Pinigų srautų esmė

TURINYS

1. Pinigų vaidmuo įmonėje ..............................3 psl.
2. Gavimai ir išmokėjimai ..............................5 psl.
3. Įplaukos ir išlaidos bei jų sąsajos su gavimais ir išmokėjimais ............7 psl.
4. Finansinės ir investicinės veiklų pinigų srautai ....................9 psl.
4.1. Finansinė atskaitomybė ............................9 psl.
4.2. Finansinis turtas ..............................10 psl.
4.3. Investiciniai pinigų srautai ..........................12 psl.
5. Pelno ir pinigų srautų skirtumai ...........................13 psl.

6. Literatūra ..............................16 psl.

1. PINIGŲ VAIDMUO ĮMONĖJE

Įmonės finansiniai reikalai bus gerai tvarkomi, jei joje bus vykusiai operuojama pinigais. Juk ne paslaptis, kad neretoje įmonėje pinigai įskaitomi į įmonės banko sąskaitą ir iš jos juda kas valandą, kas savaitę, kas mėnesį. Ir sudarant pinigų srauto ataskaitą joje bus parodomas pinigų gaavimas ir pinigų panaudojimas per ataskaitinį laikotarpį. Paprastai pinigų srautų ataskaitoje terminas „pinigai“ apima grynuosius ir negrynuosius pinigus bei jų ekvivalentus, kuriais disponuoja įmonė, nepriklausomai nuo jų saugojimo vietos. Pinigų ekvivalentais laikomi greitai ir be didelės rizikos įžinomą pinigų kiekį iškeičiami vertybiniai popieriai, brangieji metalai ir pan.
Piniginis turtas buhalteriniame balanse pavaizduojamas vienoje eilutėje. Jam skirta ketvirtoji balanso Turto dalies grupė Gryni pinigai sąskaitoje ir kasoje.Sąskaitos plane piniginiam turtui apskaityti skirtos sąskaitos grupės Nr. 27 Pinigai bankuose ir kasoje keturios sąskaitos: Nr. 2770, Pinigų ekvivalentai, Nr. 271 sąskaita bankuose, Nr. 272 Kasa, Nr. 278 Perkėlimai.
Gryni pinigai sąskaitoje ir kasoje apima pinigų sumas įmonės kasoje bei įmonės sąskaita bankuose. Šis turto elementas ypač svarbus kiekvienai įmonei kadangi už jį – universaliausią turto rūšį – kiekviena įmonė perka ekonominius išteklius (a

atsargas, ilgalaikį turtą, darbą).

PINIGAI

Prekių (produkcijos Ekonominių išteklių reikalin-

bei paslaugų) parda- gų įmonės veiklai, įsigijimas

vimas ir pirkimas

Įmonėje pagaminti Įmonės veikloje naudojami

produktai bei per- ištekliai

parduoti skirtos

prekės

Produkcijos gamyba, paslaugų su-

teikimas ir perparduoti skirtų skir-

tų prekių pirkimui

1.pav. Pinigų vaidmuo įmonių veikloje

Pinigų ekvivalentų sąskaitoje apskaitomi įvairūs čekiai, obligacijų kuponai, pašto ženklai, įsigyti loterijos bilietai ir brangiųjų metalų luitai. Šioje sąskaitoje visada apskaitomi tikrieji pinigų ekvivalentai. Pavyzdžiui, aukso laužas turėtu būti apskaitomas atsargų, bet ne pinigų sąskaitoje, kurioje apskaitomi tik aukso luitai – tikrųjų pinigų ekvivalentai.

Banke ir kasoje įmonė gali laikyti ne tik litus, bet ir kurią nors kitą valiutą. Todėl abi šios sąskaitos turi tiek sąskaitų, kiek valiutų disponuoja įmonė.

Praktika rodo, jog yra daug įmonių, kurios sugeba kirti pelną ir plėsti beei tobulinti verslą, bet negali atsiskaityti su kreditoriais arba vykdyti kitų įsipareigojimų dėl grynųjų pinigų stygiaus. Todėl labai svarbu yra valdyti pinigų judėjimą.

