Valstybės institucija ir teisės norminis aktas:tarpusavio santykis, įtaka teisės norminių aktų hierarchijai

Rašydamas šį kursinį darbą, stengsiuosi atskleisti duotosios temos: ,, Valstybės institucija ir teisės norminis aktas: tarpusavio santykis, įtaka teisės norminių aktų hierarchijai’’ esmę. Stengsiuosi tiksliai ir išsamiai aptarti temoje dominuojančius objektus, jų tarpusavio santykį.Nuo senų senovės mąstytojai mėgino atsakyti į klausimą, kas yra valstybė. Romos filosofas Markas Tulijus Ciceronas teigė, kad tai bendra teisėtvarka. Jam pritarėnormatyvizmo teorijos kūrėjas H. Kelzenas. Rusijos teisininkas N. M. Kurkovastvirtino, kad valstybė yra visuomeninė laisvų žmonių sąjunga, kai privalomai nustatyta, jog išimtinė teisė taikyti prievartą suteikta tik valstybės institucijoms.Valstybė yra visuomenės organizacijos forma, skirta visuomenės vientisumui ir jos valdymui užtikrinti.Valstybės istorija neatsiejama nuo visuomenės istorijos.Nepažangiai valstybei būdingos netobulos institucijos ir jas apima iš esmės tik valstybės valdžia, besiremianti daugiausia prievarta . Valstybė tobulėja nuosekliai ir pasiekia tam tikrą civilizacijos ir demokratijos lygmenį. Remdamasi ekonominiais ir dvasiniais veiksniais, ji užtikrina šalies organizuotumą ir suteikia žmonėms valdžią, ekonominę laisvę, asmens autonomiją. Tada plėtojasi visos jos institucijos, socialinis potencialas. Valstybė kinta ir tobulėja ne savaime. Ją pertvarko, pritaiko prie pasikeitusių žmonių gyvenimo sąlygų pati visuomenė.Valstybė turi vykdyti savo funkcijas tam tikromis formomis ir savo veiklai taikyti įvairius metodus. Skiriamos teisinės ir neteisinės valstybės funkcijų įgyvendinimo formos. Teisinės formos atspindi valstybės ir teisės ryšį, valstybės pareigą vykdyti savo funkcijas remiantis teise ir neperžengiant įstatymų ribų. Be to, tos formos parodo kaip dirba valstybės institucijos ir pareigūnai, kokius teisinius veiksmus jie atlieka.

Valstybės aparatas – tai valstybės institucijų sistema, kuria įgyvendinama valstybės valdžia, vykdomos pagrindinės funkcijos, sprendžiami valstybės uždaviniai ir siekiama užsibrėžtų tikslų.Valstybės aparato samprata apima tik valstybės institucijų sistemą. Valstybės aparatas laikomas tik valstybės institucijų sistema.Kiekviena valstybės institucija santykiškai yra savarankiška valstybės aparato grandis, sudaryta griežtai nustatytai valstybinei veiklai vykdyti, ir jai suteikta atitinkama kompetencija, grindžiama organizacine, materialiąja ir prievartine valstybės jėga.Valstybės institucijas nuo nevalstybinių įstaigų ir organizacijų skiria tokie požymiai:1. valstybės institucijos sudaromos valstybės valia ir įgyvendina savo funkcijas jos vardu; 2. kiekviena institucija vykdo įstatymuose nustatytais būdais ir formomis griežtai apribotą veiklą;3. kiekvienas organizacinis darinys įtvirtintas teisiškai, nustatytos teritorinės jo veiklos ribos, tam tikra padėtis valstybės aparate ir santykiai su kitomis valstybės institucijomis bei organizacijomis;valdžios įgaliojimų suteikimas. Tokie įgaliojimai yra būdingiausias valstybės institucijos požymis.Minėti požymiai leidžia tiksliai atskirti valstybės institucijas nuo valstybinių organizacijų ( įmonių ir įstaigų ) ir nuo nevalstybinių įstaigų ir organizacijų.Valdžios įgaliojimai praktiškai pasireiškia leidžiant valstybės vardu norminius ir individualius teisės aktus, vykdant šių aktų laikymosi priežiūrą, užtikrinant jų apsaugą nuo pažeidimų, taikant įtikinimą, skatinimą, o prireikus – ir prievartą.Kiekvienoje valstybės institucijoje dirba žmonės, tiesiogiai vykdantys jiems suteiktus įgaliojimus, ir techniniai darbuotojai, užtikrinantys įgaliojimų ir funkcijų vykdymą.Skiriasi valstybės aparato institucijų ( jo sudedamųjų dalių ) sudarymo tvarka, valstybės veiklos vykdymo būdai, kompetencijos pobūdis ir apimtis, įgaliojimų vykdymo ypatumai, formos ir metodai.A.Andruškevičius,,Administracinės teisės principai ir normų ribos’’.

Mokslinėje literatūroje nėra vienos nuomonės, kaip turi sąveikauti valdžios ir jų reiškėjos – valstybės institucijos: jos turi būti lygiateisės ar laikytis subordinacijos ir būti tam tikro pavaldumo. Vieni autoriai tvirtina, kad visų valdžių ir jų reiškėjų padėtis turi būti nevienoda. Autoritarinio režimo šalyse teigiama, kad turi pirmauti vykdomoji valdžia. Demokratinėse šalyse vyrauja koncepcija, kad valstybės valdžios šaltinis yra tauta ir todėl ji turi pirmauti. Šiuolaikinė valstybė yra piliečių ir jų organizacijų įvairių poreikių ir interesų derinimo mechanizmas, kad būtų užtikrinama visų gerovė.

