Vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigos

TURINYS

ĮVADAS 3
1. INFORMACIJOS ŠALTINIŲ APŽVALGA 5
2. DARBO METODAI IR PRIEMONĖS BEI DRABO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS 7
2.1. Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo tėvus 7
2.1.1 Išlaikymo teikimo teisiniai pagrindai 9
2.1.2 Teikiamo materialinio išlaikymo dydis, forma ir tvarka 12
2.1.3 Išlaikymo priteisimas dviem ir daugiau vaikų 24
2.2. Pilnamečių vaikų pareiga išlaikyti savo tėvus 25
3. IŠVADOS IR PASIŪLYMAI 28
4. LITERATŪROS SĄRAŠAS 30ĮVADAS
Mano kursinio darbo tema yra „Vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigos“.
Tikriausiai niekas nepaneigs, kad didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą tenka tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims.
Ši tema yra aktuali šiandienai, kadangi konstitucinis tėvų pareigos išlaikyti savo nepilnamečius vaikus poobūdis lemia, kad šios tėvų pareigos, kaip ir kitų pareigų, tiesiogiai užtikrinančių prigimtinių vaiko poreikių tenkinimą, vykdymo užtikrinimui turi būti skiriama ypač daug dėmesio. Pagrindinis šio darbo tikslas – analizuojant teisės doktriną ir teismų praktiką atskleisti aktualius klausimus, susijusius su vaiko išlaikymo dydžio nustatymu bei aplinkybėmis, vaikų paregą išlaikyti nedarbingus savo tėvus vykdymo tinkamumą. Tačiau šiame darbe plačiau apžvelgsiu klausimus, susijusius su vaikų išlaikymu.
Antstolių rūmų surinkta statistika rodo, jog antstoliai vis dažniau susiduria su išlaikymo priteisimo bylomis, o tėvų mokami alimentai vaaikams tampa vis svarbesni šių gerovei. 2003 m. antstoliai gavo 13,7 tūkst. vykdomųjų bylų dėl išlaikymo, 2004 m. – jau 16,1 tūkst. bylų. Priteisto išlaikymo arba vadinamos alimentų bylos sudaro apie 10 proc. visų antstolių gaunamų bylų.
Kursinio darbo objektas – vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigos ap

pžvalga teoriniu aspektu.
Šiame darbe apžvelgiamas pasaulyje labiausiai paplitusios vaiko išlaikymo dydžio nustatymo sistemos, jų pranašumai ir trūkumai. Pažymima, kad Lietuvoje gana ilgai taikyta procentinė pajamų dalies sistema dėl pasikeitusios ekonominės ir socialinės visuomenės gyvenimo tikrovės, paneigusios visų visuomenės narių ekonominę lygiavą, vienodą gyvenimo kokybę, garantuotą darbo užmokestį ir kt., pakeista poreikių ir galimybių balanso sistema. Ji įtvirtinta naujajame Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu nustatyti konkretų išlaikymo dydį kiekvienu atveju paliekama teismo, nagrinėjančio bylą, diskrecijai, analizuojami pagrindiniai vaiko išlaikymo dydžio nustatymo kriterijai: vaiko poreikiai ir abiejų tėvų materialinė padėtis. Lietuvos teisinėje sistemoje, nustatant vaiko išlaikymo dydį, iki šiol taikomas realių tėvų pajamų nustatymo metodas, tuo tarpu kitose valstybėse rūpinantis vaiko interesų apsauga taikomas ir fiktyvaus pajamų įvertinimo meetodas. Atskleidžiant šio metodo pranašumus, stengiamasi pagrįsti jo taikymo Lietuvos teismų praktikoje galimybę.
Taip pat analizuosiu esamos ir galimos prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos principo implikacijos nustatant vaiko išlaikymo dydį. Minėtas principas gali būti laikomas ne tik orientaciniu kriterijumi vertinant kitas nustatant vaiko išlaikymo dydį reikšmingas aplinkybes. Jis lemia mažiausiai du tėvų ginčo dėl vaiko išlaikymo nagrinėjimo procesinius ypatumus, susijusius su teismo vaidmens bei įrodinėjimo pareigos paskirstymo modifikacijomis aptariamosios kategorijos bylose. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos teisinėje sistemoje nustatant vaiko iš
šlaikymo dydį įtvirtinta poreikių ir galimybių balanso sistema atveria gana dideles galimybes taikyti prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos principą, tai reiškia, kad jo reikšmė šios kategorijos bylose didėja.

Kursinio darbo uždaviniai:
1. Apibendrinti vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigas.
2. Išanalizuoti vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pagrindus, sąlygas ir tvarką.
3. Pateikti išsamias išvadas bei pasiūlymus kaip būtų galima išspręsti esamus vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo tvarkos netobulumus.
Atsižvelgiant į tai, kad materiali tėvų pareigų vaikams atlikimo išraiška yra teikiamo išlaikymo forma ir dydis, galima teigti, kad tai yra esminiai vaiko išlaikymo pareigos vykdymo tinkamumo vertinimo kriterijai. Todėl šiame darbe pasistengsiu atskleisti vieno iš minėtų kriterijų – vaiko išlaikymo dydžio – nustatymo klausimus, su kuriais dažniausiai susiduriama sprendžiant tėvų ginčus dėl vaiko išlaikymo arba užtikrinant viešojo intereso apsaugą šioje visuomeninių santykių srity.je.
PROFESINIŲ KOMPETENCIJŲ SĄRAŠAS
Teisinis konsultavimas
• Gebėti perteikti teisinę informaciją subjektams, kuriems reikalinga teisinė pagalba.
Teisinis auditas
• Mokėti naudotis teisės norminiais aktais.
• Mokėti parengti teisines sutartis ir gebėti vertinti sutarčių teisėtumą.
• Žinoti teisės normų realizavimo formas.
Teisės norminių aktų ir lokalinių dokumentų kūrimas bei jų laikymosi priežiūra
• Žinoti privačių ir viešosios teisė subjektų veiklą reglamentuojančių dokumentų priėmimo tvarką.
Teisės subjektų teisių gynimas ir teisėtų interesų atstovavimas
• Gebėti atstovauti teisės subjektą visose teisėsaugos ir kitose valstybinės valdžios institucijose, istaigose ir organizacijose.
• Žinoti Lietuvos procesinės teisės normas ir mo
okėti kvalifikuotai jas taikyti praktikoje.1. INFORMACIJOS ŠALTINIŲ APŽVALGA
Rašant kursinį darbą „Vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigos “daugiausiai naudojausi Lietuvos aukščiausiojo teismo nutartimis ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trečiąja knyga .
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalis įtvirtina tėvų teises ir pareigas auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Realizuodama šią pareigą valstybė priavalo ne tik priimti šias konstitucines vertybes apsaugančius įstatymus ir kitus teisės aktus, bet taip pat imtis ir kitų priemonių. Teismai, spręsdami aptariamos temos kategorijų bylas, susijusias su vaikų išlaikymu, savo veikloje atsižvelgia į šį konstitucinį principą, todėl šiame darbe pasinaudojau Lietuvos aukščiausiojo teismo nutartimis.
Civiliniame kodekse įtvirtinti pagrindiniai vaiko išlaikymo dydi lemiantys kriterijai , yra vaiko poreikiai ir tėvų turtinė padėtis. Nagrinėdama šio darbo temą, naudojau šiuos civilinio kodekso straipsnius:
3.192 str. Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus
1. tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu.
2. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas.
3. Materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai.
3.193 str. Tėvų susitarimas dėl savo nepilnamečių vaikų išlaikymo
1. Nepilnamečių vaikų tėvai, nutraukdami santuoką bendru sutarimu (šio kodekso 3.51 straipsuis) arba pradėdami gyventi skyrium (šio kodekso 3.73 straipsnis), sudaro sutartį, ku
urioje numato tarpusavio pareigas materialiai išlaikant savo nepilnamečius vaikus, taip pat tokio išlaikymo tvarką, dydį ir formas. Šią sutartį tvirtina teismas (šio kodekso 3.53 straipsnis).
2. Nepilnamečių vaikų tėvai gali sudaryti sutartį dėl savo vaikų materialinio išlaikymo taip pat ir nutraukiant santuoką kitais pagrindais.
3. Jeigu vienas iš tėvų nevykdo teismo patvirtintos jų sutarties dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo, kitas iš tėvų įgyja teisę kreiptis į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo.
3.194 str. Išlaikymo priteisimas
1. Jeigu nepilnamečio vaiko tėvai (ar vienas jų) nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, teismas išlaikymą priteisia pagal vieno iš tėvų ar vaiko globėjo (rūpintojo) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ieškinį.
2. Išlaikymas taip pat priteisiamas, jeigu tėvai, nutraukdami santuoką ar pradėdami gyventi skyrium, nesusitarė dėl savo nepilnamečių vaikų išlaikymo šios knygos nustatyta tvarka.
3. Išlaikymą teismas priteisia, kol vaikas sulaukia pilnametystės, išskyrus atvejus, kai vaikas yra nedarbingas dėl invalidumo, kuris jam nepilnamečiui nustatytas.
4. Priteisto išlaikymo išieškojimas nutraukiamas, jeigu:
1) nepilnametis emancipuojamas;
2) vaikas sulaukė pilnametystės;
3) vaikas įvaikinamas;
4) vaikas miršta.
5. Kai asmuo, iš kurio buvo priteistas išlaikymas, mirė, išlaikymo pareiga pereina jo įpėdiniams, kiek leidžia paveldimas turtas, nesvarbu, koks palikimo priėmimo būdas pagal šio kodekso penktosios knygos normas.
3.195 str. Išlaikymo pareiga atskyrus vaikus nuo tėvų
Tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus išlieka ir atskyrus vaikus nuo tėvų arba apribojus tėvų valdžią, išskyrus atvejus, kai vaikas įvaikinamas.
3.196 str. Išlaikymo forma ir dydis
1. Teismas gali priteisti išlaikymą nepilnamečiams vaikams iš jų tėvų
(vieno jų), kurie nevykdo pareigos išlaikyti savo vaikus, šiais būdais:
1) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis;
2) konkrečia pinigų suma;
3) priteisiant vaikui tam tikrą turtą.
2. Kol bus išnagrinėta byla, teismas nutartimi gali įpareigoti mokėti laikiną išlaikymą.
3.205 str. Pilnamečių vaikų pareiga išlaikyti savo tėvus
1. Pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis.
2. Išlaikymas mokama.s vaikų ir tėvų tarpusavio susitarimu arba pagal tėvų ieškinį teismo sprendimu priteisus išlaikymą iš vaikų.
3. Išlaikymas mokamas (priteisiamas) nustatyta pinigų suma, mokama kas mėnesį.
3.207 str. Nedarbingų tėvų papildomų išlaidų kompensacija
1. Jeigu pilnamečiai vaikai nesirūpina savo nedarbingais tėvais, teismas pagal tėvų ieškinį gali iš vaikų priteisti papildomas išlaidas, tėvų turėtas dėl sunkios jų ligos, sužalojimo ar jiems būtinos priežiūros, kurią atlygintinai atliko pašaliniai asmenys.
2. Teismas, priteisdamas tokių papildomų išlaidų kompensaciją, turi atsižvelgti į tėvų ir vaikų šeiminę ir turtinę padėtį bei kitas bylai svarbias aplinkybes.
2.1. TĖVŲ PAREIGA MATERIALIAI IŠLAIKYTI SAVO VAIKUS

