Valdymo procesas

TURINYS

ĮVADAS .............................. 3
1. Pagrindinės valdymo funkcijos .............................. 4
1.1. Planavimas .............................. 5
1.2. Organizavimas .............................. 7
1.3. Vadovavimas .............................. 10
1.4. Kontrolė .............................. 12
2. Konkrečios valdymo funkcijos .............................. 14
2.1. Personalo valdymas .............................. 15
2.2. Pardavimų valdymas ............................. 17
2.3. Piniginių išteklių valdymas ........................... 18
2.4. Gamybos valdymas .............................. 19
IŠVADOS .............................. 21
INFORMACINIŲ ŠALTINIŲ SĄRAŠAS ............................ 22ĮVADAS
Vadyba – tai organizacijos vadovybės suformuotų tikslų įgyvendinimo siekimas, pasinaudojant pavaldinių pastangomis, kitais ištekliais bei aplinkos sąlygomis.
Valdymą tikslinga laikyti procesu, kurio dėka sukuriama aplinka, palanki sutelkti pastangas pageidaujamiems tikslams pasiekti, pusiausvyrai tarp konfliktuojančių siekių išlaikyti, našumui ir efektyvumui išlaikyti.
Nuo XIX šimtmečio pabaigos priimta valdymą apibrėžti pagal keturias konkrečias valdymo atliekamas funkcijas: planavimą, organizavimą, vadovavimą ir kontrolę. Nors ikki dabar šis požiūris buvo kruopščiai tyrinėjimas ir kritikuojamas, jis vis dar visuotinai naudojamas. Todėl galima sakyti, kad valdymas – tai organizacijos narių pastangų planavimo, organizavimo, vadovavimo bei kontrolės procesas ir visų kitų organizacijos išteklių panaudojimas, siekiant organizacijos užsibrėžtų tikslų.
Procesas – tai sisteminė veiklos atlikimo tvarka. Tai yra kalbama apie valdymą kaip procesą siekiant pabrėžti, kad jog visi vadovai, nepaisant jų sugebėjimų ar įgūdžių, imasi tam tikrų tarpusavyje susijusių veiksmų, kad įgyvendintų norimus tikslus. Taigi toliau savo darbe trumpai apibūdinsiu keturias pagrindines vaaldymo veiklas ir jų ryšį su laiku bei žmonių santykiais.
Šio vadybos savarankiško darbo tema yra: „Valdymo procesas“ Taigi, pagrindinis šio darbo tikslas yra paanalizuoti valdymo funkcijas ir konkrečias valdymo funkcijas, atskleidžiant vadybos darbo procesą.
Pagrindiniai šio darbo ribose keliami už

ždaviniai yra šie:
• Apibrėžti valdymo sąvoką ;
• Išvardyti ir apibūdinti pagrindinius valdymo elementus;
• Trumpai aptarti konkrečias valdymo funkcijas;
• Išskirti pagrindines mintis ir jomis remiantis, suformuluoti išvadas;
Referato rašymo pagrindiniai etapai būtų šie:
1) Surinkti medžiagą (knygas, straipsnius, informaciją internete), kurioje būtų aprašomi valdymo proceso elementai;
2) Sudaryti planą, išskiriant svarbiausias dalis;
3) Laikantis plano parašyti darbą;
Darbą sudaro įvadas, du skyriai, poskyriai bei išvados.

1. PAGRINDINĖS VALDYMO FUNKCIJOS

Vadybos funkcija tai valdymo darbų dalis turinti savitus tikslus, procesus ir poveikio būdus. Nagrinėjant vadybos funkcijas, valdymas analizuojamas kaip veikla ir kaip valdymo objektas. Trumpai apibūdinsime vadybos funkcijas.
Tikslas yra firmos veiklos orientyras ir vertinimo kriterijus, kuriam pasiekti nukreipta visa firmos veikla. Tikslo formavimas yra valdymo proceso pradinis ir galutinis taškas.
Planavimas – pagrindinė vadybos funkcija, jungianti tikslus, išteklius ir rezultatus.
Organizavimas – valdomo objekto ir subjekto sąveikos nustatymas, valdymo struktūrų foormavimas ir tobulinimas.
Vadovavimas – grupės ar visos organizacijos narių veiklos nukreipimas, įtakos darymas, siekiant atlikti būtinas užduotis.
Kontrolė yra vieno valdymo ciklo pabaiga ir naujo pradžia. Ji garantuoja grįžtamą valdymo ryšį ir neatskiriama nuo planavimo.
Tai bendrosios funkcijos, kuriose yra išskiriami antriniai technologiniai ciklai, rodantys jų įgyvendinimo technologiją. Šie ciklai vadinami konkrečiomis funkcijomis.1.1. PLANAVIMAS
Planavimas yra viena iš keturių valdymo funkcijų ir svarbiausia valdymo funkcija. Jis nustato organizacijos tikslus ir uždavinius, kad kiekvienas darbuotojas galėtų suprasti, ką turi padaryti.
Planuoti reiškia atrinkti įmonės tikslus ir departamentų už

