugos įstatymo pagrindu Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1994m. liepos 18d. priėmė nutarimą Nr.628 “Dėl Krašto apsaugos ministerijos Valstybės sienos apsaugos tarnybos reorganizavimo“, kuriuo valstybės sienų apsaugą pavedė Vidaus reikalų ministerijai ( kaip ir tarpukaryje Lietuvos sieną ėmė saugoti pasienio policininkai ). Vykdant šį nutarimą, bendru Vidaus reikalų ir Krašto apsaugos ministrų 1994m. rugpjūčio 29d. įsakymu Nr.602/644 buvo sudaryta darbinė komisija Krašto apsaugos ministerijos Valstybės sienų apsaugos tarnybai reorganizuoti bei klausimams, susijusiems su turto perdavimu, Pasienio policijos departamento personalo bei struktūros formavimu, spęsti. Jos pirmininku buvo paskirtas tuometinis valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministras M. Stankevičius. iai komisijai buvo pavesta iki spalio 5d. atlikti Krato apsaugos ministerijos Valstybės sienų apsaugos tarnybos struktūrinių padalinių materialinės bazės, ginkluotės, autotransporto ir nebaigtų statybos objektų inventorizaciją. Taigi, pasienio policija tampa pavaldi Vidaus reikalų ministerijai. O Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994m. liepos 27d. nutarimu Pasienio policijos departamento vyriausiuoju komisaru paskirtas Stanislovas Stančikas. Kadangi Pasienio policijos padaliniai pagal minėtus įstatymus jau įėjo į vieningą Lietuvos Respublikos policijos sistemą, Pasienio policijos veikla, jos organizavimas, funkcijos, teisės ir pareigos, saugant valstybės sieną, buvo apibrėžtos Lietuvos Respublikos Policijos įstatyme, kuris buvo papildytas atitinkamais straipsniais . 16 straipsnyje buvo nurodyta pasienio policijos organizacija ir struktūra. Tai padaliniai, užtikrinantys valstybės sienų režimą ir atliekantys teisėtvarkos pažeidimų prevenciją, valstybės sienų sargybą ir priežiūrą pagal savo kompetenciją reguliuojant pasienio incidentus, atliekantys operatyvinę paiešką bei kvotą įstatymų nustatyta tvarka dėl valstybės sienų pažeidimų, užtikrinantys visuomeninę rimtį bei piliečių teisių bei teisėtų interesų apsaugą. Šias funkcijas pasienio policija atlieka pasienio ruože ir kitose vietose, kuriose galioja pasienio režimas. 16 straipsnyje buvo išdėstyti pagrindiniai pasienio policijos uždaviniai . Pasienio policija:1. uţtikrina Lietuvos Respublikos valstybës sienř apsaugŕ ir nelieč2. iamumŕ, pasienio ruoţo reţimŕ, saugo valstybës sienas sausumoje ir jűroje, organizuoja ir ágyvendina operatyvines priemones ir kitas priemones, uţkerta keliŕ valstybës sienř paţeidimams ir sulaiko paţeidëjus bei patraukia juos ástatymo numatyton atsakomybën;