Pagrindinis valstybės valdymo tikslas yra žmogaus teisių ir laisvių apsauga ir pripažinimas bei teisingumo užtikrinimas.Būtini sudedamieji teisingumo elementai yra: laisvi periodiniai rinkimai; atstovaujamoji valdymo forma, kai vuykdomoji valdžia atskaitinga įstatymų leidžiamajai valdžiai arba rinkėjams; valstybės valdžios institucijų pareiga laikytis konstitucijos ir veikti pagal įstatymus; aiškus valstybės ir politinių partijų skirtumas;Vykdomųjų istitucijų ir teismo veikla įstatymų nustatyta tvarka; kariuomenė ir policija kontroliuojama civilinės valdžios ir jai atskaitinga; žmogaus teisių ir laisvių garantas – įstatymas ir įsipareigojimai pagal tarptautinę teisę.Valstybės valdžios mechanizmo ląstelė žmogus – valstybės valdžios reiškėjas. Mechanizmo elementai skirtingais būdais jungiasi ir sudaro institucijas. Politinės partijos, lobistai, žiniasklaida veikia valstybės valdžios formavimą ir jos įgyvendinimą. Valstybės valdžia turi būti viešoji, t. y. politinė valia, išreiškianti vyraujančius visuomenėje socialinius grupinius interesus, ir bendrai privalomo teisiškai įtvirtinto pobūdžio. Politinė valia turi būti užfiksuota teisės normose. Valstybės valdžios institucijos sudaromos valdžių padalijimo pagrindu – racionalios organizacijos ir funkcionavimo kontrolės principu.Lietuvos Respublikos Konstitucija ( 5 str.1 d. ) valstybės valdžią padalija Seimui ( įstatymų leidėjui ), respublikos Prezidentui ( valstyės vadovui ) ir Vyriausybei ( vykdomajai valdžiai ), Teismui ( teisminei valdžiai ).A.Andruškevičius,,Administracinės teisės principai ir normų ribos’’LR Konstitucija. Vilnius,1992

Instituciniu požiūriu vykdomoji valdžia yra visuma valstybės institucijų, įstaigų ir jų pareigūnų, kuriems pavesta atlikti viešąjį valdymą. Tai Lietuvos Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, ministerijos, Vyriausybės įstaigos, įstaigos prie ministerijų ir kitos Vyriausybės sistemos institucijos bei įstaigos.Teisėkūra-tai teisės norminių aktų rengimas ir priėmimas, nes be jų negali būti įgyvendinamos kitos funkcijos.Teisės įgyvendinimo funkcija yra labai svarbi. Nuo jos priklauso, bus įgyvendinti įstatymai ir kiti teisės aktai. Teisės įgyvendinimo funkciją, vadovaujamos vyriausybės, atlieka valdymo institucijos. Valdymo institucijos leidžia atitinkamus aktus, kontroliuoja , kaip pareigūnai atlieka savo pareigas.Dabar didėja sutartinės formos vaidmuo vykdant valstybės funkcijas. To reikalauja besiplečianti rinkos ekonomika ir valstybės valdymo demokratizavimas. Valstybės institucijų sprendimai vis labiau derinami su sutartine forma – ji taikoma santykiams su visuomenės deriniais ir piliečiais.Tai apie ką kalbėjau tik viena valstybės pusė, dar valstybė egzistuoja kaip teisinis objektas.Teisinė valstybė nesusilieja su visuomene arba su kitomis visuomeninėmis politinėmis organizacijomis. Ji turi specifinių, taip pat bendrų valstybės požymių ir bruožų (viešąją valdžią, veikia kaip visų visuomenės sluoksnių atstovas, turi specialų valdymo ir prievartos aparatą, susidedantį iš įvairių institucijų ir organizacijų, susijusių bendrais sudarymo ir funkcionavimo principais.Teisinė valstybė turi teisinių priemonių sistemą rinkos ekonomikai operatyviai valdyti, visuomeniniams santykiams efektyviai veikti.Valstybės institucijos, turinčios atitinkamus įgaliojimus, atsižvelgdamos I savo kompetenciją, leidžia norminius teisės aktus ir auklėjimo, skatinimo arba įtikinimo būdais užtikrina jų įgyvendinimą, o būtinais atvejais taiko ir prievartą.Teisinė valstybė yra ne tik socialinė vertybė, kurios paskirtis-stiprinti žmoniškumo pradus ir teisingumą, bet ir praktinė institucija, ginanti piliečių laisves, jų garbę ir orumą, kovos su biurokratija priemonė, visuomenės valdžios įgyvendinimo forma.Teisinės valstybės kūrimas susijęs su žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių užtikrinimu, valstybės atsakomybe piliečiams ir piliečių atsakomybe valstybei nuosekliai laikantis įstatymų reikalavimų. S.Vancevičius,,Valstybės ir teisės teorija’’.Vilnius,2000

Valstybės įstaigos, visuomeninės organizacijos, kolektyvai, teisėsaugos institucijos turi stiprinti įstatymų autoritetą ir tiksliai juos vykdyti.Aukščiausi vykdomosios valdžios organai yra valstybės vadovas ir vyriausybė, kurie kartu su biurokratine administracija sudaro plačiai išsišakojusią valdymo institucijų sistemą.