Įmonės pinigų judėjimą, t. y. pinigų srautus galime pavaizduoti taip, kaip parodyta 2. paveiksle:

Mokesčiai Ilgalaikio turto

pirkimas
Kapitalas, gautas išleidžiant
naujas akcijas Darbo užmokesčio

išmokėjimai

PINIGŲ SRAUTAI

Dividendai

Medžiagų (žaliavų)

Skolintas kapitalas pirkimas

Debitoriai sumoka už Atsiskaitymai su

skolon pirktas prekes kreditoriais

Įmonės finansinės

investicijos Pardavimai už grynus

pinigus

2. pav. Įmonės pinigų srautai

Paveiksle parodytosios pinigų judėjimo kryptys rodo pinigų gavimus ir išmokėjimus.

2. GAVIMAI IR IŠMOKĖJIMAI

Gavimai ir išmokėjimai yra tiesiogiai susiję su įmonės mo

okėjimo priemonių (pinigų, vekselių ir kt.) likučių pasikeitimu. Kasoje ir bankų sąskaitose esančių pinigų visa suma apibūdina mokėjimo lėšų likutį. Mokėjimo priemonių likučiai apima tiek kasos likučius, tiek ir trumpalaikius banko aktyvus. Gavimas padidina likutį kasoje ir bankų sąskaitose, o išmokėjimai jį sumažina.

Gavimas – tai tokia operacija, kuri rodo mokėjimo priemonių padidėjimą. Gavimams priskiriami:
• įnašai grynais į įmonės kasą;
• pinigai, gauti pardavus akcijas;
• kredito gavimas;
• sugrąžintos skolos;
• prekių ar paslaugų išankstiniai apmokėjimai;
• prekių pardavimas už grynus pinigus ir t. t.

Išmokėjimai – tai operacijos, rodančios mokėjimo priemonių sumažėjimą. Štai keletas
pavyzdžių:
• skolinimasis iš įmonės grynaisiais pinigais;
• įmonė sugrąžina anksčiau gautą kreditą jį suteikusiems;
• kreditų išdavimas;
• pirkimas grynais (kontoros reikmenų ir pan.);
• skolų sumokėjimas;
• pinigų aukojimas (labdara) ir pan..

Su šiomis sąvokomis susiduriama tiek pradedant verslą, tiek įmonei jau veikiant. Kiekvienas pradedantis turi (privalo) atlikti labai svarbią finansinę prognozę – numatyti savo verslo pradinio finansavimo šaltinius, t. y. iš kur ir kiek gaus mokėjimo lėšų, bei numatyti jų panaudojimą įsigyjant verslui pradėti reikalingą turtą. Be abejo, įmonei veikiant, joje ne tik prognozuojamos mokėjimų lėšos, bet ir apskaitomas, išaiškinamas jų pakankamumas. Kuriant naują įmonę tos lėšos panaudojamos žemei, pastatams, įrenginiams pirkti, rekonstrukcijai, pradinėms atsargoms sukaupti ir kt. O tų mokėjimo lėšų gavimo šaltiniai gali būti įvairių savininkų investuoti pinigai, trumpalaikės arba ilgalaikės paskolos įmonei, smulkaus verslo rėmimo organizacijų paskolos ir

r t. t.

Veikiančioje įmonėje mokėjimo lėšų gavimo pagrindinis šaltinis yra pinigų gavimas iš ūkinės veiklos – įplaukos už parduotą produkciją, prekes, suteiktas paslaugas, atliktus darbus.

Visi pinigų gavimai ir išmokėjimai atspindi vadinamuosiuose pinigų srautuose. Angliškai tai vadinama cash flow. Vokiečių kalboje gavimams ir išmokėjimams apibūdinti vartojama tokia sąvokų pora: Einzahlungen – Auszahlungen.

Pinigų srautų planai yra vieni svarbiausių finansinių planų, kuriuos labai atsakingai būtina rengti kiekvienoje įmonėje. Juk reikia apskaičiuoti kiekvieno mėnesio ir net trumpesnių laikotarpių pinigų gavimus bei išmokėjimus. Jei gavimai didesni už išmokėjimus, pinigų srautas bus teigiamas, jei mažesni – neigiamas. Neigiamų pinigų srautą Lietuvoje įprasta žymėti minuso ženklu.