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta tëvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Ši Konstitucijos norma iš esmės atitinka Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalies, nustatančios tėvų didžiausią atsakomybę už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 2 dalies, numatančios abiejų tėvų pareigą vienodai rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti, aprūpinti gyvenamuoju būstu, bei Lietuvos Respublikos CK 3.192–3.203 str., įtvirtinančių tėvų pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, nuostatas. Išlaikymas apima visas lėšas, reikalingas vaikui tinkamai maitinti, aprengti, jo sveikatos priežiūrai, mokymo, auklėjimo ir laisvalaikio reikmėms. Su nepilnamečių vaikų išlaikymu susijusios prievolės atsiranda pagal įstatymą. Tai yra turtinės asmeninės (intuitu personae) prievolės, todėl jų negalima perleisti kitiems asmenims, taip pat negalima atsisakyti jų vykdymo. Be to, su nepilnamečių vaikų išlaikymu susijusios prievolės yra viešosios tvarkos elementas. Išlaikymo prievolė atsiranda tėvams, kurių tėvystė (motinystė) įforminta. Todėl teisinė išlaikymo prievolė nesieja vaiko ir jo biologinio tėvo (motinos). Galima teigti, jog minėtų teisės normų sistema ir sudaro prigimtinės tėvų pareigos išlaikyti savo nepilnamečius vaikus teisinį pagrindą.
Vaiko išlaikymo pareigos pripažinimas prigimtine lemia, kad jos, kaip ir kitų pareigų tiesiogiai užtikrinti, kad būtų tenkinami prigimtiniai vaiko poreikiai, vykdymo užtikrinimui turi būti skiriama ypač daug dėmesio. Tėvai, siekdami garantuoti, jog vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, realizuoti ir tobulinti savo įgimtus ir įgytus gebėjimus, privalo minėtą pareigą vykdyti tinkamai.

Išlaikymo pareiga taip pat atsiranda įsivaikinus vaiką. Tačiau civilinis kodeksas nenustato patėvio (pamotės), kuris nėra įsivaikinęs kito sutuoktinio vaikų, pareigos išlaikyti povaikius, skirtingai, nei buvo įtvirtinta santuokos ir šeimos kodekse (SŠK) 95 straipsnyje. Pripažįstama egzistuojant prigimtinę šių asmenų tarpusavio prievolę, todėl patėvis (pamotė), faktiškai išlaikęs povaikį, neturi teisės reikalauti grąžinti šiam išlaikyti skirtas lėšas (CK 6.241 str. 1 d. 3 p.).

Kai tėvai gyvena kartu, vaikų išlaikymo klausimai sprendžiami jų bendru sutarimu. Tai reiškia, kad abu tėvai sutaria, kiek bendrų ar asmeninių kiekvieno lėšų bus skiriama vaikui išlaikyti. Tėvų pareigai išlaikyti vaikus neturi įtakos tėvų tarpusavio turtiniai santykiai. Vaikų išlaikymo pareiga egzistuoja neatsižvelgiant į tai, tėvai gyvena bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisiniu režimu ar vedybų sutartyje nustatytų turto teisiniu režimu. Tėvai, gyvenantys skyrium (kai nutraukta santuoka ar patvirtinta separacija), taip pat gali susitarti dėl vaikų išlaikymo sudarydami atitinkamą sutartį (CK 3.193 str.)
Prievolė išlaikyti vaikus ribojama laiko atžvilgiu. Bendroji taisyklė, kad ši prievolė baigiasi vaikui sulaukus pilnametystės. Taigi neturi reikšmės, ar sulaukęs pilnametystės vaikas mokosi, dirba ir panaši.ai. Pripažįstama, kad darbingas pilnametis asmuo pats privalo pasirūpinti savo
išlaikymu. Išimtis padaryta tik kai vaikas, dar būdamas nepilnametis, tapo nedarbingas dėl invalidumo (pvz., gimė fiziškai ar psichiškai neįgalus ir pan.). Tokiu atveju tėvų pareiga išlaikyti nedarbingą vaiką išlieka ir šiam sulaukus pilnametystės (CK 3.194 str. 3 d.).
Kadangi tėvai turi lygias teises ir pareigas savo vaikams (CK 3.156 str.), tai jų pareiga išlaikyti vaikus taip pat yra lygi. Tačiau tėvų turtinės galimybės išlaikyti vaikus gali būti nevienodos, pavyzdžiui, gali gerokai skirtis tėvų pajamos. Tokiais atvejais abu tėvai išlaikymą vaikui privalo teikti proporcingai savo turtinei padėčiai. Taigi didesnes pajamas gaunantis tėvas (motina) turi prisiimti ir didesnę dalį išlaidų, reikalingų vaikui išlaikyti. Ši taisyklė taikoma vaiko tėvams gyvenant tiek kartu, tiek skyrium. Taigi neatsižvelgiant į tai, su kuriuo iš tėvų nutraukus santuoką ar patvirtinus separaciją gyvena, vaikas privalo būti išlaikomas tiek motinos, tiek tėvo. Jeigu kuriam iš tėvų pareiškiamas ieškinys dėl išlaikymo priteisimo, tai priteisiamo išlaikymo dydis turi būti skaičiuojamas atsižvelgiant ir į kito iš vaiko tėvų gaunamas pajamas .
Teismas gali sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo dydį pagal vaiko, jo tėvo (motinos) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis. Pavyzdžiui, išlaikymo dydis gali būti sumažinamas, jei vieno iš tėvų sumažėjo gaunamos pajamos, tuo tarpu priteisto išlaikymo dydis gali būti padidintas, jei atsirado papildomos vaiko priežiūros išlaidos (vaiko liga, sužalojimas, slaugymas ar nuolatinė priežiūra), arba sumažėjo atsakovo išlaikomų asmenų skaičius.

2.1.1. IŠLAIKYMO TEIKIMO TEISINIAI PAGRINDAI

Nepilnamečių vaikų tėvai, nutraukdami santuoką bendru sutarimu (CK 3.51 str.) arba predėdami gyventi skyrium(CK 3.73 str.), sudaro sutartį, kurioje numato tarpusavio pareigas materialiai išlaikant savo nepilnamečius vaikus, taip pat tokio išlaikymo tvarką, dydį ir formas. Šią sutartį tvirtina teismas (CK 3.53 str.). Skatinant taikiai spręsti visus šeimos klausimus abipusiu sutarimu, vaiko tėvams suteikiama teisė susitarti dėl vaiko išlaikymo sudarant sutartį. Tokia sutartis privalo būti sudaryta bendru sutarimu, kai nutraukiama santuoka ar patvirtinamas gyvenimas skyrium. Sutartyje tėvai privalo numatyti, kokiu būdu ir tvarka jie vykdys savo pareigas, susijusias su vaikų išlaikymu, t.y. išlaikymo dydį, formas (periodiniais mokėjimais, konkrečia vienkartine suma ar natūra), mokėjimo terminus, pinigų pervedimo, atsiskaitymo vienas kitam už išlaikymo panaudojimą tvarką ir pan.). Tokią sutartį turi patvirtinti teismas, patikrinęs, ar sutarties sąlygos nepažeidžia vaiko interesų (ar išlaikymo dydis yra pakankamas atsižvelgiant į vaiko poreikius ir tėvų turtinę padėtį, ar išlaikymo mokėjimas nėra siejamas su tam tikromis sąlygomis ir pan.).
Nepilnamečių vaikų tėvai gali sudaryti sutartį dėl savo vaikų materialinio išlaikymo taip pat ir nutraukiant santuoką kitais pagrindais (vieno sutuoktinio prašymu arba dėl vieno arba abiejų sutuoktinių kaltės),taip pat kai gyvenimas skyrium partvirtinamas vieno iš sutuoktinių reikalavimu. Tokią sutartį gali sudaryti ir tėvai, kurių santuoka nutraukta prieš įsigaliojant CK. Šiuo atveju sutuoktinių sutartį taip pat tvirtina teismas ir įrašo jos sąlygas į teismo sprendimą nutraukti santuoką ar patvirtinti gyvenimą skyrium. Tačiau jeigu sutuoktiniams šiais atvejais nepavyksta susitarti, teismas priteisia išlaikyti vaikus vieno iš sutuoktinių reikalavimu. Pažymėtina, kad dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo santuokos nutraukimo ar separacijos byloje privalo būti nuspręsta visais atvejais (CK 3.51,3.55,3.76 str.). Todėl atskira išlaikymo priteisimo byla galima arba tais atvejais, kai vaiko tėvų santuoka nėra nutraukta ir nėra patvirtintas jų gyvenimas skyrium, arba tais atv.ejais, kai vaiko tėvai nėra sudarę santuokos (pvz., nustačius ar pripažinus tėvystę).
Kadangi tėvų sutartis dėl vaikų išlaikymo tvirtinama teismo ir jos sąlygos įrašomos į teismo sprendimą, sutarties nevykdymas reiškia ir teismo sprendimo nevykdymą. Todėl nevykdant sutarties,teismas vieno iš vaiko tėvų reikalavimu išduoda vykdomajį raštą ir išlaikymas išieškomas priverstine tvarka.
Jeigu nepilnamečio vaiko tėvai (ar vienas jų) nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, teismas išlaikymą priteisia pagal vieno iš tėvų ar vaiko globėjo (rūpintojo) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ieškinį (CK 3.194 str. 1 d.).Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys, turintys teisę inicijuoti civilinę bylą, kad būtų priteistas išlaikymas. Dėl išlaikymo visais atvejais privalo būti nuspręsta santuokos nutraukimo ar separacijos byloje. Jeigu tėvai nėra nutraukę santuokos ir nepatvirtintas jų gyvenimas skyrium, tačiau vienas iš tėvų nevykdo savo pareigos išlaikyti vaikus, teisę kreiptis į teismą su prašymu priteisti išlaikymą turi vienas iš vaiko tėvų, vaiko globėjas (rūpintojas), valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija. Tokią teisę turi ir prokuroras. Šie asmenys turi teisę kreiptis į teismą su prašymu priteisti išlaikymą ir kai vaiko tėvai nėra sudarę santuokos. Pavyzdžiui, nustačius tėvystę teismo tvarka, šie asmenys gali reikšti vaiko tėvui reikalavimą išlaikyti vaiką.
CK 3.194 str. 3 d. nustatytas bendrasis principas, kad išlaikymas priteisiamas, kol vaikui sueis 18 metų. Išimtis tėra atvejai. kai vaikas tapo nedarbingas dėl invalidumo, kuris jam buvo nustatytas iki. 18 metų (pvz., vaikas yra invalidas nuo vaikystės dėl gimdymo traumos, įgimtos fizinės ar psichinės negalios, vaikystėje persirgtos ligos ir pan.) Tokiu atveju išlaikymo pareiga egzistuoja arba iki vaiko gyvos galvos, arba iki jis taps visiškai darbingas. Jokių kitų sąlygų (pvz., mokymasis ir pan.), kad būtų pratęsta mokėti išlaikymą darbingiems pilnamečiams vaikams, įstatymas nenumato. Taigi vaikui sulaukus 18 metų ir jam esant darbingam, teisinė tėvų prievolė jį išlaikyti baigiasi. Tėvams lieka moralinė priedermė materialiai remti savo vaikus. Tačiau nuo praėjusių metų lapkričio mėnesio jaunimas iki 24 metų, besimokantys vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, kuriems būtina parama, gali prisiteisti išlaikymą iš tėvų. Lietuvos antstolių rūmai nori atkreipti dėmesį, jog iki šiol toks išlaikymas teismo galėjo būti skirtas tiktai nepilnamečiams vaikams, t.y. iki 18 metų.
“Iki šiol galioję teisės aktai numatė, jog valstybė paramą skyrė mirusių tėvų besimokantiems pilnamečiams vaikams iki 24 metų. Tuo tarpu jų bendraamžiai, turintys tėvus, vengiančius prisidėti prie jų išlaikymo, kol vaikas įgis vidurinį, aukštesnįjį ar aukštąjį išsilavinimą, buvo finansiškai prastesnėje situacijoje”, – teigė Asta Karužienė, Lietuvos antstolių rūmų valdytoja. Pasak jos, lapkričio mėnesį pakeitus Civilinio kodekso 3.194 straipsnį jaunimas, besimokantys vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, iki 24 metų, kai yra būtina parama, taip pat galės prisiteisti išlaikymą.
Tokia teisė įvairiais būdais yra įtvirtinta ir kitų Europos Sąjungos valstybių įstatymuose. Pvz., mūsų kaimynės Latvijos įstatymai taip pat numato, jog teismas gali dieniniame skyriuje studijuojančiam jaunuoliui iki 24 m. priteisti išlaikymą iš vieno iš tėvų.

