VILNIAUS UNIVERSITETASTEISĖS FAKULTETAS
Baudžiamosios teisės katedra
KURSINIS DARBAS
Valstybės paslapties atskleidimo sudėties analizėAnalysis of the crime’s composition: State secret’s revelation
Darbo vadovas:
2007 birželio 15d. , Vilnius
Turinys
Įvadas 2
1. Valstybės paslapties atskleidimas. Nusikalstama veika ir požymiai 3
2. Valstybės paslapties atskleidimo sudėtis 4
3. Valstybės paslapties atskleidimo objektas ir dalykas 6
4. Valstybės paslapties atskleidimo subjektas 9
5. Valstybės paslapties atskleidimo objektyvioji pusė 10
6. Valstybės paslapties atskleidimo subjektyvioji pusė 12
7. Valstybės paslapties atskleidimo atskyrimas nuo kitų panašių nusikaltimų 14
Išvados 15
Literatūros sąrašas 16
Įvadas
Nusikaltimai, kuriais kėsinamasi į valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką yra išskirtiniai ir svarbūs, nes jais pažeidžiamos ne vieno žmogaus, o visos tautos interesai, pačios valstybės laisvos ir demokratinės raidos ekonominės, socialinės ir kultūrinės egzistavimo sąlygos. Dar Č. Bekarija savo traktate rašė, kad pirmieji ir didžiausi nusikaltimai, kuriais daromos piktadarybės yra nusikaltimai aukščiausiajai valdžiai. Tokiais nusikaltimais siekiama pakenkti didesniam ratui žmonių, nes jeigu bet koks kitas nusikaltimas, padarytas privačiam asmeniui ir įžeidžia visą visuomenę, tai ne bet koks nusikaltimas tiesiogiai nori sugriauti tą visą visuomenę. Nusikaltimais valstybei yra kėsinamasi į valstybės nacionalinį saugumą ir visų toje valstybėje gyvenančių asmenų saugumą, teises bei laisves. Todėl yra svarbi įstatymais sureguliuota teisinė apsauga, tarp jų ir baudžiamosiomis priemonėmis nuo kėsinimosi į normalų valstybės funkcionavimą. Tam tikri nusikaltimai valstybei, įtvirtinti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso XVI skyriuje, kaip: piktnaudžiavimas oficialiais įgaliojimais, valstybės paslapties atskleidimas bei praradimas padaromi asmenų, kurie užimdami atitinkamas pareigas valstybės tarnyboje, būdami valdžios institucijų pareigūnais gali padaryti esminę žalą valstybės interesams ir kitiems asmenims. Šie nusikaltimai visada susiję su subjekto tarnybine bei teisine padėtimi. Valstybės paslaptys ir jų atskleidimas gan aktuali tema demokratinėje visuomenėje, nes tiesiogiai susijusios su nacionaliniu saugumu, užsienio ir vidaus politika bei pačių pareigūnų, politikų dirbančių ar tarnaujančių tai valstybei darbu. Kokia informacija yra pripažįstama valstybės paslaptimi, kokios yra įslaptintos informacijos kategorijos, pagal kokius kriterijus tai skirstoma, kas ir kokia tvarka gali ją naudotis, kokia atsakomybė nustatoma už jos atskleidimą –reglamentuoja konkretūs įstatymai bei poįstatyminiai teisės aktai. Analizuojant valstybės paslapties atskleidimą, kaip nusikaltimą, priskiriama valstybinių nusikaltimų grupei, būtina apžvelgti pačios nusikalstamos veikos sąvoką, apibūdinančius ją požymius, išnagrinėti nusikaltimo sudėties elementus, kurie yra kiekvieno nusikaltimo, tame tarpe ir valstybės paslapties atskleidimo kvalifikavimo bei sankcijos skyrimo pagrindas. Tik nustačius šio nusikaltimo būtinuosius, privalomus nusikaltimo sudėties elementus, galime atskirti tą nusikalstamą veiką nuo kitų, panašių nusikaltimų, kurie baudžiamajame įstatyme yra išdėstyti nusikaltimų valstybei skyriuje.
1. Valstybės paslapties atskleidimas. Nusikalstama veika ir požymiai
Kas yra nusikaltimas? Nusikaltimu laikoma tik sąmoninga ir valinga veika, kai asmuo supranta ką daro. Kad tam tik tikra, žmogaus padaryta veika, būtų laikoma nusikaltimu, ši veika turi turėti tam tikrus požymius. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso(toliau-BK) 11 straipsnis pateikia nusikaltimo sąvoką. Pagal šio straipsnio pirmąją dalį, nusikaltimas-tai pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė . Remiantis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtinta nusikalstamo sąvoka ir būtinaisiais požymiais, kurie detalizuoja tą veiką kaip nusikalstamą, galima apžvelgti valstybės paslapties, kaip nusikalstamos veikos apibūdinimą. Valstybės paslapties atskleidimas-pavojinga veika. Nusikaltimo pavojingumas reiškia, kad nusikalstama veika kėsinamasi į valstybės saugomus gėrius, į visuomeninę santvarką, nuosavybės, piliečių asmenybę, teises ir laisves. Dėl tokio kėsinimosi šiems teisiniams gėriams yra padaroma žala ar sukeliama žalos atsiradimo grėsmė. Sąvoka-pavojingumas-apima ne tik žalos valstybės saugomiems teisiniams gėriams padarymu, bet ir grėsmės šiems teisiniams gėriams sudarymu. Veikos pavojingumas nepriklauso nei nuo įstatymo leidėjo, nei nuo asmenų taikančių baudžiamąsias teisines normas valios. Įstatymų leidėjas tik išskiria iš visų veikų rato tokias veikas, kurios yra pavojingos, ir tai įtvirtina baudžiamosiose teisės normose. Veikos pavojingumą apibūdina du aspektai: tai pavojingumo pobūdis ir pavojingumo laipsnis. Pavojingumo pobūdis šioje veikoje daugiausia priklauso nuo nusikaltimo objekto, t. y nuo teisinių gėrių į kuriuos kėsinamasi vertingumo. Būtent šiuo nusikaltimu, kėsinamasi į valstybės interesus, jos konstitucinę santvarką, suverenitetą, bei teritorijos vientisumą. Valstybės paslapties atskleidimo pavojingumo pobūdžiui turi įtakos ir padarytos žalos turinys, nes padaryta žala gali sukelti grėsmę valstybės saugumui. Tuo tarpu pavojingumo laipsnis išreiškia kiekybinę veikos charakteristiką ir parodo kokio dydžio yra šis pavojingumas. Pavojingumo laipsnį lemia padarytos žalos dydis, nes sukelta grėsmė kenkia valstybės saugumui, kelia pavojų visiems toje valstybėje gyvenantiems žmonėms, mažina valstybės autoritetą tarptautinėje arenoje santykiuose su kitomis valstybėmis.