Konstitucijos pirmojo skirsnio, penktasis straipsnis nurodo, jog Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.Valdžios galias riboja Konstitucija.Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.Valstybinės valdžios mechanizmas turi garantuoti tinkamą valstybės funkcijų vykdymą. Svarbiausias vaidmuo čia tenka valstybinės valdžios institucijoms, kurios paprastai skirstomos į aukštesniąsias (parlamentas, valstybės vadovas, vyriausybė, aukščiausiasis teismas) ir žemesniąsias (ministerijos, teismai, policija, vietos savivaldybė). Pagal funkcinę paskirtį jos sudaro atskiras valstybės organų sistemas. Sklandžiai šių institucijų veiklai užtikrinti reikia nubrėžti atitinkamą jų veiklos kryptį, kiekvienam iš jų skirti tam tikrą pagrindinių funkcijų dalį, apriboti kompetenciją, nustatyti hierarchinį pavaldumą. Visos valstybinės institucijos kartu su įvairiomis organizacijomis (pramoninkų sąjungomis, partijomis, profesinėmis sąjungomis) užtikrina valstybės funkcijų vykdymą.Konstitucijos 1 straipsnyje nustatyta, kad Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika. Čia pabrėžtini du aspektai: pirmas – Lietuvos valstybės nepriklausomumas ir antras – jos demokratiškumas ir respublikinė valdymo forma. Jau iš šio straipsnio yra aišku, kad visa valstybės institucijų, iš jų ir teisėsaugos sistema turi būti grindžiama demokratinėje valstybėje įtvirtintais funkcionavimo principais, kurių vienas iš pagrindinių yra valdžių padalijimo principas.Kiekviena demokratinė valstybė pirmiausia turi rūpintis žmogumi, jo saugumu ir gerove. Tai, kad pirmame Konstitucijos skirsnyje yra iškeliami valstybės, o ne žmogaus interesai, rodo mūsų gyvenamojo laikotarpio specifiškumą tiek perėjimo iš totalitarizmo prie demokratijos, tiek ir nepriklausomybės, kaip ypatingos vertybės, požiūriu. Vis dėlto Konstitucijoje yra labai svarbių demokratinės sistemos elementų. LR Konstitucija. Vilnius,1992S.Vancevičius,,Valstybės ir teisės teorija’’

Konstitucijos 5 straipsnio trečiojoje dalyje įtvirtintas bendras principas, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, 18 straipsnyje – žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės ir kt. Pažymėtina, kad 1995 m. Lietuva ratifikavo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, kurioje taip pat įtvirtinta gana daug teisėsaugos institucijų veiklos principų.Konstitucinė asmens teisė į teisminę gynybą ir kai kurie kiti principai rodo, kad valstybė ne tik deklaruoja asmens teises, bet ir apsiima jas pažeistas ginti – neatsižvelgiama į tai, kas yra pažeidėjas – kitas asmuo ar valstybė. Pgrindinis vaidmuo šiuo atveju tenka teisėsaugos institucijoms, kadangi užtikrinant galiojančios teisės apsaugą ir tinkamą jos įgyvendinimą kartu garantuojamas ir tinkamas asmens teisių įgyvendinimas.Dabar norėčiau aptarti kelis kartus pavartotą sąvoką teisėsaugos institucijos. Pažymėtina, kad ši sąvoka – tai grynai teorinė konstrukcija, kurios apibrėžimo nerasime jokiame teisės akte. Ji dažniausiai vartojama kaip apibendrinamoji kategorija, siekiant apibūdinti tas valstybės institucijas ( jų sistemą ), kurios privalo užtikrinti valstybėje galiojančios teisės apsaugą ir tinkamą jos įgyvendinimą. Šiuo požiūriu nesvarbu, kokios teisės – privatinės ar viešosios – užtikrinama apsauga ir tinkamas įgyvendinimas, kadangi teisėsaugos institucijos veikia abiejose įvardytose srityse, nors reikia pripažinti, kad viešosios teisės veikimo srityje jų kompetencija yra nepalyginamai platesnė.Būtina skirti dažnai painiojamas sąvokas teisėsaugos institucija ir teisę taikančios institucijos. Antroji sąvoka yra bendresnė, kadangi taikyti teisę savo veikloje – tai vadovautis įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimais. Veiklos teisėtumas yra privaloma kiekvieno visuomenės nario ar juridinio asmens veiklos sąlyga, kurios nevykdant paprastai kyla tam tikrų neigiamų padarinių. Taigi savo veiklos teisėtumo požiūriu teisę taiko visi asmenys: tiek fiziniai, tiek juridiniai. Sąvoka teisę taikančios institucijos nėra suprantama taip plačiai, kadangi terminas institucijos mus nukreipia į viešosios teisės veikimo sritį. Tad kalbant apie teisę taikančias institucijas turimi omenyje tik tie atvejai, kai teisę savo veikloje taiko valstybės institucijos. Tačiau net ir šitaip minėtą sąvoką aiškinant reiškia, kad ji yra platesnė nei teisėsaugos institucijų sąvoka, kadangi kiekviena valstybės institucija gali būti tuo pačiu pripažįstama teisėsaugos institucija, o kiekviena teisėsaugos institucija kartu yra teisę taikanti institucija.

P.Kuconis, V.Nekrošius ,,Teisėsaugos institucijos’’; LR Konstitucija. Vilnius,1992

Institucijų, atsakingų už žmogaus teisių apsaugą, yra praktiškai tolygus jų kiekiui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 dalies nuostata, kad „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“ teisiniu požiūriu įpareigoja visas institucijas būti atsakingas už žmogaus teisių apsaugą. Šio konstitucinio principo – objektyvios teisės tikslo įgyvendinimo erdvėje institucijų, atsakingumas diferencijuojasi, priklausomai nuo institucijų teisinio statuso pagrindinių nuostatų.Vienoms valstybinėms institucijoms žmogaus teisių apsauga yra pagrindinis tikslas į kurį orientuotos tos institucijos funkcijos. Jos specialiai įsteigtos ginti žmogaus teises, jas apsaugoti. Kitoms valstybinėms institucijoms žmogaus teisių apsauga nėra tiesioginis tikslas, jų tiesioginiais pagrindiniais tikslais yra įvairūs ekonominiai, socialiniai, politiniai, vadybiniai ir pan. dalykai. Tačiau šių tikslų realizavimas negali disfunkciniai paliesti žmogaus teisų apsaugos, pasireikšti valstybės dominavimu (etatizmu) prieš žmogų. Tai pažeistų konstitucinį teisinės valstybės principą. Teisinės valstybės siekis (Tautos siekis atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės) skelbiamas Konstitucijos preambulėje. Bet žvelgiant plačiau įvairūs teisinės valstybės, kaip viską persmelkiančios konstitucinės idėjos, aspektai išreikšti įvairiose Konstitucijos nuostatose: kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika (1 str.); kad valdžios galias riboja Konstitucija (5 str. 2 d.); kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (6 str. 1 d.); kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai (7 str. 1 d.), ir kad galioja tik paskelbti įstatymai (7 str. 2 d.); kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės (18 str.) ir t.t. Čia galima nurodyti pagrindinę probleminę situaciją, kuri pasireiškia atotrūkiais ir prieštaravimais tarp objektyviosios teisės, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, įstatymuose, kituose teisės norminiuose aktuose ir įgyvendinant subjektines žmogaus teises. Objektinės teisės transformacijos procesuose į žmogaus subjektinę teisę, ypač viešosios teisės teisinio reguliavimo mechanizme, „apauga“ valstybės dominavimo prieš žmogų apnašomis.LR Konstitucija. Vilnius,1992 S.Vancevičius ,,valstybės ir teisės teorija’’. Vilnius,2000

