valstybės kontrolė

ĮŽANGA

Ekonominė ir finansinė kontrolė yra objektyviai būtina kiekvienai valstybei. Ji egzistuoja tiek, kiek egzistuoja valstybė ir teisė.
Valstybės kontrolė pagal Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatymu nustatytą teisinį statusą yra Seimui atskaitinga aukščiausioji valstybinio audito institucija.

Pagrindinis Valstybės kontrolės konstitucinis uždavinys – prižiūrėti, ar teisėtai ir efektyviai valdomas ir naudojamas valstybės turtas ir kaip vykdomas valstybės biudžetas.

Valstybės kontrolė savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Valstybės kontrolės įstatymu ir kitais įstatymais, tarptautinėmis sutartimis, Valstybinio audito reikalavimais, Valstybės kontrolės pareigūnų tarnybinės etikos kodeksu ir kitais teisės akktais. Jos veikla grindžiama nepriklausomumo, teisėtumo, viešumo ir profesionalumo principais.
Valstybės kontrolės vadovas yra valstybės kontrolierius Jonas Liaučius.
Valstybės kontrolę sudaro departamentai, skyriai ir kitos tarnybos, būtinos valstybinio audito funkcijoms atlikti.
Valstybės kontrolė yra INTOSAI ir jos padalinio EUROSAI narė, dalyvauja Centrinės ir Rytų Europos bei Europos Sąjungos aukščiausiųjų audito institucijų vadovų ir darbo grupių susitikimuose, skirtuose valstybių, siekiančių narystės Europos Sąjungoje, aukščiausiųjų audito institucijų pertvarkai pagal ES reikalavimus. (J. Liaučius, www.vkontrole.lt)
Šiame darbe aptariama Valstybės kontrolės istorija, jos teisinė bazė, bei trrumpai apžvelgiami kai kurie 2003 m. atlikti auditai.

BENDROJI DALIS

ISTORIJA

Kontrolinių žinybų užuomazgos Europoje atsirado XIII a. pabaigoje – XIV a. pradžioje. Lietuva XIV – XV a. būdama patriarchaline monarchine valstybe neturėjo specializuotų ekonominės kontrolės organų. XVI – XVIII a. kaip kontrolės organas veikė Vyriausiasis Tribunolas. 19

