TURINYS
ĮŽANGA1. VALSTYBĖS, KAIP TARPT. TEISĖS SUBJEKTO POŽYMIAI2. VALSTYBĖS, KAIP SUBJEKTO ATSIRADIMAS IR IŠNYKIMAS2.1 VALSTYBĖS PRIPAŽINIMAS TARPT. TEISĖJE2.2 VALSTYBĖS NEPRIPAŽINIMAS3. VALSTYBĖS IMUNITETASIŠVADOS
ĮŽANGA
Šiandien valstybė, kaip tarptautinės teisės subjektas yra labai svarbus – tiek pačiai visuomenei, tiek pačiam pasauliui. Šio darbo temos pasirinkimą motyvuoju tuo, kad norėtusi išanalizuoti valstybės svarbą nūdienos gyvenime. Suprantama, kad šiame darbe neįmanoma kiek detaliau išnagrinėti visą valstybės kilmės istoriją. Šiame darbe apsiribojama tik pagrindiniais klausimais, kurie liečia tiesiogiai valstybę. Daugiau dėmesio bus skiriama valstybės požymiams, bus iškeltas subjektiškumo klausimas, taipogi valstybės kilmė ir išnykimas, valstybės pripažinimas ir nepripažinimas tarptautinėje teisėje, imunitetas. Šiame darbe nebus nagrinėjami specifiniai valstybių bruožai: valstybės įgyjimo pagrindai, vyriausybės veikla, valdymo bei valdžios formos. Toliau atskirai bus nagrinėtini tik pagrindiniai bruožai, kurie buvo paminėti anksčiau. Rašydamas šį darbą turiu du tikslus: išsamiai atskleisti valstybės subjektiškumą (suverinitetą) nes būtent, be jo valstybė negali tinkamai funkcionuoti; pasistengsiu išsiaiškinti valstybės pagrindines tendencijas.Darbe bus naudojama ir gana išsami šaltinių gausa. Darbui rašant bus naudojami pagrindiniai tarpatautinės teisės vadovėliai. Šių vadovėlių pagrindu pasistengsiu atskleisti būtent šiuos tikslus, kuriuos iškėliau anksčiau. Šios temos pagrindinė problema, manau, kad ji šiek tiek per siaura, kaip ir pats pavadinimas. Šios temos svarba yra tikrai didelė. Nes valstybė, kaip tarptautinės teisės subjektas, užima labai svarbų vaidmenį mūsų gyvenime. Būtent darbe pasistengsiu atskleisti vienareikšmišką valstybės sampratą, pasistengsiu viską apžvelgti iš šalies, t.y. svarbiausius klausimus, kurie siejasi su kursinio darbo tema. Valstybės sampratą, požymius ir pan. Šiandien reglamentuoja gana daug šaltinių, tačiau darbe valstybė bus nagrinėjama, būtent, kaip tarptautinės teisės subjektas ir jos vieta pačioje teisėje.
VALSTYBĖS, KAIP TARPTAUTINĖS TEISĖS SUBJEKTO POŽYMIAI
Tarptautiniuose santykiuose valstybės subjektiškumas neatskiriamas nuo pagrindinės jos savybės – valstybės suvereniteto. Bendriausia tarptautinės teisės prasme suverenitetas gali būti apibrėžtas kaip „išimtinė galia, kurią riboja tik tarptautinė teisė, ir kurią turi kiekviena valstybė kaip tarptautinės teisės subjektas, nepaklūstantis jokio kito šios teisės subjekto valdžiai“ . Valstybė vidaus teisėtvarkoje valstybės valdžia yra aukščiausia, ir jos nevaržo jokia kita valdžia. Teisinėje valstybėje įstatymų leidimas, įgyvendinimas bei teisminės valdžios vykdymas turi vykti tik teisės rėmuose. Pagaliau, ir pačios vidaus teisės normos bei jų vykdymas turi atitikti žmogaus teisių apsaugos reikalavimus. Reikalvimas būti teisine valstybe tapo vienu pagrindinių kriterijų valstybėms stojant į Europos Sąjungą. Dar reikia pridurti, kad Europos žmogaus teisių konvencijos vykdymas reikalauja laikytis teisinės valstybė principo („fundamentalaus teisės viršenybės principo“ ). Vakarų teisės tradicijos valstybės teisinės valstybės principą įtvirtino savo konstitucijose ir praktikoje, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, deja, yra nemažai valstybių, kurioms teisinės valstybės sąvoka yra nepasiekiama aukštuma. Nežiūrint to, tiek tiesioginės demokratijos tradicijų šalis Šveicarija, tiek komunistinės diktatūros viršūnes pasiekusi Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika yra suverenios valstybės. Vidaus teisėtvarkoje valstybės valdžia yra aukščiausia valdžia visos valstybės teritorijos ir gyventojų atžvilgiu. Valstybės organai čia turi pilną jurisdikciją, tai yra galimybę spręsti visus įstatymų leidimo, jų įgyvendinimo ir teisingumo vykdymo klausimus. Tarptautiniame plane suverenitetas yra esminė ir būtina kiekvienos valstybės savybė.
