1.Įžanga
Konstitucinis Lietuvos pasiryžimas kurti teisinę valstybę turėtų būti lydimas daugelio teorinių teisės klausimų, kurie šiuo atveju įgyja plačią praktinę reikšmę, svarstymo ir sprendimo. Deja, atrodo, kad daugelis klausimų paliekami be atsakymų, ir net teisinės sistemos reforma, kuri, atrodo, turėtų liudyti apie visuomenės poreikį tvarkytis pagal naujas vertybes, apie teisės sampratos pasikeitimą, iš tiesų vykdoma be esminių teisinės sampratos pasikeitimų.
Teisės samprata šiandien Lietuvoje beveik nesiskiria nuo Tarybų
Sąjungos kažkada mums primestos. Taip atsitiko, nes žmonių teisinė sąmonė, kuriai teko labai greitai persiorientuoti, vis dar skeptiškai vertina daugelį tuometinės ideologijos neigtų vertybių. Vis dar sunku „ priimti nuostatą, jog yra viršesnė ir labiau privaloma teisė, nei valstybės sukurtoji“, ir dar šiandien dažnai teisininkų teigiama, kad teisė- viso labo įstatymu paversta valstybės valia. Normatyvizmas, dar neseniai
Lietuvoje buvęs vienintele teisės samprata, dabar demokratėjimo procese jau užleidžia savo vietą. Kartu su juo pirmaujančią poziciją praranda ir valstybė. Iškilusi individo reikšmė pareikalavo ir teisės viršenybės.
Pozityvioji teisė palenkiama žmogaus teisių saigai, taip atsisakoma nuo įstatymo ir teisės tapatinimo, nuo etatizmo. Iš kitos pusės, normatyvizmas dar ne visiškai išstumtas. Nors Lietuva ir orientuojasi į Vakarų valstybes, kurios yra pripažintos demokratinėmis ir kuriose ši samprata laikoma ne tik abejotina, bet dažnai ir klaidinga, tačiau įveikti normatyvistinę sampratą-
tai ne tik pripažinti jos neperspektyvumą, bet ir įveikti ją „
determinavusį bei palaikantį bendrosios kultūros tipą, kurį apibūdina nepakankamas visuomenės gebėjimas naudotis teise be smulkmeniško valstybinės valdžios nurodinėjimo, be intensyvios išorinės priežiūros bei prievartos“. Kol visuomenė nepasiekė tokio kultūros lygio, tol jai yra būtinos statistinės socializavimo priemonės, ir tol neįmanomas perėjimas prie kokybiškai kitos teisės sampratos ir kito požiūrio į valstybės ir teisės santykį. Štai kodėl tokia teisinė reforma, kuri vykdoma Lietuvoje, negali iš esmės pakeisti šių dalykų. Ji pati, kildama iš vis dar normatyvistinės teisinės sąmonės, tampa ribota, teisinės valstybės sąvoka irgi tampa ribota. Bet kokia reforma reikalinga teisinės sąmonės pokyčių.
Galų gale, kyla klausimas, ar iš viso tikslinga keisti visą teisės tradiciją, o ir kokią turėtume kurti, kieno pavyzdžiu remtis? Mūsų sąmonėje ir mūsų teisės teorijoje įsigalėjęs vienas požiūris. Jis nėra neabejotinas, bet juk visos sampratos pasikeitimas yra didžiulis teisinės sąmonės lūžis.
Mūsų teisės raidą stabdė dabar atmesti ideologiniai Tarybų Sąjungos pagrindai, bet kopijuodami Vakarų teisinės sistemos bruožus, mes nesukursime Vakarų standartus atitinkančios teisės. Dėl kitokios teisės sampratos Lietuvos teisės teorija nepajėgia „ adekvačiai suvokti net jau turimą Vakarų teisinį patyrimą“, todėl svetimos teisės kopijavimas virsta daugiausia neesminių dalykų perėmimu.
Valstybei reikalinga autentiška savo visuomenės teisė, „ nulemta šios visuomenės gyvenimo būdo, jos tautinio charakterio ir istorinės patirties“. Aišku, jau šių klausimų svarstymas rodo, kad dabartinė teisės tradicija Lietuvai nepakankama, kad jau žengti pirmieji žingsniai link teisinės valstybės.
Lietuvos teisininkai, iškėlę sau uždavinį kurti tokią valstybę mokosi iš kitų šalių patirties, bet tik išsiaiškinus visuomenės poreikius, jos teikiamą reikšmę valstybei, teisei, įstatymui, paaiškės, kokia valstybė ir teisė reikalinga Lietuvai.
2. Kas yra valstybė?
2.1 Valstybės sąvoka ( siaura prasme, teisine prasme, sociologine prasme).
Valstybės apibrėžimas.
Valstybė apima tam tikrą teritoriją, jos piliečius, ekonomiką bei politinę sistemą. Valstybės sąvoka suprantama trejopai: 1) kaip didelių socialinių grupių sukurta organizacija; 2) kaip politinės valdžios santykiai, t.y.
ryšiai tarp piliečių ir valstybės organų; 3) kaip administraciniai organai ir teisės normų sistema, nusakanti jos funkcionavimą.