942 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro privilegijoje nurodyta, kad kontrolės funkcijas vykdė Lietuvos didysis kunigaikštis, Kunigaikščio rūmų iždininkai bei paiždininkiai, juos kontroliuojanti Lietuvos Ponų Taryba, specialūs pareigūnai – instigatoriai.
Po trečiojo Lietuvos – Lenkijos valstybės padalijimo 1795 m. Lietuva (iki Nemuno) pateko į Rusijos Imperijos sudėtį ir nuo 1840 m. iki nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje galiojo Rusijos imperijos įstatymai, tarp jų ir reglamentuojantys valstybės kontrolės veiklą.
Lietuvai 1918m. vasario 16 d. atgavus nepriklausomybę, 1919 m. sausio 16 d. buvo įsteigta Lietuvos valstybės aukščiausioji kontrolės institucija (Valstybės kontrolė). Jos vadovu buvo paskirtas Kostas Daugirdas. Tų pačių metų vasario 20 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos aukščiausios kontrolės institucijos veiklą reglamentuojantis “Įstatymas Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei tvarkyti”, kuris valstybės kontrolę apibrėžė kaip “atskirą valstybės valdymo dalį” ir nustatė kontrolės objektus, kontrolės teises bei atsakomybę. Taip pat miinėtų metų balandžio 4 d. “Lietuvos Valstybės laikinosios Konstitucijos Pamatiniuose dėsniuose” buvo apibrėžta Valstybės kontrolės vieta valstybėje. 1926 m. kovo 16 d. buvo priimtas antrasis Lietuvos Respublikos aukščiausios kontrolės institucijos veiklą reglamentuojantis “Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatymas”.
Tarpukario nepriklausomos Lietuvos valstybės kontrolė užėmė deramą vietą valstybėje ir jai suteiktomis funkcijomis, teisėmis ir pareigomis atitiko to meto išsivysčiusių valstybių atitinkamoms institucijoms keliamus reikalavimus.
1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai ir vėliau ją inkorporavus į savo sudėtį, Lietuvoje 1944 – 1990 m. funkcionavo sovietinei sistemai būdingi kontrolės organai. Jų veikla buvo gr
riežtai centralizuota, dominavo partinė kontrolė.
Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai 1990 m. kovo 11 d. priėmus istorinės reikšmės dokumentą “Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo” prasidėjo naujas Lietuvos valstybingumo raidos etapas. Tą pačią dieną priimtas Lietuvos Respublikos laikinasis pagrindinis įstatymas padėjo pamatus atkurtos Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei. 1990m. balandžio 5 d. įstatymu “Dėl Aukščiausiajai Tarybai atskaitingų valstybės organų įsteigimo” Lietuvos Respublikos aukščiausioji kontrolės institucija – Valstybės kontrolės departamentas, buvo atkurta. Valstybės kontrolės departamentas buvo pavaldus ir atskaitingas savo steigėjui – Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai. Tų pačių metų gegužės 31 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos aukščiausios kontrolės institucijos veiklą reglamentuojantis “Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės departamento” įstatymas, kuriuo Valstybės kontrolei pavesta prižiūrėti, ar teisėtai valdomas ir naudojamas valstybės turtas ir kaip vykdomas valstybės biudžetas, o birželio 21 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas paskyrė devintąjį, o atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę – pirmąjį valstybės kontrolierių Kazimierą Uoką.
1990 m. gruodžio 28 d. priimtas Valstybės kontrolės departamento statutas detaliai reglamentavo departamento struktūrą bei veiklą. Vėliau šio teisės akto, kaip dubliuojančio pagrindinį Valstybės kontrolės veiklą reglamentuojantį įstatymą, atsisakyta.
1992 m. spalyje Valstybės kontrolės departamentas buvo priimtas pilnateisiu Tarptautinės aukščiausiųjų audito institucijų organizacijos INTOSAI nariu. Tų pačių metų spalio 25 d. Lietuvos Respublikos piliečių referendume buvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios XII skirsnyje yra apibrėžtas Valstybės kontrolės statusas. 1993 m. birželio 14 d. Valstybės kontrolės departamentas buvo pr
riimtas pilnateisiu Tarptautinės Europos šalių aukščiausiųjų audito institucijų organizacijos EUROSAI nariu, o 1995 m. gegužės 30 d. buvo priimtas ketvirtasis Lietuvos Respublikos aukščiausios kontrolės institucijos veiklą reglamentuojantis “Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės” įstatymas, kuriame buvo nustatyta, jog Valstybės kontrolė yra Lietuvos Respublikos Seimui atskaitinga aukščiausioji ekonominės finansinės kontrolės institucija.. 1996 m. liepos 12 d. buvo patvirtintas pirmasis Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės pareigūnų profesinės etikos kodeksas. 1995 m. priėmus valstybės kontrolės įstatymą, o 1998 m. jo pataisas, buvo tęsiamas Valstybės kontrolės organizacinės struktūros tobulinimas, buvo pereinama prie naujų būdų, pagrįstų geriausiąja tarptautine praktika.
1999 m. rugsėjo 23 d. Seimo nutarimu Lietuvos Respublikos kontrolieriumi 5 metų laikotarpiui buvo paskirtas Jonas Liaučius.
2001 m. liepos 12 d. Seimas pasiūlė Biudžeto ir finansų komitetui įsteigti Valstybinio audito ataskaitų pakomitetį, o rugpjūčio 21 d. buvo patvirtintas Valstybės kontrolės strateginis veiklos planas 2001 – 2006 metų laikotarpiui. Tų pačių metų gruodžio 13 d. Seimas priėmė naujos redakcijos Valstybės kontrolės įstatymą, kuris įsigaliojo 2002 m. kovo 1 d., kuriame buvo nustatyta, kad Valstybės kontrolė yra Seimui atskaitinga aukščiausioji valstybinio audito institucija. T.y. Valstybės kontrolė atsisakė revizoriaus ir baudėjo vaidmens ir tapo patarėju ir vertintoju. “Valstybės kontrolė buvo išbraukta iš kvotos subjektų sąrašo ir nebevykdo revizijos, kvotos ir baudžiamojo persekiojimo funkcijų, neskiria audituojamiems subjektams baudų.” (J. Liaučius, www.vkontrolė.lt). Dabar valstybės kontrolė atlieka ne tik finansinį auditą, bet ir
r veiklos auditą – vertina audituojamos institucijos viešąjį ir vidaus administravimą ekonomiškumo, efektyvumo ir rezultatyvumo požiūriu.
2002 m. gegužės 30 d. Maskvoje vykusiame V EUROSAI kongrese Lietuvos Respublikos valstybės kontrolierius Jonas Liaučius išrinktas EUROSAI Vykdomosios tarybos nariu, o 2002 m. liepos 12 d. Valstybės kontrolė ir Didžiosios Britanijos nacionalinė audito įstaiga oficialiai pradėjo vykdyti PHARE fondo remiamą porinio bendradarbiavimo projektą, kurio tikslas – padėti Valstybės kontrolei įsisavinti Europos Sąjungos šalių aukščiausiųjų audito institucijų patirtį.