Suverenitetas neatskiriamas nuo valstybės nepriklausomybės. Kiekviena pasiekusi nepriklausomybę valstybė yra suvereni. Tai reiškia, kad ji turi visišką valdžią teritorijos ir gyventojų atžvilgiu. Suverenitetas vaidina nepriklausomybės garanto vaidmenį – niekas negali kištis į nepriklausomos valstybės vidaus reikalus. Tačiau valstybės administracinis vienetas – provincija, departamentas, rajonas, net federacinės valstybė sudėtinis vienetas (valstija JAV, Australijoje, Meksikoje; kantonas Šveicarijoje; žemė Austrijoje; Federalinė žemė Vokietijoje ir pan.) suvereniteto neturi. Jų teisinį statusą, nepriklausomai nuo turimo savivaldos ar autonomijos laipsnio, apibūdina teisinė nepriklausomybė nuo valstybės centrinių ar federacinių organų.Teorijoje ir praktikoje preziumuojama, kad nepriklausomos valstybės suverenitetas nėra apribotas. Tačiau suvereniteto turinio klausimu net šiame amžiuje matoma labai ženkli evoliucija. Čia įdomu pastebėti, kaip Tarptautinio Teisingumo Teismo praktikoje vystėsi požiūriai į valstybės suvereniteto pilnumo ir nesikišimo į vidaus reikalus klausimą. Plačiausiai suvereniteto turinį suformulavo teisėjas Seferiades savo atskiroje nuomonėje Kretos ir Samoso švyturių byloje 1937 metais. Šioje byloje Teismas pripažino, kad Kretos salos suvereniteto klausimų sprendimas priklausė Otamanų Imperijai, nežiūrint į tai, kad šios suverenios teisės Kretos salos atžvilgiu buvo apribotos sultono sudarytomis su Didžiosiomis Valstybėmis sutartimis, pagal kurias Kretai buvo suteikta autonomija Kretos Konstitucijos rėmuose (Konstitucija vis dėlto pripažino aukščiausią Sultono valdžią). Teismas konstatavo, kad „net jeigu Sultonas ir buvo įpareigotas sutikti su savo suverenių teisių naudojimo svarbiais apribojimais, suverenitetas toliau priklausė jam, kaip mes tai bevertintume teisiniu požiūriu“ .Valstybės suvereniteto teisinė garantija yra nesikišimo į valstybės vidaus reikalus principas. 1970 metų Tarptautinės teisės principų deklaracija skelbia, kad „jokia valstybė ar valstybių grupė neturi teisės kištis tiesiogiai ar netiesiogiai dėl bet kokios priežasties į kitos valstybės vidaus ir užsienio reikalus.“ Šie reikalai sudaro valstybės išimtinę vidaus kompetenciją arba, tradicinės terminologijos žodžiais tariant, – „rezervuotą sritį“. Ši sritis buvo nustatyta klasikinėje tarptautinėje teisėje kaip valstybės absoliutaus suvereniteto individualistinio režimo, kuriuo buvo pagrįsta ši teisė, natūrali pasekmė.Ši rezervuota sritis buvo labai plati. Skyrium paėmus, valstybės, neatsižvelgdamos į kitų valstybių norus ar interesus, galėjo:1) kiekviena valstybė, neatsižvelgdama į nieką, galėjo nustatyti tokią vidaus politinę organizaciją, kurią ji laikė tinkamiausia;2) ji galėjo priimti tokius įstatymus, kuriuos laikė reikalingais, net jeigu jie prieštarautų tarptautinei teisei, ir teismai privalėjo taikyti tik šiuos įstatymus;3) ji galėjo laisvai nustatyti, kas yra jos piliečiai;4) ji galėjo visiškai laisvai nustatyti savo piliečių, o taip pat užsieniečių, gyvenančių jos teritorijoje, pilietines teises, labai dažnai darydama didelius skirtumus tarp šių asmenų kategorijų;5) užsieniečiai buvo visiškai pajungti valstybės, kurioje jie gyvena, valdžios ir negalėjo pateikti jokių pretenzijų dėl to net tada, kai ši valstybė jiems padarydavo žalą;6) kiekviena valstybė galėjo, remdamasi tuo, kas buvo vadinama domaine eminent (svarbia sritimi), disponuoti gamtos turtais, esančiais jos teritorijoje, arba suteikti koncesijas juos eksploatuoti gamtos privatiems asmenims, arba perimti iš jų savo valią tokią ekploataciją;7) ji galėjo laisvai vykdyti savo suverenitetą visoje jos teritorijoje be jokių įsipareigojimų kitų valstybių ar tarptautinės bendrijos atžvilgiu. Ji galėjo, skyrium paėmus, imtis ar nesiimti priemonių, reikalingų vidaus tvarkai užtikrinti, savo pakrantėms kontroliuoti, navigacijai skatinti ir pan.;8) kiekviena valstybė galėjo savo nuožiūra sudaryti sutartis su kitomis valstybėmis, be jokios jų keitimo ar nutraukimo galimybės.Dabar praktiškai yra labai sunku nustatyti sąrašą reikalų, kurie bet kokiu atveju būtų valstybės išimtinės vidaus kompetencijos dalimi, kadangi tarptautine sutartimi valstybė gali prisiimti labai plačius tarptautinius įsipareigojimus. Yra sričių, kur nuorodos į valstybės suverenitetą ir nesikišimą į valstybės vidaus reikalus jau tampa visiškai nepriimtinos. Tai visų pirma, žmogaus teisių apsauga. Valstybė negali remtis savo išimtine vidaus kompetencija tam, kad išvengtų atsakomybės už žmogaus teisių pažeidimus. Tai patvirtino Tarptautinės teisės institutas savo 1989 metų rezoliucijoje „Žmogaus teisių apsauga ir nesikišimas į valstybės vidaus reikalus“.Europos integracijoje savanoriškas suvereniteto dalies delegavimas tam tikroms Europos institucijoms tapo gerai žinoma praktika. Tai Europos Bendrijų (Europos Ekonominės Bendrijos, Europos Anglies ir Plieno Bendrijos ir Euroatomo), o vėliau ir Europos Sąjungos veikla. 