Finansinės atskaitomybės forma, kurioje nurodoma, iš kur ir kiek buvo gauta pinigų ir kiek bei kam jų išleista, lyginant su uždirbtomis pajamomis ir patirtomis sąnaudomis, vadinamas pinigų srautų ataskaita. Ši ataskaita skirta piniginių lėšų pasikeitimo (jų padidėjimo ar sumažėjimo) per ataskaitinį laikotarpį priežastims atskleisti. Kitaip tariant, finansinės būklės pakitimų ataskaita. Ji remiasi pelno ( nuostolio) ataskaita ir dviejų laikotarpių balansų palyginimu.

Duomenys apie visą turtą, kuriuo disponuoja įmonė, ir šio turto savininkus pateikiami ataskaitoje, kuri vadinama balansu. Joje atspindimos dvi visuomet viena kitai lygios fundamentinės apskaitos lygybės dalys – turtas ir nuosavybė.

Pelno (nuostolio) ataskaita – tai per ataskaitinį laikotarpį uždirbtoms pajamoms ir jas uždirbant patirtoms sąnaudoms fiksuoti skirta speciali fi
inansinės atskaitomybės forma. Taigi dviejose pagrindinėse finansinės atskaitomybės formose – balanse ir pelno (nuostolio) ataskaitoje – atspindima visa apskaitos lygybe išreikšta informacija:

TURTAS = NUOSAVYBĖ + +PAJAMOS

-SĄNAUDOS

Balanse pateikiami duomenys, Pelno (nuostolio)

kokiu turtu disponuoja įmonė ataskaitoje patei-

ir kam šis turtas priklauso. kiami duomenys,

kiek pajamų už-

dirbo įmonė ir

kiek sąnaudų pa-

tyrė uždirbdama

ataskaitinio laiko-

tarpio pelną arba

patirdama nuostolį.

Taigi ji nereikalauja jokio papildomo darbo. Ir ši finansinės būklės pakitimų ataskaita rodo ne ką kita, o tai, ,,(.) iš kur per metus įmonė sėmėsi pinigų (ištekliai) ir kokiems tikslams jie buvo panaudoti (panaudojimas)“.

Trečias gana įdomus ir savotiškas yra investicinis pinigų srautas, dažnai nevykusiai interpretuojamas.

Įplaukos už parduotas prekes ar paslaugas (kartu su įmonėje gautu pardavimo pridėtinės vertės mokesčiu, o kai kur ir kartu su gautu akcizu) gamybos ir prekybos įmonėse bei paslaugas teikiančiose įmonėse sudaro didžiausią įmonės gavimų dalį. Norint apskaičiuoti įmonės grynąsias įplaukas, reikia iš visos gautų įplaukų sumos atimti pardavimų PVM, akcizus.O tokių įmonių išmokėjimuose rasime išmokas užpirktas prekes (kartu su pirkimo PVM, akcizu, jei toks perkamoms prekėms taikomas), atlyginimų ir algų išmokėjimus, išmokas už komunalines paslaugas, sumokėtas palūkanas, ilgalaikio turto pirkimą, paskolos grąžinimą, PVM sumą, sumokama į biudžetą (kurią sudaro skirtumas tarp pardavimų ir pirkimo PVM sumų), ir t. t. Šiuose išmokėjimuose taip pat atspindės ir įmonės savininko (savininkų) sau pasiliktieji pinigai (savininko pinigų išėmimas, dividendų išmokėjimas ir pan.).

R. Bartaškos ir E. Zaikausko „Anglų – lietuvių apskaitos terminų žodynėlyje“ angliškas žodis receipts į lietuvių kalbą kaip įplaukos. Tačiau toks vertimas nėra tinkamas, tikslus. Žodynėlyje
angliškajame termino apibrėžime rašoma ne tik apie gautas pinigines įplaukas, bet ir apie kitokio turto gavimą. Kitas turtas gali būti ir nepiniginio pavidalo, pavyzdžiui, įmonei padovanotas sunkvežimis. Tai yra aiškus turto gavimas, bet ne veiklos įplaukos: turtas padidėjo, o įplaukų jokių. Žodynėlio autoriai įplaukų prasmę priskyrė žodžiui receipts, o ne žodžiui revenues.