Valstybės paslapties atskleidimas-priešinga teisei veika. Šis požymis reiškia, kad veika ne tik kelia pavojų kokioms nors vertybėms, bet yra įstatymas, kuris aprašo tokios veikos požymius ir numato baudžiamąją atsakomybę už tai. Priešingumo teisei požymis rodo, kad padaryta veika laikoma nusikaltimu, jei ji sutampa su baudžiamajame įstatyme aprašytais nusikaltimo požymiais.Valstybės paslapties atskleidimas-kaltai padaryta veika. Kaip ir kitos nusikalstamos veikos, ši veika yra padaroma sąmoningai ir valingai, kuri pasireiškia aktyvia elgesio forma-veikimu ar pasyvia elgesio forma-neveikimu. Veikimu valstybės paslaptis gali būti atskleista, kai ji sąmoningai yra perduodama, paviešinama asmeniui ar grupei asmenų, kurie neturi teisės apie tai žinoti. Valstybės paslapties atskleidimas-baudžiama veika. LR BK 125 straipsnis skelbia: Tas, kas atskleidė informaciją, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis, jeigu jam ta informacija buvo patikėta arba jis ją sužinojo dėl savo tarnybos, darbo ar atlikdamas viešąsias funkcijas, bet nebuvo šnipinėjimo požymių, baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Taip pat valstybės paslapties atskleidimas yra nusikaltimas ir tais atvejais, kai ji padaryta dėl neatsargumo. Nagrinėjant klausimą, kodėl ši veika yra baudžiama įstatymo, kada ji gali būti inkriminuojama, kuom remiantis kvalifikuojamas nusikaltimas, būtina nagrinėti pačią nusikaltimo sudėtį, o taip pat plačiau apžvelgti pačią valstybės paslapties sąvoką, išsiaiškinti jos sampratą, teisinį valstybės paslapties reglamentavimą.2. Valstybės paslapties atskleidimo sudėtis
Įtarus, kad asmuo padarė nusikaltimą, tas nusikaltimas turi būti atitinkamai įvardintas, t.y. kvalifikuotas. Baudžiamasis persekiojimas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nėra duomenų, kad veika sudaro atitinkamo nusikaltimo sudėtį. Nusikaltimų kvalifikavimas – tai oficialusis nusikalstamų veikų kvalifikavimas atsižvelgiant į tapatumo tarp padarytos pavojingos veikos požymių ir baudžiamosios teisės normose numatytų bent vienos nusikalstamos veikos sudėties požymių atskleidimas ir įtvirtinimas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka. Nusikaltimo kvalifikavimas yra procesas, kurio metu nustatoma, ar asmens veikoje yra tam tikro nusikaltimo, numatyto BK specialiojoje dalyje, sudėties požymiai. Teisinė nusikaltimo kvalifikavimo išraiška ir yra BK straipsnio, kuris traktuoja tokią veiką nusikaltimu, nurodymas atitinkamame procesiniame dokumente, t.y. nutarime iškelti baudžiamąją bylą ir galutiniame nuosprendyje. Teisingai kvalifikuoti nusikaltimą yra svarbus ikiteisminio tyrimo ir teismo uždavinys. Be to teisingas nusikaltimo kvalifikavimas yra būtina teisėtumo ir teisingumo sąlyga. Kvalifikuojant nusikaltimą, pirmiausia reikia nustatyti, kas buvo faktiškai padaryta. Taip pat reikia nustatyti, kad tai, kas padaryta, atitinka BK specialiosios dalies straipsnyje numatytus požymius, o taip pat ar tai atitinka BK bendrosios dalies reikalavimus. Nusikaltimo požymiai nustatomi teisiškai analizuojant veiką, t.y. nustatant, kas buvo padaryta, kaip, kas padarė. Išaiškinamas objektas į ką buvo kėsintasi, objektyvioji pusė, subjektyvieji požymiai ir subjektas. Galiausiai sulyginama tai, kas padaryta, su tuo, kas nustatyta įstatymo.Nusikaltimo sudėties požymių nustatymas – formalus baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Jau Romėnų teisėje buvo bandoma formalizuoti klausimus: kas, kur, kada, kieno padedamas padarė nusikaltimą? Remiantis klasikinės teorijos idėjomis buvo sukurtas mokymas apie nusikaltimo sudėtį, kuris atspindi formalius nusikaltimo sudėties požymius – objektyvių elementų požymius – objektą, veiką, pasekmes, priežastinį ryšį tarp pasekmių ir veikos, nusikaltimo padarymo vietą , būdą, laiką , aplinkybes ir subjektyvių elementų požymius – kaltininko amžių, pakaltinamumą, kaltę, nusikaltimo padarymo motyvus ir tikslus. Šie požymiai leidžia pasakyti ar buvo padarytas nusikaltimas, o jeigu taip, tai koks nusikaltimas . Nusikaltimo sudėtis apima požymius, būdingus tos rūšies nusikaltimams. Šie požymiai apibūdina nusikaltimo esmę, pobūdį, pavojingumą. Pagal baudžiamosios teisės teoriją – nusikaltimo sudėtis – tai objektyvių ir subjektyvių nusikaltimo požymių, kurie apibūdina veiką, kaip nusikaltimą , visuma. Tik nustačius nusikaltimo sudėtį galima pavadinti veiką nusikaltimu, o veiką padariusį asmenį-kaltu ir pritaikyti jam bausmę. Remiantis baudžiamuoju įstatymu, nusikaltimo sudėtis yra vienintelis baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Minėtas principas įtvirtintas BK 2 straipsnyje, kuris yra vienas iš pagrindinių, fundamentalių baudžiamosios teisės principų, užtikrinantis teisėtumą kriminalinės justicijos veikloje ir visų piliečių lygybę įstatymų atžvilgiu.
