1.Įžanga
Konstitucinis Lietuvos pasiryžimas kurti teisinę valstybę turėtų būtilydimas daugelio teorinių teisės klausimų, kurie šiuo atveju įgyja plačiąpraktinę reikšmę, svarstymo ir sprendimo. Deja, atrodo, kad daugelisklausimų paliekami be atsakymų, ir net teisinės sistemos reforma, kuri,atrodo, turėtų liudyti apie visuomenės poreikį tvarkytis pagal naujasvertybes, apie teisės sampratos pasikeitimą, iš tiesų vykdoma be esminiųteisinės sampratos pasikeitimų. Teisės samprata šiandien Lietuvoje beveik nesiskiria nuo TarybųSąjungos kažkada mums primestos. Taip atsitiko, nes žmonių teisinė sąmonė,kuriai teko labai greitai persiorientuoti, vis dar skeptiškai vertinadaugelį tuometinės ideologijos neigtų vertybių. Vis dar sunku „ priimtinuostatą, jog yra viršesnė ir labiau privaloma teisė, nei valstybėssukurtoji“, ir dar šiandien dažnai teisininkų teigiama, kad teisė- visolabo įstatymu paversta valstybės valia. Normatyvizmas, dar neseniaiLietuvoje buvęs vienintele teisės samprata, dabar demokratėjimo procese jauužleidžia savo vietą. Kartu su juo pirmaujančią poziciją praranda irvalstybė. Iškilusi individo reikšmė pareikalavo ir teisės viršenybės.Pozityvioji teisė palenkiama žmogaus teisių saigai, taip atsisakoma nuoįstatymo ir teisės tapatinimo, nuo etatizmo. Iš kitos pusės, normatyvizmasdar ne visiškai išstumtas. Nors Lietuva ir orientuojasi į Vakarų valstybes,kurios yra pripažintos demokratinėmis ir kuriose ši samprata laikoma ne tikabejotina, bet dažnai ir klaidinga, tačiau įveikti normatyvistinę sampratą-tai ne tik pripažinti jos neperspektyvumą, bet ir įveikti ją „determinavusį bei palaikantį bendrosios kultūros tipą, kurį apibūdinanepakankamas visuomenės gebėjimas naudotis teise be smulkmeniškovalstybinės valdžios nurodinėjimo, be intensyvios išorinės priežiūros beiprievartos“. Kol visuomenė nepasiekė tokio kultūros lygio, tol jai yrabūtinos statistinės socializavimo priemonės, ir tol neįmanomas perėjimasprie kokybiškai kitos teisės sampratos ir kito požiūrio į valstybės irteisės santykį. Štai kodėl tokia teisinė reforma, kuri vykdoma Lietuvoje,negali iš esmės pakeisti šių dalykų. Ji pati, kildama iš vis darnormatyvistinės teisinės sąmonės, tampa ribota, teisinės valstybės sąvokairgi tampa ribota. Bet kokia reforma reikalinga teisinės sąmonės pokyčių.
Galų gale, kyla klausimas, ar iš viso tikslinga keisti visą teisėstradiciją, o ir kokią turėtume kurti, kieno pavyzdžiu remtis? Mūsų sąmonėjeir mūsų teisės teorijoje įsigalėjęs vienas požiūris. Jis nėra neabejotinas,bet juk visos sampratos pasikeitimas yra didžiulis teisinės sąmonės lūžis.Mūsų teisės raidą stabdė dabar atmesti ideologiniai Tarybų Sąjungospagrindai, bet kopijuodami Vakarų teisinės sistemos bruožus, mesnesukursime Vakarų standartus atitinkančios teisės. Dėl kitokios teisėssampratos Lietuvos teisės teorija nepajėgia „ adekvačiai suvokti net jauturimą Vakarų teisinį patyrimą“, todėl svetimos teisės kopijavimas virstadaugiausia neesminių dalykų perėmimu. Valstybei reikalinga autentiška savovisuomenės teisė, „ nulemta šios visuomenės gyvenimo būdo, jos tautiniocharakterio ir istorinės patirties“. Aišku, jau šių klausimų svarstymasrodo, kad dabartinė teisės tradicija Lietuvai nepakankama, kad jau žengtipirmieji žingsniai link teisinės valstybės. Lietuvos teisininkai, iškėlęsau uždavinį kurti tokią valstybę mokosi iš kitų šalių patirties, bet tik
išsiaiškinus visuomenės poreikius, jos teikiamą reikšmę valstybei, teisei,įstatymui, paaiškės, kokia valstybė ir teisė reikalinga Lietuvai.2. Kas yra valstybė?
2.1 Valstybės sąvoka ( siaura prasme, teisine prasme, sociologine prasme). Valstybės apibrėžimas.
Valstybė apima tam tikrą teritoriją, jos piliečius, ekonomiką bei politinęsistemą. Valstybės sąvoka suprantama trejopai: 1) kaip didelių socialiniųgrupių sukurta organizacija; 2) kaip politinės valdžios santykiai, t.y.ryšiai tarp piliečių ir valstybės organų; 3) kaip administraciniai organaiir teisės normų sistema, nusakanti jos funkcionavimą.