TEISINĖ BAZĖ

Pagrindiniai principai, kuriais remiasi ES šalys išorės kontrolės srityje dėl viešųjų finansų kontrolės pagrindinių direktyvų, suformuluoti INTOSAI Limos deklaracijoje (1997 m.). Prie šios deklaracijos prisijungė visų ES šalių aukščiausiosios audito institucijos (AAI) ir savo nacionalinėje teisėje bei praktikoje įtvirtino pagrindinius deklaracijoje suformuluotus principus, kurių svarbiausias – audito institucijų ir auditorių nepriklausomumas nuo audituojamųjų ir įtakos iš šalies. AAI veiklos juridinis pagrindas ir jos nepriklausomumas pasiekiamas sukuriant organizaciją, nepriklausomą nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios ir turinčią savo įgaliojimus, teises ir pareigas bei konkrečias audito apimtis, įteisintas Konstitucijos ir išsamiai reglamentuotas atitinkamų įstatymų.
Pagrindinės Valstybės kontrolės funkcijos nustatytos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, o įgaliojimai apibrėžti Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatyme. Valstybės kontrolė, kaip aukščiausioji audito institucija prižiūri, ar teisėtai ir efektyviai valdomas ir naudojamas valstybės turtas, kaip vykdomas valstybės biudžetas, kaip valstybės įstaigos laikosi finansinės drausmės. Įstatyme taip pat reglamentuota institucijos paskirtis, veiklos teisiniai pagrindai, nustatytos funkcijos, struktūra, kontrolės vykdymo tvarka, finansavimas, darbuotojų socialinės garantijos bei veiklos kontrolės būdai.
Institucinį nepriklausomumą iš dalies užtikrina įstatymu valstybės kontrolieriaus kompetencijai suteikti įgaliojimai:
1) vadovauti Valstybės kontrolei, Valstybės kontrolės tarybai ir organizuoti institucijos darbą;
2) atstovauti Valstybės kontrolei valstybės ir visuomeninėse institucijose, taip pat tarptautinėse organizacijose;
3) tvirtinti Valstybės kontrolės struktūrą, nustatyti ir paskirstyti valstybės kontrolieriaus pavaduotojų funkcijas, pareigybių sąrašą ir darbuotojų skatinimo tvarką, vidaus darbo tvarkos taisykles, struktūrinių padalinių ir pareigūnų bei kitų darbuotojų pareiginius nuostatus;
4) nustatyta tvarka skirti ir atleisti iš darbo Valstybės kontrolės pareigūnus bei kitus darbuotojus;
5) dalyvauti Seimo posėdžiuose, diskusijose išdėstyti savo nuomonę, kai svarstomi su Valstybės kontrolės veikla susiję klausimai, taip pat dalyvauti Vyriausybės posėdžiuose patariamojo balso teise, o prireikus – pareikšti atskirąją nuomonę;
6) kontroliuoti Valstybės kontrolės pareigūnų sprendimų teisėtumą, nagrinėti skundus dėl Valstybės kontrolės pareigūnų veiksmų ir sprendimų.

2003 m. VALSTYBĖS KONTROLĖS VEIKLOS APŽVALGA

2003 m. sausio 3d. Valstybės kontrolė atliko veiklos auditą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje (LNF) ir įvertino jos muzikos kolektyvų koncertinių kelionių užsienio šalyse bei meno festivalių organizavimą. Per pastaruosius ketverius metus valstybės biudžeto asignavimai LNF kasmet siekdavo nuo 10 iki 11 mln. Lt, kurie sudarydavo maždaug tris ketvirtadalius LNF pajamų. LNF pajamos už koncertinę ir su ja susijusią veiklą sudarydavo maždaug vieną ketvirtadalį LNF pajamų. Tyrimo metu auditoriai pripažino, kad LNF teisinis statusas nėra pakankamai reglamentuotas, nors dar 1998 m. Vyriausybė įpareigojo Kultūros ministeriją iki 1999 m. sausio 1 d. parengti atitinkamas teisės aktų pataisas. Dar 1993 m. Valstybės kontrolės departamentas nustatė finansinės veiklos pažeidimus LNF organizuojant užsienio koncertines keliones ir tvarkant gaunamų pajamų apskaitą. Tada Kultūros ir švietimo ministerija Vyriausybei teigė, kad rengiama teatrų ir koncertinių organizacijų užsienyje gastrolių tvarka. Auditoriai nustatė, kad LNF Kultūros ministerijai pateikiami duomenys apie užsienio koncertinių kelionių skaičių, jų metu patirtas išlaidas ir gautas pajamas yra neteisingi. Taip pat auditoriai atliko LNF koncertinės veiklos pajamų ir išlaidų analizę. Nustatyta, kad “Vilniaus festivalių” 1999-2001 metais išlaidos vidutiniškai apie 40 kartų buvo didesnės už LNF Lietuvoje surengtų koncertų išlaidas. Pasirinktinai patikrinus LNF sudarytas sutartis su “Vilniaus festivalio” atlikėjais ir rengėjais, sutarčių vykdymą ir apmokėjimą, nustatyta pažeidimų.

