Namas

ANTIKA
(VIIIa. pr. Kr.- V po Kr.)

1. Tuo metu atsiranda pirmoji literatūra. Pirmieji kūriniai – Homero „Iliada” ir „Odisėja”.(Manė, kad literatūra yra didinga)

2. GRAIKŲ ĮSIVAIZDUOJAMAS PASAULIS
Iš pradžių buvo chaosas. Iš jo atsirado dangus „Uranas” ir žemė „Gaja”. Jie pradėjo gimdyti dievus, kurie buvo baisūs, gremėzdiški, ir juos nutrenkė į požemius, kad nemaišytų pasaulyje.

Dangus (valdo Dzeusas)
Žemė (valdo Dzeusas)
Vandenys (valdo Poseidonas)
Požeminis pasaulis (Tartaras) (valdo Hadas)

Urano sūnus Chromas (laikas) sukyla prieš Uraną ir veda jo dukterį Rėją. Atsiranda laikas. Gimė 5 vaikai. Chromas surydavo savo vaikus, nes biijojo, kad jie atims iš jo valdžią. Gimė Dzeusas(labai gražus vaikelis), todėl motina jo pagailėjo ir vietoj vaikelio Chromui praryti nunešė akmenį. Dzeusas augo Elzės saloj, o kai užaugo, sukilo prieš savo tėvą, nužudė jį bei savo seseris ir brolius. Dzeusas tapo valdovu. Vedė Herą. Valdovas buvo neištikimas savo žmonai, ir ši norėjo jį nubausti, tačiau Dzeusas pakabino Herą tarp dangaus ir žemės ir žaibais išplakė. Nuo to laiko Hera klauso savo vyro ir jam nebepriekaištauja.

· Kiekvienas dievas turi savo sfferą, pvz.: Artemidė – medžioklės, ugnies deivė; Apolonas – menų ir t.t. (Viskas yra griežtai suskirstyta)
· Dievai yra žemiški – turintys žmogiškų ydų, tokių kaip kerštas, pavydas ir t.t.
· Graikų žmogus turėjo nuolat su kiekvienu dievu kontaktuoti.
· Mitai –pasakojimai apie dievus, jų gyvenimą, el

lgseną ir t.t. („Trojos karo mitas”, „Edipo mitas”, „Argonautų mitas” .)

„ Prometėjo žygis” – pasiaukojantis darbas, žinant, kad viskas baigsis baisiai; pasiaukojantis darbas dėl kitų, nereikalaujant atlygio.
„Tantalo kančios’ – nežmoniškos moralinės kančios.
„ Prokrusto lova” – visų sulyginimas (visi turi būti vienodi).
„Trojos arklys” – masalas, apgaulė, įvykdoma suviliojant kokiu nors daiktu.
„Edipo kompleksas” – motinos begalinė meilė savo sūnui.
„Sizifo darbas” – beprasmis, bergždžias darbas; tai absurdas (absurdo aiškinti nereikia, dėl jo nesiginčijama).

3. Atstovai:
· Homeras,
· Sofoklis,
· Ovidijus.

ŠVENTASIS RAŠTAS

1. Šventasis raštas – tai religinė knyga, kurioje sutelktos moralinės tiesos, atskleidžiamos žmogaus vertybės. Tai svarbu visai žmonijai.

2. Šv. r. temos:
· Dievo esmė.
· Pasaulio sutvėrimas.
· Žmogaus santykis su Dievu.
· Žmogaus nuopuolis ir nuodėmių išpirkimas.
· Žmogaus siela ir amžinas gyvenimas.

3. Nurodo žmonių santykį:
· Gailestingumas
· Meilė ir t.t.

4. Šv. raštą sudaro dvi dalys:
I – Senasis testamentas (46 knygos), parašytas prieš Kristaus gimimą.
II – Naujasis testamentas (27 knygos), parašytas apaštalų ir jų mokinių.