CK 3.194 str. 5 d. aptariamas išlaikymo prievolės likimas mirus asmeniui (tėvui ar motinai), iš kurio buvo priteistas išlaikymas. Kadangi yra turtinė, išlaikymo prievolė skolininkui mirus turi būti vykdoma palikimo sąskaita. Tačiau, kita vertus, ši prievolė yra asmeninė, todėl negali pereiti kitiems asmenims. Dėl šios priežasties mirusiojo įpėdiniai už šios prievolės vykdymą savo asmeniniu turtu neatsako, kad ir kokiu būdu priimtas palikimas. Todėl šiuo atveju CK 5.52 straipsnis netaikomas. Mirus skolininkui, vaiko atstovai pagal įstatymą turi pareikšti reikalavimą toliau mokėti .išlaikymą palikimo sąskaita CK 5.63 straipsnyje nustatyta tvarka.
Taip pat atskyrus vaikus nuo tėvų arba apribojus tėvų valdžią (CK 3.179-3.181 str.), tėvų pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus išlieka. Tokiu atveju iš tėvų išieškotas išlaikymas perduodamas vaiko globėjui (rūpintojui), jeigu vaikas yra vaikų globos institucijoje, – pervedamas į vaiko vardu atidarytą sąskaitą (žr. CK 3.202 str. komentarą). Sprendžiant dėl išlaikymo dydžio, būtina atsižvelgti į priežastis, dėl kurių vaikas atskirtas nuo tėvų. Jeigu tos priežastys objektyvios (pvz., vieno iš tėvų liga, neveiksnumas ir pan.), išlaikymo dydis gali būti mažinamas. Šiame straipsnyje nustatytos bendrosios taisyklės išimtis tėra atvejai, kai vaikas, apribojus tėvų valdžią, įvaikinamas. Įvaikinimas reiškia vaiko ir jo biologinių tėvų teisinių santykių pabaigą, todėl įvaikinus biologinių tėvų teisės ir pareigos baigiasi. Teisę reikalauti priteisti išlaikymą iš tokių tėvų turi CK 3.182 straipsnio 1-2 dalyse nurodyti asmenys.
Vaiko teisių konvencija įpareigoja valstybes imtis visų reikiamų priemonių, kad vaikas gautų geresnį išlaikymą iš tėvų ar kitų už jį finansiškai atsakančių asmenų tiek valstybės viduje, tiek iš užsienio. Tais atvejais, kai vaiko tėvas (motina) ar kiti už vaiką finansiškai atsakingi asmenys gyvena užsienio valstybėje, to asmens pareigą materialiai padėti vaikui reglamentuoja tarptautinės dvišalės sutartys dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos, darbo ir baudžiamosiose bylose.