2001 m. LNF sudarė jungtinės veiklos sutartį su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru (LNOBT) dėl G.Verdžio operos “Kaukių balius” pastatymo Trakų pilies kieme. Tačiau LNOBT choras ir orkestras operos premjeroje dalyvavo kaip nepriklausomi atlikėjai ir jiems už tai buvo priskaičiuotas autorinis atlyginimas.
Buvęs LNF generalinis direktorius Gintautas Kėvišas pagal autorines sutartis LNF administracijos darbuotojams Egidijui Mikšiui ir Rūtai Prusevičienei skyrė atitinkamai 5500 ir 6500 Lt autorinius honorarus už darbus, kuriuos šie privalėjo atlikti pagal savo pareigas. Tapę LNF vadovais už analogiškus darbus pastarieji autorinius honorarus skyrė G.Kėvišui: 2001 m. – 3001 Lt, 2002 m. – 6003 Lt.
Visa tai, Valstybės kontrolės nuomone, kelia abejonių dėl buvusių ir esamų LNF vadovų kompetencijos administruojant valstybės biudžeto asignavimus bei organizuojant LNF koncertinę veiklą.
2003 m. vasario 4 d. Valstybės kontrolė, įvertinusi kaip 2001 metais Kauno mieste buvo naudojama valstybinė žemė, nustatė, kad valstybinės žemės apskaita nėra patikima. Auditoriai, analizuodami jų atrinktas sutartis, 7-iose valstybinės žemės nuomos ir 2-ose valstybinės žemės pardavimo sutartyse nustatė pažeidimus. Auditoriai konstatavo, kad dažniausiai valstybinė žemė buvo nuomojama 99 metams, remiantis ta aplinkybe, jog nuomininkas joje eksploatuoja statinius. Valstybės kontrolierius Jonas Liaučius savo sprendime konstatavo, kad Kauno apskrities viršininko administracija nekontroliavo žemės naudojimo ir neužtikrino valdymo. Ministrui Pirmininkui Algirdui Brazauskui pasiūlyta skirti tarnybinę nuobaudą apskrities viršininkui Valentinui Kalinauskui už padarytus pažeidimus. Auditoriai atkreipė dėmesį, kad 2002 m. spalio mėnesį Vyriausybė priėmė nutarimą , kuriuo patvirtino naudojamų žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai tvarkos pataisas. Jose tiksliau apibrėžti kriterijai, kuriais reikia vadovautis formuojant žemės sklypų ribas ir plotą bei nuomos laikotarpį.
2003 m. kovo 21 d. oficialų vizitą Lietuvoje pradėjo Ukrainos sąskaitų rūmų delegacija, kuriai vadovavo šių rūmų pirmininkas Valentinas Simonenko. Delegacijos narius priėmė Seimo pirmininko pavaduotojas Česlovas Juršėnas, jie susitiko su Seimo Biudžeto ir finansų komiteto bei Tarpparlamentinių ryšių su Ukraina grupės nariais. Susitikime su Valstybės kontrolieriumi Jonu Liaučiumi bei kitais Valstybės kontrolės pareigūnais buvo dalinamasi finansinio ir veiklos audito patirtimi, aptartas tolimesnis dviejų šalių valstybinių auditorių bendradarbiavimas.
2003 m. balandžio 10 d. Valstybės kontrolė Klaipėdos, Panevėžio miestuose ir Klaipėdos, Panevėžio, Trakų rajonuose įvertino apskričių viršininkų administracijų 2001 metais vykdytą Žemės fondo valstybinę apskaitą bei žemės naudojimo valstybinę kontrolę. Vertinant valstybinę žemės apskaitą be kita ko nustatyta, kad Klaipėdos ir Trakų rajonų savivaldybių administracijos Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro įmonei pateikė nepilnus ir netikslius duomenis. Epizodiškai atliekama žemės naudojimo kontrolė visose tikrintose apskrityse skatino žemėtvarkininkų neatidumą ir neveiklumą. Klaipėdos apskrityje parduodant kelis žemės sklypus vienam asmeniui, nebuvo laikomasi teisės aktų nuostatos, kad žemės kainos nuolaida taikoma tik vieno žemės sklypo pardavimui. Daugiau nei 90 procentų valstybinės žemės sklypų nuomos terminai viršija 90 metų terminą, neįvertinus tuose sklypuose esančių statinių susidėvėjimo būklės, eksploatavimo terminų ir veiklos pobūdžio. Prie Baltijos jūros, Kuršių marių, ežerų pakrančių zonose žemės vertė pagal galiojančius teisės aktus nustatoma, neatsižvelgiant į žemės sklypų patrauklumą poilsiui ir komercijai. Auditų ataskaitose užfiksuoti teisės aktų pažeidimai akivaizdžiai liudija, kad daugelio ginčų dėl žemės nagrinėjimo teismuose buvo galima išvengti, jei apskričių žemėtvarkos specialistai būtų nepriekaištingai atlikę savo pareigas. Įvertinusi, kad valstybinė ir valstybės valdoma žemė užima beveik du trečdalius viso Lietuvos ploto, Valstybės kontrolė rekomendavo Vyriausybei tobulinti žemės vertės skaičiavimą pajūrio ir pamario zonose, prie ežerų bei arti miestų esančiose teritorijose. Apskričių viršininkams rekomenduota paskirti Žemės tvarkymo departamentų direktorius asmeniškai atsakingais už žemės naudojimo valstybinę kontrolę. Jie turėtų inventorizuoti valstybinę ir valstybės valdomą žemę, suskirstant inventorizuojamus plotus atskirais sklypais, ir šiuos sklypus įregistruoti Nekilnojamojo turto kadastro duomenų registre.