3. padeda įgyvendinti valstybės migracijos politiką, užtikrina Lietuvos Respublikos pilieč4. ių bei užsienieč5. ių perėjimo per valstybės sieną tvarką;6. pagal savo kompetencijŕ atliekŕ kvotŕ bei operatyvinć paieđkŕ dël sienř reţimo paţeidimř, nagrinëja teisës paţeidimř bylas ir skiria paţeidëjams administracines nuobaudas;7. pagal savo kompetenciją sprendžia pasienio incidentus;8. Vidaus reikalų ministro įsakymu atlieka kitas Policijos įstatymo numatytas funkcijas.Taigi, anksčiau pasienio pareigūnų pagrindinis uždavinys, vykdant sienų apsaugą, buvo užkirsti kelią valstybės sienų pažeidimams. Reorganizacija papildė pasienio policijos veiklą nauja kryptimi – buvo sprendžiami sudėtingi nusikalstamumo kontrolės uždaviniai.Pasienio policijos pareigūnai, atlikdami tarnybines pareigas tose vietose, kuriose galioja pasienio režimas, turi teisę Policijos įstatymo 39 straipsnyje nustatyta tvarka :1. nutraukti asmenų ir pareigūnų neteisėtus veiksmus; 2. tikrinti asmenų ir pareigūnų, transporto priemonių dokumentus bei krovinių dokumentus ( ne muitinės priežiūros zonoje );3. sulaikyti, atlikti kratŕ bei daiktř apţiűrŕ ir pasienio reţimo paţeidëjus pristatyti á pasienio policijos, teisësaugos institucijř, muitinës tarnybines patalpas kvotai ar asmens identifikavimo veiksmams atlikti;4. sustabdyti ir apţiűrëti transporto priemones; jei nustatomas pasienio reţimo paţeidimas, transporto priemones sulaikyti; asmenims , esantiems transporto priemonëse, atsisakius paklusti, panaudoti đaunamuosius ginklus bei specialiŕsias priemones ( gumines lazdas, antrankius, suriđimo priemones, koviniř imtyniř veiksmus, dujas, tarnybinius đunis, priverstinio transporto sustabdymo ir kitas priemones ) ir jëgŕ, kad bűtř galima patekti á transporto priemonć;5. pasienio ruoţe ir kitose vietose, kuriose galioja pasienio reţimas ( ne muitinës prieţiűros zonoje ), atlikti poëmá uţdraustiems veţti daiktams ir dokumentams sulaikyti;6. tarnybos tikslais ir saugumo sumetimais apriboti patekimŕ á tam tikrŕ pasienio ruoţo teritorijŕ ar kitŕ teritorijŕ, kurioje galioja pasienio reţimas;7. fotografuoti, daryti garso ar vaizdo įrašus pasienio zonoje ar kitoje teritorijoje, kurioje galioja pasienio režimas. Kitas norminis dokumentas, reglamentuojantis pasienio policijos veiklŕ, – tai Pasienio policijos departamento prie Lietuvos Respublikos ministerijos nuostatai, kuriuos 1994m. spalio 12d. ásakymu Nr. 726 patvirtino Vidaus reikalř ministras generolas R. Vaitiekűnas. Pagal điuos nuostatus, Pasienio policijos departamentas yra Lietuvos Respublikos valstybës kontrolës bei prieţiűros prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalř ministerijos institucija, uţtikrinanti valstybës sienos apsaugŕ sausumoje ir teritoriniuose vandenyse. Taigi, Pasienio policijos departamentas organizuoja valstybës sienos apsaugŕ sausumoje ir teritoriniuose vandenyse, pasienio policijos veiklŕ reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų įgyvendinimą, tikrina, kaip jie vykdomi pasienio policijos padaliniuose, apibendrina ir aikina jų taikymo praktiką, rengia pasiūlymus juos tobulinti ir teikia per Vidaus reikalų ministeriją Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Svarbiausieji Pasienio policijos departamento uždaviniai yra:1. uţtikrinti valstybës sienos apsaugŕ ir nelieč2. iamumŕ sausumoje ir teritoriniuose vandenyse bei valstybës sienos reţimŕ;3. uţtikrinti Lietuvos Respublikos valstybës sienos ástatymo bei kitř ástatymř vykdymŕ;4. uţtikrinti Lietuvos Respublikos tarptautiniř ásipareigojimř valstybës sienos reţimo klausimais vykdymŕ;5. padėti įgyvendinti valstybės migracijos bei muitų politiką;6. užtikrinti Lietuvos Respublikos pilieč7. ių bei užsienieč8. ių perėjimo per valstybės sieną tvarką ir visų rūšių transporto priemonių judėjimą bei vykdyti jų apskaitą;9. uţtikrinti policijos uţdaviniř ágyvendinimŕ nusikalstamumo kontrolës ir prevencijos srityje.Pasienio policijos departamentas, vykdydamas šiuos uždavinius:1. pagal savo kompetenciją reguliuoja pasienio incidentus;2. bendradarbiauja su kitais valstybės sienų apsaugos subjektais; 3. kartu su kitais policijos padaliniais pasienio ruoţe ir kitose vietose, kur galioja pasienio reţimas, vykdo kovŕ su nusikaltimais ir kitais teisëtvarkos paţeidimais;4. nustato Pasienio policijos departamento struktūrinių padalinių bei teritorinių pasienio policijos padalinių konkreč5. ias veiklos formas, metodus bei priemones, rengia savo veiklos sferos normatyvinių aktų projektus;6. pagal savo kompetencijŕ vykdo operatyvinć paieđkŕ, atlieka kvotŕ, nagrinëja administraciniř teisës paţeidimř bylas ir skiria administracines nuobaudas;7. imasi priemonių nusikaltimų ir kitų teisėtvarkos pažeidimų priežastims bei sąlygoms šalinti pasienio ruože bei kitose vietose, kur galioja pasienio režimas;8. parenka pasienio policijos kadrus, organizuoja jų mokymą ir kvalifikacijos kėlimą;9. uţmezga ir palaiko profesinius ryđius su kitř đaliř atitinkamomis institucijomis ir tarptautinëmis organizacijomis. Sekantis svarbus ţingsnis, vykdant reformŕ, 1994m. spalio 14d. Pasienio policijos departamento prie Vidaus reikalř ministerijos ásakymu Nr.327 buvo atliktas Pasienio policijos padaliniř reorganizacija: – 1994m. rugsėjo 26d. Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministro įsakymu Nr.674 Vilniaus pasienio policijos rinktinei buvo priskirti Visagino, Ignalinos, Švenčionių, Varėnos, Druskininkų ir Kapčiamiesčio pasienio policijos uţkardos, Druskininkř pasienio policijos kontrolës tarnyba bei Medininkř pasienio policijos kontrolës punktas; – 1994m. rugsėjo 1d. Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministro įsakymu Nr.616 Marijampolės pasienio policijos rinktinei – Vartelių, Reketijos, Trumpalių, Galinių, Akmenių ir Pazapsių pasienio policijos užkardos; – 1994m. rugsėjo 8d. Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministro įsakymu Nr.627 Pagėgių pasienio policijos rinktinei – Vištyčio, Kybartų, Šakių, Viešvilės, Pagėgių ir Rusnės pasienio policijos užkardos bei Kybartų ir Pagėgių pasienio policijos kontrolės tarnybas; – 1994m. rugsėjo 15d. Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministro įsakymu Nr.650 Klaipėdos pasienio policijos rinktinei – Nidos, Juodkrantės, Karklės ir Palangos pasienio policijos užkardos; – 1994m. rugsėjo 26d. Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministro įsakymu Nr.675 Šiaulių pasienio policijos rinktinei – Skuodo, Mažeikių, N. Akmenės, Joniškio, Pasvalio, Biržų, Rokiškio ir Zarasų pasienio policijos užkardos bei Mažeikių, Joniškio, Zarasų pasienio policijos kontrolės tarnybos ir Saločių pasienio kontrolės punktas; – 1994m. rugsėjo 19d. Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministro įsakymu Nr.660 Vilniaus pasienio policijos kontrolės punktų rinktinei – Vilniaus ir Kauno aerouostai bei Kenos ir Stasylų geležinkelio pasienio policijos kontrolės punktai; – 1994m. rugsėjo 15d. Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministro įsakymu Nr.649 Lazdijų pasienio policijos kontrolės punktų rinktinei – Lazdijų, Kalvarijos ir Mockavos pasienio policijos kontrolės punktai; – 1994m. rugsėjo 8d. Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministro įsakymu Nr.628 Klaipėdos pasienio policijos kontrolė punktų rinktinei – Prekybos ir Žvejybos uostų, Tarptautinės perkėlos, Nidos, Palangos aerouosto bei Klaipėdos aerouosto ir marių prieplaukos pasienio policijos kontrolės punktus. Be to, Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 1994m. rugpjūčio 31d. įsakymu Nr.011 ”Dėl Pasienio policijos departamento etatų” buvo įsteigtos operatyvinės tarnybos. Taigi, liepos- spalio mėnesiais buvo atlikta Valstybės sienos apsaugos tarnybos reorganizacija į Pasienio policijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos, patvirtinti nauji etatai ir struktūra, atlikta departamento pareigūnų atestacija. Sienos apsaugos reorganizacija –tai dėsningas žingsnis tobulinant valstybės sienų apsaugą. Pasiraius Europos (Asociacijos) sutartį 1995m. birželio 12d., integracija į Europos Sąjungą buvo pripažinta svarbiausiu Lietuvos politiniu tikslu. Lietuvai siekiant narystės Europos Sąjungoje, jai, be politinių, ekonominių, kultūrinių ir kitų standartų atitikimo reikalavimų, buvo keliama ir labai svarbi patikimos sienų kontrolės užtikrinimo, teritorinio neliečiamumo ir suvereniteto paţeidimř pađalinimo ir prevencijos sŕlyga. Vykstančio integracijos proceso Europoje dėka, sienų apsauga turi didelę reikšmę, nes atsiradus šalių Sąjungai, vienos šalies – narės sienų apsauga gali turėti įtakos kitos šalies saugumui. Europos Sąjungos išorinių sienų apsaugos sutartyje yra išdėstyti šie pagrindiniai sienų apsaugos principai:1. Europos Sŕjungos iđoriniř sienř perëjimas turi vykti per oficialius pasienio kontrolës punktus, saugomus đaliř-nariř;2. už išorines sienas pereinanč3. ių asmenų kontrolę kompetetingos šalies-narės įgaliotos institucijos;4. efektyviŕ sausumos ( upës, eţero, kito vandens telkinio ) sienos apsaugŕ tarp pasienio kontrolës punktř turi uţtikrinti mobilűs patruliai ( sargybos grupës ) ar kitos panađios pajëgos;5. šalys-narės saugo visą išorinių sienų perimetrą;6. efektyvi iorinių sienų kontrolė reikalauja glaudaus pasienio tarnybų personalo bendradarbiavimo ( tarptautinės kooperacijos ).Lietuvos Respublikos siena su Baltarusijos Respublika, Rusijos Federacija (Kaliningrado sritimi) bei siena Baltijos jūroje yra būsimos išorinės Europos Sąjungos sienos. Todėl siekiant sustiprinti valstybės sienos apsaugą, po reorganizacijos, 1995m. kovo 6d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu Nr.322 sudarė tarpžinybinę komisiją valstybės sienos apsaugos kompleksinės sistemos projekto kūrimui ir įgyvendinimui koordinuoti . Komisijos pirmininku buvo patvirtintas Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos sekretorius J. Jurginis. Svarbiausias šios komisijos uždavinys – koordinuoti visų valstybės sienos apsaugos subjektų, nurodytų Lietuvos Respublikos Valstybės sienos apsaugos įstatyme, veiklą, susijusią su valstybės sienos apsaugos kompleksinės sistemos projektų kūrimu ir įgyvendinimu. Tarpžinybinė komisija, vykdydama jai pavestus uždavinius:1. teikia nustatytŕja tvarka Lietuvos Respublikos Vyriausybei iđvadas bei pasiűlymus dël teisës aktř, reglamentuojanč2. ių valstybės sienos apsaugos subjektų veiklą, rengimo ir tobulinimo;3. koordinuoja uţsienio valstybiř bei űkio subjektř materialinć techninć paramŕ, susijusiŕ su valstybës sienos apsauga, teikia điuo klausimu informacijŕ, iđvadas bei pasiűlymus Lietuvos Respublikos Vyriausybei;4. nustatytŕja tvarka, pasitelkusi Lietuvos Respublikos ir uţsienio valstybiř ekspertus bei specialistus, rengia valstybës sienos apsaugos kompleksinës sistemos projekto metmenis ir techninć uţduotá;5. teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos Vyriausybei išvadas bei pasiūlymus dėl valstybės sienos apsaugos kompleksinės sistemos projekto kūrimo ir įgyvendinimo, finansavimo ir šių darbų vykdytojų parinkimo;6. kaupia ir teikia valstybės sienos apsaugos subjektams informaciją apie užsienio valstybių patirtį valstybės sienos apsaugos klausimais. Tarpţinybinë komisija intensyviai ruođë ir derino su valstybës sienos apsaugos subjektais ir teikë svarstymui labai svarbius nutarimř projektus valstybës sienos tobulinimo klausimais. 1995m. birţelio 7d. Lietuvos Respublikos Vyriausybë nutarimu Nr.794, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Valstybës sienř apsaugos ástatymo 4 straipsniu, patvirtino Lietuvos Respublikos valstybës sienos apsaugos kompleksinës sistemos metmenis . Šios kompleksinės sistemos tikslas – nustatyti valstybės sienos apsaugos pagrindinius principus, prioritetus bei tobulinimo kryptis. Metmenyse buvo suformuluoti ie valstybės sienos apsaugos kompleksinės sistemos uždaviniai:1. įgyvendinti Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus valstybės sienos apsaugos srityje;2. tobulinti teisinę bazę, reglamentuojanč3. iŕ valstybës sienos apsaugŕ;4. nustatyti šios sistemos priemonių įgyvendinimo tvarką ir etapus;5. tobulinti valstybės sienos apsaugos subjektų organizacinę struktūrą, gerinti jų materialinę bazę, modernizuoti inžinerijos ir technikos įrengimus. Metmenyse numatytas organizacinis struktūros tobulinimas. Valstybės sienos apsaugos subjektų veiklos efektyvumas priklauso nuo jų valdymo struktūros, aprūpinimo techninėmis apsaugos priemonėmis ir jų panaudojimu, kadrų sukomplektavimo bei parengimo. Pasienio policijos organizacinės struktūros tobulinimo kryptys buvo numatytos šios:1. esamų padalinių reorganizavimas;2. naujų padalinių steigimas;3. valdymo aparato mažinimas;4. etatinių vienetų mažinimas ir techninių priemonių įdiegimas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1995m. rugpjūčio 4d. nutarimu Nr.1096 pritarė Lietuvos Respublikos Valstybės sienos apsaugos kompleksinės sistemos metmenų įgyvendinimo priemonėms. Šiame nutarime buvo numatytas įgyvendinamų priemonių – teisinės bazės rengimas ir materialinės techninės bazės kūrimas,- planas laikotarpyje nuo 1995m. rugsėjo mėn. iki 2000m. pabaigos, tai yra nustatyti įgyvendinimo etapai, įvykdymo terminai, lėšų poreikis bei atsakingi asmenys už įvykdymą. Lietuvos Respublikos Vyriausybei priėmus šiuos nutarimus valstybės sienos apsaugos tobulinimas, teisinės bazės rengimas bei materialinės techninės bazės kūrimas įgavo kryptingą ir organizuotą pobūdį. Vykdant kompleksinės sistemos metmenų įgyvendinimo planą, 1996m. liepos 22d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu Nr.878 patvirtino Lietuvos Respublikos pasienio ruožo režimo taisykles . Šios taisyklės reglamentuoja:1. Lietuvos Respublikos pilieč2. ių ir užsienieč3. ių vykimo į Lietuvos Respublikos pasienio ruožą ir buvimo jame tvarką;4. gamybinć, űkinć ir kitokiŕ fiziniř ir juridiniř asmenř veiklos tvarkŕ pasienio ruoţe;5. laivų išplaukimo į teritorinę jūrą, jūros vidaus vandenis, pasienio vandenis bei plaukimo ir buvimo juose tvarką.Pasienio ruoţui priskiriami kaimai, miesteliai, miestai ir kiti teritoriniai administraciniai vienetai, esantys iki 5 km atstumu á teritorijos gilumŕ nuo valstybës sienos arba nuo kranto linijos, jeigu valstybës siena eina jűra, mariomis, eţeru, upe ar kitokiu vandens telkiniu. Teritoriniř administraciniř vienetř, áeinančių į pasienio ruožo ribas, sąrašą nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Visoje Lietuvos Respublikos jūros pakrantėje galioja pasienio ruožo režimas. Valstybės sienai saugoti Lietuvos Respublikos Vyriausybė pasienio policijai priskiria pasienio ruoţo dalá – sienos apsaugos zonŕ, kurioje árengiami valstybës sienos ţenklai, pasienio keliai ir takai, kontrolës pëdsakř juosta, inţinerinës uţtvaros ir árengimai, signalizacinës apsaugos sistemos ir kompleksai, techniniai stebëjimo postai ir kiti objektai. Pagal šias taisykles Lietuvos Respublikos piliečiams (16m. ir vyresniems ) į pasienio ruožą vykti ir būti jame be Lietuvos Respublikos piliečio paso arba kitų jo asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, išduotų Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos, su nuotrauka ir asmens kodu. Užsieniečiams vykti ir būti pasienio ruože be paso ar kito jam prilyginto asmens tapatybę ir teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinančio dokumento draudţiama. Asmenims patekti á pasienio juostŕ, teritorijŕ, esančiŕ tarp valstybës sienos ir inţinieriniř uţtvarř, árenginiř, signalizacinës apsaugos sistemos ar kompleksř, draudţiama. Pasienio policija turi teisć gauti iđ vietos savivaldos atsakingř institucijř duomenis apie asmenis, atvykusius nuolat gyventi pasienio ruoţe. Asmenys, esantys pasienio ruoţe, pasienio policijai pareikalavus, privalo pateikti asmens, transporto priemonës, gabenamř kroviniř bei vertybiř dokumentus, leisti apţiűrëti neplombuotŕ transporto priemonć, krovinius bei kitas vertybes, vykdyti kitus pasienio policijos teisëtus reikalavimus. Gamtos išteklių naudojimas valstybės sienos apsaugos zonoje turi būti derinamas su pasienio policija. Medžioklė valstybės sienos apsaugos zonoje, žvejyba teritorinėje jūroje, jūros vidaus vandenyse ir pasienio vandenyse leidžiama fiziniams ir juridiniams asmenims, turintiems verslinės arba mėgėjiškos žūklės leidimus, užregistruotus pasienio policijoje. Gamybinė, ūkinė ir kitokia veikla pasienio juostoje, teritorijoje, esančioje tarp valstybės sienos ir inžinerinių užtvarų, įrenginių, signalizacinės apsaugos sistemos ar kompleksų be pasienio policijos leidimo draudžiama.
Taigi, pasienio ruoţo reţimŕ kontroliuoja pasienio policija. Bet stichiniř nelaimiř, katastrofř atveju, paskelbus karantinŕ, ávedus karo ar nepaprastŕjŕ padëtá, asmenř vykimas á pasienio ruoţŕ ir buvimas jame, gamybinë, űkinë ar kitokia veikla pasienio ruoţe, laivř iđplaukimas á teritorinć jűrŕ, jűros vidaus vandenis, pasienio vandenis gali bűti apribojami Lietuvos Respublikos ástatymu ar tarptautiniř sutarčių nustatyta tvarka. Realizuojant toliau Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos kompleksinės sistemos įgyvendinimo priemones, buvo vykdoma valstybės sienos demarkacija Lietuvos – Latvijos, Lietuvos – Baltarusijos ir Lietuvos – Rusijos federacijos sienos ruožuose. Lietuvos ir Latvijos sienos ilgis kartu su jūros siena yra 594,8 kilometrai, 573,2 kilometrus sudaro sausumos siena. Kaip jau buvo minėta, 1993m. birželio 29d. Lietuvos Respublikos ir Latvijos Respublikos pasirašytoje ir ratifikuotoje sutartyje „Dėl valstybės sienos atstatymo” buvo nustatyta valstybės sienos linija. Įsigaliojus šiai sutarčiai, tai yra, tik 1996 metais buvo pradėti sienos demarkavimo darbai. Su Latvijos Respublikos atstovais buvo suderintos pasienio juostoje būsimų pasienio ženklų vietos, patikslinta darbų apimtis. Demarkavimo darbus susitariančios alys pasidalino pusiau. 1999 metų pabaigoje Latvija demarkavo paskutinį sienos ruožą Pasvalio rajone. Siena sutvarkyta: išvalyta pasienio juosta ir įrengti sienos ženklai. Siena Baltijos jūroje, išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo ribos ilgai buvo nenustatytos. Po ilgų derybų dėl jūros sienos 1999m. liepos 9d. buvo pasirašyta sutartis „Dėl Lietuvos ir Latvijos jūros sienos” kurią Lietuvos Respublikos Seimas 1999 10 28 ratifikavo. Lietuvos ir Baltarusijos sienos ilgis yra 656 kilometrai. 1995m.vasario 6d. buvo pasirašyta tarp Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutartis „Dėl valstybės sienos nustatymo” , kuri apibrėžė sienos liniją tarp šių valstybių. 1996m. balandžio 26d. šiai sutarčiai ásigaliojus, buvos sudaryta Miđri demarkavimo komisija sienai nuţymëti ir pradëti demarkavimo darbai. Miđri sienos demarkavimo komisija (komisijos sudëtis nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybës 1996 09 26 nutarimu Nr.1101, „Valstybës ţiniose” neskelbtas) nustatë sienos padëtá vietovëje ir paţymëjo jŕ laikinaisiais centriniais stulpeliais. Lietuva savo pusëje per visŕ sienos ilgá iđvalë sienos juostŕ ir 480 kilometrř ruoţŕ paţenklino sienos poligonometriniais ţenklais. Baltarusija iđvalë pasienio juostŕ ir paţenklino savo pusëje 26 kilometrř ruoţŕ. Baltarusija ketina savo pusć sutvarkyti iki 2003 metř. Sekantis Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos kompleksinės sistemos įgyvendinimo priemonių etapas – tai materialinės techninės bazės kūrimas. Buvo numatyta net trimis etapais įdiegti valstybės sienos kontrolės informacinę bei valstybės sienos inžinerinę – techninę stebėjimo ir kontrolės sistemas, kurioms įgyvendinti reikalinga 566900 tūkst. litų. Valstybės sienos apsaugos priemonių realizavimą sąlygojo mokslinių ( techninių ) ekspertų komisijų ( grupių ) išvados ir įvertinimai, konkursinė priemonių projektavimo ir įrengimo tvarka, finansavimas. Prancūzijos firma “ Thomson CSF Communications ” laimėjo 1996m. paskelbtą konkursą “ Valstybės sienos inžinerinė – techninė stebėjimo ir kontrolės sistema ”. Kadangi 650 km ruoţas su Baltarusija yra ilgiausia Lietuvos valstybës siena ( bűsima Europos Sŕjungos siena ), be to čia yra padaroma net 75% visų valstybės sienos pažeidimų, su šia firma buvo pasirašytas kontraktas dėl valstybės sienos su Baltarusija stebėjimo ir kontrolės sistemos įdiegimo, kurio vertė – 5,7mln. JAV dolerių. Tik 1999m. spalio 19d. dešimtyje pasienyje su Baltarusija pastatytų 33 metrų aukščio stebėjimo bokštelių buvo sumontuotos termovizorinės ( naktinio matymo ) kameros “ Sophie ”,- tai infraraudonųjų spindulių kameros stebėti objektams jūroje, sausumoje ir ore. Šiomis kameromis bet kokiu oru galima aptikti ir identifikuoti šilumą skleidžiančius objektus. Jei oras geras, kamera aptinka per 4,5 km esantį žmogų, o važiuojantį automobilį – net per 5–9 km . Taigi, pastačius Lietuvos pasienyje su Baltarusija stebėjimo bokštus ir sumontavus juose kameras, šiame ruože labai sumažėjo valstybės sienos pažeidimų, net 265% padaugėjo kontrabandos sulaikymo atvejų, nes kameros ne tik nustato bet kokį sienos pažeidimą, bet ir psichologiškai veikia potencialius pažeidėjus. Buvo gerinama pasienio infrastruktūra ir kituose valstybės sienos ruožuose, stiprinama sienų apsaugos techninė bazė, tai yra buvo statomi stebėjimo bokštai, tiesiami takai, keliai patruliams. 1998 metais buvo padėta diegti moderni kompiuterinė – informacinė sistema, kuri turi užtikrinti efektyvų pasienio tarnybos užduočių vykdymą. Informacinę sistemą diegia laimėjusi 1997 metais paskelbtą konkursą “Pasienio policijos departamento informacinė sistema” firma “Siemens Nixdorf Informationssysteme AG ” . Šio projekto vertė – 18420 tūkst. Vokietijos markių. 2000 – 2001 metais visi pasienio kontrolės postai turi būti sujungti tarpusavyje ir su centriniu kompiuteriu (serveriu) į vieną bendrą informacijos perdavimo tinklą, ir visose 373 kompiuterizuotose darbo vietose pasieniečiai galės perskaityti informaciją asmens dokumentuose, turės galimybę naudotis Europos policijos duomenų bankais ( vogtų automobilių, nepageidautinų bei ieškomų asmenų ir panašiai ). Taip pat ši sistema leis pasienio kontrolės punktuose atsisakyti apskaitos knygų, o tai turėtų labai pagerinti transporto ir piliečių laidumą per Lietuvos sienas. “Siemens Nixdorf” montuoja visą sienos apsaugos sistemą uostuose, oro uostuose bei sausumos kontrolės punktuose. Šio ryšio pagrindas – “Siemens Nixdorf” gaminys X.400/SEC – tai programinės įrangos paketas, kuris visiškai apsaugotas nuo įsilaužimų ir nelegalaus duomenų banko panaudojimo. Be to, firma “ Land Rover “ bei UAB “Eva Auto” laimėjo 1996m. paskelbtus konkursus “ Transportas pasienio policijai “ bei “ Lengvieji visureigiai automobiliai pasienio policijai ”. Garantuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo nupirkti 152 vnt.”Land Rover“ tipo automobiliai su naujausio modelio “Motorola“ radijo stotimis (senos ir nepatogios rusikos radijo stotys buvo pakeistos į modernias, patogias radijo stotis “Motorola”) bei įsigyti 39 mikroautobusai “Volkswagen Transporter”. Neţiűrint á teigiamus valstybës sienos apsaugos problemř sprendimus vyriausybës lygyje, Pasienio policijos departamentas, suvesdamas 1992-1996 metř tarnybinės veiklos rezultatus ( žiūr. Priede ) ir atsižvelgdamas į pasienio policijos rinktinių vadovų pasiūlymus, nusprendė, kad valstybės sienos apsaugos ir materialinio aprūpinimo gerinimui būtina ieškoti vidinių rezervų. Vienas iš pagrindinių šio sprendimo įgyvendinimo būdų buvo Pasienio policijos departamento ir jo padalinių reorganizacija. Šios reorganizacijos tikslas – Lietuvos sienos apsaugos metodus, pasienio policijos organizacinę struktūrą bei veiklą pertvarkyti pagal Europos Sąjungos šalių-narių pasienio tarnybų modelį ir principus. Reorganizacijos uždaviniai:1. pertvarkyti pasienio policijos struktūrą, didinant rinktinių valstybės sienos apsaugos atsakomybės zonas ir apjungiant kai kuriuos jų dalinius;2. pagerinti valdymą ir informacijos surinkimą;3. valstybės sienų ruožų apsaugos rinktinių ir padalinių atsakomybės zonas paskirstyti pagal valstybės sienos ir jos apsaugos ypatumus;4. maţinti departamento ir rinktiniř valdymo aparatus, atsisakant kai kurio aptarnaujanč5. io personalo etatų ( šaltkalviai, santechnikai, staliai ir t.t. );6. sukurti papildomŕ pareigűnř, tiesiogiai vykdanč7. ių sienos apsaugą, darbo vietų skaič8. ių bei sutaupyti valdymo aparatų išlaikymui skirtas lėšas. 1996m. gruodţio 10d. Lietuvos Respublikos Vidaus reikalř ministerijos ásakymu Nr.1069 buvo patvirtinta nauja Pasienio policijos struktűra ir Pasienio policijos departamento reorganizavimo planas – grafikas. Vykdydamas Vidaus reikalř ministerijos 1997m. balandţio 1d. ásakymŕ Nr.133 ”Dël pasienio policijos departamento prie Vidaus reikalř ministerijos reorganizavimo”, Pasienio policijos departamento vyriausiasis komisaras 1997m. balandţio 03d. iđleido ásakymŕ Nr.110, pagal kurá nuo balandţio 15d. vietoj Vilniaus pasienio policijos rinktinës ir Vilniaus pasienio policijos kontrolës punktř rinktinës buvo suformuotos Visagino, Vilniaus ir Varënos pasienio policijos rinktinës; nuo geguţës 1d. vietoj Klaipëdos pasienio policijos rinktinës ir Klaipëdos pasienio policijos kontrolës punktř rinktinës – Pakrančių apsaugos pasienio policijos rinktinė. Be to, buvo likviduotas Pasienio policijos departamento Greito reagavimo batalionas bei įkurtas pasienio sargybos laivų divizionas Klaipėdos pasienio policijos rinktinės sudėtyje. O Krašto apsaugos ministerijos atskirasis Ignalinos atominės elektrinės apsaugos batalionas buvo reorganizuotas į Pasienio policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos policijos rinktinę. Ignalinos atominę elektrinę saugantys pasieniečiai uţtikrina patikimŕ saugomo objekto gynybŕ nuo diversiniř grupiř, priţiűri riboto patekimo zonŕ (tai yra visi objektai, esantys 3 km spinduliu nuo objekto perimetro), kontroliuoja transporto priemoniř ir ţmoniř judëjimŕ. Pasienio policijos departamento ir jo padalinių reorganizacija buvo baigta iki 1997m. liepos 1d.( kokia buvo departamento struktūra po reorganizacijos žiūr. Priede ), buvo įkurtos arba pertvarkytos aštuonios Pasienio policijos rinktinės, iš kurių septynios saugojo Lietuvos Respublikos valstybės sieną, viena – Ignalinos atominę elektrinę. Noriu pabrėžti, kad įvertinus penkių valstybės sienos apsaugos metų patirtį ir klaidas, praktiškai buvo sugrįžta prie 1992 metų sienos apsaugos modelio, kuris nuo Europos Sąjungos šalių analogiškų struktūrų skiriasi tik tiek, kiek tai yra būtina, atsižvelgiant į vietos sąlygas. Palyginimui galima paminėti tokias šalis, kaip Suomiją ir Lenkiją (žiūr.priedas). Taigi, po 1997 metų įvykusios reorganizacijos, toliau buvo tobulinama Pasienio policijos departamento organizacinė struktūra. Departamente buvo įsteigta Valstybės sienos ženklinimo ir priežiūros tarnyba, Ryšių su visuomene ir žiniasklaida poskyris, Suklastotų dokumentų tyrimo laboratorija, Profesinio ir kovinio parengimo skyrius, Tarptautinio bendradarbiavimo ir Europos integracijos tarnyba. Be to, tobulinant pasienio policijos organizacinę struktūrą, buvo sudarytos prielaidos įgyvendinti pareigūnų rotaciją. O Nuo 2000m. sausio 1d. Pasienio policijos departamentui tapo pavaldūs Pabradės Užsieniečių registracijos centas ir Atskiroji aviacijos tarnyba. Iki tol šie padaliniai priklausė Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos. 2000m. geguţës 19d. buvo atidaryta nauja Vilniaus pasienio policijos rinktinës uţkarda, kuri áamţinant pirmojo po Nepriklausomybës atkűrimo ţuvusio pasieniečio atminimą buvo pavadinta Gintaro Žagunio vardu . Uţ Lietuvos lëđas iđkilćs naujasis uţkardos pastatas su visa áranga kainavo daugiau kaip 2 mln.litř. Pasienyje su Baltarusija iki điř metř pabaigos turi bűti pastatytos dar keturios naujos uţkardos – Kabeliř, Purvënř, Adutiđkio ir Tverčiaus. Pagal Europos Sŕjungos PHARE programŕ tam yra skirta 2,5 milijono eurř. Jeigu pasienio policijos struktūra, materialinė – techninė bazė buvo pamažu tobulinama, tai Pasienio policijos veiklą reglamentuojanti įstatyminė bazė buvo pasenusi ir jau neatitiko praktinės veiklos poreikių. Ją buvo būtina taip pat derinti prie Europos Sąjungos standartų. 2000m. geguţës 9d. buvo priimtas Valstybës sienos ir jos apsaugos ástatymas, kuris panaikino ir sujungë á vienŕ iki điol dar galiojusius, 1992 metais priimtus Lietuvos Respublikos Valstybës sienos ástatymŕ ir Valstybës sienos apsaugos ástatymŕ. Đis ástatymas susideda iđ 6 skirsniř, 31 straipsnio. I skirsnyje – “Bendrosios nuostatos”,- 2 straipsnyje yra pateiktos pagrindinës đio ástatymo sŕvokos. Lietuvos Respublikos valstybës siena – linija ir đia linija einantis vertikalus pavirđius, apibrëţiantis Lietuvos Respublikos teritorijos ribas sausumoje, ţemës gelmëse, oro erdvëje, vidaus vandenyje, teritorinëje jűroje ir jos gelmëse. Đi sŕvoka iđsprendë ilgai uţsitćsusá tarp Vidaus reikalř ir Krađto apsaugos ministerijř ginčŕ, kuri jř uţ kŕ jűroje yra atsakinga (apie tai kalbësime kitoje diplominio darbo dalyje “Pasienio policijos veikla”). Valstybës sienos ir jos apsaugos ástatyme nurodyta, kad taikos metu teritorinć jűrŕ ir sienŕ saugo Pasienio policija. II, III, IV skirsniai nustatë Lietuvos Respublikos valstybës sienos ir pasienio teisinius reţimus, reglamentavo pasienio kontrolës punktř veiklŕ. V skirsnyje numatyta, kad valstybës sienos apsaugŕ atlieka pasienio policija. Prireikus sustiprinti jŕ sustiprinti, Respublikos Prezidento ar Krađto apsaugos ministro ásakymu á pagalbŕ pasienio policijai gali bűti pasiřsta kariuomenë. Karo padëties ir valstybës gynybos metu pasienio policijos padaliniai priskiriami ginkluotosioms pajëgoms. O bendrus pasienio policijos ir kariuomenës padaliniř veiksmus taikos metu nustato valstybës sienos apsaugos priedangos planai, kuriuos tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė Vidaus reikalų ir Krašto apsaugos ministrų teikimu. Remiantis Lietuvos Respublikos Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymu, 2000m. spalio 10d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymas, pagal kurį Pasienio policijos departamentas turi būti reorganizuotas į Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos. Įstatymas numato, kad Valstybės sienos apsaugos tarnyba yra valstybinė institucija, kurios paskirtis – įgyvendinti valstybės sienos apsaugą ir jos kirtimo kontrolę, o karo metu – ginkluotųjų pajėgų sudėtyje ginti valstybę. I skyriuje – “Valstybės sienos apsaugos tarnybos teisinis statusas”- yra numatyta, kad vidinis tarnybos organizavimas grindžiamas statutiniais pagrindais. Tarnybos pareigūnų statutiniams santykiams reguliuoti, jų tarnybos stažui, kvalifikacijai bei pareigoms žymėti nustatomi tarnybos pareigūnų specialieji laipsniai. Tarnyba yra operatyvinės veiklos subjektas. Taip pat numatytos šios pagrindinės Valstybės sienos apsaugos tarnybos funkcijos: 1. saugo valstybės sieną sausumoje, jūroje, Kuršių mariose ir pasienio vidaus vandenyse; 2. atlieka asmenų ir transporto priemonių, kertančių valstybės sieną, kontrolę; 3. uţtikrina pasienio teisiná reţimŕ ir pagal kompetencijŕ pasienio kontrolës punktř reţimŕ;6. dalyvauja įgyvendinant valstybinę migracijos procesų kontrolę;7. dalyvauja uţtikrinant vieđŕjŕ tvarkŕ ir atlieka kitas ástatymř numatytas teisëtvarkos funkcijas pasienio ruoţe;8. ginkluotojų pajėgų sudėtyje gina valstybę karo metu. Be to, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, užtikrindama teisėtvarką pasienio ruože ir kituose kontroliuojamuose ar saugomuose objektuose, turi Lietuvos Respublikos įstatymų numatytas policijos bendrąsias teises ir pareigas. II skyriuje – “Tarnybos pareigūno teisinis statusas”- tarnybos pareigūnas yra Lietuvos Respublikos pilietis, priimtas statutiniu valstybės tarnautoju į Valstybės sienos apsaugos tarnybą ir turintis viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldiems asmenims. Pareigūnai, pagal savo pareigas ir kompetenciją įgyvendindami Valstybės sienos apsaugos tarnybos funkcijas pasienio juostoje, valstybės sienos apsaugos zonoje, pasienio ruože, pasienio kontrolės punktuose, saugomuose objektuose ir teritorijose, teritorinėje jūroje ir pasienio vidaus vandenyse, teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę: 1. tikrinti reikalingus asmenų, transporto priemonių dokumentus, apžiūrėti transporto priemones, o vietose, kur nėra muitinės įstaigų, tikrinti krovinių dokumentus;10. atlikti asmens apţiűrŕ bei daiktř patikrinimŕ, sulaikyti asmenis, átariamus paţeidus valstybës sienos kirtimo taisykles, muitř, pasienio ruoţo ar pasienio kontrolës punkto reţimŕ, pristatyti paţeidëjus á Tarnybos, policijos tarnybines patalpas ar seniűnijas kaimo vietovëse asmenybei nustatyti ir administracinio teisës paţeidimo protokolui surađyti;
11. kviesti į Tarnybos, policijos arba kitų teisėsaugos institucijų tarnybines patalpas asmenis ir gauti jų paaiškinimus dėl jiems žinomų neteisėto valstybės sienos kirtimo, pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklių pažeidimų aplinkybių, o jeigu kvieč12. iami asmenys be svarbios priežasties neatvyksta, juos atvesdinti;13. persekioti valstybės sienos pažeidėjus visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ir juos sulaikyti;14. persekiodami asmenis, įtariamus padarius nusikaltimą, nusikaltėlius, besislepianč15. ius nuo teisėsaugos organų, taip pat siekiant užkirsti kelią daromiems nusikaltimams, bet kuriuo paros metu įeiti į pilieč16. ių gyvenamąsias ir ūkines, įmonių, įstaigų, organizacijų ir bendrovių patalpas, sustabdyti transporto priemones ir patekti į jas. Atsisakius paklusti, Tarnybos pareigūnai turi teisę jėga atidaryti patalpas ir transporto priemones. Ši teisė taip pat suteikiama stichinių nelaimių ir katastrofų atvejais;17. persekiodami ir sulaikydami valstybės sienos pažeidėjus, atremdami ginkluotą įsiveržimą į šalies teritoriją, panaudoti fiziniams ir juridiniams asmenims bei įmonėms, neturinč18. ioms juridinio asmens teisių, priklausanč19. ias ryių priemones ir transportą;20. laikinai apriboti arba nutraukti susisiekimŕ per valstybës sienŕ dël stichiniř nelaimiř, pavojingř ir ypač21. pavojingų užkreč22. iamų ligų ar jų sukėlėjų įvežimo ir išplitimo arba įgyvendinant karantino priemones, vykdant pasienio paieškos operacijas ir kitais ypatingais atvejais;23. iduoti vizas arba leidimus kirsti valstybės sieną, kelionės dokumentuose, suteikianč24. iuose teisć asmenims kirsti valstybës sienŕ, daryti atţymas, prireikus juos laikinai paimti, paimti svetimus ir suklastotus pasus;25. veikti teritorijoje (sausumoje, vandenyse),neatsiţvelgiant á nuosavybës teisć ir jos rűđá, lydëti laivus, kitas transporto priemones ir bűti jose;26. tarnybos tikslais, nepažeidžiant asmens privataus gyvenimo nelieč27. iamumo, fotografuoti, daryti garso arba vaizdo įrašus;28. reikalauti ir neatlygintinai gauti i valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų informaciją, reikalingą valstybės sienos apsaugai vykdyti;29. panaudoti aunamuosius ginklus bei specialiąsias priemones (kokiais atvejais galima panaudoti yra numatyta straipsniuose 22-24).Taip pat Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnams taikomos policijos pareigūnų socialinės garantijos. Taigi, is įstatymas įsigaliojo 2000m. lapkričio 1d., o Vyriausybė per 6 mėnesius nuo šio įstatymo įsigaliojimo turi įvykdyti Pasienio policijos departamento reorganizaciją, parengti ir pateikti Seimui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos nuostatus. Šių nuostatų projektas šiuo metu yra jau parengtas, pagal kurį Valstybės sienos apsaugos tarnybą sudarys: – Tarnybos vadas; – Tarnybos centriniai struktūriniai padaliniai – tai štabas, operatyvinės veiklos valdyba, vidaus audito valdyba, referentų grupė; – Tarnybos teritoriniai struktūriniai padaliniai – tai aštuonios rinktinės, kurios paskirstytos teritoriniu principu pagal saugomų valstybės sienos ruožų(objektų) specifiką. Ignalinos, Vilniaus ir Varėnos rinktinės saugos valstybės sienos ruožą su Baltarusijos Respublika, Lazdijų rinktinė – su Lenkijos Respublika, Pagėgių rinktinė – su Rusijos Federacija, Pakrančių apsaugos rinktinė – valstybės sieną Baltijos jūroje ir jos pakrantę, su Rusijos Federacija ir Latvijos Respublika, Šiaulių rinktinė – su Latvijos Respublika, Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinė saugos Ignalinos atominę elektrinę; – Tarnybos specialieji struktūriniai padaliniai – užsieniečių registracijos centras bei Tarnybos mokykla.Kaip pastebime, struktūra pasienio tarnybos nesikeičia, bus pakeisti tik pavadinimai. Iki iol valstybės sienos apsaugą, piliečių ir transporto priemonių praleidimą vykdo 7 pasienio policijos rinktinės, kuriose yra 38 pasienio užkardos. Sieną su Baltarusijos Respublika saugo Ignalinos, Vilniaus, Varėnos pasienio policijos rinktinės, su Lenkijos Respublika – Lazdijų , su Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi – Pagėgių, su Latvijos Respublika – Šiaulių pasienio policijos rinktinė. Lietuvos Respublikos jūros sieną ir teritorinius vandenis saugo Pakrančių apsaugos pasienio policijos rinktinė, kuriai priklauso Klaipėdoje dislokuotas Pasienio sargybos laivų divizionas. Ypatingos paskirties objektą – Ignalinos atominę elektrinę – saugo Ignalinos atominės elektrinės apsaugos policijos rinktinė (rinktinių struktūras žiūr. prieduose). Šiuo metu Lietuvos Respublikos pasienyje yra 101 pasienio kontrolės punktas, iš kurių 47 yra tarptautiniai (16 – kelių, 16 – geležinkelių, 11 – vandenų ir 4 – oro uostų pasienio kontrolės punktai), 11 – dvišalių ir 41 – supaprastinti pasienio kontrolės punktai. 14 pasienio kontrolės punktų nedirba, dar dviejų yra nenustatyta kategorija. Per tarptautinius pasienio kontrolės punktus valstybės sieną į abi puses gali kirsti visų šalių piliečiai, pasienio kontrolei pateikć reikalingus dokumentus. Per dviđalius pasienio kontrolës punktus gali vykti tik Lietuvos ir tos valstybës, kurios pasienyje yra punktas, piliečiai. Per supaprastintus pasienio kontrolės punktus gali vykti tik pasienio ruožo gyventojai, kurie negabena deklaruojamų daiktų, nes šiuose punktuose muitinės procedūros neatliekamos.