SENASIS TESTAMENTAS (PRADŽIOS KNYGA)

Senajame testamente kalbama apie:

I. Pasaulio sutverimą, pirmuosius tėvus.
Pirmieji tėvai buvo Ieva ir Adomas. Kai abu suvalgė uždraustą vaisių, pamatė vienas kito skirtumus, pajuto trauką. Jie tapo nebetyri.

II. Pirmuosius vaikus.
Ievos ir Adomo vaikai buvo Kainas ir Abelis.
Abelis Dievui aukojo ėriuką, o Kainas – vaisius. Dievas priėmė Abelio auką, o Kaino ne, tad Kainas nužudė savo brolį kaip auką, bet Dievas to nepriėmė. Žudymas žudymui yra nelygus.
Taip pasauly įvyko pi

irmoji žmogžudystė ir brolžudystė.

III. Pasaulinį tvaną.
Dievo pamiršimas – moralinių vertybių atsisakymas, todėl buvo tvanas. Deja, žmogus nepasimoko, nes jis yra silpnas, todėl daro klaidas.
Nojaus arka – daiktas, kuris gali išgelbėti.

IV. Babelio bokštą.
Statydami Babelio bokštą, žmonės sukilo prieš Dievą. Kad žmonės negalėtų toliau maištauti, Dievas kiekvienai tautai paskyrė atskirą kalbą.

Dievas pasirinko žydų tautą. Jeigu žmogui yra skiriama kančia, vadinasi jis yra bandomas, stebimas. Žydams teko daug įvairių išbandymų. Šią tautą išgelbėjo Mozė – jis vedė žydus į pažadėtąją žemę. Kelionė truko 40 metų. Per šį laikmetį pasikeičia karta, pasilieka tik patys tvirčiausi ir ištikimiausi.

NAUJASIS TESTAMENTAS
(Apie Jėzaus gyvenimą)

N. T. sudaro:
I. Keturios evangelijos pagal:
· Matą,
· Luką,
· Morkų,
· Joną.

Evangelija, išvertus iš graikų kalbos, reiškia geroji naujiena.
Geroji naujiena – Kristaus žodžių ir darbų atpasakojimas. Išryškinama Kristaus:
· Dieviška kilmė,
· Dieviška asmenybė.

II. Apaštalų darbai.
Apaštalų darbuose aprašomas:
· Evangelijos išplitimas pasaulyje,
· Supažindinama su kultūra, papročiais ir t.t.

III. Apaštalų laiškai.
Daugiausiai Pauliaus.
· Atskleidžia ankstyvosios bažnyčios mokymą,
· Tikėjimo tiesos
· Parodoma nepaprasta Pauliaus asmenybė.

IV. Apreiškimas Jonui.
Apreiškime kalbama apie:
· Bažnyčios ateitį,
· Tikėjimo ateitį,
· Pasaulio ateitį, pasaulio pabaigą.

· Babelio bokštas – ėjimas pas Dievą.
· Saliamonas – išminties simbolis.
· 40 matų – laikotarpis, kai pasikeičia mąstymas, karta.
· Sūnus palaidūnas – išklydęs ir sugrįžęs (žmogus klysta, nes yra silpnas. Blogiausia – nesuprasti klaidos, neatsikelti, o jei atsikėlei, tau bus atleista. Dievas baudžia tą, kuris nesigaili.)
· Ėjimas per Nezareto ežerą – besąlygiškas tikėjimas savimi, Apvaizda.

S. T. parašytas hebrajų ir aramėjų kalbomis.
N. T. parašytas graikų kalba.

S. T. bu

uvo išverstas į graikų kalbą, o viduramžiais – į lotynų. Lotynų vertimą perėmė daugelis bažnyčių.
XIV – XV a. Pradėta versti į kitas kalbas.

VIDURAMŽIAI
(V a. pab. – XIV a.)