Norint įrodyti, kad valstybės paslaptis buvo atskleista, įvykdytas nusikaltimas, kuris savo požymiais atitinka BK 125 straipsnio dispoziciją, būtina nagrinėti tos nusikalstamos veikos sudėtį, nustatyti ar tikrai atitinkamo subjekto veiksmai, kai yra atskleidžiama informacija, kuri yra Lietuvos Respublikos( toliau-LR) valstybės paslaptis, buvo jam patikėta. Ar jis ją sužinojo dėl savo tarnybos, darbo, atliekant viešąsias funkcijas, ar sąmoningai veikdamas ir suprasdamas ką daro atskleidė tą paslaptį pašaliniam asmeniui. Pagal baudžiamosios teisės teoriją išanalizuosiu valstybės paslapties atskleidimo sudėtį, kurią sudaro : nusikaltimo objektas ir dalykas, objektyvioji pusė, subjektas, subjektyvioji pusė. 3. Valstybės paslapties atskleidimo objektas ir dalykasValstybės paslapties objektas tai valstybės interesai, jos saugumas, kuris apibrėžiamas per valstybės konstitucinę santvarką, suverenitetą, Kas yra valstybės interesai ir kaip apibrėžiamas saugumas? Tikslaus valstybės saugumo apibrėžimo literatūroje nėra. LR Nacionalinio saugumo ir pagrindų įstatyme, buvo bandoma nustatyti tam tikrus nacionalinio saugumo objektus. Tai- žmogaus ir piliečio teisės, laisvės bei asmens saugumas; tautos puoselėjamos vertybės, jos teisės ir laisvos raidos sąlygos; valstybės nepriklausomybė; konstitucinė santvarka; valstybės teritorijos vientisumas; aplinka ir kultūros paveldas. Lietuvos nacionalinio saugumo sistema remiasi valstybės institucijų veikla ir kiekvieno piliečio dalyvavimu. Lietuvos nacionalinio saugumo teisinis pagrindas yra LR Konstitucija; Konstitucijos 1 straipsnis, skelbia, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, o Konstitucijos 3 straipsnis, skelbiantis, kad niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių teisių. Nacionalinis saugumas taip pat grindžiamas: Jungtinių Tautų Chartija, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos dokumentais, žmogaus teisių apsaugos ir kitais tarptautinės teisės aktais, kuriuos LR yra ratifikavusi ar prie kurių prisijungusi, taip pat visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais. Nesant Lietuvoje griežtai apibrėžtos nacionalinio saugumo sampratos, galima pabandyti apžvelgti per darančias įtaką valstybei ir jos saugumui grėsmes: Grėsmė valstybės saugumui-tai nacionalinė saugumo politika, kuri gali būti fokusuota dviem kryptim: į šalies vidaus politiką, kai siekiama sumažinti valstybės pažeidžiamumą arba į šalies užsienio politiką, kai stengiamasi sumažinti išorinę grėsmę ir paveikti jos šaltinius. Grėsmė valstybei gali kilti, kai yra pažeidžiama nacionalinio saugumo interesų sfera, kuri apima svarbiausius nacionalinio saugumo objektus, o t. y. materialiniai, dvasiniai ir informaciniai objektai bei reiškiniai, susiję su piliečio, visuomenės (tautos) ir valstybės interesais. LR Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo pakeitimo įstatymo 7 straipsnyje yra išdėstytas įslaptintos informacijos kategorijų sąrašas, kuris ir sudaro nacionalinio saugumo interesų sferą. Visi duomenys apie šiame sąraše įvardintus objektus yra slapta informacija ir priskirtini valstybės paslapčiai. Kai yra kėsinamasi į šio nusikaltimo objektą, pirmiausia yra veikiama per nusikaltimo dalyką, t. y. pažeidžiamas teisinis santykis dėl dalyko. Todėl būtina apibrėžti kas gi yra valstybės paslapties nusikaltimo dalykas. Prieš nagrinėjant valstybės paslapties atskleidimo dalyką, kaip nusikalstamos veikos sudėties elementą, reikėtų pirmiausia apžvelgti pačią valstybės paslapties sampratą: kas ją sudaro, kodėl atitinkama informacija yra įvardijama kaip valstybės paslaptis, kokie teisės aktai nustato ir reglamentuoja jos naudojimosi tvarką. Valstybė informaciją, žinias, kurių laisva apyvarta gali pakenkti nacionaliniams interesams, valstybės saugumui, jos suverenitetui, skelbia esant valstybės paslaptimi. Valstybės paslapties institutas yra daugelyje pasaulio valstybių. Lietuvoje formuojant valstybės paslapties apsaugos sistemą vadovaujamasi NATO informacijos saugumo principais ir standartais (NATO susitarimas dėl informacijos saugumo, bei jį detalizuojantys dokumentai) ir Europos Tarybos saugumo taisyklių reikalavimais . Šiame Europos Sąjungos( toliau-ES) teisės akte yra nurodoma, kad siekiant užtikrinti sukurtos saugumo sistemos veiksmingumą, valstybės narės turėtų padėti jai veikti, nacionaliniu lygmeniu imdamosi būtinų priemonių, kad jų kompetentingoms institucijoms ir tarnautojams tvarkant įslaptintą ES informaciją, būtų laikomasi šio sprendimo nuostatų. Valstybės narės turi saugoti ir ginti ne tik savo valstybės nacionalinį saugumą, bet ir visos Europos bendrijos saugumą, nes įslaptinta ES informacija, yra susijusi su bendra saugumo ir gynybos politika. Remiantis tarptautiniais ir LR teisės aktais, slapta informacija yra laikoma ne tik Lietuvos valstybės, bet ir užsienio valstybių, ES ar tarptautinių organizacijų įslaptinti duomenys, kurie perduoti LR. Jie turi būti saugomi ir naudojami LR tarptautinių sutarčių ir šiomis sutartimis grindžiamų bei jas įgyvendinančių tarptautinių organizacijų sprendimų, ES teisės aktų bei LR galiojančių įstatymų nustatyta tvarka.