1957 metų Romos Europos Bendrijos sutarties 5 straipsnis numatė, kad kiekviena valstybė, Europos Bendrijų narė „imsis visų reikiamų bendrų ir specialių priemonių, kad užtikrintų vykdymą įsipareigojimų, kylančių iš šios Sutarties ar atsirandančių iš Bendrijos institucijų priimamų aktų“. Tuo pačiu Bendrijų organai (Komisija, Taryba, Teismas) įgijo viršvalstybinių organų teises. Jau 1964 metais Europos Bendrijų Teismas savo sprendime Nr. 6/64 padarė išvadą, kad „valstybės, įsteigusios Bendriją neribotam laikui, suteikusios jam tinkamas galias, subjekto statusą, teisinį veiksnumą, tarptautinio atstovavimo teisę, o kalbant dar tiksliau – realią valdžią, išplaukiančią iš savo kompetencijos apribojimo arba iš valstybių savybių perdavimo Bendrijai, tuo pačiu apribojo, nors ir ribotoje srityje, savo suverenias teises ir sukūrė teisinę sistemą, taikomą jų piliečiams ir joms pačioms“ .Valstybės perleidusios dalį savo suverenių teisių Europos Bendrijoms ir Sąjungai, lieka suvereniomis valstybėmis, pilnateisiais tarptautinės teisės subjektais. Europos Bendrijos yra savarankiškos tarpvalstybinės organizacijos, turinčios vieningus orgnanus. 1992 metais Mastrichte sudaryta Europos Sąjungos sutartis nuėjo toliau už ekonominę integraciją pagal 1957 metų Romos sutartis. Dabar dar sunku įvertinti Europos Sąjungos tikslų tarptautinį statusą (ar tai valstybių federacija, ar ne, ir pan.) dėl tebevykstančių ir tebekoreguojamų integracijos procesų, tačiau galima konstatuoti, kad Europos Sąjunga yra daugiau negu tarpvyriausybinė organizacija, nes Mastrichto sutartis numatė tam tikrus federacijos elementus: bendrą pilietybę ir bendrą piliečių diplomatinę gynybą, bendrą valiutą, bendrą užsienio, saugumo ir gynybos politiką. Specifinė šios federacijos ateities teisinė padėtis gali pasireikšti tuo, kad ji taps valstybių sąjunga – savarankišku tarptautinės teisės subjektu, o jos nariai išlaikys savo tarptautinį suverenios valstybės statusą.VALSTYBĖS, KAIP SUBJEKTO ATSIRADIMAS IR IŠNYKIMAS
Rašant bet kurią temą apie valstybę, tikriausiai neįmanoma nepaminėti apie jos atsiradimą bei išnykimą, jos istoriją. Valstybė yra istorinė kategorija. Kiekviena valstybė susikuria tam tikru istoriniu momentu ir tam tikru momentu gali išnykti. Čia slypi dar kita prasmė – paprastai politiniame gyvenime tuštumos nebūna: valstybės išnykimas reiškia kitos valstybės atsiradimą ar jos teritorijos padidėjimą ir atvirkščiai. Yra labai nedaug valstybių, kurios neišnykdamos gyvuoja nuo senovės laikų. Kinijos pavyzdys yra greičiau išimtis nei taisyklė.Senovės laikais buvo manoma, kad valstybė susikuria tada, kai suverenas pradeda efektyviai, tai yra faktiškai jėgos pagalba, valdyti tam tikros apibrėžtos teritorijos gyventojus. Tarptautinės teisės požiūriu valstybės susikūrimas buvo tik paprastas faktas, kurį ji fiksavo. Be abejo, valstybės susikūrimas buvo ilgas procesas, kurio metu valdovai įgydavo efektyvią valdžią teritorijos gyventojams. Valdžios pilnumo (efektyvumo) pakako valstybės susikūrimui konstatuoti. Tačiau naivu manyti, kad senovėje gyventojų tautybė turėjo čia kokią nors lemiamą įtaką. Tautos, ir juo labiau tautos apsisprendimo, sąvokos dar neegzistavo. Tautinės valstybės kategorija, geriausiu atveju, pradėjo formuotis Renesanso laikais, o tautų apsisprendimo teisė yra XX amžiaus produktas.Teisine prasme nėra labai lengva apibrėžti visus galimus valstybių susikūrimo atvejus. Valstybės atsiradimo būdai buvo ir yra labai įvairūs, tačiau vis dėlto jie gali būti suskirstyti į keturias grupes:1) Klasikinis – pradinis būdas, kai tam tikroje teritorijoje pirmą kartą sukuriama efektyvi valdžia. Apie pirmąją Lietuvos valstybę Teodoras Narbutas rašė, kad 1055 – 1058 metais susikūrė tėvoninė kunigaikštystė. Jos susikūrimas, matyt, buvo susijęs su dideliais karo žygiais į Rusiją.
2) Valstybių susijungimas, sukuriantis naują valstybę. Įdomus susijungimo pavyzdys – 1569 metų Liublino unija, susijungusi Lenkijos Karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę į bendrą valstybę Žečpospolitą (Respublika). Tarptautinės teisės požiūriu, tai buvo viena valstybė, nors ir turinti dviejų jos narių plačias teises. Žečpospolitos vidaus teisės požiūriu galima teigti, kad Lietuva išlaikė svarbius valstybingumo elementus: nepaliestą administracinį aparatą, savus antspaudus, savą kariuomenę, iždą, teisės ir teismų sistemą . Naujai valstybei tarptautiniuose santykiuose atstovauja abiejų jos dalių vieningame seime renkamas vienas suverenas, kuris vykdo vieningą užsienio politiką, skiria ir priima pasiuntinius, sudaro tarptautines sutartis, skelbia karą kitoms valstybėms.3) Valstybės iširimas, sukuriantis naujas valstybes jos vietoje. Iširimo atveju buvusi valstybė neišlieka, nes jos vietoje susikuria naujos valstybės. Valstybės išnykimas reiškia valstybės kaip tarptautinės teisės subjekto išnykimą (tai konstatavo Badinterio komisija savo išvadoje Nr. 4). Jis įvyksta tada, kai esamos valstybės teritorijoje susikuria naujos valstybės, kurios apima didesnę jos teritorijos ir gyventojų dalį.Šiuo metu daugiausiai diskutuojama apie tai, kaip iširo dvi valstybės: Sovietų Sąjunga 1991 metais ir Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika 1992 metais.Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga de jure egzistavo nuo 1922 metų, kai Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos ir Užkaukazės SSR sudarė sąjungos sutartį, kuri teisiškai pakeitė tarptautinėje arenoje Rusiją. Sovietų Sąjunga nepripažino savęs Rusijos Imperijos teisįų ir pareigų tęsėja. Ilgainiui galingoji SSRS, egzistavusi prievartos, gyventojų izoliacijos nuo demokratinio pasaulio ir komunistinės propagandos pagalba, pergyveno gylią krizę.Generaliniam Sekretoriui M.Gorbačiovui pradėjus demokratines reformas, SSRS pradėjo irti. 1990 metais Lietuva atkūrė savo nepriklausomybę, o Estija ir Latvija skelbėsi seikiančios atkurti nepriklausomybę. Sovietinėse respublikose vyko aiškūs autonomistiniai ar net atsiskyrimo procesai. 1991 metų rugpjūčio mėnesį konservatyviai nusiteikusi SSKP vadovybė ir armijos bei KGB vadai, kad „išgelbėtų SSRS“ organizavo perversmą prieš M.Gorbačiovą. Pervesmui žlugus, Sovietų Sąjungos iširimui praktiškai kliūčių neliko. O dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos, tai jos negali būti laikomos išstojusiomis iš SSRS, nes būdamos SSRS neteisėtai okupuotos ir aneksuotos, teisiškai SSRS nepriklausė, iš jos neišstojo, o atkūrė nepriklausomybę, kurios de jure nebuvo praradusios, tačiau de facto negalėjo vykdyti suvereniteto okupuotose savo valstybių teritorijose.Jugoslavijos iširimas yra federacinės valstybės iširimo pavyzdys, kuriam, tačiau, būdingas plataus masto karinis konfliktas. Jugoslavijos valstybė susikūrė po Pirmojo pasaulinio karo buvusių Austrijos – Vengrijos ir Otamanų Imperijos vietoje kaip Serbijos, Kroatijos ir Slovėnijos Karalystė. Vienų etninių šaknų – pietų slavų tautų – pagrindu sukurta valstybė turėjo labai skirtingą istorinį, kultūrinį ir religinį palikimą, ir todėl jai buvo būdingi ir dideli vidiniai prieštaravimai. Nuo 1919 metų iki pat savo iširimo 1922 metais valstybėje dominavo Serbija. Ilgaamžiai tautiniai konfliktai, vokiečių okupacijos paskatinti Antrojo pasaulinio karo metais, plataus partizaninio karo sąlygomis įgavo ypatingai žiaurias formas, kai buvo vykdomos masinės serbų ir kitų tautybių žmonių žudynės. Žlungant komunistinei sistemai 1990 metais, išryškėjo aiškios nepriklausomybės tendencijos ir Serbijos siekimas išlaikyti savo valdžioje Jugoslaviją, kurioje ji dominavo. Serbija priešinosi federacijos pakeitimui konfederacija. Tokiomis sąlygomis 1991 metų birželio 25 dieną Slovėnija ir Kroatija paskelbė savo valstybių nepriklausomybę. Po to federacinė armija, kurioje dominavo serbai, pradėjo karo veiksmus Slovėnijos, Kroatijos ir Bosnijos teritorijoje. Karo buvusioje Jugoslavijoje metu, kuris tęsėsi iki pat 1995 metų pabaigos, žuvo, buvo sužeista ar buvo išvaryta iš namų šimtai tūkstančių žmonių, vykdytas genocidas, taip pat sunkūs kariniai nusikaltimai.Po visų šių įvykių Jugoslavijos Parlamentas, kuriame dalyvavo deputatai tik iš Serbijos ir Juodkalnijos, 1992 metais priėmė naują konstituciją, nustatančią, kad šios dvi respublikos tęsia buvusios Jugoslavijos Federacinės Socialistinės Respublikos teisinį subjektiškumą, perima jos teises bei pareigas. Tokią poziciją pripažino tik kai kurios valstybės (Kinija ir Rusija) tuo tarpu Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Konferencija 1992 metais sustabdė „naujos Jugoslavijos“ narystę šioje Europos organizacijoje. Tais pačiais metais Jungtinių Tautų Saugumo Taryba nusprendė, kad buvusi Jugoslavija nebeegzistuoja, o naujoji Jugoslavija turėtų kreiptis dėl priėmimo į JTO kaip nauja valstybė.VALSTYBĖS PRIPAŽINIMAS TARPTAUTINĖJE TEISĖJE
Pripažinimas yra viena iš sudėtingesnių tarptautinės teisės temų. Atsiradus naujai valstybei kitoms valstybėms iškyla klausimas – pripažinti ar nepripažinti šią naują valstybę? Pripažinimas reiškia norą palaikyti santykius su naująja valstybe kaip tarptautinės bendrijos nare.Pripažinimo kategorija priklauso tiek politikos, tiek tarptautinės teisės sferai. Valstybių ir vyriausybių pripažinimas iš esmės yra politinis aktas, turintis teisines pasėkmes tiek tarptautinės viešosios, tiek vidaus teisės požiūriu. Valstybė pirmiausia yra politinis vienetas, o jos pripažinimas yra politinis aktas.Dažniausiai valstybės ir vyriausybės pripažinimo klausimą tenka spręsti įvykus politiniams pasikeitimams nekonstituciniu keliu: dėl pilietinio karo, nepriklausomybės karo, tautos apsisprendimo, užsienio valstybės kišimosi į kitos valstybės vidaus reikalus. Šiais atvejais valstybės pripažinimas ar nepripažinimas praktiškai yra politinis aktas, kuriuo užsienio valstybė išreiškia savo sutikimą ar nesutikimą su pripažįstamos (ar nepripažįstamos) valstybės arba vyriausybės politine prigimtimi.Pripažinimas gali būti aiškiai išreikštas, kai užsienio valstybė formaliai pareiškia, kad pripažįsta kitą valstybę, arba kai ji atlieka iš esmės sutartinio pobūdžio aktą su ta kita šalimi (pasirašo dvišalį pareiškimą, deklaraciją ir pan.), kuriuo pareiškia apie pripažinimą, diplomatinių ir konsulinių santykių užmezgimą, apsikeitimą diplomatiniais atstovais ir t.t. Tai yra „pilnas“ – de jure pripažinimas. Taip iš esmės atsitinka ir tada, kai, pavyzdžiui nauja vyriausybė ateina į valdžią perversmo keliu ir užsienio valstybė, nedarydama jokių formalių pareiškimų, toliau pilna apimtimi palaiko su šia valstybe diplomatinius santykius ir taip parodo, kad visiškai pripažįsta jos naują