ždavinius ir rasti būdus juos pasiekti. Planai priklauso nuo galimų alternatyvų, po to priimami sprendimai, ką daryti, kaip daryti, kada daryti ir kas tai turėtų padaryti. Planas – tai iš anksto numatytas veiklos kursas, nurodantis įmonės nariams tikslą ir kryptį. Be plano vadovai nežino, kaip efektingai organizuoti žmones ir tvarkyti išteklius
Poreikis planais koordinuoti veiklą didėja, kai aplinka vis labiau kinta. Vadovai, kurie nesugeba sudaryti organizacijos veiklą koordinuojančių planų, padidina visos organizacijos nesėkmės galimybes.
Planavimas yra vadybos funkcija, kuri turi būti vykdoma visuose organizacijos lygmenyse. Jo tikslas yra koordinuoti padalinių veiklą organizacijoje ir jo aplinkoje. O strategijos planas yra strategijos pasirinkimas, žemesnės hierarchijos planai (taktiniai ir operatyviniai) yra procesas, kuris įgyvendina pasirinktą strategiją.
Planavimo uždaviniai:
1. Nurodyti organizacijos narių veiksmų kryptį: organizacijų nariams nurodyti, kaip veikti; numatyti organizacijos narių veiklos planą.
2. Suderinti organizacijos padalinių ir jos narių pastangas.
3. Įvertinti galimas kliūtis bei numatyti būdus joms įveikti.
4. Sudaryti sąlygas nuolat sekti veiklą, pastebėti jos trūkumus ir laiku juos šalinti, išvengti atsitiktinių neapgalvotų sprendimų pavojaus.
Planai gali būti trejopi: 1) aprašomieji; 2) rodiklių suvestinės; 3) darbų planai.
Aprašomieji dažniausiai sudaromi kaip ilgalaikiai kryptiniai planai, nuolat pasikartojantys veiksniai, kuriuos būtina atlikti tam tikru periodiškumu arba įvykus kokiam nors reiškiniui.
Rodiklio ar rodiklių suvestinės forma planai daromi tų veiklos sričių, kurių būklė gali būti įvertinama kiekybiškai. Ši fo
orma tinkamiausia ekonominei veikai, kurią ekonomikos mokslas aprūpina plačia ir baigta įvairių veiklos sričių ekonominio vertinimo rodiklių sistema. Tinka ir pagrindinei organizacijos veiklai, kurią galima vertinti gausybe natūralių rodiklių. Kadangi rodikliu galima griežčiausiai ir tiksliausiai vertinti reiškinius, lyginti juos laike ir erdvėje, įvairios rodiklių sistemos vis labiau plinta.
Planuojant bendresnius dalykus ir ilgesniam laikui, būtina prognozuoti. Prognozavimas – tai kokio nors reiškinio ateities ar proceso raidos mokslinis nustatymas. Prognozė gali būti atliekama remiantis : statistika, ekspertize.
Aiškiausiai ir konkrečiausiai veikla planuojama kaip darbų planas. Įprasčiausia jo forma – darbų sąrašas, nurodant kiekvieno darbo pradžios ir pabaigos laiką. Planai skirstomi ir pagal numatomo laiko trukmę: ilgalaikiai (strateginiai), trumpesni (taktiniai0, patys trumpiausi (operatyviniai).
Planavimo sistema suprantama kaip integruota įvairių dalinių planų ir jų kontrolės visuma, sukurta numatytiems įmonės tikslams pasiekti.
Planavimo ir kontrolės sistema glaudžiai susijusi su įmonės organizacine struktūra, kurią įgyvendinamas darbo pasidalijimas ir kooperavimas. Kas turi planuoti – padalinio vadovai ar specialūs padaliniai kaip organizuota kontrolė. Visa tai priklauso nuo organizacinės struktūros. Pagal organizavimo variantą skiriama:
a) Centralizuotas planavimas iš viršaus žemyn, kai aukščiausiuose įmonės hierarchijos lygiuose nustatomi įmonės tikslai, politika, paskirstomos užduotys žemesniems lygiams, kontroliuojama, kaip jos vykdomos;
b) Decentralizuotas planavimas iš apačios aukštyn, kai žemutiniuose lygiuose suformuluojami siūlymai, o aukštesniu lygiu jie tik derinami;
c) Kombinuotas planavimas, kai derinami sv
varbiausi tikslai aukščiausiu lygiu ir realizuojamos programos žemiausiu lygiu. Šis variantas priimtinausias, nes suderinami centralizuoto ir decentralizuoto planavimo privalumai.
Remiantis planavimo laiku skiriama:
• Įmonių politikos planavimas (5-10 metų);
• Strateginis p.lanavimas (1-3 metai);
• Operatyvinis planavimas (iki 1 metų).
Planavimo principai:
 Planuojant reikia remtis aiškiai apibrėžtais uždaviniais ir remtis visa prieinama informacija.
 Planuose turi būti atsižvelgiama į aplinką, kuri padės arba trukdys organizacijai siekti savo tikslo.
 Juose turi būti atsižvelgiama į esamą organizaciją ir numatomi kontrolės būdai, kad veikla būtų tikrinama pagal nustatytus standartus.
 Jie turi būti tikslūs, įgyvendinami, lengvai suprantami ir vykdomi.
 Jie turi būti lankstūs, kad, aplinkybėms reikalaujant pokyčių, būtų vykdomi nesugriaunant bendro plano.1.2. ORGANIZAVIMAS