Nors Lietuvoje ir buvo anksčiau priimtas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas, tačiau ES teisinių aktų reikalavimų pagrindu buvo priimti LR valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo, kuris ir apibrėžia bei įtvirtina valstybės paslapčių teisinį reglamentavimą, pakeitimai. Šiame įstatyme yra apibrėžiama valstybės paslapties sąvoka.Valstybės paslaptis – politiniai, ekonominiai, kariniai, teisėtvarkos, mokslo ir technikos duomenys, kurių praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą, gynybinę ar ekonominę galią, pakenkti Lietuvos Respublikos konstitucinei santvarkai, politiniams interesams, sukelti pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai, jų konstitucinėms teisėms. Visa tie duomenys ir informacija yra įslaptinti ir įvardijami teisės aktuose kaip slapta informacija. Įslaptintas dokumentas – valstybės ar tarnybos paslaptimi pripažinta fiksuota informacija, nesvarbu, koks jos fiksavimo būdas ir informacijos laikmenos (grafiniai darbai, atlikti įvairiais būdais: parašyti ranka, išleisti spaustuvėje, išspausdinti rašomąja mašinėle, surinkti kompiuteriu, nupiešti ar nubraižyti; vaizdo ar garso įrašai, kompiuterių informacijos rinkmenos, kino ir fotografijos negatyvai, pozityvai ar kiti informacijos masyvai), taip pat bet kokiu būdu ar priemonėmis padarytos tokios informacijos laikmenų kopijos. Slapta informacija yra: duomenys apie valstybinį gynybinį rezervą, detali informacija apie derybas su užsienio valstybėmis ar tarptautinėmis organizacijomis, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali pakenkti valstybių tarpusavio santykiams, valstybės interesams arba sutarčių sudarymui; detalūs duomenys apie technologinės apsaugos elementų, naudojamų vertybiniams popieriams, dokumentams, banderolėms, banknotams, monetoms nuo suklastojimo apsaugoti, kūrimą, gamybos savybes, detalūs duomenys apie operatyvinės veiklos subjektų operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių vykdomos operatyvinės veiklos organizavimą, eigą ir rezultatus, priemonių ir metodų naudojimą, ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos medžiagoje esantys įslaptinti liudytojo ar nukentėjusiojo asmens tapatybę padedantys nustatyti duomenys ir kiti LR Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnyje nurodyti duomenys bei informacija. Įslaptinta informacija pagal svarbą, galimos žalos, kurią patirtų valstybė, jos institucijos ar asmenys, jeigu ši informacija būtų prarasta arba atskleista neturintiems teisės ją sužinoti asmenims, dydį ir pagal apsaugos, būtinos tokiai informacijai apsaugoti, lygį yra skirstoma į visiškai slaptą, slaptą, konfidencialią bei riboto naudojimo informaciją. Valstybine paslaptimi yra laikomi duomenys ir informacija, kuri: yra svarbi (įstatyme pateikiama abstraktus nebaigtinis strategiškai reikšmingų visuomeninės veiklos sričių, apsprendžiančių informacijos svarbą, sąrašas), atskleidus ją arba neteisėtai praradus gali atsirasti žala (žala pasireikštų sunkiais padariniais, neigiamu poveikiu valstybės interesams) ir ji pateikiama valstybės paslaptį sudarančios informacijos, žinių sąrašuose. Valstybės paslapties sampratą detalizuoja du kriterijai:1) Materialusis – svarbiausios valstybės žinios. Tačiau ne visos svarbiausios žinios, o tik tos, kurių praradimas ar neteisėtas atskleidimas padarytų žalą valstybei.2) Formalusis – parodantis, kad šios žinios turi būti kategorizuotos, nustatytos detaliuose valstybės paslapčių sąrašuose. Šiuos sąrašus tvirtina, keičia paslapčių subjektų vadovai, suderinę su LR paslapčių apsaugos koordinavimo komisija. Sąrašuose nurodomos įslaptinamos informacijos slaptumo žymos, įslaptinimo terminai, išslaptinimo sąlygos. Be to, įslaptinta informacija kategorizuojama pagal svarbą, pagal galimą žalą, kurią patirtų valstybė, jos institucijos ar asmenys, jei ši informacija būtų atskleista neturintiems teisės ją sužinoti ir pagal apsaugos, būtinos tokiai informacijai išsaugoti slapta, lygį.4. Valstybės paslapties atskleidimo subjektas
Valstybės paslaptimi disponuoja labai apibrėžtas asmenų ratas dėl jų darbo. Šie asmenys vadinami valstybės paslapčių subjektais. Susipažinti ir dirbti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis turi teisę ribotas asmenų ratas. Tai asmenys, turintys specialius leidimus ir tik su ta informacija, kuri susijusi su pareigų atlikimu.
