Valstybės ir teisės santykis

1.Įžanga

Konstitucinis Lietuvos pasiryžimas kurti teisinę valstybę turėtų būti
lydimas daugelio teorinių teisės klausimų, kurie šiuo atveju įgyja plačią
praktinę reikšmę, svarstymo ir sprendimo. Deja, atrodo, kad daugelis
klausimų paliekami be atsakymų, ir net teisinės sistemos reforma, kuri,
atrodo, turėtų liudyti apie visuomenės poreikį tvarkytis pagal naujas
vertybes, apie teisės sampratos pasikeitimą, iš tiesų vykdoma be esminių
teisinės sampratos pasikeitimų.

Teisės samprata šiandien Lietuvoje beveik nesiskiria nuo Tarybų
Sąjungos kažkada mums primestos. Taip atsitiko, nes žmonių teisinė sąmonė,
kuriai teko labai greitai persiorientuoti, vis dar skeptiškai vertina
daugelį tuometinės ideologijos neigtų veertybių. Vis dar sunku „ priimti
nuostatą, jog yra viršesnė ir labiau privaloma teisė, nei valstybės
sukurtoji“, ir dar šiandien dažnai teisininkų teigiama, kad teisė- viso
labo įstatymu paversta valstybės valia. Normatyvizmas, dar neseniai
Lietuvoje buvęs vienintele teisės samprata, dabar demokratėjimo procese jau
užleidžia savo vietą. Kartu su juo pirmaujančią poziciją praranda ir
valstybė. Iškilusi individo reikšmė pareikalavo ir teisės viršenybės.
Pozityvioji teisė palenkiama žmogaus teisių saigai, taip atsisakoma nuo
įstatymo ir teisės tapatinimo, nuo etatizmo. Iš kitos pusės, normatyvizmas
dar ne visiškai išstumtas. Nors Lietuva ir orientuojasi į Vakarų valstybes,
kurios yrra pripažintos demokratinėmis ir kuriose ši samprata laikoma ne tik
abejotina, bet dažnai ir klaidinga, tačiau įveikti normatyvistinę sampratą-
tai ne tik pripažinti jos neperspektyvumą, bet ir įveikti ją „
determinavusį bei palaikantį bendrosios kultūros tipą, kurį apibūdina
nepakankamas visuomenės gebėjimas naudotis teise be

smulkmeniško
valstybinės valdžios nurodinėjimo, be intensyvios išorinės priežiūros bei
prievartos“. Kol visuomenė nepasiekė tokio kultūros lygio, tol jai yra
būtinos statistinės socializavimo priemonės, ir tol neįmanomas perėjimas
prie kokybiškai kitos teisės sampratos ir kito požiūrio į valstybės ir
teisės santykį. Štai kodėl tokia teisinė reforma, kuri vykdoma Lietuvoje,
negali iš esmės pakeisti šių dalykų. Ji pati, kildama iš vis dar
normatyvistinės teisinės sąmonės, tampa ribota, teisinės valstybės sąvoka
irgi tampa ribota. Bet kokia reforma reikalinga teisinės sąmonės pokyčių.

Galų gale, kyla klausimas, ar iš viso tikslinga keisti visą teisės
tradiciją, o ir kokią turėtume kurti, kieno pavyzdžiu remtis? Mūsų sąmonėje
ir mūsų teisės teorijoje įsigalėjęs vienas požiūris. Jis nėra neabejotinas,
bet juk visos sampratos pasikeitimas yra didžiulis teisinės sąmonės lūžis.
Mūsų teisės raidą stabdė dabar atmesti ideologiniai Tarybų Sąjungos
pagrindai, bet kopijuodami Vakarų teisinės sistemos bruožus, mes
nesukursime Vakarų standartus atitinkančios teisės. Dėl kitokios teisės
sampratos Lietuvos teisės teorija nepajėgia „ adekvačiai suvokti net jau
turimą Vakarų teisinį patyrimą“, todėl svetimos teisės kopijavimas virsta
daugiausia neesminių dalykų perėmimu. Valstybei reikalinga autentiška savo
visuomenės teisė, „ nulemta šios visuomenės gyvenimo būdo, jos tautinio
charakterio ir istorinės patirties“. Aišku, jau šių klausimų svarstymas
rodo, kad dabartinė teisės tradicija Lietuvai nepakankama, kad jau žengti
pirmieji žingsniai link teisinės valstybės. Lietuvos teisininkai, iškėlę
sau uždavinį kurti tokią valstybę mokosi iš kitų šalių patirties, bet tik
išsiaiškinus visuomenės poreikius, jos teikiamą reikšmę v

valstybei, teisei,
įstatymui, paaiškės, kokia valstybė ir teisė reikalinga Lietuvai.

2. Kas yra valstybė?

2.1 Valstybės sąvoka ( siaura prasme, teisine prasme, sociologine prasme).

Valstybės apibrėžimas.

Valstybė apima tam tikrą teritoriją, jos piliečius, ekonomiką bei politinę
sistemą. Valstybės sąvoka suprantama trejopai: 1) kaip didelių socialinių
grupių sukurta organizacija; 2) kaip politinės valdžios santykiai, t.y.
ryšiai tarp piliečių ir valstybės organų; 3) kaip administraciniai organai
ir teisės normų sistema, nusakanti jos funkcionavimą.