3. ĮPLAUKOS IR IŠLAIDOS BEI JŲ SĄSAJOS SU
GAVIMAIS IR IŠMOKĖJIMAIS

Mokėjimo priemonės ir kiti reikalavimai (pvz., reikalavimai pirkėjams, t. y. pirkėjų įsiskolinimas) atskaičius įsipareigojimus tiekėjams t. y. prekybos skolas tiekėjams), yra vadinami piniginiu turtu. Vadinasi, prie mokėjimo lėšų likučio pridėjus įmonės reikalavimų likutį ir atėmus įsipareigojimų likutį apskaičiuojamas piniginio turto likutis. Kiekviena įmonės tipinės veiklos operacija, kuri didina įmonės mokėjimo priemones, vadinamas įplaukomis. Kiekviena ūkinė operacija, kuri sumažina tas pinigines mokėjimo priemones, vadinama išlaidomis. Taigi išlaidos – tai pinigų ar kito turto išleidimas, neuždirbant pajamų.
Įplaukomis reikėtų pavadinti tą pinigų sumą, kurią įmonė gavo ar gaus (yra uždirbusi) pardavusi produkciją (prekes ar paslaugas), išnuomojusi turtą, gavusi dividendus už investicijas į kitų įmonių akcijas ir pan. Įplaukos negali būti laikomos įplaukomis, kol prekės ar kitos vertybės neperduodamos pirkėjui arba kol neišrašomas tų prekių pardavimo – pirkimo faktą įteisinantis dokumentas. Gal reikėtų pabrėžti tą momentą, kad įplaukos atsiranda tik iš tam tikros tos įmonės tipinės ir netipinės veiklos. Ta veikla gali būti gamybinė, prekybinė, investicinė ir kt. Įplaukomis nelaikytinas piniginis turtas, gautas pasinaudojant išoriniais finansavimo šaltiniais. Pavyzdžiui, pasiskolinant, išleidžiant akcijų emisiją ir t. t. Vadinasi, gavimas yra operacija, rodanti mokėjimo priemonių padidėjimą tiek iš pačios įmonės veiklos, tiek ir gaunant jas iš išorės finansavimo šaltinių.

3. pav. Gamybinės įmonės principinė pinigų srautų schema

Tarp gavimų ir įplaukų galimi tokie ryšiai: gavimai, kuri nėra įplaukos, pavyzdžiui, piniginis (grynais) kredito paėmimas ir gavimai, lygūs įplaukoms, pavyzdžiui, prekių pardavimas grynais pinigais. Kaip žinoma, Fizinių asmenų pajamų mokesčio įstatymas 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualios (personalinės) įmonės ir ūkinės bendrijos savo įplaukas gali pripažinti dviem būdais: pagal faktišką įplaukų gavimo momentą ar pagal jų uždirbimo momentą (įstatyme tai pavadinta pajamų uždirbimo momentu).

Uždirbtos įplaukos, kurios dar nėra pinigų gavimas. Pavyzdžiui, prekių pardavimas (tiksliau jų išsiuntimas), kurių apmokėjimo terminas sueina vėlesniais laikotarpiais (padidėja tik reikalavimai). Šiuo atveju įplaukos pripažįstamos jų uždirbimo momentu – išsiuntus prekę, atlikus darbus ar suteikus paslaugas. Analogiški ryšiai yra tarp išmokėjimų ir išlaidų: išmokėjimai, kurie nėra išlaidos, pavyzdžiui, paskolos grąžinimas, dividendų išmokėjimas. Išmokėjimai lygūs išlaidoms, pavyzdžiui, kai iš karto apmokama už aptarnavimus gamybai ar kitokius dalykus (sumokama už elektros energiją, šilumą ir pan.), ir išlaidos, kurios nėra išmokėjimai, pavyzdžiui, prekių pirkimas skolon ( vėlesniais laikotarpiais sumokama), dėl to padidėja įmonės skolos.

Principinė gamybinės įmonės pinigų srautų schema parodyta 3 paveiksle.

4.FINANSINĖS IR INVESTICINĖS VEIKLŲ PINIGŲ SRAUTAI

Minėta, kad galiojančioje finansinės apskaitos bei atsakomybės sistemoje įmonės veiklas priimta skirstyti į tipinę ir netipinę, investicinę, finansinę.

4.1. FINANSINĖ ATSKAITOMYBĖ

Finansinė atskaitomybė – yra dokumentų rinkinys, kuriame pateikiama informacija apibūdinanti įmonės finansinę būklę.