ĮŽANGA

“Kas protu negali aprėpti trijų tūkstanèių metų, gyvena tik šia diena”J. V. Getë

Viena, ko reikia, norint tapti geru filosofu, yra sugebëjimas stebëtis. Visi þmonës turi skirtingus pomëgius. Vieni renka paðto þenklus, kiti domisi sportu, o dar kiti uþsiima rankdarbiais. Taèiau, jei að domiuosi arkliais, tai negaliu reikalauti, kad visi domëtøsi tuo paèiu. Taèiau, ar yra kas nors, kas ádomu visiems? Kas rūpėtų visiems žmonėms – nesvarbu, kas jie tokie arba kur gyvena? Kas svarbiausia gyvenime? Jei paklaustume žmogų, kenčiantį badą, jis atsakytų “maistas”. Jei tą patį klausimą užduotume šąlančiam, atsakymas būtų “šiluma”. Tačiau, kai visi poreikiai patenkinti, ar dar yra kas nors, ko reikia visiems žmonėms? Filosofai mano, kad taip. Jų nuomone, žmogus negali būti gyvas tik duona. Žinoma, visiems žmonėms reikia maisto, reikia meilės, globos. Bet yra dar kažkas, ko reikia visiems žmonėms. Mes norime rasti atsakymą į tai, kas esame ir dėl ko gyvename.Domėtis tuo, dėl ko gyvename nėra toks atsitiktinis pomėgis, kaip pašto ženklų rinkimas. Besidomįs šiais klausimais nori išsiaiškinti tai, apie ką žmonės diskutuoja tiek laiko, kiek gyvena šioje planetoje. Manau, jog geriausias būdas priartėti prie filosofijos, tai užduoti keletą filosofinių klausimų. Kokia yra gyvenimo prasmė ? Ar yra pomirtinis gyvenimas ? Kaip turime gyventi ? Manau, kad panašius klausimus žmonės kėlė visais laikais. Nežinome tokios kultūros, kurioje nebūtų domimasi tuo, kas yra žmonės ir kaip atrodo pasaulis. Iš esmės filosofinių klausimų nėra tiek jau daug. Tik istorija į mūsų užduotus klausimus pateikia daugybę skirtingų atsakymų. Kur kas lengviau užduoti filosofinį klausimą, nei į jį atsakyti. Ir šiandien kiekvienas žmogus privalo surasti savo atsakymus į tuos pačius klausimus. Neįmanoma pavarčius enciklopediją, sužinoti, ar yra Dievas arba pomirtinis gyvenimas. Žinynas taip pat negali patarti, kaip gyventi. Tačiau susipažinus su kitų žmonių mintimis, lengviau patiems susidaryti požiūrį į gyvenimą. Ilgainiui mokslas įminė nemažai senųjų mįslių. Vienas iš senųjų graikų filosofų, gyvenęs daugiau nei prieš du tūkstančius metų, taip pat manė, kad filosofija atsirado dėl žmogaus stebėjimosi. Pasak jo, žmogus taip viskuo stebisi, kad filosofiniai klausimai iškyla savaime. Daugeliui žmonių pasaulis yra toks pat nesuvokiamas, kaip ir triukas, kai fokusininkas iš skrybelės, kuri prieš minutę buvo tuščia, ištraukia triušį. Mes suprantame, kad fokusininkas mus apgavo. Bet knieti sužinoti, kaip jis taip padarė. Kai kalbame apie pasaulį, viskas šiek tiek kitaip. Žinome, kad pasaulis nėra apgavystė ar triukas, nes vaikštome žeme ir patys esame to pasaulio dalis. Mes suvokiame, kad dalyvaujame kažkokiame mįslingame dalyke ir norime sužinoti, kaip viskas susiję. Kažkas viduje mums sako, kad gyvenimas – didžiulė mįslė. Nors filosofiniai klausimai ir turi rūpėti visiems žmonėms, bet filosofu tampa ne kiekvienas. Dėl įvairių priežasčių kai kuriuos žmones kasdienybė taip įtraukia į savo sūkurį, kad stebėjimasis pasauliu kažkur pranyksta. Čia filosofai sudaro garbingą išimtį. Filosofas niekada nesugeba prisitaikyti prie pasaulio. Jam ir toliau pasaulis lieka nesuvokiamas – net mįslingas ir mistiškas. Sako, kad ir filosofai kaip ir vaikai turi vieną bendrą savybę. Galima sakyti, kad filosofas visą gyvenimą išlieka toks pat imlus kaip ir mažas vaikas. Filosofija vadiname visiškai naują mąstymo būdą, kuris atsirado Graikijoje apie 600 metus prieš Kristų. Ligi tol į visus žmonėms rūpimus klausimus atsakydavo įvairios religijos.Tokie religiniai aiškinimai buvo perduodami iš kartos į kartą mitais. Visame pasaulyje per ilgus tūkstantmečius buvo sukurta nesuskaitoma gausybė mitinių atsakymų į filosofinius klausimus. Graikų filosofai bandė parodyti, jog žmonės negali jais pasitikėti. Norėdami suprasti pirmųjų filosofų mintis, visų pirma turime išsiaiškinti, ką reiškia mitinis pasaulėvaizdis. Apie 700 metus prieš Kristų nemažai graikų mitologinės medžiagos užrašė Homeras ir Heziodas. Kai mitai buvo užrašyti, apie juos buvo galima diskutuoti. Pirmieji graikų filosofai kritikavo Homero mokymą apie dievus, nes šie buvo pernelyg jau panašūs į žmones. Pirmą kartą buvo išsakyta mintis, kad galbūt mitai tėra žmonių vaizduotės kūriniai. Tuo metu graikai įkūrė daugybę miestų – valstybių Graikijoje, graikų kolonijose. Čia vergai atlikdavo visą fizinį darbą, tad laisvieji piliečiai galėjo daug laiko skirti politikai ir kultūrai. Šioje miestų aplinkoje įvyko žmonių mąstymo perversmas. Kiekvienas dabar galėjo laisvai svarstyti, kaip turėtų būti tvarkoma visuomenė. Kiekvienas žmogus galėjo kelti filosofinius klausimus, atmesdamas senovės mitus. Įprasta sakyti, kad įvyko perėjimas nuo mitinio mąstymo prie mąstymo paremto patyrimu ir protu.Bet, manau, reikėtų viską aptarti iš eilės.

