Tarptautinės ir nacionalinės teisės santykis

Tarptautinės teisės referatas

Tarptautinės ir nacionalinės teisės santykis

Klaipėda2002 m. spalis 27 d.

P L A N A S

1. Įvadas2. Tarptautinės ir nacionalinės teisės santykis.3. Nacionalinės teisės harmonizavimas.4. Tarptautinės teisės ir Lietuvos teisės sistema.5. Tarptautinių organizacijų teisės aktai ir Lietuvos teisės sistema.6. Tarptautinių teismų ir arbitražų sprendimai ir Lietuvos teisės sistema.7. IšvadosLiteratūros Sąrašas

1. ĮVADAS

Tarptautinės ir nacionalinės teisės santykis yra tradicinė tarptautinės teisės doktrinos problema, kurią sprendžiant visada susikirsdavo dualistinės ir monistinės teorijos.Sustiprėjus diplomatiniams šalių santykiams, svarbų vaidmenį vaidina ar šalys pripažįsta bendras tarptautines teisės normas, kurias, galima teigti, pačias ir sukuria.Šiame darbe pabandysiu plačiau bei išsamiau aptarti tarptautinės ir nacionalinės teisės santykį, bendrąją tarptautinės ir nacionalinės teisės santykio ir sąveikos problemą, nacionalinės teisės harmonizavimą.Ruošiantis bei rašant šį darbą, literatūros šia tema yra pakankamai, todėl su dideliais sunkumais nesusidūriau.Taigi, šią temą pabandysiu plačiau aptarti šiame darbe.

2. Tarptautinės ir nacionalinės teisės santykis.

Tarptautinės ir nacionalinės teisės santykis yra tradicinė tarptautinės teisės doktrinos problema, kurią sprendžiant visada susikirsdavo dualistinės ir monistinės teorijos ietys. Dualistinės teorijos šalininkas-T.Šipelis, L.Oppenheimas. Jie teigia, kad tarptautinė teisė ir vidaus teisė yra skirtingos savarankiškos teisės sistemos, turinčios reguliavimo objektą. Tarptautinė teisė reglamentuoja tarptautinius santykius ir turi savo objektą. Vidaus teisė-reguliuoja santykius valstybės viduje, tai yra turi savo objektą ir t.t.Šios teorijos atstovai net neaiškina tarptautinės ir nacionalinės teisės sąveikos klausimo. Anot jų, būdamos savarankiškos teisės sistemos tarptautinė teisė ir nacionalinė teisė net nesusisiekia.

Dualistinė teorija minėtu sąveikos klausimu labai panaši į Kiplingo teiginį, kad Rytai ir Vakarai niekada nesusitinka. Šiuo atveju dualistai nemato, kad gali kilti ginčas tarp tarptautinės ir nacionalinės teisės. Savaime suprantama, kad ši teorija nėra visiškai teisinga.Monistinė teorijos atstovai mano priešingai negu dualistai. Monistinės teorijos šalininkai teigia, kad tarptautinė teisė ir nacionalinė teisė yra sąveikoje. Vienas iš pagrindinių argumentų yra tai, kad nacionalinės ir tarptautinės teisės normų kūrėjai yra vienas ir tas pats – valstybė. Tačiau būtina paminėti, jog pati monistinė teorija skaidosi į dvi kryptis. Ir to skaidymosi kriterijus yra tai, kam atiduodama pirmenybė tarptautinės teisės ir nacionalinės teisės normų kolizijos atveju.Vienas iš garsių anglų tarptautinės teisės doktrinos šalininkų prof. Lauterpachtas. Jis atiduoda pirmenybę tarptautinės teisės normoms. Anot jo tarptautinė teisė yra valstybių ir jų teisės sistemos nacionalinis pagrindas.Hans Kelzen irgi pasisako už tarptautinės teisės prioritetą nacionalinės teisės atžvilgiu. H.Kelzen teigia, kad egzistuoja vieninga tarptautinės ir nacionalinės teisės sistema. Tačiau ši sistema yra kuriama remiantis pagrindine tarptautine teisės norma, kuri yra tarsi fundamentas tai vieningai sistemai.Pagrindine tarptautinės teisės norma anot H.Kalzeno reikia laikyti normą, nusakančią, kad sutarčių reikia laikytis. Pacta Sunt Servanda. Šiuo teiginiu remiantis suteikiama galimybė valstybėms sudaryti tarptautines sutartis, jų pagrindu reglamentuoti valstybės institucijų atitinkamas teises ir pareigas, jų elgesį.H.Kelzen daro išvadą, kad nacionalinės teisės norma prieštaraujanti tarptautinei teisės normai, gali būti palyginta su antikonstituciniu įstatymu. Tarptautinė teisė, kaip teigia H.Kalzen, besivadovaudama efektyvumo principu, apriboja nacionalinių teisėtvarkų galiojimo ribas trijose srityse:· Asmenų;· Laiko;· Teritorijos atžvilgiu.

Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, kai kurie H.Kalzeno teiginiai irgi nėra teisingi. Pavyzdžiui, kad tarptautinė teisė turi prioritetą prieš nacionalinę teisę. Valstybė kaip tarptautinės teisės subjektas pati nusprendžia kam suteiktia pirmenybę.

Daugumos valstybių praktikoje, ypač Europos valstybių praktikoje, prioritetas suteikiamas tarptautinės teisės normoms. Egzistuojanti tarptautinių institucijų praktika taip pat patvirtina šį teiginį.Tačiau vis dėlto yra valstybių, kurios spręsdamos problemas pirmenybę teikia nacionalinei teisei. Pvz.: JAV, Didžioji Britanija. Tačiau tarptautinėje teisėje yra galutinai susiformavusi ši taisyklė: jokia valstybė nepriklausomai kam ji atiduoda pirmenybę, tarptautinei teisei ar nacionalinei teisei, negali pateisinti savo tarptautinių įsipareigojimų nesilaikymo tuo pagrindu, kad šis nesilaikymas yra teisėtas pagal nacionalinę teisę.1969 metu Vienos konvencija “Dėl tarptautinių sutarčių teisės” 29 str. vidaus teisė ir sutarčių laikymasis nurodo: šalys negali remtis vidaus teisės nuostatomis, kad pateisintų tai, kad ji nesilaikė sutarties. Taigi darome išvadą, kad negalima nevykdyti tarptautinių normų teisinantis nacionaline teise.Tarptautinės teisės komisija užbaigė 1997 m. valstybių atsakomybės straipsnių projektą. 4 straipsnis šio projekto tvirtina, kad valstybės veika gali būti kvalifikuota kaip tarptautinės teisės pažeidimas tik pagal tarptautinę teisę. Tačiau kvalifikacijai neturi reikšmės faktas, kad pagal nacionalinę teisę ši veika yra teisėta. Profesorius Vadopalas teigia: Tarptautinis teisingumo teismas 1988 metais byloje dėl arbitražinio įsipareigojimo pagal 1947 m. JT būstinės susitarimą pripažino tarptautinės teisės prioritetą. Teismo išvadoje nurodyta, kad visiškai pakanka argumentų, kad dar kartą būtų patvirtintas fundamentalus tarptautinės teisės principas, pagal kurį tarptautinė teisė turi pirmenybę prieš nacionalinę teisę.Tarptautinės teisės požiūriu nacionalinės teisės aktai gali būti traktuojami kaip eilinis faktas.Trečiosiosos teorijos šalininkai iškelia naują koordinacijos teoriją. Būdamos savarankiškos teisės sistemomis tarptautinės teisės ir nacionalinės teisės normos tarpusavyje sąveikauja. Tarptautinės teisės praktika patvirtino koordinavimo teoriją. Tačiau įvykių raida parodė, kad tarptautinės ir nacionalinės teisės sąveika – tai tik viena iš problemų atsiradus trečiai teisės sistemai (Europos Sąjungos teisės sistemai). “Tarptautinės teisės viršenybės tarptautiniuose santykiuose principą akivaizdžiai patvirtina tarptautinė teisminė ir arbitražinė ppraktika” .
Visiškai pakanka dar kartą patvirtinti fundamentalų tarptautinės teisės pricipą, pagal kurį tarptautinė teisė yra viršesnė už nacionalinę teisę. Šį principą įtvirtino teisminiai sprendimai jau nuo tų senų laikų, kai 1872 m. rugsėjo 14 d. buvo priimtas arbitražinis sprendimas Alabama byloje tarp Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Valstijų ir buvo dažnai primenamas nuo tada, kai Nuolatinis Tarptautinio Teisingumo Teismas Graikų – Bulgarų bendrijų byloje nustatė, kad: t.y. “visuotinai pripažintas tarptautinės teisė pricipas, kad santykiuose tarp valstybių, sutarties dalyvių, vidaus teisės nuostatos negali būti viršesnės už sutarties nuostatas.” “Tarptautinių įsipareigojimų vykdymų pricipas, tarptautinėje teisėje nustato, kad valstybė įgyvendindama savo suverenias teises, taip pat įstatymų leidymos teisę, turi veikti pagal savo tarptautinius teisinius įsipareigojimus” .Tarptautinės ir nacionalinės teisės sąveika, visų pirma pasireiškia tuo, kad jos veikia viena kitą. Čia pripažįstama tik tai, kad tarptautinės teisės normų kūrime, valstybės remiasi savo nacionalinės teisės principais ir normomis, ir tai, kad valstybių vidaus politika sąlygoja jų užsienio politiką.3. Nacionalinės teisės harmonizavimas