Svarbiausios formos yra šios:
1. balanso;
2. pelno (nuostolio) ataskaita;
3. pinigų srautų ataskaita;
4. pelno paskirstymo ataskaita.
• Balansas yra finansinės būklės apskaita, kurioje nurodyti įmonės ištekliai (turtas), nuosavybė
bei įsipareigojimai.

Įmonės ištekliai yra turtas (resursai), kurie ateityje gali būti panaudoti. Jie skirstomi į ilgalaikį materialųjį (žemė, pastatai ir kt.), nematerialųjį (prestižas, programinė įranga ir kt.) ir trumpalaikį turtą (žaliavos, nebaigta gamyba, pinigai ir kt.).Visus šiuos resursus, tam tikrai datai parodo balanso turto pusėje.

Kokia resursų dalis priklauso įmonės savininkams ir kokie yra įmonės įsipareigojimai parodomi balanso nuosavybės pusėje. Svarbiausia balanso lygtis:

TURTAS = SAVININKŲ NUOSAVYBĖ + SKOLINTOJŲ NUOSAVYBĖ

• Pelno (nuostolio) ataskaita rodo tam tikro laikotarpio verslo įmonės veiklos rezultatus, ji
sudaro galimybę įvertinti kasdieninę įmonės veiklą, palyginti, metų pajamas su parduotų prekių savikainą bei kitomis išlaidomis. Šioje ataskaitoje, t. p. parodyta kiek pelno mokesčio įmonė privalės sumokėti valstybės biudžetui ir kiek įmonei liks grynojo pelno.
• Pinigų srautų ataskaita parodo kam panaudotas pelnas, iš kur kaupiamas naujas turtas ( iš
veiklos ar paskolos) ar yra pakankamai likvidaus turto, kad būtų galima įvykdyti trumpalaikius įsipareigojimus. Pagrindinis įmonės lėšų šaltinis yra jos veikla. Todėl rengiant ataskaitą, pinigų srautai iš veiklos apskaičiuojami koreguojant ataskaitinio laikotarpio rezultatą ne piniginiais rodikliais.
• Pelno paskirstymo ataskaita pateikia duomenis apie nepaskirstyto pelno susidarymo aplinky
bes. Nepaskirstytas pelnas yra verslo įmonės nuosavybė, kuri gali būti panaudota veiklai plėtoti (dividendams išmokėti, būsimiems nuostoliams padengti ir t. t.).

4.2. FINANSINIS TURTAS

Finansinis turtas – tai ypatingos rūšies turtas,atspindintis tam tikras įmonės teises bei privilegijas, kurios atsiranda jai dalyvaujant kitų įmonių veikloje.

Finansinio turto grupėje atspindimas turtas, turi teikti įmonei ekonominės naudos arba suteikti atitinkamų teisių bei privilegijų ilgesnį nei vienerių metų laikotarpį, nes tai – ilgalaikis turtas. Finansinis turtas atsiranda įsigijus kitų įmonių vertybinių popierių: akcijų, obligacijų, vekselių ir kt.

investicijoms priskiriamos kitų įmonių išleistos privilegijuotosios ir paprastosios akcijos bei obligacijos, kiti vertybiniai popieriai, kuriuos įsigijo įmonė. Juk akcijas ar obligacijas išleidusi įmonė jas perleido, už tai gaudama pinigus ar kitą materialųjį turtą. Įsigytos obligacijos ar akcijos apskaitoje bei atskaitomybėje rodomos faktine jų įsigijimo savikaina, neatsižvelgiant į jų nominalią vertę.