Siaura prasme valstybė- tai valdymo institucijos, teritorijos, kur gyvena
šalies žmonės. Teisiškai valstybė- yra juridinis asmuo kaip tam tikra
korporacija. H.Kelzenas tapatina valstybę ir teisėtvarką. Valstybės
santykiai su teise turi būti tokie kaip ir individo. Sociologiniu atžvilgiu
valstybė yra socialinė bendrija, socialinė tikrovė, egzistuojanti
nepriklausomai nuo teisėtvarkos ir teisinės tikrovės. Valstybė yra
svarbiausia visuomenės politinės sistemos organizacija, per kurią valdoma
visuomenė ir saugoma jos ekonominė ir socialinė struktūra. Visuomenė,
susidedanti iš individų, klasių, socialinių, religinių, tautinių grupių,
kurioje būtina sureguliuoti santykius ir raidą.

Valdžios subjektas- tai nedidelė visuomenės dalis, reguliuojanti visuomenės
gyvenimą taip, kaip reikalauja jos interesai ir visos visuomenės interesai.
Reguliuojant visuomeninius santykius, svarbiausias vaidmuo tenka to
reguliavimo mechanizmui. Toks mechanizmas yra visuomenės politinė
organizacija, kurios svarbiausia dalis yra valstybė.

Galima apibendrinti, kad valstybė- tai suvereni žmonių bendrija, kuri 1)
kuri yra įsikūrusi tiksliai apibrėžtoje teritorijoje; 2) turi savo
įteisintą viešąją valdžią; 3) yra nepriklausoma ir pripažįstama kitų
suverenių valstybių. Šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje valstybė
apibrėžiama kaip viešosios valdžios politiškai suvereni teritorinė
organizacija, turinti specialų aparatą ir ge

ebanti padaryti savo paliepimus
privalomus visai šaliai.

3. Pagrindiniai valstybės požymiai: tauta ir teritorija, valdžia,

suverenitetas, nepriklausomybė.

3.1 Papildomi valstybės požymiai

Valstybės požymiai skiria ją nuo kitų gimininių organizacijų. Pirmas jų-
tai žmonių bendrija, kurią vadina tauta ir kurios narius jungia bendra
kalba, bendra religija, bendra istorinė praeitis, daugiau ar mažiau aiškus
teritorinis apsigyvenimo centras, gyventojų teritorinis suskirstymas ir
viešosios valdžios teritorijoje įgyvendinimas. Gimininėje santvarkoje
giminė neturėjo griežtai nustatytos teritorijos. Valstybiniu pagrindu
organizuotoje visuomenėje valstybė turi griežtai apibrėžtą teritoriją,
kurią apima jos suvereni valdžia, o jos gyventojai yra valstybės piliečiai.
Šiaip valstybėje pasireiškia naujas teisės institutas- pilietybė. Valstybė
skiriasi nuo kitų nevalstybinių- ji derina didelių socialinių grupių
interesus ir integruoja visuomenę.

Viešoji valdžia vadinama taip todėl, kad nesutampa su visuomene, tik veikia
jos vardu. Esminė viešosios valdžios ypatybė yra ta, kad ją įkūnija
valdininkija, t.y. profesinis vykdytojų, iš kurių sudaromos valdymo
institucijos ( valstybės aparatas) luomas. Suasmeninta valstybės
institucijose ir sudaromos valdymo įstaigose, viešoji valdžia tampa
valstybine, t.y. realia jėga, užtikrinančia valstybės prievartą.
Sprendžiamąją galią taikant prievartą turi ginkluoti būriai ir
specialiosios įstaigos ( armija, policija, kalėjimai). Valstybinę valdžią
vykdo ypatinga žmonių grupė, turinti valstybinius įgaliojimus leisti
įstatymus, naudoti valstybės prievartą, kad žmonių elgesys paklustų
valstybės aktuose išreikštai valiai. Valstybės suverenitetas- tai valstybės
valdžios viršenybė šalies viduje ir valstybės nepriklausomybė užsienio
reikaluose. Taigi, valstybės suverenitetas yra: vidaus- tai valstybės
įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių neribotumas visoje
šalies teritorijoje; išorinis- šalies savarankiškumas ir nepriklausomumas
užsienio po

olitikoje, neleistinumas kištis į vidaus valstybės reikalus iš
išorės. Kai valstybė praranda suverenitetą, jos suvereni valdžia
teritorijoje ir gyventojų atžvilgiu pereina kuriai kitai valstybei.

Vienas iš tokių požymių- tai ypatingo žmonių sluoksnio, negaminančio
materialiųjų dalykų, o užsiimančio tik valdymu, atsiradimas. Šis sluoksnis
gavo išskirtinių teisių ir valdžios įgaliojimų. Dar valstybės požymiu,
galima laikyti tarptautinį pripažinimą- tai pagrindinis valstybės
nepriklausomybės įrodymas, kai viena valstybė arba grupė valstybių,
pareiškia pripažįstanti naujai susikūrusią valstybę ir nusako santykių su
ja pobūdį ir apimtį, sutinka gerbti jos nepriklausomybę. Neatskiriamas
valstybės bruožas yra mokesčių iš gyventojų rinkimas, kuriuo užsiima
specialūs valstybės organai ( mokesčių inspekcijos, muitinės, socialinio
draudimo). Mokesčių rūšis, dydį, apmokėjimo tvarką nustato valstybės
įstatymai. Mokesčiai naudojami valstybės aparatui išlaikyti, švietimo,
kultūros, sveikatos apsaugos, socialinėms bei kitoms reikmėms.

