vokietijos suvienijimas

Įžanga

Susiskaldymas į daug valstybių buvo Vokietijos silpnėjimo šaltinis.

Kapitalizmo vystymasis Vokietijos valstybėje , prekės gamybos augimas ir ekonominių, politinių bei kultūrinių ryšių tarp atskirų valstybių vystymasis kėlė klausima sukurt suvienytą Vokietyją.

Iki tokio susivienijimo vokiečiai turėjo bendrą kalba ir bandrą kultūrą. Jau pradėjo formuotis bendra kapitalistinė ekonomika. Vokietijoje vystėsi judėjimas uz nacionalinį suvienijimą.

Vokietijos suvienijimas

“Suskilus Frankų imerijai, rytų germanų –vokiečių – valdovai perėmė tradicijas: jie titulavosi kaizeriais (nuo Gajaus Julijaus Cezario pavardės), o pati valstybė buvo vadinama Šventąja Romos imperija (XV a. pab. – XVI a. pr. Jąą imta vadinti Šventąja vokiečių tautos Romos imperija arba reichu).”*

XV a. prasidėjo ryškėti reicho įrimo požymiai: susidarė apie tris šimtus vokiečių valstybėlių (iš jų didžiausia ir sipriausia buvo Austijos imperija, valdoma Habsburgų; nuo XVIIIa vidurio sparčiai stiprėjo Hohencolernų dinastijos valdoma Prūsijos karalystė)

Norint užtikrinti sienų neliečiamumą ir vidaus tvarką, vokiečių valstybėlėse buvo sukurta Vokietijos Sąjunga – nepriklausomų valstybių konfederacija, kuriai priklausė 34 monarchijos ir 4 laisvi miestai. Tačiau vieningos valstybės vokiečių žemėse vis dėlto nebuvo sukurta.

Vokietijos vienijimosi prielaidos:

1. Ekonominės: nuo XIX a. pr. Vokiečių žeemėse ėmė sparčiau vystytis pramonė, plėtojosi geležinkelių tinklas, formavosi vienoda muitų sistema (t.y. tuo pačiu klostėsi vienoda ūkio bazė).
2. Politinės: valstybės kūrimosi procesą skatino vokiečių tautinis sąjudis, prasidėjęs 1848 m. revoliucinių įvykių įtakoje, ir atsiradęs vokiečių supratimas, kad reikia vienytis ir kurti vi

ieningą valstybę, sustiprėjęs 3 dešimtmečio pabaigoje vykstant pergalingam Italijos nacionalinio išsivadavimo karui.
Kadangi 1848 m. revoliucijoje liaudies masės pralaimėo, tai Cokietija liko suskaldyta. Prūsijos karalius Frydlichas Vilhelmas IV kartą prisipažino: „1848 m. mus visai buvo bepaguldą ant menčių“.

6 – e dešimtmetyje padėtis buvo kitokia. Prūsijos dvarininkai išlaikė valstybės valdžią ir ėmė dar labiau engti liaudį. Tačiau, bijodamas, kad nepasikartotų revoliucija, karalius nepanaikino Prūsijos konstitucijos, užtikrinusios, beje, dvarininkų viešpatavimą.

1850 m. įstatimas neapmokamai panaikino porą dešimčių antraeilių valstiečių prievolių. Bent nuo visų kitų bent kiek palningų feodalinių prievolių, jų tarpe ir nuo visų rūšių lažo, valstiečiai turėjo išsipirkti.

Pralaimėjus 1848 m. revoliucijai, prūsų dvarininkai gavo žymias pinigų sumas iš valstiečių, išpirkusių savo prievoles ir žemes. „ Sparčiai augant pramonei ir miestams, aukštos grūdų kainos 6 – e dešimtmetyje palengvino prūsų dvarininkams pereiti prie kapitalistinio ūkkio, panaudojant samdomąjį darbą ir mašinas.“** Lėtai ir kankinamai smunkant valstiečiams ir nuolat blogėjant kaimo samdinių būklei, išsiskyrė grosbauerių – buožių – sluoksnis. Pagrindinė prūsų valstiečių masė buvo pasmarkra desimtmečius kęsti išnaudojimą ir vergiją. Prūsų dvarininkai įsteigė net savo policiją dvaruose ir galėjo savo nuožiūra uždaryti valstiečius i kalėjimą.

Dabar dar labiau negu 1848 m. kapitalizmui Vokietijoje toliau vystytis trukdė jos politinis susiskaldymas. Svarbiausias viso Vokietijos gyvenimo klausimas tas, kaip ji bus suvienyta: ar revoliucija, kuriai vadovaus proletariatas ir kuri sukurs suvienytoje Vokietijojedemokratinę respubliką, ar

r slopinant demokratinį judėjimą ie Prūsijos Globišku karu kuriam vadovaus Prūsijos karalius ir prūsų dvarininkai. Antruoju atveju prūsų dvarininkai įsiviešpatautų suvienytoje Vokietijoje ir išsaugotų reakcinį rėžimą bei monarchinę santvarką.

