VILNIAUS UNIVERSITETASTEISĖS FAKULTETAS
DARBO TEISĖS KATEDRA
Kursinis darbas
Darbo teisė ir valstybės tarnyba
Darbą atliko: Eglė Dukavičiutė (neakivaizdinio skyriaus 4m.studijų, III kurso 3 grupės neakivaizdinio skyriaus studentė)
Darbo vadovas: asist. V.Vėgelis
Vilnius, 2006
Turinys
Įvadas ……………………………………………………………………………………………2Darbo teisę reguliuojančios normos………………………………………………………………………………3Valstybės tarnybos sąvoka ir specifika………………………………………………………………………….4Darbo santykiai valstybės tarnyboje………………………………………………………………………….5Darbo santykių pradžios valstybės tarnyboje ypatumai…………………………………………………6Darbo santykių pabaigai valstybės tarnyboje taikomos teisės normos……………………………9Valstybės tarnybos santykių reguliavimo skirtingumai………………………………………………..11Išvados………………………………………………………………………………………………………………………14
Praktinė užduotis……………………………………………………………………………………………………15Literatūros sąrašas……………………………………………………………………………………………………16
Įvadas
Darbas yra viena svarbiausių ekonominių ir socialinių garantijų. Kiekvienos šiuolaikinės valstybės tikslas darbo teisės šakoje – nustatyti ir efektyviai taikyti tokias teisės normas, kurios užtikrintų darbuotojų saugumą, teisę į poilsį, laisvalaikį, ir atostogas, teisingą apmokėjimą, socialinę apsaugą nedarbo atveju; suteiktų lygias galimybes darbui gauti, nepriklausomai nuo rasės, lyties, socialinės padėties, seksualinės orientacijos, ar kitų individualių, su darbo rezultatais nesusijusių savybių; griežtai apibrėžtų darbuotojo ir darbdavio pareigas bei teises. Darbo teisės tikslas-tinkamai reguliuoti darbo santykius tarp dirbančiųjų, kurie realizuoja fizinius, protinius ir intelektualinius sugebėjimus ir tų, kas suteikia jiems tą darbą, galinčių tai daryti pagal atitinkamas teisės normas. Darbas suprantamas ne tik kaip fizinis žmogaus darbas, kurio metu kažkas pagaminama ar sukuriama. Į darbo sąvoka įeina ir žmonių intelektualinė, vykdomoji, socialinė veikla, kuri gali būti tiek privataus pobūdžio, reguliuojama įprastų darbo įstatymų normomis ir apimanti atskirų asmenų ar jų grupių poreikių tenkinimą, tiek viešoji veikla, į kurią įeina valstybinio lygmens veikla, ir kuria siekiama įgyvendinti įstatymus bei kitus teisės aktus politinėje, socialinėje, ūkio valdymo srityse. Tokią veiklą, vadinama darbu, vykdo valstybės ir savivaldybių darbuotojai-valstybės tarnautojai, einantys pareigas valstybės tarnyboje ir turintys įstatymų suteiktus atitinkamus įgaliojimus bei teisės aktų nustatytus įpareigojimus. Darbo santykiai susiklosto tarp pavaldžių vienas kitam subjektų, darbuotojams suteikiamos atitinkamos teisės, tačiau kartu nustatomos ir atitinkamos pareigos, nes nuo jų priklauso bendras šalies valdymo efektyvumas. Įstatymų leidėjas, siekdamas, kad valstybės tarnyba būtų efektyvi, nustato papildomus reikalavimus valstybės tarnautojams, kurie įtvirtinti atitinkamuose įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose, tačiau jie yra reglamentuojami tiek, kiek tai neprieštarauja pagrindiniam darbo teisės šaltiniui-Darbo kodeksui. Darbo kodeksas yra teisės normų kodifikavimas, kurio tikslas suvienodinti darbo teisinius santykius, siekiant išvengti analogiškų teisinių santykių reglamentavimo skirtingomis teisės normomis. Tačiau atskiras, specialus, šiuo atveju valstybės tarnybos santykių reguliavimas yra galimas, pagrįstas ir reikalingas, atsižvelgiant į objektyvią reguliuojamų darbo santykių specifiką. Valstybės tarnyba, be jokios abejonės yra administracinės teisės institutas, ir toks svarbus, kad dirbančiųjų joje santykiai yra reguliuojami specialaus įstatymo, bet negalima pamiršti to, kad valstybės tarnautojo sąvoka apima ir visus dirbančiuosius( tarnautojus), jų veikla yra tas pats darbas, ir kiek to nereikia pagal valstybės tarnybos specifiškumą, jų, kaip ir kitų darbuotojų, darbo teisinių santykių klausimai turi būti reguliuojami pagal įprastus darbo įstatymus. Todėl galima teigti, kad valstybės tarnyba yra mišrus institutas, turintis konstitucinės, administracinės ir darbo teisės normų . Darbo teisę reguliuojančios normos
Darbas – socialinė sąvoka, apibūdinama kaip tam tikru laikotarpiu reikalinga, tinkama ir tikslinga žmogaus veikla, kuri yra ne tik fizinių,bet ir intelektinių žmogaus gebėjimų panaudojimas. Darbo teisė yra teisės šaka, reguliuojanti visuomeninius darbo ir tarnybos santykius bei glaudžiai su jais susijusius, aptarnaujančius ir sudarančius jiems sąlygas normaliai funkcionuoti. Darbo teisė, atsižvelgiant į konstitucinius principus reguliuoja samdomų darbuotojų priėmimo į darbą ir darbo organizacijos santykius. Darbo teisės pagrindinis uždavinys – nustatyti tokias darbo jėgos panaudojimo sąlygas, kurios užtikrintų normalų socialinį darbuotojų ir darbdavių bendradarbiavimą, darbuotojų darbo ir gyvenimo sąlygas.