1. Jei Antikos laikotarpiu vyravo kūno ir sielos harmonija, tai dabar visas dėmesys skiriamas sielai, žmogaus vidui.

2. Propaguojamas asketizmas (kūniškų malonumų, patogumų atsisakymas).

3. Akcentuojamas pamaldumas.
Atsiranda polinkis į mistiką. Manoma, kad viskas yra Dievo valioje.

4. Manoma, kad kūnas priklauso velniui, o siela – Dievui.

5. Statiniai, paminklai didingi; literatūroje daug alegorijų, fantastinių elementų.

6. Paprasti žmonės literatūroje nevaizduojami.
Vaizduojamas:
· Šventųjų
· Didvyrių
· Riterių gyvenimas.

Suklesti herojinis epas:
· Rolando giesmė
· Riteriniai romanai ir t.t.

7. Paskutinysis viduramžių poetas – Dantė.

RENESANSAS
(XIV a. pr. – XVII pab.)

1. Pirmasis renesanso poetas – Dantė.

2. Žodis renesansas reiškia atgimimas.

3. Uždegama žalia šviesa kūnui.

4. Ryškus meno ir mokslo pakylimas (pastatytas Vilniaus universitetas, pilys, Daukša, Mažvydas, Servantesas, Šekspyras su savo dramomis ir sonetais, Bokačas su savo „Dekameronu”).

5. Atsiranda humanistinė pasaulėžiūra.

6. Žmogus tampa vertybe.

7. Atsisakoma asketizmo, misticizmo.

8. Literatūriniu objektu tampa bet koks žmogus (Don Kichotas, Sanča Panča ir t.t.).

9. Labai svarbus žmogaus ir laiko santykis (bandoma ieškoti jaunystės eleksyro, sustabdyti laiką (alchemija), ieškoma absoliuto).

10. Renesanso žmogus – universali asmenybė (Leonardas Da Vinči – tapytojas, atradėjas, anatomikas, architektas ir t.t.).

11. Didelis dėmesys skiriamas gamtai.

12. Be dvasinių, atsiranda ir žemiški poreikiai.

13. Primena antiką.

14. Atstovai:
· Dantė,
· Servantesas,
· Šekspyras,
· Bokalas,
· Daukša,
· Mažvydas.
BAROKAS
(XVI a. – XVIII a.)

1. žodis barokas reiškia įmantrus, keistas.

2. Tai permainų laikotarpis (nyksta senojo mąstymo stereotipai, keičiasi pasaulis, o su juo ir mąstyseną). Tai nulemia atradimai (atrasta Amerika ir t.t.).

br />Iš esmės pasikeičia pasaulis. Žmogus turi pradėti galvoti visai kitaip, nes jis keičiasi ir kuria visai kitokį meną.

3. Keičiasi meno tikslas. Kita meno koncepcija. Menas turi būti subtilus, skoningas, skirtas žmonėms, norintiems skoningesnio meno, patenkinantis subtilių žmonių poreikius.
Tačiau meno supratimui reikia išprusimo, skonio ugdymo ir pripratimo nuolat jį ugdyti. Atsiranda žmonių, turinčių skonį.
4. Menas jau turės kategorijas.

5. Suklesti teatras.

6. Pagrindinis leitmotyvas:
· Gyvenimas yra trapus, laikinas.
· Pasaulyje nieko pastovaus nėra, viskas kinta.

7. Literatūra tampa puošni, parašyta sudėtinga forma.
· Gilinamasi į žmogaus jausmus, protą ir į kūną,į pokyčius kūne. Gilinamasi į viską kartu.
· Labai daug alegorijų, fantastinių elementų.
· Daug erotikos.
· Vaizduojamos priešingybės.
· Atsiranda komiški dalykai.
· Atsiranda tragikomiški dalykai (žmogus pamato gyvenimą įvairesnį).

8. Mene:
· Derinami įmantrumai (priešingi).
· Atsiranda estetizmas (grožio ieškojimas).
· Atsiranda simboliškumo užuomazgos.
· Atsiranda natūralizmas.
· Menai jungiasi.