FINANSINIS TURTA

INVESTICIJOS PASKOLOS ĮMONĖS ANKSČIAU IŠLEISTOS

IR SUPIRKTOS NUOSAVOS

AKCIJOS

Į VERTYBINIUS Į KITĄ TURTĄ
POPIERIUS

AKCIJOS

OBLIGACIJOS

FINANSINIAI VEKSELIAI IR

KITI VERTYBINIAI POPIERIAI

4. pav. Finansinio turto rūšys

Finansinė veikla rodo įmonės naudojimąsi išoriniais finansavimo šaltiniais. Todėl pinigų srautai (gavimai ir išmokėjimai) iš finansinės veiklos atskirai atspindimi tam, kad šių duomenų pagrindu galima būtų nustatyti, kaip per praėjusį ataskaitinį laikotarpį pasikeitė įmonės piniginiai santykiai su trečiaisiais asmenimis, ar sėkmingai įmonė pasinaudojo galimais išoriniais finansavimo šaltiniais.
Pinigų srautai iš finansinės veiklos apima:
1. pinigus, gautus iš savininkų, išleidžiant visų rūšių akcijas ar kitus kapitalo vertybinius
popierius;
2. pinigus, gautus iš skolintojų (kreditorių), išleidžiant obligacijas;
3. pinigus, gautus iš kredito institucijų, padidėjus įsiskolinimams joms;
4. pinigus, išmokėtus savininkams dividendų forma;
5. pinigus, išmokėtus savininkams už išperkamas įmonės akcijas;
6. pinigus,išmokėtus kredito institucijoms;
Iš finansinės veiklos gali būti gaunamos ir vadinamosios nerealizacinės įplaukos. Pavyzdžiui, gaunamos palūkanos už bet kokios rūšies paskolas, įskaitant palūkanas už bankuose saugomas įmonių lėšas, pajamos dėl valiutos kurso pasikeitimo teigiamos įtakos.

4.3. INVESTICINIAI PINIGŲ SRAUTAI

Įvertinant įmonių investicijas, tiksliau apskaičiuojant jų naudą įmonei, jų atsipirkimo laikotarpį yra susiduriama taip pat su pinigų srautu. Tačiau investicinis pinigų srautas, skirtingai nuo ataskaitinio ir prognozinio, rodo jau ne visų pinigų judėjimą – pinigų gavimus ir išmokėjimus, o tą naudą, kurią įmonė gaus iš įdiegiamo investicinio projekto.
Toji nauda turi būti tokio pobūdžio, kad įgalintu ne tik padengti, bet ir viršyti padarytas investicijas. Ta nauda yra išreiškiama dvejopai: tik įmonės grynuoju pelnu ir pinigų srautu, kuris surandamas sudėjus grynąjį pelną su nusidėvėjimu (amortizacijos) išlaidomis.
Buvo minėta, kad nusidėvėjimo (amortizacijos) išlaidos yra apskaitinio (kalkuliacinio) pobūdžio, nesusijusios su pinigų išleidimu. Todėl jos yra sudedamos su grynuoju pelnu ir jų suma laikoma atitinkamo investicinio projekto teigiamų pinigų srautu. O neigiamam pinigų srautui priklauso pačios investicijos.
Atskirai yra atspindimi pinigų srautai iš investicinės veiklos. Taip daryti yra svarbu todėl, kad jie dažniausiai atspindi dideles ataskaitinių laikotarpių išmokėtas pinigų sumas, susijusias su išteklių, kurie ateityje ilgą laiką uždirbs įplaukas, įsigijimu. Pinigų srautai iš investicinės veiklos apima:
• pinigus, išmokėtus įsigyjant materialų ir nematerialų ilgalaikį turtą;
• pinigus, išmokėtus įsigyjant įvairių vertybinių popierių;
• pinigus, gautus perleidžiant materialųjį ir nematerialųjį ilgalaikį turtą (išskyrus tuos, kurie
buvo įsigyti su tikslu juos perparduoti);
• iš LR įmonių gautus dividendus (iš kurių išskaičiuotas pelno mokestis);
• iš užsienio valstybių įmonių gautus dividendus (nuo kurių sumokėtas pelno mokestis);
• palūkanos už LR ūkio subjektų obligacijas;
• palūkanas už LR vertybinius popierius.
Beje, gaunami dividendai ir palūkanos taip pat priskiriamos nerealizacinėms įplaukoms, gautoms iš investicinės veiklos.

