“ Pradžioje būna Konstitucijos žodis, bet jis pasikeičia, kai tikprisiliečia prie tikrovės. Konstitucijos keičiamos ne tik formaliomispataisomis, jos taip pat keičiasi- ir net labiau- vykstant nepastebimai /…/politinės praktikos ir papročių normų metamorfozei.” K. Loewenstein. Verfassungslehre. 3. Aufl., Tubingen, 1975. P. 152, 153. 1. ĮžangaKonstitucinės teisės nuostatos Lietuvoje labai senos, gerokai senesnės neikaimyninėse šalyse: valstybinės teisės normų buvo jau paprotinėje teisėje,po to- valdovų aktuose, o 16 a. pradžioje kai kurios šios teisės nuostatosbuvo surinktos ir kodifikuotos Lietuvos statutuose, tapusiuose Lietuvoskonstitucingumo tradicijų užuomazga.
2. Lietuvos konstitucinės teisės šaltinių sistemos įpatumaiLietuva priklauso kontinentinės teisės tradicijai, tad kalbėdami apieLietuvos konstitucinės teisės šaltinius, galvoje turime tik norminiusteisės aktus.Visi Lietuvoje galiojantys norminiai teisės aktai yra glaudžiai susijętarpusavyje: vieni teisės aktai konkretina kitus, tam tikrų teisės aktųnormos saugo kitų normas. Juos sieja bendri teisėkūros principai ir griežtihierarchijos ryšiai. Teisės šaltinių hierarchija- svarbiausias LietuvosKonstitucinės teisės šaltinių sistemos ypatumas.
3. Žmogaus teisių istorinė raida Žmogaus teisių ištakos siekia seniausius laikus- senovės Graikų ir Romėnųhumanizmo idėjas, judėjų, krikščionių etiką. Renesanso metu jos buvopraturtintos nauju turiniu. Žmogaus suverenumo suvokimas, jo nepriklausymasnuo monarcho valios tapo žmogaus teisių ir idėjų ištakomis. Vėliau DžonasLokas formulavo žmogaus teises kaip politinės sistemos koncepcijosintegralų elementą. Ši nuomonė turėjo daug pasekėjų mokslininkų.Moderni žmogaus teisių samprata įtvirtinta 1789 m. Prancūzijos žmogaus irpiliečių teisių deklaracijoje. Tai dokumentas, kuriame įtvirtintos esminės,prigimtinės žmogaus teisės- laisvė, lygybė, nuosavybės neliečiamybė ir kt.Kai kuriuose dar ankstesniuose teisės aktuose jau buvo skirtas dėmesys
žmogaus teisėms. Tai: 1215 m. Magna Charta, 1679 m. Habeas cirpus act, 1689m. Teisių bilis, Amerikos nepriklausomybės deklaracija, 1787 m. JAVKonstitucijos pirmosios 10 pataisų ( Teisių bilis) ir kt. Tačiau 1789 m.Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija išlieka vienusvarbiausių žmogaus teises skelbiančiu aktu, nes joje suformuluotas svarbusžmogaus teisių katalogas. Šios deklaracijos nuostatos atsispindėjodaugelyje vėliau priimtų Europos valstybių konstitucijų.Lietuva. Žmogaus teisių doktrina Lietuvoje klostėsi kaip europinės žmogausteisių kultūros dalis, grindžiama prigimtinių teisių nuostatomis. JauPirmojo Lietuvos Statuto preambulėje nurodoma, kad statutas skiriamasvisiems pavaldiniams, kokio luomo jie bebūtų. Pačiame Statute galima rastiir tokių nuostatų, kurios įtvirtina tokius principus: bausmę skiria tikteismas, rengiantis teismo procesą, procese turi dalyvauti abi bylos šalys;nekaltumo prezumpcija: tik teismas nustato kaltę, kiekvienas atsako už savoveiksmus, nėra atsakomybės be kaltės. Statute ginamos moterų turtinėsteisės, garbė. Tuo šis Statutas išsiskiria iš kitų kaimyninių šaliųįstatymų. Vėliau, 1795 m. prigimtinės žmogaus teisių vertybės buvopuoselėjamos VU, kur dėstyta prigimtinė teisė. Po okupacijos, tarpukariolaikotarpiu, Lietuva vėl pradėjo kurti teisę. 1922 m. Konstitucijos žmogausteisių nuostatos atitinka to meto Europos valstybių tradicijas. Tam didelęįtaką darė M. Riomerio darbai. 1922 m. LR Konstitucija rėmėsi tuo metu populiarios liberalios filosofijos nuostatomis. Piliečių teisinei padėčiai reglamentuoti 1922 m. Konstitucijoje buvo specialus skirsnis „ Lietuvos piliečiai ir jų teisės“. Jis yra tradicinis pagal to meto konstitucinę doktriną ir siejasi su 1789 m. Prancūzijos deklaracija.