9. Pagrindinis užsienio rašytojas – Kalderonas.

ŠVIEČIAMASIS (PROTO) AMŽIUS
(Visas XVIII a. / Lietuvoje XVIII –XIX a.)

1. Žmonės tikėjo mokslo ir proto galia.

2. Švietėjai manė, kad švietimas gali išgelbėti visuomenę ir pasaulį.

3. Manyta, kad visi žmonės yra geri (priklausomai nuo šeimos, kurioj auga), tačiau žmogų sugadina visuomenė, todėl ji turi būti vienalytė (neturi būti kilmingųjų ir vargšų).

4. Išdrįstama kritikuoti religiją.

5. Manyta, kad žmogus gimsta laisvas (, nes žmogus yra gamtos dalis), todėl buvo siekiama vaizduoti laisvą, nesuvaržytą žmogų.

6. Smerkiamas nepakantumas kitiems, nes švietėjas turi būti tolerantiškas.

7. Skelbiama įsitikinimų ir sąžinės laisvė.

8. Literatūroje vyrauja pamokantys siužetai.

9. Tai publicistikos amžius (kelionių aprašymai).

10. Rašytojai:
· Getė („Faustas”)
· Danielis Defo („Robinzonas Kruzas”)
· Kristijonas Donelaitis („Metai”).

ROMANTIZMAS
(Vakarų Europoje XVIII a. pab. –XX a. pr. Lietuvoje – XIX a. pab.)

1. Atmetama realybė. Ji vaizduojama tokia, kokią žmogus nori matyti.

2. Vaizduojama išskirtinė asmenybė su asmeniniais troškimais bei siekiais.

3. Naudojama tautosaka.

4. Atsiranda labai daug kūrinių, turinčių istorinius siužetus. Populiarus ir istorinis žanras.

5. Užsienio rašytojai:
· Baironas,
· Hugo,
· Puškinas,
· Lermontovas,
· Mickevičius.

6. Lietuvių rašytojai:
· Daukantas,
· Baranauskas,
· Maironis,
· Krėvė,
· S. Nėris
· Brazdžionis.

7. Pagrindinis bruožas – nepasitenkinimas tikrove, bėgimas į svajonių pasaulį.

8. Žmogus turi siekti idealo, kuris neatitinka tikrovės. Tarp tikrovės ir idealo yra didelė bedugnė. Išgyvenama, kad idealas neatitinka tikrovės, pasaulio neįmanoma pataisyti.

9. Literatūrinis herojus – amžinai nepatenkinta asmenybė, nemokanti pakeisti pasaulio, todėl dar ir dejuojanti. Jis stengiasi gyventi svajonių pasauly.
Tai konfliktuojanti su visuomene asmenybė, nes visuomenė neatitinka jo svajonių (Robinas Hudas).
Gali būti ir kontrastinga asmenybė (bjauri išorė, tačiau gražus vidus ir atvirkščiai).

10. Manyta, kad laimės pasiekti neįmanoma, tačiau jos siekti reikia.

11. Didelis dėmesys skiriamas ANTIKAI, RENESANSUI.

12. Kūrinyje yra svarbu atskleisti veikėjo nuotaiką ir jausmus.

13. Iškeliamas romantinis žmogus, nes žmogus gali viską, jeigu tik turi tvirtą valią.

14. Atsiranda:
· Lyrinė poema,
· Lyrinė – draminė poema,
· Psichologinis – istorinis romanas.

REALIZMAS
(Europoje XIX a. vid. – XX a. vid. / Lietuvoje XIX a. pab. – XX a. vid.)

1. Tai laikotarpis priešingas romantizmui, nes stengiamasi objektyviai parodyti realaus gyvenimo dėsningumą, santykius.

2. Realizmo literatūrai būdingiausia prozos žanrai (ypač romanas).

3. Literatūroje vaizduojami socialiniai buitiniai santykiai, papročiai, tačiau kurtu analizuojami ir apmąstomi visuomeninio gyvenimo dėsniai ir vaizdais, menine logika pateikiamos išvados, sprendimai.