2.1.2. TEIKIAMO MATERIALINIO IŠLAIKYMO DYDIS, FORMA IR TVARKA
Teismas gali priteisti išlaikymą nepilnamečiams vaikams iš jų tėvų (vieno jų), kurie nevykdo pareigos išlaikyti savo vaikus, šiais būdais:
1) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis;
2) konkrečia pinigų suma;
3) priteisiant vaikui tam tikrą turtą.
CK 3.196 str. 1 d. numatyta priteisti trejopą išlaikymą. Kokiu būdu bus priteistas išlaikymas, pirmiausiai priklauso nuo išieškotojo reikalavimo. Tačiau ši norma leidžia teismui savo iniciatyva priteisti iš laikymą ir kitokiu būdu, nei prašo išieškotojas, jeigu, teismo nuomone, tai labiau atitinka vaiko interesus. Kriterijai, galintys lemti vieną ar kitą išlaikymo būdą, yra įvairūs. Pirmiausiai teismas turi atsižvelgti į vaiko interesus, lemiamus jo amžiaus, sveikatos būklės, gabumu, pomėgių, taip pat priteisto išlaikymo dydžio ir panašiai. Išlaikymo būdą taip pat gali lemti privalančių teikti iš laikymą vaiko tėvo ar motinos turtinė padėtis, gaunamų pajamų dydis, periodiškumas ir panašiai. Visais atvejais vertintina ir tai, kad kiekvienas išlaikymo būdas turi tam tikrų ir trūkumų, ir privalumų. Priteisus išlaikymą kas mėnesį periodiniais mokėjimais, išlaikymas priklauso nuo skolininko mokumo – jeigu skolininkas nemokus, vaikas išlaikymo negaus. Kita vertus, periodiniai mokėjimai gali būti koreguojami dėl infliacijos (CK 3.208 str.). Tačiau jeigu skolininkas mokus, šis išlaikymo būdas garantuoja nustatyto dydžio sumas vaiko išlaikymui kas mėnesį. Kitų išlaikymo būdų (konkrečia suma ar natūra) privalumas, kad išlaikymą vaikas gauna iš karto, todėl išlaikymas nepriklauso nuo skolininko galimo nemokumo ateityje. Tačiau tokiu atveju vaiko išlaikymas priklauso nuo jo atstovo pagal įstatymus apdairumo ir sąžiningumo. Vaiko atstovui pagal įstatymą neapdairiai ar nesąžiningai panaudojus gautą vienkartinę sumą ar turtą (netinkamai investavus pinigus, iš leidus juos savo asmeniniams poreikiams ir pan.), vaikas gali netekti išlaikymo.
Išlaikymą konkrečia suma galima priteisti, kai šitai leidžia išlaikymą privalančio mokėti vaiko motinos ar tėvo turtinė padėtis. Skaičiuojant viso išlaikymo vertę reikia atsižvelgti į protingus vaiko poreikius ir skolininko turtinę padėtį. Galima vadovautis CK 6.461 str. 2 d. numatytu kriterijumi, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už minimalią mėnesio algą. Visa išlaikymo vertė apskaičiuojama padauginus vieno mėnesio išlaikymo vertę iš mėnesių iki vaiko pilnametystės skaičiaus.
Išlaik.ymas natūra, t. y. priteisiant vaikui nuosavybės teise tam tikrą skolininko turtą, galimas tada, kai skolininkas turi turto, kurį naudojant ar realizavus būtų gaunamos pajamos, iš kurių būtų išlaikomas vaikas. Pavyzdžiui, išlaikymą natūra atitiktų priteisti nekilnojamasis ar kilnojamasis daiktas, kurį išnuomojus gaunamas nuomos mokestis būtų panaudojamas vaikui išlaikyti, vertybiniai popieriai ir panašiai. Kadangi tokiais atvejais yra skiriamos vaikui išlaikyti, pajamos, gaunamos iš turto, nėra apmokestinamos fizinių asmenų pajamų mokesčiu (Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 35 str., 2002 m. liepos 2 d. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 str. 1 d. 27 p.).
Nors ginčai dėl vaiko išlaikymo paprastai yra tėvų santuokos nutraukimo padarinys, jie gali kilti ir tarp esančių santuokoje, ir tarp joje niekada nebuvusių tėvų . Praktika rodo, kad tokio pobūdžio ginčai itin dažnai sprendžiami ne abipusiu tėvų susitarimu, bet per teismą. Akivaizdu, kad šios kategorijos bylas galima priskirti ypač didelio socialinio jautrumo bylų kategorijai, kuriose priimami ypač individualizuoti sprendimai. Kadangi kiekvienas teismo sprendimas pirmiausia privalo tenkinti vaiko poreikius ir jo interesus, būtina sugebėti tinkamai juos identifikuoti bei ivertinti visų susijusių poreikių ir interesų kontekste. Taigi iškyla tinkamiausios vaiko išlaikymo dydžio nustatymo metodikos pasirinkimo problema.
Lietuvos ir kitų šalių teisės normų, reglamentuojančių vaiko išlaikymą, bei šių normų taikymo praktikos lyginamoji analizė leidžia išskirti keletą pagrindinių vaiko išlaikymo dydžio nustatymo sistemų. Pirmoji, pati paprasčiausia, grindžiama tam tikra istatyme ar kitame teisės akte aiškiai apibrėžta procentine išraiška, skaičiuojama nuo asmens, privalančio teikti išlaikymą, pajamų (angl. – percentage-of-income formula). Atsižvelgiant į tai ji gali būti vadinama procentinės pajamų dalies sistema. Ši sistema buvo itvirtina ir iki 2001 m. liepos 1 d. Lietuvoje galiojusiame Santuokos ir šeimos kodekse (SŠK), kuriame buvo numatyti vienodi iš tėvų išieškomo išlaikymo (alimentų) dydžio nustatymo kriterijai: vienam vaikui – vienas ketvirtadalis, dviem vaikams – vienas trečdalis, trims ir daugiau vaikų – pusė tėvų uždarbio (pajamų), bet ne mažiau negu vienas minimalus gyvenimo lygis (MGL) kiekvienam vaikui (81 str. 1 d.) . Laikantis procentinės pajamų dalies sistemos, vaiko išlaikymo dydis kiekvienam vaikui nustatomas pagal aiškią ir besąlyginę matematinę formulę, įtvirtinančią tvirtą ir nekintančią asmens, privalančio teikti išlaikymą, pajamų dalį.
Procentinės pajamų dalies sistema ilgą laiką buvo taikoma ne tik Lietuvoje, bet ir kitose respublikose. Šiek tiek modifikuota šios sistemos versija itvirtinta šiuo metu galiojančiame Rusijos šeimos kodekso 81 straipsnyje . Be to, ji sėkmingai prigijo ir kai kuriose Vakarų valstybėse. Pavyzdžiui, po federalinių istatymų, reglamentuojančių vaikų išlaikymo pagrindus, reformos ją faktiškai taiko beveik trečdalis JAV valstijų. Toki aptariamosios sistemos paplitimą lėmė jos pranašumai: paprastumas, aiškumas ir nesudėtingas praktinis pritaikomumas. Kita vertus, negalima nepastebėti, jog minėtieji sistemos pranašumai tam tikrais atvejais gali virsti jos trūkumais. Pavyzdžiui, beatodairiškai taikant šią sistemą, paprastumas ir aiškumas gali prasilenkti su teisingumo ir sąžiningumo siekiu. Akivaizdu, jog tai turi rimtą pagrindą ir verčia abejoti aptariamosios sistemos universalumu, pavyzdžiui, tais atvejais, kai nagrinėjant bylas dėl vaiko išlaikymo analogiška procentinės pajamų dalies sistema yra vienodai taikoma, kai asmens, iš kurio priteisiamas išlaikymas, pajamos yra minimalios ir kai toks asmuo uždirba keliasdešimt kartų daugiau.
Antroji, labiausiai paplitusi, vaiko išlaikymo dydžio nustatymo sistema grindžiama nepilnamečių vaikų poreikių ir jų tėvų turtinės padėties balansu. Šias aplinkybes teismui pavedama nustatyti kiekvienoje konkrečioje byloje ir pagal tai parinkti tinkamiausią priteisti vaiko išlaiky.mo dydi. Atsižvelgiant i tai aptariamą vaiko išlaikymo dydžio nustatymo sistemą galima pavadinti poreikių ir galimybių balanso sistema. Apibūdinant šios sistemos esmę galima teigti, kad, pavyzdžiui, du išsiskyrę vyrai, gaunantys tokią pačią algą, turi mokėti tokią pačią sumą savo vaikų išlaikymui, jei visos kitos aplinkybės yra vienodos. Prie minėtų “kitų aplinkybių” šiuo aveju priskirtina abiejų tėvų turtinė ir šeiminė padėtis, vaiko amžius, sveikata, gabumai ir polinkiai, asmens, iš kurio priteisiamas išlaikymas, praleidžiamas su vaiku laikas (jei toks asmuo negyvena kartu su vaiku), jo gyvenamoji vieta, darbo pobūdis ir kita.
Poreikių ir galimybių balanso sistema itvirtinta Lietuvos Respublikos CK . Šio kodekso 3.192 str. 2 d. nustato, kad “išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas”. Taigi CK, skirtingai nei anksčiau galiojusio SŠK 81 straipsnyje, nenustatyta jokių išlaikymo ribų (maksimumo ar minimumo), išlaikymo dydis tiesiogiai nesiejamas su tėvų pajamų dydžiu, vaikų skaičiumi ar kita. Pažymėtina, kad teisės doktrinoje ši sistemų kaita aiškinama pasikeitusia ekonomine ir socialine visuomenės gyvenimo tikrove, paneigusia visų visuomenės narių ekonominę Iygiavą, vienodą gyvenimo kokybę, garantuotą darbo užmokesti ir kitas socialines sąlygas, kurioms esant buvo imanoma istatyme nustatyti tam tikras privalomas vaiko išlaikymo ribas, visais atvejais atitinkančias tėvų galimybes.
Nors poreikių ir galimybių balanso sistemos itvirtinimą Lietuvos teisinėje sistemoje galima laikyti laiku žengtu istatymų leidėjo žingsniu, atitinkančiu pasikeitusias socialines ir ekonomines visuomenės gyvenimo realijas, kartu būtina atkreipti dėmesi i šioje sistemoje slypinčius pavojus: nevienodos teismų praktikos formavimą, silpnesnės šalies (dažniausiai vaiko) teisių pažeidimus, teismo, nagrinėjančio bylą, darbo krūvi nustatant ir ivertinant faktines aplinkybes. Šie pavojai ypač aktualūs dabar, kai naujoji poreikių ir gallimybių sistema tik pradėta taikyti. Todėl manyti na, kad svarbiausias šio laikotarpio uždavinys turi būti vaiko poreikių ir jo tėvų turtinės padėties kriterijų, taikomų bylose dėl vaiko išlaikymo, vienodinimas, aiškių ir tikslių algoritmų, apibrėžiančių teismams “atliktinų darbų sąrašą” tiriant faktines bylos aplinkybes. Aptariamuoju požiūriu ypač svarbus LAT, formuojančio vienodą teismų praktiką šios kategorijos bylose, vaidmuo, todėl šio teismo aktyvumas (pavyzdžiui, rengiant ir priimant LAT senato nutarimą dėl teismų praktikos vaiko išlaikymo bylose) yra būtinas.
Teisinėje literatūroje ir atskirų valstybių (ypač bendrosios teisės tradicijos) teismų praktikoje, be minėtų dviejų pagrindinių vaiko išlaikymo dydžio nustatymo sistemų, pasitaiko ir kitokio požiūrio i vaiko išlaikymo pareigos paskirstymą apraiškų. Pavyzdžiui, kiekvieno iš tėvų indėlis į vaiko išlaikymą, o kartu ir priteisti no išlaikymo dydis turi būti nustatomas taikant vadinamąjį “išlaidų dalijimosi” modelį, grindžiamą kiekvieno iš tėvų esamų ir būsimų (pageidaujamų) sąnaudų (tiek laiko, tiek materialinių), susijusių su vaiko auklėjimu ir išlaikymu, paskaičiavimu bei ivertinimu . Šis vaiko išlaikymo dydžio nustatymo modelis teisinėje literatūroje neretai priešinamas R. Williamso išplėtotam pajamų padalijimo modeliui, kuris, skirtingai nei pirmasis, grindžiamas ne realiomis kiekvieno iš tėvų sąnaudomis auginant vaiką, bet faktinėmis jų pajamomis . Galima išskirti ir sudėtingesnių vaiko išlaikymo dydžio apskaičiavimo modelių, pagristų kelių anksčiau minėtų sistemų derinimu. Pavyzdžiui, dideli atgarsi JAV turėjusioje byloje In the Marriage of Smith Oregono valstijos Aukščiausiasis Teismas išplėtojo doktriną, pagal kurią skirtingos vaiko išlaikymo dydžio nustatymo sistemos turi būti taikomos atsižvelgiant i tėvų (šeimos) pajamų lygi. Buvo nuspręsta, kad valstijos istatymai, numatantys vaiko išlaikymo dydžio apskaičiavimo tvarką, grindžiamą procentinės pajamų da.lies sistema, tais atvejais, kai tėvų teikiamas išlaikymas yra derinamas su būtina valstybės socialine parama (angl. – we/fare cases ), negali būti taikomi nustatant priteistino išlaikymo dydi, kai tėvai nėra socialinės paramos gavėjai (angl. – non-welfare cases). Konkreti tėvų pajamų procentinė dalis, kuri yra imama kaip pagrindas nustatant priteisti no vaiko išlaikymo dydi socialinės paramos bylose, negali būti naudojama tais atvejais, kai tėvų pajamos yra vidutiniškos arba didelės. Teismo manymu, vaiko išlaikymo maksimalizavimas nėra besąlygiškai geriausias sprendimas, tinkantis visiems be išimties atvejams. Priteisiant išlaikymą iš vidutines ar didesnes negu vidutines pajamas gaunančių asmenų negalima stengtis “priteisti tiek, kiek daugiausiai galima priteisti”: išlaikymo dydis turi būti pagrįstas būtinais faktiniais vaiko poreikiais bei kiekvieno iš tėvų finansiniu pajėgumu.
Apibendrinant išvardytų vaiko išlaikymo dydžio nustatymo sistemų ivairovę, galima teigti, kad kiekviena šių sistemų turi savų pranašumų ir trūkumų, todėl kalbėti apie kiekvienos iš jų tobulumą galima tik santykinai. Nėra universalios vaiko išlaikymo dydžio nustatymo sistemos, tad galima manyti, kad kiekvienos valstybės teisinėje sistemoje vyraujantis modelis laikytinas tinkamu tiek, kiek jis atspindi toje valstybėje vyraujančias socialines ir ekonomines realijas tam tikrame visuomenės ir teisės raidos etape.