LR Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme yra įvardintas įslaptintos informacijos gavėjas. Tai- paslapčių subjektas ar jo struktūrinis padalinys, asmuo, rangovas (subrangovas), Respublikos Prezidento, Seimo, Vyriausybės steigiamos institucijos, valstybės ir savivaldybių institucijos, jų steigiamos įmonės ir įstaigos, kurių veikla yra susijusi su informacijos įslaptinimu ir išslaptinimu, įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga teisės aktų nustatyta tvarka gavęs kito paslapčių subjekto parengtą įslaptintą informaciją. Darbuotojas – valstybės tarnautojas ar asmuo, dirbantis pagal darbo sutartį, arba karys. Leidimą dirbti su įslaptinta informacija išduoda paslapčių subjektas, suderinęs su Lietuvos valstybės saugumo departamentu, jei Valstybės saugumo departamentas prieštarauja – leidimas neišduodamas. Leidimai išduodami:5 metams (darbui su informacija, pažymėta žymomis “visiškai slaptai”, “slaptai”),7 metams (darbui su informacija, pažymėta “konfidencialiai”).Šiems terminams pasibaigus asmuo turi iš naujo gauti leidimą. Leidimai išduodami, kai asmuo yra LR pilietis, jis pateikia duomenis apie save ir savo ryšius bei sutinka, kad jo kandidatūra būtų tikrinama, taip pat atsižvelgiama į tai, ar asmuo pagal savo duomenis, asmenines, dalykines savybes bei sveikatos būklę tinka tokiam darbui.Be to, jis turi raštu pasižadėti saugoti valstybės paslaptį sudarančią informaciją. Leidimas dirbti su valstybės paslaptimi yra sąlygojamas asmens patikimumu, jei nėra galimybių visa apimtimi įvertinti asmens patikimumo – toks asmuo negali būti pripažintas patikimu leidimui dirbti su valstybės paslaptimis. Pagal pareigas susipažinti su įslaptinta informacija ir ja naudotis gali Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Ministras Pirmininkas . Pažymėtina, kad LR Konstitucinis Teismas ne vieną kartą nagrinėjo bylas, susijusias su slaptos informacijos naudojimu ir pabrėžė, kad pagal Konstituciją valstybė turi pareigą garantuoti ne tik valstybės paslaptį sudarančios informacijos slaptumą, bet ir tam tikros kitos informacijos slaptumo apsaugą, būtent tai, kad nebūtų savavališkai, neteisėtai kėsinamasi sužinoti ar paskleisti tokią informaciją, kurios atskleidimas galėtų padaryti žalos asmens teisėms ir laisvėms bei teisėtiems interesams, kitoms Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms . Teismas pažymėjo, kad asmuo su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis gali susipažinti tik dėl to, kad atliktų tam tikras pareigas. Asmuo už neteisėtą disponavimą įslaptinta informacija, įslaptintos informacijos atskleidimą, praradimą, pagrobimą ar kitokį neteisėtą įgijimą arba kitus įslaptintos informacijos apsaugos reikalavimų pažeidimus atsako teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi pagrįstai galima išskirti du kriterijus, kuriems esant asmuo galėtų būti pripažįstami valstybės paslapties atskleidimo nusikalstamos veikos subjektu, kai tą nusikaltimą padaro specialus subjektas. Pirma, asmuo turi užimti atitinkamas pareigas, kurios leistų jam įstatymų nustatyta tvarka susipažinti ,naudotis bei disponuoti valstybės paslaptimi. Tai formalus valstybės paslapties atskleidimo nusikaltimo subjekto požymis. Antra, šio asmens atliekamos funkcijos, vykdomi įgaliojimai turi būti svarbūs normaliai, efektyviai institucijos, kurioje toks asmuo dirba ir naudojasi slapta informacija veiklai, jos prestižui, autoritetui užtikrinti. Tokio asmens atliekami veiksmai, funkcijos gali sukelti teisinių pasekmių, keisti jų statusą bei teisinę padėtį ne tik valstybės saugumui bei visuomenės interesams, bet ir platesniam ratui asmenų. Valstybės paslapties atskleidimo subjektu taip pat gali būti ir asmuo, kuris neturi leidimo nei dirbti, nei susipažinti su valstybės paslaptim, nėra įstatymų nustatyta tvarka įvardintas paslapčių subjektu, tačiau susipažino dėl to, kad dirba tam tikroje įstaigoje ar tam tikrą darbą, pvz. žurnalistui atėjo siunta su informacija, kuri yra valstybės paslaptis ir jis, tai žinodamas, tą informaciją paskelbia.5. Valstybės paslapties atskleidimo objektyvioji pusė
Pagal objektyviąją nusikaltimo pusę vieni nusikaltimai yra skiriami nuo kitų, todėl nusikalstamos veikos objektyvioji pusė, priešingai negu kiti nusikaltimo sudėties elementai, visada vienokiu ar kitokiu būdu yra aprašomi BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje. Objektyviajai nusikaltimo pusei yra priskiriami šie požymiai: veika, padariniai, priežastinis ryšys, laikas, vieta ir kitos aplinkybės. Veika yra pagrindinis objektyviosios pusės požymis, kurį įstatymų leidėjas naudoja konstruodamas nusikaltimų sudėtis. Kiekvienas nusikaltimas prasideda nuo veikos. Aptariant pačią veiką, reikėtų pažymėti, kad veika turi tris privalomuosius požymius. Kad veika būtų pripažinta kaip nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės būtinas požymis, ji turi būti sąmoninga, valinga ir priešinga teisei. Veika pasireiškia veikimu, kuri atliekama aktyviais veiksmais arba neveikimu-pasyviu elgesiu, kuris sukelia tam tikrus padarinius, kai asmuo neveikė, nors turėjo pareigą veikti.