MITINIS PASAULĖVAIZDIS

Kalbant apie mitinį pasaulėvaizdį, norėčiau pasiremti senovės skandinavų mitais. Be abejo, dauguma yra girdėję apie Torą ir jo kūjį. Prieš krikščionybei pasiekiant Norvegiją, žmonės Šiaurėje tikėjo, kad Toras važinėja po dangų ratais, kuriuos traukia du ožiai. Kai užsimoja savo kūju, ima žaibuoti ir griausti. Žodis “griaustinis” kaip tik ir reiškia “Toro griausmas”. Kai ima žaibuoti ir griausti, užeina lietus. Vikingų laikais lietus buvo gyvybiškai svarbus valstiečiams. Todėl Toras buvo garbinamas kaip vaisingumo dievas. Taigi mitinis atsakymas į klausimą, kodėl lyja lietus, buvo toks: todėl, kad Toras mosuoja kūju. O palijus sužaliuoja ir suveši laukai. Žmonėms buvo neaišku, kaip augalai dirvoje gali augti ir vesti vaisius. Bet valstiečiams nereikėjo aiškinti, jog tai susiję su lietumi. Visi manė, kad lietų sukelia Toras. Todėl jis tapo vienu iš svarbiausių senovės skandinavų dievu. Toras buvo svarbus ir dėl kitos priežasties. Tai susiję su viso pasaulio tvarka. Vikingai įsivaizdavo, kad jų pasaulis yra sala, kuriai nuolatos gręsia išoriniai pavojai. Šią pasaulio dalį jie vadino “Midgardu”. Tai reiškė “vidurinė karalystė”. Midgardui priklausė ir Asgardas, kur gyveno dievai. Už Mitgardo buvo Utgardas, kur gyveno grėsmingieji troliai, kurie įvairiausiomis suktybėmis bandė sunaikinti pasaulį. Tokios piktos pabaisos vadinamos “chaoso jėgomis”. Senovės skandinavai ir dauguma kitų kultūrų žmonių suprato, kad gėrio ir blogio jėgų pusiausvyra nepastovi. Troliai galėjo sunaikinti Midgardą pagrobdami vaisingumo deivę Frėją. Tada žemėje viskas nustotų augti, moterys nebegimdytų vaikų. Todėl buvo labaisvarbu, kad gerieji dievai neduotų troliams valios. Ir čia svarbus Toro vaidmuo. Jo kūjis ne tik atnešdavo lietų, bet taip pat buvo pagrindinis ginklas kovoje su grėsmingomis chaoso jėgomis. Kūjis suteikė jam bemaž neribotą galią. Kūjis visada grįždavo pas torą kaip bumerangas. Taip mitai aiškino gamtos reiškinius ir priežastis, dėl kurių vyksta nuolatinė kova tarp gėrio ir blogio jėgų. Vėliau būtent tokių mitinių aiškinimų filosofai ir norėjo atsikratyti. Kai žmones ištikdavo sausra ar užpuldavo ligos, jie negalėdavo sėdėti ir laukti, kol įsikiš dievai. Žmonės patys turėjo kovoti su blogiu. Tai buvo daroma atliekant įvairius apeiginius veiksmus arba ritualus.Svarbiausias senovės skandinavų ritualas buvo aukojimas. Aukoti dievui – tai sustiprinti jo galią. Žmonės privalėjo aukoti dievams, kad šie įgytų stiprybės ir nugalėtų chaoso jėgas. Auka galėjo būti gyvulys. Torui buvo priimta aukoti ožius. Pasitaikydavo, kad Odinui būdavo paaukojamas ir žmogus. Garsiausią Norvegijoje mitą sužinome iš poemos Trimo nelaimė. Čia pasakojama, kaip kartą Toras prigulęs pamiegoti, o atsibudęs neberado savo kūjo. Toras perpykęs ir su savo bendražygiu Lokiu jis nuėjęs pas Frėją ir paprašęs paskolinti sparnus, kad lokis galėtų nuskristi ir išsiaiškinti, ar ne troliai pavogę kūjį. Lokis sutinka jotunų karakių Trimą, kuris išties ima girtis, kad užkasė kūjį aštuonių mylių gylyje po žeme. Ir priduria, kad dievai negausią kūjo, kol jis negaus į žmonas Frėjos. Gerieji dievai pakliūva į siaubingą įkaitų dramą. Trolių rankose svarbiausias dievų ginklas, o su tuo negalima taikstytis. Kol Troliai turės toro kūjį, jų valioje bus visas dievų ir žmonių pasaulis. Mainais už kūjį jie reikalauja Frėjos. Tačiau tokie mainai taip pat neįmanomi. Jeigu dievai turės atiduoti vaisingumo deivę – visos gyvybės globėją – tuomet pievose nuvys žolė, dievai ir žmonės bus pasmerkti pražūčiai. Padėtis be išeities. Toliau lokis prašo Frėją persirengti nuotakos rūbais, nes ši turinti tekėti už trolio. Frėja supyksta, ir sako, kad žmonės manys, jog ji dėl vyrų pametusi protą, jei sutinka tekėti už trolio. Tada dievą Heimdalą aplanko išganinga mintis. Jis pasiūlo Tora perrengti nuotaka. Toras nelabai susižavi pasiūlymu, bet supranta, kad tai vienintelė galimybė dievams atgauti kūjį – paklausyti Heimdalo patarimo. Gavęs kūjį Toras nudobia Trimą, o po to ir visą likusią jotunių giminę. Taigi šiurpi teroristinė drama baigėsi laimingai.

Štai toks mitas. Bet kas norėta juo pasakyti? Vargu ar jis buvo sukurtas vien pramogai. Ir šiuo mitu bandoma kažką paaiškinti. Manau, paaiškinimas galėtų būti toks: Kai šalį ištiko sausra, žmonės norėjo suprasti, kodėl nelyje. Ar galėjo atsitikti taip, kad troliai pavogė Toro kūjį? Taip pat galimas daiktas, kad mitu bandoma paaiškinti, kodėl keičiasi metų laikai. Žiemą gamta apmiršta, nes Toro kūjis Jotunheime. Pavasarį jį pavyksta vėl atsikovoti. Taip mitas stengiasi suteikti atsakymus žmonėms į tai, ko jie nesupranta. Tačiau mitas turėjo ne vien aiškinti. Dažnai žmonės atlikdavo įvairias, su mitais susijusias, religines apeigas. Galime įsivaizduoti, kad žmonės, norėdami atitolinti sausrą ar nederliaus metus, pagal mitus rengdavo vaidinimus. Galbūt vienas vyras kaime būdavo perrengiamas nuotaka, kad atgautų iš trolių kūjį. Taip žmonės galėdavo nors kik prisidėti, kad imtų lyti ir laukuose sudygtų javai. Šiaip ar taip yra žinoma, kad žmonės daugelyje pasaulio kraštų inscenizuodavo metų laikų mitą, norėdami pagreitinti gamtos procesus. Yra išlikę daugybė mitų apie Torą, Odiną, Freirą ir Frėją, Hodą ir Balderą – ir dar daug kitų dievų. Mitiniai vaizdiniai gyvavo visame pasaulyje, kol filosofai ėmė juos griauti. Ir graikai vadovavosi mitiniu pasaulėvaizdžiu. Ilgus šimtmečius pasakojimai apie dievus buvo perduodami iš kartos į kartą. Graikijoje dievų vardai buvo Dzeusas ir Apolonas, Hera ir Atėnė. Paminėjau tik keletą. Pirmieji graikų filosofai kritikavo Homero mokymą. Mitų kritikos pavyzdžių randame Ksenofano raštuose. “O mirtingieji mano, kad dievai gimdo vienas kitą, turi taip pat drabužius jie, balsą ir kūną kaip žmonės… Savo dievus etiopai vaizduoja juodus ir bukanosius, o trakai sako, kad jie šviesiaakiai ir rudaplaukiai”. Galime teigti, kad įvyko perėjimas nuo mitinio mąstymo prie mąstymo, paremto protu ir logika. Pirmieji graikų filosofai norėjo paaiškinti gamtos reiškinius gamtiškai.

“Kurs atmeta visas išminties taisykles ir veikia akstinamas geidulingumo, tas nepasiekia tobulumo nei palaiminimo ir gyvėjimo tako “ Bhagavad Gita

NATŪRFILOSOFAI

Vienas filosofas nesidomi visais filosofiniais klausimais. Vienam filosofui gali rūpėti, kaip atsirado augalai ir gyvūnai. Kitam galbūt knieti sužinoti, ar yra dievas ir ar žmogus turi nemirtingą sielą. Pirmieji filosofai graikijoje vadinami “natūrfilosofais’, nes jiems labiausiai rūpėjo gamta ir gamtos reiškiniai. Jau klausėme save, iš kur viskas atsirado. Daug žmonių šiandien linkę manyti, jao kažkas kadaise atsirado iš nieko. Tarp graikų ši mintis nebuvo tokia paplitusi. Kažkodėl jiems atrodė savaime suprantama, jog ‘kažkas’ yra amžina. Taigi jie neklausė, kaip viskas galėjo atsirasti iš nieko. Užtat graikai stebėjosi, kaip vanduo gali virsti gyva žuvimi, o negyva žemė – aukštais medžiais ir margaspalvėmis gėlėmis. Filosofai savo akimis matė, kaip gamtoje vyksta nuolatinis kitimas. Tačiau kodėl toks kitimas įmanomas? Kaip kas nors gali nustoti būti materija ir tapti kuo nors kitu – pavyzdžiui, gyvybe?Pirmiesiems filosofams bendra tai, kad jie įsivaizdavo esant tam tikrą pirminę medžiagą, dėl kurios viskas ir kinta. Kaip jie priėjo tokią išvadą, atsakyti nėra lengva. Mums tėra žinoma paplitusi nuomonė, jog turinti būti pirminė medžiaga, kuri tarsi tūno kažkur pasislėpusi už visų gamtos pasikeitimų. Tai turėjo būti ‘kažkas”, iš ko viskas kyla ir į kur sugrįžta. Galime teigti, kad filosofai kėlė klausimus apie matomus kitimus gamtoje. Jie bandė surasti kai kuriuos amžinus gamtos dėsnius. Norėjo paaiškinti gamtos vyksmą, atmesdami tradicinius mitus. Pirmiausiai bandė suprasti gamtos reiškinius, tyrinėdami pačią gamtą. Tai ne tas pats, kaip aiškinti žaibą ar griausmą, žiemą ir pavasarį įvykiais dievų pasaulyje. Tokiu būdu filosofija išsivadavo nuo religijos. Galima sakyti, kad natūrfilosofai žengė pirmąjį žingsnį mokslinio mąstymo link. Jie davė postūmį vėlesniųjų laikų gamtos mokslams. Mūsų nepasiekė didžioji dalis to, ką pirmieji filosofai kalbėjo ir rašė. Tačiau žinoma pakankamai, kad galėtume teigti, jog pirmųjų graikų filosofų “sritis’ buvo klausimai apie pirminę medžiagą ir gamtos pasikeitimus.

KĄ MĄSTĖ TRYS MILETO FILOSOFAI

Pirmasis filosofas, apie kurį sužinome, yra talis iš graikų kolonijos Mileto mažojoje Azijoje. Jis nemažai keliavo po pasaulį. Be kita ko, pasakojama, kad jis nustatęs Egipto piramidžių aukštį, išmatuodamas jų šešėlį tuo metu, kai jo paties šešėlis atitiko ūgį. Jis taip pat apskaičiavo Saulės užtemimą 585 m. pr. Kr. Talis teigė, kad visa ko pagrindas yra vanduo. Ką būtent jis turėjo galvoje, mes nežinome. Galbūt jis manė, kad visa gyvybė atsiranda vandenyje – ir kad visa, kas gyva, vėl virsta vandeniu, kai suyra. Lankydamasis Egipte jis, be abejo, matė, kaip sužaliuoja žemė, vos Nilas pasitraukia iš žemupio lygumų. Gal taip pat matė, kaip po lietaus pasirodo varlės ir sliekai. Be to, visai įtikėtina, kad Talis svarstė, kaip vanduo gali virsti ledu ir garais – o paskui vėl tapti vandeniu. Taip pat Talis pasakęs, jog “visur pilna dievų’. Galime tik spėti, kas norėta tuo pasakyti. Galbūt jis matė, kad iš juodos žemės atsiranda viskas, pradedant gėlėmis ir javais, baigiant bitėmis ir tarakonais. Tada jam ir kilo mintis, kad žemėje yra daugybė mažų nematomų “gyvybės daigelių”. Aišku tik viena, jog jis neturėjo galvoje Homero dievų.Kitas žymus filosofas yra Anaksimandras, taip pat gyvenęs Milete. Jis teigė, kad mūsų pasaulis tėra vienas iš daugelio pasaulių, kurie atsiranda ir išnyksta vadinamojoje “neapibrėžtybėje’., tačiau aišku, kad jis, skirtingai nuo Talio, neįsivaizdavo jokios mums pažįstamos materijos. Galbūt manė, jog tai, iš ko viskas sukurta, turi skirtis nuo to, kas sukurta. Tada ir pirminė medžiaga turėjo būti ne paprastas vanduo, o kažkas “neapibrėžta”. Trečiasis filosofas iš mileto buvo Anaksimenas. Jo nuomone, visa ko pirminė medžiaga turėjo būti oras arba garai. Suprantama, Anaksimenas žinojo Talio mokymą apie vandenį. Tačiau iš kur atsirado vanduo? Anaksimeno supratimu, vanduo yra sutirštėjęs oras. Mes juk matome, kaip vanduo sunkiasi iš oro, lyjant lietui. Pasak Anaksimeno, dar labiau sutankėjęs oras virsta žeme. Tikriausiai matė, kaip ištirpus ledui lieka žemių ir smėlio. Be to, jis teigė, kad ugnis yra išretėjęs oras. Taigi, anot Anaksimeno, ir žemė, ir vanduo, ir ugnis atsirado iš oro.Kelias nuo žemės ir vandens prie augalų dirvoje nėra labai tolimas. Tikriausiai Anaksimenas manė, kad gyvybei atsirasti reikalinga ir žemė, ir oras, ir ugnis, ir vanduo. Tačiau pats išeities taškas buvo “oras” arba “garai”. Jis taip pat pritarė Talio nuomonei, kad turi būti viena pradinė medžiaga, dėl kurios vyksta visi pokyčiai gamtoje. …niekas neatsiranda iš nieko…

Visi trys Mileto filosofai įsivaizdavo, kad turi būti viena – ir tik viena – pirminė medžiaga, iš kurios atsiranda visa kita. Bet kaip medžiaga galėjo staiga pakisti ir virsti kažkuo kitu ? Tą problemą galime pavadinti kitimo problema. Apie 500 m. pr. Kr. Keletas filosofų gyveno kolonijoje Elėjoje Pietų Italijoje. Šie “elėjiečiai” suko galvas bandydami atsakyti į panašius klausimus. Garsiausias buvo Parmenidas. Parmenidas teigė, kad visa, kas egzistuoja yra amžina. Tai buvo paplitusi graikų nuomonė. Jie laikė savaime suprantamu dalyku, jog viskas pasaulyje yra amžina. Niekas Iš nieko neatsiranda, teigė Parmenidas. Ir tai, kas yra, negali pavirsti į nieką.Tačiau Parmenidas nuėjo toliau už daugumą kitų. Jis teigė, kad neįmanomas joks tikras kitimas. Niekas negali virsti kažkuo kitu. Žinoma, parmenidas matė, kad gamta, priešingai, yra nuolatinio kitimo pavyzdys. Juslėmis jis suvokė, kaip viskas aplinkui kinta. Tačiau tai niekaip nesiderino su tuo, ką jam sakė protas. Kai buvo priverstas pasirinkti, kuo tikėti, juslėmis ar protu, pasirinko protą. Mes dažnai sakome “nepatikėsiu, kol nepamatysiu savo akimis”. Tačiau Parmenidas netikėjo ir pamatęs. Jis manė, kad juslės mums rodo iškreiptą pasaulio vaizdą, kuris prieštarauja žmogaus protui. Būdamas filosofu, jis laikė savo pareiga išaiškinti visas “juslinės regimybės” formas.Toks tvirtas tikėjimas žmogaus protu vadinamas racionalizmu. Racionalistas yra tas, kuris tiki, jog žmogaus protas yra pasaulio pažinimo šaltinis.