Lietuvos vaiko išlaikymo dydžio nustatymo sistema
Jau minėjome, kad, skirtingai nei iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio SŠK 81 straipsnyje, naujajame CK nenustatyta vienos vaiko išlaikymo dydžio apskaičiavimo formulės – CK 3.192 str. 2 d. itvirtina pagrindinius vaiko išlaikymo dydžio nustatymo principus, konkretaus išlaikymo dydžio nustatymą kiekvienu atveju paliekant nagrinėjančio bylą teismo diskrecijai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT), aiškindamas minėtą istatymo normą, yra pažymėjęs, kad “išlaikymo dydis visais atvejais yra nukreiptas i būtinų sąlygų vaikui sudarymą, kitaip teikiamas mažesnio dydžio išlaikymas neatitiktų išlaikymo paskirties, todėl jei būtinų vaikui vystytis sąlygų sudarymui išlaikymą priteisti objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, toks pakankamas vaikui išlaikymas ir turi būti priteisiamas”.
Taigi pagrindiniai priteisti vaiko išlaikymo dydi lemiantys kriterijai, įtvirtinti CK, yra vaiko poreikiai ir tėvų turtinė padėtis. Kadangi nė vienas iš šių kriterijų negali būti laikomas absoliučiu ar dominuojančiu , akivaizdu, kad turi būti kažkas, kas susietų juos i vieną visumą ir leistų išspręsti suderinimo problemą. Ši jungiamoji grandis, mūsų manymu, yra CK 3.3 str 1 dalyje itvirtintas prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos principas, kuriuo visais atvejais privalo vadovautis teismas, spręsdamas ne tik vaiko išlaikymo, bet ir kitus su vaiku susijusius klausimus. Toliau kiekvieną iš išvardytų vaiko išlaikymo dydžio determinantų pabandysiu aptarti atskirai.
Vaiko poreikiai. Nepilnamečio vaiko poreikiai yra gana plati kategorija. Kiekvienam vaikui būdinga individualūs dvasiniai, psichologiniai, kultūriniai, moraliniai, turtiniai ir kitokie poreikiai, kuriuos patenkinti yra ne tik moralinė, bet ir teisinė abiejų vaiko tėvų pareiga. Vaiko poreikiai gali būti skirstomi i bendruosius ir individualiuosius. Bendrieji vaiko poreikiai yra būdingi visiems vaikams, nepriklausomai nuo jų amžiaus, išsilavinimo, įgimtų ar įgytų savybių. Tai vaiko maitinimosi, apsirengimo, sveikatos priežiūros, mokymo, auklėjimo ir laisvalaikio poreikiai. Bendrieji vaiko poreikiai ivardyti VTK 23 straipsnio 3 dalyje, kurioje akcentuojama būtinybė “sudaryti galimybę nepilnaverčiam vaikui gauti išsilavinimą, profesini parengimą, būti medicinos darbuotojų aptarnaujamam, atstatyti sveikatą, pasirengti darbinei veiklai ir poilsiauti taip, kad jis kuo labiau įsitrauktų į socialinį gyvenimą, galėtų ugdyti savo asmenybę ir bręsti kultūriniu bei dvasiniu požiūriu”.
Individualieji vaiko poreikiai yra būdingi konkrečiam vaikui, pasiekusiam atitink.amą socialinės, psichologinės, fizinės ar kitokios brandos laipsni arba turinčiam įgimtų ar įgytų savybių, išskiriančių ji iš bendraamžių būrio. Pavyzdžiui, vaikui, turinčiam ypatingų gabumų meno, technikos, sporto ar kurioje nors kitoje srityje, atsiranda poreikis juos realizuoti; vaikui su negalia turi būti teikiamos papildomos paslaugos sudarant jam visavertės vaikystės sąlygas.
Pažymėtina, kad individualiųjų vaiko poreikių tenkinimas nėra kokia nors vaiko privilegija. Visuotinai sutariama, jog tai yra dalis bendrosios tėvų pareigos užtikrinti vaiko interesus. Tai patvirtina LAT praktika, suformuota civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004 V. Sinkevič v. M. Sinkevič, kurioje Teismas konstatavo, kad “individualūs vaiko poreikiai, jo kaip asmenybės vystymasis sąlygoja ir reikalingą realų išlaikymo dydi. Siekiant, jog suaugęs vaikas taptų pilnaverte asmenybe, išlaikymo forma bei dydis negali būti ribojami vien vaiko minimalių (fiziologinių) poreikių tenkinimu, visais atvejais svarbu užtikrinti, jog vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, realizuoti ir tobulinti savo igimtus ir įgytus gebėjimus. Tėvai atsakingi už vaiko aplinką ir sudaromas realias prielaidas formuotis normaliai vaiko vertybių (pažiūrų) sistemai, už paramą vaikui siekiant gero išsilavinimo, jam realizuojant turimus sugebėjimus, pomėgius” . Kartu atkreiptinas dėmesys, kad individualiųjų vaiko poreikių tenkinimas gali būti laikomas ne pagrindiniu, bet greičiau papildomu vaiko išlaikymo dydžio nustatymo determinantu. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad tiek tarptautiniuose, tiek nacionaliniuose teisės aktuose individuali ųjų vaiko poreikių tenkinimo finansinė našta perkeliama ne ant tėvų, bet ant valstybės pečių. Tai, mūsų požiūriu, yra pagrindas manyti, kad valstybės dalyvavimas užtikrinant individualiuosius vaiko poreikius yra labiau solidaraus, nei subsidiaraus pobūdžio valstybės prievolė. Todėl išlaidų individualiems vaiko poreikiams tenkinti kalkuliacijos ipso facto neturėtų sudaryti vaiko išlaikymui reikiamos sumos skaičiuojant bendrą vaiko išlaikymo dydį, kuris vėliau paskirstomas proporcingai abiem tėvams. Kiekvienas individualus vaiko poreikis privalo būti ivertinamas atskirai, atsižvelgiant į jam patenkinti ir realizuoti skiriamą valstybės paramą ir jos mastą.
Abiejų tėvų turtinė padėtis. Formuodamas vienodą teismų praktiką nepilnamečių vaikų išlaikymo srityje LAT ne kartą yra pažymėjęs, kad “abu vaiko tėvai privalo išlaikyti savo vaikus, išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 str.1-2 d.). Įtvirtintas proporcingumo principas tarp vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties reiškia, jog vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties. Teismas negali priteisti vaiko išlaikymu! daugiau, negu tai objektyviai leidžia jo tėvų turtinė padėtis, todėl nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo, privalo nustatyti tėvo (motinos) turtinę padėti, t.y. visas jo gaunamas pajamas, turimas santaupas bei turtą”.
Teisės doktrinoje pažymima, kad sunki tėvų padėtis turi reikšmės tik išlaikymo dydžiui, o ne pačios išlaikymo prievolės egzistavimui . Pagrįsdamas poziciją LAT yra konstatavęs, kad “tėvams šiuo aspektu tenka dalytis normalaus vaikų vystymosi asmenine atsakomybe, kurios negalima atsisakyti. Netinkamas tėvų pareigų vykdymas ar visiškas jų nevykdymas yra pateisinami tik išimtiniais, nepriklausančiais nuo tėvų valios atvejais, visais kitais atvejais tėvams objektyviai esant pajėgiems teikti išlaikymą privalu teikti tokio dydžio išlaikymą, kuris leistų užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 str. 2 d.). Tai reiškia, jog tėvai privalo iš anksto ivertinti esamą turtinę padėti, savo pasirengimą reikiamai pasirūpinti vaiku. Priešingu atveju, tėvams neivertinus savo pasirengimo užauginti vaiką, ugdyti jo asmenybę, sudarant būtinas sąlygas vaikui vystytis, atsakomybė už sąmoningai prisiim.tą pernelyg didelę socialinę riziką ir pasekmes tenka patiems tėvams” .
Pažymėtina, kad LAT praktikoje gana griežtai vertinami tėvų visiško ar dalinio atleidimo nuo vaiko išlaikymo pareigos pagrindai. Pavyzdžiui, vadovaujamasi nuostata, kad tėvo (motinos), privalančio teikti išlaikymą, gaunamos minimalios mėnesinės pajamos “negali būti pagrindiniu kriterijumi sprendžiant išlaikymo klausimą, nes pripažįstant juos pagrįstais būtų paneigtas istatyme įtvirtintas imperatyvas – tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus” . Šios pozicijos nuosekliai laikomasi ir vėlesnėje LAT praktikoje, pažymint, kad “tėvams i sunkią turtinę padėti patekus dėl savo nerūpestingo elgesio (nuolatinio girtavimo, turto švaistymo), jie negali remtis susidariusia sunkia turtine padėtimi prašydami mažesnio išlaikymo dydžio nustatymo. Tėvų neatsakingumas vaikų atžvilgiu, nederamas žalingą įtaką darantis tėvų elgesys, dėl ko buvo nuolatinai apribotos tėvystės teisės taip pat pripažintinos tomis priežastimis, kurios nepateisina išlaikymo dydžio mažinimo” . Be to, LAT praktikoje galima pastebėti kitokią tendenciją, t. y. nesureikšminti priežasčių, dėl kurių vaikui neteikiamas išlaikymas, taip atveriant kelią teismams, nepriklausomai nuo subjektyvių bylos aplinkybių, taikyti tėvams, nevykdantiems ar netinkamai vykdantiems vaiko išlaikymo pareigą, sankciją – laikiną tėvų valdžios apribojimą. Tokia nuostata įtvirtinta LAT byloje Nr. 3K-3-1225/2002 R. Čeplinskienė v. S. Kavaliauskas, kurioje teismas, nagrinėdamas klausimą dėl laikino tėvų valdžios apribojimo, konstatavo, kad “laikinas tėvų valdžios apribojimas gali būti taikomas kaip prevencinė priemonė tėvams, kad jie pakeistų savo elgesi ir gyvenimo būdą. Taigi laikinasis tėvų valdžios apribojimas yra būdas apsaugoti vaiką nuo būsimos žalos, nelaukiant, kol ta žala jam bus padaryta. Tėvų rūpinimasis vaikais, jų auklėjimas yra tėvų prigimtinė pareiga. Todėl šios pareigos nevykdymas negali būti pateisinamas tokiais argumentais kaip bedarbystė, lėšų neturėjimas, tėvų asmeniniai nesutarimai su vaiko giminaičiais, nuosavo būsto neturėjimas ir panašiai”. Nors tokia teismų praktikos kryptis, formuojama LAT, gali būti kritikuojama, vertinant iš vaiko teisės augti natūralioje šeimoje pozicijų , ji rodo tėvų pareigos išlaikyti vaikus pripažinimo prigimtine implikacijas. Tai savo ruožtu atveria kelią Lietuvos teismų praktikoje formuoti taisyklę, pagal kurią tėvai turi pozityvią pareigą užtikrinti bent minimalius išteklius, būtinus vaiko išlaikymui, bei atveria kelią pačių griežčiausių teisinių priemonių (tėvų valdžios apribojimo, o kai kuriais atvejais – ir baudžiamosios atsakomybės ) už šios pareigos pažeidimus taikymui.
Nūdienos socialinės realijos lemia, kad tėvai dėl objektyvių priežasčių neretai neišgali teikti išlaikymo, visiškai patenkinančio vaiko poreikius. Pavyzdžiui, tėvas, iš kurio priteisiamas išlaikymas, dirba už minimalią algą, išlaiko kitus nedarbingus asmenis ir t.t. Tokiais atvejais teismui, nagrinėjančiam bylą dėl išlaikymo priteisimo, tenka spręsti ne tiek teisiniu, kiek socialiniu požiūriu sudėtingą klausimą: kokią tėvo, privalančio teikti vaikui išlaikymą, pajamų dali skirti vaikui, kad nebūtų pažeistas socialinis teisingumas. Akivaizdu, kad ankstesnė SŠK 81 str. norma, įtvirtinusi priteistino vaiko išlaikymo dydžio minimumą, kuris negalėjo būti mažesnis nei 1 MGL, panašiose situacijose išvaduodavo teismą nuo panašaus pobūdžio dilemų. Galbūt dėl šios priežasties, isigaliojus naujajam CK, istatymų leidėjo sąmoningas pasirinkimas nenumatyti minimalios vaiko išlaikymo dydžio ribos, netrukus buvo ivertintas kaip istatymo spraga, kurią būtina užpildyti taikant analogiją. Neatsitiktinai CK 3.192 str komentare, inter alia, lyginant su CK 6.461 str 2 dalies nuostata, reglamentuojančia minimalų išlaikymo (rentos) dydi, daroma išvada, kad “išlaikymo dydis neturėtų būti mažesnis už minimalų gyvenimo lygi”. Šiandien akivaizdu, jog toks aiškinimas jau isitvirtino ir LAT praktikoje. Pavyzdžiui, jau minėtoj.e civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004 V. Sinkevič v. M. Sinkevič LAT konstatavo, kad “tėvų sunki turtinė padėtis jprastomis aplinkybėmis vertinti na kaip priežastis, dėl kurios priteistinas mažesnis išlaikymo dydis (CK 3.192 str. 2 d.), kuris neturėtų būti mažesnis už minimalų gyvenimo lygi (MGL)”. Be to, LAT pažymėjo, kad “orientaciniais kriterijais, nustatant priteistino išlaikymo dydj, gali būti, pavyzdžiui, CK 6.461 str. 2 d. nuostata, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (MMA). Toks kriterijus gali būti taikomas, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes ir sprendžiant dėl vaikų išlaikymo” . Dar aiškiau minimalios vaiko išlaikymo ribos klausimu LAT išsakė savo nuomonę civilinėje byloje Nr. 3K-3-713/2002 S. Juškaitė v. D. Norvilas, konstatuodamas, kad “darant analogiją su CK 6.641 straipsnio 2 dalimi, nustatančia, kad vieno mėnesio trukmės išlaikymo vertė sudarant išlaikymo iki gyvos galvos sutartis negali būti mažesnė už vieną MMA, pažymima, kad šis kriterijus turi būti taikomas ir sprendžiant dėl vaikų išlaikymo, tačiau bet kuriuo atveju išlaikymo dydis neturėtų būti mažesnis už minimalų gyvenimo lygi (MGL). Sprendžiant išlaikymo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti, kad minimalus jo dydis vienam vaikui turi būti 1 MGL”.