vyriausybę. Teorijoje ir praktikoje, tai dažniausiai laikoma pripažinimu de facto, kai nedarant formalaus pareiškimo, su „nauja“ užsienio valstybe ar vyriausybe pilnai palaikomi normalūs tarptautiniai santykiai. Pirmasis istorijoje pripažinimo pavyzdys – 1648 metais Ispanijos paskelbtas Nyderlandų, savo nepriklausomybę paskelbusių 1581 metais, pripažinimas. Kitas gerai žinomas pavyzdys – ginčas tarp Prancūzijos ir Britanijos dėl Jungtinių Valstijų statuso po to, kai jos paskelbė savo nepriklausomybę. Tuo metu Britanija laikėsi nuostatos, kad titulas į teritoriją niekada negali būti įgytas einant revoliucijos ar karo keliu, neesant buvusio suvereno pripažinimo. Tačiau Prancūzija laikėsi požiūrio, grindžiamo veiksmingumo doktrina, ši pripažintu principu tapo XIX amžiuje .Pripažinimas gali sukelti rimtų komplikacijų, nes valstybė, kuri atsiskyrė nuo kitos valstybės, skubotas pripažinimas gali būti įvertintas kaip kišimasis į pirmosios valstybės vidaus reikalus ir pasikėsinimas į jos suverenitetą.Doktrinoje išskiriamos konstitucinė ir deklaracinė pripažinimo teorijos . Skirtumas tarp jų iš esmės yra susijęs tik su pripažinimo tarptautinėmis teisinėmis pasekmėmis: ar valstybė tampa tarptautinės teisės subjektu iki ją pripažįstant ar tik po formalaus pripažinimo. Pagal konstitucinę, senesnę ir labiau konservatyvią, teoriją valstybė (ar vyriausybė) teisiškai neegzistuoja tol, kol jos nepripažino tarptautinė valstybių bendrija. Deklaracinė teorija pagrįsta tuo, kad valstybės ar vyriausybės susikūrimas yra paprastas faktas, o pripažinimas ją konstatuoja. Vyriausybė, pavyzdžiui laikoma susikūrusi tada, kai ji jau turi visus valstybingumo požymius. Praktiškai, jei abi teorijas taikytume pagal „grynas“ jų schemas, pakankamai pagrįstus atsakymus vargu ar gautume. Iš vienos pusės, konstitucinės teorijos schema neduos atsakymo į klausimą, kiek valstybių turi pripažinti naują valstybę, kad ji būtų laikoma susikūrusia. Jeigu pabandytume pridurti dar tai, kad didžioji valstybių dauguma yra Jungtinių Tautų narės, ir narystės JTO būtų tam tikras valstybingumo tarptautinėje teisėje objektyvus kriterijus (į JTO praktiškai įstojama tada, kai naują valstybę pripažino daugelis pasaulio valstybių), galima iškelti prieštaravimą, kad ne visos valstybės yra JTO narės.
Jeigu atmestume politinę pripažinimo pusę galėtume pastebėti, kad pagrįstai nauja valstybė pripažįstama tada, kai ji atitinka tarptautinius teisinius valstybingumo kriterijus, įvertintus Montevideo konvencijoje dėl valstybių teisių ir pareigų: valstybė turi turėti nuolatinius gyventojus, apibrėžta teritoriją, vyriausybę ir gebėjimą užmegzti santykius su kitomis valstybėmis.Pagal tarptautinę teisę daugelio Vakarų valstybių pozicija Lietuvos Respublikos, atkūrusios savo nepriklausomybę, pripažinimo atžvilgiu turėtų būti vertinama, kaip naujos vyriausybės, kuri pradėjo teisėtai kontroliuoti savo valstybės teritoriją po jos okupacijos ir aneksijos, pripažinimas. Tokia pozicija atrodo, ryškiausiai pasireiškia tada, kai JAV ir Jungtinė Karalystė, formaliai palaikiusios diplomatinius santykius su Lietuvos Respublika, tik 1991 metų rugsėjo pradžioje pripažino LR nepriklausomybės atkūrimą. Taip pat ir kitos valstybės (Prancūzija, Šveicarija) niekad nebuvo pripažinusios Lietuvos Sovietinės okupacijos ar formaliai nutraukusios su ja diplomatinius santykius. Būtina pabrėžti, kad Lietuvos nepriklausomybę pirmoji pripažino Islandija. Ji tai padarė 1991 metų vasario 11 dieną. Rusijos Federacija dar būdama SSRS dalimi, LR atkūrimą pripažino 1991 metų liepos 29 dieną.Uždelstas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pripažinimas kartais teisiškai buvo bandomas pateisinti tuo, kad LR vyriausybė nevisiškai kontroliavo savo valstybės teritoriją. Vyriausybės pripažinimas reiškia, jog pripažįstama, kad ši vyriausybė atstovauja valstybei tarptautiniuose santykiuose, ir pripažįstant šalis palaikys santykius su šia valstybe per šią vyriausybę. Naujos vyriausybės pripažinimo kriteriaji yra mažiau akivaizdūs už valstybės pripažinimo kriterijus, išskyrus nebent vieną: nauja vyriausybė turi veiksmingai (efektyviai) kontroliuoti savo valstybės teritoriją ir gyventojus. Tai galima būtų paaiškinti tuo, kad vyriausybės teisėtumo kriterijai glūdi ne tarptautinėje, o konstitucinėje teisėje. Tarptautinis teisinis vyriausybės pripažinimo kriterijus, kaip atrodo, gali būti tik vienas: jeigu nauja vyrausybė sukurta užsienio intervencijos pagalba, ji neturi būti pripažįstama.Kai viena valstybė pripažįsta kitą valstybę, pripažinimas paprastai turi šias pasekmes:1) antroji valstybė ir juos nuosavybė įgauna imunitetą prieš pirmosios valstybės teismų ir kitų vastybių organų jurisdikciją;2) antroji valstybė įgauna teisę reikalui esant ginti savo teises pirmosios valstybės teisėje;3) antrosios valstybės teisės normos galės būti laikomos pirmosios valstybės teisėje sprendžiant tarptautinės privatinės teisės klausimus;4) pripažinta valstybė gali atgaut savo turtą ar lėšas, jei jos buvo saugomos ar užšaldytos pirmojoje valstybėje.Kai kurios naujos tendencijos valstybių pripažinimo srityje atsispindi Europos Bendrijų (dabar Europos Sąjungos) rekomendacijose, patvirtintose