2003 m. gegužės 19 d. Valstybės kontrolė atliko finansinį auditą Muitinės departamente, kurio metu patikrino, ar 2002 metų finansinės ataskaitos parodo tikrą bei teisingą būklę ir ar jos sudarytos pagal teisės aktų reikalavimus. Muitinės departamentas ir jam pavaldžios įstaigos 2002 metais šešioms programoms vykdyti iš valstybės biudžeto gavo daugiau nei 115 mln. Lt asignavimų, panaudojo 4,6 mln. Lt Privatizavimo fondo lėšų rentgeno technikai ir kitoms techninėms priemonėms įsigyti bei 3,9 mln. Lt paskolinių lėšų muitinės informacinei sistemai kurti. Auditoriai nustatė, kad Muitinės departamentas, įsigydamas kompiuterinę įrangą iš bendrovės „Comliet“ už beveik 2 mln. Lt, davė nurodymą pavaldžioms muitinės įstaigoms jų apskaitos registruose fiksuoti skolinius įsipareigojimus bendrovei „Comliet“. Vykdydamos tokį neteisėtą nurodymą, muitinės įstaigos pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymą ir LR Vyriausybės nutarimu patvirtintą Biudžetinių įstaigų apskaitos tvarką ir parengė neatitinkančias tikrovės finansines ataskaitas. Todėl auditoriai, patikrinę Muitinės departamentui pavaldžias įstaigas, apie dviejų iš jų – Vilniaus teritorinės muitinės ir Muitinės informacinių sistemų centro finansines ataskaitas pateikė sąlyginę nuomonę. Pasak Finansinio audito 1-ojo departamento direktorės Laimos Šipkauskienės, tai neturėjo įtakos Muitinės departamento suvestinei finansinei atskaitomybei, tačiau šie pažeidimai neleidžia apie ją pareikšti teigiamą nuomonę. Todėl galutinė auditorių nuomonė apie Muitinės departamento finansines ataskaitas yra sąlyginė.
Auditoriai atkreipė dėmesį, kad Vilniaus teritorinė muitinė, statydama Šalčininkų kelio postą, į statinio skaičiuojamąją kainą įtraukė išlaidas tiesiogiai su statybų investicijomis nesusijusiam ilgalaikiam turtui įsigyti už 1,7 mln. Lt. Iš statybai skirtų lėšų per 1999-2002 metus Vilniaus teritorinė muitinė įsigijo transporto priemonę, baldus bei kitokią įrangą ir išleido daugiau nei 580 tūkst. Lt. Auditoriai tai įvertino kaip netaupų ir neracionalų statybai skirtų lėšų panaudojimą bei pasiūlė atlikti statybos darbų auditą ir sustiprinti vidaus kontrolę. Pateiktose rekomendacijose Valstybės kontrolė taip pat rekomendavo Muitinės departamentui ir Finansų ministerijai bei jos valdymo sričiai priskirtoms biudžetinėms įstaigoms ieškoti galimybių parengti ir naudoti unifikuotas kompiuterines apskaitos sistemas, kurios būtų suderintos su veikiančia Valstybės biudžeto, apskaitos ir mokėjimų sistema.
2003 m. birželio 4 d. “Finansų ministerija pasiūlė Valstybės kontrolei pavesti atlikti Europos Sąjungos finansinės paramos auditus. Europos komisijos reglamentuose ir kituose teisės aktuose nurodoma, kad ES lėšų auditas turi atitikti tarptautiniu mastu pripažintus standartus. Europos komisijos išleistame vadove dėl struktūrinių fondų valdymo ir kontrolės aukščiausioji valstybės audito institucija (Lietuvoje – Valstybės kontrolė) įvardijama kaip viena iš pagrindinių kontrolės sistemos dalių. Atsižvelgdama į Lietuvos Valstybės kontrolės kompetenciją, Finansų ministerija siūlė jai pavesti atlikti Lietuvos gaunamos ES finansinės paramos auditus. Pagal minėtus projektus Valstybės kontrolė turės Finansų ministerijai ir atitinkamoms institucijoms teikti įvairių ES programų – ISPA, SAPARD, Sanglaudos fondo, Struktūrinių fondų ir kitų – Lietuvoje finansuojamų projektų auditų ataskaitas ir išvadas. Valstybės kontrolė bus įpareigota ne vėliau kaip prieš pateikiant Europos Komisijai paraišką dėl gaunamos paramos paskutinio apmokėjimo atlikti ES finansinės paramos auditus.” (IPA agentūra, www.jonava.net)
2003 m. birželio 6 d. Valstybės kontrolė atliko finansinius auditus Žemės ūkio ministerijoje ir dviejose jai pavaldžiose įstaigose, kurių metu patikrino, ar 2002 metų finansinės ataskaitos parodo tikrą bei teisingą būklę ir ar jos sudarytos pagal teisės aktų reikalavimus. Žemės ūkio ministerija 2002 metais devynioms programoms vykdyti iš valstybės biudžeto gavo daugiau nei 439 mln. Lt. asignavimų. Valstybės kontrolė, remdamasi valstybinio audito rezultatais, Žemės ūkio ministerijos finansines ataskaitas pripažino teisingomis ir pareiškė apie jas teigiamą nuomonę. Tačiau Valstybės kontrolė atkreipė ministerijos vadovų dėmesį į pažeidimus, kurių ateityje būtina išvengti: praėjusių metų balandžio mėnesį ministerija perdavė Valstybės turto fondui akcinės bendrovės “Rietavo veterinarinė sanitarija” akcijas, kurios tų pačių metų rugsėjo mėnesį buvo privatizuotos; ministerijos valstybės sekretorius A.Tamošiūnas analogišką sutartį sudarė ir su valstybės įmone “Gyvulių produktyvumo kontrolė”, pagal kurią materialinės bazės stiprinimui buvo skirta 130 tūkst. Lt.; auditoriai nustatė, kad ministerija, neturėdama teisėto pagrindo, Lietuvos valstybiniam žuvivaisos ir žuvininkystės centrui už 2001-jų metų antrąjį pusmetį išmokėjo beveik 24 tūkst. Lt kompensaciją už dyzeliną; valstybinė kiaulių veislininkystės stotis už 115 tūkst. Lt., kurie turėjo būti naudojami gyvulių produktyvumo kontrolei, neteisėtai įsigijo automobilių, kompiuterių, mobiliųjų telefonų bei telefono stotelę; ministerija perdavė Nacionalinei mokėjimų agentūrai 121 mln. Lt išmokėjimą tiesioginių išmokų gavėjams ir investicinių programų vykdytojams, tačiau nenustatė atsiskaitymo formos, turinio ir pateikimo terminų, todėl ministerija neturėjo galimybės efektyviai kontroliuoti lėšų panaudojimą.