4. Vyrauja platus ir objektyvus požiūris į žmogaus prigimtį, kritikuojamas antihumaniškumas, pabrėžiamas neigiamas socialinės aplinkos poveikis asmenybei, reiškiamos pesimistinės nuotaikos.

5. Lietuvių literatūrai būdinga pobaudžiavinio Lietuvos kaimo, žlungančio dvaro, atsirandančios inteligentijos gyvenimo vaizdai.

6. Užsienio rašytojai:
· Gogolis,
· Balzakas,
· Tolstojus,
· Dostojevskis ir t.t.

7. Lietuvių rašytojai:
· Žemaitė,
· Kudirka,
· Petkevičaitė – Bitė,
· Biliūnas
· Krėvė,
· Vaižgantas,
· Mykolaitis – Putinas,
· Jonas Marcinkevičius,
· Cvirka,
· Baltušis,
· Vienuolis ir t.t.

MODERNIZMAS
(Europoje XIX a. vid. –XX a. / Lietuvoje XX a. pr. – XX a. vid. )

(Realizmas neužsibaigė Biliūnu. XX a. kūryboje srovės persipina, pvz.: V. M. Putino ankstyvoji kūryba – simbolizmas, o vėlyvoji – modernizmas, todėl negalima autorius drąsiai įvardyti kaip vienos sroves atstovus.)

1. Tai viena ryškiausių XXa. srovių, pasireiškusių dailėje (daugiausia kubizmas, siurrealizmas, opartas (optinis menas)), muzikoje (daugiausia ekspresionizmas, impresionizmas) ir literatūroje.

2. Modernizmas skirstomas į:
1. Ankstyvąjį modernizmą:
· Simbolizmas (V.M.Putinas),
· Impresionizmas (I. Šeinius).

2. Vėlyvąjį modernizmą:
· Dekadentizmas – griūvančio pasaulio idealizavimas (žmogus pasilieka su savo nelaimėm, likimu, suvokia gyvenimo absurdą.)
· Ekspresionizmas (būdingas judėjimas),
· Kubizmas,
· Futurizmas (avangardas; miesto kultūra, urbanistinis stilius; K. Binkis),
· Siurrealizmas (J. Ivanauskaitė),
· Abstrakcionizmas,
· Egzistencializmas (žmogaus gyvenimas priklauso nuo jo paties),
· Neoromantizmas,
· Estetizmas (Oskaras Vaildas; formos grožio, meno hedonistinės funkcijos pervertinimas (hedonizmas – teorija, teigianti, kad aukščiausias gėris ir žmogaus elgesio dorovinis kriterijus yra malonumas), propaguoja ,,grynąjį meną” (menas tarnauja menui)).

VIENIŠO ŽMOGAUS VAIZDAVIMAS DŪŽTANČIŲ FORMŲ PASAULYJE-literatūroje būdinga visoms modernizmo atšakoms

3. Bruožai:
· vaizduojamas suskaldytas pasaulis, vienišas žmogus (žmogus nesijaučia saugus, tikras, nes viskas yra laikina, trapu, nepastovu, prie nieko negalima prisirišti, nes vėliau pasijusi vienišas),
· daug dėmesio skiriama žmogaus pasąmonei, instinktams (žmogus jaučiasi lyg suskilęs. Protas nėra visagalis. Kad vienišas žmogus suprastų pasaulį, naudojasi pasąmone, instinktais, intuicija, vidine prigimtimi. Bandoma paaiškinti, kodėl modernizmo žmogus yra vienišas, kuo jis kitoks (kitoks, nes jis nutolęs nuo gamtos, neturi tėvynės, jis kosmopolitas (beveik gerai jaučiasi visur), neturintis sentimentų, jam nesvarbūs ryšiai su gimine),
· ieškoma naujų formų (romanas tampa retrospektyvus, atsiranda naujadarai, miesto kultūra, paradoksalumas (netikėtos situacijos, gretinami nesugretinami dalykai). Kūriniuose svarbi forma, nes ji beprasmiškus dalykus gali pakeisti į prasmingus. Kūriniui reikia suteikti formą bei prasmę, kurie ir skiria meną nuo ne meno.
· modernizmo žmogus yra pasyvus, maištaujantis prieš save, aplinką, kuri jį tokį vienišą padarė, maištauja prieš tikrovę,
· manoma, kad reikia pakartoti tą patį, tik kitaip,
· atsiranda kraštutinumai, kičas (masinė, beskonė kultūra).