Siaura prasme valstybė- tai valdymo institucijos, teritorijos, kur gyvena šalies žmonės. Teisiškai valstybė- yra juridinis asmuo kaip tam tikra korporacija. H.Kelzenas tapatina valstybę ir teisėtvarką. Valstybės santykiai su teise turi būti tokie kaip ir individo. Sociologiniu atžvilgiu valstybė yra socialinė bendrija, socialinė tikrovė, egzistuojanti nepriklausomai nuo teisėtvarkos ir teisinės tikrovės. Valstybė yra svarbiausia visuomenės politinės sistemos organizacija, per kurią valdoma visuomenė ir saugoma jos ekonominė ir socialinė struktūra. Visuomenė, susidedanti iš individų, klasių, socialinių, religinių, tautinių grupių, kurioje būtina sureguliuoti santykius ir raidą.
Valdžios subjektas- tai nedidelė visuomenės dalis, reguliuojanti visuomenės gyvenimą taip, kaip reikalauja jos interesai ir visos visuomenės interesai.
Reguliuojant visuomeninius santykius, svarbiausias vaidmuo tenka to reguliavimo mechanizmui. Toks mechanizmas yra visuomenės politinė organizacija, kurios svarbiausia dalis yra valstybė.
Galima apibendrinti, kad valstybė- tai suvereni žmonių bendrija, kuri 1)
kuri yra įsikūrusi tiksliai apibrėžtoje teritorijoje; 2) turi savo įteisintą viešąją valdžią; 3) yra nepriklausoma ir pripažįstama kitų suverenių valstybių. Šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje valstybė apibrėžiama kaip viešosios valdžios politiškai suvereni teritorinė organizacija, turinti specialų aparatą ir gebanti padaryti savo paliepimus privalomus visai šaliai.
3. Pagrindiniai valstybės požymiai: tauta ir teritorija, valdžia, suverenitetas, nepriklausomybė.
3.1 Papildomi valstybės požymiai
Valstybės požymiai skiria ją nuo kitų gimininių organizacijų. Pirmas jų-
tai žmonių bendrija, kurią vadina tauta ir kurios narius jungia bendra kalba, bendra religija, bendra istorinė praeitis, daugiau ar mažiau aiškus teritorinis apsigyvenimo centras, gyventojų teritorinis suskirstymas ir viešosios valdžios teritorijoje įgyvendinimas. Gimininėje santvarkoje giminė neturėjo griežtai nustatytos teritorijos. Valstybiniu pagrindu organizuotoje visuomenėje valstybė turi griežtai apibrėžtą teritoriją, kurią apima jos suvereni valdžia, o jos gyventojai yra valstybės piliečiai.
Šiaip valstybėje pasireiškia naujas teisės institutas- pilietybė. Valstybė skiriasi nuo kitų nevalstybinių- ji derina didelių socialinių grupių interesus ir integruoja visuomenę.
Viešoji valdžia vadinama taip todėl, kad nesutampa su visuomene, tik veikia jos vardu. Esminė viešosios valdžios ypatybė yra ta, kad ją įkūnija valdininkija, t.y. profesinis vykdytojų, iš kurių sudaromos valdymo institucijos ( valstybės aparatas) luomas. Suasmeninta valstybės institucijose ir sudaromos valdymo įstaigose, viešoji valdžia tampa valstybine, t.y. realia jėga, užtikrinančia valstybės prievartą.
Sprendžiamąją galią taikant prievartą turi ginkluoti būriai ir specialiosios įstaigos ( armija, policija, kalėjimai). Valstybinę valdžią vykdo ypatinga žmonių grupė, turinti valstybinius įgaliojimus leisti įstatymus, naudoti valstybės prievartą, kad žmonių elgesys paklustų valstybės aktuose išreikštai valiai. Valstybės suverenitetas- tai valstybės valdžios viršenybė šalies viduje ir valstybės nepriklausomybė užsienio reikaluose. Taigi, valstybės suverenitetas yra: vidaus- tai valstybės įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių neribotumas visoje šalies teritorijoje; išorinis- šalies savarankiškumas ir nepriklausomumas užsienio politikoje, neleistinumas kištis į vidaus valstybės reikalus iš išorės. Kai valstybė praranda suverenitetą, jos suvereni valdžia teritorijoje ir gyventojų atžvilgiu pereina kuriai kitai valstybei.
Vienas iš tokių požymių- tai ypatingo žmonių sluoksnio, negaminančio materialiųjų dalykų, o užsiimančio tik valdymu, atsiradimas. Šis sluoksnis gavo išskirtinių teisių ir valdžios įgaliojimų. Dar valstybės požymiu, galima laikyti tarptautinį pripažinimą- tai pagrindinis valstybės nepriklausomybės įrodymas, kai viena valstybė arba grupė valstybių, pareiškia pripažįstanti naujai susikūrusią valstybę ir nusako santykių su ja pobūdį ir apimtį, sutinka gerbti jos nepriklausomybę. Neatskiriamas valstybės bruožas yra mokesčių iš gyventojų rinkimas, kuriuo užsiima specialūs valstybės organai ( mokesčių inspekcijos, muitinės, socialinio draudimo). Mokesčių rūšis, dydį, apmokėjimo tvarką nustato valstybės įstatymai. Mokesčiai naudojami valstybės aparatui išlaikyti, švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos, socialinėms bei kitoms reikmėms.