NIEKAS NESTOVI VIETOJE

Parmenido amžininkas buvo Herakleitas, gyvenęs Efese, Mažojoje Azijoje. Jis teigė, kad pagrindinė gamtos savybė ir yra nuolatinis kitimas. Tikriausiai nesuklysime pasakę, kad Herakleitas labiau pasitikėjo juslėmis nei Parmenidas. “Niekas nestovi vietoje”, – sakė Herakleitas. Viskas juda ir nieko nėra amžina. Todėl negalime “dukart įbristi į tą pačią upę’. “Kai brendu į upę antrą kartą, ir aš, ir upė jau esame kiti’.Taip pat Herakleitas atkreipė dėmesį į tai, kad pasaulis polnas nuolatinių priešybių. Jei niekada nesirgtume, tai ir nesuprastume, ką reiškia būti sveikam. Jei niekada nejaustume alkio, tai ir nedžiugintų sotumo jausmas. Jei nebūtų karo, tai nevertintume ir taikos. Jei nebūtų žiemos, tai nematytume, kad jau pavasaris. Pasak Herakleito, ir gėris, ir blogis yra būtinos visumos dalys. Jei nebūtų nuolatinės priešybių kaitos, pasaulis nustotų egzistavęs.“Dievas yra diena ir naktis, žiema ir vasara, karas ir taika, alkis ir sotumas”, – teigė jis. Čia jis vartoja žodį “Dievas’, bet akivaizdu, kad galvoje turi ne tuos dievus, apie kuriuos pasakoja mitai. Herakleitui Dievas – arba dieviškumas – yra kažkas, apimantis visą pasaulį. Taip, Dievas reiškiasi nuolat kintančioje ir priešybių pilnoje gamtoje.Vietoj žodžio “Dievas” jis dažnai pavartoja graikišką žodį “logos” – “protas”. Nors mes, žmonės, ne visada mąstome vienodai ir protas mūsų skirtingas, Herakleitas manė, jog turi būti tam tikras “pasaulinis protas’, kuris valdo visa, kas vyksta gamtoje. Šis “pasaulinis protas” arba “gamtos dėsningumas”, yra bendras visiems, ir visi žmonės privalo jam paklusti. Pasak Herakleito, vis tiek dauguma vadovaujasi savo protu. Ir šiaip jis nebuvo labai geros nuomonės apie kitus žmones. Jis sakė, kad daugumos žmonių pažiūras galima palyginti su vaikų žaidimais. Taigi visoje gamtos kaitoje ir priešingybėse Herakleitas įžvelgė vienybę, arba visumą. “Kažką”, kas yra visa ko pagrindas, jis vadino “Dievu”, arba “logu”.Parmenidas ir Herakleitas iš dalies buvo visiškos priešingybės. Parmenido protas teigė, kad niekas negali kisti. Tačiau Herakleitas juslėmis lygiai taip pat aiškiai suvokė, kad gamtoje viskas be paliovos kinta. Katras buvo teisus? Ar mums tikėti tuo, ką sako protas, ar pasikliauti juslėmis? Parmenidas sako, kad niekas nekinta ir todėl juslinis suvokimas yra nepatikimas. O herekleitas tvirtina, kad viskas kinta ir juslėmis galima pasikliauti. Vargu ar galėtų labiau skirtis filosofų nuomonės. Bet katras buvo teisus? Teisus buvo Empedoklis iš Sicilijos, parodęs kelią iš aklavietės, kurioje buvo atsidurusi filosofija. Jis teigė, kad ir Parmenidas, ir Herakleitas buvo vienu atveju teisūs. Tačiau vienu punktu jie abu klydo.Empedoklio nuomone, didžiulis nesutarimas atsirado dėl to, kad filosofai įtikėjo, jog egzistuoja tik viena pirminė medžiaga. Jeigu tai būtų tiesa, tuomet praraja tarp to, ką sako protas, ir to, ką matome savo akimis, būtų neperžengiama.Žinoma, kad vanduo negali virsti žuvimi arba plaštake. Vanduo išvis negali kisti. Grynas vanduo lieka grynas vanduo per amžius. Taigi Parmenidas buvo teisus sakydamas, kad “niekas nekinta”. Tuo pat metu Empedoklis pritarė Herakleito nuomonei, kad privalome tikėti tuo, ką mums sako juslės. Turim tikėti tuo, ką matome, o matome nuolatinę gamtos kaitą. Empedoklis priėjo išvadą, kad tereikia atmesti įsitikinimą, jog yra tik viena pirminė medžiaga. Nei vanduo, nei oras, atskirai paimti, negali virsti rožių krūmu arba peteliške. Vadinasi, neįmanoma, kad gamta teturėtų vieną “pagrindinį elementą”. Empedoklio nuomone, iš viso gamta turi keturis tokius elementus. Tomis keturiomis šaknimis jis laikė žemę, orą, ugnį ir vandenį.Visa kaita gamtoje vyksta dėl to, kad šie keturi elementai susijungia ir vėl išsisklaido. Nes viskas susideda iš žemės, oro, ugnies ir vandens, tik skirtingais santykiais. Visa tai galima būtų palyginti su tapyba. Jei dailininkas teturi vieną spalvą, pavyzdžiui, raudoną, tai jis negali nutapyti žalių medžių. Bet jeigu turi geltoną, mėlymą, raudoną ir juodą spalvas, tada jis galės išgauti šimtus spalvų, maišydamas jas įvairiais santykiais. Empedoklis neatsitiktinai gamtos “šaknimis “ laikė būtent žemę, orą, ugnį ir vandenį. Jo pirmtakai bandė parodyti, kodėl pirminis elementas turėjo būti vanduo, oras arba ugnis. Kad vanduo ir oras yra svarbūs gamtos elementai, pabrėžė Talis ir Anaksimenas. Be to svarbiu elementu graikai laikė ugnį. Jie matė, pavyzdžiui, kokią reikšmę visai gyvybei gamtoje turi saulė ir, be abejo, žinojo apie žmonių ir gyvūnų kūno šilumą.Empedoklio supratimu, gamtoje veikia dvi skirtingos jėgos. Šias jėgas jis pavadino “meile” ir “neapykanta”. Tai, kas daiktus sujungia, ir yra “meilė”, o kas išskiria – “neapykanta”.Taip jis įvardino “medžiagą” ir “jėgą”. Mūsų dienų moksle tai vadinama “pagrindinėmis medžiagomis” ir “gamtos jėgomis”. Šiuolaikinis mokslas teigia, kad visus gamtos reiškinius galima paaiškinti kova tarp įvairių pagrindinių medžiagų ir tik kelių gamtos jėgų.

Empedoklis manė, kad mūsų akys, kaip ir visa kita gamtoje, susideda iš žemės, oro, ugnies ir vandens. Taigi “žemė”suvokiama tai, kas yra iš žemės. “Oras” – suvokiama tai, kas yra iš oro. Jeigu akiai trūktų bent vieno iš keturių elementų, tai mes nematytume visos gamtos.Kitas filosofas, kuris nesutiko, kad tam tikra pirminė medžiaga – pavyzdžiui, vanduo – gali pavirsti į tai, ką matome gamtoje, buvo Anaksagoras. Jis taip pat paneigė, kad žemė, oras, ugnis arba vanduo gali virsti krauju arba kaulais. Anaksagoras iškėlė mintį, kad gamta susideda iš daugybės mažyčių dalelių, kurios nematomos plika akimi. Viską galima padalinti į kažką mažesnį, tačiau net pačiose mažiausiomis dalelėse yra visko po truputį. Pasak Anaksagoro, jeigu oda ir plaukai negali susidaryti iš kažko kito, vadinasi, odos ir plaukųturi būti ir piene, kurį mes geriame, ir maiste, kurį valgome. Pora šiuolaikinių pavyzdžių galbūt parodys, ką Anaksagoras turėjo galvoje. Šių dienų lazerine technika galima sukurti vadinamąsias “hologramas”. Pavyzdžiui, jeigu holograma, vaizduojanti automobilį, suardoma, mes vistiek matysime viso automobilio vaizdą, net jei teturėsime tą hologramos dalį, kuriuoje pavaizduotas amortizatorius. Taip yra dėl to, kad visas motyvas yra užfiksuotas kiekvienoje mažiausioje dalelėje. Anaksagoras įdomus dar tuo, kad yra pirmas mums žinomas Atėnų filosofas. Kilęs iš mažosios Azijos, tačiau būdamas 40 metų persikėlė į Atėnus. Čia Anaksagoras buvo apkaltintas erezija ir galiausiai turėjo palikti miestą. Be kita ko, yra pasakęs, kad Saulė yra ne dievas, o įkaitusi masė, didesnė už Peloponeso pusiasalį. Apskritai Anaksagoras domėjosi astronomija. Jis teigė, kad visi dangaus kūnai sudaryti iš tų pačių medžiagų kaip ir Žemė. Be to, Anaksagoras paaiškino, dėl ko vyksta Saulės užtemimai. Stebėtina, kad senieji graikų filosofai ieškojo tiesos vien protaudami, negalėdami atlikti jokių cheminių bandymų, kaip šių dienų mokslininkai. Aš manau ,jog filosofojos negalima išmokti, bet galbūt įmanoma išmokti filosofiškai mąstyti.Kalbėdami apie garsiuosius filosofus, negalime nepaminėti garsaus natūrfilosofo Demokrito. Demokritas pritarė savo pirmtakų nuomonei, kad pasikeitimai gamtoje negali vykti dėl to, kad kažkas iš tiesų “kinta”. Todėl jis iškėlė mintį, kad viskas turi susidėti iš mažų, nematomų plytelių, kuriuos yra amžinos ir nekintamos. Šias mažiausiais daleles Demokritas pavadino atomais. Žodis “atomas” reiškia “nedalus”. Demokritui buvo svarbu pabrėžti, jog tao, iš ko viskas sudaryta, negali būti daloma į dar mažesnes daleles. Kitaip jos negalėtų būti statybinė medžiaga. Taip, nes jei atomai nuolatos diltų ir dalintųsi į vis mažesnes daleles, gamta ilgainiui suskystėtų kaip skiedžiama sriuba. Be to statybinė gamtos medžiaga turi būti amžina – nes iš nieko niekas neatsiranda. Čia Demokrito nuomonė sutampa su Parmenido ir elėjiečių. Taip pat jis teigė, kad visi atomai turi būti kieti ir tankūs. Tačiau negali būti vienodi. Jei visi atomai būtų vienodi, negalėtume dorai paaiškinti, kaip iš jų viskas susidarė, pradedant riešutais ir alyvmedžiais, baigiant ožkos kailiu ir žmonių plaukais. Pasak demokrito, gamtoje yra nesuskaitoma galybė įvairių atomų. Vieni jų apvalūs ir glotnūs, kiti netaisyklingi ir kampuoti. Būdami skirtingų formų, atomai ir gali sudaryti pačius įvairiausius kūnus. Tačiau kad ir kiek ir kokių skirtingų jų būtų, atomai yra amžini, nekintantys ir nedalūs.Kai koks nors kūnas, pavyzdžiui, medis arba gyvūnas, žūva ir suyra, atomai išsisklaido ir vėl gali sudaryti naujus kūnus. Atomai juda erdvėje, bet, turėdami įvairių “kabliukų’ ir “ąselių”, nuolatos prisijungia prie aplink matomų daiktų. Šiandien bemaž be išlygų galima teigti, jog Demokrito atomų teorija buvo teisinga. Gamta iš tikrųjų yra sudaryta iš skirtingų “atomų”, kurie tai susijungia, tai vėl išsiskiria. Šiandien mokslas nustatė, kad atomus galima padalinti į dar mažesnes “elementariąsias daleles”. Šios vadinamos protonais, neutronais ir elektroidais. Galbūt ir jie gali skilti į dar mažesnes daleles. Tačiau fizikai laikosi nuomonės, kad kažkur turi būti riba. Privalo egzistuoti kažkokios mažiausios dalelės, iš kurių susideda gamta. Demokritas neturėjo šiuolaikinių elektroninių prietaisų. Jo vienintelis tikras įrankis buvo protas. Bet protas neleido jam rinktis. Jei pripažinome, kad niekas negali kisti, kad iš nieko niekas neatsiranda ir niekas neišnyksta, tuomet gamta turi būti sudaryta iš mažyčių plytelių, kurios susijungia ir vėl išsiskiria. Demokritas nemanė, jog yra kokia nors “jėga”, arba “dvasia”, kuri kišasi į gamtos procesus. Pasak jo, egzistuoja tik atomai ir tuštuma. Kadangi jis netikėjo niekuo daugiau, išskyrus materiją, mes jį vadiname materialistu. Kaipgi Demokritas įsivaizdavo, kad sielą sudaro apvalūs ir glotnūs “sielos atomai”? Kai žmogus numiršta, sielos atomai išsisklaido į visas puses. Vėliau jie gali tapti naujos, gimstančios sielos dalimi. Tai reišia, kad žmonės neturi nemirtingos sielos. Ir šios nuomonės laikosi nemažai žmonių mūsų dienomis. Kaip ir Demokritas, jie mano, kad “siela”yra susijusi su smegenimis ir smegenims suirus mes nebegalime turėti jokios sąmonės. Savo atomų teotija Demokritas šiek tiek nutolo nuo graikų natūrfilosofijos. Jis pritarė Herakleito nuomonei, kad viskas gamtoje “juda”. Nes formos atsiranda ir išnyksta. Tačiau už viso to, kas “juda” slypi amžini ir nekintami daiktai, kurie “nejuda’. Juos Demokritas pavadino atomais. Tačiau tuo metu, kai graikų filosofai pabandė surasti natūralius gamtos procesų paaiškinimus, atsirado istorijos mokslas, kuris bandė surasti natūralias pasaulio istorijos priežastis. Žymiausi graikų istorikai buvo Herodotas ir Tukididas. Kai graikų filosofai pasuko naujo mąstymo keliu, atsirado graikų medicina, kuri bandė surasti natūralius ligos ir sveikatos paaiškinimus. Manoma, kad graikų medicinos pradininkas buvo Hipokratas.Taigi natūrfilosofija atmetė mitinį pasaulėvaizdį. Taigi toliau galėtume paanalizuoti ir susipažinti su žymiausiais antikos filosofais. Tai – Sokratas, Platonas ir Aristotelis. Kiekvienas šių filosofų savaip prisidėjo prie Europos kultūros kūrimo.