2003 m. liepos 3 d. Valstybės kontrolė atliko finansinį auditą Finansų ministerijoje. Finansų ministerijai penkioms programoms vykdyti įstatymu buvo patvirtinta 3,177 mlrd. Lt. Ministerijos Biudžeto išlaidų sąmatos įvykdymo apyskaitoje nurodyta 72,6 mln. Lt daugiau asignavimų, nes ji turėjo 96 mln. Lt praėjusių metų likutį iš Specialiosios valstybės paramos gyvenamiesiems namams, butams įsįgyti finansavimo programos, o dalis asignavimų apyskaitoje nenurodyti, nes jie buvo įtraukti į kitų asignavimų valdytojų finansinę atskaitomybę. Gautus valstybės biudžeto asignavimus ministerija panaudojo pagal sąmatas ir programose numatytiems tikslams įgyvendinti. Valstybės kontrolės nuomone, reikia išspręsti įsisenėjusią apskaitos problemą – įdiegti unifikuotas biudžetinių įstaigų kompiuterizuotos apskaitos sistemas, kurios būtų suderintos su veikiančia Valstybės biudžeto, apskaitos ir mokėjimų sistema.
2003 m. rugpjūčio 25 d. Valstybės kontrolė atliko auditą, kurio metu įvertino, kaip Klaipėdos miesto savivaldybės administracija įgyvendino Politinių kalinių ir tremtinių šeimų sugrįžimo į Lietuvą programą. Šia programa siekiama paremti grįžtančius į Lietuvą politinius kalinius ir tremtinius, suteikiant jiems gyvenamąjį plotą. Klaipėdos miesto savivaldybei 2000–2002 metais programai įgyvendinti buvo skirta 1,5 mln. Lt. Klaipėdos miesto savivaldybė 1999-2002 metais grįžtantiems politiniams kaliniams ir tremtiniams bei jų šeimų nariams nuomos pagrindais suteikė 48 butus. Bet Klaipėdos miesto savivaldybė 2002 metais, prieš priimdama sprendimą nuomoti grįžtančio asmens šeimai gyvenamąsias patalpas, ne visada tikrindavo, ar grįžtantiems asmenims ir jų šeimų nariams nepriklauso gyvenamasis plotas nuosavybės teise, ir ne visada tikslino grįžtančio asmens šeimos sudėtį. Auditoriai atkreipė dėmesį, kad pagal teisės aktais nustatytą tvarką savivaldybės, neatsižvelgdamos į pretendentų poreikius, gali pirkti įvairaus dydžio butus. Auditoriai rekomendavo Vyriausybei nustatyti, kad savivaldybės gyvenamąsias patalpas pirktų laikydamosi realių poreikių, o Klaipėdos miesto savivaldybei pasiūlyta paskirti darbuotoją, kuris būtų atsakingas už šios programos vykdymą, ir nustatyti jo funkcijas. Valstybės kontrolieriaus Jono Liaučiaus nuomone, Vyriausybė turi spręsti audito metu iškeltas bendro pobūdžio problemas, nes jos aktualios ir kitoms savivaldybėms. Be to, jų svarba kasmet didėja, nes pretendentų į šią paramą skaičius nuolat auga. 1992-2001 metais grįžtančių asmenų būsto problemoms spręsti iš valstybės biudžeto, Privatizavimo fondo bei Europos Tarybos vystymo banko suteiktos paskolos buvo skirta ir panaudota 60,2 mln. Lt. Už šias lėšas būstu buvo aprūpintos 1 426 grįžtančių asmenų šeimos.
2003 m. rugsėjo 2 d. laikraštyje “Lietuvos žinios” atspausdintame straipsnyje “Valstybės kontrolės auditorė siūlo “be diagnozės diplomatų neoperuoti” buvo akcentuojama, kad Valstybės kontrolės auditorė Marijana Matilda Bajarskienė, gindama savo žentą – iš diplomatinės tarnybos atleistą Ričardą Ramošką, naudojasi Valstybės kontrolės pareigūnės vardu. Ištyrus šį atvejį nenustatyta, kad institucijos darbuotoja piktnaudžiauja savo tarnybine padėtimi. Valstybinė auditorė M. M. Bajarskienė paaiškino, kad “Lietuvos žinių” straipsnio autorei Daivai Norkienei ji davė interviu kaip privatus asmuo, o ne kaip Valstybės kontrolės auditorė.
2003 m. spalio 7 d. Valstybės kontrolierius Jonas Liaučius pristatė Seimui išvadas apie 2002 m. valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitą ir valstybės skolos ataskaitą bei Valstybės kontrolės praėjusių metų veiklos ataskaitą. Valstybės kontrolės nuomone, 2002 m. valstybės biudžeto įvykdymo apyskaita bei 2002 m. valstybės skolos ataskaita visais reikšmingais atvejais parengtos pagal teisės aktų reikalavimus. Tačiau J. Liaučius atkreipė dėmesį į tai, kad valstybės skola, kaip ją apibrėžia Valstybės skolos įstatymas, turėtų būti nurodyta 125 mln. Lt mažesnė. 2002 metų valstybės biudžetas sudarė virš 10 milijardų litų.