Pačią teisę į darbą garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnis, kuriame įtvirtinta žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju . Lietuvos Respublikos Darbo kodeksas išsamiai reglamentuoja darbo santykius, susijusius su darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu bei gynyba. Darbo teisės objektas – visuomeniniai darbo santykiai. Tačiau darbo teisė reguliuoja ne visus darbo santykius, o tik tokius, kai darbo jėgos panaudojimas tiesiogiai veikia jos turėtojo asmenybę. Darbo teisei yra būdingi civilinio ir administracinio teisiniai reguliavimo metodai. Darbo teisę reguliuoja tam tikros normų grupės:• teisės normos, reguliuojančios bendruosius darbo teisės klausimus-ją sudaro bendrieji darbo teisės dalykai, konkretizuojami tam tikrais darbo teisės institutais (pvz. darbo teisės subjektai, darbo sutartis ir t.t.);• teisės normos, reguliuojančios kolektyvinius darbo santykius, į jas įeina kolektyviniai darbo santykiai, kuriems priklauso profesinių sąjungų, kolektyvinių sutarčių, kolektyvinių darbo ginčų reguliavimo institutai;• teisės normos, reguliuojančios individualius darbuotojo santykius su darbdaviu.
Normos, reguliuojančios visuomeninius darbo santykius ir sudarančios atskirus darbo teisės institutus, išdėstytos Darbo kodekse. Egzistuoja šie darbo teisės institutai: piliečių įdarbinimo, darbo sutarties, darbo ir poilsio laiko, darbo užmokesčio, darbo saugos, darbo drausmės, materialiosios atsakomybės, individualių darbo ginčų, kolektyvinės sutarties ir kt. Darbo teisė reguliuoja ir valstybės tarnautojų darbą, nes jie kaip ir kiti darbo teisės subjektai atlieka tam tikras su darbu susijusias funkcijas. Todėl šiame darbe pabandysiu apžvelgti Valstybės tarnybą, darbo teisės aspektu. Valstybės tarnybos sąvoka ir specifika
Valstybės tarnybai, skirtingai nei esant darbo santykiam tarp privačių asmenų, t.y. tarp darbdavio ir darbuotojo, priklauso konstitucinės, administracinės ir darbo teisės normos. Valstybė, atlikdama darbdavio vaidmenį, yra atsakinga už veiksmingos, profesionalios ir nešališkos valstybės tarnybos užtikrinimą, kurioje dirbantys pareigūnai įgyvendina valstybės politiką ir valdymą. Viešasis valstybės administravimas vykdomas per savivaldybės institucijas ir įstaigas, kurių veiklą vykdo jose dirbantys asmenys, todėl ir šioje srityje susiklosto tam tikri darbo santykiai. Pagrįstai galima teigti, kad viešieji visuomenės ir valstybės tarnautojų, kaip atstovaujančių bei įgaliotų veikti valstybės vardu interesai yra centrinė, svarbiausioji administracinės teisės kategorija. Administracinė teisė sprendžia visuomenei reikšmingus uždavinius, kurie paremti viešuoju visuomenės interesu ir piliečių poreikių tenkinimu veikiant valstybės valdymą, t.y. teisę būti informuotiems apie valstybinės valdžios ir jos pareigūnų administracinius sprendimus ir turėti numatytas teisines galimybes gintis nuo neteisėtų viešosios administracijos ir jos funkcijas atliekančių valstybės tarnautojų pareigas einančių asmenų veiksmų. Apibūdinant valstybės tarnybos, kaip administracinės teisės instituto paskirtį, svarbi aplinkybė, kad viešosios administracijos veiksmai ir privatūs bei viešieji visuomenės narių interesai ne visada sutampa, todėl būtina, kad valstybės tarnyba, kaip administracinė teisė atskiras institutas būtų ir viešųjų interesų konflikto prevencijos priemonė. Norint įgyvendinti šiuos tikslus, reikia specialaus valstybei dirbančių asmenų darbo santykių reguliavimo, kad valstybės institucijose dirbantys asmenys, tinkamai vykdytų savo pareigas ir tų santykių reglamentavimas negali apsiriboti vien darbo teisės normomis. Todėl valstybės tarnybos sąvoka apima platesnius aspektus, santykiai reguliuojami griežtesniais reikalavimais darbuotojams, nustatomos papildomos normos, kurios apima: priėmimą į tarnybą, apribojimus norintiems tapti valstybės tarnautojais, o jais tapus, darbo užmokestį, karjerą ir kitus darbo įstatymais reguliuojamus klausimus, nes valstybės tarnautojas, kaip viena iš darbo subjektų šalių, veikia valstybės vardu. Vadinasi, norint užtikrinti tinkamą valstybės valdymo funkcijų įgyvendinimą, valstybės tarnautojam ir yra nustatomi atitinkami veiklos etikos principai ir jų laikymosi kontrolė, įtvirtinti Valstybės tarnybos įstatyme. Valstybės tarnautojų darbo santykiai ir socialinės jų garantijos yra atskiriami nuo darbo teisės. Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnyje nustatoma, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai valstybės tarnautojam taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Bet vis dėl to, Darbo Kodeksas, kuris reglamentuoja darbo santykius, susijusius su jame ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu ir gynyba, nurodo kai kurių darbo santykių sričių reglamentavimo ribas. Darbo kodekso 4 straipsnyje nustatyta, kad iki darbo kodekso įsigaliojimo galioję įstatymai ir kiti teisės aktai galioja tik tiek, kiek neprieštarauja Darbo kodeksui, išskyrus, kai pats darbo kodeksas teikia pirmenybę tokiems teisės aktams. Tačiau valstybės tarnybos darbuotojų, kaip turinčių valstybės tarnautojų statusą veikla, vis tiek yra darbas ir tiek, kiek specialūs įstatymai nereguliuoja jų veiklos specifiškumo, tai nustato tos pačios Darbo kodekso normos, nes valstybės tarnybą reguliuojantys įstatymai apima siauresnes sritis, o darbo įstatymų normų taikymo ribos daug platesnės. Kas tai yra valstybės tarnyba?