4.Valstybės funkcija
4.1 Valstybės funkcijų realizavimo formos, metodai
Valstybės funkcija- tai jos veiklos svarbiausios kryptys, kurias lemia jos uždaviniai ir tikslai, arba kitaip tariant, pagrindinės veiklos kryptys, lemiamos valstybės esmės ir turinio, siekiamų tikslų, uždavinių ir valstybės socialinės paskirties.
Jos požymiai: 1) funkcijos yra kompleksinio pobūdžio, kai pagrindinės veiklos kryptys nesutampa su pačia veikla; 2) funkcijų turinys, pobūdis ir paskirtis išreiškia socialinę reikšmę.
Jomis pasireiškia realus valstybės vaidmuo sprendžiant ekonomikos plėtros, visuomenės ir pačios valstybės raidos uždaviniai; 3) valstybės funkcijos parodo tiesioginį jos ryšį su socialine esme ir turiniu, bei valstybei iškilusius uždavinius. Funkcijų pobūdį lemia valstybės tipas, socialinė jos prigimtis, paskirtis, tikslai. Funkcijos yra tikslų įgyvendinimo priemonės.
Pvz. kilus karo ( užpuolimo) pavojui, pradės veikti gynybos organizavimo funkcija; 4) valstybės funkcijų nereikia tapatinti su konkrečių jos institucijų funkcijomis. Pastarųjų funkcijos- siauros, lokalios; 5) valstybės išsiskiria įgyvendinimo formomis ir metodais, nesusipina su jų taikymo sritimis.
Valstybė gali taikyti, įtikinimo, o prireikus- ir prievartos metodus. Pagrindinės teisinės valstybės veiklos formos yra teisėkūra, vykdomoji tvarkomoji veikla ir teisėsauga. Valstybės funkcijos apibrėžiamos kaip pagrindinės veiklos kryptys, lemiamos valstybės esmės ir turinio, siekiamų tikslų, uždavinių ir valstybės socialinės paskirties.
Galima išskirti keturias funkcijas, kurias vykdo bet kuri valstybė: ekonominę ( normalaus ekonomikos egzistavimo ir raidos saugant esamas nuosavybės formas, visuomeninių darbų, užsienio prekybos organizavimo užtikrinimas); politinę ( valstybės ir visuomenės saugumo užtikrinimas, socialinės ir nacionalinės santarvės palaikymas, slopinimas besipriešinančių socialinių jėgų); socialinę ( gyventojų teisių ir laisvių apsauga, žmonių socialinių poreikių tenkinimo priemonių įgyvendinimas, būtinų darbo sąlygų užtikrinimas, socialinis aprūpinimas); ideologinę (ideologijos, taip pat religinės, palaikymas, švietimo organizavimas, mokslo, kultūros raidos skatinimas).
Randasi ir kitos savarankiškos funkcijos: kaip teisinės valstybės kūrimas, gamtos apsauga. Pastaruoju metu, valstybės funkcijos klasifikuojamos valdžių pasidalijimo principu ir jos skirstomos į teisėkūros, valdymo ir teismo. Plačiai paplitęs funkcijų dalijimas į vidines ir išorines. Vidinės funkcijos yra įvairi vidaus valstybės veikla sprendžiant visas visuomenės gyvenimo problemas:
ekonomines, socialines, politines, dvasines. Išorinės funkcijos-
pagrindinės valstybės veiklos kryptys, susijusios su valstybės tikslų ir uždavinių įgyvendinimu tarptautinėje arenoje. Jos priklauso nuo valstybės politinio režimo ir jos tipo. Pvz. svarbiausia Lietuvos išorinė funkcija-
integracija i Europos Sąjungą ir NATO, taip pat palaikyti gerus santykius su kaimyninėmis valstybėmis.
Valstybė vykdo savo funkcijas tam tikromis formomis ir savo veiklai taiko įvairius metodus. Skiriamos teisinės ir neteisinės valstybės funkcijų įgyvendinimo formos.
Teisinės formos atspindi valstybės ir teisės ryšį, valstybės pareigą vykdyti savo funkcijas remiantis teise ir neperžengiant įstatymų ribų. Tos formos parodo, kaip dirba valstybės institucijos ir pareigūnai, kokius teisinius veiksmus jie atlieka. Skiriamos trys teisinės formos: teisėkūra, teisės įgyvendinimas ir teisinė apsauga. Teisėkūra- tai teisės norminių aktų rengimas ir priėmimas. Teisės įgyvendinimo funkcija yra labai svarbi.
Nuo jos priklauso, ar bus įgyvendinami įstatymai ir kiti teisiniai aktai.
Teisinė apsauga- tai operatyvinė ir teisės taikymo veikla, užtikrinanti teisėtvarką, piliečių teisių ir laisvių apsaugą, teisės pažeidimų prevenciją, patraukimą atsakomybėn ir t.t.
