Lietuvos konstitucingumo raida

“ Pradžioje būna Konstitucijos žodis, bet jis pasikeičia, kai tik prisiliečia prie tikrovės. Konstitucijos keičiamos ne tik formaliomis pataisomis, jos taip pat keičiasi- ir net labiau- vykstant nepastebimai /…/

politinės praktikos ir papročių normų metamorfozei.”

K. Loewenstein. Verfassungslehre. 3. Aufl., Tubingen, 1975. P. 152, 153.

1. Įžanga

Konstitucinės teisės nuostatos Lietuvoje labai senos, gerokai senesnės nei kaimyninėse šalyse: valstybinės teisės normų buvo jau paprotinėje teisėje, po to- valdovų aktuose, o 16 a. pradžioje kai kurios šios teisės nuostatos buvo surinktos ir kodifikuotos Lietuvos statutuose, tapusiuose Lietuvos konstitucingumo tradicijų užuomazga.

2. Lietuvos konstitucinės teisės šaltinių sistemos įpatumai

Lietuva priklauso kontinentinės teisės tradicijai, tad kalbėdami apie

Lietuvos konstitucinės teisės šaltinius, galvoje turime tik norminius teisės aktus.

Visi Lietuvoje galiojantys norminiai teisės aktai yra glaudžiai susiję tarpusavyje: vieni teisės aktai konkretina kitus, tam tikrų teisės aktų normos saugo kitų normas. Juos sieja bendri teisėkūros principai ir griežti hierarchijos ryšiai. Teisės šaltinių hierarchija- svarbiausias Lietuvos

Konstitucinės teisės šaltinių sistemos ypatumas.

3. Žmogaus teisių istorinė raida

Žmogaus teisių ištakos siekia seniausius laikus- senovės Graikų ir Romėnų humanizmo idėjas, judėjų, krikščionių etiką. Renesanso metu jos buvo praturtintos nauju turiniu. Žmogaus suverenumo suvokimas, jo nepriklausymas nuo monarcho valios tapo žmogaus teisių ir idėjų ištakomis. Vėliau Džonas

Lokas formulavo žmogaus teises kaip politinės sistemos koncepcijos integralų elementą. Ši nuomonė turėjo daug pasekėjų mokslininkų.

Moderni žmogaus teisių samprata įtvirtinta 1789 m. Prancūzijos žmogaus ir piliečių teisių deklaracijoje. Tai dokumentas, kuriame įtvirtintos esminės, prigimtinės žmogaus teisės- laisvė, lygybė, nuosavybės neliečiamybė ir kt.

Kai kuriuose dar ankstesniuose teisės aktuose jau buvo skirtas dėmesys žmogaus teisėms. Tai: 1215 m. Magna Charta, 1679 m. Habeas cirpus act, 1689

m. Teisių bilis, Amerikos nepriklausomybės deklaracija, 1787 m. JAV

Konstitucijos pirmosios 10 pataisų ( Teisių bilis) ir kt. Tačiau 1789 m.

Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija išlieka vienu svarbiausių žmogaus teises skelbiančiu aktu, nes joje suformuluotas svarbus žmogaus teisių katalogas. Šios deklaracijos nuostatos atsispindėjo daugelyje vėliau priimtų Europos valstybių konstitucijų.

Lietuva. Žmogaus teisių doktrina Lietuvoje klostėsi kaip europinės žmogaus teisių kultūros dalis, grindžiama prigimtinių teisių nuostatomis. Jau

Pirmojo Lietuvos Statuto preambulėje nurodoma, kad statutas skiriamas visiems pavaldiniams, kokio luomo jie bebūtų. Pačiame Statute galima rasti ir tokių nuostatų, kurios įtvirtina tokius principus: bausmę skiria tik teismas, rengiantis teismo procesą, procese turi dalyvauti abi bylos šalys;

nekaltumo prezumpcija: tik teismas nustato kaltę, kiekvienas atsako už savo veiksmus, nėra atsakomybės be kaltės. Statute ginamos moterų turtinės teisės, garbė. Tuo šis Statutas išsiskiria iš kitų kaimyninių šalių įstatymų. Vėliau, 1795 m. prigimtinės žmogaus teisių vertybės buvo puoselėjamos VU, kur dėstyta prigimtinė teisė. Po okupacijos, tarpukario laikotarpiu, Lietuva vėl pradėjo kurti teisę. 1922 m. Konstitucijos žmogaus teisių nuostatos atitinka to meto Europos valstybių tradicijas. Tam didelę įtaką darė M. Riomerio darbai.