Siaura prasme valstybė- tai valdymo institucijos, teritorijos, kur gyvenašalies žmonės. Teisiškai valstybė- yra juridinis asmuo kaip tam tikrakorporacija. H.Kelzenas tapatina valstybę ir teisėtvarką. Valstybėssantykiai su teise turi būti tokie kaip ir individo. Sociologiniu atžvilgiuvalstybė yra socialinė bendrija, socialinė tikrovė, egzistuojantinepriklausomai nuo teisėtvarkos ir teisinės tikrovės. Valstybė yrasvarbiausia visuomenės politinės sistemos organizacija, per kurią valdomavisuomenė ir saugoma jos ekonominė ir socialinė struktūra. Visuomenė,susidedanti iš individų, klasių, socialinių, religinių, tautinių grupių,kurioje būtina sureguliuoti santykius ir raidą.
Valdžios subjektas- tai nedidelė visuomenės dalis, reguliuojanti visuomenėsgyvenimą taip, kaip reikalauja jos interesai ir visos visuomenės interesai.Reguliuojant visuomeninius santykius, svarbiausias vaidmuo tenka toreguliavimo mechanizmui. Toks mechanizmas yra visuomenės politinėorganizacija, kurios svarbiausia dalis yra valstybė.
Galima apibendrinti, kad valstybė- tai suvereni žmonių bendrija, kuri 1)kuri yra įsikūrusi tiksliai apibrėžtoje teritorijoje; 2) turi savoįteisintą viešąją valdžią; 3) yra nepriklausoma ir pripažįstama kitųsuverenių valstybių. Šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje valstybėapibrėžiama kaip viešosios valdžios politiškai suvereni teritorinėorganizacija, turinti specialų aparatą ir gebanti padaryti savo paliepimusprivalomus visai šaliai.
3. Pagrindiniai valstybės požymiai: tauta ir teritorija, valdžia, suverenitetas, nepriklausomybė.
3.1 Papildomi valstybės požymiai
Valstybės požymiai skiria ją nuo kitų gimininių organizacijų. Pirmas jų-tai žmonių bendrija, kurią vadina tauta ir kurios narius jungia bendrakalba, bendra religija, bendra istorinė praeitis, daugiau ar mažiau aiškusteritorinis apsigyvenimo centras, gyventojų teritorinis suskirstymas irviešosios valdžios teritorijoje įgyvendinimas. Gimininėje santvarkojegiminė neturėjo griežtai nustatytos teritorijos. Valstybiniu pagrinduorganizuotoje visuomenėje valstybė turi griežtai apibrėžtą teritoriją,kurią apima jos suvereni valdžia, o jos gyventojai yra valstybės piliečiai.Šiaip valstybėje pasireiškia naujas teisės institutas- pilietybė. Valstybėskiriasi nuo kitų nevalstybinių- ji derina didelių socialinių grupiųinteresus ir integruoja visuomenę.
Viešoji valdžia vadinama taip todėl, kad nesutampa su visuomene, tik veikiajos vardu. Esminė viešosios valdžios ypatybė yra ta, kad ją įkūnijavaldininkija, t.y. profesinis vykdytojų, iš kurių sudaromos valdymoinstitucijos ( valstybės aparatas) luomas. Suasmeninta valstybėsinstitucijose ir sudaromos valdymo įstaigose, viešoji valdžia tampavalstybine, t.y. realia jėga, užtikrinančia valstybės prievartą.Sprendžiamąją galią taikant prievartą turi ginkluoti būriai irspecialiosios įstaigos ( armija, policija, kalėjimai). Valstybinę valdžiąvykdo ypatinga žmonių grupė, turinti valstybinius įgaliojimus leistiįstatymus, naudoti valstybės prievartą, kad žmonių elgesys paklustųvalstybės aktuose išreikštai valiai. Valstybės suverenitetas- tai valstybėsvaldžios viršenybė šalies viduje ir valstybės nepriklausomybė užsienioreikaluose. Taigi, valstybės suverenitetas yra: vidaus- tai valstybės
įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių neribotumas visoješalies teritorijoje; išorinis- šalies savarankiškumas ir nepriklausomumasužsienio politikoje, neleistinumas kištis į vidaus valstybės reikalus išišorės. Kai valstybė praranda suverenitetą, jos suvereni valdžiateritorijoje ir gyventojų atžvilgiu pereina kuriai kitai valstybei.Vienas iš tokių požymių- tai ypatingo žmonių sluoksnio, negaminančiomaterialiųjų dalykų, o užsiimančio tik valdymu, atsiradimas. Šis sluoksnisgavo išskirtinių teisių ir valdžios įgaliojimų. Dar valstybės požymiu,galima laikyti tarptautinį pripažinimą- tai pagrindinis valstybėsnepriklausomybės įrodymas, kai viena valstybė arba grupė valstybių,pareiškia pripažįstanti naujai susikūrusią valstybę ir nusako santykių suja pobūdį ir apimtį, sutinka gerbti jos nepriklausomybę. Neatskiriamasvalstybės bruožas yra mokesčių iš gyventojų rinkimas, kuriuo užsiimaspecialūs valstybės organai ( mokesčių inspekcijos, muitinės, socialiniodraudimo). Mokesčių rūšis, dydį, apmokėjimo tvarką nustato valstybėsįstatymai. Mokesčiai naudojami valstybės aparatui išlaikyti, švietimo,kultūros, sveikatos apsaugos, socialinėms bei kitoms reikmėms.