Organizavimą galima apibrėžti labai įvairiai. Kalbant apie valdymą, jį galima įvardyti kaip santykių tarpo atskirų individų struktūrą. Remiantis ne tokia statiška nuostata, organizavimas – tai valdymo procesas arba elementas, susijęs su struktūros pokyčiais arba augimu.
Organizavimas bendrąja prasme yra ko nors surengimas, sutvarkymas į vieną visumą ar griežtą sistemą, kieno nors sandaros ar struktūros projektavimas ir sudarymas. Vadybos prasme – tai vientisų sistemų iš žmonių, įrengimų ir medžiagų projektavimas, tobulinimas ir, pasitelkus kitas vadybos funkcijas, įgyvendinimas.
Planavimas ir organizavimas tam tikra prasme vienijasi. Planavimas formuoja bazę tam, kad būtų realizuoti organizacijos tikslai, o organizavimas kaip valdymo funkcija formuoja darbinę struktūrą, kurios pagrindinis komponentas yra žmogus (organizuoja sistemos struktūrą, sukuria aparatą, kuris dirbs šioje bazėje). Kalbama apie žmogaus veiksnio pavertimą į kažką, kas yra popieriuje (planą) ir ko dar nėra realybėje. Tai turi skatinti organizacijos veiklą.
Iš visų organizavimo, kaip valdymo funkcijos, termino sąvokų dažniausiai vartojamos dvi:
1) organizavimas – tai sistemos struktūros sukūrimas, į kurią įeina tarpusavio santykiai, teisės, tikslai, funkcijos, veiklos sritys bei kiti veiksniai, veikiantys tada, kai žmones sieja bendras darbas;
2) organizavimas – tai procesas, kuriuo formuojama ir išsaugoma organizacinė struktūra.
Kiekviena sistema, vadinasi, ir verslo įmonė turi tam tikrą vidinę organizacinę sandarą. Sistemos struktūra yra jos elementų tarpusavio sąryšio forma. Bet kurioje valdymo sistemoje skiriamos dvi pagrindinės jos posistemės: valdomoji – struktūros požiūriu tai gamybinė struktūra ir valdančioji – valdymo aparatas. Valdomoji posistemė yra pagrindinė svarbiausioji sistemos dalis, nes joje įvykę pasikeitimai nulemia ir valdančiosios posistemės pokyčius ir sandarą.
Organizavimo struktūra – pagrindinės ribos, pagal kurias vykdomoji valdžia priima sprendimus. Nuo šios struktūros priklauso priimamų sprendimų kokybė ir pobūdis. Kaip valdymo elementas, organizavimas susijęs su veiklos grupavimu, kuris turi būti nukreiptas įmonės uždaviniams pasiekti, su šios veiklos paskirstymu departamentams bei valdžios suteikimu, delegavimu ir koordinavimu.
Organizacijos skirstomos į formalias ir neformalias.
Nedidelių įmonių organizacinė struktūra labai paprasta. Jose yra darbo pasidalijimas, tačiau dirbama lankčiai. Darbo vietos dažniausiai kuriamos pagal turimą personalą. Darbo santykiai tokiose įmonėse būna neformalūs, ir žemesni darbuotojai gali kalbėti apie savo problemas tiesiogiai su vadovu.
Atsiradus daugiau vadovavimų lygių, organizacija tampa sudėtingesnė, todėl joje turi būti daugiau apibrėžtumo. Konkretesnės tampa ir pareigos, tenka tiksliau apibrėžti, kokių savybių ir kvalifikacijos reikia kiekvienai darbo vietai užimti.
Organizavimo principai. Daugelis įstaigų viešai skelbia savo principus, ir daugelis šių principų yra panašūs; bet kuris principų sąrašas turi trūkumų, vis dėlto jie tarnauja kaip gairės ir dauguma taikytini visuotinai. Pagrindiniai principai yra šie;
uždavinių vienovė – kiekviena organizacijos dalis turi prisidėti prie įmonės siekiamo uždavinio;
kontrolės apimtis – reikia nuspręsti, kokiam žmonių skaičiui asmuo gali produktyviai vadovauti. Šis skaičius dėl daugelio priežasčių įvairuoja, tačiau dažniausiai kalbama apie šešis pavaldinius ir tai yra daugiausia, kiek asmuo turėtų prižiūrėti;
delegavimas – valdžia turi būti deleguojama per kuo daugiau pakopų žemyn;
komandų vienovė – dviejų ar daugiau viršininkų nurodymai gali kirstis. Todėl kiekvienas pavaldinys turi turėti tik vieną viršininką.
pakopų principas – kažkas turi turėti didžiausią valdžią, nuo kurios būtų nutiesta aiški valdžios perdavimo linija į visas įmonės dalis;
atsakomybė – pavaldinio atsakomybė viršininkui už deleguotą valdžią turi būti absoliuti; atsakomybė turi prilygti turimai valdžiai.
Dabar paminėsiu pagrindinius organizacijų ti.pus (pagal H. Mintzberg):
1. Antreprenerinė organizacija – tai paprastos struktūros, nedidelės organizacijos, kurių lyderiai sprendžia visus esminius jos veiklos klausimus. Tai įmonės gyvavimo pradinės stadijos organizacija.
2. Mechaninė organizacija – veiklos procesai nusistovėję, taisyklės gerai žinomos daugumai. Ryškus funkcinis darbo pasidalijimas, linijinė hierarchija išplėtota.
3. Diversifikuota organizacija – čia diversifikacija pagrįsta rinkų vieta, kiekvienas filialas yra autonomiškas ir turi mechaninę struktūrą. Tai būdinga didelėms ir senoms organizacijoms.