Funkcijų įgyvendinimo metodai yra įvairūs. Vykdydama apsaugos funkciją, valstybė taiko įtikinimo ir prievartos metodus. Ekonominei funkcijai vykdyti būtini prognozavimo, planavimo, investicijų ir kt. metodai.
5. Valstybės tipologijos sąvoka: teisinė valstybė
Norint sukurti teisinę valstybę, reikia pasiekti aukštą politinio ir teisinio sąmoningumo lygį, žmonėms būtina aktyviai dalyvauti politiniame, kultūriniame visuomenės gyvenime. Teisinės valstybės ypatumai: 1) įstatymų viršenybė. Niekas neatleidžiamas nuo įstatymų laikymosi! Čia turima omeny ne apskritai teisės, o konkrečių teisės aktų viršenybė. 2) piliečių teisių ir laisvių neliečiamybė ir garantijos, piliečių ir valstybės tarpusavio atsakomybės nustatymas. Valstybės valdžia turi būti atsakinga savo piliečiams! 3) valdžių padalijimo principas. Valdžios turi būti nepriklausomos viena nuo kitos: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teismo.
Įstatymus leidžia parlamentas, juos vykdo vyriausybė, o teisingumą vykdo-
teismas. 4) demokratinio režimo, teisėtumo ir konstitucingumo visuomenėje kūrimas ir palaikymas. Turi būti realiai užtikrintos piliečių teisės ir laisvės. Teisinė valstybė yra ne tik socialinė vertybė, kurios paskirtis-
stiprinti žmogiškumo pradus ir teisingumą, bet ir praktinė institucija, ginanti piliečių laisves, jų garbę ir orumą. Apibendrinant, galima nurodyti tokius teisinės valstybės požymius: 1. visų valstybinio reguliavimo įgaliojimų sutelkimas valstybės institucijų sistemoje 2. valdžių padalijimas, t.y. draudimas, vienos valdžios vykdomas funkcijas, pakeisti kitos valdžios funkcijomis 3. pilietinė visuomenė 4. sukurtas antimonopolinis mechanizmas, neleidžiantis sutelkti įgaliojimų, kurioje nors vienoje grandyje ar institucijoje 5. konstitucinių įstatymų viršenybė ir tiesioginis jų galiojimas 6. įstatyminis valdžios įtvirtinimas ir praktinis įgyvendinimas 7. įstatymų leidybos institucijos sudarymas visuomenei įgyvendinant rinkimų teisę 8. nacionalinių įstatymų ir tarptautinės teisės normų ir principų vienovė 9. teisinė visų subjektų apsauga nuo savavališkų visų institucijų sprendimų 10. teismo, kaip priemonės, užtikrinančios teisinį valstybingumą, autoriteto stiprinimas
11. įstatymų ir teisės principų atitikimas ir teisinė valdžios organizacija.
6.Teisės atsiradimas ( priežastys, raida)
Teisė, visuomenei pereinant iš pirmykštės bendruomenės į civilizaciją, atsirado ne staiga ir ne tuščioje vietoje, o iš dalies ji buvo parengta pirmykštės visuomenės socialinio gyvenimo reguliavimo eigoje. Atsiradus ūkinei gamybai, darbo pasidalijimui, išsivysčius žmonių intelektui, visuomenė perėjo į civilizaciją- visuomeninio gyvenimo atgaminimo stadiją, žmonių bendrijos gyvavimą, galinčios save išlaikyti ir vystytis savo pačios pagrindu. Išskirtini du civilizacijos veiksniai, padarę perversmą žmonių gyvenime ir sukėlę socialinio reguliavimo revoliuciją. Vienas jų yra materialus-produktų pertekliaus atsiradimas, sudaręs galimybę atsirasti nuosavybei; antrasis- humanitarinis. Visuomenės narys atsiskiria ir įgyja autonomiją, savarankiškumą, kartu ir būtinumą užtikrinti savo laisvę ekonominiame gyvenime, o visuomenės politiniame gyvenime- demokratiją.
Visuomenės gyvenimo diferenciacija nulėmė valstybės ir ideologijos, kurią platino Bažnyčia, atsiradimą. Plečiantis prekybiniams rinkos santykiams, suasmeninant nuosavybę ir dominuojant privatinei nuosavybei, valstybė ir ideologinės institucijos įgavo atitinkamų bruožų ir visa tai formavo norminius institucinius darinius- teisę ir teisinį reguliavimą. Teisės sistemos formavimosi pradas buvo ideologizuota prigimtinės teisės išraiška, t.y. teisės- tiesiogine socialine, prasme .
Iš pradžių teisinis reguliavimas nebuvo visiškai atskirtas nuo neteisinio socialinio, moralinio, religinio ir pan. ( papročių teisė). Pirmieji rašytiniai teisės šaltiniai yra seniausių civilizacijų ( 12 lentelių įstatymai) ir viduramžių. Vėliau civilizacijos sąlygomis kaip visuomenės ekonominės, politinės, kultūrinės raidos išdava, teisės elementai įgauna dominuojančią reikšmę. Tada ir prasideda specifinė teisės istorija. Formuojasi ir vystosi nacionalinės teisės sistemos, pamažu susiformuoja dvi savarankiškos rašytinės teisės rūšys- viešoji ir privatinė teisė.