4. Lietuvos konstitucingumo raida
Pirmajame Lietuvos Statute ( 1529 m.) konstitucinio turinio teisės normosdėstomos daugiausia 1- ajame šio statuto skirsnyje. Čia suformuluotostokios nuostatos kaip: a) Lietuvos suverenumo b) Teritorijos neliečiamumo c) Įsipareigojimai kunigaikščiui: apsaugoti Lietuvos nepriklausomybę, garbę, teritorinį integralumą, nemažinti valstybės žemių
Antrajame Lietuvos Statute (1566 m.) konstitucinei teisei skiriami taippat pirmieji Statuto skirsniai. Vėl pabrėžiamas visiškas LDK valstybinisnepriklausomumas ir savarankiškumas. Apibrėžtos valstybės sienos. Seimokompetencija išplėsta, jis gali svarstyti visus svarbesnius reikalus,įstatymai gali būti priimami tik Seime.Trečiasis Statutas ( 1588 m.) išleistas po Liublino unijos- jungtinėLietuvos ir Lenkijos valstybė. Tai federacinė valstybė, kurios monarchąrenka Seimas. Jam nominaliai priklausė visa žemė. Lietuvos reikšmėsumažėja. Ponų taryba panaikinta, jos nariai tapo senatoriais.1-asis Konstitucinis dokumentas-1791 m. gegužės 3 dienos Konstitucija.Pirmasis tokio pobūdžio rašytinis dokumentas Europoje. Konstitucija buvosvarstoma 4-rius metus Ją svarstęs seimas priima valdymo įstatymą, kurįpatvirtina Seimas ir karalius. Šis dokumentas ir yra garsioji Konstitucija.Ji susideda iš preambulės ir 11-kos straipsnių. Padarytos reformos:1. Patvirtintos senosios bajorų teisės ir privilegijos. Patvirtintamiestiečių teisė siųsti savo atstovus į Seimą. Jie dalyvaudavo Atstovų rūmųdarbe ir čia galėjo kelti bei pasisakyti tik miestų klausimais, tačiauneturėjo teisės balsuoti.2. Stengtasi centralizuoti valstybę: valdymo forma iš respublikos surenkamu valdovu, buvo pakeista į konstitucinę monarchiją ( šis dokumentasbuvo pirmoji rašytinė konstitucija teisiškai įtvirtinusi šią valstybėsvaldymo formą)3. Aukščiausių valstybės organų sistema formuojama laikantis valdžiųpadalijimo principo4. Įstatymų leidybą, mokesčių nustatymą bei valdymo kontroliavimą,konstitucija pavedė Antrajam rūmų seimui, susidedančiam iš Atstovų rūmų irSenato. Atstovų rūmus sudarė deputatai, renkami pavietų seimeliuosedvejiems metams, kurie atstovavo tautai, o ne rinkėjams. Senatas turėjoveto teisę, nesunkiai įveikiamą atstovų rūmų. Senato nariai neturėjoįstatymų iniciatyvos teisės.. Senatoriai buvo aukšti valstybės pareigūnaivalstybės pareigūnai ir bažnyčios hierarchai.5.Karalius nustojo būti parlamento dalis, neteko teisės sankcionuotiįstatymus ir apskritai daryti įtaką įstatymų leidybai. Užtat padidėjokaraliaus vykdomoji galia. Prie karaliaus kuriama patariamoji taryba, norspaties karaliaus aktai galią įgydavo tik kontrasignuoti vieno iš tarybosnarių ir priėmusiam atsakomybę už tą aktą. Pats karalius už savo politiniussprendimus neatsakingas. Jis – vyriausias kariuomenės vadas.6.Karaliaus postas tapo nebe renkamas, bet paveldimas7. Pabrėžiamas teismų savarankiškumas ir nepriklausomumas. Svarbiausios šios konstitucijos nuostatos, skirtos ir parlamentarizmoužuomazgoms, ir nepriklausomam teismui, iš esmės kartojo Lietuvos statutųnuostatas. Užsimojusi centralizuoti valstybę, konstitucija kėlė rimtą grėsmęLietuvos savarankiškumo likučiams. Buvusi federacinė valstybė,konstitucijoje paverčiama vieninga Lenkijos karalyste, vieninga suvereniavalstybe ir žengiamas žingsnis unitarinės valstybės link. Konstitucijojeneaptariamas unijos faktas, čia net nėra Lietuvos pavadinimo. Iki šiolišsaugojusi savo atskirą valstybės aparatą, kariuomenę, iždą, dabar Lietuvaturėjo virsti Lenkijos provincija. Lietuvos padėtį švelnino tik tąaplinkybė, kad 1791 m. spalio 20 d. Seimas priėmė ir karaliaus vardupaskelbė dokumentą, pavadintą “Abipusis abiejų tautų įsipareigojimas”,kuriame buvo ne tik “abi tautos”, bet ir LDK. 1791 m. Konstitucija nepateisino į ją dedamų vilčių. Ji net nebuvoįgyvendinta, o svarbi tik tuo, kad joje naujų laikų idėjas sugebėta iškeltiir įstatymiškai suformuluoti gerokai anksčiau, nei tą padarė kitos Vidurioir Rytų Europos tautos.Mūsų šalies konstitucingumo pradžia laikomas konstitucinės svarbos aktas –Lietuvos tarybos nutarimas, kuriuo 1918 m. vasario 16 d. buvo paskelbtaLietuvos nepriklausomybė.
