Egzistencializmas, postmodernizmas, vakarų drama, absurdo teatras.

[EGZISTENCIALIZMAS]: po antro pasaulinio karo vakarø literatûroje reiðkiasi dvi tendencijos literatûroje. Susijusi su raðytojø siekimu áprasminti karo patirtá, bei þmogaus bûtá tikà praëjusiø ir ateityje galimø sukrëtimø akivaizdoje. Ðis áprasminimas rëmësi egz filosofiniais filosofiniais principais. Absurdo, þmogaus vienatvës ir beprasmybës idëjose daugelis raðytojø atrado faðizmo ir bolðevizmo, þvëriðkø nusikaltimø paaiðkinimà. Ði filosofija buvo plaèiai propaguojama groþinëje literatûroje. Tai lëmë jos populiarumà literatûroje. Susilaukë daug ðalininkø pavertusiu egz mada.
Egz kelia bûties ir þmogaus egzistavimo problemas – gyvenimo prasmës, mirties, kanèios. Þmogaus egzistencijos prroblema yra pagrindinis egzisencialistø tyrinëjimo objektas. Egzistencijai jie teikia reikðmæ prieð esmæ. Egzistencija kuriama kiekvienu momentu konkreèioje situacijoje.
Þmogus egzistencialistø suprantamas kaip subjektyvi esybë, laisvai pati save kurianti. Klaidinga bûtø manyti, kad egzistencialistai þmogø nagrinëja izoliuotai nuo pasaulio ir visuomenës. Jie pripaþásta þmogaus ryðá su kitais ir já supanèiu pasauliu.
Þmoniø egzistavimo tarpusavio problema yra labai svarbi egz filosofijoje. Neteisinga bûtø tapatinti egz su kokio vieno filosofo sukurta sistema todël, kad ði filosofinë kryptis atstovaujama daugelio filosofø ir kiekvienas jø savitai sprendþia eggzistencijos klausimus.
Egz pagrindëjais laikomi vokieèiø filosofai Martynas Haidegeris ir Karlas Jaspersas (3-4 deðimtmetis). Prancûzijoje ir italijoje ásigalëjo II pasaulinio karo ir ypaè pokario metais. Prancûzijoje vyravo dvi kryptys: Þano Polio Sarto ateistinë ir Gabrielio Marselio katalikiðkoji. Egz bûdingi bruoþai matomi ir li

ietuviø filosofø Antano Maceinos ir Juozo Griniaus pasaulëþiûroje.
Pagrindiniai egz principai suformuluoti haidegerio knygoje “Bûtis ir laikas”, kurioje keliamas bûties prasmës klausimas. Haidegeris remiasi fenomenologiniu metodu. Fenomenas – tai, kas yra paèiu savimi, reiðkiasi tox kox yra. Þmogaus bëgimà nuo savæs gimdo baimë, dël atsakomybës uþ savarankiðkai pasirinktà nuostatà. Ði baimë verèia ieðkoti prieglobsèio bûklëje, kurià Haidegeris apibûdina beasmeniu ávardþiu “man”. Apie ðiuolaikiná pasaulá ir þmogaus situacijà jis kalba vizijø vaizdais. Mûsø epochà vadina “pasaulio naktimi”, “skurdþiuoju laiku”, þemës sutemomis”. “Pasaulio nakties” bruoþais jis laiko “dievø pabëgimà”, þemës niokojimà bei griovimà, þmoniø sumasiðkëjimà ir visutinybës teorijà.
Karlas Jaspersas akcentavo aktyvaus pasirinkimo laisvæ. Tikroji egzistencijos prasmë, atsiskleidþianti ribinëse kaltës, kovos, kanèios, mirties situacijose, kai iðsivaduojama ið kasdieniðkumo. Mirties akivaizdoje ypaè iðryðkëja pasaulio ir gyvenimo beeprasmybë, o mirtis lyg tampa gyvenimo veidrodþiu. K.J. siekë suformuoti individo etikos principus, padedanèius jam neprarasti savo autentiðkumo. Knygoje “Egzistencijos filosofija” K.J. pabrëþë technikos amþiuje didëjanèià dvasios tuðtumà ir vienatvæ.
Heidegeris ir Jaspersas pasisakë prieð þmogaus susvetimëjimà. Stengësi reabilituoti þmogø kaip asmenybæ, kviesdami kiekvienà bûti paèiu savimi. Egz filosofija kelia aukðtus reikalavimus þmogui, pabrëþia jo atsakomybæ uþ savo poelgius ir moralinæ nuostatà. Totalitariniø sistemø vieðpatavimo epochoje tai buvo vienintelis iðsigelbëjimas.