5. PELNO IR PINIGŲ SRAUTŲ SKIRTUMAI

Kontroliuodama sąskaitos banke likutį, įmonė visada sugebės apmokėti pateiktas sąskaitas, taigi bus moki. „ Finansinis stabilumas reikalauja, kad įmonė galėtų iš savo pajamų, gavusi pinigų iš savo pirkėjų, padengti visas einamąsias skolas; turėti tiek užsakymų, kad uždirbtu pakankamai pajamų ir būtų pajėgi padengti skolas, mokėtinas ateityje (atėjus mokėjimo terminui); kad įmonės turtas būtų pakankamai likvidus planuotoms investicijoms į ilgalaikį materialųjį turtą (įrangai, mašinoms, transporto priemonėms bei pastatams įsigyti); kad turėtų papildomų fondų nenumatytoms išlaidoms padengti arba būtų pajėgi sukaupti reikiamas lėšas parduodant dalį įmonės turto arba skolinantis pinigus.“
Kaip greitai turtas gali būti paverstas pinigais, priklauso ne tik galimybė grąžinti kreditus, bet ir galimybė investuoti turtą atnaujinant ar plėtojant įmonės veiklą. Galimybės paversti turtą pinigais laipsnis vadinamas turto likvidumu. Balanse turtas pateikiamas likvidumo didėjimo tvarka: iš pradžių surašomas mažiau likvidus, paskui labiau likvidus. Pirmiausia pateikiamas nematerialusis turtas, kurio apskritai neįmanoma parduoti. Toliau aprašomas ilgalaikis turtas: iš pradžių mažiausiai likvidus – žemė, pastatai ir kt.
Tad kyla klausimas: jei įmonė dirba pelningai, argi ji nesugebės tenkinti visų minėtų keturių sąlygų? Čia ir iškyla įmonės mokumo klausimas. Įmonės mokumas parodo jos finansinę būklę. Tuo tarpu pelningumas rodo įmonės veiklos efektyvumą. Įmonės mokumo ir pelningumo ryšį galima pavaizduoti tokia schema:

Moki įmonė Nemoki įmonė

Pelninga įmonė 1 2

Nuostolinga įmonė 3 4

5. pav. Įmonės mokumo ir pelningumo ryšys

Todėl neatsitiktinai P. Wilson teigia, „ . kad pelnas ir pinigai yra ne tas pats, nes labai sunku turėti finansinių problemų (neturėti pinigų) tuo pat metu dirbant pelningai.Įsivaizduokite tokią situaciją: bendrovė iki galo išsėmė banke leistiną neigiamą sąskaitos likutį. Tuo pat metu kreditoriai reikalauja apmokėti skolas ir dar kaip tik dabar reikia sumokėti pelno ir pridėtosios vertės mokesčius (o už pavėluotą mokėjimą teks mokėti baudas). Nors pirkėjams sąskaitos yra pateikiamos labai greitai, pastarieji išlaukę visą suteikiamą kredito laikotarpį ir net daugiau, sumokėdami kartais praėjus 60 dienų po sąskaitos gavimo. Nebėra laiko išreikalauti pinigų iš vėluojančių mokėti. Nėra įplaukų. Reikia mokėti atlyginimus ir nuomotojas spaudžia dėl nesumokėto nuomos mokesčio.

Pažįstamos aplinkybės: įmonės dirba pelningai, bet neturi pinigų savo trumpalaikėms skoloms padengti. Dėl viso to kreditoriai kreipiasi į teismą, ir pasirodo nutarimas apie bendrovės likvidavimą, visiškai neatsižvelgiant į pelningos veiklos praeitį.“

Kaupimo principas yra vienas svarbiausių konceptualių laisvosios rinkos apskaitos nuostatų. Juo reikalaujama, kad ūkiniai faktai apskaitoje būtų fiksuojami tada, kai jie įvyksta: uždirbdamos pajamas turi būti registruojamos tada, kai jos uždirbamos, o jas uždirbant patirtos sąnaudos tada, kai jos patiriamos, neatsižvelgiant į pinigų gavimą ar išmokėjimą.

Reikia prisiminti tai, kad kaupimo principu vykdomoje finansinėje apskaitoje užfiksuoti duomenys, ir atspindėti vadovaujantis tuo pačiu principu parengtoje Pelno (nuostolio) ataskaitoje, neįgalina įvertinti, kaip ir dėl kokių priežasčių per ataskaitinį laikotarpį pasikeitė pinigų, kuriais disponuoja įmonė, suma. Vadinasi, pelnas yra apskaitinio pobūdžio rodiklis, nes vedant apskaitą vadinamuoju kaupimo principu siekiama palyginti uždirbtas įplaukas su patirtomis sąnaudomis. Tuo tarpu realus pinigų judėjimas – pinigų gavimas ir panaudojimas – gali būti kitoks.