4.Valstybės funkcija

4.1 Valstybės funkcijų realizavimo formos, metodai

Valstybės funkcija- tai jos veiklos svarbiausios kryptys, kurias lemia jos
uždaviniai ir tikslai, arba kitaip tariant, pagrindinės veiklos kryptys,
lemiamos valstybės esmės ir turinio, siekiamų tikslų, uždavinių ir
valstybės socialinės paskirties. Jos požymiai: 1) funkcijos yra
kompleksinio pobūdžio, kai pagrindinės veiklos kryptys nesutampa su pačia
veikla; 2) funkcijų turinys, pobūdis ir paskirtis išreiškia socialinę
reikšmę. Jomis pasireiškia realus valstybės vaidmuo sprendžiant ekonomikos
plėtros, visuomenės ir pačios valstybės raidos uždaviniai; 3) valstybės
funkcijos parodo tiesioginį jos ryšį su socialine esme ir turiniu, bei
valstybei iškilusius uždavinius. Funkcijų pobūdį lemia valstybės tipas,
socialinė jos prigimtis, paskirtis, tikslai. Funkcijos yra tikslų
įgyvendinimo priemonės. Pvz. kilus karo ( užpuolimo) pavojui, pradės veikti
gynybos organizavimo funkcija; 4) valstybės funkcijų nereikia tapatinti su
konkrečių jos institucijų funkcijomis. Pastarųjų funkcijos- siauros,
lokalios; 5) valstybės išsiskiria įgyvendinimo formomis ir metodais,
nesusipina su jų taikymo sritimis. Valstybė gali taikyti, įtikinimo, o
prireikus- ir prievartos metodus. Pagrindinės teisinės valstybės veiklos
formos yra teisėkūra, vykdomoji tvarkomoji veikla ir teisėsauga. Valstybės
funkcijos apibrėžiamos kaip pagrindinės veiklos kryptys, lemiamos valstybės
esmės ir turinio, siekiamų tikslų, uždavinių ir valstybės socialinės
paskirties. Galima išskirti keturias funkcijas, kurias vykdo bet kuri
valstybė: ekonominę ( normalaus ekonomikos egzistavimo ir raidos saugant
esamas nuosavybės formas, visuomeninių darbų, užsienio prekybos
organizavimo užtikrinimas); politinę ( valstybės ir visuomenės saugumo
užtikrinimas, socialinės ir nacionalinės santarvės palaikymas, slopinimas
besipriešinančių socialinių jėgų); socialinę ( gyventojų teisių ir laisvių
apsauga, žmonių socialinių poreikių tenkinimo priemonių įgyvendinimas,
būtinų darbo sąlygų užtikrinimas, socialinis aprūpinimas); ideologinę
(ideologijos, taip pat religinės, palaikymas, švietimo organizavimas,
mokslo, kultūros raidos skatinimas). Randasi ir kitos savarankiškos
funkcijos: kaip teisinės valstybės kūrimas, gamtos apsauga. Pastaruoju
metu, valstybės funkcijos klasifikuojamos valdžių pasidalijimo principu ir
jos skirstomos į teisėkūros, valdymo ir teismo. Plačiai paplitęs funkcijų
dalijimas į vidines ir išorines. Vidinės funkcijos yra įvairi vidaus
valstybės veikla sprendžiant visas visuomenės gyvenimo problemas:
ekonomines, socialines, politines, dvasines. Išorinės funkcijos-
pagrindinės valstybės veiklos kryptys, susijusios su valstybės tikslų ir
uždavinių įgyvendinimu tarptautinėje arenoje. Jos priklauso nuo valstybės
politinio režimo ir jos tipo. Pvz. svarbiausia Lietuvos išorinė funkcija-
integracija i Europos Sąjungą ir NATO, taip pat palaikyti gerus santykius
su kaimyninėmis valstybėmis.

Valstybė vykdo savo funkcijas tam tikromis formomis ir savo veiklai taiko
įvairius metodus. Skiriamos teisinės ir neteisinės valstybės funkcijų
įgyvendinimo formos.

Teisinės formos atspindi valstybės ir teisės ryšį, valstybės pareigą
vykdyti savo funkcijas remiantis teise ir neperžengiant įstatymų ribų. Tos
formos parodo, kaip dirba valstybės institucijos ir pareigūnai, kokius
teisinius veiksmus jie atlieka. Skiriamos trys teisinės formos: teisėkūra,
teisės įgyvendinimas ir teisinė apsauga. Teisėkūra- tai teisės norminių
aktų rengimas ir priėmimas. Teisės įgyvendinimo funkcija yra labai svarbi.
Nuo jos priklauso, ar bus įgyvendinami įstatymai ir kiti teisiniai aktai.
Teisinė apsauga- tai operatyvinė ir teisės taikymo veikla, užtikrinanti
teisėtvarką, piliečių teisių ir laisvių apsaugą, teisės pažeidimų
prevenciją, patraukimą atsakomybėn ir t.t.