4.Valstybės funkcija
4.1 Valstybės funkcijų realizavimo formos, metodai
Valstybės funkcija- tai jos veiklos svarbiausios kryptys, kurias lemia josuždaviniai ir tikslai, arba kitaip tariant, pagrindinės veiklos kryptys,lemiamos valstybės esmės ir turinio, siekiamų tikslų, uždavinių irvalstybės socialinės paskirties. Jos požymiai: 1) funkcijos yrakompleksinio pobūdžio, kai pagrindinės veiklos kryptys nesutampa su pačiaveikla; 2) funkcijų turinys, pobūdis ir paskirtis išreiškia socialinęreikšmę. Jomis pasireiškia realus valstybės vaidmuo sprendžiant ekonomikosplėtros, visuomenės ir pačios valstybės raidos uždaviniai; 3) valstybėsfunkcijos parodo tiesioginį jos ryšį su socialine esme ir turiniu, beivalstybei iškilusius uždavinius. Funkcijų pobūdį lemia valstybės tipas,socialinė jos prigimtis, paskirtis, tikslai. Funkcijos yra tikslųįgyvendinimo priemonės. Pvz. kilus karo ( užpuolimo) pavojui, pradės veiktigynybos organizavimo funkcija; 4) valstybės funkcijų nereikia tapatinti sukonkrečių jos institucijų funkcijomis. Pastarųjų funkcijos- siauros,lokalios; 5) valstybės išsiskiria įgyvendinimo formomis ir metodais,nesusipina su jų taikymo sritimis. Valstybė gali taikyti, įtikinimo, oprireikus- ir prievartos metodus. Pagrindinės teisinės valstybės veiklosformos yra teisėkūra, vykdomoji tvarkomoji veikla ir teisėsauga. Valstybėsfunkcijos apibrėžiamos kaip pagrindinės veiklos kryptys, lemiamos valstybėsesmės ir turinio, siekiamų tikslų, uždavinių ir valstybės socialinėspaskirties. Galima išskirti keturias funkcijas, kurias vykdo bet kurivalstybė: ekonominę ( normalaus ekonomikos egzistavimo ir raidos saugantesamas nuosavybės formas, visuomeninių darbų, užsienio prekybosorganizavimo užtikrinimas); politinę ( valstybės ir visuomenės saugumoužtikrinimas, socialinės ir nacionalinės santarvės palaikymas, slopinimasbesipriešinančių socialinių jėgų); socialinę ( gyventojų teisių ir laisviųapsauga, žmonių socialinių poreikių tenkinimo priemonių įgyvendinimas,būtinų darbo sąlygų užtikrinimas, socialinis aprūpinimas); ideologinę(ideologijos, taip pat religinės, palaikymas, švietimo organizavimas,mokslo, kultūros raidos skatinimas). Randasi ir kitos savarankiškosfunkcijos: kaip teisinės valstybės kūrimas, gamtos apsauga. Pastaruojumetu, valstybės funkcijos klasifikuojamos valdžių pasidalijimo principu irjos skirstomos į teisėkūros, valdymo ir teismo. Plačiai paplitęs funkcijųdalijimas į vidines ir išorines. Vidinės funkcijos yra įvairi vidaus
valstybės veikla sprendžiant visas visuomenės gyvenimo problemas:ekonomines, socialines, politines, dvasines. Išorinės funkcijos-pagrindinės valstybės veiklos kryptys, susijusios su valstybės tikslų iruždavinių įgyvendinimu tarptautinėje arenoje. Jos priklauso nuo valstybėspolitinio režimo ir jos tipo. Pvz. svarbiausia Lietuvos išorinė funkcija-integracija i Europos Sąjungą ir NATO, taip pat palaikyti gerus santykiussu kaimyninėmis valstybėmis.Valstybė vykdo savo funkcijas tam tikromis formomis ir savo veiklai taikoįvairius metodus. Skiriamos teisinės ir neteisinės valstybės funkcijųįgyvendinimo formos.
Teisinės formos atspindi valstybės ir teisės ryšį, valstybės pareigąvykdyti savo funkcijas remiantis teise ir neperžengiant įstatymų ribų. Tosformos parodo, kaip dirba valstybės institucijos ir pareigūnai, kokiusteisinius veiksmus jie atlieka. Skiriamos trys teisinės formos: teisėkūra,teisės įgyvendinimas ir teisinė apsauga. Teisėkūra- tai teisės norminiųaktų rengimas ir priėmimas. Teisės įgyvendinimo funkcija yra labai svarbi.Nuo jos priklauso, ar bus įgyvendinami įstatymai ir kiti teisiniai aktai.Teisinė apsauga- tai operatyvinė ir teisės taikymo veikla, užtikrinantiteisėtvarką, piliečių teisių ir laisvių apsaugą, teisės pažeidimųprevenciją, patraukimą atsakomybėn ir t.t.