ATĖNŲ FILOSOFIJA

Natūrfilosofai, pasirodo, dar vadinami “ikisokratikais”, nes visi gyveno prieš Sokratą. Sokratas yra pirmasis filosofas, gimęs Atėnuose, jis pats ir du jo sekėjai gyveno ir kūrė šiame mieste. Sokrato laikais Atėnuose susitelkia graikų kultūrinis gyvenimas. Pereinant nuo natūrfilosofų prie Sokrato, pasikeičia ir pati filosofijos kryptis. Apie 450 m. pr. Kr. Atėnai tapo graikų kultūros centru. Atėnuose didžiausiais dėmesys buvo skirtas žmogui ir žmogaus vietai visuomenėje. Ilgainiui Atėnuose susiformavo demokratinė valdymo forma su tautos susirinkimais ir teismais. Netrukus iš graikų kolonijų į Atėnus plūstelėjo keliaujantys mokitojai ir filosofai. Jie pasivadino “sofistais”. Šis žodia reiškia – išminčius. Sofistus ir natūrfilosofus siejo vienas svarbus bruožas. Ir vieni, ir kiti kritiškai vertino senuosius mitus. Tačiau sofistai atmetė viską, kas, jų supratimu, buvo nereikalinga filosofinė spekuliacija. Pasak sofistų, net jei yra atsakymai į filosofinius klausimus, žmonės niekada nesuras patikimo gamtos ir visatos mįslių įminimo. Sofistai nemažai keliavo po pasaulį, tad matė daug įvairiį valdymo formų. Labai skyrėsi ir papročiai ir miestų – valstybių įstatymai. Tuo remdamiesi sofistai Atėnuose pradėjo diskusiją apie tai, kas yra natūralu ir kas sukurta visuomenės. Tokiu būdu Atėnų mieste – valstybėje atsirado sąlygos visuomenės kritikai. Reikia pripažinti, kad pasaulio matę sofistai Atėnuose galėjo sukelti aršias diskusijas, teigdami, kad nėra jokių absoliučių teisingo elgesio normų. Sokratas, priešingai, stengėsi įrodyti, jog kai kurios normos išties yra absoliučios ir visiems bendros. Sokratas – galbūt paslaptingiausia asmenybė visoje filosofijos istorijoje. Dar gyvas būdamas Sokratas garsėjo kaip paslaptingas žmogus, o netrukus po mirties buvo pripažintas keleto skirtingų filosofijos krypčių pradininku. Sokrato veiklos esmė ta, kad jis nesistengė mokyti žmonių. Dėdamasis nežinančiu sokratas kaip tik priversdavo sutiktus žmones protauti. Sokratas puikiai mokėjo apsimesti nežinančiu – arba nuduoti, jog yra kvailesnis nei iš tikrųjų. Tai vadinama “sokratiškąja ironija”. Tokiu būdu jis nuolatos parodydavo atėniečių mąstymo silpnąsias vietas. Jėzus ir Sokratas dar savo amžininkų buvo laikomi mįslingomis asmenybėmis. Nė katras nepaliko rašytinių šaltinių. Taigi turime visiškai pasikliauti įvaizdžiu, kurį sukūrė jo mokiniai. Sokratas žinojo, kad nieko nežino apie gyvenimą ir pasaulį. Osvarbiausia – jį kankino tai, kiek mažai jis žino. Pats Sokratas tvirtino žinąs tik vieną dalyką – kad nežino nieko. Sokratas manė, kad teisingas supratimas lemia poelgio teisingumą. Ir tik yas, kuris elgiasi teisingai, tampa “teisingu žmogumi’. Blogai elgiamės todėl, kad nežinome, kaip elgtis geriau. Todėl taip svarbu plėsti savo klaidas. Sokratas bandė surasti visiškai aiškius ir universalius apibrėžimus, kas tai teisinga ir kas klaidinga. Priešingai nei sofinistai, jis manė, kad gebėjimas atskirti teisingą poelgį nuo neteisingo slypi prote, o ne visuomenėje. Sokrato teigimu, neįmanoma pasiekti laimės veikiant prieš savo įsitikinimus. O tas, kuris žino, kaip taoti laimingu žmogumi, ir stengsis juo tapti. Todėl tas, kuris žino, kas yra teisinga, ir elgsis teisingai. Tai, kad Atėnai tauriausią miesto žmogų galėjo nuteisti mirtimi, Platonui padarė neišdildomą įspūdį ir nulėmė visos jo filosofinės veiklos kryptį. Sokrato mirtis Platonui aiškiai parodė, koks didelis prieštaravimas gali būti tarp esamų visuomeninių santykių ir to, kas teisinga arba idealu. Pirmasis Platono kaip filosofo darbas buvo Sokrato ginamosios kalbos paskelbimas. Tai, kad šie raštai išliko, nemažai susiję su tuo, kad Platonas šalia Atėnų įkūrė nuosavą filosofų mokyklą. Ši mokykla gavo Akademijos pavadinimą. Kaip filosofą platoną domino santykis tarp to, kas amžina ir nekintama, ir to, kas ‘juda’. Jis domisi ir tuo, kas amžina ir nekinta gamtoje, ir tuo, kas amžina ir nekintama moralės ir visuomenės gyvenimo srityje. Jis bando surasti nuosavą “tikrovę”, kuri yra amžina ir nekintama. Platonas teigė, kad viskas, ką gamtoje galime paliesti arba pajausti, “teka”. Taigi nėra jokių pirminių medžiagų, kurios neišsisklaidytų. Absoliučiai viskas, kas priklauso ‘jusliniam pasauliui”, sudaryta iš materijos, kurią ėda laikas. Tačiau viskas yra sukurta pagal pastovią ‘formą ‘, kuri yra amžina ir nekintama. Taigi to, kas amžina ir nekintama, Platonas nesieja su jokia “pirmine medžiaga”. Tai, kas yra amžina ir nekintama, yra tam tikri dvasiniaia arba abstraktūs modeliai, pagal kuriuos sukurtos visos esybės. Platonas manė, kad už “juslinio pasaulio” privalo būti kita tikrovė. Šią tikrovę jis pavadino idėjų pasauliu. Jame slypi amžini ir nekintami įvairių esybių, matomų gamtoje, “pavyzdžiai”. Šią sampratą vadiname platono idėjų teorija. Platonas tikrovę padalino į dvi dalis. Pirmoji dalis yra juslinis pasaulis – apie kurį galime įgyti tik apytikrį arba netobulą žinojimą. Galime sakyti, kad viskas jusliniame pasaulyje “teka”. Taigi nieko nėra pastovaus. Jame iš tikrųjų nieko nėra, tik daugybė dalykų, kurie atsiranda ir išnyksta. Kita tikrovės dalis būtų idėjų pasaulis – apie kurį galime pasiekti tikrą žinojimą protu. Taigi idėjų pasaulio neįmanoma suvokti juslėmis. Tačiau idėjos (arba formos) yra amžinos ir nekintamos. Pasak Platono, ir žmogus yra dvilypė būtybė. Mes turime kūną, kuris “teka”. Jis neatskiriamai susijęs su jusliniu pasauliu ir susilaukis to paties likimo kaip visa kita (pav. Muilo burbulas). Visi mūsų pojūčiai susiję su kūnu, vadinasi, nepatikimi. Tačiau mes taip pat turime nemirtingą sielą – kuri yra proto buveinė. Kaip tik todėl, kad siela nemateriali, ji gali pažvelgti į idėjų pasaulį. Taip pat Platonas manė, kad visos gamtos esybės tėra amžinųjų formų, arba idėjų, šešėliai. Daugiau kaip du tūkstančius metų žmonės aptarinėja ir kritikuoja jo idėjų teotiją. Pirmasis kritikas buvo jo Akademijos mokinys Aristotelis. Aristotelio nuomone, platonas viską apvertė aukštyn kojom. Aristotelis atkakliai tvirtino, kad aukščiausia realybės rūšis yra tai, ką suvokiame juslėmis. Platonas buvo įsitikinęs, kad viskas, ką matome gamtoje tėra atspindžiai to, kas realiau egzistuoja idėjų pasaulyje – taigi ir žmogaus sieloje. Aristotelis manė priešingai: tai, kas yra žmogaus sieloje, tėra gamtos objektų atspindžiai. Vadinasi, gamta yra tikrasis pasaulis. Anot Aristotelio, Platonas sustoja ties mitiniu pasaulėvaizdžiu, kur žmogaus vaizdiniai neatskiriami nuo tikrovės. Aristotelis iškėlė mintį, jog sąmonėje nėra nieko, ko pirmiau nebūtų buvę pojūčiuose. Platonas pasakytų, kad gamtoje nėra nieko, ko pirmiau nebūtų buvę idėjų pasaulyje. Aristotelis tvirtino, kad Platonas “padvigubina daiktų skaičių”. Aristotelis teigė, kad visos mūsų mintys ir idėjos į sąmonę patenka per tai, ką matome ir girdime. Tačiau mes taip pat turime įgimtą protą. Turim įgimtą sugebėjimą skirti pojūčius į atskiras grupes. Aristotelis to neneigė. Priešingai, jis teigė, kad protas ir yra svarbiausia žmogaus ypatybė. Kol mes nieko nejuntame, mūsų protas yra visiškai “tuščias”. Vadinasi, žmogus neturi įgimtų ‘idėjų’. Atskleidęs savo požiūrį į Platono idėjų teoriją, Aristotelis teigia, jog tikrovė susideda iš įvairių daiktų, kurie yra formos ir materijos vienovė. Norėdamas “sutvarkyti ‘ būtį, Aristotelis pirmučiausiai nurodo, kad visus daiktus gamtoje galima padalinti į dvi grupes. Vienoje pusėje atsiduria negyvi daiktai – tokie kaip akmenys, vandens lašai ir žemės grumstai. Šie neturi galimybės kisti. Tokie negyvi daiktai, Aristotelio manymu, gali keistis tik veikiami iš išorės. Kitoje pusėje lieka visi gyviai, turintys galimybę kisti.

Negaliu nesutikti su Aristoteliu, kad šis padalijimas yra aiškus ir lengvai suvokiamas. Gyvi ir negyvi daiktai iš esmės skiriasi, pavyzdžiui, rožė ir akmuo. Taip pat labai skiriasi augalai ir gyvūnai, pavyzdžiui rožė ir arklys. Be to manyčiau, kad esama šiokio tokio skirtumo tarp arklio ir žmogaus. Tačiau iš ko konkrečiai susideda šie skirtumai? Visi gyviai sugeba maitintis, augti ir daugintis. Visi gyvi padarai dar sugeba jausti aplinką ir judėti gamtoje. Be to, visi žmonės sugeba mąstyti. Gamtoje nėra labai aiškių ribų. Matome, kaip paprasti augalai ir gyvūnai tolydžio pereina į sudėtingesnes rūšis. Ant viršutinio “laiptelio”stovi žmogus, kuris, anot Aristotelio, įkūnija visos gamtos būtį. Dar vienas labai įdomus Aristotelio išmąstymas yra tai, kad jis teigė, kad yra trys laimės rûšys. Pirmoji laimės rūšis pasiekiama pramogomis ir malonumais, antroji rūšis – laisvo ir atsakingo piliečio gyvenimu, o trečioji – tyrinėtojo ir filosofo gyvenimu. Aristotelis pabrėžia, kad tam, kad žmogus pasiektų laimę, turi bûti visos trys sąlygos. Jis atmeta bet kokią vienpusiškumą. Jei Aristotelis bûtų gyvas šiandien, jis pasakytų, kad žmogus, besirûpinantis savo kûnu, gyvena taip pat vienpusiškai – ir ydingai – kaip ir tas, kuris dirba vien galva. Abu šie kraštutinumai yra nevykusios gyvensenos pavyzdžiai.

HELENIZMAS

Maþdau prieð 50 m. pr. Kr. Kariná ir politiná pranaðumà ágijo Roma. Naujoji galinga valstybë uþgrobë visas helenistines valstybes, ir nuo Ispanijos vakaruose iki Azijos gilumos ásivyravo romënø kultûra ir lotynø kalba. Taip prasidëjo Romos laikai, dar vadinami vëlyvàja antika. Dar nespëjus romënams uþkariauti helenistinio pasaulio, Roma pati virto graikø kultûrine provincija. Tad graikø kultûra – ir graikø filosofija – vaidino svarbø vaidmená dar ilgai po to, kai ið graikø politinës galybës teliko atminimas. Helinizmui bûdinga tai, kad iðnyko ribos tarp ávairiø tautø ir kultûrø. Anksèiau graikai, romënai, egiptieèiai, babilonieèiai garbino savo “dievus’ ir pripaþino savo religijà. Dabar ávairios kultûros buvo suplaktos viename dideliame religiniø, filosofiniø ir moksliniø paþiûrø katile. Anksèiau þmonës jautë stiprø ryðá su savo tauta ir savo miestu – valstybe. Ilgainiui, nykstant kultûrø riboms ir skirtims, daugelá apniko abejonës ir netikrumas dël savo pasaulëþiûros. Ir ið vis vëlyvajai antikai bûdingas religinis netikrumas, kultûros nuosmukis ir pesimizmas. Buvo sakoma, kad pasaulis suseno.Naujosioms helenizmo laikø religijoms bendra tai, jog dauguma jø mokë, kaip þmogus gali bûti iðgelbëtas nuo mirties. Ðis mokymas daþnai bûdavo laikomas paslaptyje. Gyvendamas pagal slaptàjá mokymà ir atlikdamas tam tikrus ritualus, þmogus galëjo tikëtis sielos nemirtingumo ir amþinojo gyvenimo. Tam tikra áþvalga á tikràjà visatos prigimtá neretai turëdavo tokios pat reikðmës sielos iðganymui kaip ir religinës apeigos. Taèiau ir filosofija vis daugiau krypo á “iðganymà’ ir gyvenimo paguodos ieðkojimà. Filosofinë áþvalga buvo vertinga ne vien pati savaime, ji turëjo iðgelbëti þmones nuo mirties ir pesimizmo. Taip iðnyko riba tarp religijos ir filosofijos. Helinizmo hilosofija nebuvo labai originali. Negimë nei naujas Platonas, nei Aristotelis. Helenistinë filosofija toliau bandë spræsti problemas, kurias iðkëlë Sokratas, Platonas ir Aristotelis. Visi jie bandë atsakyti á klausimà, kaip þmogus turi gyventi ir mirti. Taigi, daugiausiai buvo nagrinëjama etika. Buvo skiriama 4 filosofinës kryptys. Kinikai, kurie pabrëþë, kad tikràjà laimæ sudaro ne iðoriniai dalykai, tokie kaip materialinë prabanga, politinë valdþia ir gera sveikata. Tikroji laimë – nebûti prisiriðusiam prie tokiø atsitiktiniø ir nepastoviø dalykø. Ir kadangi laimë nuo to nepriklauso, ji pasiekiama visiems. Iki ðiø dienø kalbame apie “stoikiðkà ramybæ” þmogaus, kuris nesileidþia uþvaldomas jausmø. Kaip tikri savo epochos vaikai, stoikai buvo ryðkûs “kosmopolitai”. Jie buvo atviresni to meto kultûrai, pabrëþë þmoniø bendrumà, domëjosi politika. Epikûrininkai iðplëtojo Aristipo malonumo etikà ir sujungë jà su Demokrito atomistika. Prieðingai negu stoikai, epikûrininkai nerodë didelio susidomëjimo politika ir visuomeniniu gyvenimu. Epikûras pats apobendrino savo iðlaisvinanèià filosofijà, iðvadas pavadindamas “keturiomis gydanèiomis þolelëmis”:“Dievø nereikia bijoti. Mirties nereikia paisyti. Laimæ nesunku pasiekti. Nelaimes lengva atlaikyti. “. Vis dël to, ryðkiausia vëlyvosios antikos filosofinë kryptis daugiausia buvo inspiruota Platono idëjø teorijos. Ta kryptis vadinama neoplatonizmu. Neoplatonizmas vëliau turëjo didelæ átakà krikðèionybës teologijai.

DVI KULTÛRINËS SANKLODOS

Maþdaug prieð 4000 metø, prie juodosios ir Kaspijos jûrø gyveno indoeuropieèiø protëviai. Netrukus jø gentys didelëmis bangomis ëmë plûsti pietryèiø kryptimi á Iranà ir Indijà, pietvakariø kryptimi – á Graikijà, Italijà, Ispanijà, á vakarus per Vidurio Europà – á Anglijà ir Prancûzijà . Atëjæ indoeuropieèiai ásiliedavo á senbuviø kultûras, taèiau vyrauti imdavo indoeuropieèiø religija ir kalba. Akivaizdûs ávairiø indoeuropieèiø kultûrø panaðumai atsispindi ir màstysenoje. Indoeuropieèiams bendra tai, kad pasaulyje jie matë nuolatinæ dramà, kur þûtbûtinai grumiasi gërio ir blogio jëgos. Indoeuropieèiai bandë susidaryti pasaulio raidos “vaizdà”. Dvi didþiausios Rytø religijos – induizmas ir budizmas – yra indoeuropieèiø kilmës. Graikø filosofija – taip pat, ne veltui, viena vertus, tarp induizmo ir budizmo ir, kita vertus, graikø filosofijos esama nemaþai paraleliø. Neretai induizmas ir budizmas pabrëþia, jog dieviðkojo prado esama visur ir kad þmogus per religijos paþinimà galás pasiekti vienybæ su Dievu. Viskas prasidëjo nuo to, kad Dievas sukûrë pasaulá. Tada ateina Jëzus. Jis buvo ne vienintelis, pasiskelbæs þadëtuoju Mesiju. Jis sakë, kad turime mylëti ir save patá, ir savo prieðus. Jëzuz pabrëþë, jog në vienas þmogus negali uþsitarnauti Dievo malonës. (Tuo tikëjo daug graikø). Jëzuz, kalbëdamas savo laikø kalba, mokëjo meistrðkai suteikti seniems þodþiams visiðkai naujà ir platesná turiná. Jo radikalios mintys kirtosi su tiek interesø ir valdþios pozicijø, kad já reikëjo paðalinti ið kelio. Krikðèionybës atëjimas á graikø – romënø pasaulá reiðkë dramatiðkà dviejø kultûriniø sanklodø susidûrimà. Taèiau tai buvo ir vienas ið didþiausiø istorijoje kultûriniø permainø. Nuo pirmøjø graikø filosofø praëjo beveik tûkstantis metø. Kitas laikotarpis, trûkæs apie tûkstantá metø – tai krikðèioniðkieji viduramþiai.

VIDURAMÞIAI

529 m. Baþnyèia uþdarë Platono Akademijà Atënuose. Tais paèiais metais ásikûrë Benediktinø ordinas. Tai buvo pirmasis didelis vienuoliø ordinas. Taigi 529 metai simbolizuoja, kaip krikðèioniø baþnyèia uþdëjo savo letenà ant graikø filosofijos. Nuo tada vienuolynams suteiktas ðvietimo, màstymo ir tyrinëjimo monopolis. Viduramþiai ið tiesø reiðkia laikotarpá, ásiterpusá tarp dviejø kitø epochø. Viduramþiai buvo suvokiami kaip “tûkstanèio metø naktis”, temdþiusi europà tarp antikos ir renesanso. Pirmaisiais amþiais po 400 metø kultûra tikrai iðgyveno nuosmuká. Romos laikais buvo pasiekta “aukðta kultûra”. Viduramþiais vël ásigalëjo natûrinis ûkis ir pekiø mainai. Ekonominæ sanklodà nulëmë vadinamasis feodalizmas. Kà galëèiau pasakyti apie kulûrà, tai graikø – romënø kultûra ið dalies buvo iðsaugota Romos katalikø kultûros vakaruose, ið dalies – rytø Romos kultûroje rytuose ir ið dalies – arabø kultûroje pietuose. Labai apibendrintai galima bûtø sakyti, kad neoplatonizmas buvo iðsaugotas vakaruose, Platonas – rytuose, Aristotelis – arabø þemës pietuose. Svarbu tai, kad viduramþiams einant á pabaigà, visos trys ðakos susilieja Ðiarës Italijoje. Tada ir prasideda renesansas, antikinës kultûros “atgimimas’.