Funkcijų įgyvendinimo metodai yra įvairūs. Vykdydama apsaugos funkciją,
valstybė taiko įtikinimo ir prievartos metodus. Ekonominei funkcijai
vykdyti būtini prognozavimo, planavimo, investicijų ir kt. metodai.

5. Valstybės tipologijos sąvoka: teisinė valstybė

Norint sukurti teisinę valstybę, reikia pasiekti aukštą politinio ir
teisinio sąmoningumo lygį, žmonėms būtina aktyviai dalyvauti politiniame,
kultūriniame visuomenės gyvenime. Teisinės valstybės ypatumai: 1) įstatymų
viršenybė. Niekas neatleidžiamas nuo įstatymų laikymosi! Čia turima omeny
ne apskritai teisės, o konkrečių teisės aktų viršenybė. 2) piliečių teisių
ir laisvių neliečiamybė ir garantijos, piliečių ir valstybės tarpusavio
atsakomybės nustatymas. Valstybės valdžia turi būti atsakinga savo
piliečiams! 3) valdžių padalijimo principas. Valdžios turi būti
nepriklausomos viena nuo kitos: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teismo.
Įstatymus leidžia parlamentas, juos vykdo vyriausybė, o teisingumą vykdo-
teismas. 4) demokratinio režimo, teisėtumo ir konstitucingumo visuomenėje
kūrimas ir palaikymas. Turi būti realiai užtikrintos piliečių teisės ir
laisvės. Teisinė valstybė yra ne tik socialinė vertybė, kurios paskirtis-
stiprinti žmogiškumo pradus ir teisingumą, bet ir praktinė institucija,
ginanti piliečių laisves, jų garbę ir orumą. Apibendrinant, galima nurodyti
tokius teisinės valstybės požymius: 1. visų valstybinio reguliavimo
įgaliojimų sutelkimas valstybės institucijų sistemoje 2. valdžių
padalijimas, t.y. draudimas, vienos valdžios vykdomas funkcijas, pakeisti
kitos valdžios funkcijomis 3. pilietinė visuomenė 4. sukurtas
antimonopolinis mechanizmas, neleidžiantis sutelkti įgaliojimų, kurioje
nors vienoje grandyje ar institucijoje 5. konstitucinių įstatymų viršenybė
ir tiesioginis jų galiojimas 6. įstatyminis valdžios įtvirtinimas ir
praktinis įgyvendinimas 7. įstatymų leidybos institucijos sudarymas
visuomenei įgyvendinant rinkimų teisę 8. nacionalinių įstatymų ir
tarptautinės teisės normų ir principų vienovė 9. teisinė visų subjektų
apsauga nuo savavališkų visų institucijų sprendimų 10. teismo, kaip
priemonės, užtikrinančios teisinį valstybingumą, autoriteto stiprinimas
11. įstatymų ir teisės principų atitikimas ir teisinė valdžios
organizacija.

6.Teisės atsiradimas ( priežastys, raida)

Teisė, visuomenei pereinant iš pirmykštės bendruomenės į civilizaciją,
atsirado ne staiga ir ne tuščioje vietoje, o iš dalies ji buvo parengta
pirmykštės visuomenės socialinio gyvenimo reguliavimo eigoje. Atsiradus
ūkinei gamybai, darbo pasidalijimui, išsivysčius žmonių intelektui,
visuomenė perėjo į civilizaciją- visuomeninio gyvenimo atgaminimo stadiją,
žmonių bendrijos gyvavimą, galinčios save išlaikyti ir vystytis savo pačios
pagrindu. Išskirtini du civilizacijos veiksniai, padarę perversmą žmonių
gyvenime ir sukėlę socialinio reguliavimo revoliuciją. Vienas jų yra
materialus-produktų pertekliaus atsiradimas, sudaręs galimybę atsirasti
nuosavybei; antrasis- humanitarinis. Visuomenės narys atsiskiria ir įgyja
autonomiją, savarankiškumą, kartu ir būtinumą užtikrinti savo laisvę
ekonominiame gyvenime, o visuomenės politiniame gyvenime- demokratiją.
Visuomenės gyvenimo diferenciacija nulėmė valstybės ir ideologijos, kurią
platino Bažnyčia, atsiradimą. Plečiantis prekybiniams rinkos santykiams,
suasmeninant nuosavybę ir dominuojant privatinei nuosavybei, valstybė ir
ideologinės institucijos įgavo atitinkamų bruožų ir visa tai formavo
norminius institucinius darinius- teisę ir teisinį reguliavimą. Teisės
sistemos formavimosi pradas buvo ideologizuota prigimtinės teisės išraiška,
t.y. teisės- tiesiogine socialine, prasme . Iš pradžių teisinis
reguliavimas nebuvo visiškai atskirtas nuo neteisinio socialinio,
moralinio, religinio ir pan. ( papročių teisė). Pirmieji rašytiniai teisės
šaltiniai yra seniausių civilizacijų ( 12 lentelių įstatymai) ir
viduramžių. Vėliau civilizacijos sąlygomis kaip visuomenės ekonominės,
politinės, kultūrinės raidos išdava, teisės elementai įgauna dominuojančią
reikšmę. Tada ir prasideda specifinė teisės istorija. Formuojasi ir vystosi
nacionalinės teisės sistemos, pamažu susiformuoja dvi savarankiškos
rašytinės teisės rūšys- viešoji ir privatinė teisė.