Mūsų požiūriu, anksčiau minėtoji teismų praktikos kryptis vertintina teigiamai. Nors pasirinktas atskaitos taškas (1 MGL) yra svarbus greičiau simboline nei prakti ne prasme (akivaizdu, kad 1 MGL dydžio išlaikymo suma sunkiai gali patenkinti net ir būtiniausius augančio vaiko poreikius), galima teigti, kad jis įprasmina konstitucinės tėvų pareigos ir atsakomybės už savo vaikų auginimą ir auklėjimą principą konkrečiame šeimos teisės institute.
Sisteminė CK normų, reglamentuojančių vaiko išlaikymą, ir teisminės praktikos analizė leidžia daryti prielaidą, kad mūsų šalies teisinėje sistemoje, sprendžiant vaiko išlaikymo dydžio klausimą, vyrauja vadinamasis realių tėvų pajamų nustatymo metodas. Tai reiškia, jog nustatant kiekvieno iš tėvų turtinę padėti paprastai remiamasi objektyviais kriterijais – kiekvieno iš tėvų turimo turto bei gaunamų pajamų apskaita . Tuo tarpu kai kuriose valstybėse (pvz., Austrijoje) nustatant tėvų turtinę padėti ivertinama ne tik kiekvieno iš tėvų turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir taikomas vadinamasis fiktyvaus pajamų įvertinimo metodas. Šio metodo esmė – teismas, nustatydamas kiekvieno iš tėvų teikiamo vaiko išlaikymo dydį, savo skaičiavimus gali pagristi pajamomis, kurias kiekvienas iš tėvų, atsižvelgiant į jo(-s) išsilavinimą bei profesinį pasirengimą, turėtų gauti, nors iš tikrųjų taip ir nėra. Tokio skaičiavimo metodo poreikis paprastai kyla tada, kai skolininkas (tėvas ar motina, privalantys teikti išlaikymą) tyčia ar dėl didelio nerūpestingumo nesiima priemonių tam, kad gautų atitinkančias savo išsilavinimą bei profesini pasirengimą pajamas (pvz., tyčinė bedarbystė), iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikui. Tiesa, šio metodo teismas negali taikyti, kai egzistuoja svarios priežastys, užkertančios kelią gauti didesnes pajamas (pvz., liga, priverstinė bedarbystė ir kt.) . Bene tipiškiausiu praktinio fiktyvaus pajamų ivertinimo metodo taikymo pavyzdžiu gali būti laikoma JAV Virdžinijos valstijos Apeliacinio teismo nagrinėta Hunt v. Hunt byla, kurioje atsakovas savo negalėjimą teikti vaikui išlaikymo, kokio reikalavo valstijos įstatymai, motyvavo religiniais įsitikinimais, neva draudžiančiais jam dirbti bet koki darbą ar gauti kitas pajamas, nesusijusias su religine bendruomene, kuriai jis priklausė. Įdomu pažymėti, kad minimu atveju situaciją komplikavo ir atsakovo pasitelktas konstitucinis argumentas – JAV Konstitucijos pirmosios pataisos (first amendment) nuostatos, draudžiančios riboti asmens tikėjimo laisvę. Neatsižvelgdamas į tai teismas atmetė šiuos atsakovo argumentus, konstatuodamas, kad pareigos, išplaukiančios iš tėvystės, laikyti nos akivaizdžiu viešuoju interesu sprendžiant klausimą, ar galima priverst.i tėvą išlaikyti vaiką netgi tada, kai tokiu būdu kišamasi i jo tikėjimo laisvę .
Manytume, jog fiktyvaus pajamų nustatymo modelio taikymo galimybė Lietuvos teisinėje sistemoje taip pat negali būti atmetama. Žinoma, atsižvelgiant i šiandienines socialines ir ekonomines šalies gyvenimo realijas, galima abejoti šio metodo besąlyginio taikymo tikslingumu. Tačiau tokios abejonės neturėtų užkirsti kelio teismui tam tikrais atvejais kūrybiškai pritaikyti galiojančias teisės normas, suteikiančias bylą nagrinėjančiam teismui atitinkamą diskreciją. Aptariamojo metodo taikymas turėtų būti itin efektyvus nustačius tėvų, vengiančių tinkamai vykdyti vaiko išlaikymo pareigą, piktnaudžiavimo atvejus. Taip būtų užtikrinamas sąžiningumo, protingumo ir teisingumo, taip pat prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principų igyvendinimas šios kategorijos bylose.
Prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos principas. Nors prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos principo šaknys glūdi VTK 3 str. 1 d., įtvirtinančioje, kad “imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios istaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai” , galima drąsiai teigti, jog šiuo metu minėtas principas tapo neatsiejama Lietuvos teisės sistemos dalimi.
Prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos principo reikšmę, nustatant vaiko išlaikymo dydi, ne kartą yra pažymėjęs LAT. Analizuojant minėto principo turini, įtvirtintą šio teismo jurisprudencijoje, galima išskirti šiuos pagrindinius postulatus, kuriais turėtų būti grindžiamas jo taikymas teismų praktikoje, sprendžiant vaiko išlaikymo dydžio nustatymo klausimus:
– teismas, priimdamas sprendimą byloje, kurioje sprendžiami vaikų išlaikymui reikalingos sumos dydžio, išlaikymo formos klausimai, visų pirma turi vertinti byloje nustatytas aplinkybes vaikų teisių ir interesų aspektu, t. y. prioritetiškai į juos atsižvelgti, užtikrinti jų apsaugą ;
– tokių pačių teisės aiškinimo principų turi būti laikomasi ir aiškinant bei taikant CK 3.201 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas išlaikymo dydžio pakeitimo nuostatas, kurios nustato, kad teismas gali sumažinti ar padidinti priteisto išlaikymo dydi, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis, jei atsiranda papildomų vaiko priežiūros išlaidų (vaiko liga, pirmiausia sužalojimas, slaugymas ir kt.) ;
– abejojant dėl išlaikymo dydžio pirmiausia turi būti atsižvelgiama į vaiko interesus ;
– nustatant vaiko išlaikymo dydi būtina derinti vaiko interesus ir tėvų galimybes. Teisma kiekvienu konkrečiu atveju privalo individualizuoti teisės normų taikymą, stengdamiesi išsaugoti protingą vaiko interesų, jo poreikių tenkinimo ir tėvų galimybių teikti atitinkamą išlaikymą pusiausvyrą.
Pažymėtina, kad tėvų valia, nustatant vaikui teikiamo išlaikymo dydi, nėra absoliuti ir tai negali būti laikoma nei sutarties laisvės, nei nuosavybės neliečiamumo, nei kitų konstitucinės ar civilinės teisės principų pažeidimu. Šios išvados legalumą patvirtina ir užsienio šalių teismų praktika. Štai JAV Merilendo valstijos apeliacinis teismas Shrivastava v. Mates byloje susidūrė su konstitucine problema, vertindamas, ar tėvų susitarimas dėl vaiko išlaikymo dydžio nustatymo, sudarytas prieš įsigaliojant valstijos įstatymo dėl vaiko išlaikymo gairėms (angl. – Child Support Guidelines), pagal kurias toks susitarimas iš esmės būtų negalimas, lieka galioti, ar turi būti peržiūrėtas ir pakeistas. Vadovaudamasis retroaktyvaus įstatymo galiojimo draudimo principu, atsakovas šioje byloje įrodinėjo, kad perskaičiuojant ankstesniu tėvų susitarimu nustatytą vaiko išlaikymo dydi, būtų pakeisti jo sutartiniai įsipareigojimai, taip pažeidžiant JAV Konstitucijos nuostatas, saugančias susitarimo laisvę. Teismas atmetė šiuos samprotavimus, konstatuodamas, jog neatsižvelgiant į tai, kad istatymo taikymas sukelia .pokyčius sutartiniuose tėvo ir motinos santykiuose, jis (istatymas) prisideda prie visuomeniškai svarbaus ir legitimaus tikslo. Negana to, teismo manymu, netgi prieš įstatymo priėmimą šalys negalėjo sutartimi susaistyti teismo konkrečiu vaiko išlaikymo dydžiu, todėl kalbėti apie sutartinių įisipareigojimų modifikaciją apskritai neverta .
Pažymėtina, kad prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos principas laikytinas ne tik “jungiamąja grandimi” nustatant vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties balansą ar orientaciniu kriterijumi vertinant kitas vaiko išlaikymo dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes. Aptariamasis principas turėjo įtakos ir tėvų ginčo dėl vaiko išlaikymo nagrinėjimo procesiniams ypatumams, kurie savo ruožtu turi tiesioginės įtakos sprendžiant vaiko išlaikymo dydžio klausimą. Ši įtaka pasireiškia dvejopai: numatant teismo vaidmeni (teismo aktyvumą) bylose dėl vaiko išlaikymo ir paskirstant tarp šalių irodinėjimo pareigą.
Pirmuoju aspektu svarbu pažymėti, kad teismo vaidmuo procese paprastai priklauso nuo nagrinėjamo ginčo socialinio reikšmingumo ir bylos šalių savybių. Atsižvelgiant į tai daugelio šalių procesiniai įstatymai išskiria šeimos bylas, kaip ginčus, reikalaujančius didesnio teismo aktyvumo. Ši specifika lėmė, kad, neatsižvelgiant į įstatymų, diferencijuojančių teismo vaidmeni šeimos bylose, naujumą, mūsų šalies teismų praktikoje aptariamas reikalavimas buvo “išgrynintas” jau anksčiau. Pavyzdžiui, dar prieš įsigaliojant naujajam Civilinio proceso kodeksui, kurio 376 straipsnis tiesiogiai numatė tam tikras rungimosi, dispozityvumo ir kitų civilinio proceso principų modifikacijas nagrinėjant šeimos bylas , LAT pabrėžė didesnio teismo akyvumo poreikius vaiko išlaikymo bylose: “kadangi išlaikymas skiriamas tik vaikui ir jo interesų patenkinimui, tai teismas savo iniciatyva gali ir turi rinkti įrodymus, nustatant svarbias aplinkybes, įrodančias pagrindą keisti išlaikymo dydj ar formą (2002 m. CPK 178, 179 str. str., CK 3.3 str.)” .Vėlesnėje LAT praktikoje ši pozicija buvo plėtojama toliau: “teismo aktyvus vaidmuo civiliniame procese yra itin reikšmingas bylose, susijusiose su vaikų teisėmis ir interesais. Nors šalims išlieka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 str.), tačiau objektyviai nesant galimybių įrodyti tam tikras teisiškai reikšmingas aplinkybes, teismas visas abejones turi vertinti vaiko interesų naudai ir priimti vaiko teises ir interesus apsauganti teismo sprendimą. CPK 17 str. įtvirtintas šalių procesinis lygiateisiškumas šiose kategorijos bylose labiausiai pasireiškia lygiomis galimybėmis naudotis procesinėmis teisėmis (pateikti irodymus, reikšti prašymus ir kt.)” .
Antruoju, t. y. įodinėjimo pareigos paskirstymo, aspektu prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos principas siekia dar toliau – jis modifikuoja bendrąją civilinio proceso taisyklę, teigiančią, jog asmuo, grindžiantis savo reikalavimą tam tikromis aplinkybėmis, privalo jas įrodyti. Įdomu pažymėti, kad tokios modifikacijos galimybė įstatyme tiesiogiai nėra numatyta, todėl didžiausias nuopelnas šiuo atveju priskirti nas LAT formuojamai teismų praktikai. Dar 2001 m. nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K3-674/2001 O. Aleksandravičienė v. K. Aleksandravičius LAT konstatavo, kad “jstatyme numatytos prievolės tinkamą įvykdymą privalo įrodyti asmuo, kuriam tenka pareiga mokėti alimentus. Asmens, turinčio teisę gauti alimentus, teisė reikalauti taikyti įstatymines priemones netinkamo prievolės vykdymo ar jos nevykdymo atveju nėra siejama vien tik su jo pareiga įrodyti toki nevykdymą” . Vėlesnėje LAT praktikoje ši taisyklė ne tik ne kartą buvo patvirtinta, bet ir išplėtota ją grindžianti argumentacija: “kadangi išlaikymo dydžio pakeitimas priklauso nuo konkrečių faktinių aplinkybių, jų nustatymas tokio pobūdžio byloje negali būti vien ieškini pareiškusio vieno iš vaiko tėvų pareiga. Vaiko išlaikymo prievolė yra abipusė, todėl abu tėvai turi procesinę pareigą pateikti irody.mus, patvirtinančius jų galimybes teikti išlaikymą” .
Aptartos prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos principo materialinės ir procesinės implikacijos lemia neabejotiną šio principo reikšmę sprendžiant vaiko išlaikymo dydžio klausimus. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos teisinėje sistemoje įtvirtinta poreikių ir galimybių balanso sistema yra neabejotinai gera dirva šiam principui plėtoti, tikėtina, kad jo ištekliai ir potencialas teismų praktikoje anaiptol nėra išsemti.