Valstybės paslaptis objektyviai gali būti atskleista veikimu, kai specialus subjektas, turintis teisę dirbti su įslaptinta informacija perduoda ją pašaliniam asmeniui. Slapti duomenys gali būti perduodami raštu, žodžiu, parodant ar duodant suprasti slaptos informacijos turinį. Konstitucinis teismas, teikdamas savo išvadą Seimui dėl prezidento R.Pakso apkaltos, konstatavo, kad Respublikos Prezidentas Rolandas Paksas, kuris tuo metu turėjo teisę susipažinti su slaptais duomenimis, įstatymų nustatyta tvarka ji galima buvo įvardinti kaip įslaptintos informacijos gavėju ir subjektu, turėdamas jam perduotą ir patikėtą medžiagą, sąmoningai leido Jurijui Borisovui suprasti, kad teisėsaugos institucijos vykdo Jurijaus Borisovo pokalbių telefonu kontrolę ir kad teisėsaugos institucijos Jurijaus Borisovo atžvilgiu atlieka operatyvinį tyrimą. Sąmoningas leidimas suprasti slaptos informacijos turinį taip pat yra veikimas ir įstatymų leidėjo bei teismų praktikos įvardijamas kaip valstybės paslapties atskleidimas. Valstybės paslaptis gali būti atskleidžiama ir neveikimu, kai asmuo disponuodamas tokia informacija nesilaiko tos informacijos saugojimo, naudojimo, darbo su jais bendrųjų ar specialiųjų sąlygų ir dėl to paslaptis tampa žinoma pašaliniam asmeniui. Pvz. išeidamas iš kabineto palieka ant stalo. Valstybės paslaptis laikoma atskleista, kai ją sužino bent vienas pašalinis asmuo. Pašaliniais laikomi visi asmenys, neturintys leidimo dirbti arba susipažinti su tapaslaptimi, t.y. kuriems tie dalykai nėra patikėti, įskaitant subjekto bendradarbius, šeimosnarius. Atsakomybė už neveikimą, šiuo atveju yra siejama su specialaus subjekto požymiais. Kitas valstybės paslapties atskleidimo objektyviosios pusės požymis yra padariniai, tam tikri objektyvūs išorinio pasaulio pasikeitimai, kurie atsiranda ar gali atsirasti padarius veiką ir siejami su žala. Veikiant (pasakant žodžiu, raštu, parodant, leidžiant suprasti) šios nusikalstamos veikos dalyką(įslaptintą informaciją ir duomenys, kurie teisės aktų nustatytą tvarka turi atitinkamas slaptumo žymas) gali būti padaroma žala objektui(nacionaliniam saugumui). Tačiau valstybės paslapties atskleidimo objektyviosios pusės požymis-padariniai, daugiau yra numanomi, gresiantys nei realūs, todėl šioje veikoje, užtenka paties paslapties atskleidimo fakto, kad asmuo atsakytų baudžiamųjų įstatymų nustatyta tvarka už tokio nusikaltimo padarymą. Tarp veikos ir padarinių visada yra priežastinis ryšys, kuris reiškia, kad daroma veika sukelia ar gali sukelti pavojingus padarinius. Kadangi valstybės paslapties atskleidimo sudėtis formalioji, tai priežastinis ryšys, pasekmės, laikas, vieta ar kitos aplinkybės nusikaltimo padarymui reikšmės neturi.6. Valstybės paslapties atskleidimo subjektyvioji pusė
Subjektyvūs nusikalstamos veikos sudėties požymiai-tai aplinkybės susijusios su kaltininko sąmone ir pažiūromis. Nusikaltimo subjektyviajai pusei yra priskirtini: kaltė, motyvas ir tikslas. Pagrindinis iš visų išvardytų požymių yra kaltė. LR BK išskiria dvi kaltės formas. Tai tyčinė ir neatsargi kaltė. Bet kuria iš šių formų padaryta verta gali būti vertinama kaip nusikaltimas. Ir viena, ir kita kaltės forma, pirmiausia išreiškia vidinį psichinį santykį su padaryta veika ir įstatyme numatytomis pasekmėmis. Valstybės paslaptis gali būti atskleidžiama tyčia, nes asmuo supranta daromos veikos pavojingą pobūdį, žino, kad slapta informacija ir duomenys, su kuriais jis turi teisę dirbti gavęs leidimą, priskirtini valstybės paslapčiai, todėl atskleisdamas tuos duomenys jis suvokia ne tik faktines savo poelgio aplinkybes, t.y. ką jis daro, bet supranta, kad daro veiką, kuri gali sukelti pavojų nacionaliniam saugumui. Tyčia gali būti tiesioginė ir netiesioginė. Tačiau jeigu kaltininkas tyčia atskleisdamas pašaliniam asmeniui suvokė, kad dėl to valstybės paslaptis taps žinoma užsienio valstybei ar jos organizacijai, veika sudaro šnipinėjimo arba šnipinėjimo ir išdavystės sudėtį.