4. Modernistinė literatūra – intelektuali literatūra. (Menui reikia ruoštis jau nuo baroko)

5. Modernizmo pasaulis eina į dekadą. Jo neprisijaukinsi, nesuprasi iki galo.

6. Visi modernistai yra pesimistai (išskyrus avangardą). Baigtis gali būti ne visada gera. Atsiranda europiečio ir amerikiečio susidūrimas. Modernizmas yra daugiau būdingas Europai. Čia nėra OK ir HAPPYEND’o.

Impresionizmas (XIXa. pab.-XXa. pr.)

1. Kilęs iš Monė paveikslo ,,Saulėtekis”
2. Pagrindinis principas – atspindėti akimirką, sustabdyti judesį, atspindėti realybės nepastovumą, pagrįsti įspūdžiu.

3. Bruožai:
· Labai svarbus gamtos vaidmuo,
· Manoma, kad laikas – kintantis dalykas, viskas pasaulyje be paliovos kinta, nieko neįmanoma apibrėžti, nes viskas keičiasi, todėl menininkas turi vaizduoti ne rezultatą, bet procesą.
· Svarbūs monologai,
· Žmogus priklauso nuo kintančių situacijų, aplinka valdo žmogų ir žmogus nuolat keičiasi.
· Labai daug kalbama apie jausmus, vidinę žmogaus būklę,
· Visų vertybių matas – žmogus, individas, kuris elgiasi spontaniškai, manoma, kad viskas užkoduota pasąmonėj,
· Herojus nuolat įsitempęs, nėra buitinio konkretumo,
· Praeities įvykiai yra svarbesni už dabartinius,
· Pasakojimas intymus (dažniausiai pasakojama I asmeniu),
· Nuoširdus, jausmingas kalbėjimo tonas; kalbėjime jaučiami tarpai,
· Daug pastraipų, daugtaškių, brūkšnių,
· Neįprasti palyginimai,
· Būdingas lyrikai, epikai ir dramai.

4. Pasireiškė:
· Dailėj (Monė, Dega, Sezanas, Gogenas, Rodenas, Renuaras),
· Muzikoj (Debiusi, Ravelis),
· Literatūroj (Rilkė (poezija), Knutas Hamsonas (drama, proza)).

5. Atstovai:
· I. Šeinius.
· Šatrijos Ragana.

Simbolizmas (XIXa. II pusė – XXa. pr.)

· Į Lietuvą atėjo iš Rusijos.

1. Pagrindinės idėjos:
· Būties esmę žmogus gali tik nujausti, o ne suvokti protu.
· Kiekviename realiame daikte, reiškinyje glūdi paslaptis, kuria įžvelgti gali tik menas.

2. Meno uždavinys – fiksuoti nematomus žmogaus ryšius su visata ir pasąmonėje glūdinčią patirtį, gvildenti psichologines žmogaus problemas, prieinamas tik intuityviam emociniam suvokimui.

3. Literatūra.
· Daugiausia pasireiškė lyrikoje ir dramaturgijoje.
· Didelis dėmesys jausmams, bet ne protui.
· Susitarta tam tikrą daiktą vadinti tam tikru žodžiu (rytas – jaunystė, gyvenimo pradžia; vakaras – senatvė)
· Laisvė eiliavimo technikoj (baltos eilės, verlibras)
· Daug naujadarų.

Užsienio atstovai:
· R.M. Rilkė,
· Ibsenas,
· Š. Georgė.