Funkcijų įgyvendinimo metodai yra įvairūs. Vykdydama apsaugos funkciją,valstybė taiko įtikinimo ir prievartos metodus. Ekonominei funkcijaivykdyti būtini prognozavimo, planavimo, investicijų ir kt. metodai.
5. Valstybės tipologijos sąvoka: teisinė valstybė
Norint sukurti teisinę valstybę, reikia pasiekti aukštą politinio irteisinio sąmoningumo lygį, žmonėms būtina aktyviai dalyvauti politiniame,kultūriniame visuomenės gyvenime. Teisinės valstybės ypatumai: 1) įstatymųviršenybė. Niekas neatleidžiamas nuo įstatymų laikymosi! Čia turima omenyne apskritai teisės, o konkrečių teisės aktų viršenybė. 2) piliečių teisiųir laisvių neliečiamybė ir garantijos, piliečių ir valstybės tarpusavioatsakomybės nustatymas. Valstybės valdžia turi būti atsakinga savopiliečiams! 3) valdžių padalijimo principas. Valdžios turi būtinepriklausomos viena nuo kitos: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teismo.Įstatymus leidžia parlamentas, juos vykdo vyriausybė, o teisingumą vykdo-teismas. 4) demokratinio režimo, teisėtumo ir konstitucingumo visuomenėjekūrimas ir palaikymas. Turi būti realiai užtikrintos piliečių teisės irlaisvės. Teisinė valstybė yra ne tik socialinė vertybė, kurios paskirtis-stiprinti žmogiškumo pradus ir teisingumą, bet ir praktinė institucija,ginanti piliečių laisves, jų garbę ir orumą. Apibendrinant, galima nurodytitokius teisinės valstybės požymius: 1. visų valstybinio reguliavimoįgaliojimų sutelkimas valstybės institucijų sistemoje 2. valdžiųpadalijimas, t.y. draudimas, vienos valdžios vykdomas funkcijas, pakeistikitos valdžios funkcijomis 3. pilietinė visuomenė 4. sukurtasantimonopolinis mechanizmas, neleidžiantis sutelkti įgaliojimų, kuriojenors vienoje grandyje ar institucijoje 5. konstitucinių įstatymų viršenybėir tiesioginis jų galiojimas 6. įstatyminis valdžios įtvirtinimas irpraktinis įgyvendinimas 7. įstatymų leidybos institucijos sudarymasvisuomenei įgyvendinant rinkimų teisę 8. nacionalinių įstatymų irtarptautinės teisės normų ir principų vienovė 9. teisinė visų subjektųapsauga nuo savavališkų visų institucijų sprendimų 10. teismo, kaippriemonės, užtikrinančios teisinį valstybingumą, autoriteto stiprinimas11. įstatymų ir teisės principų atitikimas ir teisinė valdžiosorganizacija.
6.Teisės atsiradimas ( priežastys, raida)
Teisė, visuomenei pereinant iš pirmykštės bendruomenės į civilizaciją,atsirado ne staiga ir ne tuščioje vietoje, o iš dalies ji buvo parengtapirmykštės visuomenės socialinio gyvenimo reguliavimo eigoje. Atsiradus
ūkinei gamybai, darbo pasidalijimui, išsivysčius žmonių intelektui,visuomenė perėjo į civilizaciją- visuomeninio gyvenimo atgaminimo stadiją,žmonių bendrijos gyvavimą, galinčios save išlaikyti ir vystytis savo pačiospagrindu. Išskirtini du civilizacijos veiksniai, padarę perversmą žmoniųgyvenime ir sukėlę socialinio reguliavimo revoliuciją. Vienas jų yramaterialus-produktų pertekliaus atsiradimas, sudaręs galimybę atsirastinuosavybei; antrasis- humanitarinis. Visuomenės narys atsiskiria ir įgyjaautonomiją, savarankiškumą, kartu ir būtinumą užtikrinti savo laisvęekonominiame gyvenime, o visuomenės politiniame gyvenime- demokratiją.Visuomenės gyvenimo diferenciacija nulėmė valstybės ir ideologijos, kuriąplatino Bažnyčia, atsiradimą. Plečiantis prekybiniams rinkos santykiams,suasmeninant nuosavybę ir dominuojant privatinei nuosavybei, valstybė irideologinės institucijos įgavo atitinkamų bruožų ir visa tai formavonorminius institucinius darinius- teisę ir teisinį reguliavimą. Teisėssistemos formavimosi pradas buvo ideologizuota prigimtinės teisės išraiška,t.y. teisės- tiesiogine socialine, prasme . Iš pradžių teisinisreguliavimas nebuvo visiškai atskirtas nuo neteisinio socialinio,moralinio, religinio ir pan. ( papročių teisė). Pirmieji rašytiniai teisėsšaltiniai yra seniausių civilizacijų ( 12 lentelių įstatymai) irviduramžių. Vėliau civilizacijos sąlygomis kaip visuomenės ekonominės,politinės, kultūrinės raidos išdava, teisės elementai įgauna dominuojančiąreikšmę. Tada ir prasideda specifinė teisės istorija. Formuojasi ir vystosinacionalinės teisės sistemos, pamažu susiformuoja dvi savarankiškosrašytinės teisės rūšys- viešoji ir privatinė teisė.7.Teisės samprata
Taigi, kaip atsirado teisė? P.Leonas „ Teisės enciklopedijos paskaitose“mini seną graikų padavimą, kuriame Dzeusas pasiuntęs itin priotingą asmenįEpimetėą, kuris turėjo žemės būtybes apdalinti įrankiais kovai dėl būvio.Vienai būtybei Epimetėas davęs aštrius nagus, kitai- didelius sparnus, darkitai- stiprius dantis. Tačiau žmogui jam pritrūkę dovanų ir jisapdovanojęs žmogų visuomenės instinktu. Dėl šios priežasties žmogus- tainėra kažkokia atskira būtybė, galinti gyventi savarankiškai. Jis turistiprų prigimtinį polinkį būti visuomenės dalimi ir dažniausiai suprantamasbei nagrinėjamas kaip visuomenės dalis. Žmogus be visuomenės negaligyventi, kadangi būdamas atsiskyręs jis netenka savo prasmės.