Neatsargaus valstybės paslapties atskleidimo atveju kaltininkas dėlneatsargumo pažeidžia paslapčių saugojimo sąlygas ar taisykles, arba nenumatė, kad dėlto paslaptį sužinos pašalinis, nors galėjo ir privalėjo tai numatyti (pvz., užmiršo užrakintiseifą), arba tokią galimybę numatė (pvz., aptarinėjo slaptus reikalus telefonu), bet buvoįsitikinęs, kad šiuo atveju tai neįvyks. Viena iš neatsargumo formų, nusikalstamas nerūpestingumas, gali būti taikoma asmeniui ir tada, kai asmuo nesuvokia, kad savo veika atskleidžia valstybės paslaptį(tai gali padaryti asmuo, kuris nėra paslapčių subjektas ar gavėjas ir ta informacija pas jį patenka atsitiktinai), nenori jos atskleisti, tačiau turi ir gali suvokti, kad savo veiksmais atskleidžia kitam asmeniui, neturinčiam teisės žinoti, informaciją, kuri yra valstybės paslaptis. Valstybės paslapties atskleidimas dėl neatsargumo taip pat pripažįstamas nusikaltimu ir baudžiama bendrais pagrindais. Kai pašalinis asmuo sužino valstybės paslaptį iš asmens ar jo žinioje esančių slaptų dalykų be pastarojo kaltės, jam nepažeidus paslapties ar slaptų dalykų saugojimo sąlygų ir taisyklių, arba kai paslaptį pašalinis asmuo sužino ne dėl tų sąlygų pažeidimo, aptariamojo nusikaltimo nėra. Prie subjektyviosios pusės požymių, taip pat priklauso ir nusikaltimo motyvas bei tikslas, tarp kurių egzistuoja glaudus ryšys. Valstybės paslapties atskleidimo motyvai ir tikslai gali būti įvairūs: siekiant pasipelnyti, gauti materialinę naudą ir kiti. Tik veikiant tiesiogine tyčia, atskleidžiant valstybės paslaptį, galima būtų kalbėti apie nusikaltimo tikslą ir ko siekė kaltininkas taip darydamas. Neatsargaus valstybės paslapties atskleidimo atveju, nusikaltimo tikslo ir motyvo negali būti, nes jose nėra tikslingos žmogaus valios ir paskatų. Teismų praktikoje nusikaltimų valstybei pasitaiko retai. Vienintelė ir plačiai nagrinėta byla buvo R. Pakso byla dėl valstybės paslapties atskleidimo. Nors apeliacinės instancijos teismas ir pripažino jį kaltu pagal BK 125 straipsnyje numatytą nusikaltimo sudėtį, nes R.Paksas buvo valstybės paslapties atskleidimo subjektas, galėjo susipažinti su slapta informacija; ši informacija buvo slapta, nes atitiko teisės aktų reikalavimus ir turėjo žymą „slaptai“ bei žinojo, kad už tokios informacijos atskleidimą numatyta baudžiamoji atsakomybė, todėl R. Paksas nusikaltimą padarė suvokdamas pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir jis norėjo taip veikti turėdamas tam motyvą bei siekdamas konkrečių tikslų. Teismas tyčinę kaltę motyvuoja taip: iš byloje esančių telefoninių pokalbių turinio akivaizdžiai matyti buvus R. Pakso pažadui paskirti Jurijų Borisovą Respublikos Prezidento patarėju ir Jurijaus Borisovo aktyviam spaudimui šį pažadą vykdyti. Iš šių aplinkybių išplaukia ir Rolando Pakso nusikalstamos veikos padarymo motyvai ir tikslas .Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų kolegija laikė nepakankamai pagrįsta įrodymais tą Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio dalį, kurioje konstatuojama tyčinė R. Pakso kaltė dėl valstybės paslapties paviešinimo. Iš pateiktų motyvų neišplaukė tokio turinio tyčinė kaltė, kuri numatyta BK 125 straipsnio sudėtyje ir kuri yra pagrindinis nusikalstamos veikos sudėties požymis. Apeliacinio teismo motyvai nepatvirtina nei veiksmų pavojingumo suvokimo, nei jų noro. Iš jų išplaukė tik akivaizdžios išvados, kad R. Paksas suvokė, jog jam pateikta informacija sudaro valstybės paslaptį, tą patvirtino ir pats R. Paksas. Neatsargios kaltės buvimo R. Pakso veikoje apeliacinės instancijos teismas nesvarstė ir pažymėjo, kad Konstitucinio teismo išvada, kurioje sakoma, kad „LR Prezidentas R. Paksas “sąmoningai leido Jurijui Borisovui suprasti, kad dėl jo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą ir vykdo jo pokalbių telefonų kontrolę” Baudžiamojo kodekso požiūriu nėra baudžiamoji teisinė veikos kvalifikacija ir nėra pakankama išvadai padaryti dėl asmens baudžiamosios atsakomybės. Valstybės paslapties atskleidimas pagal BK 11 str. 3 d. priklauso nesunkiųnusikaltimų grupei. Aptariamas straipsnis turi grįžtamąją galią pagal BK 3 str. 2 d.7. Valstybės paslapties atskleidimo atskyrimas nuo kitų panašių nusikaltimųLR BK XVI skyriuje yra išvardinti nusikaltimai valstybei. Jie priskirtini šiai grupei pagal nusikaltimo objektą. Visomis nusikalstamomis veikomis kėsinamasi į tą patį rūšinį objektą: valstybės suverenitetą, konstitucinę santvarką ir teritorijos vientisumą. Piktnaudžiavimas oficialiais įgaliojimais, kolaboravimas, šnipinėjimas, padėjimas veikti kitai valstybei prieš LR, išdavystė, valstybės paslapties praradimas yra nusikaltimai kurie gali sukelti grėsmę nacionaliniam saugumui. Kaip atskirti šiuos nusikaltimus ir teisingai kvalifikuoti veiką? Nusikalstamos veikos vienos nuo kitų yra atskiriamos pagal nusikaltimo sudėties elementų požymius. Artimiausios veikos valstybės paslapties atskleidimui yra šnipinėjimas ir išdavystė. Išdavystės ir valstybės paslapties atskleidimo atskyrimas. Žiūrint į subjektyviąją nusikaltimo pusę, tiek išdavystė, tiek valstybės paslapties atskleidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, kai asmuo suvokia ką daro, abiems nusikaltimams nei nusikaltimo motyvas, nei tikslas reikšmės neturi. Lyginant išdavystę su valstybės paslapties atskleidimu, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad išdavystė galima tik karo ar nepaprastosios padėties metu, kai tuo tarpu valstybės paslaptis gali būti atskleista ir taikiu metu. Išdavystės subjektas-pakaltinamas