Valstybės tarnybos įstatymas pateikia apibrėžimą: Valstybės tarnyba – įstatymais sureguliuoti teisiniai santykiai, kurie atsiranda įgijus valstybės tarnautojo statusą; taip pat atsirandančių dėl valstybės tarnautojo viešojo administravimo veiklos valstybės ar savivaldybės institucijoje, kai įgyvendinama valstybės valdymo politika tam tikroje srityje koordinuojant, valdant, paskirstant finansinius išteklius ir kontroliuojant jų panaudojimą, priimant ir įgyvendinant teisės aktus, valdant personalą arba turint viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldžių asmenų atžvilgiu, visuma. Valstybės tarnautojas- fizinis asmuo, einantis pareigas valstybės tarnyboje ir atliekantis viešojo administravimo veiklą. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad valstybės tarnyba, apima gan didelį ratą asmenų, kurie dirba ir gauna atlyginimą iš valstybės biudžeto. Tačiau, kai kurių valstybės tarnautojų veiklą reguliuoja specialūs įstatymai bei statutai, kurie taikomi karo tarnybos kariams, policijos, vidaus reikalų tarnybų pareigūnams, diplomatinės tarnybos pareigūnams ir kitiems atliekantiems valstybės tarnautojų pareigas.Darbo santykiai valstybės tarnyboje
Valstybės tarnybos teisiniai santykiai – tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu yra darbdavė. Vis dėlto valstybės tarnybos teisiniai santykiai, nepaisant panašumų, nėra tapatūs darbo santykiams, susiklostantiems tarp darbuotojo, kuris nėra valstybės tarnautojas, ir darbdavio (nesvarbu, ar susiklostančiais valstybinėse institucijose, ar savivaldybių institucijose, ar kitose įmonėse, įstaigose, organizacijose). Jų teisiniai statusai skiriasi.Darbo santykiai valstybės tarnyboje grindžiami įstatymų viršenybės, tiesioginio pavaldumo, lygiateisiškumo, atsakomybės bei viešų ir privačių interesų derinimo principais, nes valstybės tarnautojai, kaip darbuotojai, eidami savo pareigas, turi platesnius įgalinimus kitų asmenų atžvilgiu, nei piliečiai dirbdami ne valstybės tarnyboje ir kuriems yra taikomos tik Darbo kodekso nuostatos. Tačiau, kaip bebūtų, darbas valstybės tarnyboje yra tas pats darbas, kaip ir dirbant kitur, todėl darbo subjektai yra darbdavys ir darbuotojas tarp kurių susiklosto tiek individualūs, tiek kolektyviniai darbo santykiai. Į Valstybės tarnybos įstatymą pastaruoju metu buvo įtrauktos kai kurios pataisos, įvesta darbdavio sąvoka, kuri apibrėžė ką galime laikyti darbdaviu, dirbant valstybės tarnyboje, t.y. darbdavys-valstybės ar savivaldybės institucija, taip pat papildytas įstatymas dar viena nuostata, kad valstybės tarnautojai gali sudaryti kolektyvines sutartis ,taigi valstybės tarnybos ir darbo santykiai yra labai panašūs. Darbo santykiai prasideda nuo tos pačios įdarbinimo procedūros, kuri skiriasi nuo Darbo kodekso nustatyto reglamentavimo: į darbą valstybės tarnyboje tarnautojai įdarbinami ne sudarant paprastas darbo sutartis, o tam tikro įgalioto asmens sprendimu. Valstybės tarnautojų atliekamos darbo funkcijos, iš valstybės ir savivaldybių biudžetų mokamas jiems darbo užmokestis ir suteikiamos socialinės garantijos nustatomos ne Darbo kodekso normomis, kurios leidžia darbdaviui ir darbuotojui laisvai suderinti tuos klausimus tarpusavio susitarimu, kai įsidarbinama pagal darbo sutartį, o visa tai yra nustatyta įgaliotų subjektų patvirtintuose atitinkamuose norminiuose aktuose bei žinoma iš anksto. Įgijus valstybės tarnautojų statusą, atsiranda daug daugiau apribojimų, nustatomi tam tikri jų veiklos etikos principai, kurių jie privalo laikytis ir kurie visiškai netaikomi ir nebūtini dirbant pagal įprastas darbo sutartis. O norint atleisti valstybės tarnautoją iš darbo-gana daug atleidimo iš darbo apribojimų, skirtingai nei atleidžiant paprastą darbuotoją, kuriam taikomos įprastinės Darbo kodekso nuostatos, nes valstybės tarnyboje tarnautojų atliekamas darbas ir tikslas-įgyvendinti valstybės politiką ir viešajį valdymą, kuris turi būti atliekamas vienodai, nepriklausomai nuo besikeičiančios valdžios.