Nacionalinės teisės harmonizavimas, reiškia valstybės vidaus teisės normų suderinimą su tarptautinės teisės aktais, įpareigojančiais valstybę. Šiuolaikinės tarptautinės teisės praktikoje gausėja teisės aktų, daugiausią sutarčių, kurios įpareigoja valstybes harmonizuoti savo nacionalinės teisės normas su atitinkamais jų tarptautiniais įsipareigojimais. Kaip pavyzdį galima pateikti Europos žmogaus teisių konvenciją. Valstybės, šios konvencijos dalyvės, privalo užtikrinti, kad jų įstatymai ir kiti teisės aktai,neleidžiantys pasinaudoti konvencijos įtvirtintomis teisėmis ir laisvėmis, būtų panaikinti ar pakeisti. Nagrinėdami nacionalinės teisės harmonizavimo teisinius pagrindus negalime nepaminėti ir 1957 m. Romos sutarties “Dėl Europos bendrijos įsteigimo” 5 straipsnio, kuris numato kad valstybės narės turi imtis visų reikalingų priemonių, teik bendrų, tiek specialių, kad užtikrintų jų įsipareigojimus, kylančius iš šios sutarties ar atsirandančius iš aktų, kuriuos priima bendrijos institucijos vykdymą. Ši nuostata įpareigoja, kad būtų imtasi įstatymo leidimo priemonių kad tiek pirminę Europos Sąjungos teisę, tiek antrinę (reglamentai ir derektyvos) būtų inkorporuotos į kiekvienos valstybės narės nacionalinę teisę.

Romos sutarties šimtasis straipsnis nustato, kad Europos Sąjungos Taryba priima derektivas tam, kad būtų harmonizuoti valstybės-narės teisės aktai, tiesiogiai liečiantys bendrosios rinkos sukūrimą. Formaliu teisiniu požiūriu direktyvos nėra aktai tiesiogiai veikiantys valstybės-narės nacionalinėje teisėje, kadangi Romos sutarties 189 str. 3 dalis nustato, kad “direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, tiek kiek reikalinga joje nurodytam rezultatui pasiekti, tačiau ji palieka nacionaliniams organams pasirinkti kokias formas ir metodus reikia tam taikyti”. Tačiau Europos teisingumo Teismo – jurisprudencija rodo, kad direktyvos turi tiesioginias pasekmes valstybės narės nacionalinėje teisės sistemoje ta prasme, kad ji paprastai sukuria teises ir pareigas visų valstybių narių fiziniams ir juridiniams asmenims. Europos Teisingumo Teismo 1985 metais gegužės 23 dieną sprendimų byloje (Komisija prieš Vokietijos Federacinę Respubliką). Šioje byloje Europos Sąjungos Komisija kreipėsi į Europos Teisingumo Teismą, prašydama pripažinti, kad Vokietija pažeidė savo įsipareigojimus pagal Romos sutartį, nes nustatytų laiku neįgyvendino direktyvų dėl medicinos seserų diplomų pripažinimo. Vokietijos atstovai teigė, kad jų nacionalinėje teisėje jau esama bendrojo pobūdžio normų, kurių pagrindu tokie diplomai jau gali būti pripažinti. Teismas mano, kad reikia priminėti Sutarties 189 straipsnio 3 dalies formuluotę, pagal kurią direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji adresuota, tiek, kiek reikalinga joje nurodytam rezultatui pasiekti, tačiau ji palieka nacionaliniams organams formų ir metodų pasirinkimo laisvę. Iš šios nuostatos seka, kad direktyvai įgyvendinti nebūtinai kiekviena valstybė narė turi priimti įstatymus. Teismas konstatavo, kad Vokietija pažeidė savo įsipareigojimus pagal Romos sutartį, nes jos teisės normos nepakankamos detalioms ir tikslioms direktyvų dėl diplomų pripažinimo nuostatoms įgyvendinti.