|IŠTRAUKA IŠ 1918 m. VASARIO 16 d. AKTO ||Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu ||nutarė kreiptis į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes ||su pareiškimu: ||Lietuvos Taryba, kaip vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamasi||pripažintaja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus ||konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia ||atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pagrindais sutvarkytą ||Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo |
|visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis. ||Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir ||jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek||galima greičiau sušauktas Steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų||jos gyventojų išrinktas. |Susiklosčius palankiai politinei situacijai, tų pačių metų lapkričio 2 d.Lietuvos valstybės Taryba priėmė Lietuvos Valstybės LaikinosiosKonstitucijos Pamatinius Dėsnius, kuriuose, 1919 m. balandžio 4 d. padariuspapildymus, buvo įtvirtinti svarbiausi vykdomosios valdžios organai –Valstybės prezidentas ir Ministrų kabinetas. Tolesniam Lietuvos konstitucinės raidos etapui didelę įtaką turėjoSteigiamojo Seimo sušaukimas, kuris 1920 m. birželio 10 d. priėmė LaikinąjąLietuvos Valstybės Konstituciją, įtvirtinusią parlamentinės respublikosmodelį, nustačiusią valstybės organų sistemą, paskelbusią svarbias piliečiųasmenines bei politines teises ir laisves. 1922 m. rugpjūčio 2 d. Lietuvos Valstybės Konstitucija – pirmasismūsų valstybės konstitucinis aktas, kuris savo pagrindiniais bruožaisatitiko bendrus demokratinių konstitucijų reikalavimus. Piliečiu teisinėpadėtis-pirmiausiai pabrėžiamas jų lygiateisiškumas, nepaisant lyties,kilmės, tautybės ir tikėjimo. Rėmėsi liberaliosios filosofijos nuostatomis.Garantuojama sąjungų laisvė, draugijų laisvės turinys glaudžiai susijęs sususirinkimu laisve. Tiesioginį poveikį demokratinėms teisėms ir laisvėmsturėjo nepaprastoji padėtis.-kilus karui, sukilimui, neramumams. Tadasustabdomos piliečių konstitucinės laisvės. Ji buvo apskelbta 1920 liepą.Buvo ir kita nepaprastosios padėties rūšis-sustiprinta apsauga. Galima buvostabdyti visuomeninių organizacijų veiklą, drausti išleisti ir platintispaudos leidinius, drausti susirinkimus, taikyti ištrėmimą ir pan. Buvopritaikyta 1938 m. Kauno apskrity, 1939 m. visoje Lietuvos teritorijoje.Konstitucija skelbė nuosavybės teisės apsaugą, nurodė, kad piliečių turtągalima nusavinti tik įstatymu, bet nutylėjo visuotinai pripažintąišankstinio ir teisingo atlyginimo reikalavimą. Numatyta teisė tautinėms
mažumoms savarankiškai tvarkyti savo kultūros reikalus ir įstatymo tvarkasudaryti savo atstovaujamuosius organus.Valdžios organai. Ministru kabinetas, skirtingai nuo prezidento,konstitucijoj buvo traktuojamas kaip bendrosios kompetencijos valstybėsorganas. Konstitucija skelbė, kad ministru kabinetas “vykdo respublikoskonstituciją ir įstatymus, veda respublikos vidaus reikalus ir užsieniopolitiką, saugoja respublikos teritorijos neliečiamybę ir vidaus tvarką”.Kandidatu į seimo atstovu sąrašus galėjo siūlyti partijos ir kitokiosžmonių grupės. Buvo tik reikalaujama, kad sąrašą pasirašytu 50 tosapygardos rinkėju. Seimo atstovo elgesys seime priklausė nuo partijosįtraukusios jį į savo kandidatu sąrašus. Valdančioji seimo partija savorankose laikė ir vykdomąją valdžią.