Neeiliniame Europos Bendrijų ministrų susitikime 1991 metų gruodžio 16 dieną. Jie patvirtino savo pasirengimą pripažinti, atsižvelgiant į įprastinius tarptautinės praktikos standartus ir į politines realijas kiekvienu konkrečiu atveju, tas naujas valstybes, kurios ryšium su politiniais pasikeitimais regione, susikūrė demokratiniu pagrindu ir pripažino atitinkamus tarptautinius įsipareigojimus, ir parodė savo pasirengimą veikti taikos proceso ir derybų rėmuose.Ryšium su tuo jos priima šių naujų valstybių pripažinimo procese bendrą poziciją, kuri reikalauja:1) laikytis Jungtinių Tautų Įstatų nuostatų ir įsipareigojimų, įtvirtintų Helsinkio Baigiamajame Akte ir Paryžiaus Chartijoje, ypač kiek tai susiję su teisine valstybe, demokratija ir žmogaus teisėmis;2) garantuoti etninių ir tautinių grupių teises pagal įsipareigojimus, prisiimtus Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Konferencijos rėmuose;3) laikytis neliečiamybės visų atitinkamų sienų, kurios gali būti pakeistos tik taikiu būdu ir bendru susitarimu;4) priimti visus atitinkamus įsipareigojimus nusiginklavimo ir branduolinio ginklo neplatinimo srityje, o taip pat dėl saugumo ir stabilumo regionuose;5) sutikti išspręsti susitarimo pagalba, įskaitant, kiek tai įmanoma, arbitražą, visus klausimus, iškylančius valstybių teisių perėmimo ir regioninių ginčų srityje.Bendrija ir jos nariai nepripažins vienetų, susikūrusių agresijos pagalba. Jos atsižvelgs į tai, ar pripažinimą suteikė kaimyninės valstybės. Šiuos principus taikė Europos Bendrijų valstybės naujų valstybių, susidariusių iširus Jugoslavijos Socialistinei Federacinei Respublikai ir Sovietų Sąjungai, atžvilgiu. Jie nebuvo taikomi Baltijoms valstybėms. Minėti principai parodo tendeciją pripažinti valstybes, kurios laikosi tarptautinės teisės pagrindinių nuostatų. Juos sąlygojo reikalavimai, keliami visoms Europos valstybėms Europos integracijos teisiniuose rėmuose. Kiek tai susiję su bendrąja tarptautine teise, jų taikymas vargu ar yra privalomas, nes net Europos Bendrijų rėmuose buvo nepagrįstų išimčių, pavyzdžiui, net tada, kai Graikija ilgą laiką nepripažino Makedonijos vien dėl to, kad Makedonijos pavadinimas galėtų sukelti istorinių ar net teritorinių problemų ryšium su kaimyninės Graikijos pasienio provincijos analogišku pavadinimu.VALSTYBĖS NEPRIPAŽINIMAS
Nepripažinimas turi turėti pakankamą pagrindą, tačiau reikia pastebėti, kad nors iš pradžių valstybė nepripažįstama ir net apie tai formaliai pareiškiama, vėliau ši valstybė gali būti pripažinta. Kartu reikia pabrėžti, kad pagal tarptautinę teisę nors jokia valstybė neprivalo pripažinti kitą valstybę ar jos vyriausybę, be pripažinimo normalūs dvišaliai santykiai neįmanomi.Nepripažinimas yra gana paplitusi tarptautinė teisinė praktika, paremta tuo, kad valstybė siekia, jog kokią nors neteisėtą, jos manymu, situaciją nebūtų bandoma pateisinti tuo, kad ši valstybė ją pripažino. Daugelis Vakarų valstybių, kaip žinoma, nepripažino Baltijos valstybių okupacijos ir aneksijos. Tuo pačiu buvo parodoma, kad sovietinė okupacija yra neteisėta. Minėtų valstybių pozicija rodė, kad Baltijos valstybės teisiškai egzistuoja, nors faktiškai ir yra kitos valstybės okupuotos.Vakarų valstybių teisminė praktika patvirtino tokią opinio juris. Po Baltijos valstybių okupacijos 1940 metais dalis šių valstybių laivų buvo užsienio uostuose arba atviroje jūroje. Sovietų Sąjunga, paskelbusi laivus savo valstybine nuosavybe, bandė juos prisiteisti kitų valstybių teismuose arba gauti draudimo sumas už laivus, nuskendusius Antrojo pasaulinio karo metais. Teismai atmetė šiuos ieškinius.Kai kurios Vakarų valstybės pripažino, kad Baltijos valstybės „įstojo“ į SSRS. Švedija, pavyzdžiui, jau 1940 metais pripažino, kad Baltijos valstybės „įstojo“ į SSRS, nors jos pozicija, matyt galėtų būti paaiškinta sovietine grėsme, kuri buvo pakankamai reali ryšium su SSRS agresija prieš Suomiją. Olandija padarė tai žymiai vėliau de facto. Tačiau neteisėtos situacijos pripažinimas nepadaro šios situacijos teisėta . Nepakankamai nuosekli buvo ir Didžiosios Britanijos pripažinimo politika, nes pavyzdžiui, formaliai palaikydama diplomatinius santykius su Lietuvos Respublika (Londone nuolat funkcionavo Lietuvos diplomatinė atstovybė). Didžioji Britanija panaudojo Lietuvos aukso atsargas savo piliečių nuostoliams, atsiradusiems dėl jų turto nacionalizavimo Sovietų Sąjungoje, kompensuoti. Tiesa, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, jai padarytą žalą Didžioji Britanija kompensavo. Teisine prasme įdomi yra ir Australijos pozicija Baltijos valstybių okupacijos ir aneksijos nepripažinimo atžvilgiu. 1974 metais Australija, prieš tai vykdžiusi nepripažinimo politiką, pripažino de jure Baltijos valstybes SSRS dalimi, tačiau 1975 metais atšaukė šį pripažinimą .Kitas nepripripažinimo pavyzdys – Kipro Turkų Respublikos nepripažinimas. 1974 metais, po karinio perversmo Graikijoje, iškilo grėsmė, kad Graikija okupuos Kiprą. Per karinę intervenciją į Kiprą Turkija užėmė šiaurinę Kipro dalį, kurios dauguma gyventojų buvo turkai kipriotai. Buvo įsteigta Kipro Turkų Respublika, kurią pripažino tik Turkija ir Pakistanas.