1922 m. LR Konstitucija rėmėsi tuo metu populiarios liberalios filosofijos nuostatomis. Piliečių teisinei padėčiai reglamentuoti 1922 m.

Konstitucijoje buvo specialus skirsnis „ Lietuvos piliečiai ir jų teisės“. Jis yra tradicinis pagal to meto konstitucinę doktriną ir siejasi su 1789 m. Prancūzijos deklaracija.

4. Lietuvos konstitucingumo raida

Pirmajame Lietuvos Statute ( 1529 m.) konstitucinio turinio teisės normos dėstomos daugiausia 1- ajame šio statuto skirsnyje. Čia suformuluotos tokios nuostatos kaip:

a) Lietuvos suverenumo b) Teritorijos neliečiamumo c) Įsipareigojimai kunigaikščiui: apsaugoti Lietuvos nepriklausomybę, garbę, teritorinį integralumą, nemažinti valstybės žemių

Antrajame Lietuvos Statute (1566 m.) konstitucinei teisei skiriami taip pat pirmieji Statuto skirsniai. Vėl pabrėžiamas visiškas LDK valstybinis nepriklausomumas ir savarankiškumas. Apibrėžtos valstybės sienos. Seimo kompetencija išplėsta, jis gali svarstyti visus svarbesnius reikalus, įstatymai gali būti priimami tik Seime.

Trečiasis Statutas ( 1588 m.) išleistas po Liublino unijos- jungtinė

Lietuvos ir Lenkijos valstybė. Tai federacinė valstybė, kurios monarchą renka Seimas. Jam nominaliai priklausė visa žemė. Lietuvos reikšmė sumažėja. Ponų taryba panaikinta, jos nariai tapo senatoriais.

1-asis Konstitucinis dokumentas-1791 m. gegužės 3 dienos Konstitucija.

Pirmasis tokio pobūdžio rašytinis dokumentas Europoje. Konstitucija buvo svarstoma 4-rius metus Ją svarstęs seimas priima valdymo įstatymą, kurį patvirtina Seimas ir karalius. Šis dokumentas ir yra garsioji Konstitucija.

Ji susideda iš preambulės ir 11-kos straipsnių. Padarytos reformos:

1. Patvirtintos senosios bajorų teisės ir privilegijos. Patvirtinta miestiečių teisė siųsti savo atstovus į Seimą. Jie dalyvaudavo Atstovų rūmų darbe ir čia galėjo kelti bei pasisakyti tik miestų klausimais, tačiau neturėjo teisės balsuoti.

2. Stengtasi centralizuoti valstybę: valdymo forma iš respublikos su renkamu valdovu, buvo pakeista į konstitucinę monarchiją ( šis dokumentas buvo pirmoji rašytinė konstitucija teisiškai įtvirtinusi šią valstybės valdymo formą)

3. Aukščiausių valstybės organų sistema formuojama laikantis valdžių padalijimo principo

4. Įstatymų leidybą, mokesčių nustatymą bei valdymo kontroliavimą, konstitucija pavedė Antrajam rūmų seimui, susidedančiam iš Atstovų rūmų ir

Senato. Atstovų rūmus sudarė deputatai, renkami pavietų seimeliuose dvejiems metams, kurie atstovavo tautai, o ne rinkėjams. Senatas turėjo veto teisę, nesunkiai įveikiamą atstovų rūmų. Senato nariai neturėjo įstatymų iniciatyvos teisės.. Senatoriai buvo aukšti valstybės pareigūnai valstybės pareigūnai ir bažnyčios hierarchai.

5.Karalius nustojo būti parlamento dalis, neteko teisės sankcionuoti įstatymus ir apskritai daryti įtaką įstatymų leidybai. Užtat padidėjo karaliaus vykdomoji galia. Prie karaliaus kuriama patariamoji taryba, nors paties karaliaus aktai galią įgydavo tik kontrasignuoti vieno iš tarybos narių ir priėmusiam atsakomybę už tą aktą. Pats karalius už savo politinius sprendimus neatsakingas. Jis – vyriausias kariuomenės vadas.