Norint suvokti teisę reikia atsakyti į tris klausimus: kuo skiriasi teisėnuo grasinimais paremtų įsakymų ir kuo su jais susijusi? Kuo teisinėpareiga skiriasi nuo moralinės prievolės ir kuo su ja susijusi? Kas yranormos ir kokiu mastu teisę sudaro normos? Daugelio mokslininkų darbųpagrindinis tikslas buvo aiškiai ir neabejotinai atsakyti į šiuosklausimus. Buvo stengiamasi suformuluoti teisės apibrėžimą, kadangi norsnemažai žmonių suprato teisę, niekas nemokėjo jos apibrėžti- apibrėžtiribą, kas yra teisė, o kas ne. Tokią situaciją puikiai iliustruoja posakis„ Kai matau dramblį, aš galiu jį atpažinti, bet negaliu apibrėžti“. Taigi,nors teisininkai ir puikiai išmano teisę, tačiau ir joje yra dalykų, ryšių,kurių jie iki galo nesupranta.
Kartais galima naudoti grynai verbalinį apibrėžimą, kuris paaiškinažodžius, išreikšdamas juos plačiai paplitusiomis ir visiems suprantamomissąvokomis. Neaiškūs žodžiai apibrėžiami nusakant jų priklausymą kokiai norsgrupei bei taip pat parodant objekto išskirtines savybes, kurios jįatskiria nuo grupės. Pavyzdžiui, „ dramblys yra keturkojis gyvūnas,turintis dideles iltis, straublį ir uodegą“. Šis apibrėžimo būdas yra pats
paprasčiausias, tačiau jis tinka ne bet kokiems žodžiams paaiškinti. Arapibrėžimas bus tikslus priklauso nuo tam tikrų sąlygų: apibrėžiamasdaiktas turi priklausyti didesnei grupei, kurios pobūdis būtų aiškus.Teisės sąvokos atžvilgiu šis apibrėžimo būdas visiškai netinka, kadanginėra tokios gerai žinomos ir bendros kategorijos, kuri apimtų teisę. Šiakategorija galėtų būti bendroji elgesio normų šeima, tačiau normos sampratataip pat reikalauja atskiro paaiškinimo. Be šio apibrėžimo būdo dar yranemažai kitų, tačiau trys pagrindinės problemos, slypinčios klausime „ kasyra teisė?“ reikalauja platesnio apibūdinimo, kadangi jos yra labaiskirtingos.Teisės, kaip valstybės nustatytų ar sankcionuotų, visiems privalomų,formaliai apibrėžtų, prireikus valstybės prievarta garantuojamų,visuomeninių santykių dalyvių elgesio taisyklių sistemos, samprata ilgąlaiką nekėlė didesnių diskusijų. Susiformavo požiūris į teisę, kaip įsustabarėjusią uždarą visuomenės sistemos dalį. Būdama socialinisreiškinys, teisė dėl tokio požiūrio prarado tiesioginį ryšį su žmogumi, joemocijomis, poreikiais. Žaidžiantys smėlio dėžėje vaikai, darnesuprantantys žodžių „ valstybė“, „ įstatymas“, „ teisė“, suvokia, kas yrateisinga ir kas ne, kad egzistuoja bendri didžiajai pasaulio tautų daugumaidraudimai. Dėl panašių samprotavimų, teisės tradicijų, įvairių teisėsmokslo raidos krypčių pasaulio teisės moksle susiformavo nemažai teisėssampratų, gerokai besiskiriančių nuo mums įprastos.
Teisės sąvoką apibrėžti stengiasi nemažai mokslininkų, tačiau galutinėsnuomonės kol kas neprieinama. Tačiau jei yra „ teisės“ savoka, tai turėtųbūti ir jos turinys, kurį reikėtų išnagrinėti norint geriau suprasti pačiąsąvoką.