[POSTMODERNIZMAS]: antroji tendencija 20a II pusës vakarø literatûroje sietina su post. Terminas at

tsirado VII deðimtmeèio viduryje ir pirmiausiai buvo taikomas dailës ir architektûros kûriniams, jungiantiems “aukðtà” ir “þemà” stilius, derinantiems ðiuolaikines ir klasikines formas. Ðiuo metu “postmoderno” savoka apibûdinamas epochos kultûrinis klimatas, ðiuolaikinë þmogaus “jausmø struktûra”, siekimas integruoti savo egzistencijà á bendrà istorijos raidà. Post bûdinga pagarba praeities menui ir tradicijai, tuo jis skiriasi nuo avangardistiniø krypèiø – futurizmo, dadaizmo, kubizmo, siurrealizmo, expresionizmo. Tiek post kûrëjai, tiek ir jo tyrinëtojai ásitikinæ, kad ðiuolaikinis menininkas gali bûti suprastas kai jis neneigia praeities kultûros, o jà naujai áprasmina. Amerikieèiø raðytojas Dþonas Bartas teigë, kad literatûra jau “iðsisëmusi”, todël tik belieka naujai kombinuoti þinomus siuþetus, motyvus, formas. Klasikiniui menui bûdingi vienovës ieðkojimai pakeièiami stilizacija, skirtingiems kultûriniams klodams priklausanèiø formø kombinavimu.
Post iðtakas galime rasti Dþeimso Dþoiso ir Tomo Sternso Elijoto kûryboje, kur nûdienis pasaulis perteikiamas graikø ir biblijiniø mitø, Dantës ir kitø klasikø poetø bûdingomis struktûromis. Post terminà literatûroje pirmas paaiðkino Dþonas Bartas ese “Iðsisëmusi literatûra”.
Á post derëtø þiûrëti ne vien kaip á treèiàjà modernizmo fazæ, o kaip á ontologiná reiðkiná. Post impulsas vakarø kultûroje ir literatûroje egzistavo ávairiais laikotarpiais, kada bûdavo parodijuojami nusistovëjæ þanrai. Post tam tikra prasme – pakartojimo menas. Tai save, kultûros istorijà ir savo vietà joje suvokianèios epochos reiðkinys. Post menininkas ne spontaniðkas genijus – generuojantis vaizdus vien tik sa
avo vaizduotëje, o menininkas, kuris kuria naujus vaizdus, rekonstruodamas jau anksèiau sukurtuosius. Post teoretikai: Þakas Lakanas, Þakas Devida, Miðelis Fukas.