6.Karaliaus postas tapo nebe renkamas, bet paveldimas

7. Pabrėžiamas teismų savarankiškumas ir nepriklausomumas.

Svarbiausios šios konstitucijos nuostatos, skirtos ir parlamentarizmo užuomazgoms, ir nepriklausomam teismui, iš esmės kartojo Lietuvos statutų nuostatas.

Užsimojusi centralizuoti valstybę, konstitucija kėlė rimtą grėsmę

Lietuvos savarankiškumo likučiams. Buvusi federacinė valstybė, konstitucijoje paverčiama vieninga Lenkijos karalyste, vieninga suverenia valstybe ir žengiamas žingsnis unitarinės valstybės link. Konstitucijoje neaptariamas unijos faktas, čia net nėra Lietuvos pavadinimo. Iki šiol išsaugojusi savo atskirą valstybės aparatą, kariuomenę, iždą, dabar Lietuva turėjo virsti Lenkijos provincija. Lietuvos padėtį švelnino tik tą aplinkybė, kad 1791 m. spalio 20 d. Seimas priėmė ir karaliaus vardu paskelbė dokumentą, pavadintą “Abipusis abiejų tautų įsipareigojimas”, kuriame buvo ne tik “abi tautos”, bet ir LDK.

1791 m. Konstitucija nepateisino į ją dedamų vilčių. Ji net nebuvo įgyvendinta, o svarbi tik tuo, kad joje naujų laikų idėjas sugebėta iškelti ir įstatymiškai suformuluoti gerokai anksčiau, nei tą padarė kitos Vidurio ir Rytų Europos tautos.

Mūsų šalies konstitucingumo pradžia laikomas konstitucinės svarbos aktas –

Lietuvos tarybos nutarimas, kuriuo 1918 m. vasario 16 d. buvo paskelbta

Lietuvos nepriklausomybė.

|IŠTRAUKA IŠ 1918 m. VASARIO 16 d. AKTO |

|Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu |

|nutarė kreiptis į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes |

|su pareiškimu: |

|Lietuvos Taryba, kaip vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamasi|

|pripažintaja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus |

|konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia |

|atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pagrindais sutvarkytą |

|Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo |

|visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis. |

|Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir |

|jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek|

|galima greičiau sušauktas Steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų|

|jos gyventojų išrinktas. |

Susiklosčius palankiai politinei situacijai, tų pačių metų lapkričio 2 d.

Lietuvos valstybės Taryba priėmė Lietuvos Valstybės Laikinosios

Konstitucijos Pamatinius Dėsnius, kuriuose, 1919 m. balandžio 4 d. padarius papildymus, buvo įtvirtinti svarbiausi vykdomosios valdžios organai –

Valstybės prezidentas ir Ministrų kabinetas.

Tolesniam Lietuvos konstitucinės raidos etapui didelę įtaką turėjo

Steigiamojo Seimo sušaukimas, kuris 1920 m. birželio 10 d. priėmė Laikinąją

Lietuvos Valstybės Konstituciją, įtvirtinusią parlamentinės respublikos modelį, nustačiusią valstybės organų sistemą, paskelbusią svarbias piliečių asmenines bei politines teises ir laisves.

1922 m. rugpjūčio 2 d. Lietuvos Valstybės Konstitucija – pirmasis mūsų valstybės konstitucinis aktas, kuris savo pagrindiniais bruožais atitiko bendrus demokratinių konstitucijų reikalavimus. Piliečiu teisinė padėtis-pirmiausiai pabrėžiamas jų lygiateisiškumas, nepaisant lyties, kilmės, tautybės ir tikėjimo. Rėmėsi liberaliosios filosofijos nuostatomis.

Garantuojama sąjungų laisvė, draugijų laisvės turinys glaudžiai susijęs su susirinkimu laisve. Tiesioginį poveikį demokratinėms teisėms ir laisvėms turėjo nepaprastoji padėtis.-kilus karui, sukilimui, neramumams. Tada sustabdomos piliečių konstitucinės laisvės. Ji buvo apskelbta 1920 liepą.

Buvo ir kita nepaprastosios padėties rūšis-sustiprinta apsauga. Galima buvo stabdyti visuomeninių organizacijų veiklą, drausti išleisti ir platinti spaudos leidinius, drausti susirinkimus, taikyti ištrėmimą ir pan. Buvo pritaikyta 1938 m. Kauno apskrity, 1939 m. visoje Lietuvos teritorijoje.