Protaujantis žmogus gyvenime visada veikia turėdamas tikslą ir josiekdamas. Veikdamas savo tikslo link žmogus laikosi tam tikrų taisyklių,tačiau iš esmės, jos skiriamos į dvi grupes: techninės normos ( taisyklės)ir etinės normos.
Techninė norma yra tokia taisyklė, kuri nusako, kaip siekti tikslo, kad jįpasiekti kuo efektyviau bei sulaukti geriausių rezultatų. Kiekvienasdarbas, kurį atlieka žmogus, yra apibrėžtas techninėmis normomis, kuriospasako žmogui, kaip jam geriausiai atlikti tą darbą. Kadangi žmogaus darbų( ir tikslų) yra be galo daug, todėl ir techninių normų yra labai daug.
Tačiau siekdamas savo asmeninių tikslų žmogus susiduria su tokia problema,kaip tikslų prieštaravimas kitiems tikslas, kadangi vieno tikslo siekimastrukdo kitam žmogui siekti savo tikslo. Pvz. ta pačia prekybos vieta norinaudotis du prekeiviai, tačiau abu joje tilpti negali, todėl kažkurisvienas iš jų savo tikslo pasiekti negali dėl kito prekeivio tiksloįvykdymo.
Atsiranda žmonių poreikis derinti tikslus, kadangi nors jie pagal Hobbesąyra vienas kitam priešai, tačiau jie taip pat yra vienos visuomenės nariai.Iš to, kaip visuomenėje išsprendžiamas skirtingų tikslų susidūrimas, galimespręsti apie žmonių veikimo papročius. Taisyklės, kurios nustato žmoniųgyvenimo įvairių tikslų santykius, yra vadinamos etikos normomis (taisyklėmis).
Akivaizdu, jog teisė priklauso etikos normoms, tačiau kas yra teisė, josturinys, dar nežinome. Norint nustatyti reiškinių sąviką reikia nurodytibendrą visiems tos rūšies reiškiniams požymį, skiriantį tos rūšiesreiškinius nuo kitų reiškinių.
8.Teisės įtaka valstybei
Valstybės įtaka teisei ir teisėkūros, ir priežiūros sferoje negali būti
suabsoliutinama, tokiu būdu suprantant ją siaurai- statistiškai.Jei teisės veikimą užtikrina valstybė, tai šis klausimas turi du aspektus.Iš vienos pusės, pozytivioji teisė, kaip valstybės darinys, užtikrinamavalstybės paramos ir gynimo, ir todėl šis garantavimas gali būtisuprantamas kaip valstybės savarankiškas sprendimas. Bet iš kitos pusės,šis garantavimas valstybės leidžiamai teisei ( pozityviajai) suteikiamastik dėl teisinės jos prigimties, todėl „ privalomumas- teisės pasekmė“.Teisės objektyvios savybės, jos iškeliamos vertybės, nepriklauso nuoįstatymo leidėjo ( valstybės). Valstybės įtaka teisei- neabsoliuti, teisėtam tikra prasme yra savarankiškas ir nepriklausomas reiškinys, turintissavų dėsningumų. Jos privalomumas ( besiremiantis tomis pačiomisobjektyviomis teisės savybėmis) priklauso ir nuo įstatymų leidėjo valios (kuris oficialia valdinga forma teisėkūros procese išreiškia teisėsreikalavimus), ir nuo kitų aplinkybių- „ sociumo išsivystymo lygio,prielaidų teisinių įstatymų atsiradimui ir kitų“. „ Valstybė negalipanaudoti teisės prieš jos tikrąją paskirtį“. Yra valstybės poveikio teiseiribos: visų pirma, kaip jau sakyta, pačios teisės savitumas, pavyzdžiui,jos reguliacinis potencialas. Ir pati valstybė turi savo galimybių ribas,jos ir jos institucijų galimybės užtikrinti teisės veikimą konkrečiomissąlygomis irgi apriboja valstybės poveikį teisei. Valstybės pagrindinisuždavinys yra suteikti teisei ypatingą kokybę, o tada ji ima veikti patisavarankiškai, ir jos veikimas gali būti nukreiptas taip pat prieš valstybę( valdžią). Valstybė nekuria ( neformuoja) teisės, o tik „ užbaigiateisėkūros procesą, suteikdama teisei tam tikras juridines formas“- taiyra, valstybė kuria teisę tik instituciniu lygiu, ir pirmine teisėspriežastimi laikoma negali būti. Valstybė yra išimtinė įstatymų kūrėja, betne teisės, kuri su įstatymu gali ir nesutapti. Be to, jei valstybėatsiranda tam, kad palaikytų tvarką visuomenėje, tai teisė kuria tam tikrusteisinius mechanizmus. Visuomenėje teisė- tai valstybinis socialiniųsantykių reguliatorius, bet valstybės veikla demokratinėje visuomenėje yrateisinio pobūdžio.
Taigi, kaip matome, egzistuoja ir atgalinis valstybės- teisės ryšys. Nevien valstybė įtakoja teisę. Dar daugiau, valstybei teisė reikalinga nemažiau nei teisei valstybė. O anot V. V. Lazarevo, teisės įtaka valstybeipasireiškia dviejuose dalykuose: valstybės vidinėje organizacijoje ir josveikloje. Teisė demokratinėje sistemoje tampa ne tiesiog valstybės priedu (ar dar blogiau- įrankiu), bet ji gali tapti reikšmingu valstybęapribojančiu veiksniu.