Kultûros istorijos poþiûriu svarbus buvo faktas, kad arabai taip pat uþgrobë senàjá helenistiná Aleksandrijos miestà. Taigi arabams atiteko nemaþas graikø mokslo palikimas. Per visus viduramþius arabai pirmavo matematikos, chemijos, astronomijos ir medicinos srityse. Ir ðiandien tebevartojame “arabiðkuosius skaitmenis”. Taigi daugeliu poþiûriø arabiðkoji kultûra buvo pranaðesnë uþ krikðèioniðkàjà. Norëèiau paminëti du þymiausius viduramþiø filosofus. Pirmasis jø – Augustinas, gyvenæs 354 – 430. Ðio vieno þmogaus gyvenime galime áþvelgti vëlyvosios antikos perëjimà á viduramþiø pradþià. Prieð pereidamas á krikðèionybæ, Augustinas iðbandë ne vienà religinæ ir filosofinæ kryptá. Vienu metu jis prisijungë prie manichëjø. Tai buvo tipiðka vëlyvosios antikos sekta. Manichëjai skelbë pusiau religinæ, pusiau filosofinæ iðganymo teorijà. Pagrindinë mintis buvo ta, kad pasaulis padalintas á dvi dalis: gërá ir blogá, ðviesà ir tamsà, dvasià ir materijà. Savo dvasia þmogus gali pakilti virð medþiaginio pasaulio ir padëti pamatus sielos iðganymui. Taèiau Augustinui ramybës nedavë ryðki skirtis tarp gërio ir blogio. Kurá laikà Augustinui taip pat turëjo átakos stoikø filosofija, kuri teigia, jog tarp gërio ir blogio nëra ryðkios ribos. Didþiausià poveiká Augustinui padarë kita svarbi vëlyvosios antikos kryptis – neoplatonizmas. Já patraukë mintis, jog visa bûtis esanti dieviðkos prigimties. Jis pats, þinoma, tarësi esàs ðimtaprocentinis krikðèionis. Taèiau nematë didelio prieðtaravimo tarp krikðèionybës ir platono filosofijos. Todël galime teigti, kad Augustinas sukrikðèionino platonà. Taèiau jis pabrëþë, kad religiniai klausimai turi ribà, kurios negali perþengti protas. Krikðèionybë taip pat yra dieviðkoji misterija, prie kurios mus priartina vien tikëjimas. Augustinas pats patyrë, jog filosofija turi ribas. Tik tapæs krikðèioniu jis atgavo sielos ramybæ. “Mûsø ðirdis nerami, kol ji nenurimsta Tavyje’, – raðë jis. Augustinas ir kiti Baþnyèios tëvai turëjo stengtis ið paskutiniøjø, norëdami suvienyti graikø ir þydø pasaulëþiûras. Jie buvo tarsi dviejø kultûrø pilieèiai. Norëèiau pridurti, kad Augustinas pirmasis ið mums þinomø filosofø, á kurio filosofijà áeina ir ástorija. Pati mintis apie gërio ir blogio kovà nebuvo nauja. Nauja tai, kad ði kova perkeliama á istorijà. Augustinas tvirtai remiasi linijine istorijos samprata, kurià randame Senajame Testamente. Istorija bûtina norint iðauklëti þmones. Arba tariant Augustino þodþiais “Dieviðkoji apvaizda vadovauja þmonijos istorijai nuo Adomo iki istorijos galo, tarsi tai bûtø atskiro þmogaus, kuris pamaþu bræsta nuo vaikystës iki senatvës, istorija’.Tuo metu prasidëjo Ápanijos arabø átaka. Per visus viduramþius arabai iðsaugojo gyvybingà Aristotelio tradicijà, ir nuo 12 a. pb. Á Ðiaurës Italijà vietiniø kunigaikðèiø kvietimu ëmë vykti mokyti arabai. Tokiu bûdu paplito daugelis Aristotelio raðtø ir ilgainiui buvo iðversti ið graikø ir arabø kalbø á lotynø kalbà. Tai sukëlë naujà susidomëjimà natûrfilosofijos temomis. Be to, vël tapo aktualus krikðèioniðkojo apreiðkimo ir graikø filosofijos santykis. Didþiausias ir svarbiausias brandþiøjø viduramþiø filosofas buvo tomas Akvinietis, gyvenæs 1225 – 1274 metais. Jis “sukrikðèionino “ Aristotelá taip, kaip Augustinas viduramþiø pradþioje sukrikðèionino Platonà. Tomas Akvinietis buvo vienas ið tø, kurie pabandë sujungti Aristotelio filosofijà su krikðèionybe. Tai jis padarë nagrinëdamas Aristotelio filosofijà ir kibdamas prie þodþiø. Tomas sakë, jog tai, kà mums sako filosofija arba protas, ir tai, kà skelbia krikðèioniðkasis apreiðkimas arba tikëjimas, nebûtinai turi prieðtarauti. Labai daþnai krikðèionybë ir filosofija pasako tà patá. Todël protu galime prieiti tas paèias tiesas, apie kurias skaitome Biblijoje. Anot Akvinieèio, mes ir protu galim suvokti, kad viskas aplinkui privalo turëti “pirminæ prieþastá”. Taigi Dievas apsireiðkæs þmonëms ir per Biblijà, ir per protà. Tokiu bûdu tëra viena ‘akivaizdi teologija” ir viena “prigimtinë teologija’. Ne kitaip ir moralës srityje. Biblijoje galime perskaityti Dievo prisakymus, kaip þmogus turi gyventi. Taèiau dievas mums taip pat davë sàþinæ, kuri padeda atskirti teisinga nuo neteisinga, remiantis tuo, kas áginta. Taigi á moralø gyvenimà veda du keliai. Mes þinome, kad negerai daryti þmonëms bloga, net neperskaitæ Biblijoje: “Ko nenori, kad tau darytø, to taip pat nedaryk niekam kitam “. Bet ir èia tiesiausias kelias bûtø paklusti Biblijos ástatymams.

RENESANSAS

Praėjus vos keleriems metams po Tomo Akviniečio mirties, vieningoji krikščionių kultūra ėmė skilti. Filosofija ir mokslas vis labiau ėmė tolti nuo Bažnyčios teologijos, dėl to pasidarė laisvesnis ir religijos bei proto santykis. Vis daugiau mąstytojų pabrėždavo, kad negali priartėti prie Dievo protu, nes vistiek dievas liekąs nesuvokiamas. Svarbiausia žmogui – ne suprasti krikščioniškąją paslaptį, bet paklusti Dievo valiai. Atsiradus laisvesniam religijos ir mokslo santykiui, buvo atvertas kelias naujam moksliniam metodui ir naujai religinei savimonei. Taip buvo sudarytos prielaidos dviems svarbiems 15 – 16 amžių perversmams – Renesansui ir reformacijai. Renesansas – tai ne tik prometėjiškos, laisvos, įvairiapusės asmenybės iškilimo epocha, bet ir gamtos mokslų didžiųjų atradimų laikai. Renesanso žmogaus filosofija yra glaudžiai susijusi su gamtos filosofija. Pajutęs savo galią, vertę ir savarankiškumą, Renesanso žmogus nustojo tikėti autoritetais – jis karštligiškai gilinosi į gamtos, viso kosmoso paslaptis. Stengėsi pats viską savo akimis pamatyti, savo jutimais patirti. Mokslinis tyrimas tapo jo aistra, o mokslas – tikra palaima. Renesanso epochoje buvo atgaivintas kritinio mokslinio tyrimo principas, kurio ištakos glūdėjo antikos gamtos filosofijoje. Prieš žmogaus akis atsivėrė visai kitoks pasaulis nei viduramžiais, pasaulis be stebuklų, tikslo ir lemties. Jis egzistavo savaime, pats save tvarkė ir valdė. Kritinės mokslo dvasios atbudimas išplėšė Renesanso žmogų iš laiko tėkmės gelmių, kur buvo nugrimzdęs viduramžių žmogus, būsimos amžinybės akivaizdoje tenkinęsis trumoa laiko atkarpa, ir padarė jį laiko valdovu, kuris stengėsi aprėpti ne tik dabartį, bet ir praeitį, ir ateitį. Žmogus siekė ją aprėpti savo žvilgsniu, protu, išmatuoti, sakaidyti, kūrė matematiniais apskaičiavimais pagrįstus visatos modelius, kurie vertė daryti išvadą, kad Žemė yra tik vienas iš daugybės visatos pasaulių, o žmogaus gyvenimas – tik vienas iš bendro visatos vyksmo epizodų.

Tokiomis aplinkybėmis humanistinė Renesanso kultūra, iš pradžių orientuota beveik vien tik į žmogų, vėliau ėmė vis daugiau dėmesio skirti gamtos pažinimui, būties interpretacijoms, naujo mokslinio pasaulėvaizdžio kūrimui. Pradėjo intensyviai formuotis renesanso gamtos filosofija, iš esmės nagrinėjusi ontologinę problematiką. Nuo viduramžių scholastikos Renesanso filosofija skyrėsi ir domėjimusi gamtos pažinimo problemomis. Buvo atsisakoma viduramžiams būdingo negatyvaus požiūrio į gamtą, ją imta laikyti mokslinio tyrimo objektu, praktinės veiklos sritimi. Tokios orientacijos filosofija ypač suklestėjo Italijoje, jos atstovų buvo Vokietijoje, Anglijoje, lenkijoje ir kitose Europos šalyse. Idėjiniaia renesanso gamtos filosofijos šaltiniai įvairūs. Viena kita idėja buvo perimta iš viduramžių nominalizmo ir empirizmo. Nepalyginti daugiau buvo remiamasi antikos natūrfilosofija. Ryškiausias renesanso materializmo ir gamtamokslinio empyrizmo atstovas buvo italų filosofas Bernardinas Telezijus. Aiškindamas būtį, telezijus laikėsi deizmui artimo požiūrio, kad dievas, sukūręs gamtą ir žmogų, nesikišąs į tolesnį jų likimą, todėl, norint pažinti pasaulį, reikia tirti jo savybes ir dėsnius. Taigi gamtą jis aiškino kaip tikras materialistas. Atmetęs viduramžių filosofijai būdingą aristotelišką žemiškojo ir dangiškojo pradų dualizmą, telezijus pasaulį laikė visiškai materialia realybe, visas esybes – kūniškomis. Žymiausias Renesanso panteizmo atstovas yra didis italų filosofas Džordanas Brunas. Jis neapsiribojo vien pasaulio aiškinimu. Jis palietė ir kai kuriuos žmogaus būties, dorovės, socialinius klausimus. Visa, kas gyva, jo nuomone, yra iš prigimties laisva, laisvė apskritai būdinga visai gamtai. Laisvi gimsią ir žmonės. Jų vertę įrodąs tiesos troškimas ir darbas, kuris išaukštinąs žmones. Iš dorovinių pozicijų Brunas kritikavo religiją, smerkė bet kokius materialinius, kultūrinius ar dvasinius žmonių laisvės suvaržymus.Didieji Renesanso epochos gamtos mokslų atradimai darė didelę įtaką ir spekuliatyviajai filosofijai. Būties, pažinimo, etikos klausimus buvo mėginama aiškinti remaintis universaliais gamtos dėsniais, naujais mokslų duomenimis; formavosi nauji filosofijos principai, metodai, buvo kuriamos universalios filosofinės sistemos. Renesanso epochos pabaigoje iki tol vyravęs laisvas, nevaržomas humanistinis ir gamtamokslinis filosofavimas ėmė įgauti apibrėžtumą, grynumą. Filosofinėje sistemoje išsiskyrė dvi metodologinės kryptys: sensualizmas ir racionalizmas. Vėliau šios dvi kryptys suartėjo. Empirinio metodo pradininkas Fransis bekonas siekė suformuluoti principus, kuriais turėtų vadovautis mokslininkas tyrinėtojas, kad gautų objektyvius tyrimų rezultatus. Visas žmogaus veiklos sritis jis pavertė mokslinio tyrimo objektu, tuo nepaprastai išplėsdamas mokslo ribas. Visus mokslus pagal žmogaus sielos galias Bekonas suskirstė į tris pagrindines grupes. Pirmajai grupei paskyrė mokslus, kurie remiasi atmintimi, antrajai – vaizduote, trečiajai – protu. Bekonas stengėsi suprasti savo epochą, tačiau realybė jo netenkino. Jis svajojo apie “aukso amžių”, kurį esą sukuria švietimo it technikos vystymas. Tokio amžiaus modelį bekonas pavaizdavo utopiniame veikale “Naujoji Atlantida’.Toliau Bekono idėjas plėtojo Tomas Hobsas, kurio filosofijos tikslas – išmokyti žmones numatyti įvykių padarinius ir pasinaudoti jais savo veikloje. BAROKAS

Laikai, kuriuos vadiname baroku – tai 17 amžius. Pasirodo, 17 amžiui būdinga įtampa tarp nesutaikomų priešybių. Viena vertus, tebetvyro džiaugsminga Renesanso pasaulėžiūra – kita vertus, daug kas metėsi į kitą kraštutinumą, pasirinkdami pasaulio neigimą ir religinį užsisklendimą. Ir mene, ir tikrovėje matome pompastišką ir prabangų gyvenimą. Tuo pat metu radosi vienuolynų judėjimų, kurie nusigręžė nuo pasaulio. Vienas iš baroko šūkių buvo “carpe diem” – tai reiškia “džiaukis diena”. Kitas dažnai cituojamas lotyniškas posakis buvo “memento mori’, atsimink, kad mirsi’. Barokas ir politiniu požiūriu buvo pilnas didelių prieštaravimų. Visų pirma Europa buvo niokojama karų. Pats baisiausias trisdešimties metų karas, nuo 1618 iki 1648 metų siautėjęs didžiojoje žemyno dalyje. Iš tiesų tai buvo karų serija, nuo kurios ypač nukentėjo Vokietija. Be to, dėl karo pasekmių Prancūzija ilgainiui tapo viena pirmaujančių Europos valstybių. Šiaip 17 amžius pasižymėjo dideliais klasiniais skirtumais. Ir idealizmas, ir materializmas nenutrūkstama gija eina per visą filosofijos istoriją. Materializmą nuolat skatino naujasis gamtos mokslas. Niutonas įrodė, kad visoje Visatoje judėjimas vyksta pagal tuos pačius dėsnius. Jis teigė, kad visi pasikeitimai gamtoje – ir Žemėje, ir kosmose – vyksta dėl traukos ir kūnų judėjimo dėsnių. Taigi viską valdo tas pats nekintamas dėsningumas – arba ta pati mechanika. Du žymiausi 17 amžiaus filosofai dekartas ir Spinoza. Renė dekartas gimė 1596 metais. Jis visą gyvenimą klajojo po europą. Dar jaunystėje užsidegė noru ištirti žmogaus ir Visatos prigimtį. Tačiau, pastudijavęs filosofiją, įsisamonino, kiek mažai žino. Nė kiek neperdėsime pasakę. Kad Dekartas pagrindė naujųjų laikų filosofiją. Dekartas teigia, kad negalima ko nors laikyti tiesa, kol iki galo neįsitikiname, jog tai teisinga. Filosofines tiesas jis norėjo įrodyti beveik taip pat, kaip įrodomos matematikoje teoremos. Jo tikslas – susidaryti tikrą būties prigimties vaizdą, ir pradeda jį teiginiu, kad iš pradžių reikia viskuo abejoti. Savo filosofinės sistemos jis nenori statyti ant smėlio. Spinoza priklausė Amsterdamo žydų bendruomenei, bet netrukus dėl laisvamaniškumo buvo iš jos pašalintas. Nedaug naujųjų laikų filosofų buvo taip pajuokiami ir persekiojami už savo pažiūras kaip šis žmogus. Kėsintasi ir į jo gyvybę. Vien už tai, kad kritikavo oficailiai pripažintą religiją. Spinoza teigė, kad krikščionybės ir judaizmo gyvybę palaiko vien sustabarėjusios dogmos ir tušti ritualai. Jis buvo pirmasis, panaudojęs vadinamąjį “istorinį – kritinį’ biblijos tyrinėjimo metodą. Jis neigė, kad Šventasis Raštas nuo pradžios iki galo išreiškia dievo valią. Skaitydami Bibliją, visąlaik turime galvoti, kokiu laiku ji parašyta. Toks ‘kritinis” skaitymas atskleistų nemažai prieštaravimų tarp įvairių Šventojo Rašto dalių. Spinoza pabrėžia, kad yra tik viena būtybė, kuri nuo pradžios iki galo yra “savęs” priežastis ir gali veikti visiškai laisvai. Tik Dievas arba gamta atstovauja laisvai ir ‘neatsitiktinei’ esybei. Žmogus gali siekti laisvės , kad galėtų gyventi be išorinės prievartos. Bet jis niekuomet nepasieks “laisvos valios’. Nuo mūsų nepriklauso viskas, kas vyksta mūsų kūnui. Taip pat negalime pasirinkti to, ką galvojame. Taigi žmogus neturi laisvos sielos, ji uždaryta mechaniniame kūne. Spinoza teigė, kad pasiekti tikrąją laimę ir harmoniją mums trukdo žmogaus aistros – pavyzdžiui, garbės troškimas ir geismas. Bet jeigu pripažinsime, kad viskas vyksta iš būtinybės, galime pasiekti intuityvų gamtos, kaip visumos pažinimą.

“Ką saulės šviesa teikia juodajai žemei, tikrasis švietimas teikia žemės vaikams.”N. F. S. Gruntvigas

ŠVIETIMAS

Švietimo idėjose išskiriami 7 punktai:1. Kova su autoritetais2. Racionalizmas3. Švietimo idėja4. Kultūrinis optimizmas5. Atgal į gamtą6. Humanizuota krikščionybė7. Žmogaus teisėsGalima sakyti, kad pirmojoje 18 amžiaus pusėje filosofijos centras buvo Anglija, 18 amžiaus viduryje – Prancūzija, o amžiaus pabaigoje – Vokietija. Noriu nors trumpai pristatyti kai kurias mintis, kurios buvo bendros daugeliui Šviečiamojo amžiaus prancūzų filosofų. Čia turimi galvoje tokie garsūs vardai, kaip Monteskjė, Volteras, Ruso ir daugelis kitų. Daugelis prancūzų Švietimo filosofų lankėsi Anglijoje, kuri daugeliu atžvilgių buvo laisvamaniškesnė nei jų tėvynė. Čia juos sužavėjo anglų gamtotyra, yoač Niutonas ir jo universalioji fizika. Prancūzų švirtėjus taip pat įkvėpė britų filosofija, visų pirma lokas ir jo politinė filosofija. Grįžę į Prancūziją, jie paskelbė kovą seniesiems autoritetams. Jų manymu, svarbu nepasitikėti paveldėtomis tiesomis. Individas pats turi rasti atsakymą į visus klausimus. Tam didelės įtakos turėjo Dekarto tradicija. Kova su senaisiais autoritetais taip pat buvo nukreipta prieš Bažnyčios, karaliaus ir diduomenės valdžią. Šios institucijos 17 amžiuje buvo daug galingesnės Prancūzijoje nei Anglijoje. Ir 1789 metais kilo revokiucija, bet naujosios idėjos atsirado anksčiau. Panašiai kaip antikos humanistai – pavyzdžiui, Sokratas ir stoikai, – dauguma Švietimo filosofų tvirtai tikėjo žmogaus protu. Tai buvo, taip akivaizdu, kad daugelis prancūzų Švietimą tiesiog vadina “racionalizmu”. Naujoji gamtotyra parodė, kaip protingai sutvarkyta gamta. Dabar Švietimo filosofai savo užduotimi laikė sukurti moralės, religijos ir etikos pagrindą, kuris atitiktų nekintamą žmogaus protą. Iš čia ir kilo pati švietimo idėja. Imta kalbėti apie plačiųjų liaudies masių švietimą. Tai buvo geresnės visuomenės sąlyga. Manyta, kad skurdas ir priespauda kyla iš žmonių tamsumo ir prietarų. Todėl daug dėmesio buvo skiriama vaikų ir liaudies auklėjimui. Paminklas švirtimo idėjai ne veltui yra enciklopedija. Tai būtent ta enciklopedija, kurios 28 tomai buvo išleisti nuo 1751 iki 1772 metų, prisidedant visiems didiesiems švietėjams. Švietėjai manė, kad įgijusi proto ir žinių, žmonija imsianti daryti didelę pažangą. Šiandien nebesame tokie tikri, kad pažanga neša vien gėrį. Bet “civilizaciją “ ėmė kritikuoti dar prancūzų švietėjai. Civilizacijos kritikai paskelbė šūkį “atgal į gamtą”. Tačiau gamtą švietėjai beveik prilygino protui. Protas žmogui duotas gamtos- priešingai nei Bažnyčia ir civilizacija. Buvo pabrėžiama, kad “primityvios “ tautos esti sveikesnės ir laimingesnės už europiečius, nes jos nesančios civilizuotos. Mintį, jog turime sugrįžti į gamtą iškėlė Ruso. Gamta yra gera, o žmogus iš prigimties taip pat geras. Blogis slypi visuomenėje. Taip pat Ruso teigė, kad vaikas kiek galima ilgiau turi išsaugoti savo “natūralų’ nekaltumą. Galima sakyti, kad mintis apie vaikystės vertę atsirado Šviečiamajame amžiuje. Anksčiau į vaikystę buvo žiūrima, kaip į pasiruošimą suaugusiojo gyvenimui. Bet mes juk – žmonės ir pradedame savo gyvenimą Žemėje, būdami vaikai. Religija taip pat turi būti pritaikoma “natūraliam’ žmogaus protui. Daug kas kovojo už humanistinę krikščionybės sampratą. Taip pat buvo daug nuoseklių materialistų, kurie netikėjo Dievą ir pasisakė už ateistinę pasaulėžiūrą. Tačiau dauguma Švietimo filosofų manė, kad neišmintinga vaizduotis pasaulį be Dievo. Švietėjų nuomone, krikščionybė turėjo atsikratyti neprotingų dogmų ir teiginių, kurie Bažnyčios istorijoje buvo prijungti prie paprastų Jėzaus teisių. Apskritai galima sakyti, kad prancūzų Švietimo filosofija buvo labiau pritaikoma praktikoje nei anglų filosofija. Prancūzų švietėjai nepasitenkino teoriniais išvedžiojimais apie žmogaus vietą visuomenėje. Jie aktyviai kovojo už vadinamąsiais ‘prigimtines teises’. Pirmiausiai tai pasireiškė kova su cenzūra – taigi ir už spaudos laisvę. Religijos, moralės ir politikos srityje kiekvienam turėjo būti garantuota teisė laisvai mąstyti ir reikšti savo nuomonę. Taip pat buvo kovojama su vergvaldyste, už žmogiškesnį elgesį su įstatymų laužytojais. Per 1789 metų revoliuciją buvo paskelbtos teisės, kurios turėjo galioti visiems piliečiams. O “pilietis’ paprastai reiškė “vyras”. Tačiau didžioji prancūzų revoliucija buvo moterų judėjimo pradžia. TRUMPAI APIE MARKSĄ, DARVINĄ IR FROIDĄ