7.Teisės samprata
Taigi, kaip atsirado teisė? P.Leonas „ Teisės enciklopedijos paskaitose“
mini seną graikų padavimą, kuriame Dzeusas pasiuntęs itin priotingą asmenį
Epimetėą, kuris turėjo žemės būtybes apdalinti įrankiais kovai dėl būvio.
Vienai būtybei Epimetėas davęs aštrius nagus, kitai- didelius sparnus, dar kitai- stiprius dantis. Tačiau žmogui jam pritrūkę dovanų ir jis apdovanojęs žmogų visuomenės instinktu. Dėl šios priežasties žmogus- tai nėra kažkokia atskira būtybė, galinti gyventi savarankiškai. Jis turi stiprų prigimtinį polinkį būti visuomenės dalimi ir dažniausiai suprantamas bei nagrinėjamas kaip visuomenės dalis. Žmogus be visuomenės negali gyventi, kadangi būdamas atsiskyręs jis netenka savo prasmės.
Norint suvokti teisę reikia atsakyti į tris klausimus: kuo skiriasi teisė nuo grasinimais paremtų įsakymų ir kuo su jais susijusi? Kuo teisinė pareiga skiriasi nuo moralinės prievolės ir kuo su ja susijusi? Kas yra normos ir kokiu mastu teisę sudaro normos? Daugelio mokslininkų darbų pagrindinis tikslas buvo aiškiai ir neabejotinai atsakyti į šiuos klausimus. Buvo stengiamasi suformuluoti teisės apibrėžimą, kadangi nors nemažai žmonių suprato teisę, niekas nemokėjo jos apibrėžti- apibrėžti ribą, kas yra teisė, o kas ne. Tokią situaciją puikiai iliustruoja posakis
„ Kai matau dramblį, aš galiu jį atpažinti, bet negaliu apibrėžti“. Taigi, nors teisininkai ir puikiai išmano teisę, tačiau ir joje yra dalykų, ryšių, kurių jie iki galo nesupranta.
Kartais galima naudoti grynai verbalinį apibrėžimą, kuris paaiškina žodžius, išreikšdamas juos plačiai paplitusiomis ir visiems suprantamomis sąvokomis. Neaiškūs žodžiai apibrėžiami nusakant jų priklausymą kokiai nors grupei bei taip pat parodant objekto išskirtines savybes, kurios jį atskiria nuo grupės. Pavyzdžiui, „ dramblys yra keturkojis gyvūnas, turintis dideles iltis, straublį ir uodegą“. Šis apibrėžimo būdas yra pats paprasčiausias, tačiau jis tinka ne bet kokiems žodžiams paaiškinti. Ar apibrėžimas bus tikslus priklauso nuo tam tikrų sąlygų: apibrėžiamas daiktas turi priklausyti didesnei grupei, kurios pobūdis būtų aiškus.
Teisės sąvokos atžvilgiu šis apibrėžimo būdas visiškai netinka, kadangi nėra tokios gerai žinomos ir bendros kategorijos, kuri apimtų teisę. Šia kategorija galėtų būti bendroji elgesio normų šeima, tačiau normos samprata taip pat reikalauja atskiro paaiškinimo. Be šio apibrėžimo būdo dar yra nemažai kitų, tačiau trys pagrindinės problemos, slypinčios klausime „ kas yra teisė?“ reikalauja platesnio apibūdinimo, kadangi jos yra labai skirtingos.
Teisės, kaip valstybės nustatytų ar sankcionuotų, visiems privalomų, formaliai apibrėžtų, prireikus valstybės prievarta garantuojamų, visuomeninių santykių dalyvių elgesio taisyklių sistemos, samprata ilgą laiką nekėlė didesnių diskusijų. Susiformavo požiūris į teisę, kaip į sustabarėjusią uždarą visuomenės sistemos dalį. Būdama socialinis reiškinys, teisė dėl tokio požiūrio prarado tiesioginį ryšį su žmogumi, jo emocijomis, poreikiais. Žaidžiantys smėlio dėžėje vaikai, dar nesuprantantys žodžių „ valstybė“, „ įstatymas“, „ teisė“, suvokia, kas yra teisinga ir kas ne, kad egzistuoja bendri didžiajai pasaulio tautų daugumai draudimai. Dėl panašių samprotavimų, teisės tradicijų, įvairių teisės mokslo raidos krypčių pasaulio teisės moksle susiformavo nemažai teisės sampratų, gerokai besiskiriančių nuo mums įprastos.
Teisės sąvoką apibrėžti stengiasi nemažai mokslininkų, tačiau galutinės nuomonės kol kas neprieinama. Tačiau jei yra „ teisės“ savoka, tai turėtų būti ir jos turinys, kurį reikėtų išnagrinėti norint geriau suprasti pačią sąvoką.