Apskaita vedama pinigų pagrindu (taikant piniginį principą) parodo ir pinigų srautą. Individualios (personalinės įmonės ir ūkinės bendrijos) gali pasirinkti bendrųjų įplaukų pripažinimo būdą: pajamų uždirbimo momentą arba faktišką įplaukų gavimo momentą. Taigi taikant antrąjį įplaukų pripažinimo būdą individualiose (personalinėse) įmonėse ir ūkinėse bendrijose praktiškai skaičiuojant apmokestinamąsias pajamas remiamasi piniginiu principu: įplaukos pripažįstamos išsiųstų prekių, atliktų darbų ar suteiktų paslaugų apmokėjimo arba atsiskaitymo (pinigais, natūra, perduodant įsipareigojimus) už prekes, darbus ar paslaugas momentu.

Piniginio įkainojimo principas reiškia, kad visas įmonės turtas, t. p. jos veiklos rezultatai apskaitoje ir bendrojoje finansinėje atskaitomybėje turi būti atspindėti ir įkainoti pinigais. Tačiau šio principo, kaip ir bet kurio kito principo, negalima suabsoliutinti. Ir apskritai, ne viską galima išreikšti pinigais.

Pelno ir pinigų skirtumo priežastys yra tokios:

1. lentelė. Pelno ir pinigų srautų skirtumo priežastys
PINIGŲ SRAUTO PROGNOZĖ PELNO IR NUOSTOLIO ATASKAITA
Įplaukos iš pirkėjų Sąskaitų pirkėjams išrašymas
Išmokėjimai tiekėjams Gautos sąskaitos iš tiekėjų
PVM Nėra PVM
Įrengimai Nusidėvėjimas
Sumokėti mokesčiai Mokėtini mokesčiai (jokių išlaidų)
Gaunamos paskolos Jokių paskolų gavimo
Paskolų grąžinimas Jokių paskolų grąžinimų
Nėra atsargų ir nebaigtos gamybos Atsargos ir nebaigta gamyba

Reikia turėti galvoje tai, kad dažnai prekės įsigyjamos ir parduodamos kreditan. Kaip matome iš 1 lentelės, į pelno skaičiavimą pardavimai įtraukiami jau sąskaitos išrašymo momentu, tuo tarpu pinigai gali būti gauti žymiai vėliau ar iš viso negauti.

Tokio ilgalaikio turto kaip įrengimai įsigijimas smarkiai pakeičia (paveikia) pinigų srautus, tuo tarpu pelną (nuostolį) paveikia netiesiogiai – per nusidėvėjimo (amortizacijos) išlaidas. Bet vis vien nuo kitų išlaidų nusidėvėjimas (amortizacija) skiriasi tuo, kad jos tėra kalkuliacinės, buhalteriškų skaičiavimų išlaidos, nesukeliančios jokio pinigų išmokėjimo.

Amortizacija (lot. amortisatio – padengimas) reiškia ilgalaikio nematerialiojo turto įsigijimo savikainos paskirstymą per jo naudojimo laiką.

Pelno (nuostolio) ataskaita, kuri, minėjome, yra rengiama vedant apskaitą įmonėje vadinamuoju kaupimo principu, visai neparodo, kokie yra grynųjų pinigų ir įmonės įsipareigojimų valdymo veiksmų padariniai. Juk tarkime, Pelno (nuostolio) ataskaita neparodo, ar įmonė uždirbo pakankamai grynųjų pinigų, kad galėtų grąžinti savo skolas arba į kokį naują turtą (materialųjį ar nematerialųjį) įmonė investavo savo lėšas. Jei įmonė yra akcinė bendrovė (ar UAB), iš Pelno (nuostolio) ataskaitos nematyti, ar ši įmonė išleido akcijas ir kaip panaudojo taip gautas lėšas.

LITERATŪRA

1. G. Kalčinskas. Buhalterinės apskaitos pagrindai. Penktoji laida. V. Pačiolis 2003m.
2. J. Žvinklys, E. Vabalas. Įmonės ekonomika. V. 2001 m.
3. A. Grušienės. Verslo ekonomikos konspektai.

Leave a Comment