Praėjusiais finansiniais metais Valstybės kontrolė ypač didelį dėmesį skyrė biudžetinių įstaigų vidaus kontrolės vertinimui. Vertindami iš valstybės biudžeto finansuojamas programas, auditoriai nurodė, jog tolesnei programinio biudžeto įgyvendinimo pažangai pagrindus jau padėjo atitinkami Biudžeto sandaros įstatymo pakeitimai ir Vyriausybės patvirtinta Strateginio planavimo metodika.
Rengdama Išvadą dėl 2002 metų valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitos, Valstybės kontrolė atliko 201 įstaigos finansinius auditus. Informuodamas apie praėjusių metų veiklą J. Liaučius atkreipė dėmesį, kad 2002 metais įsigaliojęs Valstybės kontrolės įstatymas pakeitė šios institucijos statusą – atsisakę revizoriaus ir baudėjo vaidmens, auditoriai pagal klasikinį audito supratimą tapo vertintojais ir patarėjais. Pradėjus taikyti Vakarų šalyse priimtus audito standartus bei geriausią praktiką, Valstybės kontrolė siekia gerinti valstybinio sektoriaus skaidrumą ir atskaitingumą, racionalų finansų valdymą ir patikimą kontrolę. Įgyvendinant naująjį įstatymą buvo pertvarkyta Valstybės kontrolės struktūra, parengti vidaus teisės aktai bei svarbiausi metodiniai dokumentai.