4. Profesionali organizacija – koordinuoja savo veiklą per vienodus kvalifikacinius reikalavimus, kurie pasiekiami per vienodą parengimo sistemą ir specialistų socializaciją organizacijoje. Šio tipo organizacijoms būdinga demokratija ir autonomija. Tačiau pastebima nenoras keistis, specialistai gina savo profesinius interesus.
5. Novatoriška organizacija – struktūroje nėra ryškios technostruktūros, nei ryškių pagalbinių tarnybų. Struktūra organizuota, decentralizuota. Veikla koordinuojama per vadovus „integratorius“ ir patricines struktūras. Novatoriška organizacija sukurta neeiliniams uždaviniams spręsti, todėl prastai sprendžia paprastas problemas. Tokia organizacija neefektyvi, nes specialistai apkrauti netolygiai, jų atlyginimai yra dideli, o tai brangiai kainuoja.
6. Misionieriška organizacija – paremta ideologija. Tai suprantama kaip tikėjimo ir vertybių sistema, kurią pripažįsta visim organizacijos nariai. Ideologija vienija organizacijos narius, sukuria bendrumo ir išskirtinumo pojūtį. Kartais ideologija naudojama tiktai tam tikram organizacijos įvaizdžiui sukurti.
7. Politiška organizacija – organizacijoje visada yra asmenų ar grupių , kurios siekia valdžios. Politiniai procesai organizacijoje gali arba išugdyti imunitetą ir sustabdyti griovimo procesus, arba suardyti organizaciją. Koordinacijos beveik nėra, ją pakeičia politiniai žaidimai.1.3. VADOVAVIMAS
Vadovavimas yra viena svarbiausių vadovo funkcijų, susijusių su tarpasmeniniais valdymo aspektais, padedanti pavaldiniams suprasti įmonės tikslus ir efektyviai jų siekti. Vadovas atskirų individų visumą paverčia tikslingai ir efektyviai dirbančia žmonių grupe.
Vadovai – tai ypatingą vietą organizacijų valdyme užimantys žmonės, jie įgyvendina organizacijų tikslus, ne patys tiesiogiai dalyvauja darbo procese, bet vadovaudami ir derindami kitų, jiems pavaldžių žmonių pastangas.
H.Mintzberg taip apibūdina vadovo vaidmens sąvoką. Vadovo vaidmuo – tai visumos taisyklių, kurių būtina laikytis, einant tam tikras pareigas, užtikrinimas.
Taigi vadovavimas yra procesas, telkiantis žmones ir jiems padedantis siekti tikslų. Vadovavimas žmogiškąja prasme ypač svarbus yra todėl, kad padeda grupei išsilaikyti drauge ir susitelkti, siekiant realizuoti tikslus. Vadovavimas transformuoja žmonių ir jų grupių potencialią jėgą ir realius veiksmus.
Tarp darbuotojų uždavinių ir įmonės uždavinių turi būti tam tikra dermė. To ne visada lengva pasiekti, nes darbuotojų ir įmonės tikslai gali nesutapti, tačiau užduotis bus lengvesnė, jeigu individualius motyvus pavyks nukreipti grupės tikslams pasiekti.
Vadovo ir pavaldinių santykius lemia tiek vienų, tiek kitų asmeninės savybės, dalykinis pasirengimas, tradicijos ir daugelis kitų veiksnių. Pagrindinės poveikio priemonės – valdžia ir įtaka. Valdžios turėjimas dar negarantuoja gerų rezultatų, egzistuoja bendradarbių jausmai, norai, siekiai, motyvai, kurie nulemia vieno ar kito atliekamo veiksmo efektyvumą.
Valdžios ir vadovavimo teoretikai sudarė tokią valdžios formų klasifikaciją:
 Prievarta pagrįsta valdžia.
 Atsilyginimu pagrįsta valdžia.
 Eksperto valdžia.
 Pavyzdžio (etaloninė) valdžia.
 Teise paremta valdžia.
 Asmeninėmis savybėmis paremta valdžia.
Valdymo procesas numato valdomojo objekto bei valdančiojo subjekto egzistavimą. Tai reiškia, kad bet kuri organizacija yra dviejų valdymo posistemių visuma: valdančiosios ir valdomosios. Abiem atvejais valdomosios ir valdančiosios posistemių santykiai – tai žmonių tarpusavio santykiai. Organizacijos valdymas vyksta valdymo subjektui priimant sprendimus, juos perduodant valdymo objektui ir po tam tikro apdorojimo iš valdymo objekto informacija grįžtamuoju ryšiu pasiekia valdymo subjektą. Taigi valdymo objektą derėtų traktuoti kaip atskirą organizacijos vienetą arba visą organizaciją, į kurią nukreipta valdymo veikla. Valdymo subjektas – organas arba individas, atliekantis vadybinę veiklą.
Nors ir labai svarbu atsakyti į klausimą, koks turi būti vadovas, tačiau tai tik vienas vadovavimo aspektų. Ne mažiau reikšminga, kaip vadovas elgiasi, bendrauja su pavaldiniais , kaip ir kokiu lygiu deleguoja įgaliojimus, kokius naudoja valdžios tipus, kaip rūpinasi žmoniškaisiais santykiais. Visi šie vadovavimo aspektai apibūdinami vadovavimo stiliaus sąvoka. Vadovavimo stilius – tai vadovo poveikio pavaldiniui būdas, siekiant daryti jam įtaką ir skatinant jį siekti organizacijos tikslų.