2.1.3. IŠLAIKYMO PRITEISIMAS DVIEM IR DAUGIAU VAIKŲ

Teismas, priteisdamas išlaikymą dviem ar daugiau vaikų, turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris būtų pakankamas tenkinti bent minimalius visų vaikų poreikius (CK 3.198 str. 1 d.). Šioje dalyje aptariami atvejai, kai išlaikymas išieškomas ne vienam, o dviem ar daugiau vaikų. Ši norma taikoma neatsižvelgiant į tai, išlaikomi vaikai yra iš vienos ar iš skirtingų santuokų, ar yra nesantuokiniai. Esant dviem ar daugiau vaikų, taip pat vadovaujamasi principu “pagal poreikius ir galimybes”. Tačiau skolininko turtinė padėtis tokiu atveju gali neleisti priteisti visiems vaikams išlaikymo pagal jų tikruosius poreikius. Tokiu atveju kiekvienas vaikas privalo gauti tokį išlaikymą, kuris leistų patenkinti bent minimalius poreikius (tinkamai maitintis, apsirengti ir pan.). Orientaciniu kriterijumi šiuo atveju laikytinas minimalus gyvenimo lygis (MGL).
Išieškota išlaikymo suma visiems vaikams turi būti panaudota lygiomis dalimis, išskyrus atvejus, kai dėl svarbių priežasčių (ligos ir kt.) yra būtina nukrypti nuo lygybės principo (CK 3.198 str. 2 d.). Šioje dalyje įtvirtintas vaikų lygiateisiškumo principas – visi skolininko vaikai yra lygiateisiai, nesvarbu, jie santuokiniai ar nesantuokiniai, gimę iš tos pačios ar skirtingų santuokų. Todėl pagal komentuojamą normą jiems priteisiamo išlaikymo dydis turi būti vienodas. Kartu ši norma numato galimybę nukrypti nuo lygybės principo ir vienam ar keliems vaikams priteisti didesnį išlaikymą nei kitiems. Tokį nukrypimą turi pateisinti labai svarbios aplinkybės – vaiko liga, amžius (dešimties metų vaiko maitinimui reikia skirti daugiau lėšų nei vienų metų vaiko) ir panašiai. Įstatyme nepateikiainas baigtinis svarbių aplinkybių sąrašas, todėl kiekvienu atveju šį klausimą privalo spręsti teismas atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes. Tai leistų teismui vertinti ir tokią situaciją, ar nereikėtų nukrypti nuo vaikų iš skirtingų santuokų išlaikymo lygybės principo, kai skirtingų santuokų buvę sutuoktiniai turi nevienodų (vieni didesnių, kiti mažesnių) galimybių pakankamai užtikrinti protingus savo ir skolininko vaikų poreikius. Pavyzdžiui, viena buvusi sutuoktinė gauna didesnį nei vidutinį mėnesio atlyginimą, o kita – tik bedarbio pašalpą. Tokiu atveju teismas turėtų vertinti, ar tokia situacija neturėtų būti prilyginama svarbiai aplinkybei, leidžiančiai nukrypti nuo principo priteisti visiems vaikams lygų išlaikymą, motyvuodamas CK 3.192 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią tėvai savo vaikams išlaikymą privalo teikti proporcingai savo turtinei padėčiai.

2.2. PILNAMEČIŲ VAIKŲ PAREIGA IŠLAIKYTI SAVO TĖVUS

Pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis (CK 3.205 str. 1 d.). Pilnamečių vaikų pareiga išlaikyti nedarbingus tėvus atsiranda pagal įstatymą, todėl jos negalima atsisakyti (Konstitucijos 38 str.). Ši prievolė, nors ir turtinė, yra asmeninė, todėl pareigos išlaikyti tėvus negalima perleisti kitiems asmenims. CK 3.205 straipsnio 1 dalyje numatyta tik pilnamečių vaikų pareiga išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus. Todėl šios pareigos neatsiranda emancipuotiems nepilnamečiams (CK 2.9 str.). Tėvų teisė į išlaikymą siejama su dviem sąlygomis. Pirma, tėvai turi būti nedarbingi, t. y. arba senatvės pensininkai, arba invalidai. Antra, nedarbingiems tėvams turi būti reikalingas išlaikymas. Nedarbingi tėvai, turintys pakankamai lėšų gyventi (gaunantys pakankamą pensiją, turintys sa.ntaupų, kitokio turto ir pan.), teisės į išlaikymą neturi. Skirtingai nei SŠK 96 straipsnyje, CK nenustatyta povaikių pareigos išlaikyti nedarbingus ir paramos reikalingus patėvį ar pamotę, jeigu šie neįsivaikinę vaiko. Tačiau yra prigimtinė povaikių ir patėvių tarpusavio išlaikymo prievolė, todėl povaikiai negali reikalauti grąžinti jiems lėšas, kurias perdavė patėviui ar pamotei kaip jų išlaikymą (CK 6.241 str. 1 d. 3 p.). Komentuojama norma taip pat nustato pilnamečių vaikų pareigą rūpintis savo tėvais. Tačiau ši pareiga negali būti įvykdyta priverstinai. Ar vaikai rūpinasi savo tėvais, gali būti reikšminga nagrinėjant išlaikymo priteisimo tėvams bylą, pavyzdžiui, sprendžiant dėl išlaikymo dydžio: antai jeigu yra du vaikai, tačiau tėvais rūpinasi tik vienas iš jų, iš kito gali būti priteistas visas išlaikymas ar didesnė jo dalis.
Išlaikymas mokamas vaikų ir tėvų tarpusavio susitarimu arba pagal tėvų ieškinį teismo sprendimu priteisus išlaikymą iš vaikų (CK 3.205 str. 2 d.). Išlaikymas nedarbingiems ir paramos reikalingi ems tėvams gali būti mokamas savanoriškai arba priverstine tvarka. Pirma, tėvai ir vaikai gali susitarti dėl išlaikymo, jo dydžio, tvarkos arba net nesusitarę teikti tam tikrą išlaikymą, kuris abipusiai pripažįstamas priimtinu. Be abejo, vaikai gali teikti paramą ir darbingiems tėvams. Tėvų ir vaikų susitarimu išlaikymas gali būti mokamas pinigais arba natūra, pavyzdžiui, tėvai gali gyventi su vaikais ir būti jų visiškai išlaikomi. Jeigu išlaikymas nėra teikiamas savanoriškai, tėvai turi teisę pareikšti ieškinį kad šis būtų jiems priteistas. Jeigu tėvai neveiksnūs, tokį ieškinį gali pareikšti globėjas ar prokuroras. Išlaikymas mokamas (priteisiamas) nustatyta pinigų suma, mokama kas mėnesį (CK 3.205 str. 3 d.). Tai periodiniai mokėjimai kas mėnesį. Todėl priteisti išlaikymo kitokiais būdais – konkrečia suma, natūra ir panašiai, negalima.
Išlaikymo dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į vaikų ir tėvų šeiminę bei turtinę padėtį, taip pat kitas bylai svarbias aplinkybes. Teismas, nustatydamas išlaikymo dydį, turi atsižvelgti į visų pilnamečių to tėvo (motinos) vaikų pareigą išlaikyti tėvus, neatsižvelgiant į tai, ar ieškinys dėl išlaikymo priteisimo pareikštas visiems vaikams ar tik vienam iš jų (CK 3.205 str. 4 d.). Šio straipsnio 4 dalyje nustatyti kriterijai, kuriais turi vadovautis teismas, nustatydamas išlaikymo dydį. Čia išvardytų kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Dėl tėvų išlaikymo taip pat sprendžiama vadovaujantis principu “pagal poreikius ir galimybes”. Todėl teismas turi atsižvelgti į abiejų prievolės šalių turtinę ir šeiminę padėtį, tėvų galimybę gauti išlaikymą iš kitų asmenų (pvz., buvusio sutuoktinio), išlaikytinių, kuriuos privalo išlaikyti vaikai, skaičių ir t. t. Kadangi visų vaikų pareiga išlaikyti tėvus yra lygi, teismas privalo išsiaiškinti, ar tėvai neturi daugiau vaikų. Jeigu yra ir kitų pilnamečių vaikų, tačiau ieškinys dėl išlaikymo jiems nėra pareikštas, teismas išlaikymo dydį turi nustatyti taip, kaip jis būtų nustatomas pareiškus ieškinį visiems vaikams. Tačiau į vaikų, kuriems ieškinys nepareikštas ir kurie rūpinasi tėvais, dalį prisidedant prie tėvų išlaikymo gali būti neatsižvelgiama.
Atsisakymas priteisti išlaikymą tėvams
Teismas gali atleisti pilnamečius vaikus nuo pareigos išlaikyti savo nedarbingus tėvus, jeigu nustato, kad tėvai vengė atlikti savo pareigas nepilnamečiams vaikams (CK 3.206 str. 1 d.). Pilnamečiai vaikai gali būti teismo atleisti nuo pareigos išlaikyti savo tėvus. Taigi ši norma įtvirtina teismo nuožiūros teisę, t. y. jo teisę, bet ne pareigą atleisti vaikus nuo pareigos išlaikyti tėvus. Vengimas atlikti savo pareigas nepilnamečiams vaikams gali pasireikšti vengimu juos išlaikyti, auklėti ir jais rūpintis, šeimos palikimu, atsisakymu priimti gyventi vaiką, kai jis negalėjo gyventi su kitu iš tėvų, ir panašiai. Taigi šiuo atveju nėra reikalaujama, kad tėvai būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn už savo pareigų nevykdymą, būtų apribota tėvų valdžia .ir panašiai. Tačiau vengimas vykdyti pareigas vaikams turi būti kaltas. Jeigu tėvai nevykdė savo pareigų vaikams dėl objektyvių priežasčių (pvz., ligos, neveiksnumo, sunkios turtinės padėties, susiklosčiusios dėl objektyvių priežasčių, kt.), ši norma netaikoma. Aplinkybę, kad išlaikymo reikalaujantys tėvai vengė vykdyti savo pareigas vaikams, turi įrodyti atsakovas (pilnametis vaikas). Šios aplinkybės gali būti įrodinėjamos pateikiant ankstesnius teismų sprendimus dėl tėvų santuokos nutraukimo (pvz., teismo sprendimą, kuriame konstatuota, kad santuoka iširo dėl sutuoktinio kaltės, nes jis paliko šeimą ir daugiau nei metus ja nesirūpino), dė1 išlaikymo vaikams priteisimo, dėl vaikų atskyrimo nuo tėvų ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis.