Lietuvių literatūra:
Simbolistų reikšmė:
· Davė pradžią lietuvių filosofinei lyrikai,
· Padidino gamtos vaizdų prasmingumą,
· Įvedė improvizacinį stilių.

XXa. 2-3 dešimtmetyje į simbolizmą linko:
· B. Sruoga (eilėraščiai),
· F. Kirša,
· V.M. Putinas,
· M. Vaitkus,
· Baltrušaitis (rašė rusiškai),
· Milašius (rašė prancūziškai).
· Muzikoje M.K. Čiurlionis.

Futurizmas (avangardas)
Futurum (lot.) – ateitis

1. Į Lietuvą atėjo iš Vokietijos.

2. Literatūroje:
· Vaizduojamas urbanistinis peizažas, didmiesčių kultas,
· Technika ir jos dinamika (lėktuvai, automobiliai, elektra, pastatai, jų statyba),
· Svarbus veiksmas, judėjimas.

3. Futuristai – maištautojai, kurie eina prieš normas (tai iššūkis visuomenei, todėl maištauti yra labai sunku.). Tuo metu lietuvių literatūroje buvo įsivyravęs Maironis, todėl buvo maištaujama prieš Maironinę literatūrą.

4. Pabrėžiamas individualumas.

5. Futuristai pasisako prieš gyvenimo normas, bet kuria:
· Minčių reiškimo būdą,
· Naujus žodžius, naujas mintis (tačiau tai sukelia pasipiktinimą).
Tokie žmonės turi būti stiprūs, nes jie yra autsaideriai.

6. Dažniausiai aptinkamas poezijoje, retai prozoje, nes reikia perteikei dinamiką, veržlumą, daiktų judėjimą, o poezija viską lanksčiau perteikia.

7. Avangardas yra vienintelė optimistinė modernizmo atšaka.

8. Žymiausi atstovai:
· Tarulis,
· K. Binkis,
· Tysliava,
· Žlabys-Žengė.
· Majakovskis (rusų).

Neoromantizmas

1. Tai modernia forma perkartojamas romantizmas.

2. Didelis dėmesys skiriamas:
· Gamtai,
· Tautiniams motyvams,
· Ryšiui su mitologija, tautosaka.

3. Atstovai:
· B. Sruoga (dramos),
· A. Miškinis,
· J. Aistis,
· S. Nėris,
· B. Brazdžionis.

ŽEMININKAI

1. Pasivadino žemininkais, nes jų poezija susiformavo Lietuvoje tarpukary, o baigiantis II p. k. daug žmonių emigravo.

2. Žemininkai ieško gyvenimo prasmės. Žmogaus prasmės Žemėje poezija.

3. Mačernis. Akcentuojamas ryšys su namais, protėviais. Jaunas žmogus išeina ieškoti laimės. Į namus grįžta suradęs prasmę, ją lygina su senoliais, jų išmintimi. Supranta, kad jo prasmė niekuo nesiskiria nuo tėvų prasmės. (Protingas žmogus priima tėvų patirtį)
Nereikia blaškytis, nes nieko naujo neatrasi. Prasmė slypi namuose.

4. Bradūnas. Žmogus suranda prasmę dirbdamas žemę, kasdienius darbus.

5. N. Niliūnas ieško egzistencinių namų. Egzistenciniai namai – tai vieta, kur jautiesi saugus, apsuptas dvasiškai tave suprantančių žmonių, dvasinė ramybė. Viskas yra pačiame žmoguje. Reikia surasti harmoniją savyje. Kur ją surasi, ten ir bus tavo namai.

6. Nagys. Bruožai panašūs į Bradūno, kaip N. Niliūnas ieško namų, tik paprasčiau.
Ieško prasmės namuose, gimtinėj. Akcentuojamas namų praradimo jausmas. Reikia rasti ryšį su gimtine.

7. Kėkštas. Visi minėti bruožai persipina.

Leave a Comment