Kai 1841 metais Kirkegoras atvyko į Berlyną, klausydamasis Šelingo paskaitų, galbūt sėdėjo šalia Karlo Markso. Savo magistro darbe Kirkegoras nagrinėjo Sokrato filosofiją. Tuo pat metu Marksas parašė daktaro disertaciją apie demokritą ir epikūrą – taigi apie antikos materializmą. Taip jie pasirinko savo pačių filosofijos kelią. Kirkegoras ir marksas savaip rėmėsi Hėgelio filosofija. Jo mąstymo būdas abiem padarė įtaką. Tačiau ir vienas, ir kitas atsiriboja nuo Hėgelio pasaulinės sielos, arba vadinamojo Hėgelio idealizmo. Markso mąstymas turi praktinį – ir politinį – tikslą. Be to nereikia pamiršti, kad jis buvo ne tik filosofas, bet ir istorikas, sociologas ir ekonomistas. Sakoma, kad pats Marksas “marksistu’ tapo 19 mžiaus viduryje. Jis ir vėliau dažnai pabrėždavo, kad nėra “marksistas’. Marksas manė, kad mūsų mąstyseną daugiausia lemia materialinės visuomenės sąlygos. Nuo tokių sąlygų taip pat priklauso istorinė raida. Materialinius, ekonominius ir socialinius visuomenės santykius Marksas įvardijo kaip bazę. Visuomenės mąstyseną, politinių institucijų ir įstatymų visumą, taip pat religiją, moralę ir meną, filosofiją Marksas pavadino visuomenės antstatu. Jo nuomone, į materialines sąlygas tarsi remiasi visos visuomenės mintys ir idėjos. Šiuo požiūriu antstatas yra visuomenės bazės atspindys. Prieš tapdamas komunistu, jaunasis Marksas domėjosi, kas vyksta žmogui, kai jis dirba. Jo manymu, tai, kaip mes dirbame, veikia mūsų sąmonę, bet ir mūsų sąmonė veikia tai, kaip mes dirbame. Galima sakyti, jog yra abipusis ryšys tarp ‘rankos” ir “galvos”. Taigi žmogaus pažinimas yra glaudžiai susijęs su jo darbu. Kalbant apie Marksą, reikia atsižvelgti į sąlygas, kurios buvo praeito amžiaus viduryje. Darbininkai šaltuose fabrikų cechuose dirbdavo po dvylika valandų per dieną. Užmokestis buvo toks menkas, kad dirbti turėdavo net vaikai ir gimdyvės. Žmonės gyveno neapsakomai baisiomis sąlygomis. Kai kuriuose fabrikuose dalį atlyginimo mokėdavo pigia degtine. Trumpai tariant, darbas, kuris turėtų būti žmogaus privalumas, pavertė darbininką gyvuliu. Marksą tai siutino. Buržuazijos vaikai, pasilepinę gaivinančiomis voniomis, erdviuose, šiltuose kambariuose grieždavo smuiku. Marksui atrodė, kad tai didelė neteisybė. 1848 metais kartu su Engelsu jie paskelbė Komunistų partijos manifestą. Šiandien ekonomikos specialistai gali yeigti, kad Marksas padarė daug esminių klaidų. Jis klydo analizuodamas kapitalizmo krizes. Be to, Marksas nepakankamai atsižvelgė į gamtos pertvarkymo padarinius, kurie šiandien mums kelia vis didesnį susirūpinimą. Marksizmas nulėmė daugelį didelių perversmų. Socializmui, kuris kovoje dėl socialinio teisingumo vadovaujasi marksu, nors ne visada juo seka, – ir, pavyzdžiui, atmeta proletariato diktatūrą, – be jokios abejonės, pavyko sukurti humaniškesnę visuomenę. Šiaip ar taip, šiandien Europoje turime kur kas teisingesnę ir solidaresnę visuomenę negu Markso laikais. Po Markso mirties socialistinis judėjimas pasidalino į dvi grupes: socialdemokratiją ir leninizmą.

Apskritai galime kalbėti apie natūralizmą, kuris atsiradęs 19 amžiaus vidury, buvo gyvybingas ir mūsų amžiuje. Natūralizmu laikome tokį požiūrį, kuris nepripažįsta jokios kitos tikrovės, išskyrus gamtą ir jutimais suvokiamą pasaulį. Todėl ir žmogų natūralistas laiko gamtos dalimi. Ir visa tai galima pasakyti apie Marksą, Darviną ir Froidą. Darvinas gimė 1809 m. Šrūsberyje. Darvinas buvo atsargus žmogus. Taigi darvinas naudojo tą patį metodą kaip ir visi kiti kilosofai: svarbu klausti, o atsakymas gali ir palaukti. Darvinas apskaičiavo, kad Žemės amžius turėtų būti 300 milijonų metų. Aišku buvo viena: ir Lajelio laipsniškos geologinės raidos teorija, ir darvino evoliucijos teorija turi prasmę tik tada, kai kalbama apie labai ilgą laiką. Darvinas bandė išsiaiškinti, kaip iš neorganinės medžiagos galėjo atsirasti pirmoji gyva ląstelė. Ir vėl jis pataikė kaip pirštu į akį. Šiandieninis mokslas mano, kad pirma primityvi gyvybės forma kaip tik ir atsirado taip, kaip pavaizdavo Darvinas. Froidą galima vadinti kultūros filosofu. Froidas gimė 1856 m. Nuo praeito amžiaus pabaigos iki šio amžiaus vidurio jis sukūrė giluminę psichologiją. Froidas teigė, jog tarp žmogaus ir jo aplinkos neišvengiamai kyla įtampa. Tiksliau – įtampa, arba konfliktas, atsiranda tarp žmogaus instinktų ir poreikių bei aplinkos reikalavimų. Vargu ar perdėsime pasakę, jog Froidas atrado žmogaus instinktų pasaulį. Jis yra svarbus natūralistinių srovių, vyravusių praeito amžiaus pabaigoje, atstovas. Froidas taip pat patyrė, jog daugelis neurozių arba psichinių ligų kyla dėl konfliktų vaikystėje. Po kurio laiko jis sukūrė terapinį metodą, kurį galime pavadinti savotiška “sielos archeologija’. Froidas sukūrė vadinamąjį laisvų asociacinį metodą. Taip pat jis puikiai įrodė kokia nuostabi yra žmogaus sąmonė. Dirbadamas su pacientais, jis įsitikino, jog viskas, ką esame matę ir patyrę, glūdi giliai mūsų sąmonėje.

MŪSŲ LAIKAI

Visus įvykius, kurie reikšmingi folosofijai, labai sunku aprėpti. Tačiau noriu paminėti egzistencinę 20 amžiaus filosofiją. Egzistencialistai rėmėsi Kirkegoro, taip pat Hėgelio ir Markso filosofija. Frydrichas Nyčė – filosofas, tirėjęs didelės reikšmės 20 amžiui ir gyvenęs 1844 – 1900 metais. Nyčė kritikavo Hėgelio filosofiją ir vokiečių istorizmą. Blankiam susidomėjimui istorija ir, jo žod-iais tariant, krikščioniškajai vergų moralei Nyčė priešpriešino gyvenimą. Jis norėjo peržiūrėti visas vertybes, kad stipriųjų gyvenimo nevaržytų silpnieji. Pasak Nyčės, krikščionybė ir filosofija nusigręžė nuo tikrovės ir ėmė garbinti dangų bei idėjų pasaulį. Tai, kas vadinama tikruoju pasauliu, iš tiesų nėra regimybė. Nyčė ragino būti ištikimiems Žemei ir neklausyti tų, kurie vograuja apie nežemiškąsias viltis.Kitas žymus filosofas, paveiktas ir Kirkegoro, ir Nyčės yra vokiečių egzistencialistas Martinas Heidegeris. Taip pat negalima nepaminėti prancūzų filosofo Žano Polio Sartro, gyvenusio 1905 – 1980 metais. Jis buvo žymiausias egzistencializmo atstovas. Pagrindinius veikalus Sartras sukūrė penktame dešimtmetyje, tuojau po karo. Vėliau prisijungė prie marksistinio judėjimo Prancūzijoje, tačiau niekada nepriklausė jokiai partijai. Sartras sakė, kad egzistencializmas – tai humanizmas. Tuo jis pabrėžė, jog egzistencialistai visa ko pamatu laiko žmogų. Manau, kad reikia pridurti, jog šis humanizmas, palyginti su Renesanso humanizmu, žmogaus būtį vaizduoja kur kas tamsesnėm spalvom.Sartras taip pat teigia, kad žmogaus būtis yra pirmesnė už bet kokią jos prasmę. Tai, kad aš esu, yra svarbiau, kas aš esu. Sartras aprašo 20 amžiaus miesto žmogų. Renesanso humanistai triumfuodami išaukštino žmogaus laisvę ir nepriklausomybę. Sartras žmogaus laisvę laikė prakeikimu. Pasak jo, žmogus yra pasmerktas laisvei. Pasmerktas, nes nesukūrė savęs – ir vis dėl to yra laisvas. Įmestas į pasaulį, jis atsakingas už tai, ką daro. Svarbi 20 amžiaus filosofijos srovė yra ekologijos filosofija. Daugelis Vakarų ekofilosofų iškėlė mintį, jog visa Vakarų civilizacija pasirinko klaidingą kelią, kuris veda planetą į neišvengiamą pražūtį. Jie ne tik atkreipė dėmesį į konkrečius teršimo ir griovimo padarinius, bet pabandė giliau panagrinėti problemą. Anot jų, klaidinga pati vakarietiška mąstysena. Ekofilosofai sukritikavo evoliucijos idėją. Ji paremta tuo, kad gamtos viešpats yra žmogus. Toks požiūris gali būti pražūtingas visai planetos gyvybei. Kritikuodami šią mąstyseną, kai kurie ekofilosokai minčių ir idėjų sėmėsi iš kitų kultūrų, pavyzdžiui, indų. Įvairių sričių mokslininkai pastaraisiais metais kėlė mintį, jog visam mokslui teks keisti paradigmą. Tai reiškia, jog visa mokslinė mąstysena turės iš pagrindų pasikeisti. Kai kuriose srityse ši samprata jau įgyvendinta. Esam susipažinę su įvairiais alternatyviaisiais judėjimais, kurie daug dėmesio skiria visuminiam mąstymui ir propaguoja naują gyvenimo stilių. Pabaigai norėčiau paminėti vieną iš lietuvių mąstytojų, nagrinėja socialinio gyvenimo pagrindus. Tai A. Maceina. Jis sako: “kai mes patys savo dvasioje jausimės pasisavinę Krikščionybės socialinį turinį, tik tada galėsime kalbėti ir kitiems. Kitu atveju mes dar turime kalbėtis tarp savęs”. Žmogus nėra absoliutas, sako Maceina, bet jis juo tampa. Absoliutumas yra žmogaus prigimties buvimo forma, į kurią turi būti įpiltas dieviškumas, kaip turinys. Šiai formai išsivystant, esti parengiama žmogaus prigimtis jos sudievinimui. Žmogaus gyvenimas apsireiškia ir išsisemia trimis pagrindinėmis jo būtybėmis : pažinimu, norėjimu ir kūrimu.

IŠVADOS

Trumpai apžvelgiau, kaip vystėsi filosofija kaip mokslas, kokios jos buvo ištakos, kokie veiksniai ją sąlygojo ir kokius klausimus gvildeno to, ar kito amžiaus mąstytojai. Pasirodo, jog kiekvienas filosofas turi savo sritį ir negvildena visų klausimų iš karto. Vienas domisi gamta, kitas žmogaus prigimtimi, dar kitam rūpi būties problema. Kiekvienas mąstytojas, kiekvienas filosofas mokslui atidavė daug svarbaus ir padarė didelę įtaką. Visa vystymosi raida, manau priklauso nuo šalies politinės pakraipos, ekonominės padėties, žmonių sąmoningumo bei religijos įtakos. Manau, tai pagrindiniai veiksniai, kurie lėmė tokią, o ne kitokią vystymosi etapų raidą. Filosofiniai klausimai turi rūpėti visiems žmonės, nors filosofu tampa ne kiekvienas. Dėl įvairių priežasčių kasdienybė kai kuriuos žmones įtraukia į savo sūkurį ir stebėjimasis pasauliu kažkur pranyksta. Dauguma žmonių pasaulį suvokia kaip labai įprastą. Ir tik filosofai sudaro garbingą išimtį. Jie niekada nesugeba prisitaikyti prie pasaulio. Jiems pasaulis ir toliau lieka nasuprantamas. Pradėjau analizuoti filosofijos pradžią nuo senų mitinių laikų, bet dabar jau 20 amžius ir nuo Renesanso laikų pasaulis pasikeitė lyg po sprogimo. Didžiųjų atradimų laikais europiečiai ėmė keliauti po visą pasaulį. Šiandien vyksta priešingas procesas. Jį galėtume pavadinti priešingu sprogimu. Atrodo, kad visas pasaulis susitrauks į vieną komunikacijos tinklą. Dar ne taip seniai filosofai, norėdami pažinti pasaulį, ar susitikti su kitais mąstytojais, turėdavo daugel dienų keliauti. Šiandien bet kuriame Žemės kampelyje visą žmonių patyrimą galime išvysti kompiuterio ekrane. Tik kyla klausimas: Ar filosofija artėja prie pabaigos, ar priešingai – stovime ant naujos epochos slenksčio. Mes nebesame kokio nors miesto – valstybės piliečiai. Esam pasaulinės civilizacijos dalis. Technika – ypač komunikacija – per pastaruosius 30 – 40 metų pažengė toliau nei per visą istoriją. Ir galbūt tai tėra pradžia…Suprantama, jog daug kas mums, žmonėms nesuvokiama. Galbūt dar nepažįstame visų gamtos dėsnių. Praeitame amžiuje magnetizmą ir elektrą daugelis laikė burtais. Manau, kad mano prosenelė tik akis išpūstų, jei papasakočiau jai apie televiziją ar kompiuterius. P. S. Nors niekada nesame matę baltos varnos, tačiau neturime nustoti jos ieškoję. Vieną dieną net koks skeptikas turės pirpažinti reiškinį, kuriuo anksčiau netikėjo.

TURINYS

1. Įžanga……………………………………………..22. Mitinis pasaulėvaizdis……………………………43. Natūrfilosofai……………………………………..64. Ką mąstė trys Mileto filosofai…………………….75. Niekas nestovi vietoje………………………………86. Atėnų filosofija……………………………………..117. Helenizmas…………………………………………138. Dvi kultūrinės sanklodos. Viduramžiai…………..149. Viduramžiai………………………………………..1510. Renesansas………………………………………….1611. Barokas………………………………………………1812. Švietimas……………………………………………..1913. Trumpai apie Marksą, Darviną ir Froidą………….2014. Mūsų laikai……………………………………………2115. Išvados…………………………………………………23

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETOPANEVĖŽIO POLITECHNIKOS FAKULTETOSOCIALINIŲ DALYKŲ KATEDRA

Atliko: L. StaknienėTikrino: doc. J. Bikuličius

PANEVĖŽYS, 1998