7.Teisės samprata

Taigi, kaip atsirado teisė? P.Leonas „ Teisės enciklopedijos paskaitose“
mini seną graikų padavimą, kuriame Dzeusas pasiuntęs itin priotingą asmenį
Epimetėą, kuris turėjo žemės būtybes apdalinti įrankiais kovai dėl būvio.
Vienai būtybei Epimetėas davęs aštrius nagus, kitai- didelius sparnus, dar
kitai- stiprius dantis. Tačiau žmogui jam pritrūkę dovanų ir jis
apdovanojęs žmogų visuomenės instinktu. Dėl šios priežasties žmogus- tai
nėra kažkokia atskira būtybė, galinti gyventi savarankiškai. Jis turi
stiprų prigimtinį polinkį būti visuomenės dalimi ir dažniausiai suprantamas
bei nagrinėjamas kaip visuomenės dalis. Žmogus be visuomenės negali
gyventi, kadangi būdamas atsiskyręs jis netenka savo prasmės.

Norint suvokti teisę reikia atsakyti į tris klausimus: kuo skiriasi teisė
nuo grasinimais paremtų įsakymų ir kuo su jais susijusi? Kuo teisinė
pareiga skiriasi nuo moralinės prievolės ir kuo su ja susijusi? Kas yra
normos ir kokiu mastu teisę sudaro normos? Daugelio mokslininkų darbų
pagrindinis tikslas buvo aiškiai ir neabejotinai atsakyti į šiuos
klausimus. Buvo stengiamasi suformuluoti teisės apibrėžimą, kadangi nors
nemažai žmonių suprato teisę, niekas nemokėjo jos apibrėžti- apibrėžti
ribą, kas yra teisė, o kas ne. Tokią situaciją puikiai iliustruoja posakis
„ Kai matau dramblį, aš galiu jį atpažinti, bet negaliu apibrėžti“. Taigi,
nors teisininkai ir puikiai išmano teisę, tačiau ir joje yra dalykų, ryšių,
kurių jie iki galo nesupranta.

Kartais galima naudoti grynai verbalinį apibrėžimą, kuris paaiškina
žodžius, išreikšdamas juos plačiai paplitusiomis ir visiems suprantamomis
sąvokomis. Neaiškūs žodžiai apibrėžiami nusakant jų priklausymą kokiai nors
grupei bei taip pat parodant objekto išskirtines savybes, kurios jį
atskiria nuo grupės. Pavyzdžiui, „ dramblys yra keturkojis gyvūnas,
turintis dideles iltis, straublį ir uodegą“. Šis apibrėžimo būdas yra pats
paprasčiausias, tačiau jis tinka ne bet kokiems žodžiams paaiškinti. Ar
apibrėžimas bus tikslus priklauso nuo tam tikrų sąlygų: apibrėžiamas
daiktas turi priklausyti didesnei grupei, kurios pobūdis būtų aiškus.
Teisės sąvokos atžvilgiu šis apibrėžimo būdas visiškai netinka, kadangi
nėra tokios gerai žinomos ir bendros kategorijos, kuri apimtų teisę. Šia
kategorija galėtų būti bendroji elgesio normų šeima, tačiau normos samprata
taip pat reikalauja atskiro paaiškinimo. Be šio apibrėžimo būdo dar yra
nemažai kitų, tačiau trys pagrindinės problemos, slypinčios klausime „ kas
yra teisė?“ reikalauja platesnio apibūdinimo, kadangi jos yra labai
skirtingos.

Teisės, kaip valstybės nustatytų ar sankcionuotų, visiems privalomų,
formaliai apibrėžtų, prireikus valstybės prievarta garantuojamų,
visuomeninių santykių dalyvių elgesio taisyklių sistemos, samprata ilgą
laiką nekėlė didesnių diskusijų. Susiformavo požiūris į teisę, kaip į
sustabarėjusią uždarą visuomenės sistemos dalį. Būdama socialinis
reiškinys, teisė dėl tokio požiūrio prarado tiesioginį ryšį su žmogumi, jo
emocijomis, poreikiais. Žaidžiantys smėlio dėžėje vaikai, dar
nesuprantantys žodžių „ valstybė“, „ įstatymas“, „ teisė“, suvokia, kas yra
teisinga ir kas ne, kad egzistuoja bendri didžiajai pasaulio tautų daugumai
draudimai. Dėl panašių samprotavimų, teisės tradicijų, įvairių teisės
mokslo raidos krypčių pasaulio teisės moksle susiformavo nemažai teisės
sampratų, gerokai besiskiriančių nuo mums įprastos.

Teisės sąvoką apibrėžti stengiasi nemažai mokslininkų, tačiau galutinės
nuomonės kol kas neprieinama. Tačiau jei yra „ teisės“ savoka, tai turėtų
būti ir jos turinys, kurį reikėtų išnagrinėti norint geriau suprasti pačią
sąvoką.