1928 m. gegužės 15 d. Lietuvos Valstybės Konstitucija sustiprinoRespublikos Prezidento, kurį dabar renka ne Seimas, kaip anksčiau, oypatingieji tautos atstovai 7 metams, valdžią. Respublikos Prezidentasįgyja teisę paleisti Seimą, varžytį politinių partijų veiklą. Dėl šios irkitų nuostatų formavosi prezidentinės respublikos modelis. Ši Konstitucijapasuko Lietuvą nuo demokratijos į autoritarinį režimą. Tam, be abejo,įtakos turėjo 1926 m. gruodžio mėnesį įvykdytas valstybės perversmas.1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucija, kaip ir jos pirmtakė, toliauįtvirtino Respublikos Prezidento įgaliojimus: teisę paleisti Seimą, skirtiir atleisti Ministrą Pirmininką, priimti įstatymus ne Seimo sesijos metu,t.y. leido pažeisti valdžių atskyrimo principą, kaip vieną iš teisinėsvalstybės fundamentų. Konstitucija nenumatė jokios galimybės pašalintiRespublikos Prezidentą iš užimamų pareigų. Jis neatsakė už savoįgaliojimus, o už kitus veiksmus jis neprivalėjo atsakyti tol, kol vadovavovalstybei. Taigi ir 1928 m., ir 1938 m. Lietuvos Konstitucijos turėjoautoritarinių bruožų. Seimas, kaip Tautos atstovybė, eliminuotas išpolitinio proceso, nepakankamai remiasi piliečių nuomone ir pritarimu.Lietuva tapo valstybe su vienpartine (tautininkų) sistema. Okupacinių režimų Lietuvoje metu konstitucingumo raida buvo
nutrūkusi. Okupavus Lietuvą, ji buvo pripažinta sąjungine respublika, o josvalstybingumas panaikintas. SSSR 1936-ųjų metų konstitucijos pagrindu 1940m. rugpjūčio 25 d. buvo priimta LSSR konstitucija. Tuo aktu buvopanaikintos visos nepriklausomos Lietuvos valstybės ir teisinėsinstitucijos ir prievarta įvesta sovietinė valdymo ir politinė sistema suVKP vadovaujančiu vaidmeniu. Po antro pasaulinio karo pasikeitus SSSR vidaus ir tarptautineipadėčiai, 1977 m. buvo priimta nauja SSSR konstitucija, nuo kuriospraktiškai niekuo nesiskyrė 1978 m. balandžio 20 d. priimta LSSRkonstitucija. Abi SSSR konstitucijos, mechaniškai perdirbtos į sąjunginiųrespublikų konstitucijas, buvos svetimos valstybės primesti aktai. Silpstant sovietiniam režimui, vadinamosios „perestroikos“laikotarpiu Lietuvoje 1988 m. prasidėjo tautinio atgimimo irdemokratizavimo procesai. Dėl to Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba ėmėsikonstitucijos reformos – 1988 ir 1989 metais Lietuvoje pakeista politinė irekonominė sistema, legalizuota privati nuosavybė, įvesta LSSR pilietybė,pakeistos konstitucijos nuostatos apie sąžinės laisvę, deputatų statusą,teismų sistemos ir kitos. Vaisa tai sudarė palankias sąlygas atkurtinepriklausomą Lietuvos valstybę ir jos konstitucinę santvarką. 