Tuo požiūriu būtina pabrėžti, kad pagal Konstitucinio Teismo doktriną „konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Lietuvos Respublikos Konstitucija“, „teisinės valstybės principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose ir yra aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, apima ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios bei kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią juridinę galią ir kad įstatymai, Vyriausybės nutarimai bei kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją“ Teisinės valstybės ir kitų konstitucinių principų transformacija viešojoje teisėje susiduria ir persipina su teisės socialinės praktikos ekscesais, kylančiais iš skirtingų viešųjų interesų konkurencijos ir juos ,,aptarnaujančios” teisinės kultūros, gal net valstybinių institucijų subkultūros, priešpriešos.Todėl pagrindinę probleminę situaciją papildo etatistinės teisės (valstybės dominavimo prieš žmogų) vis išliekantys kūrimo tradiciniai stereotipai, kurie objektinės teisės transformavimo procesuose atvirai ar maskuojančiai šalina pagrindines objektinės teisės nuostatas. Įstatymų rengimo praktikoje nėra tinkamai reguliuojamas teisės ir įstatymo viršenybės principų įgyvendinimo algoritmas. Teikiant pirmenybę įstatymo viršenybės principui, vyrauja įstatymų rengimo subjektyvizmas: etatistinės teisės formavimo atrankos pagrindu politinės, interesų grupių normos, Seimo narių, žinybų vadovų ir biurokratinio aparato subkultūros normos be rimtesnės teisinės doktrininės analizės, jos kardomojo filtro, inkorporuojamos į teisės normų hipotezes, dispozicijas, sankcijas. Etatistinė teisės recepcijos, kaip atitinkančios žinybų interesus, palaikomos valstybinėse institucijose, etatistinės teisės paneigimas teismuose, ypač administraciniuose, apsunkinamas nepakankamu teismų ir teisėjų nepriklausomumu, taikant teisę, nuo kitų valstybės valdžios institucijų bei pareigūnų dominuojančios įtakos sprendžiant teismų ir teisėjų socialinio, ekonominio statuso nustatymo. Todėl Lietuvoje kaupiasi neįgalūs, imituojantis objektine teise pagrįstą reguliavimą, įstatymai, kiti teisės aktai.

A.Vaišvila,, Teisės teorija’’. V.,2000 S.Vancevičius,, Valstybės ir teisės teorija’’. Vilnius,2000

Visuomenės gyvenimas reikalauja tam tikro reguliavimo, elgesio taisyklių- socialinių normų, kurių svarbiausios yra teisinės normos, tai valstybės nustatytos ir visuotinai privalomos žmonių elgesio taisyklės.Teisės normos gali atlikti savo pagrindinę socialinę paskirtį, t.y. reguliuoti visuomeninius santykius ir žmonių poelgius tik tada kai jos realizuojamos, o teisės normos realizuojamos kai žmogus elgiasi teisėtai, t. y. derina savo veiksmus ir poelgius su normų reikalavimais ir nesielgia, nedaro to ką teisės normos draudžia.Pagal realizavimo būdą yra 4 formos:1. Laikymasis.Teisės normos laikymasis tai tokia pasyvi realizavimo forma kai asmenys susilaiko nuo veiksmų kuriuos teisės normos draudžia. Pvz.: ženklas STOP.2. Vykdymas.Vykdymas tai tokia teisės normos realizavimo forma kai asmenys aktyviais veiksmais vykdo savo teisines pareigas arba įsipareigojimus. Pvz.: atostogų įstatymo laikymasis.3. Pasinaudojimas.Pasinaudojimas teisės norma tai galimybės pasinaudoti asmeniui suteikta teise. Pvz.: rinkiminė teisė.4. Taikymas.Teisės normos taikymas tai ypatinga teisės realizavimo forma kurią turi teisę taikyti specialūs valstybės organai arba pareigūnai. Pvz.: teismas pritaiko kriminalinę bausmę; kelių policininkas-už greičio viršijimą administracinę baudą.Būtinas teisės elementas yra valstybės organo galėjimas priversti elgtis pagal teisės normų reikalavimus. Tačiau tai nereiškia, kad teisės normų laikomasi tik prievartos būdu. Priešingai, dauguma visuomenės narių laikosi teisės normų sąmoningai ir laisvu noru, nes jų (TN) reikalavimai ir nustatyta tvarka atitinka visuomenės interesus. Valstybė prievartą taiko tik tiems visuomenės nariams (tiek piliečiams, tiek visuomenės organizacijoms), kurie pažeidinėja teisinių normų reikalavimus.Kad teisės normos kaip bendro pobūdžio elgesio taisyklė taptų visuotinai privaloma, ji turi būti atitinkamai išreikšta ir suformuluota. Teisės normų išreiškimo būdai ir vadinasi teisės forma arba teisės šaltiniai. Civilinė teisė,1997LR Administracinės teisės pažeidimų kodeksas