Prūsijos karaliai nuo seno svarbiausiu uzdaviniu laikė armijos didumą. Dar XVIII a. Prūsija gyventojų skaičiumi užemė tryliktąją vietą Europoje, o kareivių skaičiumi – ketvirtą. Po eilės grolikiškų karų Prūsija išaugo į didelę valstybę. Bet kai žiauriai pralaimėjo Napoleono I kariuomenei, Prūsija nusilpo XIX a. viduryje dėl greito pramonės vystymosi, Prūsija vėl sustiprėjo. Ji pradėjo ruoštis karui su Austrija ir Prancūzija, kad per tuos karus pajungtų kitas Vokietijos valstybes ir atsistotų suvienytos Vokietijos pakraštyje.

„1861 m. mirė karalius Fridrichas Vilhelmas IV. Sostas atiteko jo broliui Vilhelmui I.“***

Vilhelmas I padidino kariuomenę ir pradėjo ją perginkluoti, ruošdamasis karui. Pirmuoju ministru jis paskyrė Bismarką. O tas fon Bismarkas (1815 – 1898 m. ) – Prūsijos vadovas, ypatingai daug nuveikė vienijant Vokietiją.

1862 m. O. Bismarkas tapo Prūsijos ministru pirmininku ir užsienio reikalų ministru. O. Bismarkas politika pasižymėjo: konservatizmu, politiniu realizmu ir tvirtos rankos principu vienijant vokiečų žemes. Jis buvo puikus diplomatas: mokėjo puikiai maskuoti tikruosius savo užsienio politikos tikslus ( sugebėjo Austiją padaryti savo sąjungininke kovoje su Danija dėl Šlezvigo ir Holšteini karalysčių).

Svarbiausiu uždaviniu Bismarkas laikė suvienuti Vokietiją Prūsijos vadovybėje. Tam tikslui, manė jis, reikia karu sutriuškinti Austrijos ir
r Prancūzijos pasiprieši –
Nimą ir užgniaužti demokratinį judėjimą, kuris dar nuo 1848 – 1849 m. siekė revoliucijos keliu suvienyti Vokietiją. Jis tvirtino, kad Vokietijai svarbiausia – ne įvesti konstitucinę tvarką, o stiprinti armiją.

Savo politinėje veikloje Bismarkas rėmėsi dvarininkais ir stambiais kapitalistais.

1866 m. Prūsija pradėjo karą prieš Austiją. Jis kilo dėl nesutsrimų po karo su Danija (1184 m. vasario mėn.) ir trūko tik 7 savaites. Baigėsi austrų kariuomenės sutriuškinimu. Austrija atsisakė pretenzijų į Šlezvigą ir Holšteiną, sutiko mokėti kontibuciją Prūsijai. Po šio pralaimėjimo Austrija prarado įtaką vokiečių žemėse. Dabar ir Šiaurės Vokietijos valstybių susidarė Šiaurės Vokietijos sąjunga su Prūsija prieš akyje. Jos kancleris tapo o. Bismarkas. Šios sąjungos pagrindu kūrėsi suvienyta Vokietija ( į sąjungą neįėjo Bavarija, Viurtenbergas ir dar kelios pietinės vokiečių valstybės).

7 – o dešimtmečio pradžioje Vokietijos valstybėse buvo Daugiau amatininkų, negu fabrikų darbininkų.

Žymų vaidmenį Vokietijos darbininkų judėjime suvaidino Augustas Bebelis. Jis buvo Prūsijos kareikio sūnus. A. Bebelis 1840 – 1943 m . ) dalyvavo darbinikų švietimo draugijoje.

1864 – 1867 m . Bebelis tampa žymiu „Saksonijos dvarininkų draugijų sąjungos“ veikėju. Šioje sąjungoje vadovaujamą vaidmenį turėjo Vilhelmas Libknechtas ( 1826 – 1900 m. ), 1848 m. revoliucijos dalyvis, vėliau suartėjęs su Karlu Marksu ir Frydlichu Engelsu.

„Vokietijos suvienijimo klausimu Libknechtas ir Bebelis stojo prieš Bismarką ir jo planą sudaryti Vokietijos imperiją su prūsų dvarininkais priešakyje.“**** Bet savarankiškas darbininkų partijos sukūrimo klausimu Bebelis ir Libknechtas laikėsi visai neteisingos pozivijos. Pr
riešingai Karlo Markso nurodymams, jie ilgą laiką nenorėjo organizuoti jos ir tuo pačiu pradėjo prasiskverbti buržuazinei įtakai į dvarinikų judėjimą.