1990 m. vasario mėnesį pirmą kartą įvyko demokratiški laisvidaugiapartiniai rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą, kuriuos laimėjo Sąjūdis.Naujai išrinkta Aukščiausioji Taryba pirmojoje savo sesijoje 1990 m. kovo11 d. paskelbė Aktą dėl Lietuvos Nepriklauomos Valstybės atstatymo ir,pripažindama tarpukario Lietuvos valstybės ir jos konstitucinės santvarkostęstinumą, priėmė įstatymą Dėl 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijosgaliojimo atstaymo. Toks prieškarinės Konstitucijos galiojimas buvotrumpalaikis. Kadangi senosios Konstitucijos galiojimo atkūrimas patssavaime neatkuria Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusių įstatymų,tą pačią kovo 11 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos PagrindinisĮstatymas, sustabdęs 1938 m. Konstitucijos galiojimą. Laikinasis Pagrindinis Įstatymas skelbė, kad Lietuvos Respublika yrasuvereni demokratinė valstybė, išreiškianti Lietuvos tautos bendrą valiąbei interesus, ir įtvirtino labai svarbią nuostatą, kad visi įstatymai irkiti teisės aktai leidžiami tik remiantis Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymuir prieštaraujantys jam. Tačiau ir toliau lieka galioti iki šiol veikęLietuvos įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja LaikinajamPagrindiniam Įstatymui. Tam, kad šis įstatymas nors iš dalies atitiktųsparčiai besikeičiančius Lietuvos visuomenės politinius, ekonominius,socialinius santykius, jis dažnai buvo keičiamas ir papildomas. Nekiloabejonių, kad Laikinasis Pagrindinis Įstatymas negali būti Lietuvosteisinės sistemos pagrindas. Todėl jau nuo 1990 metų rudens buvo pradėtarengti nauja Lietuvos valstybės Konstitucija, atsižvelgiant į pažangiastarpukario Lietuvos konstitucines tradicijas, demokratinių valstybiųkonstitucinę patirtį ir užsienio ekspertų rekomendacijas. Pasiekus pagrindinių politinių jėgų susitarimą dėl LietuvosRespublikos Konstitucijos koncepcijos Metmenų, vieną iš keleto parengtųprojektų 1992 m. spalio 13d. Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimasaprobavo ir jo 1 straipsnio nuostatą – „Lietuvos valstybė yra nepriklausomademokratinė respublika“ – pateikė tautos referendumui priimti. 1992 m. spalio 13 d. AT (98 – už, 2 – prieš, 6 – susilaikė) pritarė Derinimo komisijos parengtam projektui. LR piliečiai spalio 25 d. priėmė konstituciją referendume. Konstitucijai pritarė 56, 76 proc. visų šalies rinkėjų.Konstitucijos pirmuoju straipsniu tapo 1991 m. vasario 9 d. plebiscitu priimtas teiginys: “Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika.” Šis liaudies svarstymo metu gautas rezultatas turėjo moralinę politinę reikšmę, nes išreiškė tautos valią. LR Konstituciją sudaro preambulė, keturiolika straipsnių, baigiamieji nuostatai bei konstituciniai aktai ir įstatymai. 13 Konstitucijos straipsnių buvo galima pakeisti Seimo 3/5 balsų dauguma (iki 1993 m. spalio 25 d.), norint pakeisti kitus straipsnius du kartus su trijų mėnesių pertrauka reikalinga 2/3 dauguma ar net referendumas. Viena aišku, kad Lietuvai integruojantis į Europos politines ir ekonomines struktūras, kai kuriuos straipsnius teks keisti. Priėmus Konstituciją, buvo užbaigtas valdžios struktūrų formavimo procesas: išrinktas Prezidentas, įsteigtas Konstitucinis Teismas, veikė Valstybės gynimo taryba, paskirtas kariuomenės vadas, Vyriausybės atstovai regionuose, įkurta Seimo kontrolierių institucija.
|LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS (1992M.) PREAMBULĖ || ||LIETUVIŲ TAUTA ||prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę, ||jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir ||Lietuvos Respublikos Konstitucijomis, ||šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir ||nepriklausomybę, ||išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir ||papročius, ||įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai ||gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – ||nepriklausomoje L i e t u v o s valstybėje, ||puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę, ||siekdama atviros , teisingos, darnios pilietinės ||visuomenės ir teisinės valstybės, atgimusios Lietuvos ||valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią ||KONSTITUCIJĄ || || |
5. Išvados
5.1 Lietuvoje vykusio konstitucionalizmo etapaiRetrospektyviai žvelgiant Lietuvoje vykusį konstuticionalizmą sąlygiškaigalima suskirstyti į tokias atkarpas ( etapus): a) ieškant atkurtos Lietuvos valstybinės organizacinio sutvirtinimo būdų ir valstybės formos 1918-1920 m. vykusį konstuticionalizmą, pasireiškusį pirmiausiai dviejų lakoniškų laikinųjų konstitucijų („ Lietuvos valstybės laikinosios Konstitucijos pamatinių dėsnių“) priėmimu 1918 m. ir 1919 m. ( šio laikotarpio konstitucinių principų ir vertybių iš esmės nemenkina formali laikinųjų konstitucijų apimtis. Nors pirmoji 1918 m. laikinoji Konstitucija apėmė tik 29 paragrafus, kurių dauguma skirti valstybės institucijų sudarymo ir veiklos pagrindams įtvirtinti, skubaus tokios Konstitucijos priėmimo faktas, pasireiškęs Lenkijoje ir Estijoje „tik“ 1919 m. ( Latvijoje-1920 m.), turi principinę reikšmę. b) siekiant Lietuvos valstybės didesnės legitimacijos, demokratizavimo ir modernizavimo 1920-1926 m. vykusį konstitucionalizmą, pasireiškusį pirmiausiai Steigiamojo Seimo ( visuotiniais rinkimais legitimuotos steigiamosios valdžios) sprendimu nustatyti valstybės formą ( demokratinę respubliką) 1920 m. laikinojoje Konstitucijoje ir išplėtoti parlamentinę demokratiją 1922 m. Konstitucijoje. c) ribojant parlamentinę demokratiją ir stiprinant autoritarines tendencijas valstybės stabilumo ir nepriklausomybės labui 1927-1940 m. vykusį konstitucionalizmą, pasireiškusį pirmiausiai Seimo paleidimu 1927 m. ir naujo Seimo nerinkimu 1927-1936 m. bei Respublikos Prezidento galių išplėtojimu 1928 m. ir 1938 m. konstitucijose ( 1938
m. K 62 str., 64 str., 73 str., 100 str., 110 str.) d) siekiant okupacijos ir aneksijos padarinio- kvazivalstybės LTSR demokratizavimo, ūkinio- politinio savarnkiškumo ir atitinkamo LTSR Konstitucijos modifikavimo, 1988-1990 m. vykusį konstitucionalizmą, pasireiškusį, pvz., dviejų alternatyvių LTSR Konstitucijos naujos redakcijos projektų parengimu, idėja „ įsteigti LTSR konstitucinį teismą, susidedantį bent iš 7 kompetentingų asmenų “, gausiomis LTSR Konstitucijos pataisomis, TSRS įstatymo, numačiusio konstitucinės kontrolės instituciją federacijos teritorijoje, negaliojimo LTSR paskelbimu, taip pat LTSR valstybinių leidyklų sprendimu publikuoti Lietuvos valstybės 1918- 1938 m. konstitucijų tekstus ir pakartotinai išleisti M. Riomerio studiją „ Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos“. e) turint tikslą sutvirtinti atkurtą Lietuvos valstybę, ją racionalizuoti ir parengti naują ( nuolatinę) Konstituciją 1990-1992 m. vykusį konstitucionalizmą, pasireiškusį, pvz., dvidešimt viena Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pataisa, daugiau nei penkių alternatyvių Konstitucijos projektų parengimu ir kompromisinio projekto priėmimu referndumu. f) siekiant Konstitucijos įstatyminio ir teisminio jurisprudencinio plėtimo, Lietuvos valstybės inkorporavimo į europines ir transatlantines integracijos struktūras bei atitinkamo Konstitucijos keitimo ir aiškinimo nuo 1993 m. iki šiol vykstantį konstitucionalizmą, pasireiškiantį, pvz., Konstitucijos 47 str. 2 dalies ir 119 str. 2 dalies pataisomis, Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijos perėmimu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose, spalio 25 dienos kaip Konstitucijos dienos įteisinimu. 