Valdymo stilius būtų galima klasifikuoti į tradicinius (autokratinis, patriarchalinis, charizmatinis, biurokratinis ) ir šiuolaikinius – demokratinius ( laisvasis ir kooperatinis ).
Valdymo metodas – tai atskirų valdymo veiklos sričių (funkcijų) realizavimo būdas. Jie klasifikuojami į ekonominius, teisinius, psichologinius ir filosofinius.

1.4. KONTROLĖ

Kontrolė yra viena iš valdymo užduočių, į kurią įeina pavaldinių atlikto darbo įvertinimas ir koregavimas, siekiant užtikrinti, kad efektyviai ir ekonomiškai būtų įgyvendinti įmonės uždaviniai ir jiems realizuoti skirti planai. Kontrolė – tai darbų eigos arba jų rezultatų palyginimas su numatytais. Į kontrolę įeina :
• Standartų nustatymas;
• Darbo įvertinimas pagal numatytus standartus;
• Rezultatų pateikimas grįžtamuoju ryšiu;
• Nukrypimų nuo standartų koregavimas.
Planavimas ir kontrolė yra labai tampriai susiję ir vienodai svarbūs, nes kontrolė galima. tik turint uždavinius ir planus. Už kontrolę atsakingi visų lygių vadovai, kadangi tai yra esminė valdymo funkcija.
Vykdant kontrolės funkciją stebimos tokios darbų charakteristikos: kiekybinės ir kokybinės; laiko; vertės.
Laiko charakteristikų kontrolė – stebima kokio nors proceso trukmė, aktualaus įvykio momentas. Normos čia nustatomos laiko vienetais arba atskiromis kalendorinėmis dienomis.
Veiklos vertės charakteristikų kontrolė – svarbiausias rodiklis yra piniginis vienetas. Ekonomikos mokslas yra parengęs platų vertinės organizacijos veiklos vertinimo rodiklių spektrą.
Kiekybinių charakteristikų kontrolė – vertinimas atliekamas natūriniais vienetais arba svorio, ilgio, tūrio, tankio ir kitais matais.
Neatskiriamas kontrolės elementas , kaip ir visose kitose valdymo stadijose, yra žmonės. Todėl organizuojant kontrolę, būtina atkreipti į jų elgesį. Kontrolė stipriai ir tiesiogiai sąlygoja žmonių elgesį, todėl kontrolės procesą reikia daryti pabrėžtinai siekiant paveiktri darbuotojus ir juos nukreipti organizacijos tikslams siekti.
Efektyvios kontrolės požymiai:
1. Strateginis kontrolės pobūdis. Turi būti aiški organizacijos struktūra. Kiekvienas tikslas turi būti organizacijos tikslų įgyvendinimas. Kontrolė turi būti objektyvi įvertinti ir išmatuoti tikslus.
2. Orientacija į rezultatus. Kontrolės svarbiausias tikslas – ne informacijos rinkimas, standartų nustatymas, bet organizacijos uždavinio sprendimas.
3. Atitiktis veiklai. Kontrolė turi atitikti kontroliuojamą veiklą ir objektyviai išmatuoti ir įvertinti tai, kas svarbiausia.
4. Kontrolės savalaikiškumas. Tai ne kontrolės dažnumas ar greitumas, o laiko intervalas tarp išmatavimų ir įvertinimų, kuris adekvačiai atitinka kontroliuojamą reiškinį.
5. Kontrolės lankstumas. Kontrolė, kaip ir planas, turi būti lanksti ir adaptuotis prie vykstančių pasikeitimų.
6. Kontrolės ekonomiškumas. Kontrolė reikalauja didelių pastangų ir išteklių. Jei suma išlaidų, skirtų kontrolei viršija jos duodamą naudą, organizacijai geriau visai atsisakyti tokios kontrolės sistemos. Reikia, kad kontrolė būtų ekonomiškai pateisinama ir išlaidos jai turi būti kuo mažesnės.
Vienas iš kontrolės ypatumų tas, kad ji turi būti viską apimanti. Kiekvienas vadovas, nepriklausomai nuo rango, privalo kontroliuoti, net jeigu specialiai niekas to nepavedė. Tai turi būti neatskiriama jo pareigų dalis. Yra skiriamos trys kontrolės rūšys: parengiamoji, einamoji, baigiamoji. Jos skiriasi tik įgyvendinimo laiku.
Jei vykdytojas jau nieko nebegali padaryti arba nepašalina nukrypimų dėl kitų subjektyvių priežasčių, turi įsikišti vadovas. Tada panaudojamas valdymo ciklo elementas – reguliavimas. Reguliavimas – tai darbo proceso grąžinimas į numatytas vėžes perskirstant medžiagų, lėšų. darbo ir laiko išteklius.

2. KONKREČIOS VALDYMO FUNKCIJOS

Įvertinant valdymo objekto sudėtingumą ir specifiką, valdymo funkcijos klasifikuojamos pagal valdymo kryptis nurodant gamybos valdymo funkcijas. Skirtingai negu bendrosios valdymo funkcijos, būdingos visiems valdymo procesams bet kuriame valdymo sistemos lygyje ar grandyje, konkrečios funkcijos būdingos tam tikram objektui valdyti. Jų sudėtį, struktūrą, turinį lemia konkretaus objekto valdymo tikslai ir uždaviniai, jų sudėtingumas, gamybos sistemos struktūra. Savo turiniu kiekviena konkreti funkcija yra kompleksinė ir apima visas bendrąsias funkcijas. Aš apžvelgsiu tik šias konkrečias funkcijas: personalo valdymas, pardavimų valdymas, piniginių išteklų valdymas ir gamybos valdymas.2.1. PERSONALO VALDYMAS
Personalo vadyba nagrinėja gyvojo, žmogiškojo organizacijos elemento – jos darbuotojų, bendromis pastangomis organizacijos gavinį verčiantį vartotojui reikalingu produktu, veiklos valdymą organizacijoje. Personalo valdymo tikslas yra suaktyvinti darbuotojų motyvaciją ir pasirengimą dirbti.

Personalo valdymo veikla turi būti pradedama tiek anksčiau produkto gamybos pradžios laiko, kiek jo prireiks to produkto gamybai sutelkti ir būtiniems darbuotojams parengti.

Pirmasis personalo valdymo darbas – būtinų organizacijos rezultatyviai ir efektyviai veiklai darbų analizė. Į kokias dalis suskaidyti visą organizacijos darbo objekto virtimo produktu procesą, , priklausomai nuo gamybos mastų ir turimų išteklių, nusprendžia inžinieriai technologai. Organizacijos vadovybė nustato pagrindinę organizacijos veiklą aptarnaujančių darbuotojų skaičių bei jų profesinę-kvalifikacinę sudėtį.

Sėkmingai organizacijos veiklai garantuoti reikia darbuotojų, kuriančių ir skleidžiančių vadybinę informaciją, t.y. organizacijos vadybos personalo . Kai atsakingi už visus dalykus (darbo režimą, darbo saugumą, mokėjimus ir kt.) vadovybės pareigūnai vienareikšmiškai apibrėžia juos , galima pradėti aktyvią personalo valdymo veiklą.

Tuomet organizacija pretenduojantiems dirbti žmonėms gali pateikti visą juos dominančių žinių kompleksą ir imtis antrojo personalo valdymo darbo – darbuotojų telkimo.

Sulaukusi didesnio, negu reikia, pretendentų eiti tam tikras pareigas skaičiaus, organizacija pradeda trečiąjį personalo valdymo darbą – darbuotojų atranką.