VALSTYBĖS IMUNITETAS
Toliau, rašant pakutinę kursinio dalį reikia būtinai paminėti ir valstybės imunitetą. Bandysiu apžvelgti kaip aš suprantu valstybės imunitetą ir kokios kyla problemos susijusios su valstybės imunitetu.Tarptautinėje teisėje valstybės imunitetas – tai teisinės normos ir principai, nustatantys sąlygas, pagal kurias užsienio valstybė gali reikalauti laisvės nuo kitos valstybės jurisdikcijos. Praktiškai su valstybės imunitetu susijusios problemos, kurios, atrodo, nacionaliniuose teismuose iškyla dažniau nei bet koks kitas tarptautinės teisės klausimas , daugiausiai iškyla dviem skirtingais lygiais. Pirmasis yra susijęs su užsienio valstybės imunitetu nuo kitos valstybės teismų jurisdikcijos nagrinėti prieš užsienio valstybę nukreiptą pretenziją, kylančią, pavyzdžiui, dėl kontrakto ar žalos padarymo. Antrasis lygis yra susijęs su užsienio valstybės atleidimu nuo prievartinių priemonių dėl jai priklausančio turto, ypač jei tai susiję su nacionalinio teismo sprendimo vykdymu, pavyzdžiui, banke areštuojama tos valstybės ambasados sąskaita. Valstybės imuniteto klausimus reguliuojančios taisyklės sudaro paprotinės teisės dalį ir kartais yra įtraukiamos į tarptautines sutartis, kaip, pavyzdžiui, 1972 metais Europos konvencija dėl valstybės imuniteto . Nacionaliniu lygiu kai kurios bendrosios teisės tradicijai priklausančios valstybės priėmė specialius teisės aktus, kaip antai JAV 1976 metais įstatymas „Dėl užsienio suvereno imuniteto“ , Jungtynės Karalystės 1978 metais įstatymas „Dėl valstybės imuniteto“ .Kadangi visos valstybės yra nepriklausomos ir teisiškai lygios, jokia valstybė negali vykdyti jurisdikcijos kitoje valstybėje be pastarosios sutikimo; valstybės teismai iš esmės negali prisiimti kitos valstybės jurisdikcijos. Istorijoje buvo metas, kai valdovas buvo sutapatinamas su valstybe, o dabar užsienio valstybės vadovas naudojasi visišku imunitetu netgi veiksmams, kuriuos jis vykdo kaip privatus asmuo. Iš pradžių paprotinėje tarptautinėje teisėje vyravo absoliutaus valstybės imuniteto, apėmusio visas valstybės veiklos sritis, doktrina, kuri pripažino tik labai ribotas išimtis. Dabar vyrauja tendencija (bent daugelio valstybių praktikoje) taikyti riboto imuniteto doktrina, tai yra jos suteikia imunitetą užsienio valstybėms tik jų valstybinio, o ne komercinio pobūdžio veiksmams. Šis atskyrimas liudija faktą apie augantį valstybių aktyvumą tiek ekonominiame, tiek vidiniame, tiek ir taptautiniame gyvenime, ypač nuo XIX amžiaus.Ilgą laiką angliškai kalbančios šalys laikėsi absoliutaus imuniteto taisyklės, dėl ko užsienio valstybės galėjo naudotis imunitetu visai savo veiklai, įskaitant ir komercinę. Pabrėžtina, kad bendrosios teisės šalys kur kas ilgiau nei dauguma civilinės teisės šalių laikėsi senosios absoliutaus suvereniteto teorijos. Tačiau 1952 metais JAV atsisakė absoliutaus imuniteto taisyklės ir patvirtino riboto imuniteto taisyklę. Daugelis kitų valstybių, pavyzdžiui, Kanada, Pakistanas ir Pietų Afrika, vadovavosi ir teisiškai įtvirtino riboto imuniteto teoriją; kitų valstybių teismai taip pat ėjo ta pačia bendra kryptimi. Dabar dauguma valstybių taiko riboto imuniteto taisyklę, nors kai kurios šalys, ypač Pietų Amerikoje, vis dar laikosi absoliutaus imuniteto taisyklės .Kartais teigiama, jog riboto imuniteto taisyklėse slypi nuostata, kad valstybėms nederėtų užsiimti komercine veikla. Tai neteisinga. Valstybinės ir komercinės veiklos atskyrimas grindžiamas ne valstybės veiklos tinkamumu, bet prideramumu nacionaliniams teismams spęsti dėl tokios veiklos kylančius ginčus. Veiksmai, kuriuos dėl jų pobūdžio gali atlikti tiktai valstybės, pavyzdžiui, turto nusavinimas ar branduolinių ginklų bandymas, gali kelti delikačių su tarptautine politika susijusių problemų, kurių nepridera spręsti nacionaliniams teismams. Šis motyvas gali versti nacionalinį teismą atsisakyti jurisdikcijos net ir tais atvejais, kai suinteresuota užsienio valstybė nėra teisminio proceso šalis. Kita vertus, veiksmai, kuriuos lygiai taip pat sėkmingai gali atlikti ir valstybės, ir privatūs asmenys, pavyzdžiui, kontrakto dėl kviečių pirkimo sudarymas, yra neabejotinai tinkami nacionalinių teismų jurisdikcijai, ir kitai sutarties šaliai iškiltų nepagrįstų sunkumų, jeigu nacionaliniai teismai atsisakytų nagrinėti dėl tokių veiksmų kylančius ginčus.