Teisės istorijoje yra žinomi 3 pagrindiniai teisės šaltiniai:1. Teisinis paprotys.Servituto teisė- teisė pasinaudoti svetimu turtu.2. Teisinis precedentas.Būdingas anglų- saksams. Pvz.: vištos vagystė.3. Norminis aktas.Mūsų valstybės pagrindinis ir iš esmės vienintelis teisės kūrimo aktas, teisės šaltinis yra norminis aktas.Norminiai aktai, tai valstybės kompetentingų organų arba jų įgaliotų visuomeninių organizacijų taip pat savivaldybių institucijų išleisti oficialūs rašytiniai dokumentai kurie suformuluoja, nustato, pakeičia arba panaikina teisės normas. Norminiai aktai yra klasifikuojami įvairiai, dažniausiai pagal savo teisinę galią: į įstatymus ir poįstatyminius aktus.Įstatymas yra norminis aktas turintis aukščiausią teisinę galią kitų norminių aktų atžvilgiu. Pagrindinis mūsų šalies įstatymas yra konstitucija, kuri referendumo būdu buvo priimta 1992.10.25.Referendumas-piliečių apklausa kokiais tai klausimais.Visus kitus įstatymus mūsų šalyje teisę turi tik seimas. Įstatymai priimami laikantis tam tikros tvarkos kurią sudaro 4 stadijos:1. Įstatymo iniciatyvos teisė.2. Įstatymo projekto svarstymas.3. Įstatymo priėmimas.4. Įstatymo paskelbimas.Pagal savo reikšmę įstatymai taip pat yra nevienodi. Jie skirstomi į konstitucinius, kurių normos reguliuoja svarbiausius mūsų valstybės ir visuomenės santykius, ir paprastuosius.Visi priimti įstatymai negali prieštarauti konstitucijos principams ir jos nuostatoms. Respublikos valdžios ir valdymo organai, centrinės žinybos (ministerijos), visuomeninės organizacijos savo kasdieninėje veikloje, taip pat priima daugybę įvairių rūšių ir paskirties norminių aktų: tai įvairūs nutarimai, sprendimai, instrukcijos, nuostatai, taisyklės ir panašiai. Visi šie dokumentai nėra įstatymai, jie tik patikslina, sukonkretina įstatymą, sudaro palankesnes sąlygas taikyti įstatymus praktikoje. Tad šiuos dokumentus dar priimta vadinti poįstatyminiais aktais. S.Vancevičius,,Valstybės ir teisės teorija’’.Vilnius,2000

Kiekviena teisės norma, taip pat kiekvienas norminis aktas ar tai būtų įstatymas ar poįstatyminis aktas, galioja tam tikrą laiką, tam tikroje teritorijoje, ir tam tikram asmenų ratui.