asmuo, LR pilietis, nuo 16 metų, o valstybės paslapties atskleidimo subjektas-tik specialus asmuo. Išdavystės atveju, objektyvioji nusikaltimo pusė pasireiškia tik veikimu, t. y. aktyviais veiksmais, kai asmuo sąmoningai supranta ir žino ką daro, o valstybės paslaptis gali būti atskleista ir neveikimu, kai asmuo nesilaiko valstybės paslapties ar dalykų, kurie yra valstybės paslaptis saugojimo, naudojimo, darbo su jais taisyklių ir dėl to paslaptis tampa žinoma pašaliniam asmeniui. Šnipinėjimo ir valstybės paslapties atskleidimo atskyrimas. Objektyviai šnipinėjimas gali pasireikšti informacijos rinkimu. Šnipinėjimo požymiai: informacijos ar dalykų sudarančių paslaptį pagrobimas, pirkimas, informacijos perdavimas užsienio valstybei, jos organizacijoms ar jų atstovams. Dalyku gali būti ir daiktai – dokumentai, planai, gaminiai, jų perdavimas, persiuntimas. Šnipinėjimo subjektu gali būti tiek LR pilietis, tiek užsienietis, tiek užsienio valstybės žvalgybos agentas, pakaltinamas 16 m. atvirkščiai nei valstybės paslapties atskleidimo subjektas, neturintis teisės dirbti su slapta informacija. Šnipinėjimas tiesiogine tyčia. Šiai sudėčiai būtinas požymis yra padariniai, jeigu dėl to LT interesams buvo padaryta ar galėjo būti padaryta didelė žala. Paties nusikaltimo fakto kaip valstybės paslapties atskleidime-nepakanka. viršijimu, sąmoningu pareigų neatlikimu, netinkamu tų pareigų atlikimu. Tačiau paties fakto nepakanka. Šio nusikaltimo sudėtis materialioji, o valstybės paslapties atskleidimo-formalioji.Išvados
Baudžiamoji teisė-tai visuma teisės normų, susijungusių į tam tikrą sistemą, kuri nustato draudžiamų veikų sąrašą, numato bausmes ir sąlygas už kurias taikoma baudžiamoji atsakomybė. Baudžiamoji teisė saugo valstybės bei žmonių interesus, kurie ginami baudžiamaisiais įstatymais. Pagrindinis baudžiamasis įstatymas yra LR Baudžiamasis kodeksas, turintis savo struktūrą: jį sudaro bendroji ir specialioji dalis. Specialiojoje dalyje išvardintos veikos, kaip ir šiame darbe nagrinėtas valstybės paslapties atskleidimas, laikomos nusikaltimais, ir nustatytos sankcijos už baudžiamosios teisės normų pažeidimus. Valstybės paslapties atskleidimas priskiriamas nusikaltimų valstybei grupei, kurie turi jiems visiems būdingą objektą-tuo nusikaltimu kėsinamasi į valstybės teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką bei sukeliama grėsmė nacionaliniam saugumui. Tačiau BK Bendroji ir Specialioji dalys sudaro vieningą visumą ir negali būti aiškinamos atskirai viena nuo kitos. Pagrindinę reikšmę nusikalstamos veikos, tame tarpe ir valstybės paslapties atskleidimo išaiškinimui, turi BK Bendrosios dalies nuostatos, kurios apibrėžia paties nusikaltimo sąvoką, nurodo jo požymius, nustato kokia veika gali būti pripažįstama nusikaltimu. Kad konkretų valstybės paslapties atskleidimą būtų galima kvalifikuoti kaip nusikaltimą, jis turi atitikti visus nusikalstamos veikos požymius: pavojingas, priešingas teisei, kaltai padarytas ir baudžiamas įstatymo. Įtarus, kad asmuo padarė nusikaltimą, numatytą BK Specialiosios dalies 125 straipsnyje, tas nusikaltimas turi būti atitinkamai įvardintas, t.y. kvalifikuotas, nustatant visus būtiniuosius nusikaltimo sudėties požymius, kurie išdėstyti BK Bendrosios dalies normose.
Tik nustačius nusikaltimo objektą, dalyką, subjektą, jo požymius, veiką, padarinius, priežastinį ryšį, kaltę, motyvą ir tikslą-galime tokią veiką įvardinti kaip nusikaltimą, pripažinti asmenį kaltu ir patraukti kaltininką baudžiamojon atsakomybėn. Kaip jau minėta, valstybės paslaptis yra specifinis-remiantis tarptautiniais dokumentais, įstatymų bei poįstatyminių teisės aktų sureglamentuotas dalykas, ja gali naudotis tik apibrėžtas subjektų ratas ir ji gali būti inkriminuojama tik tada, kai yra asmens veika bei kaltė, nepriklausomai nuo kaltės formos, nes BK 125 str. 2 dalis numato, kad ši veika gali būti padaroma ne tik tyčia bet ir neatsargumu. Analizuojant vienai nusikaltimų grupei priklausančius nusikaltimus, būtina tinkamai išnagrinėti nusikalstamos veikos sudėties elementus ir jų požymius, nes pagal požymius panašios veikos yra atskiriamos vienos nuo kitų ir pritaikomos tik tai, konkrečiai veikai numatytos sankcijos. Todėl galima pasakyti, kad BK Bendroji dalis savarankiškai funkcionuoti be Specialiosios dalies negali, kaip ir Specialiosios dalies normų realizavimas yra neįmanomas be Bendrosios dalies.Literatūros sąrašas1.Įstatymai ir kiti teisės aktai
1.1 Lietuvos Respublikos Konstitucija. –Vilnius, 2004. 1.2 LR Baudžiamasis kodeksas.-Vilnius, 2000. 1.3 Europos tarybos sprendimas dėl Europos saugumo nuostatų, 2001/264/EB 1.4 LR Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas. V. Ž., 1997, Nr. 2-16. 1.5 LR Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas. V. Ž., 1999, Nr.105-3019.
2.Specialioji literatūra
2.1 Bekarija. Č., Apie nusikaltimus ir bausmes.-Vilnius, 1992.2.2 Piesliakas. V., Mokymas apie nusikaltimą ir nusikaltimo sudėtį.-Vilnius, 1996.2.3 Baudžiamoji teisė. Bendroji dalis.-Vilnius, 2003.2.4 Baudžiamoji teisė. Specialioji dalis.-Vilnius, 2001.2.5 Wessels. J. Baudžiamoji teisė. Baudžiamoji veika ir jos struktūra.-Vilnius, 2003.2.6 Nocius. J. Paskaitų konspektai.-Vilnius, 2006
3. Praktinė medžiaga
3.1 Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo išvada Nr. 14/04, 2004 m. kovo 31d. 3.2 Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimas, 2007m. gegužės 15d.3.3 Lietuvos Aukščiausio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-544, 2005m. gruodžio 13d.