4. Tarptautinės teisės ir Lietuvos teisės sistema

Tartautinę teisę sudaro tarptautiniai papročiai, o iš jų pagrindiniai yra visuotinai pripažinti tarptautinės teisės principai: jėgos ir grasinimo draudimas, nesikišimas į kitos valstybės vidaus reikalus ir kiti.

LR Konstitucijos 135 str. 1 d. skelbia, kad Lietuvos Respublika įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis. Kai kurie Lietuvos įstatymai numato tarptautinių papročių taikymą teismuose, pvz. Civilinis kodeksas.Tarptautiniai papročiai taikomi tais atvejais, kai tai numato Lietuvos Respublikos įstatymai, tarptautinės sutartys, šalių susitarimai, o taip pat atitinkami santykiai nesureguliuoti arba nepakankamai sureguliuoti įstatymuose ar šalių susitarimuose.Kalbant apie tarptautines sutartis ir Lietuvos teisės sistemą reikėtų paminėti tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 str. 3d.numatyta, kad tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo LR Seimas, yra sudedamoji LR teisinės sistemos dalis. Ši konstitucinė nuostata reiškia, kad visos Lietuvos valstybinės institucijos, visi pareigūnai, turi savo veikloje tiesiogiai taikyti Lietuvos teisinėje sistemoje tarptautines sutartis. Tačiau manyčiau, ši konstitucinė nuostata šiek tiek netiksli. Ar galima taikyti sutartį, kuri yra neįsigaliojusi? Sutartys įsigalios tada, kai šalys ne tik ratifikuos sutartį. Sutartys turi būti ne tik ratifikuotos, bet ir galiojančios. Sutarties ratifikavimas nereiškia, kad sutartis įsigalioja. Taip pat ne kiekviena įsigaliojusi sutartis gali būti tiesiogiai taikoma nacionalinės teisės sistemoje. Reikia pabrėžti, kad tiesioginio taikymo sutartis yra tik tokia, kuri nustato teises ar pareigas nacionalinės teisės subjektams (pvz. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija).Sprendžiant tarptautinių sutarčių taikymą nacionalinėje teisėje problemą, neišvengiamai kyla klausimas, kokią vietą jos turi nacionalinėje teisės sistemoje. 1999 metų Įstatymo dėl Lietuvos Respublikos Tarptautinių sutarčių “Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys turi teritorijoje įstatymo galią”.Konstitucinis Teismas savo 1995 metų sausio 24 dieną išvadoje dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai taip įvertinto Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalies ir Įstatymo dėl tarptautinių sutarčių 12 straipsnio: “ši konstitucinė nuostata Konvencijos atžvilgiu reiškia, kad ratifikuota ir įsigaliojusi ji taps sudedamąją Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi ir turės būti taikoma, kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai.” Tačiau kyla klausimas, kaip pasielgti, esant kolizijai tarp ratifikuotos tarptautinės sutarties ir įstatymo. Į šį klausimą galime atsakyti tik iš dalies. Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas pirmenybę atiduoda tarptautinėms sutartims (LR CK 1.13 str).
1999 metų Įstatyme dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių viename iš straipsnių yra nurodyta, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys turi pirmenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus. Šio įstatymo viename iš straipsnių yra nurodyta, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys turi pirmenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus. Reikia tikėtis, kad ateityje Lietuvos teisėje bus įtvirtintas tarptautinės teisės normų viršenybės principas.