Iš pretendentų grupės atrinkusi organizacijos reikalavimus atitinkančius žmones ir sutarusi dėl visų sąlygų, gali pradėti ketvirtąjį personalo valdymo darbą – įteisinti organizacijos ir busimojo jos nario santykius, sudarydama su juo darbo sutartį.

Kaip penktąjį personalo valdymo darbą, teisiškai įsijungus į organizaciją naujam darbuotojui, reikia išskirti pareiginį rengimą.

Šeštasis personalo valdymo darbas – darbuotojų darbo sauga.

Septintasis – priimto į darbo ir parengto konkrečiai veiklai organizacijoje žmogaus darbo skatinimas – jo pastangų dirbti našiai ir gerai sužadinimas. Nors viena iš svarbiausių paskatų – darbo užmokestis jau būna apspręstas darbo sutartyje, jis nėra vienintelis tokio sužadinimo įrankis.

Pradėjus darbuotojui dirbti organizacijoje ir pasibaigus pirmajam nustatytam atsiskaitymo periodui, prasideda aštuntas valdymo darbas – darbo vertinimas. Jo tikslas yra teisingai atsikaityti su darbuotoju, parodyti tolesnio jo profesinio tobulinimosi kryptis. Tačiau vertinant darbą paaiškėja, kad ne visada pasiekti darbo rezultatai tenkina organizaciją. Dažniausia to priežastis – nepakankamos darbuotojų žinios ir įgūdžiai. Iškyla devintojo personalo valdymo darbo būtinybė – darbuotojų kvalifikacijos ugdymas. Šio ugdymo prisireikia dėl būtinumo įsisavinti naujas žinias bei įgūdžius, kurių prireiks tobulinant organizacijos produktą arba diegiant naujas technologijas.

Neretai nepatenkinami darbo rezultatai kyla ne dėl kvalifikacijos stokos, o dėl kai kurių darbuotojų charakterio bei temperamento ypatybių ar nuostatų, neatitinkančių organizacijoje galiojančių, tada skiriamas dešimtasis personalo valdymo darbas – drausminimas.

Žmogaus ir organizacijos santykiai yra labai daugiausiai, organizacijos tikslai nesutampa su į ją įeinančių žmonių tikslais, nereti ir interesų susidūrimai, galintys atnešti žalos tiek organizacijai, tiek jos nariams. Todėl personalo valdyme prisireikia dar vieno, vienuoliktojo darbo – darbo ginčų sprendimo.

Bendra organizacijos ir jos nario veikla nutrūksta, kai tas narys palieka ją. Taigi dvyliktasis ir paskutinis personalo valdymo darbas – darbuotojų atleidimas.

Šie dvylika darbų visiškai išsemtų personalo valdymo turinį, jei organizacija santykiautų tik su kiekvienu pretendentu dirbti joje ar su kiekvienu sudariusi darbo sutartį atskirai. Profsąjungų atsiradimas, jų reikšmės didėjimas pagimdė dar vieną personalo valdymo darbą, tryliktąjį – kolektyvi.nės sutarties tarp organizacijos vadovybės ir samdomųjų darbuotojų atstovų sudarymą.

2.2. PARDAVIMŲ VALDYMAS

Rinkos sąlygomis dirbančios organizacijos gauna pinigus pardavusios savo produktus. Kai kurios veiklos sritys, pavyzdžiui, teikiant daugelį paslaugų, organizacijos tiesiogiai keičia savo produktą į kliento pinigus. Tokios organizacijos turi įrengti specialias darbo vietas, aprūpinti jas priemonėmis pinigams saugoti ir operacijoms su pinigais registruoti, atitinkamai parengti specialius darbuotojus.

Nors ekonomine prasme pardavimas baigia produkto darymo ciklą, bet, siekiant kuo geriau tenkinti vartotojų poreikius ir kuo efektyviau panaudoti visus organizacijos turimus išteklius negalima net pradėti planuoti produktų darymo nežinant, kiek , kada ir kokių produktų reikės pateikti vartotojams, prekybos organizacijai. Reikia žinoti konkrečią pageidaujamų produktų nomenklatūrą ir kiekius laikotarpiui, keletą kartų viršijančiam produkto darymo ciklą, kad galima būtų materialiai ir techniškai pasirengti darbui, numatyti tikslias užduotis kiekvienai darbo vietai. Kadangi tas pasirengimas taip pat reikalauja nemažai įvairių išteklių, sąnaudų, kad organizacija nepadarytų veltui, ji turi būti tikra, jog padaryti produktai bus nupirkti ir visos sąnaudos, tarp jų ir pasirengimo darbai, bus atlygintos.

Todėl pačiu pirmuoju veiksmu, nuo kurio turi prasidėti operatyvus organizacijos veiklos valdymas, laikytinas pardavimo ir pirkimo sutarties sudarymas rinkos sąlygomis dirbančiose organizacijose. Kiekvienoje tokioje sutartyje turi būti įvardytas sutarties objektas ir sutarties dalyviai, apibrėžti reikalavimai produkto kokybei ir numatytos visos produktų pateikimo sąlygos. Taip pat turi būti numatytos ir tam tikros produkcijos pardavėjo garantijos vėliau išaiškėjus kokiems nors defektams. Tarp sąlygų gali būti numatytos ypatingos parkavimo ir gabenimo sąlygos, produktų draudimas ir kt. Vienas svarbiausių sutarties elementų – produkto kaina ir mokėjimo už jį sąlygos. Pardavėjas gali reikalauti, kad pirkėjas jam atidarytų akredityvą – banko sąskaitą, kurioje rezervuotų reikalingą pinigų kiekį. Pirkimo ir pardavimo sutartys gali būti sudaromos su didmeninės prekybos organizacijomis, superkančiomis produktus partijomis ir partijomis juos pardavinėjančiomis, ir su individualiais užsakovais, kuriems produktas daromas pagal specialų užsakymą, ir su mažmeninės prekybos organizacijomis, perkančiomis produktus partijomis ir vėliau perparduodančiomis juos mažesniais kiekiais individualiems vartotojams. Operatyvaus valdymo pradžiai reikia nustatyti orientacinius pardavimo mastus bei didžiausią ir mažiausią jo apimtį per dieną, kad būtų numatyti darbo režimai įtempčiausioms ir laisviausioms darbo sąlygoms ir būtų veikiama orientuojantis į realią kiekvienos dienos situaciją.