2. Trumpas Konstitucijos aiškinimas“dvilypė” Konstitucijos samprata: vienu atveju ji gali būti tapatinama su“Konstituciniu aktu”-pagrindiniu valstybės įstatymu; kita vertus,pripažinus, kad Konstitucija reiškia fundamentalius valstybės sutvarkymoprincipus, suponuoja, kad jos sąvoką apima ir “Konstitucinio akto”išaiškinimus, t.y. konstitucinę doktriną. Konstitucijai priskirtinavisuotinės stabilumo garantijos ir jos klestėjimo sąlygos funkcija. TačiauKonstitucijos principai nėra nepažeidžiami. Pirma, įstatymai yra prasmingitik tada, kai atitinka Konstituciją; antra, jei įstatymai pernelygpriklauso nuo kasdienių politinių tikslų, tai jie gali neigiamai atsilieptipačiai konstitucinei tvarkai; trečia, pati Konstitucinė santvarka priklausonuo to, ar ją remia piliečiai. Konstitucijoje yra pakankamai daugsaugiklių, leidžiančių formalų juridinį tekstą padaryti adekvačiupolitiniam kontekstui. Iš tokiu saugikliu paminėtini pačios Konstitucijos“meta-teisinis abstraktumas”, pasunkinta jos keitimo galimybė, įstatymų(visu pirma pačios konstitucijos) aiškinimo galimybė, taip pat įkonstitucines vertybes orientuoto elito ir pilietinės visuomenėssuformavimasModernios Konstitucinės sistemos remiasi idėja, kad Konstitucija yradaugiau nei formalaus akto, vadinamo Konstitucija, tekstas- laikui bėgant“pagrindinio” teksto funkcijas vis labiau perima konstitucinė doktrina.Pvz. JAV Konstitucija teturi 7 straipsnius, bet gyvoji teisė užima 500 tomųAukščiausiojo teismo sprendimų-konstitucinės doktrinos. Lietuvojekonstitucinis aiškinimas traktuojamas siaurąja prasme- kaip dviprasmybiųaiškinimas, abejotinu rašto dalyku ir kalbos dalių tikrosios reikšmėsnustatymas. Taip suvokiamas Konstitucijos aiškinimas turįs palengvintiKonstitucijos taikymą, bet ne generuoti į Konstitucijos raidą, juolab neformuluoti naujas Konstitucines normas, tegu ir užpildant teisinioreguliavimo spragas. Maža to, kartais laikoma, kad teisėjai, taikantysKonstituciją ir kitus teisės aktus, tai turėtu daryti mechaniškai,faktiškai apisieidami be aiškinimo. Taigi aiškinimas šioje paradigmojepriskiriamas geriausiu atveju kaip aptarnavimo, pagalbinė funkcija. TačiauKonstitucijos aiškinimas yra veikla, užtikrinanti, kad niekuometnenutrūkstančioje Konstitucijos raidoje fundamentaliųjų Konstitucijosnuostatų stabilumas derės su Konstitucijos dinamiškumu, interpretuojamukaip gebėjimas atitikti kintančias socialines ir politines realijas.Suvokiant Konstitucijos aiškinimą kaip sensu stricto, kyla pavojus, kad busarba paneigiama pati Konstitucijos, kaip fundamentalių valstybės gyvavimoprincipų “sąvado” esmė, arba šie principai nespės į koją su socialine irpolitine raida.
,,/…/ ramiai stovintis daiktas, jeigu niekas jo neišjudina, taip nejudėdamas ir stovės amžinai. /…/ judantis daiktas judės amžinai, jeigu kas nors jo nesustabdys.”
T. Hobbes. Leviatanas. Vilnius, 1999. P. 37
Naudotasi šia literatūra:
1. E. Šileikis „ Alternatyvi Konstitucinė teisė“ Teisinės informacijos centras, Vilnius 2003
2. Albert Venn Dicey „ Konstitucinės teisės studijų įvadas“ Eugrimas, 1998
3. Lietuvos konstitucinė teisė, Vilnius 2001m.
4 . E. Kūris. Konstitucija ir jos aiškinimas Politologija, 1999, Nr. 2, p. 3-13
5. www.google.lt