Konstitucija skelbė nuosavybės teisės apsaugą, nurodė, kad piliečių turtą galima nusavinti tik įstatymu, bet nutylėjo visuotinai pripažintą išankstinio ir teisingo atlyginimo reikalavimą. Numatyta teisė tautinėms mažumoms savarankiškai tvarkyti savo kultūros reikalus ir įstatymo tvarka sudaryti savo atstovaujamuosius organus.

Valdžios organai. Ministru kabinetas, skirtingai nuo prezidento, konstitucijoj buvo traktuojamas kaip bendrosios kompetencijos valstybės organas. Konstitucija skelbė, kad ministru kabinetas “vykdo respublikos konstituciją ir įstatymus, veda respublikos vidaus reikalus ir užsienio politiką, saugoja respublikos teritorijos neliečiamybę ir vidaus tvarką”.

Kandidatu į seimo atstovu sąrašus galėjo siūlyti partijos ir kitokios žmonių grupės. Buvo tik reikalaujama, kad sąrašą pasirašytu 50 tos apygardos rinkėju. Seimo atstovo elgesys seime priklausė nuo partijos įtraukusios jį į savo kandidatu sąrašus. Valdančioji seimo partija savo rankose laikė ir vykdomąją valdžią.

1928 m. gegužės 15 d. Lietuvos Valstybės Konstitucija sustiprino

Respublikos Prezidento, kurį dabar renka ne Seimas, kaip anksčiau, o ypatingieji tautos atstovai 7 metams, valdžią. Respublikos Prezidentas įgyja teisę paleisti Seimą, varžytį politinių partijų veiklą. Dėl šios ir kitų nuostatų formavosi prezidentinės respublikos modelis. Ši Konstitucija pasuko Lietuvą nuo demokratijos į autoritarinį režimą. Tam, be abejo, įtakos turėjo 1926 m. gruodžio mėnesį įvykdytas valstybės perversmas.

1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucija, kaip ir jos pirmtakė, toliau įtvirtino Respublikos Prezidento įgaliojimus: teisę paleisti Seimą, skirti ir atleisti Ministrą Pirmininką, priimti įstatymus ne Seimo sesijos metu, t.y. leido pažeisti valdžių atskyrimo principą, kaip vieną iš teisinės valstybės fundamentų. Konstitucija nenumatė jokios galimybės pašalinti

Respublikos Prezidentą iš užimamų pareigų. Jis neatsakė už savo įgaliojimus, o už kitus veiksmus jis neprivalėjo atsakyti tol, kol vadovavo valstybei.

Taigi ir 1928 m., ir 1938 m. Lietuvos Konstitucijos turėjo autoritarinių bruožų. Seimas, kaip Tautos atstovybė, eliminuotas iš politinio proceso, nepakankamai remiasi piliečių nuomone ir pritarimu.

Lietuva tapo valstybe su vienpartine (tautininkų) sistema.

Okupacinių režimų Lietuvoje metu konstitucingumo raida buvo nutrūkusi. Okupavus Lietuvą, ji buvo pripažinta sąjungine respublika, o jos valstybingumas panaikintas. SSSR 1936-ųjų metų konstitucijos pagrindu 1940

m. rugpjūčio 25 d. buvo priimta LSSR konstitucija. Tuo aktu buvo panaikintos visos nepriklausomos Lietuvos valstybės ir teisinės institucijos ir prievarta įvesta sovietinė valdymo ir politinė sistema su

VKP vadovaujančiu vaidmeniu.

Po antro pasaulinio karo pasikeitus SSSR vidaus ir tarptautinei padėčiai, 1977 m. buvo priimta nauja SSSR konstitucija, nuo kurios praktiškai niekuo nesiskyrė 1978 m. balandžio 20 d. priimta LSSR

konstitucija. Abi SSSR konstitucijos, mechaniškai perdirbtos į sąjunginių respublikų konstitucijas, buvos svetimos valstybės primesti aktai.

Silpstant sovietiniam režimui, vadinamosios „perestroikos“

laikotarpiu Lietuvoje 1988 m. prasidėjo tautinio atgimimo ir demokratizavimo procesai. Dėl to Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba ėmėsi konstitucijos reformos – 1988 ir 1989 metais Lietuvoje pakeista politinė ir ekonominė sistema, legalizuota privati nuosavybė, įvesta LSSR pilietybė, pakeistos konstitucijos nuostatos apie sąžinės laisvę, deputatų statusą, teismų sistemos ir kitos. Vaisa tai sudarė palankias sąlygas atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę ir jos konstitucinę santvarką.