Darbo santykių pradžios valstybės tarnyboje ypatumai
Valstybės tarnyba turi būti atvira, prieinama žmonėms, kurių reikalus ji tvarko. Valstybės tarnybos sistemos, valdžios įstaigų darbas turi būti organizuotas taip, kad į valdžios įstaigas, valstybės tarnautojus kreipęsi žmonės nepatirtų savivalės, piktnaudžiavimo, biurokratizmo; kad jų reikalai būtų nagrinėjami ir sprendžiami nevilkinant. Valstybės tarnybos prieinamumo žmonėms reikalavimas sietinas ir su valstybės tarnybos, kaip sistemos, darna Valstybės tarnyba – tai profesinė, veikla, kurią atlieka valstybės ar savivaldybės institucijos darbuotojas, t. y. darbinė veikla. Kaip jau minėta, valstybės tarnybos institutas turi ne tik darbo, bet ir konstitucinės teisės normų ir teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, įtvirtinta Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje, yra susijusi su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teise laisvai pasirinkti darbą. Konstitucinis lygių sąlygų stojant į valstybės tarnybą imperatyvas suponuoja stojančiųjų konkurenciją, taip pat objektyvų, nešališką stojančiųjų į valstybės tarnybą vertinimą ir atranką. Konstitucinė valstybės tarnybos paskirtis, ypatingi uždaviniai, keliami valstybės tarnybai, lemia tai, kad piliečiui, stojančiam į valstybės tarnybą, gali ir turi būti keliami tam tikri bendrieji reikalavimai – stojimo į valstybės tarnybą bendrosios sąlygos, kurių neatitinkantis asmuo negalės tapti valstybės tarnautoju.
Šios specialiosios stojimo į valstybės tarnybą sąlygos gali būti diferencijuojamos pagal atitinkamų pareigų valstybės tarnyboje turinį. Nustatant šias sąlygas privalu paisyti Konstitucijos. Iš tokių reikalavimų – stojimo į valstybės tarnybą specialiųjų sąlygų – paminėtini profesinės kompetencijos, patirties, kalbų mokėjimo ir specialių žinių ar įgūdžių ir pan. reikalavimai; taip pat reikalavimai, susiję su stojančiojo reputacija, asmeninėmis savybėmis ir kt. Priimant į tam tikras pareigas gali būti nustatomos labai įvairios specialiosios sąlygos, pavyzdžiui, susijusios su asmens sveikata, fizinėmis galimybėmis, ryšiais su kitais asmenimis ir kt. Visi nustatyti specialieji stojimo į valstybės tarnybą reikalavimai turi būti konstituciškai pateisinami. Priešingu atveju bus pažeista ir piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, ir žmogaus konstitucinė teisė laisvai pasirinkti darbą. Todėl šiuo požiūriu valstybės tarnyba nėra savarankiškas institutas, nes įgyvendinant teisę į darbą, pradedant dirbti valstybės tarnyboje-vadovaujamasi Konstitucijos nuostatomis, o patį atliekamą darbą, kaip procesą, jau reguliuoja bendros darbo teisės normos.Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarką detalizuoja Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 6 dalies pagrindu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 966 patvirtinta Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarka su pakeitimais, priimtais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 1452 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 966 „Dėl Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“.Darbo kodekso 13 straipsnis nustato, kad visiškas darbinis teisnumas atsiranda asmeniui sulaukus 16 metų, tačiau norint dirbti valstybės tarnyboje yra nustatomi atitinkami griežtesni reikalavimai. Asmenys, kurie yra priimami į valstybės tarnybą: turi būti Lietuvos respublikos pilietis, mokėti lietuvių kalbą, negali būti jaunesnis kaip 18 metų ir nevyresnis kaip 62 metų ir 6 mėnesių. Į valstybės tarnybą, skirtingai nei asmenys, norintys įsidarbinti privačioje įmonėje ir sudarantys su darbdaviu darbo sutartys, priimami konkurso tvarka, kuriuo metu patikrinamos asmens dalykinės savybės bei žinios reikalingos eiti pareigas valstybės tarnyboje. Konkursinių pareigų sąrašą ir konkursų valstybės tarnyboje tvarka nustatyta Vyriausybės nutarimu Nr.1987, kuriame taip pat išdėstyta konkursų rengimo tvarka, paskelbimo apie juos terminai bei išvardyti reikalingi pateikiami dokumentai atitinkamai institucijai, norintiems dalyvauti pretendentams Taip pat yra iškirti gan svarbūs esminiai apribojimai, tiems, kurie nori tapti valstybės tarnautojais, siekiant išvengti netinkamos valstybės politikos tikslų įgyvendinimo viešojo administravimo srityje, einant valstybės tarnautojo pareigas: 1)tai-kai asmuo yra įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo, nusikalstamos veikos valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos padarymo ir turintis neišnykusį ar nepanaikintą teistumą; 2) Taip pat, kurio sutuoktinis, artimasis giminaitis ar svainystės ryšiais susijęs asmuo eina valstybės tarnautojo pareigas valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, jeigu jie pagal einamas pareigas būtų susiję tiesioginio pavaldumo santykiais ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Valstybės tarnautojams taip yra taikomi apribojimai pagal Viešų ir privačių interesų derinimo įstatymo 18 straipsnį -jiems draudžiama vienerius metus, nustojus eiti pareigas valstybinėje tarnyboje sudaryti darbo sutartį su įmonėmis ar eiti kitas pareigas tiesiogiai susijusias su sprendimų priėmimu įmonės valdymo, turto tvarkymo, finansų apskaitos bei kontrolės srityse, jeigu per paskutinius darbo metus jo tarnyba buvo tiesiogiai susijusi su šių įmonių veiklos priežiūra ar kontrole, siekiant išvengti interesų konflikto. Lietuvos Aukščiausias teismas, vienoje iš bylų įvertinęs visas aplinkybes, ir išaiškindamas finansų apskaitos, kontrolės, audito bei revizijos sąvokas, panaikino darbo sutartį, sudarytą tarp buvusios Valstybinės kontrolės tarnautojos ir privačios įmonės, pasiremdamas įstatymo nuostatomis ir pabrėždamas, kad buvusiems valstybės tarnybos darbuotojams, kurie atstovavo ir gynė prieš tai viešąjį interesą yra taikomi atitinkami apribojimai jiems norint pakeisti darbą, sudarant darbo sutartį su privačia įmone. Darbo kodekso nuostatos, tokio reikalavimo nenustato dirbusiems ne valstybės tarnyboje, nes šalių teisiniai darbo santykiai grindžiami laisvo apsisprendimo principu.Darbo santykių pabaigai valstybės tarnyboje taikomos teisės normos.