5. Tarptautinių organizacijų teisės aktai ir Lietuvos teisės sistema

Tarptautinių organizacijų privalomų teisės aktų tiesioginis taikymas vidaus teisėje yra naujas reiškinys. “Sutarčių ar tarptautinių organizacijų sprendimų pagal tarptautinę teisę nuostatos, kurios gali būti privalomos visiems asmenims, turi privalomą galią jas paskelbus.” Reikia paminėti, kad Lietuvos teisinėje sistemoje analogiškų normų dar nėra. Jos turi būti nustatytos Lietuvai įstojant į Europos Sąjungą. Vienintelis nacionalinės teisės aktas, skirtas tarptautinės organizacijos rezoliucijai, yra 1991 m. kovo 12 dienos Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos nutarimas dėl Lietuvos Respublikos prijungimo prie Tarptautinės žmogaus teisių chartijos dokumentų, kuriame Aukščiausioji Taryba nustatė, kad ji “įsipareigoja laikytis Suvienitųjų Nacijų Organizacijos Asamblėjos 1948 metų gruodžio 10 d. priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos.”

6. Tarptautinių teismų ir arbitražų sprendimai ir Lietuvos teisės sistema

Tarptautinių teismų ir arbitražų, sprendžiančių tarpvalstybinius ginčus, steigiamieji aktai paprastai nustato, kad jų sprendimai yra privalomi ginčų šalims.Lietuvos teisėje nėra bendros normos numatančios, kad tarptautinių teismų ir arbitražų sprendimai bylose, kuriose Lietuvos Respublika yra šalis, turi būti vykdomi. “Išimtis yra Europos žmogaus teismo ir Europos Tarybos Ministrų komiteto sprendimai, kurių vykdymui jau numatytos specialios Lietuvos teisės normos. Tais atvejais kai taikant Europos žmogaus teisių konvenciją Europos Tarybos Ministrų Komitetas ar Europos žmogaus teisių teismas nustatytų, kad Lietuvos Respublika pažeidė Konvencijos nuostatas, tokio pažeidimo pasekmėms ištaisyti Lietuvoje numatytas specialus mechanizmas”.

7. Išvados

Tarptautinės teisės normų įgyvendinimas nacionalinėje teisėje yra sudėtingas reiškinys. Nors galiojančios Lietuvos teisės normos suteikė ratifikuotoms sutartims įstatymo galią, vargu ar galime tikėtis, kad kiekviena ratifikuota sutartis gali būti įgyvendinta Lietuvos teisės sistemoje be nacionalinės teisės normų pagalbos. Nacionalinėje teisėje turi egzistuoti mechanizmas, kurio pagalba būtų įgyvendinamos tarptautinės teisės normos. Turi būti panaikintos vidaus teisės normos prieštaraujančios sutarties nuostatoms, nes net tada kai nacionalinėje teisėje ir būtų įtvirtintos tarptautinių sutarčių prioritetas, nacionalinės teisės normų atžvilgiu, teisės taikymo organai ir institucijos gali klaidingai vadovautis vien tik nacionalinės teisės normomis, dėl to, kad nacionalinėje teisėje dar nesusiformavo tinkama tarptautinių sutarčių taikymo praktika. Vienaip ar kitaip esant kolizijai tarp tarptautinės ir vidaus teisės normų, prioritetas turi būti teikiamas tarptautinės teisės normoms. Stojant į Europos Sąjungą būtinos tarptautinės ir nacionalinės teisės normų harmonizavimas.

Literatūra:

· LR Konstitucija;· P.Kūris, M.Požarskas. Tarptautinės teisės apybraižos.Vilnius 1985;· V.Vadapalas. Tarptautinė teisė. Bendroji dalis. Vilnius 1998;· 2000 07 18 LR Civilinis kodeksas redakcija. Valstybės žinios. 2000, Nr. 74,77,80,82;· M.Akehurst, P.Malanczuk. Šiuolaikinės tarptautinės teisės įvadas.Vilnius 2000;· P.Kūris. Tarptautinės teisės teorijos pagrindai. Vilnius 1972;· V.Vadapalas. Tarptautinės humanitarinės teisės įgyvendinimas Lietuvos Respublikoje. Vilnius 2000;· 1969 Vienos Konvencija Dėl tarptautinių sutarčių teisės;· 1999 m. Įstatymas dėl LR Tarptautinių sutarčių.