Reikalas tampa sudėtingesnis tais atvejais, kai užsienio valstybės privačios komercinės veiklos formas pasirenka tam, kad įvykdytų valstybinio pobūdžio tikslus. Kai kurios valstybės grindžia skirstymą tarp de iure imperii ir de iure gestionis veiksmų paties veiksmo „pobūdžio“ (objektyvus kriterijus), kitos – veiksmo tikslu (subjektyvus kriterijus); pavyzdžiui, batų pirkimas armijai būtų laikomas komerciniu veiksmu pagal pirmąjį kriterijų ir valstybiniu veiksmu – pagal antrąjį. Gali atrodyti, jog tokie susipynę atvejai yra išimtiniai ir kad jų pobūdį lengviau nustatyti žvelgiant į veiklos „pobūdį“ (pagal objektyvų kriterijų). Tačiau praktikoje vis tiek lieka didelių sunkumų ir diskutuotinų arba neišsiaiškintų problemų , įskaitant komercinę įšimtį dėl valstybės skolos ir užsienio centrinio banko bylinėjimosi, santykį tarp išimties iš imuniteto komercinių sandorių atžvilgiu, viena vertus, ir dėl žalos padarymo – kita vertus, gynybos, remiantis imunitetu, galimybės reikšti pretenzijas dėl užsienio vyriausybių vykdomų grubių žmogaus teisių pažeidimų, taip pat klausimas, ar individai irgi gali remtis imunitetu.Bet kuriuo atveju, vadovaujantis absoliutaus imuniteto taisykle, senas ginčytinas klausimas (dabar keliantis mažiau problemų), ar nacionalizuotos ūkio šakos sudaro valstybės dalį (ir todėl naudojasi imunitetu kaip ir valstybė), lemia ne mažiau glaudžiai susijusių atvejų, iš kurių daugumos būtų išvengta, jeigu būtų taikoma riboto imuniteto taisyklė, kadangi didžioji dauguma veiksmų nacionalizuotose ūkio šakose, kurių neapima imuniteto principas, tada būtų laikomi komerciniais; taigi nebereikėtų spręsti, ar nacionalizuotos ūkio šakos sudaro valstybės dalį.Iki šiol nagrinėjome atvejus, kada teisminiai procesai yra inicijuojami prieš užsienio valstybę. Tačiau imunitetas taikomas ir procesui, susijusiam su turtu, kuriam užsienio valstybė turi interesą, nors ji nebūtinai turi būti to proceso šalimi (pagal riboto imuniteto taisyklę imunitetas netaikomas, jeigu užsienio valstybė turtą naudoja komerciniams tikslams). Aišku, kad teismas negali užsienio valstybei leisti sustabdyti proceso tarp dviejų privačių asmenų tiesiog pareiškus įrodymais neparemtą interesą turtui. Kita vertus, reikalavimas, kad užsienio valstybė įrodytų savo nuosavybės teisę, imuniteto idėją paverstų nonsensu, kadangi tai reikštų, jog valstybė yra verčiama paklusti teismo jurisdikcijai ir bylą nagrinėti iš esmės.IŠVADOS
Taigi baigus rašyti kursinį darbą, galėtume padaryti atitinkamas išvadas: Valstybė kaip atskiras individas gali susikurti atitinkamas teises ir pareigas tai yra ji įgyja teisinį subjektiškumą, tada kai jos egzistavimo butinumą pripažįsta kitos valstybės, kurios yra pripažintos valstybėmis.Antra, valstybė kuri yra pripažįstama kaip tarptautinės teisės subjektas įsilieja į valstybių sandraugą, ir drauge su kitomis valstybėmis užmezga atitinkamus bendradarbiavimo santykius. Tie santykiai gali buti įvairūs, pavyzdžiui, ekonominio bendradarbiavimo, bendrosios saugumo politikos klausimais.Trečia, teigti kad valstybė yra visiskai nepriklausoma as nesutikčiau, todėl, žmogaus teisių srity kiekviena valstybė nors ir netiesiogiai turi įsipareigojimus ir jų privalo paisyti, tai reikštų sankcijų taikymą už šį grubų pažeidimą.Ketvirta, valstybės nepripažinimo klausimas yra labai aktualus nagrinėti šiai dienai. Mano manymu, nepripažinimas, tai teisinė tarptautinė praktika, kuri yra labai paplitusi tarptautinėje arenoje, mano nuomone butu tokia, kad nepripažinimo faktą sąlygoja kitos valstybės, tai yra jeigu viena kuri nors valstybė nepradės užmegzti santykių su ta valstybę ( nepripažįstančią), tai ši valstybė gali pati pradėti vesti derybas.Penkta, sutinku su autorių nuome ir praktika, kad visos valstybės yra nepriklausomos ir teisiškai lygios, ir jokia valstybė negali vykdyti jurisdikcijos kitos valstybės teritorijoje. Tai jau reikštų suverenumo pažeidimą, apie kurį kalbėjome ankščiau.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Vilenas Vadapalas – tarptautinė teisė, Vilnius Eugrimas, 1998;2. Michael Akehurst, Peter Malanczuk – šiuolaikinis tarptautinės teisės įvadas, Vilnius Eugrimas, 2000;3. Stasys Vansevičius – Lietuvos valstybingumo problema po Liublino unijos, Vilnius Mintis, 1981;4. Pranas Kūris – tarptautinės teisės apybraižos, Vilnius Mintis, 1985;5. Teodoras Narbutas – lietuvių tautos istorija 3 tomas, Vilnius Mintis, 1994;6. www. google. lt