Protaujantis žmogus gyvenime visada veikia turėdamas tikslą ir jo siekdamas. Veikdamas savo tikslo link žmogus laikosi tam tikrų taisyklių, tačiau iš esmės, jos skiriamos į dvi grupes: techninės normos ( taisyklės)
ir etinės normos.
Techninė norma yra tokia taisyklė, kuri nusako, kaip siekti tikslo, kad jį pasiekti kuo efektyviau bei sulaukti geriausių rezultatų. Kiekvienas darbas, kurį atlieka žmogus, yra apibrėžtas techninėmis normomis, kurios pasako žmogui, kaip jam geriausiai atlikti tą darbą. Kadangi žmogaus darbų
( ir tikslų) yra be galo daug, todėl ir techninių normų yra labai daug.
Tačiau siekdamas savo asmeninių tikslų žmogus susiduria su tokia problema, kaip tikslų prieštaravimas kitiems tikslas, kadangi vieno tikslo siekimas trukdo kitam žmogui siekti savo tikslo. Pvz. ta pačia prekybos vieta nori naudotis du prekeiviai, tačiau abu joje tilpti negali, todėl kažkuris vienas iš jų savo tikslo pasiekti negali dėl kito prekeivio tikslo įvykdymo.
Atsiranda žmonių poreikis derinti tikslus, kadangi nors jie pagal Hobbesą yra vienas kitam priešai, tačiau jie taip pat yra vienos visuomenės nariai.
Iš to, kaip visuomenėje išsprendžiamas skirtingų tikslų susidūrimas, galime spręsti apie žmonių veikimo papročius. Taisyklės, kurios nustato žmonių gyvenimo įvairių tikslų santykius, yra vadinamos etikos normomis (
taisyklėmis).
Akivaizdu, jog teisė priklauso etikos normoms, tačiau kas yra teisė, jos turinys, dar nežinome. Norint nustatyti reiškinių sąviką reikia nurodyti bendrą visiems tos rūšies reiškiniams požymį, skiriantį tos rūšies reiškinius nuo kitų reiškinių.
8.Teisės įtaka valstybei
Valstybės įtaka teisei ir teisėkūros, ir priežiūros sferoje negali būti suabsoliutinama, tokiu būdu suprantant ją siaurai- statistiškai.
Jei teisės veikimą užtikrina valstybė, tai šis klausimas turi du aspektus.
Iš vienos pusės, pozytivioji teisė, kaip valstybės darinys, užtikrinama valstybės paramos ir gynimo, ir todėl šis garantavimas gali būti suprantamas kaip valstybės savarankiškas sprendimas. Bet iš kitos pusės, šis garantavimas valstybės leidžiamai teisei ( pozityviajai) suteikiamas tik dėl teisinės jos prigimties, todėl „ privalomumas- teisės pasekmė“.
Teisės objektyvios savybės, jos iškeliamos vertybės, nepriklauso nuo įstatymo leidėjo ( valstybės). Valstybės įtaka teisei- neabsoliuti, teisė tam tikra prasme yra savarankiškas ir nepriklausomas reiškinys, turintis savų dėsningumų. Jos privalomumas ( besiremiantis tomis pačiomis objektyviomis teisės savybėmis) priklauso ir nuo įstatymų leidėjo valios (
kuris oficialia valdinga forma teisėkūros procese išreiškia teisės reikalavimus), ir nuo kitų aplinkybių- „ sociumo išsivystymo lygio, prielaidų teisinių įstatymų atsiradimui ir kitų“. „ Valstybė negali panaudoti teisės prieš jos tikrąją paskirtį“. Yra valstybės poveikio teisei ribos: visų pirma, kaip jau sakyta, pačios teisės savitumas, pavyzdžiui, jos reguliacinis potencialas. Ir pati valstybė turi savo galimybių ribas, jos ir jos institucijų galimybės užtikrinti teisės veikimą konkrečiomis sąlygomis irgi apriboja valstybės poveikį teisei. Valstybės pagrindinis uždavinys yra suteikti teisei ypatingą kokybę, o tada ji ima veikti pati savarankiškai, ir jos veikimas gali būti nukreiptas taip pat prieš valstybę
( valdžią). Valstybė nekuria ( neformuoja) teisės, o tik „ užbaigia teisėkūros procesą, suteikdama teisei tam tikras juridines formas“- tai yra, valstybė kuria teisę tik instituciniu lygiu, ir pirmine teisės priežastimi laikoma negali būti. Valstybė yra išimtinė įstatymų kūrėja, bet ne teisės, kuri su įstatymu gali ir nesutapti. Be to, jei valstybė atsiranda tam, kad palaikytų tvarką visuomenėje, tai teisė kuria tam tikrus teisinius mechanizmus. Visuomenėje teisė- tai valstybinis socialinių santykių reguliatorius, bet valstybės veikla demokratinėje visuomenėje yra teisinio pobūdžio.
Taigi, kaip matome, egzistuoja ir atgalinis valstybės- teisės ryšys. Ne vien valstybė įtakoja teisę. Dar daugiau, valstybei teisė reikalinga ne mažiau nei teisei valstybė. O anot V. V. Lazarevo, teisės įtaka valstybei pasireiškia dviejuose dalykuose: valstybės vidinėje organizacijoje ir jos veikloje. Teisė demokratinėje sistemoje tampa ne tiesiog valstybės priedu (
ar dar blogiau- įrankiu), bet ji gali tapti reikšmingu valstybę apribojančiu veiksniu.