Protaujantis žmogus gyvenime visada veikia turėdamas tikslą ir jo
siekdamas. Veikdamas savo tikslo link žmogus laikosi tam tikrų taisyklių,
tačiau iš esmės, jos skiriamos į dvi grupes: techninės normos ( taisyklės)
ir etinės normos.

Techninė norma yra tokia taisyklė, kuri nusako, kaip siekti tikslo, kad jį
pasiekti kuo efektyviau bei sulaukti geriausių rezultatų. Kiekvienas
darbas, kurį atlieka žmogus, yra apibrėžtas techninėmis normomis, kurios
pasako žmogui, kaip jam geriausiai atlikti tą darbą. Kadangi žmogaus darbų
( ir tikslų) yra be galo daug, todėl ir techninių normų yra labai daug.

Tačiau siekdamas savo asmeninių tikslų žmogus susiduria su tokia problema,
kaip tikslų prieštaravimas kitiems tikslas, kadangi vieno tikslo siekimas
trukdo kitam žmogui siekti savo tikslo. Pvz. ta pačia prekybos vieta nori
naudotis du prekeiviai, tačiau abu joje tilpti negali, todėl kažkuris
vienas iš jų savo tikslo pasiekti negali dėl kito prekeivio tikslo
įvykdymo.

Atsiranda žmonių poreikis derinti tikslus, kadangi nors jie pagal Hobbesą
yra vienas kitam priešai, tačiau jie taip pat yra vienos visuomenės nariai.
Iš to, kaip visuomenėje išsprendžiamas skirtingų tikslų susidūrimas, galime
spręsti apie žmonių veikimo papročius. Taisyklės, kurios nustato žmonių
gyvenimo įvairių tikslų santykius, yra vadinamos etikos normomis (
taisyklėmis).

Akivaizdu, jog teisė priklauso etikos normoms, tačiau kas yra teisė, jos
turinys, dar nežinome. Norint nustatyti reiškinių sąviką reikia nurodyti
bendrą visiems tos rūšies reiškiniams požymį, skiriantį tos rūšies
reiškinius nuo kitų reiškinių.

8.Teisės įtaka valstybei

Valstybės įtaka teisei ir teisėkūros, ir priežiūros sferoje negali būti
suabsoliutinama, tokiu būdu suprantant ją siaurai- statistiškai.

Jei teisės veikimą užtikrina valstybė, tai šis klausimas turi du aspektus.
Iš vienos pusės, pozytivioji teisė, kaip valstybės darinys, užtikrinama
valstybės paramos ir gynimo, ir todėl šis garantavimas gali būti
suprantamas kaip valstybės savarankiškas sprendimas. Bet iš kitos pusės,
šis garantavimas valstybės leidžiamai teisei ( pozityviajai) suteikiamas
tik dėl teisinės jos prigimties, todėl „ privalomumas- teisės pasekmė“.
Teisės objektyvios savybės, jos iškeliamos vertybės, nepriklauso nuo
įstatymo leidėjo ( valstybės). Valstybės įtaka teisei- neabsoliuti, teisė
tam tikra prasme yra savarankiškas ir nepriklausomas reiškinys, turintis
savų dėsningumų. Jos privalomumas ( besiremiantis tomis pačiomis
objektyviomis teisės savybėmis) priklauso ir nuo įstatymų leidėjo valios (
kuris oficialia valdinga forma teisėkūros procese išreiškia teisės
reikalavimus), ir nuo kitų aplinkybių- „ sociumo išsivystymo lygio,
prielaidų teisinių įstatymų atsiradimui ir kitų“. „ Valstybė negali
panaudoti teisės prieš jos tikrąją paskirtį“. Yra valstybės poveikio teisei
ribos: visų pirma, kaip jau sakyta, pačios teisės savitumas, pavyzdžiui,
jos reguliacinis potencialas. Ir pati valstybė turi savo galimybių ribas,
jos ir jos institucijų galimybės užtikrinti teisės veikimą konkrečiomis
sąlygomis irgi apriboja valstybės poveikį teisei. Valstybės pagrindinis
uždavinys yra suteikti teisei ypatingą kokybę, o tada ji ima veikti pati
savarankiškai, ir jos veikimas gali būti nukreiptas taip pat prieš valstybę
( valdžią). Valstybė nekuria ( neformuoja) teisės, o tik „ užbaigia
teisėkūros procesą, suteikdama teisei tam tikras juridines formas“- tai
yra, valstybė kuria teisę tik instituciniu lygiu, ir pirmine teisės
priežastimi laikoma negali būti. Valstybė yra išimtinė įstatymų kūrėja, bet
ne teisės, kuri su įstatymu gali ir nesutapti. Be to, jei valstybė
atsiranda tam, kad palaikytų tvarką visuomenėje, tai teisė kuria tam tikrus
teisinius mechanizmus. Visuomenėje teisė- tai valstybinis socialinių
santykių reguliatorius, bet valstybės veikla demokratinėje visuomenėje yra
teisinio pobūdžio.

Taigi, kaip matome, egzistuoja ir atgalinis valstybės- teisės ryšys. Ne
vien valstybė įtakoja teisę. Dar daugiau, valstybei teisė reikalinga ne
mažiau nei teisei valstybė. O anot V. V. Lazarevo, teisės įtaka valstybei
pasireiškia dviejuose dalykuose: valstybės vidinėje organizacijoje ir jos
veikloje. Teisė demokratinėje sistemoje tampa ne tiesiog valstybės priedu (
ar dar blogiau- įrankiu), bet ji gali tapti reikšmingu valstybę
apribojančiu veiksniu.