1990 m. vasario mėnesį pirmą kartą įvyko demokratiški laisvi daugiapartiniai rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą, kuriuos laimėjo Sąjūdis.

Naujai išrinkta Aukščiausioji Taryba pirmojoje savo sesijoje 1990 m. kovo

11 d. paskelbė Aktą dėl Lietuvos Nepriklauomos Valstybės atstatymo ir, pripažindama tarpukario Lietuvos valstybės ir jos konstitucinės santvarkos tęstinumą, priėmė įstatymą Dėl 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstaymo. Toks prieškarinės Konstitucijos galiojimas buvo trumpalaikis. Kadangi senosios Konstitucijos galiojimo atkūrimas pats savaime neatkuria Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusių įstatymų, tą pačią kovo 11 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Pagrindinis

Įstatymas, sustabdęs 1938 m. Konstitucijos galiojimą.

Laikinasis Pagrindinis Įstatymas skelbė, kad Lietuvos Respublika yra suvereni demokratinė valstybė, išreiškianti Lietuvos tautos bendrą valią bei interesus, ir įtvirtino labai svarbią nuostatą, kad visi įstatymai ir kiti teisės aktai leidžiami tik remiantis Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu ir prieštaraujantys jam. Tačiau ir toliau lieka galioti iki šiol veikę

Lietuvos įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Laikinajam

Pagrindiniam Įstatymui. Tam, kad šis įstatymas nors iš dalies atitiktų sparčiai besikeičiančius Lietuvos visuomenės politinius, ekonominius, socialinius santykius, jis dažnai buvo keičiamas ir papildomas. Nekilo abejonių, kad Laikinasis Pagrindinis Įstatymas negali būti Lietuvos teisinės sistemos pagrindas. Todėl jau nuo 1990 metų rudens buvo pradėta rengti nauja Lietuvos valstybės Konstitucija, atsižvelgiant į pažangias tarpukario Lietuvos konstitucines tradicijas, demokratinių valstybių konstitucinę patirtį ir užsienio ekspertų rekomendacijas.

Pasiekus pagrindinių politinių jėgų susitarimą dėl Lietuvos

Respublikos Konstitucijos koncepcijos Metmenų, vieną iš keleto parengtų projektų 1992 m. spalio 13d. Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas aprobavo ir jo 1 straipsnio nuostatą – „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ – pateikė tautos referendumui priimti.

1992 m. spalio 13 d. AT (98 – už, 2 – prieš, 6 – susilaikė) pritarė

Derinimo komisijos parengtam projektui. LR piliečiai spalio 25 d. priėmė konstituciją referendume. Konstitucijai pritarė 56, 76 proc. visų šalies rinkėjų.

Konstitucijos pirmuoju straipsniu tapo 1991 m. vasario 9 d. plebiscitu priimtas teiginys: “Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika.”

Šis liaudies svarstymo metu gautas rezultatas turėjo moralinę politinę reikšmę, nes išreiškė tautos valią. LR Konstituciją sudaro preambulė, keturiolika straipsnių, baigiamieji nuostatai bei konstituciniai aktai ir įstatymai. 13 Konstitucijos straipsnių buvo galima pakeisti Seimo 3/5

balsų dauguma (iki 1993 m. spalio 25 d.), norint pakeisti kitus straipsnius du kartus su trijų mėnesių pertrauka reikalinga 2/3 dauguma ar net referendumas. Viena aišku, kad Lietuvai integruojantis į Europos politines ir ekonomines struktūras, kai kuriuos straipsnius teks keisti.