Jau tam, kad valstybė egzistuotų kaip organizacija, reikalinga teisė. Teisė garantuoja valstybės stabilumą, jos organizavimo racionalumą ir pačios sistemos veiklos efektyvumą. Teisė valstybei suteikia civilizuotą demokratinę formą, šiuolaikiškumą. „ Valstybingumas nesuvokiamas be teisės arba už teisės“, todėl teisė valstybę daro pilnaverte.
Teisė formuoja valstybės vidinę struktūrą, vidinius valstybės organizavimo santykius, jos mechanizmo dalių santykius. Taip padedant teisei, įtvirtinama valstybės vidinė organizacija, jos forma, valdymo mechanizmai ir jų sandara, valstybinių organų ir pareigūnų statusas ir kompetencija, valdžios padalijimo principai, būtini institutai, pačios valstybės ir jos mechanizmo dalių vieta, vaidmuo ir funkcijos, sąveika su kitomis institucijomis ir gyventojais. Savo veiklos reglamentacijai valstybė irgi kuria teisę.
Teisės įtaka vidinei valstybės struktūrai garantuoja stabilumą, sukurdama valdžios padalijimą, neleisdama sukoncentruoti valstybinės valdžios vienose rankose. Ir tada : „valstybinių struktūrų santykiai teisiškai sureguliuojami, virsta teisiniais santykiais“.
Taigi teisė atlieka nemenką vaidmenį valstybės atsiradime, vystymesi ir tobulėjime. Teisė tampa esminiu valstybinės visuomenės organizacijos bruožu, leidžiančiu žmonėms ne „ susiorganizuoti“ į valstybę, o „ sukurti“
valstybę“.
Kitas teisės poveikio aspektas yra tas, kad valstybė būtent per teisę vykdo savo tikslus ir uždavinius, politiką, nustato visuomeninę tvarką, individo padėtį. „ Teisės reikšmė valstybėje…pareina nuo to, kaip valstybės valdžia vykdo savo uždavinius, kaip ji valdo“, rašo P. Leonas. Kaip jau buvo sakyta, demokratinė valstybė veikia per teisę ir teisinėmis priemonėmis.
Totalitarinė valstybė gali valdyti remdamasi prievarta, o demokratinė- socialinius procesus įtakoja per teisę. Paradoksalu, bet atsisakymas nuo teisės naudojimo valstybinę valdžią tik susilpnina ir atveda prie jos nuvertimo bei valstybinės santvarkos pasikeitimo. Valstybė negali veikti už teisės ribų ir be teisės. Teisė yra būtina valstybinės veiklos pusė, savybė, nes teisė nepakeičiama socialinių santykių reguliavimo sferoje, o jos panaudojimo būtinybė kyla ne vien iš valstybės.
Valstybė negali atmesti teisės, nekenkdama visuomenei. Atsisakymas nuo teisės sukelia „ rimtas ekonomines, politines ir dorovines pasekmes“,- rašo
V. V. Lazarevas. Teise nesiremianti valstybė yra gilios krizės apimtos visuomenės požymis. Taigi teisė įtvirtina ir įteisina valstybės veiklą, kartu nustatydama jos ribas, galimybes, kontroliuoja valstybės veiklos teisėtumą, atitikimą visuotinai priimtiems standartams. Pavyzdžiui, V. V.
Lazarevas išskiria septynias teisės poveikio valstybei kryptis.
Tai ir teisės veikimas per atskirus asmenis- valstybė piliečius veikia per teisę ir jos ribose, o piliečiai valstybę veikia irgi per teisę. Jei valstybės ir individo santykyje nėra teisės, tada jis verčiamas valstybės sraigteliu ir priverstas tarnauti valstybei. Žmogus yra priemonė, o valstybė- tikslas.
Teisė į valstybės ir atskiro individo santykį įneša kitokį pobūdį: šis santykis visiškai apsiverčia, ir žmogus tampa tikslu, o valstybė- priemone, jam tarnaujančia. Šiuo požiūriu teisės vertė nulemta jos ryšio su valstybe tiek, kiek pati valstybė tarnauja žmogui. Teisė apriboja valstybės veiklą, ypač žmogaus asmeninio gyvenimo srityje.
Bet teisė ir legalizuoja valstybės veiklą, taigi ir valstybinio poveikio priemones ( prievartą), kurioms suteikia teisinę formą, tai jau buvo minėta. Bet koks prievartos panaudojimas, nesurištas su teise, yra valstybės neteisėto veikimo pavyzdys. Galimybę valstybės veiklą kontroliuoti vėlgi suteikia teisė, kurdama prielaidas abipusei valstybės ir visuomenės atsakomybei.
Teisė valstybei tampa vienintele bendra „ kalba“ su visuomene ar atskiromis jos grupėmis ( pvz., V. V. Lazarevas išskiria tautines), o tai pat su „ kitomis valstybėmis ir apskritai pasauline bendrija“.