Jau tam, kad valstybė egzistuotų kaip organizacija, reikalinga teisė. Teisė
garantuoja valstybės stabilumą, jos organizavimo racionalumą ir pačios
sistemos veiklos efektyvumą. Teisė valstybei suteikia civilizuotą
demokratinę formą, šiuolaikiškumą. „ Valstybingumas nesuvokiamas be teisės
arba už teisės“, todėl teisė valstybę daro pilnaverte.

Teisė formuoja valstybės vidinę struktūrą, vidinius valstybės organizavimo
santykius, jos mechanizmo dalių santykius. Taip padedant teisei,
įtvirtinama valstybės vidinė organizacija, jos forma, valdymo mechanizmai
ir jų sandara, valstybinių organų ir pareigūnų statusas ir kompetencija,
valdžios padalijimo principai, būtini institutai, pačios valstybės ir jos
mechanizmo dalių vieta, vaidmuo ir funkcijos, sąveika su kitomis
institucijomis ir gyventojais. Savo veiklos reglamentacijai valstybė irgi
kuria teisę.

Teisės įtaka vidinei valstybės struktūrai garantuoja stabilumą, sukurdama
valdžios padalijimą, neleisdama sukoncentruoti valstybinės valdžios vienose
rankose. Ir tada : „valstybinių struktūrų santykiai teisiškai
sureguliuojami, virsta teisiniais santykiais“.

Taigi teisė atlieka nemenką vaidmenį valstybės atsiradime, vystymesi ir
tobulėjime. Teisė tampa esminiu valstybinės visuomenės organizacijos
bruožu, leidžiančiu žmonėms ne „ susiorganizuoti“ į valstybę, o „ sukurti“
valstybę“.

Kitas teisės poveikio aspektas yra tas, kad valstybė būtent per teisę vykdo
savo tikslus ir uždavinius, politiką, nustato visuomeninę tvarką, individo
padėtį. „ Teisės reikšmė valstybėje.pareina nuo to, kaip valstybės
valdžia vykdo savo uždavinius, kaip ji valdo“, rašo P. Leonas. Kaip jau
buvo sakyta, demokratinė valstybė veikia per teisę ir teisinėmis
priemonėmis. Totalitarinė valstybė gali valdyti remdamasi prievarta, o
demokratinė- socialinius procesus įtakoja per teisę. Paradoksalu, bet
atsisakymas nuo teisės naudojimo valstybinę valdžią tik susilpnina ir
atveda prie jos nuvertimo bei valstybinės santvarkos pasikeitimo. Valstybė
negali veikti už teisės ribų ir be teisės. Teisė yra būtina valstybinės
veiklos pusė, savybė, nes teisė nepakeičiama socialinių santykių
reguliavimo sferoje, o jos panaudojimo būtinybė kyla ne vien iš valstybės.
Valstybė negali atmesti teisės, nekenkdama visuomenei. Atsisakymas nuo
teisės sukelia „ rimtas ekonomines, politines ir dorovines pasekmes“,- rašo
V. V. Lazarevas. Teise nesiremianti valstybė yra gilios krizės apimtos
visuomenės požymis. Taigi teisė įtvirtina ir įteisina valstybės veiklą,
kartu nustatydama jos ribas, galimybes, kontroliuoja valstybės veiklos
teisėtumą, atitikimą visuotinai priimtiems standartams. Pavyzdžiui, V. V.
Lazarevas išskiria septynias teisės poveikio valstybei kryptis.

Tai ir teisės veikimas per atskirus asmenis- valstybė piliečius veikia per
teisę ir jos ribose, o piliečiai valstybę veikia irgi per teisę. Jei
valstybės ir individo santykyje nėra teisės, tada jis verčiamas valstybės
sraigteliu ir priverstas tarnauti valstybei. Žmogus yra priemonė, o
valstybė- tikslas. Teisė į valstybės ir atskiro individo santykį įneša
kitokį pobūdį: šis santykis visiškai apsiverčia, ir žmogus tampa tikslu, o
valstybė- priemone, jam tarnaujančia. Šiuo požiūriu teisės vertė nulemta
jos ryšio su valstybe tiek, kiek pati valstybė tarnauja žmogui. Teisė
apriboja valstybės veiklą, ypač žmogaus asmeninio gyvenimo srityje. Bet
teisė ir legalizuoja valstybės veiklą, taigi ir valstybinio poveikio
priemones ( prievartą), kurioms suteikia teisinę formą, tai jau buvo
minėta. Bet koks prievartos panaudojimas, nesurištas su teise, yra
valstybės neteisėto veikimo pavyzdys. Galimybę valstybės veiklą
kontroliuoti vėlgi suteikia teisė, kurdama prielaidas abipusei valstybės ir
visuomenės atsakomybei. Teisė valstybei tampa vienintele bendra „ kalba“ su
visuomene ar atskiromis jos grupėmis ( pvz., V. V. Lazarevas išskiria
tautines), o tai pat su „ kitomis valstybėmis ir apskritai pasauline
bendrija“.