Priėmus Konstituciją, buvo užbaigtas valdžios struktūrų formavimo procesas: išrinktas Prezidentas, įsteigtas Konstitucinis Teismas, veikė

Valstybės gynimo taryba, paskirtas kariuomenės vadas, Vyriausybės atstovai regionuose, įkurta Seimo kontrolierių institucija.

|LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS (1992M.) PREAMBULĖ |

|LIETUVIŲ TAUTA |

|prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę, |

|jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir |

|Lietuvos Respublikos Konstitucijomis, |

|šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir |

|nepriklausomybę, |

|išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir |

|papročius, |

|įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai |

|gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – |

|nepriklausomoje L i e t u v o s valstybėje, |

|puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę, |

|siekdama atviros , teisingos, darnios pilietinės |

|visuomenės ir teisinės valstybės, atgimusios Lietuvos |

|valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią |

|KONSTITUCIJĄ |

5. Išvados

5.1 Lietuvoje vykusio konstitucionalizmo etapai

Retrospektyviai žvelgiant Lietuvoje vykusį konstuticionalizmą sąlygiškai galima suskirstyti į tokias atkarpas ( etapus):

a) ieškant atkurtos Lietuvos valstybinės organizacinio sutvirtinimo būdų ir valstybės formos 1918-1920 m. vykusį konstuticionalizmą, pasireiškusį pirmiausiai dviejų lakoniškų laikinųjų konstitucijų („

Lietuvos valstybės laikinosios Konstitucijos pamatinių dėsnių“)

priėmimu 1918 m. ir 1919 m. ( šio laikotarpio konstitucinių principų ir vertybių iš esmės nemenkina formali laikinųjų konstitucijų apimtis.

Nors pirmoji 1918 m. laikinoji Konstitucija apėmė tik 29 paragrafus, kurių dauguma skirti valstybės institucijų sudarymo ir veiklos pagrindams įtvirtinti, skubaus tokios Konstitucijos priėmimo faktas, pasireiškęs Lenkijoje ir Estijoje „tik“ 1919 m. ( Latvijoje-1920 m.), turi principinę reikšmę.

b) siekiant Lietuvos valstybės didesnės legitimacijos, demokratizavimo ir modernizavimo 1920-1926 m. vykusį konstitucionalizmą, pasireiškusį pirmiausiai Steigiamojo Seimo ( visuotiniais rinkimais legitimuotos steigiamosios valdžios) sprendimu nustatyti valstybės formą (

demokratinę respubliką) 1920 m. laikinojoje Konstitucijoje ir išplėtoti parlamentinę demokratiją 1922 m. Konstitucijoje.

c) ribojant parlamentinę demokratiją ir stiprinant autoritarines tendencijas valstybės stabilumo ir nepriklausomybės labui 1927-1940 m.

vykusį konstitucionalizmą, pasireiškusį pirmiausiai Seimo paleidimu

1927 m. ir naujo Seimo nerinkimu 1927-1936 m. bei Respublikos

Prezidento galių išplėtojimu 1928 m. ir 1938 m. konstitucijose ( 1938

m. K 62 str., 64 str., 73 str., 100 str., 110 str.)

d) siekiant okupacijos ir aneksijos padarinio- kvazivalstybės LTSR

demokratizavimo, ūkinio- politinio savarnkiškumo ir atitinkamo LTSR

Konstitucijos modifikavimo, 1988-1990 m. vykusį konstitucionalizmą, pasireiškusį, pvz., dviejų alternatyvių LTSR Konstitucijos naujos redakcijos projektų parengimu, idėja „ įsteigti LTSR konstitucinį teismą, susidedantį bent iš 7 kompetentingų asmenų “, gausiomis LTSR

Konstitucijos pataisomis, TSRS įstatymo, numačiusio konstitucinės kontrolės instituciją federacijos teritorijoje, negaliojimo LTSR

paskelbimu, taip pat LTSR valstybinių leidyklų sprendimu publikuoti

Lietuvos valstybės 1918- 1938 m. konstitucijų tekstus ir pakartotinai išleisti M. Riomerio studiją „ Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos“.

e) turint tikslą sutvirtinti atkurtą Lietuvos valstybę, ją racionalizuoti ir parengti naują ( nuolatinę) Konstituciją 1990-1992 m. vykusį konstitucionalizmą, pasireiškusį, pvz., dvidešimt viena Laikinojo

Pagrindinio Įstatymo pataisa, daugiau nei penkių alternatyvių

Konstitucijos projektų parengimu ir kompromisinio projekto priėmimu referndumu.

f) siekiant Konstitucijos įstatyminio ir teisminio jurisprudencinio plėtimo, Lietuvos valstybės inkorporavimo į europines ir transatlantines integracijos struktūras bei atitinkamo Konstitucijos keitimo ir aiškinimo nuo 1993 m. iki šiol vykstantį konstitucionalizmą, pasireiškiantį, pvz., Konstitucijos 47 str. 2

dalies ir 119 str. 2 dalies pataisomis, Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijos perėmimu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose, spalio 25 dienos kaip Konstitucijos dienos įteisinimu.