1993.04.06 priimtas LR Įstatymo “Dėl įstatymų ir kitų teisės aktų įgaliojimo tvarkos”. Šiame įstatyme numatyta bendra nuostata, kad teisės aktai įsigalioja tik oficialiai juos paskelbus. Įstatymo 2 str. nurodoma, kad LR įstatymai, tarptautinės sutartys, prezidento dekretai, vyriausybės nutarimai, konstitucinio teismo nutarimai ir išvados, taip pat svarbiausi centrinių žinybų norminiai aktai turi būti skelbiami leidinyje “Valstybės Žiniose”. Jie įsigalioja paskelbimo dieną jeigu kitas terminas nėra nurodytas pačiame norminiame akte.Savivaldybių institucijų norminiai aktai turi būti skelbiami vietos spaudoje. Pvz.: Palangos mokestis.Individualūs teisės aktai kur teisės normos nėra nustatomos, keičiamos ar naikinamos gali būti ir neskelbiami, o išsiunčiami tiesiogiai adresatams. Pvz.: žemės grąžinimas.Teisės aktai, kuriuose yra valstybės ar tarnybinę paslaptį sudarančių žinių nei “Valstybės Žiniose” nei kitose žiniasklaidos priemonėse neskelbiami. Jie yra išsiunčiami toms institucijoms kurios turi teise disponuoti valstybės paslaptis sudarančiomis žiniomis. Norminių aktų galiojimas gali baigtis:1. Pačiame norminiame akte nurodyta data.2. Kai kompetentinga institucija panaikina galiojantį norminį aktą įsigaliojus naujam aktui.3. Kai norminis aktas ar jo dalis netenka galios nors oficialiai ir nebuvo panaikintas, bet naujas įstatymas nustato kitokią normą. Šiuo atveju susidaro normų kolizija ir galioja nauja norma nors ir sena nepanaikinta.Pagal norminių aktų galiojimą teritorijos atžvilgiu jie skirstomi į:1. Pagal galiojančius visoje valstybės teritorijoje ir privalomas visiems subjektams tame skaičiuje ir užsienio subjektams veikiantiems mūsų teritorijoje.2. Galiojančius ne visoje teritorijoje.3. Privalomi tam tikrai kategorijai asmenų.Norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti valstybės institucijų sprendimai, kuriuose yra teisės normos.LR įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas(Valst.Žinios,1995.05.17,Nr.41).Visi be išimčių norminiai teisės aktai yra valstybiniai, nes juos leidžia arba sankcionuoja valstybės institucijos. Juose išreiškiama valstybės valia. Juos pažeidus, taikomos baudžiamosios, civilinės, administracinės teisės ir kitokios teisinės poveikio priemonės.Valstybės institucijų leidžiami norminiai teisės aktai yra įstatymai, dekretai, įsakai, vyriausybės nutarimai, ministrų įsakymai, valstybinių komitetų pirmininkų įsakymai, vietos valdžios ir valdymo institucijų nutarimai ir sprendimai.Mūsų šalyje norminių aktų sistema nustatyta konstitucijoje, jų pagrindu išleistuose specialiuose įstatymuose, vyriausybės nutarimuose. Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymu (1995 m. gegužės 2d. Nr.1 – 872 Vilnius) nustatoma norminių teisės aktų leidimo, keitimo, papildymo ir panaikinimo tvarka.Norminiai teisės aktai pagal teisės šakas skirstomi į: konstitucinius, baudžiamuosius, civilinius, administracinius ir t.t. Norminiai teisės aktai, kaip teisės šaltiniai, palyginti su kitais šaltiniais, turi pirmenybę organizaciniu techniniu ir kitu atžvilgiu. Pirmiausia, juos leidžiančios valstybės institucijos, palyginti su kitomis teisėkūros institucijomis, turi daug koordinacinių galimybių ištirti ir teisiškai reguliuoti bendrus visuomenės interesus; antra, norminis aktas dėl tikslių reikalavimų, taisyklių išdėstymo yra geriausias būdas įforminti nuolatines normas; trečia norminis aktas dėl tikslumo ir konkretumo gali būti taikomas lengviau nei kiti aktai.Norminiai teisės aktai gerokai skiriasi nuo nenorminių aktų ir pirmiausia nuo teisės taikymo arba individualių aktų. Ir norminiai, ir individualūs aktai yra teisiniai. Su jais susiję atitinkami teisiniai padariniai, tačiau tarp jų esama ir principinio skirtumo. Į norminius teisės aktus teisė normų pavidalu įeina bendrieji nurodymai, jie numatyti taikyti daug kartų, o individualūs aktai neturi teisės normų ir juose esantys nurodymai – individualaus pobūdžio. Norminiai aktai adresuoti neapibrėžtam juridinių ir fizinių asmenų ratui, o individualūs leidžiami konkretiems asmenims konkrečia proga (priimti į darbą, skirti pensiją). Norminis teisės aktas apima platų visuomeninių santykių ratą, o individualūs aktai – tik griežtai apribotus santykius. Individualaus akto galiojimas baigiasi, kai baigiasi konkretus visuomeninis santykis (įvykdoma sutartis). Norminis aktas galioja, neatsižvelgiant į tai yra akte numatyti konkretūs visuomeniniai santykiai ar ne.LR įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas(1995.05.02d. Nr.1-872). S.Vancevičius,,Valstybės ir teisės teorija”Ta pati valstybės institucija tuo pačiu klausimu gali išleisti norminį ir individualų aktus. Norminiai aktai skiriasi nuo teisės normų aiškinimo aktų. Norminio akto tikslas nustatyti ar pakeisti teisės normų turinį, o teisės normų aiškinimo tikslas – išaiškinti norminių aktų turinio prasmę, ankščiau išleistų normų galiojimo ribas. Įstatymais vadinami visi norminiai teisės aktai, leidžiami visų valstybės teisėkūros institucijų. Teigiama, kad būdingas įstatymo bruožas yra jo norminis pobūdis, tačiau teisės normų yra ir bet kuriame kitame norminiame teisės akte. Tokiu atveju bet kuris norminis aktas turi būti laikomas įstatymu. Kasdieniniame gyvenime leistina vadinti įstatymu bet kurį išleistą valstybės norminį aktą, nes tuo pabrėžiama ne vien įstatymų, o visų išleidžiamų teisės aktų laikymosi svarba. Juridiškai tai daryti nedera, nes sutapatinus įstatymus su kitais norminiais aktais, supainiojami įvairūs teisės šaltiniai ir šitaip mažinamas jų taikymo veiksmingumas.Paplitęs toks įstatymo apibrėžimas: įstatymas yra valstybės gyvenimo klausimais ypatinga tvarka priimtas pirminis teisės aktas, tiesiogiai išreiškiantis valstybės valią ir turintis aukščiausią teisinę galią. Tačiau visa tai galime apibrėžti ir kitaip:įstatymas yra norminis teisės aktas, priimamas aukščiausios atstovaujamosios valstybės institucijos ypatinga teisėkūros tvarka, turintis aukščiausią teisinę galią ir reguliuojantis svarbiausius visuomeninius santykius, atsižvelgdamas į visų šalies gyventojų interesus ir poreikius.Įstatymai nuo kitų norminių teisės aktų skiriasi tokiais požymiais:1. Tai norminiai teisės aktai, priimami tik aukščiausių valdžios institucijų ( parlamentų, kongresų arba visos tautos – referendumu);2. Palyginti su kitais teisės šaltiniais, turi aukščiausią teisinę galią ir yra svarbiausia teisės forma;3. Priimami tautos valiai atstovaujančios aukščiausios institucijos ir išreiškia tautos valią ir interesus;4. Leidžiami svarbiausiais valstybės ir visuomenės gyvenimo klausimais, tvarko ir reguliuoja svarbiausius visuomeninius santykius;5. Priimami, keičiami ir papildomi ypatinga, griežtai nustatyta teisėkūros tvarka.

A.Vaišvila ,,Teisės teorija’’.V.,2000; S.Vancevičius ,,Valstybės ir teisės teorija’’. Kiekviena šalis turi savo teisės aktų priėmimo, keitimo ir papildymo tvarką. Tačiau priimamas įstatymas būdingas toks pats teisėkūros procesas: projekto pateikimas, jo svarstymas, tvirtinimas ir galiausiai priimto įstatymo paskelbimas. Jeigu įstatymas priimamas referendumu, tai priėmimo tvarka yra nustatyta referendumo įstatyme.Kitomis teisės normomis laikomi teisės papročiai, precedentai ir teisinė sutartis. Teisės paprotys – tai valstybės sankcionuota elgesio taisyklė, atsiradusi visuomenėje kaip daugkartinio ir ilgo taikymo padarinys. Tai seniausias ir svarbiausias teisės šaltinis valstybės susidarymo laikotarpiu. Valstybės sankcionuotas buvęs neteisinis paprotys įgauna teisinę galią ir prireikus užtikrinamas valstybės taikoma prievarta.Daugelis tvirtina, jog tam, kad tinkamai veiktų visuomeninius santykius, teisės paprotys turi atitikti maždaug tokius reikalavimus : a) turėti teisiniu įsitikinimu pagrįstas normas ir būti dažnai taikomas; b) neprieštarauti išminčiai; c) nepažeisti gerų įpročių; d) jo pagrindas neturi būti klaidingas. Žodžiu, pagrindas turi būti teisinė sąmonė ir žmonių įsitikinimas. Įvairių šalių teisės sistemos tam tikrą vaidmenį vaidina teisinė sutartis. Sutartyje yra visiems privalomos bendrosios normos. Tokias sutartis sudaro valstybės ir valstybės institucijos. Sudaromos valstybės ir federacijos narių, taip pat valstybių – konfederacijos narių tarpusavio sutartys.Svarbi teisinių sutarčių rūšis yra tarptautinės sutartys. Jos sudaromos tarp tarptautinės teisės subjektų ir nustato, nutraukia arba pakeičia tarpusavio teises ir pareigas. Sutartys yra dvišalės ir daugiašalės, ekonominės, politinės ir specialiais klausimais. Tokios sutartys įtraukiamos į valstybių teisės sistemą.