Reikia pridurti, kad teisės vaidmuo demokratinėje valstybėje tik stiprėja.
Bene visuotiniu idealu tampa teisinė valstybė, apribota, „ surišta“ teisės.
Kaip rašo V. V. Lazarevas, „ tik būdama teisės apribota, valstybė gali
veikti „ laisvai“. O taip pat, – kuo labiau teisė atspindi visuomeninio
vystymosi reikalavimus, tuo labiau ji suriša valstybę“.

9.Išvados

Teisinė valstybė- pastanga humanizuoti socialinius santykius. „Teisinė
valstybė“- šiandien bene dažniausiai kartojamas terminas. Lietuvos
Respublikos Konstitucijos preambulėje tokios valstybės kūrimas vadinamas
ilgalaikiu ir strateginiu lietuvių tautos siekiu.

Šis siekimas nėra momentinė politinė ar ideologinė aktualija. Tai
objektyvių civilizacijos ir demokratitizacijos procesų padiktuota būtinybė,
kuriai kiekviena Europos valstybė paklūsta savaip. Šiandien Europoje nėra
valstybės, kuri, pasak vokiečių teisininko H. Kraugerio, nesivadintų
teisine arba bent į ją nepretenduotų. Ji įrašyta į visų, taip pat ir į
pokomunistinių Europos konstitucijas kaip strateginis valstybės raidos
idealas. Nūdienos žmonija tiesiog neturi alternatyvos civilizacijos
pažangai ir žmogaus gerovei.

Propaguodama individo ir teisės pirmenybę, teisinės valstybės idėja pajėgi
modernizuoti mūsų teisinę sąmonę, atnaujinti jos vaizdinius apie valstybę
ir teisę, grąžinti į mūsų sąmonę žmogaus teisių branginimo nuostatą, tapti
visos teisinės sistemos bei pačios valstybės kūrimo idėjiniu vadovu. Tai
bene pirmoji Europos ir Šiaurės Amerikos tautų organizuota pastanga
humanizuoti žmonių santykius teise ir jos viešpatavimu. Jei iki šiol teisė
buvo palenkiama jėgai, tai dabar jėgą siekiama palenkti teisei. Tam, kad
teisinės valstybės idėja nebūtų vien tik patraukli ideologija, siekiama
atitinkamai organizuoti valstybių vidaus gyvenimą, sukurti teisės
viešpatavimui teisines, organizacines, ekonomines, idėjines, socialines
prielaidas praktiškai funkcionuoti.

Tai ypač aktualu negausioms tautoms, socialiai nesaugioms žmonių grupėms,
nes paskelbus teisės viešpatavimo principą pagrindiniu tarptautinio,
tarpklasinio, tarpindividinio bendravimo principu ir ėmus jį praktiškai
įgyvendinti, teises atgauna tie, kurie jėgos ( fizinės, ekonominės,
politinės) dominavimo sąlygomis negalėtų naudotis savo teisėmis ir
laisvėmis.

Mūsų atgauta nepriklausomybė yra vienas šios tiesos įrodymų. Sovietams
paskelbus, kad jie kurs teisinę valstybę, t.y. pirmumą teiks ne jėgai, o
teisei, lietuvių tautai buvo suteikta galimybė pasiremti prigimtine tautų
teise į laisvę ir nepriklausomybę- įgyti teisinį ir moralinį pagrindą
priešintis Sovietų Sąjungos pozityviajai teisei, teigti, jog negalioja
pozityvioji teisė, prieštaraujanti prigimtinei. Tai morališkai drąsino
Lietuvos žmones, leido pajusti visos civilizuotos žmonijos paramą, pajusti,
jog mūsų pusėje stovi teisė, nors ir nestovi jėga.

Todėl negausioms tautoms turi būti itin svarbu, kad teisės viešpatavimo
idėja visuotinai įsigalėtų visų tipų santykiuose, nes tokios tautos gali
išlikti, apsaugoti savo teises ir džiaugtis savo nepriklausomu valstybiniu
gyvenimu, kol tautų santykiuose viešpatauja ne jėgos, o teisės viršenybė.

Su šiuo principu sietinas ir Lietuvos saugumas ateityje, kuris priklausys
ne tiek nuo Lietuvos karinės ir ekonominės galios, kiek nuo to, kokiu mastu
Europos tautų ir valstybių santykiai bus grindžiami ne jėga, o teise.
Teisės viešpatavimas- pagrindinis tatų saugumo garantas Europoje ir
pasaulyje.

Teisinės valstybės koncepcija nūdienos visuotinio vertybių nukainavimo
sąlygomis iškyla ir kaip vertybinis kriterijus, kuriuo remiantis galima
spręsti ne tik apie kiekvieno asmens, bet ir apie pačios valstybės veiklos
teisėtumą ir žmoniškumą. Teisinė valstybė- tai humanistinių tendencijų
įgyvendinimas valstybinio gyvenimo organizacijoje, atsiverianti galimybė
pereiti nuo teorinio, abstrakčiojo humanizmo prie realiojo, nes su teisės
viršenybe skelbiama konkretaus žmogaus, kaip teisės subjekto, viršenybė
prieš visas jo paties kuriamas institucijas.

Leave a Comment