Jau tam, kad valstybė egzistuotų kaip organizacija, reikalinga teisė. Teisėgarantuoja valstybės stabilumą, jos organizavimo racionalumą ir pačiossistemos veiklos efektyvumą. Teisė valstybei suteikia civilizuotądemokratinę formą, šiuolaikiškumą. „ Valstybingumas nesuvokiamas be teisėsarba už teisės“, todėl teisė valstybę daro pilnaverte.
Teisė formuoja valstybės vidinę struktūrą, vidinius valstybės organizavimosantykius, jos mechanizmo dalių santykius. Taip padedant teisei,įtvirtinama valstybės vidinė organizacija, jos forma, valdymo mechanizmaiir jų sandara, valstybinių organų ir pareigūnų statusas ir kompetencija,valdžios padalijimo principai, būtini institutai, pačios valstybės ir josmechanizmo dalių vieta, vaidmuo ir funkcijos, sąveika su kitomisinstitucijomis ir gyventojais. Savo veiklos reglamentacijai valstybė irgikuria teisę.
Teisės įtaka vidinei valstybės struktūrai garantuoja stabilumą, sukurdamavaldžios padalijimą, neleisdama sukoncentruoti valstybinės valdžios vienose
rankose. Ir tada : „valstybinių struktūrų santykiai teisiškaisureguliuojami, virsta teisiniais santykiais“.Taigi teisė atlieka nemenką vaidmenį valstybės atsiradime, vystymesi irtobulėjime. Teisė tampa esminiu valstybinės visuomenės organizacijosbruožu, leidžiančiu žmonėms ne „ susiorganizuoti“ į valstybę, o „ sukurti“valstybę“.
Kitas teisės poveikio aspektas yra tas, kad valstybė būtent per teisę vykdosavo tikslus ir uždavinius, politiką, nustato visuomeninę tvarką, individopadėtį. „ Teisės reikšmė valstybėje…pareina nuo to, kaip valstybėsvaldžia vykdo savo uždavinius, kaip ji valdo“, rašo P. Leonas. Kaip jaubuvo sakyta, demokratinė valstybė veikia per teisę ir teisinėmispriemonėmis. Totalitarinė valstybė gali valdyti remdamasi prievarta, odemokratinė- socialinius procesus įtakoja per teisę. Paradoksalu, betatsisakymas nuo teisės naudojimo valstybinę valdžią tik susilpnina iratveda prie jos nuvertimo bei valstybinės santvarkos pasikeitimo. Valstybėnegali veikti už teisės ribų ir be teisės. Teisė yra būtina valstybinėsveiklos pusė, savybė, nes teisė nepakeičiama socialinių santykiųreguliavimo sferoje, o jos panaudojimo būtinybė kyla ne vien iš valstybės.Valstybė negali atmesti teisės, nekenkdama visuomenei. Atsisakymas nuoteisės sukelia „ rimtas ekonomines, politines ir dorovines pasekmes“,- rašoV. V. Lazarevas. Teise nesiremianti valstybė yra gilios krizės apimtosvisuomenės požymis. Taigi teisė įtvirtina ir įteisina valstybės veiklą,kartu nustatydama jos ribas, galimybes, kontroliuoja valstybės veiklosteisėtumą, atitikimą visuotinai priimtiems standartams. Pavyzdžiui, V. V.Lazarevas išskiria septynias teisės poveikio valstybei kryptis.
Tai ir teisės veikimas per atskirus asmenis- valstybė piliečius veikia perteisę ir jos ribose, o piliečiai valstybę veikia irgi per teisę. Jeivalstybės ir individo santykyje nėra teisės, tada jis verčiamas valstybėssraigteliu ir priverstas tarnauti valstybei. Žmogus yra priemonė, ovalstybė- tikslas. Teisė į valstybės ir atskiro individo santykį įnešakitokį pobūdį: šis santykis visiškai apsiverčia, ir žmogus tampa tikslu, ovalstybė- priemone, jam tarnaujančia. Šiuo požiūriu teisės vertė nulemtajos ryšio su valstybe tiek, kiek pati valstybė tarnauja žmogui. Teisėapriboja valstybės veiklą, ypač žmogaus asmeninio gyvenimo srityje. Betteisė ir legalizuoja valstybės veiklą, taigi ir valstybinio poveikiopriemones ( prievartą), kurioms suteikia teisinę formą, tai jau buvominėta. Bet koks prievartos panaudojimas, nesurištas su teise, yravalstybės neteisėto veikimo pavyzdys. Galimybę valstybės veikląkontroliuoti vėlgi suteikia teisė, kurdama prielaidas abipusei valstybės irvisuomenės atsakomybei. Teisė valstybei tampa vienintele bendra „ kalba“ suvisuomene ar atskiromis jos grupėmis ( pvz., V. V. Lazarevas išskiriatautines), o tai pat su „ kitomis valstybėmis ir apskritai pasaulinebendrija“.