2. Trumpas Konstitucijos aiškinimas “dvilypė” Konstitucijos samprata: vienu atveju ji gali būti tapatinama su

“Konstituciniu aktu”-pagrindiniu valstybės įstatymu; kita vertus, pripažinus, kad Konstitucija reiškia fundamentalius valstybės sutvarkymo principus, suponuoja, kad jos sąvoką apima ir “Konstitucinio akto”

išaiškinimus, t.y. konstitucinę doktriną. Konstitucijai priskirtina visuotinės stabilumo garantijos ir jos klestėjimo sąlygos funkcija. Tačiau

Konstitucijos principai nėra nepažeidžiami. Pirma, įstatymai yra prasmingi tik tada, kai atitinka Konstituciją; antra, jei įstatymai pernelyg priklauso nuo kasdienių politinių tikslų, tai jie gali neigiamai atsiliepti pačiai konstitucinei tvarkai; trečia, pati Konstitucinė santvarka priklauso nuo to, ar ją remia piliečiai. Konstitucijoje yra pakankamai daug saugiklių, leidžiančių formalų juridinį tekstą padaryti adekvačiu politiniam kontekstui. Iš tokiu saugikliu paminėtini pačios Konstitucijos “meta-teisinis abstraktumas”, pasunkinta jos keitimo galimybė, įstatymų (visu pirma pačios konstitucijos) aiškinimo galimybė, taip pat į konstitucines vertybes orientuoto elito ir pilietinės visuomenės suformavimas

Modernios Konstitucinės sistemos remiasi idėja, kad Konstitucija yra daugiau nei formalaus akto, vadinamo Konstitucija, tekstas- laikui bėgant “pagrindinio” teksto funkcijas vis labiau perima konstitucinė doktrina.

Pvz. JAV Konstitucija teturi 7 straipsnius, bet gyvoji teisė užima 500 tomų

Aukščiausiojo teismo sprendimų-konstitucinės doktrinos. Lietuvoje konstitucinis aiškinimas traktuojamas siaurąja prasme- kaip dviprasmybių aiškinimas, abejotinu rašto dalyku ir kalbos dalių tikrosios reikšmės nustatymas. Taip suvokiamas Konstitucijos aiškinimas turįs palengvinti

Konstitucijos taikymą, bet ne generuoti į Konstitucijos raidą, juolab ne formuluoti naujas Konstitucines normas, tegu ir užpildant teisinio reguliavimo spragas. Maža to, kartais laikoma, kad teisėjai, taikantys

Konstituciją ir kitus teisės aktus, tai turėtu daryti mechaniškai, faktiškai apisieidami be aiškinimo. Taigi aiškinimas šioje paradigmoje priskiriamas geriausiu atveju kaip aptarnavimo, pagalbinė funkcija. Tačiau

Konstitucijos aiškinimas yra veikla, užtikrinanti, kad niekuomet nenutrūkstančioje Konstitucijos raidoje fundamentaliųjų Konstitucijos nuostatų stabilumas derės su Konstitucijos dinamiškumu, interpretuojamu kaip gebėjimas atitikti kintančias socialines ir politines realijas.

Suvokiant Konstitucijos aiškinimą kaip sensu stricto, kyla pavojus, kad bus arba paneigiama pati Konstitucijos, kaip fundamentalių valstybės gyvavimo principų “sąvado” esmė, arba šie principai nespės į koją su socialine ir politine raida.

,,/…/ ramiai stovintis daiktas, jeigu niekas jo neišjudina, taip nejudėdamas ir stovės amžinai. /…/ judantis daiktas judės amžinai, jeigu kas nors jo nesustabdys.”

T. Hobbes. Leviatanas. Vilnius, 1999. P. 37

Naudotasi šia literatūra:

1. E. Šileikis „ Alternatyvi Konstitucinė teisė“ Teisinės informacijos centras, Vilnius 2003

2. Albert Venn Dicey „ Konstitucinės teisės studijų įvadas“

Eugrimas,

1998

3. Lietuvos konstitucinė teisė, Vilnius 2001m.

4 . E. Kūris. Konstitucija ir jos aiškinimas

Politologija, 1999, Nr. 2, p. 3-13

5. www.google.lt