Valstybės valdžios ir valdymo institucijų aktai yra nevienodos reikšmės ir galios kaip ir pačios valdžios institucijos. Teisinė akto galia parodo jo vietą, reikšmę, viršenybę ar priklausomybę, o tai priklauso nuo valstybės institucijos padėties ir vaidmens, nuo jos konstitucinių įgaliojimų ir kompetencijos.Norminiai aktai teisės sistemoje nustatyti ir išdėstyti hierarchijos tvarka t. y. pagal priklausomybę. Žemiausi yra vietos valdžios ir valdymo institucijų aktai, o aukščiausi – įstatymai, statutai, išleidžiami aukščiausių valstybės institucijų. Šie aktai, įstatymai, palyginti su visais kitais aktais, yra aukščiausios teisinės galios. Visi kiti aktai turi griežtai atitikti įstatymus, yra išleidžiami jų pagrindu ir jiems vykdyti. Šis reikalavimas taikomas ir vyriausybės aktams, tarp kitų įstatymus papildančių aktų esančių aukščiausios teisinės galios.A.Vaišvila ,,Teisės teorija’’.V.,2000; S.Vancevičius ,,Valstybės ir teisės teorija’’.

Norminių teisės aktų hierarchija svarbi siekiant normalizuoti teisėkūrą ir teisės taikymą, padeda kurti teisėtumo ir konstitucingumo režimą.Lietuvos teisės teorijos jurisprudencijoje įstatymų viršenybė kaip teisės principas tiesiogiai nėra apibrėžta. Vienu atveju į ją žiūrima kaip bendresnio teisės reiškinio, pavyzdžiui, teisėtumo principo sudedamąją dalį, paaškinančią šio principo prasmę ir turinį. Antai prof. A.Vaišvila teisėtumo principą apibūdina tokiais požymiais:a) teisėtumo vieningumas ( įstatymai turi būti vienodai suprantami, vykdomi ir taikomi visoje šalies teritorijoje. Tas pats įstatymas negali būti skirtingai taikomas skirtingose vietovėse: jis turi būti vienas ir tas pats);b) įstatymas turi būti taikomas visuotinai ( t. y. visų teisės subjektų, taip pat aukščiausioms valdžios institucijoms ir pareigūnams );c) įstatymo viršenybė kitų teisės aktų atžvilgiu ( visi teisės aktai turi paklusti įstatymams, tarp kurių aukščiausią juridinę galią turi Konstitucija ).Kiti autoriai įstatymų viršenybę mato kaip teisinės valstybės požymį. Anot prof. S.Vansevičiaus, įstatymų viršenybė reiškia, kad ,,nei viena valstybės institucija, pareigūnas, kolektyvas, valstybinė ar visuomeninė organizacija, nei vienas žmogus neatleidžiamas nuo įstatymų laikymosi. Čia turima galvoje ne apskritai teisės, o konkrečių teisės aktų viršenybė, kad jie neištirptų įstatymus papildančiuose žinybiniuose aktuose. Iš tikrųjų, visa kur vadovaujamasi įstatymais, o juos papildantys aktai neturi jiems prieštarauti, iškreipti jų esmės ir turinio. Kuriant teisinę valstybę, žinybinių aktų turi tolydžio mažėti’’.Fundamentaliuosiuose konstitucinės jurisprudencijos darbuose įstatymų viršenybei irgi neteikiama savarankiško teisės principo reikšmė.Įstatymų viršenybė kaip principas tiesiogiai minima kai kuriuose lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktuose. Pažymėtina, kad jau pačioje savo veiklos pradžioje šis teismas susidūrė su įstatymų ir poįstatyminių aktų santykio problema ir ją spręsdamas suformulavo vieną iš konstitucinės doktrinos postulų, jog ,, poįstatyminis aktas paprastai yra valdymo aktas. A.Andruškevičius,,Administracinės teisės principai ir normų ribos’’S.Vancevičius ,,Valstybės ir teisės teorija’’; A.Vaišvila ,,Teisės teorija’’. Juo realizuojamos įstatymo normos, tačiau toks teisės aktas negali pakeisti paties įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios savo galia konkuruotų su įstatymo normomis. Jis yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas vienkartinio ( ad hoc ), ar nuolatinio galiojimo’’. Remdamasis tuo, Konstitucinis Teismas vienoje pirmųjų bylų įvertino kaip prieštaraujantį konstitucijai Seimo 1993 m. Birželio 17 d. nutarimą ,, Dėl žemės reformos pagrindinių krypčių’’, konstatuodamas, jog ,,Seimas, nutarimu sukūręs naujas teisės normas, reguliuojančias nuosavybės teisės į žemę santykius, pažeidė konstitucinį įstatymų viršenybės poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu principą, taip pat konstitucijos nuostatas, kad nuosavybės santykius, kartu ir šių santykių dalyvių subjektinių teisių turinį, reguliuoja įstatymai, o ne poįstatyminiai aktai.