Organizuojant pardavimus nepaprastai svarbi yra reklama – pirkėjų informavimas apie parduodamas prekės privalumus ir nuostatos pirkti siūlomą prekę skatinimas.
2.3. PINIGINIŲ IŠTEKLIŲ VALDYMAS

Organizacijos paskirtis – teikti vartotojui produktą, tenkinantį jo poreikius, padarytas produktas turi būti atiduotas vartotojo nuosavybei. Perimdamas nuosavybės teisę, vartotojas sumoka už produktą, tuo kompensuodamas įvairių produktui padaryti sunaudotų išteklių vertę ir kurdamas organizacijos pelną – tolesnės jos plėtros galimybių laidą. Po technologinės gavinio kitimo iki produkto fazės prasideda komercinių kitimų fazė.: produkto pavertimais pinigais, pinigų pavertimas naujais gaviniais. Todėl komercinės apyvartos ir pinigų, kaip vieno svarbiausių jos įrankių, valdymas yra svarbus kasdieninio organizacijos veiklos valdymo uždavinys. Prekių rinkoje organizacijos pateikia savo produktus ir iš vartotojų gauna už juos pajamas pinigais. Tuos pinigus verslo organizacijos išleidžia gamybos išteklių ( darbo, žemės, kapitalo) rinkoje ir, įsigijusios reikalingų išteklių, laiduoja savo nenutrūkstamą veiklą. Vartotojai už parduotus išteklius g.autus pinigus leidžia prekių rinkoje, taip tenkindami savo poreikius.

Jei remsimės šiuo modeliu, visą kasdieninio piniginių išteklių valdymo darbo turinį tesudarytų produkto virtimi pinigais ir tų pinigų virtimo organizacijai reikalingais ištekliais proceso valdymas. Bet to nepakanka – pinigai, būdami ypatinga preke , atliekančia visuotinio ekvivalento vaidmenį, savo fiziniu, popierinių ,metalinių pinigų ar banknotų pavidalu paprastai dalyvauja tik mažmeninėje prekyboje. Dažniausiai organizacijų veikloje jie naudojami negrynųjų pinigų (lėšų bankų bei kitų kredito įstaigų sąskaitose ir lėšų , kuriomis atsiskaitoma pervedimais) pavidalu. Pinigai atlieka ir kaupimo priemonės funkciją, kai sudaroma tam tikra pinigų sankaupa, kuri prireikus gali būti panaudota ir mokėjimas atlikti, jei kokiu nors momentu nepavyksta gauti reikalingo dydžio įplaukų pardavus produkciją. Operatyviniame organizacijos veiklos valdyme gali tekti susidurti ir su kitokios prigimties klausimais, pvz., palūkanų mokėjimu, nors palūkanos gali būti suprantamos kaip mokestis už išteklius, analogiškai kaip mokestis už elektros energiją. Gali atsitikti taip, kad greitai teks grąžinti paskolą, todėl tokie dalykai turi patekti į operatyvaus išteklių valdymo darbų visumą.

Kadangi organizaciją aprūpinti piniginiais ištekliais – valdymo posistemio pareiga, ieškodami papildomų išteklių šaltinių šio posistemio darbuotojai turi gerai žinoti organizacijos galimybes padėti potencialiems rėmėjams, kartais paskatinti organizacijos vadovybę imtis visai su jos veikla nieko bendra neturinčių veiksmų ir įkomponuoti juos į organizacijos veiklos sistemą.2.4. GAMYBOS VALDYMAS
Paprastai gamyba apibrėžiama kaip žaliavų arba atskirų komponentų transformavimo į galutinius produktus veikla. Gamybos valdymas yra įmonės dalies, kur medžiagos paverčiamos galutiniais produktais, operacijų efektyvaus planavimo ir kontrolės procesas.
Visa organizacijos gamybos sistema yra vadinama „operacine sistema“. Ji susideda iš trijų posistemių:
Perdirbimo posistemis atlieka gamybos darbus, susijusius su poveikio transformavimu į rezultatą.
Rengimo posistemis kuria naujas prekes ir paslaugas.
Aprūpinimo poreikis tiesiogiai su išeiga nesusijęs, bet atlieka perdirbimui reikalingas aprūpinimo funkcijas.

Vadovavimo operacijoms darbus galima suskirstyti į tris grupes:
1. Operacinės veiklos strategijos rengimas ir įgyvendinimas.
2. Operacinės sistemos rengimas ir įgyvendinimas, apimant gamybos proceso rengimą, gamybos pajėgumų išdėstymą, įmonių projektavimą, darbų standartų ir normų įgyvendinimą.
3. Kasdieninis sistemos funkcionavimo planavimas ir kontrolė.

Operacijų funkcijoje dirba daugiau žmonių negu kurioje kitoje organizacijos veiklos srityje, ir kaip tik jie nulemia bet kurios operacinės sistemos sėkmę ar žlugimą.

Operacinės sistemos įvairiai klasifikuojamos:

Į projektus orientuotos operacinės sistemos kiekviena produktas yra unikalus savo konstrukcija, paskirtimi ar kitais reikšmingais požymiais. Gamybos procesas yra vienkartinio, nepasikartojančio pobūdžio, o vienam produktui pagaminti ar sukurti sugaištama santykinai daug laiko.

Smulkiaserijinės gamybos sistemoje padaliniai specializuojami skirtingoms operacijoms atlikti. Produktai gaminami po vieną ar nedidelėmis porcijomis.