Reikia pridurti, kad teisės vaidmuo demokratinėje valstybėje tik stiprėja.
Bene visuotiniu idealu tampa teisinė valstybė, apribota, „ surišta“ teisės.
Kaip rašo V. V. Lazarevas, „ tik būdama teisės apribota, valstybė gali veikti „ laisvai“. O taip pat, – kuo labiau teisė atspindi visuomeninio vystymosi reikalavimus, tuo labiau ji suriša valstybę“.
9.Išvados
Teisinė valstybė- pastanga humanizuoti socialinius santykius. „Teisinė valstybė“- šiandien bene dažniausiai kartojamas terminas. Lietuvos
Respublikos Konstitucijos preambulėje tokios valstybės kūrimas vadinamas ilgalaikiu ir strateginiu lietuvių tautos siekiu.
Šis siekimas nėra momentinė politinė ar ideologinė aktualija. Tai objektyvių civilizacijos ir demokratitizacijos procesų padiktuota būtinybė, kuriai kiekviena Europos valstybė paklūsta savaip. Šiandien Europoje nėra valstybės, kuri, pasak vokiečių teisininko H. Kraugerio, nesivadintų teisine arba bent į ją nepretenduotų. Ji įrašyta į visų, taip pat ir į pokomunistinių Europos konstitucijas kaip strateginis valstybės raidos idealas. Nūdienos žmonija tiesiog neturi alternatyvos civilizacijos pažangai ir žmogaus gerovei.
Propaguodama individo ir teisės pirmenybę, teisinės valstybės idėja pajėgi modernizuoti mūsų teisinę sąmonę, atnaujinti jos vaizdinius apie valstybę ir teisę, grąžinti į mūsų sąmonę žmogaus teisių branginimo nuostatą, tapti visos teisinės sistemos bei pačios valstybės kūrimo idėjiniu vadovu. Tai bene pirmoji Europos ir Šiaurės Amerikos tautų organizuota pastanga humanizuoti žmonių santykius teise ir jos viešpatavimu. Jei iki šiol teisė buvo palenkiama jėgai, tai dabar jėgą siekiama palenkti teisei. Tam, kad teisinės valstybės idėja nebūtų vien tik patraukli ideologija, siekiama atitinkamai organizuoti valstybių vidaus gyvenimą, sukurti teisės viešpatavimui teisines, organizacines, ekonomines, idėjines, socialines prielaidas praktiškai funkcionuoti.
Tai ypač aktualu negausioms tautoms, socialiai nesaugioms žmonių grupėms, nes paskelbus teisės viešpatavimo principą pagrindiniu tarptautinio, tarpklasinio, tarpindividinio bendravimo principu ir ėmus jį praktiškai įgyvendinti, teises atgauna tie, kurie jėgos ( fizinės, ekonominės, politinės) dominavimo sąlygomis negalėtų naudotis savo teisėmis ir laisvėmis.
Mūsų atgauta nepriklausomybė yra vienas šios tiesos įrodymų. Sovietams paskelbus, kad jie kurs teisinę valstybę, t.y. pirmumą teiks ne jėgai, o teisei, lietuvių tautai buvo suteikta galimybė pasiremti prigimtine tautų teise į laisvę ir nepriklausomybę- įgyti teisinį ir moralinį pagrindą priešintis Sovietų Sąjungos pozityviajai teisei, teigti, jog negalioja pozityvioji teisė, prieštaraujanti prigimtinei. Tai morališkai drąsino
Lietuvos žmones, leido pajusti visos civilizuotos žmonijos paramą, pajusti, jog mūsų pusėje stovi teisė, nors ir nestovi jėga.
Todėl negausioms tautoms turi būti itin svarbu, kad teisės viešpatavimo idėja visuotinai įsigalėtų visų tipų santykiuose, nes tokios tautos gali išlikti, apsaugoti savo teises ir džiaugtis savo nepriklausomu valstybiniu gyvenimu, kol tautų santykiuose viešpatauja ne jėgos, o teisės viršenybė.
Su šiuo principu sietinas ir Lietuvos saugumas ateityje, kuris priklausys ne tiek nuo Lietuvos karinės ir ekonominės galios, kiek nuo to, kokiu mastu
Europos tautų ir valstybių santykiai bus grindžiami ne jėga, o teise.
Teisės viešpatavimas- pagrindinis tatų saugumo garantas Europoje ir pasaulyje.
Teisinės valstybės koncepcija nūdienos visuotinio vertybių nukainavimo sąlygomis iškyla ir kaip vertybinis kriterijus, kuriuo remiantis galima spręsti ne tik apie kiekvieno asmens, bet ir apie pačios valstybės veiklos teisėtumą ir žmoniškumą. Teisinė valstybė- tai humanistinių tendencijų įgyvendinimas valstybinio gyvenimo organizacijoje, atsiverianti galimybė pereiti nuo teorinio, abstrakčiojo humanizmo prie realiojo, nes su teisės viršenybe skelbiama konkretaus žmogaus, kaip teisės subjekto, viršenybė prieš visas jo paties kuriamas institucijas.