Seimas, spręsdamas klausimus, kurie yra įstatyminio reguliavimo dalykas, negali pasirinkti nutarimo formos, nes nutarimas yra žemesnio lygmens teisės aktas.’’Šitaip suvokiamą įstatymų viršenybės principą, t. y. įstatymo ir poįstatyminio teisės akto santykį galima apibūdinti tokiais esminiais požymiais:1. poįstatyminis norminis aktas – tai valdymo aktas;2. poįstatyminiu teisės aktu realizuojamos įstatymo normos;3. poįstatyminis aktas neturi pakeisti ar panaikinti įstatymo, kurį jis realizuoja, normų ar reglamentuoti tokius socialinius santykius, kuriems reguliuoti Konstitucija reikalauja įstatymo lygmens teisės akto formos.Tai, kad vyriausybė hierarchiškai yra Lietuvos administracinės valdžios viršūnėje, be abejo, veikia jos priimamų teisės aktų pobūdį ir leidybos procedūras. Pirma, didžioji dalis vyriausybėje priimamų aktų yra norminiai, jais nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusios galios įvairių teisės subjektų elgesio taisyklės – teisės normos. Tokie Vyriausybės sprendimai įforminami nutarimais. Pagal Konstitucijos 95 str. 1 d. Vyriausybė valstybės valdymo klausimus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus. Vyriausybės priimamų nutarimų reikšmę didina tai, kad jų pagalba sprendžiami uždaviniai, kuriuos Vyriausybei paveda šalies Konstitucija. Vyriausybė tvarko krašto reikalus, saugo Lietuvos Respublikos teritorijis neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką, vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus (94str.).A.Andruškevičius,,Administracinės teisės principai ir normų ribos’’S.Vancevičius ,,Valstybės ir teisės teorija’’; A.Vaišvila ,,Teisės teorija’’

Vyriausybė yra kitos vykdomosios valdžios grandis konsoliduojanti institucija: ji koordinuoja ministerijų ir Vyriausybės įstaigų veiklą, skiria ir atleidžia apskričių viršininkus, savivaldybių veiklą prižiūrinčius Vyriausybės atstovus. Konstitucija ir Vyriausybės įstatymas paveda Vyriausybei spręsti ir kitus reikšmingus valstybės valdymo klausimus. Visa tai nulemia didesnius reikalavimus ir palyginti sudėtingas procedūras rengiant, pateikiant, derinant bei priimant Vyriausybės nutarimų projektus.Vyriausybės aktų leidybos procedūras nustato Vyriausybės darbo reglamentas. Jame, be akto projekto pateikimo, teisės akto priėmimo posėdyje, jo pasirašymo ir skelbimo, yra reguliuojamos projekto derinimo, įvertinimo ir vizavimo procedūros. Šios procedūros – tai lyg Vyriausybės priimamų valdymo aktų kokybės saugikliai. Vyriausybėje svarstomų aktų (ne tik nutarimų, bet ir įstatymų) projektų derinimo klausimas pirmiausia iškyla tuomet, kai šie aktai būna susiję su kelių subjektų valdymo sritimis. Taigi šiuo atveju veiksmus derinti reikalauja valdymo aktu sprendžiamo klausimo ar juo reguliuojamų socialinių santykių ypatumai. Pavyzdžiui, Vyriausybei teikiami teisės aktų projektai turi būti derinami su šiomos institucijomis:Finansų ministerija – kai jie susiję su Lietuvos Respublikos valstybės biudžetu ar kitais valstybės piniginiais ištekliais; Teisingumo ministerija – kai rengiamos teisės aktų koncepcijos; Europos teisės departamentu – kai pateikiami norminių Vyriausybės nutarimų projektai; Lietuvos savivaldybių asociacija – kai norminių teisės aktų projektai yra susiję su savivaldybių institucijų veikla; Lietuvos Respublikos trišale taryba – rengiant teisės aktų projektus aktualiais darbo, socialiniais ir ekonominiais klausimais; Lietuvos archyvų departamentu – jei teisės aktų projektų prieduose numatomos atitinkamos dokumentų formos. Be to, Vyriausybei teikiamų teisės aktų projektai turi būti derinami su kitomis ministerijomis, Vyriausybės įstaigomis, taip pat apskričių viršininkais, jei šie projektai susiję su jų valdymo sritimis ar kompetencija ( Vyriausybės darbo reglamento 49.11 p. ) .Suprantama, jog valstybė be valdžios institucijų egzistuoti negalėtų, valdžios institucijos, negalėtų užtikrinti darnaus veikimo aparato be teisės norminių aktų.Iš to išeina, kad valstybės institucijos yra glaudžiai susijusios su teisės norminiais aktais, kurie dažniausiai reglamentuoja jų veikimo principus. Norint užtikrinti progresyvų valstybės gyvavimą, pirmiausia būtina darniai sureguliuoti valstybės institucijų ir teisės norminių aktų santykį.

A.Andruškevičius,, Administracinės teisės principai ir normų ribos’’.

Literatūros sąrašas:

1. Arvydas Andruškevičius ,,Administracinės teisės principai ir normų ribos”2. LR Administracinės teisės pažeidimų kodeksas, 2001.01.103. Civilinė teisė,19974. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Vilnius, 19925. Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas ( Skelbta: Valstybės Žinios, 1995.05.17, Nr.41, Publikacijos Nr.991)6. LR teisingumo ministro įsakymas dėl įstatymų koncepcijų rengimo metodikos patvirtinimo. ( Skelbta: Valstybės Žinios, 2002.01.04, Nr.1, Publikacijos Nr.107. Vaišvila A. Teisės teorija. V.,20008. Vancevičius S. Valstybės ir teisės teorija. Vilnius, 2000

Turinys:1. Įvadas;2. Valstybės institucijos;3. Norminiai teiės aktai;4. Norminių teisės aktų hierarchija,dėl jų kylančios problemos;5. Valstybės institucujos, jų įtaka priimant teisės aktus.