IŠVADOS

Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolė yra aukščiausia valstybės audito institucija, kuri atskaitinga Lietuvos Respublikos Seimui. Valstybės kontrolei patikėta užduotis vykdyti vadovavimo tesėtumo, valstybės turto panaudojimo priežiūrą. Valstybės kontrolierius, kuris vadovauja Valstybės kontrolei, atsiskaito Seimui apie seimo nurodymu atliktų patikrinimų rezultatus. Valstybės kontrolės pareigūnai yra tiesioginiai valstybės kontrolės darbuotojai.
Valstybės kontrolės vizija yra prižiūrėti, kad valstybės turtiniai ir piniginiai ištekliai būtų naudojami tesėtai ir efektyviai, o visuomenė gautų iš to didžiausią naudą.
Valstybės kontrolės misija yra skatinti ir įtvirtinti teigiamas tendencijas valstybės valdymo sistemoje bei kuo anksčiau atskleisti nukrypimus nuo priimtų standartų ir pažeidimus valstybės finansų valdymo tesėtumo, ekonomiškumo, rezultatyvumo ir efektyvumo srityse; siūlyti, kaip tobulinti viešųjų paslaugų sektorių, kad būtų sukurtos palankesnės sąlygos ir didesnės galimybės visuomenei naudotis paslaugomis, finansuojamomis iš valstybės piniginių išteklių; teikti Seimui, visuomenei ir prireikus Europos Sąjungos institucijoms informaciją apie valstybės turtinių ir piniginių išteklių valdymą bei valstybės biudžeto vykdymą.
Valstybės kontrolės vertybės – tai esminiai veiklos principai, kurie įgyvendinami vykdant institucijos misiją. Valstybės kontrolės veiklos efektyvumą atliekant auditus bei palaikant ryšius su išore užtikrina šių principų taikymas:
• sąžiningumas – pavestas užduotis atlikti vadovaujantis visuomenės interesais, nusistovėjusiomis dorovės normomis, teisingumo ir humanizmo principais;
• nepriklausomumas – Valstybės kontrolė savo veikloje turi būti nepriklausoma nuo įstatymų leidžiamosios ir įstatymų vykdomosios valdžios bei audito subjektų, taip pat turi būti teismo ginama nuo bet kokio kišimosi, pažeidžiančio institucijos nepriklausomumą bei teises;
• nešališkumas – veiklos rezultatai grindžiami visapusišku aplinkybių išnagrinėjimu ir politinių interesų nepaisymu;
• profesionalumas – savo veikloje taikyti tarptautinius audito standartus bei geriausią audito praktiką;
• bendradarbiavimas – personalo veikla grindžiama bendrų tikslų siekimu, nuolatinių ryšių palaikymu su kitomis institucijomis bei tarptautinėmis organizacijomis;
• viešumas – veiklos rezultatai viešai skelbiami ir yra skirti visuomenės interesams.
Valstybės kontrolė savo veikloje vadovaujasi Strateginiu plėtros planu, numatančiu pagrindinius institucijos veiklos tikslus iki 2006 metų, įvairiapuses priemones šiems tikslams įgyvendinti. Pagrindinis Strateginio plėtros plano siekis – plėtoti valstybės kontrolės auditinę veiklą taip, kad jis atitiktų Europos Sąjungos valstybių aukščiausioms audito institucijoms keliamus reikalavimus. Svarbiausi dalykai:
• aiškus misijos ir tikslų suvokimas;
• spartus klaidų taisymas;
• sklandaus personalo bendradarbiavimo skatinimas;
• darbo kokybės standartų laikimasis.

LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija, Vilnius 1993.
2. Lietuvos Respublikos Biudžeto sandaros įstatymas, (Žin., 1990, Nr. 24 – 596; Žin., 2000, Nr. 61-1826).
3. Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolės įstatymas, (Žin., 1995, Nr. 51 – 1243; Žin., 2001, Nr. 112-4070).
4. www.vkontrole.lt
5. www.jonava.net/show.php?str=237 – 6k

Leave a Comment