Darbo santykių pabaiga yra siejama su tam tikrais momentais. Darbo santykiai gali pasibaigti: šalių susitarimu, vadinasi, kai abi šalys dėl to sutinka, tai buvo iš anksto aptarta, ar suėję to susitarimo terminai. Sekantis darbo santykių pabaigos pagrindas-tai ,kai darbuotojas yra atleidžiamas. Atleidimo variantai: kai atleidžiamas darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės ir kai atleidžiama esant darbuotojo kaltei. Santykiuose tarp valstybės ir savivaldybių institucijų, kaip darbdavio ir valstybės tarnautojų, kaip darbuotojų, svarbūs atleidimo iš valstybės tarnybos darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės pagrindai. Kaip matyti iš naudojamų frazių, tiek Darbo kodekse, kuris reguliuoja darbo teisės normas, tiek valstybės tarnybos santykiuose reglamentuojančiuose normose, yra naudojami tie patys terminai. Vadinasi, valstybės tarnybos ir darbo teisės teisiniuose santykiuose egzistuoja tas pats objektas-visuomeniniai darbo santykiai. Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnyje išvardinti atvejai, kada valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų. Tai, kai valstybės tarnautojas dėl tam tikrų priežasčių praranda pilietybę, kai atsistatydina, kada valstybės tarnautojo pareigybė yra naikinama, kai jis nepraeina vertinimo komisijos surengtos atestacijos, jam yra atimta speciali teisė susijusi su jo tiesioginių pareigų atlikimu, kai traukiamas tarnybinėm atsakomybėn už įvairius pažeidimus ir kitais atvejais. Be visų tų pagrindų, valstybės tarnautojams taip pat yra taikomos ir Darbo kodekso nuostatos, kuris smulkiau ir išsamiau reguliuoja kokiais dar atvejais darbdavys, šiuo atveju valstybės ar savivaldybės įstaiga gali nutraukti darbo santykius su darbuotoju-valstybės tarnautoju. Viena iš atleidimo priežasčių-šiurkštus tarnybinis nusižengimas, kai darbuotojas šiurkščiai pažeidžia valstybės tarnybos bei kitų valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nuostatas arba kitaip šiurkščiai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo veiklos etikos principams, bet išsamiau kas yra laikoma šiurkščiu darbo pažeidimu- apibrėžta Darbo kodekso 235 straipsnyje, kuris taikomas be išimties visiems dirbantiems tiek valstybės tarnyboje, tiek privačiose struktūrose. Todėl galima teigti, kad atleidimas iš valstybės tarnybos yra reglamentuojamas ir Darbo kodekso normomis, nes detalaus tų pažeidimų sąvokų išaiškinimo Valstybės tarnybos įstatymas nepateikia, o vadovaujasi papildomų darbo įstatymų nuostatomis. Vienoje iš Lietuvos Vyriausiojo Administracinio teismo bylų, buvo nagrinėtas atvejis, kai valstybės tarnautojas buvo atleistas iš darbo, dėl to, kad atsistatydino pats, ką reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnis, tačiau po kelių dienų savo sprendimą atšaukė, bet į valstybės tarnybą nebuvo grąžintas. Todėl teismas, įvertinęs visas bylas aplinkybes, padarė išvadą, kad Valstybės tarnybos įstatyme nenumatyta teisė atšaukti prašymą dėl atsistatydinimo bei nenumatytas šios teisės draudimas, t. y. šis teisinis santykis nereglamentuojamas. Prašymo atsistatydinti atšaukimo teisė yra vienas iš valstybės tarnautojo teisinio statuso elementų, todėl vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu valstybės tarnautojo atžvilgiu subsidiariai turi būti taikomos Darbo kodekso normos. Netaikant kitų valstybės tarnautojo statusą ir socialines garantijas reglamentuojančių įstatymų, kiek šie santykiai nereglamentuoti Valstybės tarnybos įstatymu ir neprieštarauja šio įstatymo 5 straipsnio prasmei, būtų pažeistas lygiateisiškumo principas, įtvirtintas Konstitucijos 29 straipsnyje. pareiškimo atsistatydinti savo noru atšaukimas yra valstybės tarnautojo statuso dalis ir jis nėra reglamentuotas Valstybės tarnybos įstatymo. Todėl teismas rėmėsi, pritaikė ir išaiškino Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį bei Darbo kodekso 127 straipsnio 4 dalį. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašymą dėl atsistatydinimo iš valstybės tarnybos atsakovui įteikė ir atšaukė kaip nustatyta Darbo kodekso 127 straipsnio 4 dalyje. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas valią dėl atsistatydinimo iš tarnybos savo noru pakeitė per įstatymo numatytą terminą, todėl atsakovo, darbdavio, kurį šiuo atveju atstovauja valstybės institucija įsakymas dėl pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos yra neteisėtas.