Masinės gamybos sistema išleidžia didelį skaičių santykinai standartizuotų produktų, kurie visi vienodi ir gali tik nežymiai skirtis savybėmis ar komplektavimu. Vienam gaminiui sugaištama mažai laiko. Gamybos ištekliai gali būti sutvarkyti tam tikru nuoseklumu ir sudaryti technologijos liniją, srautą, persmelkiantį visą sistemą.

Nepertraukiamojo proceso sistema gamina didelį kiekį vienarūšės produkcijos. Vienintelis būdas atskirti produkcijos vienetus – produktą matuoti pasirinktais tūrio, ilgio, svorio ar laiko matais. Operacijos priklauso nuo inžinerijos funkcijos, kuriančios naujus produktus, projektuojančios gamybos pajėgumą ir procesus.

Kapitalo srityje operacijų funkcija priklauso nuo finansų. Kad priemonės būtų panaudotos laiku ir būtų reikiamo dydžio, ši funkcija turi gauti žinių apie gamybos vystymo planus, smulkių operatyvinių žinių apie tai, kiek reikia mokėti už darbą ar tiekėjams.

Gamybos srityje viena svarbiausių gamybos sprendimų yra: kaip, kada ir kur gaminti prekes ar teikti paslaugas.

Pagrindinis operacinės sistemos tikslas – paversti išteklius vartotojui reikalingomis prekėmis ar paslaugomis. Atlikdama šį uždavinį, operacinė sistema turi parodyti firmos kompetentingumą ir konkurentabilumą rinkoje. Kompetentingumas reiškia, kad firma ką nors daro geriau už konkurentus ir taip palaiko savo prekių unikalumą.

Gamybos vadovas, įgyvendinimas ilgalaikio firmos išteklių naudojimo strategiją, turi priimti keletą sprendimų. Juos galima klasifikuoti pagal šiuos požymius:
 Gamybos proceso tipo parinkimas;
 Gamybos pajėgumo dydžio nustatymas;
 Vertikalios integracijos masto pasirinkimas;
 Darbo išteklių organizavimas – ar specializuoti darbą?
 Technologija – patiems rengti ar naudoti kitų patirtį?
 Materialinės atsargos – gaminti sandėliui ar pagal užsakymus?
 Buveinė – ar greta rinkos, ar greta žaliavų šaltinių?

Pagrindiniai gamybos strategijos elementai yra:
1. Dėmesys paprastumui.
2. Mažos partijos.
3. Gamybos atsargų, įdirbio, raštinės darbo mažinimas.
4. Patikrinimų dažnis.
5. Darbų įvairovės mažinimas ir kt.

Tarptautinėje konkurencijoje išryškėjo trys reikšmingi gamybos strategijos principai:
1. Kaip tik laiku.
2. Visuotinės kokybės vadyba.
3. Kompleksinis kokybės aptarnavimas.

Kompiuterių technikos ir programinės įrangos pažanga padarė revoliuciją projektuojant gamyb.os sistemas. Automatizuotos gamybos valdymo sistemos kompiuteriais valdo ir kontroliuoja įrengimų darbą. Tai aukščiausias gamybos automatizavimo lygis, kuris labai padidina gamybos lankstumą. Gamybos procesai, kuriuose integruotos visos šios technologijos, vadinami lanksčiomis gamybos sistemomis. Kai jas valdo integruota informacijos sistema, turime integruotą automatizuotą gamybos valdymo sistemą.IŠVADOS
Daugybė žmonių planuoja savo veiklą vienai dienai ar mėnesiui, metams ir t.t., vėliau jie organizuoja išteklius, reikalingus planui įgyvendinti. Kopdami toliau, mes lyginame tai, ką padarėme, su tikslais bei uždaviniais, kurių ketinome siekti. Tas kasdieninis darbas aprėpia ir visą valdymo procesą. Vadovavimą būtina traktuoti kaip ciklą, susidedantį iš konkrečių vadybininko darbų sričių, vadinamų valdymo funkcijomis. Valdymo sistemoje visos valdymo funkcijos sudaro vieningą bendrą procesą.

Taigi atlikus šį darbą galima daryti tokias išvadas:
1. Pagrindinės funkcijos, vykdomos valdymo procese, yra planavimas, organizavimas, vadovavimas ir kontrolė.
2. Kiekviena iš keturių valdymo funkcijų yra gyvybiškai svarbi organizacijai.
3. Planavimas, kaip valdymo funkcija, sudaro pagrindą kitoms funkcijoms ir laikomas svarbiausia iš jų.
4. Organizavimo, vadovavimo bei kontrolės funkcijos orientuojamos į taktinių ir strateginių organizacijos planų vykdymą.
5. Valdymo procesui yra būdingi bendrieji ir specifiniai procesai, todėl be pagrindinių valdymo funkcijų yra išskiriamos ir konkrečios valdymo funkcijos.
6. Skirtingai negu bendrosios valdymo funkcijos, būdingos visiems valdymo procesams bet kuriame valdymo sistemos lygyje ar grandyje, konkrečios funkcijos būdingos tam tikram objektui valdyti.INFORMACINIŲ ŠALTINIŲ SĄRAŠAS
1. Butkus F. S. Organizacijos veiklos operatyvaus valdymo pagrindai. Eugrimas. Vilnius, 2003
2. Damašienė V. Valdymo pagrindai. Šiaurės Lietuva, 2002
3. Martinkus B. ir kt. Darbo išteklių ekonomika ir valdymas. Kaunas, 2002
4. Neverauskas B. Rastinis J. Vadybos pagrindai. Kaunas, 2001
5. Robert C Appleby. Šiuolaikinio verslo administravimas. Vilnius.
6. Stoškus S. bendrieji vadybos aspektai. VŠĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2002

Leave a Comment