Reikia pridurti, kad teisės vaidmuo demokratinėje valstybėje tik stiprėja.Bene visuotiniu idealu tampa teisinė valstybė, apribota, „ surišta“ teisės.Kaip rašo V. V. Lazarevas, „ tik būdama teisės apribota, valstybė galiveikti „ laisvai“. O taip pat, – kuo labiau teisė atspindi visuomeniniovystymosi reikalavimus, tuo labiau ji suriša valstybę“.
9.Išvados
Teisinė valstybė- pastanga humanizuoti socialinius santykius. „Teisinėvalstybė“- šiandien bene dažniausiai kartojamas terminas. LietuvosRespublikos Konstitucijos preambulėje tokios valstybės kūrimas vadinamasilgalaikiu ir strateginiu lietuvių tautos siekiu.
Šis siekimas nėra momentinė politinė ar ideologinė aktualija. Tai
objektyvių civilizacijos ir demokratitizacijos procesų padiktuota būtinybė,kuriai kiekviena Europos valstybė paklūsta savaip. Šiandien Europoje nėravalstybės, kuri, pasak vokiečių teisininko H. Kraugerio, nesivadintųteisine arba bent į ją nepretenduotų. Ji įrašyta į visų, taip pat ir įpokomunistinių Europos konstitucijas kaip strateginis valstybės raidosidealas. Nūdienos žmonija tiesiog neturi alternatyvos civilizacijospažangai ir žmogaus gerovei.Propaguodama individo ir teisės pirmenybę, teisinės valstybės idėja pajėgimodernizuoti mūsų teisinę sąmonę, atnaujinti jos vaizdinius apie valstybęir teisę, grąžinti į mūsų sąmonę žmogaus teisių branginimo nuostatą, taptivisos teisinės sistemos bei pačios valstybės kūrimo idėjiniu vadovu. Taibene pirmoji Europos ir Šiaurės Amerikos tautų organizuota pastangahumanizuoti žmonių santykius teise ir jos viešpatavimu. Jei iki šiol teisėbuvo palenkiama jėgai, tai dabar jėgą siekiama palenkti teisei. Tam, kadteisinės valstybės idėja nebūtų vien tik patraukli ideologija, siekiamaatitinkamai organizuoti valstybių vidaus gyvenimą, sukurti teisėsviešpatavimui teisines, organizacines, ekonomines, idėjines, socialinesprielaidas praktiškai funkcionuoti.
Tai ypač aktualu negausioms tautoms, socialiai nesaugioms žmonių grupėms,nes paskelbus teisės viešpatavimo principą pagrindiniu tarptautinio,tarpklasinio, tarpindividinio bendravimo principu ir ėmus jį praktiškaiįgyvendinti, teises atgauna tie, kurie jėgos ( fizinės, ekonominės,politinės) dominavimo sąlygomis negalėtų naudotis savo teisėmis irlaisvėmis.
Mūsų atgauta nepriklausomybė yra vienas šios tiesos įrodymų. Sovietamspaskelbus, kad jie kurs teisinę valstybę, t.y. pirmumą teiks ne jėgai, oteisei, lietuvių tautai buvo suteikta galimybė pasiremti prigimtine tautųteise į laisvę ir nepriklausomybę- įgyti teisinį ir moralinį pagrindąpriešintis Sovietų Sąjungos pozityviajai teisei, teigti, jog negaliojapozityvioji teisė, prieštaraujanti prigimtinei. Tai morališkai drąsinoLietuvos žmones, leido pajusti visos civilizuotos žmonijos paramą, pajusti,jog mūsų pusėje stovi teisė, nors ir nestovi jėga.
Todėl negausioms tautoms turi būti itin svarbu, kad teisės viešpatavimoidėja visuotinai įsigalėtų visų tipų santykiuose, nes tokios tautos galiišlikti, apsaugoti savo teises ir džiaugtis savo nepriklausomu valstybiniugyvenimu, kol tautų santykiuose viešpatauja ne jėgos, o teisės viršenybė.
Su šiuo principu sietinas ir Lietuvos saugumas ateityje, kuris priklausysne tiek nuo Lietuvos karinės ir ekonominės galios, kiek nuo to, kokiu mastuEuropos tautų ir valstybių santykiai bus grindžiami ne jėga, o teise.Teisės viešpatavimas- pagrindinis tatų saugumo garantas Europoje irpasaulyje.
Teisinės valstybės koncepcija nūdienos visuotinio vertybių nukainavimosąlygomis iškyla ir kaip vertybinis kriterijus, kuriuo remiantis galimaspręsti ne tik apie kiekvieno asmens, bet ir apie pačios valstybės veiklosteisėtumą ir žmoniškumą. Teisinė valstybė- tai humanistinių tendencijųįgyvendinimas valstybinio gyvenimo organizacijoje, atsiverianti galimybėpereiti nuo teorinio, abstrakčiojo humanizmo prie realiojo, nes su teisėsviršenybe skelbiama konkretaus žmogaus, kaip teisės subjekto, viršenybėprieš visas jo paties kuriamas institucijas.