[VAKARØ DRAMA]: galima iðskirti vakarø europos JAV pokario dramaturgijos keturias pagrindines kryptis – intelektualinë, psichologinë, socialinë, absurdo. Ðiø krypèiø grieþtai atskirti neámanoma, kadangi daþnai kûryboje jos susipina. Ryðkus pavyzdys “ðveicarø mokyklos” atstovø Frydricho Diurenmato ir Maxo Friðo dramaturgija, kuriai bûdinga vakarø dramos tendencijø sintezë. Amerikieèio Artûro Milerio pjesëse glaudþiai siejasi aðtri socialinë kritika ir intelektualinis pradas. Þenklûs pokyèiai ávyko anglijoje, kur “naujosios bangos” dramaturgai padarë perversmà teatre, ëmë kelti reikðmingas socialines problemas. Nemaþa dalis anglø dramaturgø: Edvardas Bondas, Deividas Merseris, Dþo Ortonas panaudojo “þiaurumo teatro” technikà aktualioms moralinëms problemoms spræsti.
Intelektualinë drama: Sartas, Kamiu, Marselis. Jø herojai þavi proto ir valios jëga. Ðveicarø dramaturgai: Friðas, Durematas. Jiems átakà darë prancûzø absurdo teatras, Beketas, Jonesko, intelektualinë egzistencialistø Sarto ir Kamiu drama, epiðkasis brechto teatras. “Ðveicarø mokykla” tarsi viskà susintetino.
Psicologinë drama: amerikietis Viljamsas, þymiausias ne tik JAV, bet ir vakarø psichologinio teatro atstovas. Dëmesio centre dvasiniai herojø iðgyvenimai, iliuzijø ir tikrovës konfliktas. Herojø á neviltá stumia meilës nepastovumas, þmoniø nesugebëjimas gyventi draugiðkai. Jø nesugebëjimas suprasti kokia svarbi yra santarvë ir meilë. Ateina groteskas, alegorija, sàmonës srautas, antiutopija.
Groteskas: (juokingas, nepaprastas) tam tikro meninio vaizdavimo bûdas mene ar li

iteratûroje, kai þmogus ar jo gyvenimas pieðiamas tyèia perdedamas ar sumenkinamas sudarkytu komiðku pavidalu. Kai gyvenimo tikrovæ persipina su fantastika, gàsdinantieji kraupûs dalykai su nepaprastai juokingais.
Alegorija: tropø rûðis, tikrovës reiðkinius reiðkia gyvenimiðku vaizdu. Vaizdo bruoþai ar poþymiai atitikdami pagrindinius alegoriðkai iðreikðtos sàvokos arba reiðkinio bruoþus sukelia toká vaizdiná, koká raðytojas nori sukurti. (pvz.: teisingumas alegoriðkai reiðkiamas vaizduojant moterá uþriðtomis akimis ir svarstyklëmis rankose). Alegorijos daþnai naudojamos pasakëèiose ir pasakose, kuriose suktumas vaizduojamas lapës pavidalu, gudrumas vilko.

[ABSURDO DRAMA]: 20a VI deðimtmeèio pradþioje atsiradusi absurdo drama perëmë siurrealistinæ, bei expresionistiniam teatrui bûdingas formas, bûties absurdiðkumo, individo vienatvës ir þmoniø nekomunikabilumo idëjoms reikðti. Egzistencialistinëje prozoje ir dramose ðios idëjos árodinëjamos loginiu màstymu ir racionaliai sukonstruotais veikëjø charakteriais, o absurdo dramaturgai jas atskleidþia absurdiðkomis situacijomis, neriðliu dialogu, sveikam protui prieðtaraujanèiais personaþø paveikslais. Martinas Eslinas knygoje “Absurdo teatras” absurdo dramà dar sieja su antikos mimø, viduramþiø misterijos, italø kaukiø komedijos tradicijomis. Mechaniðki, mugës lëliø teatrui bûdingi judesiai, beprasmis dialogas ir statiðka kompozicija iðreiðkia poþiûrá á þmogø, kaip á bejëgæ marionetæ, racionaliai nesuvokiamø bûties dësniø akivaizdoje. Tragiðki bûties aspektai atskleidþiami iðoriðkai komiðko farso forma, todël vyraujantis absurdo teatro þanras – tragikomedija arba “komiðka drama”.
Nepaisymas dramos þanrui bûdingø principø, atsisakymas intrigos, konflikto, áprastinio sceninio dialogo leido kai kuriems tyrinëtojams vadinti absurdo dramà anti drama. Absurdo dramai bûdingi bruoþai atsispindëjo jos klasikø, prancûzø dramaturgo Jonesko Samuelio Beketo, Þano Þenë; JAV teatre Edvardo Olbio, Anglijoje Haroldo Pinterio kûryboje.

Leave a Comment