Vadinasi, darbo valstybės tarnyboje santykius, jų pabaigą reglamentuoja ir yra taikomos darbo teisės normos, įtvirtintos Darbo kodekse. Valstybės tarnybos įstatymas ir su juo susiję poįstatyminiai teisės aktai daugiau nustato priėmimo į darbą tvarką, reikalavimus, apribojimus, dirbančiųjų valstybės tarnyboje teises ir pareigas, nes atsižvelgiant į valstybės funkcijų, įgyvendinamų per atitinkamas institucijas, įvairovę, valstybės tarnybos sistemos vieningumas nepaneigia galimybės tam tikrus valstybės tarnybos santykius reguliuoti diferencijuotai, o dalis valstybės tarnybos santykių lieka už Valstybės tarnybos įstatymo ribų ir tada reikia taikyti darbo įstatymus.Valstybės tarnybos santykių reguliavimo skirtingumai
Kaip jau minėta, konstituciniai valstybės tarnybos organizavimo principai reikalauja valstybės tarnybos sistemos vieningumo užtikrinimo, nepaneigiant galimybės tam tikrus valstybės tarnybos santykius reguliuoti diferencijuotai. Valstybės tarnybos santykių diferencijuotas teisinis reguliavimas grindžiamas valstybės (savivaldybių) institucijų bei jų vykdomų funkcijų ypatumais, šių institucijų vieta visų institucijų, per kurias vykdomos valstybės funkcijos, sistemoje, joms nustatytais įgaliojimais, atitinkamiems valstybės tarnautojams būtinomis profesinėmis savybėmis, kitais svarbiais veiksniais. Valstybės tarnybos sąvoka ir jos reguliuojami teisiniai santykiai apima ne vien dirbančius valstybės ar savivaldybės institucijose pagal Valstybės tarnybos įstatymą. Valstybės tarnautojais laikomi ir civilinių valstybės institucijų ,karinių bei sukarintų valstybės institucijų, diplomatinių, statutinių bei kitų valstybės įstaigų darbuotojai, priimti į darbą ar tarnybą pagal atitinkamus įstatymus ir tų įstaigų teisės aktus. Atskirų įstaigų, atliekamų funkcijų ypatumai sudaro teisines prielaidas teisės aktais nustatyti tokiose valstybės institucijose dirbančių asmenų teisinio statuso ypatumus. Valstybės tarnybos įstatymo, Diplomatinės tarnybos įstatymo, Vidaus tarnybos statuto, Tarnybos muitinėje statuto, Valstybės saugumo departamento statuto, Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto, Tarnybos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto bei Civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto Bendrosiose nuostatose identifikuojami teisiniai santykiai, reguliuojami šiuose teisės aktuose įtvirtintomis teisės normomis. Valstybės tarnybos įstatymo 1 straipsnyje nurodoma, jog šis įstatymas nustato pagrindinius valstybės tarnybos principus, valstybės tarnautojo statusą, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus. Remiantis 4 straipsniu nustatoma įstatymo taikymo sritis: Įstatymas be išlygų taikomas valstybės tarnautojams, išskyrus statutinius valstybės tarnautojus. Statutiniams valstybės tarnautojams šio Įstatymo 16 straipsnio 4 ir 5 dalys, 19 straipsnio 2 ir 3 dalys, 39 straipsnio 1 dalis, 43 straipsnio 5 dalies 9 punktas ir šio Įstatymo VI skyrius taikomi be išlygų. Kitos šio Įstatymo nuostatos statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai ar Diplomatinės tarnybos įstatymas. Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtiems valstybės institucijų ir įstaigų vadovams, kitiems Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtiems valstybės pareigūnams taikoma šio Įstatymo 33 straipsnio 3 dalis. Šiems valstybės pareigūnams, išskyrus tuos, kurių kasmetines atostogas reglamentuoja specialūs įstatymai, taip pat taikomas šio Įstatymo 36 straipsnis. Valstybės saugumo departamento generaliniam direktoriui, jo pavaduotojams, Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriui ir jo pavaduotojams bei policijos generaliniam komisarui taikomos šio Įstatymo VI skyriaus nuostatos. Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtiems valstybinių (nuolatinių) komisijų ir tarybų pirmininkams, jų pavaduotojams ir nariams, taip pat pagal specialius įstatymus įsteigtų komisijų, tarybų, fondų valdybų pirmininkams ir nariams, taikoma tik šio Įstatymo 33 straipsnio 3 dalis. Šiems valstybės pareigūnams, išskyrus tuos, kurie tik periodiškai dalyvauja šioje dalyje nurodytų komisijų, tarybų, fondų valdybų posėdžiuose, taip pat taikomas šio Įstatymo 36 straipsnis.Remiantis Diplomatinės tarnybos įstatymo 1 straipsniu, šis įstatymas nustato Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos formavimo ir funkcionavimo teisinius pagrindus, diplomatų ir jų šeimos narių teisinę padėtį ir socialines garantijas .Vidaus tarnybos statuto 1 straipsnyje nustatyta, jog šis Statutas nustato vidaus tarnybos principus, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų statusą, priėmimą ir atleidimą iš tarnybos, priėmimą ir mokymąsi vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, pareigūnų atsakomybę, paskatinimus, socialines ir kitas garantijas, profesinių sąjungų veiklos vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumus, taip pat kitų valstybės tarnautojų priėmimo į tarnybą vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumus . Statuto taikymas apibrėžiamas 5 straipsnyje: „ Vidaus reikalų įstaigų personalą sudaro pareigūnai, kiti valstybės tarnautojai bei darbuotojai. Pareigūnų tarnybos santykius reglamentuoja šis Statutas, vidaus reikalų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai. Kitų valstybės tarnautojų, tarnaujančių vidaus reikalų įstaigose, tarnybą reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas ir kiti teisės aktai. Šiems valstybės tarnautojams taip pat taikomos šio Statuto 7 straipsnio 3 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 2 dalies nuostatos. Darbuotojų darbą reglamentuoja darbo santykius reglamentuojantys teisės aktai“.