1863 – 1866 m. laikotarpiu Vokietijoje buvo galima revoliucija. Darbininkams darėsi vis aiškiau, kad politinė padėtis Prūsijoje 7 – e dešimtmetyje yra nebepakenčiama. Tačiau vokiečių darbininkai neturėjo savo kovinės revoliucinės parijos, ir todėl nevadovavo Vokirtijos suvienijimui.

1870 m. liepos mėn. iki 1871 m. pradžios kilo karas tarp Prūsijos ir Prancūzijos. Jis kilo dėl to, kad Prancūzija rėmė katalikiškas pietines vokiečių valstijos prieš Prūsija. Prūsija išprovokavo Prancūziją paskelbti karą ir ją sutriuškino mūšyje prie Sedano. Prancūzija 1870 m. rugsėjo 2 dieną kapituliavo ( į nelaisvę pakliuvo Napoleonas III, kariuomenės vadas Mak Malronas ir 39 generolai). Prancūzai, pasipiktinę pralaimėjimu nuvertė visą vyriausybę, paskelbė respubliką ir sudarė Nacionalinėsgynybos vyriausybę. Tačiau šios priemonės Prancūzijos neišgelbėjo: vokiečiai užėmė beveik pusę Prancūzijos ir apsupo Paryžių. 1871 m. pradžioje Prancūzija sutiko priimti vokiečių taikos salygas: atidavė Vokietijai Elzasą ir Lotaringiją ( žemes, kurias Prancūzija buvo prisijungusi dar XVII – XVIII a. ir, kuriose vyravo vokiečių kalba ), taip pat turėjo sumokėti didžiulę kontibuciją. Po Prancūzijos pralaimėjimopietinės vokiečių valstybės ( Bavarija, Badenas, Viurtenbergas ir Hesenas ) sutiko prisijungti prie bendros Vokietijos valstybės.

„1871 m. sausio 18 dieną Versalyje Prūsijos karalius Vilhelmas I buvo paskirtas „vokiečių kaizleriu“ „ ( t. y. imperatoriumi )*****. Oficialiai vokiečių jungtinė valstybė buvo pavadinta Vokietijos reichu ( arba imperija ).

1871 m. Konstitucija: pagal šią konstituciją Vokietijos imperija sudarė 25 valstybės, tarp kurių vyraujančią padėtį užėmė Prūsija.

Šios valstybės galėjo savarankiškai tvarkyti vidaus politiką. Vokietijos kaizleriui priklausė vadovavimas kariuomeneiir užsienio politikai. Bendros vyriausybės imperija neturėjo, išskyrus vieną bendrą ministrą – reichskanclerį ( I reicgkancleriu tapo O. fon Bismarkas ): pastarasis turėjo reicho kanceliarijostarnybą ir tvarkė imperijos vidaus, užsienio ir ūkinius reikalus ( atskiroms valymo sririms vadovavo valstybės sekretoriai ). Vokietijos imperijos parlamentas – reichstagas – buvo vienerių rūmų ( atstovai buvo renkami iš visų vyrų nuo 25 m. ). Be to, dar buvo Sąjungos tarnyba – Busdesratas, į kurią atstovus siuntė imperiją sudarančios valstybės. Reichstago sprendimai įsigaliodavo tik bundesratui juos patvirtinus ( taip Vokietijos parlamento įgaliojimai buvo konstituciškai smarkiai aprigoti ). Vyjdomoji valdžia buvo atsakinga ne reichstagui, o kizeriui.

„Vokietijos imperija gyvavo iki Pirmojo pasaulinio karo, bet tai nebuvo tradicinė imperija“******. Vokietijos imperijos bruožai:
• nebuvo sąjunginė ( feodalinė )valstybė;
• nebuvo ir grynai tautinė valstybė ( sudarė daugelio tautų – lenkų, prancūzų ir kt. – žemes );
• ji buvo autotarinė valstybė su dugybe atgyvenų, stabdžiusių demokratinio parlamentarizmo plėtotę.

Išvados

Vokietija turėjo susivienyti, nes išaugo gamyba ir išsuvystė pramonė. Gamyba galėjo laisvai vykti tik suvienytoje šalyje. Nes nesuvienytoje šalyje norėjus pervažiuoti iš vienos šalies į kitą, vežant žaliavą gamykloms, tiesiant geležinkelį reikėjo kirsti daug sienų ir pereiti daug muitinės postų.

Literatūros sąrašas:

1. Jefemovas A. Naujųjų amžių istorija. V., 1965.
2. Pertrauskaitė A. Istorija. V., 2000.

Išnąšos:

* Petrauskaitė A. Istorija. V., 2000.
** Petrauskaitė A. Istorija. V., 2000.
*** Jefemovas A. Naujųjų amžių istorija. K., 1965.
**** Jefemovas A. Naujųjų amžių istorija. K., 1965.
***** Petrauskaitė A. Istorija. V., 2000.
****** Petrauskaitė A. Istorija. V., 2000.

Leave a Comment