Jeigu vaikai buvo atskirti nuo savo tėvų nuolatinai dėl pačių tėvų kaltės, tokie tėvai neturi teisės į išlaikymą, tada vaikai atleidžiami nuo pareigos išlaikyti tėvus. Nuolatinis vaikų atskyrimas nuo tėvų dėl tėvų kaltės yra galimas tik neterminuotai apribojus tėvų valdžią (CK 3.180-3.181 str.). Todė1 vaikų pareiga išlaikyti tėvus išlieka, jeigu vaikai buvo atskirti nuo tėvų, nors ir nuolat, ne dė1 tėvų kaltės (pvz., dė1 tėvų neveiksnumo) arba jie buvo atskirti tik laikinai (pvz., tėvų valdžia buvo apribota laikinai).
Nedarbingų tėvų papildomų išlaidų kompensacija(CK 3.207 str.)

Jeigu pilnamečiai vaikai nesirūpina savo nedarbingais tėvais, teismas pagal tėvų ieškinį gali iš vaikų priteisti papildomas išlaidas, tėvų turėtas dėl sunkios jų ligos, sužalojimo ar jiems būtinos priežiūros, kurią atlygintinai atliko pašaliniai asmenys. Nedarbingiems ir paramos reikalingiems tėvams suteikiama teisė reikalauti priteisti papildomas išlaidas iš pi1namečių vaikų, kurie neteikia paramos savanoriškai. Tokias papildomas išlaidas gali sudaryti tėvų gydymo, slaugos, vaistų, invalido vežimėlio ar kitokių reabilitacijos priemonių įsigijimo išlaidos, kurios nėra padengiamos iš valstybinio socialinio draudimo fondo ar ligonių kasų. Jeigu pašaliniai asmenys tėvus prižiūrėjo neatlygintinai, teisės į priežiūros išlaidas tėvai neturi.
Teismas, priteisdamas tokių papildomų išlaidų kompensaciją, turi atsižvelgti į tėvų ir vaikų šeiminę ir turtinę padėtį bei kitas bylai svarbias aplinkybes.
Jeigu išlaikymas buvo priteistas periodinėmis išmokomis, išlaikymo suma indeksuojama kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją. Taikoma išlaikymo prievolėms, kai tiek nepilnamečių vaikų, tiek nedarbingų ir paramos reikalingų tėvų išlaikymas buvo priteistas periodiniais mokėjimais. Ši norma apsaugo kreditorių nuo infliacijos. lndeksavimo tvarką komentuojama norma deleguoja nustatyti Vyriausybei..3. IŠVADOS IR PASIŪLYMAI
1. Naudojant teisinio formalizavimo priemones galima išskirti įvairias vaiko išlaikymo dydžio nustatymo sistemas: procentinės pajamų dalies, poreikių ir galimybių balanso, išlaidų dalijimosi, pajamų padalijimo ir kt., tačiau nė viena iš jų nėra tobula. Nesukurta universali vaiko išlaikymo dydžio nustatymo sistema, tad galima teigti, kad kiekvienos valstybės teisinėje sistemoje vyraujantis modelis laikytinas tinkamu tiek, kiek jis atspindi toje valstybėje vyraujančias socialines ir ekonomines realijas tam tikrame visuomenės ir teisės raidos etape.
2. Įsigaliojus naujajam Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui, vaiko išlaikymo dydžio nustatymas grindžiamas poreikių ir galimybių balanso sistema. Taikan šią sistemą išskiriami du pagrindiniai vaiko išlaikymo dydi lemiantys kriterijai: vaiko poreikiai ir tėvų turtinė padėtis,o šių kriterijų sisteminį taikymą lemia prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos principas.
3. Nustatant vaiko poreikius visais atvejais kiekvienoje byloje būtina juos individualizuoti, siekiant apibrėžti ne abstrakčią poreikių visumą, o konkrečius poreikius, kurių patenkinimas reikalauja tėvų materialinės pagalbos. Išlaidų individualiems vaiko poreikiams tenkinti kalkuliacijos ipso facto neturėtų sudaryti vaiko išlaikymui reikiamos sumos skaičiuojant bendrą vaiko išlaikymo dydį, kuris vėliau paskirstomas proporcingai abiem tėvams. Vietoj to kiekvienas individualus vaiko poreikis privalo būti ivertinamas atskirai, atsižvelgiant į jam patenkinti ir realizuoti skiriamą valstybės paramą ir jos mastą.
4. Prigimtinis tėvų pareigos išlaikyti vaikus pobūdis privalo lemti tėvų turtinės padėties ir vaiko poreikių santykio vertinimą sprendžiant vaiko išlaikymo dydžio klausimus. Tai atveria kelią Lietuvos teismų praktikoje formuoti taisyklę, pagal kurią tėvai turi pozityvią pareigą užtikrinti bent minimalius išteklius, būtinus vaiko išlaikymui, bei atveria kelią griežtų teisinių priemonių už šios pareigos pažeidimus taikymui. Be to, tai suteikia pagrindą nustatant vaiko išlaikymo dydi taikyti fiktyvaus tėvų pajamų nustatymo modelį .
5. Teisės aktuose įtvirtintas teismo sprendimų dėl vaiko išlaikymo vykdymo mechanizmas neužtikrina vaiko teisės būti aprūpinamu savo tėvų tinkamo realizavimo dėl objektyvaus ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybių (nedarbo, pajamų slėpimo ir pan.). Šiuo aspektu, problema yra ir tai, kad nėra mechanizmo, kuris vertinant vieno iš tėvų galimybes išlaikyti vaiką, leistų įvertinti asmens realias pajamas. Ekonominė šalies situacija, spragos darbo santykių teisiniame reglamentavime, ydingos visuomenės nuostatos pakankamai dažnai sukuria situacijas, kai didžiąją ar net visą asmens pajamų dalį sudaro neoficialios, niekur nedeklaruojamos pajamos, iš kurių, vykdant teismo sprendimus, nėra išieškoma.
6. Siekiant užtikrinti vaikų teisę būti išlaikomiems savo tėvų, šios pareigos neperkeliant tik valstybei, o tuo pačiu sudarant prielaidas vengiantiems teikti išlaikymą (esant tariamam pajamų neturėjimui dėl ilgalaikės bedarbystės) tėvams vykdyti teismo nustatytą prievolę, būtina juos privalomai integruoti į darbo rinką (pvz.: socialiai naudingiems darbams).4. LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. – Vilnius, 1992.
2. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. – Vilnius, VĮ Teisinės informacijos centras, 2001.
3. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas II Valstybės žinios. 2000. Nr. 89-2741.
4. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas. – Vilnius, VĮ Teisinės informacijos centras, 2004.
5. Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodeksas II Valstybės žinios. 1969. Nr. 21-186.
6. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Trečioji knyga. Šeimos teisė. – Vilnius: Justitia, 2002.
7. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija II Valstybės žinios. 1995. Nr. 60-1501.
8. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas II Valstybės žinios. 1996. Nr. 33-807.
9. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas II Valstybės žinios. 2003. Nr. 63-2853.
10. Civilinių bylų nagrinėjimo ataskaita (I instancijos teismuose)II http://www.teismai.lt/teismai/ataskaitos/ 2004/civilines.xls
11. LAT CBS teisėjų kolegijos nutartis c. b. Nr. 3K-3-674/2001 O. Aleksandravičienė v. K. Aleksandravičius. Bylų kategorija 72.2 .
12. LAT CBS teisėjų kolegijos nutartis c. b. Nr. 3K-3-713/2002 S. Juškaitė v. D. Norvilas. Bylų kategorija: 72.2.
13. LAT CBS teisėjų kolegijos nutartis c. b. Nr. 3K-3-790/2002 E. Andriuškevičienė v. A. Andriuška. Bylų kategorija: 72.2.
14. LAT CBS teisėjų kolegijos nutartis c. b. Nr. 3K-3-1225/2002 R. Čeplinskienė v. S. Kavaliauskas. Bylų kategorija: 72.2.
15. LAT CBS teisėjų kolegijos nutartis c. b. Nr. 3K-3-369/2003 L. Baranauskienė v. V. Baranauskas. Bylų kategorija: 72.2.
16. LAT CBS teisėjų kolegijos nutartis c. b. Nr. 3K-3-1 017/2003 E. Dirsienė v. L. Dirsė. Bylų kategorija: 72.2.
17. LAT CBS teisėjų kolegijos nutartis c. b. Nr. 3K-3-231/2004 A. Pakalniškienė v. S. Pakalniškis. Bylų kategorija: 72.2.
18. LAT CBS teisėjų kolegijos nutartis c. b. Nr. 3K-3-236/2004 K. Vainoras v. R. Vainorienė. Bylų kategorija: 72.2.
19. LAT CBS teisėjų kolegijos nutartis c. b. Nr. 3K-3-259/2004 V. Sinkevič v. M. Sinkevič. Bylų kategorija: 72.2.
20. LAT CBS teisėjų kolegijos nutartis c. b. Nr. 3K-3-381/2004 L. Bradšaujienė v. R. Vaitkevičius. Bylų kategorija: 70.4.; 72.2
21. LAT CBS teisėjų kolegijos nutartis c. b. Nr. 3K-3-286/2004 m. D. Korsakovas v. T. Korsakienė. Bylų kategorija: 72.2.
22. Aukštųjų universitetinių mokyklų absolventų konkurencingumas darbo rinkoje darbo jėgos pasiūlos ir paklausos kontekste (darbdavių ir absolventų apklausos duomenimis). Tyrimo medžiaga. Užsakovas – LR Švietimo ir mokslo ministerija II http://www.smm.IUnaujienos/pranesimai.htm?id=753;
23. http://www.delfi.lt/news/economy/buzzlaw/article.php?id=7904101
24. http://www.lygus.lt/saugi/article.php?id=192
25. http://www.lrt.lt/news.php?strid=536472&id=1035092
26. http://www.vtv.lt/content/view/1824/114/

Leave a Comment