Tarnybos muitinėje statuto 1 straipsnyje nurodyta: „Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statutas nustato muitinės pareigūnų priėmimo į tarnybą Lietuvos Respublikos muitinėje ir atleidimo iš jos tvarką, muitinės pareigūnų perkėlimą į kitas pareigas, tarnybinės veiklos vertinimą, skatinimą, atsakomybę, socialines garantijas, kitus jų statuso ypatumus. Valstybės tarnybos įstatymas muitinės pareigūnams taikomas tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja šis Statutas . Be išlygų muitinės pareigūnams taikoma Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta darbo apmokėjimo tvarka. Darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai muitinės pareigūnams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Statutas ir Valstybės tarnybos įstatymas“.Valstybės saugumo departamento statutas, remiantis 1 straipsniu, „reglamentuoja pagrindinius tarnybos Valstybės saugumo departamente principus, Saugumo departamento organizacinę struktūrą ir valdymą, Saugumo departamento pareigūnų priėmimo į tarnybą bei atleidimo iš jos sąlygas ir tvarką, jų tarnybos eigą, saugumo pareigūnų skatinimą bei atsakomybę, socialines garantijas ir kitus jų statuso bei tarnybos ypatumus“. Statuto 2 straipsnyje nustatyta, jog „Saugumo pareigūnų statusą reglamentuoja Valstybės saugumo departamento įstatymas, šis Statutas ir kiti teisės aktai“ .Specialiųjų tyrimų tarnybos statutas nustato pagrindinius tarnybos Specialiųjų tyrimų tarnyboje principus, Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų statusą, skyrimo ir atleidimo iš tarnybos tvarką, jų tarnybos eigą, paskatinimus ir nuobaudas bei atsakomybę, prievartos panaudojimo sąlygas ir tvarką, socialines garantijas ir kitus jų statuso bei tarnybos ypatumus .Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 1 straipsnyje, apibrėžiančiame Statuto paskirtį, nurodoma, jog jis nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių veiklos teisinius pagrindus, uždavinius, finansavimą, materialinį-techninį aprūpinimą, veiklos kontrolę ir pareigūnų teisinę padėtį Civilinės krašto apsaugos tarnybos statutas reglamentuoja Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatyme numatytos civilinės krašto apsaugos tarnybos sąlygas ir tvarką, taip pat šią tarnybą atliekančių asmenų statusą ir tarnybos santykius (Statuto 1 straipsnis). Civilinė krašto apsaugos tarnyba yra valstybės tarnybos dalis, kurios ypatumus nustato šis Statutas ir Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas Vertinant paminėtų teisės aktų Bendrosiose nuostatose įtvirtintų teisės normų reikšmę taikant konkrečius valstybės tarnybos santykių teisinio reguliavimo mechanizmus praktikoje, pažymėtina, jog šie įstatymai yra sisteminiai teisės aktai. Svarbu, atkreipti dėmesį į tai, kad valstybės tarnyba, kaip institutas, apima daug didesnį skaičių asmenų, negu tas, kuriam taikomas Valstybės tarnybos įstatymas-daliai tarnautojų šio įstatymo normos taikomos tik iš dalies, o jų veiklą reglamentuoja specialūs įstatymai. Atkreiptinas dėmesys, kad visuose paminėtuose įstatymuose yra nuoroda į Valstybės tarnybos įstatymą, kurio normos yra taikomos, kai atitinkamo reglamentavimo nėra šiose išvardintuose specialiuose įstatymuose. Tačiau paties Valstybės Tarnybos įstatymo nuostatos nurodo, kad darbo santykiams valstybės tarnyboje yra taikomi ir darbo įstatymai, kurie įtvirtinti Darbo kodekse. Todėl galima teigti, kad nežiūrint į visus darbo ir valstybės tarnybos santykių skirtingumo ypatumus, valstybės tarnyba ir darbo teisės yra glaudžiai susijusios, nes darbo teisė ir darbo įstatymai taikomi visiems be išimties, kai to nėra įtvirtinta specialiuose įstatymuose.Išvados
1. Darbo teisės tikslas-tinkamai reguliuoti darbo santykius tarp dirbančiųjų. Darbas yra ne tik fizinis žmogaus darbas, kurio metu kažkas pagaminama ar sukuriama. Darbas- žmonių intelektualinė, vykdomoji, socialinė veikla, kuri gali būti tiek privataus pobūdžio, reguliuojama įprastų darbo įstatymų normomis ir apimanti atskirų asmenų ar jų grupių poreikių tenkinimą, tiek viešoji veikla, į kurią įeina valstybinio lygmens veikla, ir kuria siekiama įgyvendinti įstatymus bei kitus teisės aktus valstybės valdymo srityse.
2. Valstybės tarnybos institutas turi administracinės teisės normų, kurių paskirtis užtikrinti, kad ten dirbantys asmenys gintų viešąjį visuomenės interesą ir tenkintų piliečių poreikius įgyvendinat valstybės valdymą. Norint įgyvendinti šiuos tikslus, reikia specialaus valstybei dirbančių asmenų darbo santykių reguliavimo, kad valstybės institucijose dirbantys asmenys, tinkamai vykdytų savo pareigas ir tų santykių reglamentavimas negali apsiriboti vien darbo teisės normomis.3. Valstybės tarnybos institutas turi ne tik darbo, administracinės, bet ir konstitucinės teisės normų ir teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, įtvirtinta Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje, yra susijusi su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teise laisvai pasirinkti darbą. Konstitucinė valstybės tarnybos paskirtis, ypatingi uždaviniai, keliami valstybės tarnybai, lemia tai, kad piliečiui, stojančiam į valstybės tarnybą, yra keliami tam tikri specialieji reikalavimai, kurių nenumato bendrieji darbo įstatymai, o jie įtvirtinti specialiuose teisės aktuose.4. Darbo ir valstybės tarnybos santykiai yra panašūs, nes į Valstybės tarnybos įstatymą pastaruoju metu buvo įtrauktos naujos pataisos: įvesta darbdavio sąvoka, kuri apibrėžė ką galime laikyti darbdaviu, dirbant valstybės tarnyboje, t.y. taip pat papildytas įstatymas dar viena nuostata, kad valstybės tarnautojai gali sudaryti kolektyvines sutartis, taigi kai kurių valstybės tarnybos ir darbo kodekso normų aiškinimas-vienodas.5. Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnyje nustatoma, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai valstybės tarnautojam taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas, ir Darbo kodekso normos netaikomos tais atvejais, kai pats Kodeksas atiduoda pirmenybę kitų įstatymų ar norminių aktų nuostatomis.Praktinė užduotisSąlyga :Lenkijos firma, registruota ir veikianti Lenkijoje, plėsdama savo veiklą Baltijos šalyse, sudarė su Lietuvos piliečiu darbo sutartį prekybos agento funkcijoms atlikti. Sutartyje, remiantis Lietuvos – Lenkijos sutarties „Dėl tei¬si¬nės pa¬gal¬bos ir tei¬si¬nių san¬ty¬kių ci¬vi¬li¬nė¬se, šei¬mos, dar¬bo ir bau¬džia¬mo¬sio¬se by¬lo¬se“ 45 straipsniu, šalys susitarė, kad darbo santykiams bus taikoma Lenkijos darbo teisė. 1. Ar toks besąlygiškas pasirinkimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams?2. Kaip turėtų būti vertinamos minėtos tarptautinės sutarties nuostatos Lietuvos teisės šaltinių hierarchijos atžvilgiu?Analizė :1. DK 7 straipsnis nurodo, kad šalys gali pasirinkti taikytiną teisę. Šiuo atveju Lenkijos įmonė ir Lietuvos pilietis, dirbsiantis Lietuvoje, sutartyje nurodė, kad darbo santykiams reguliuoti pasirenkama Lenkijos darbo teisė. Tačiau, dėl to, kad šalys pasirinko taikytiną teisę, darbuotojo apsaugos srityje nenustoja galios imperatyvios teisės normos tos valstybės, kuriame darbo įstatymai būtų taikomi nepaisant šalių susitarimo dėl taikytinos teisės, vadinasi jei darbo sutarties sąlygos bus nepalankios darbuotojui ir dėl to tarp darbo subjektų iškils ginčas, šalių santykiams nagrinėti gali būti taikomi ir Lietuvos darbo įstatymai, nes DK 6 straipsnio 3 dalis nurodo, kad imperatyvios Lietuvos Respublikos darbo teisės normos taikomos nepaisant to, kad šalys yra pasirinkusios užsienio teisę. Besąlygiškas pasirinkimas taikyti Lenkijos teisę, prieštarauja ir DK 7 straipsnio 2 dalies 1 punktui, kuris pažymi, kad taikomos tos valstybės darbo teisė, kur darbas nuolatos dirbamas, o iš duotos sąlygos matyti, kad darbas bus dirbamas Lietuvoje.2. DK 8 straipsnis numato, kad tarptautinės sutartys turi viršenybę prieš Lietuvos teisės šaltinius ir jei yra numatytos kitokios taisyklės negu tos, kurias numato DK ir kiti Lietuvos darbo įstatymai-yra taikomos tarptautinių sutarčių taisyklės, tačiau reikia pažymėti, kad šiuo atveju tai yra dvišalė sutartis ir nėra aišku ar ji yra taikoma tiesiogiai, ar reikalingas jai taikyti specialus Lietuvos Respublikos norminis teisės aktas. Jei sutartis taikoma tiesiogiai, vadinasi ji yra aukštesnės galios teisės aktas, nei DK. Bet reikia atsižvelgti ir į tai, kad taikant tarptautinių sutarčių nuostatas, kurios nurodo kaip šiuo atveju duotoje sąlygoje, kad pagal dvišalę sutartį pasirenkama Lenkijos teisė, gali būti, kad darbuotojas, Lietuvos pilietis turės nepalankias sąlygas, o DK 11 straipsnio 2 dalis nurodo, kad visada taikoma darbuotojui palankesnė nuostata, todėl iškilus problemų dėl Lenkijos darbo teisės taikymo, darbuotojas galėtų remtis ir Lietuvos darbo įstatymais.
Literatūros sąrašas
Monografijos:
1. A. Andriuškevičius. Administracinė teisės principai ir normų ribos. Vilnius, 20042. V. Tiažkijus. Darbo teisė: teorija ir praktika. Vilnius, 2005
Teisės norminai aktai:
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija // V. Ž. 1992, Nr. 31-958;2. LR Darbo kodeksas // Vilnius, 2005;3. LR Valstybės tarnybos įstatymas // V. Ž. 1999, Nr. 66-2130, 2003, Nr. 101-4534.4. LR Viešų ir privačių interesų derinimo įstatymas // V. Ž., 2001, Nr.35-11655. LR Diplomatinės tarnybos įstatymas // V. Ž., 1999, Nr. 7-140.6. LR Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymas // V. Ž., 2003, Nr. 42-19277. LR Tarnybos muitinėje statutas // V. Ž., 2000, Nr. 94-29178. LR Valstybės saugumo departamento statutas // V. Ž., 1994, Nr.11-1639. LR Specialiųjų tyrimų tarnybos statutas // V. Ž., 2003, Nr. 38-165610. LR Tarnybos Kalėjimų departamente statutas // V. Ž., 2000. Nr.39-108811. LR Civilinės krašto apsaugos tarnybos statutas // V. Ž., 2003, Nr. 73-334812. LR Vyriausybės 2002m. gruodžio 17d. nutarimas Nr. 1987 „ Dėl Konkursinių pareigų valstybės ir savivaldybių įmonėse sąrašo nustatymo ir konkursų pareigoms, įtrauktoms į konkursinių pareigų sąrašą, organizavimo valstybės ir savivaldybių įmonėse taisyklių patvirtinimo“. // V. Ž., 2002, Nr. 120-5419
Teismų praktika:
1. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13d. nutarimas2. Lietuvos Aukščiausio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3К-3-1211, 2001 m. kovo 14d.3. Lietuvos Vyriausias Administracinis teismas, byla Nr. A-315, bylų kategorija 19.6, 2004m. kovo 19d. nutartis