Vaiko teisės

PAŽEIDŽIAMIAUSIŲ SOCIALINIŲ GRUPIŲ TEISIŲ PADĖTIS.
VAIKO TEISĖS.

1. Įžanga

Rūpinantis žmogaus teisėmis ir jų apsauga, ypatingą dėmesį reikia skirti vienai iš labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių – vaikų teisių apsaugai ir jų daromų nusikalstamų veikų prevencijai.
Tai lemia vaiko amžiaus ypatumai, negebėjimas savęs apginti, specifinė vaiko padėtis šeimoje ir visuomenėje, įvairūs šalies socialiniai, ekonominiai, teisiniai faktoriai.
Pranešime analizuojamos problemos, kurios šiuo metu ypač aktualios ir tiesiogiai iškyla, rengiant teisės aktų projektus, pasiūlymus, rekomendacijas, dirbant praktinį darbą, atliekant specializuotus mokslinius tyrimus vaiko teisių ir jų apsaugos srrityje.
Vaiko teises ir jų apsaugą reglamentuoja daugelis Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų (Vyriausybės nutarimų, žinybinių nuostatų, instrukcijų). Todėl svarbu išsiaiškinti, ar Lietuvos įstatymuose nėra prieštaravimų arba trūkumų, taip pat tarptautinių teisės aktų atžvilgiu.

Analizuojant vaiko teises Lietuvoje bus naudojamasi šaltiniais:
– Tarptautiniai Jungtinių Tautų ir Europos Tarybos dokumentai vaiko teisių apsaugos srityje: 1985 m. JTO standartinės minimalios nepilnamečių justicijos taisyklės (Pekino taisyklės); 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija; Europos Tarybos Ministrų komiteto 1987 m. Rekomendacija Nr. R (87) 20 “Dėl socialinės reakcijos į nepilnamečių nuusikalstamumą”; taip pat Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija.
– Statistiniai duomenys, analizuojant vaiko teisių apsaugos faktinę būklę, taip pat teisę pažeidusių vaikų teises.
– Lietuvos ataskaitos, vykdant Vaiko teisių konvenciją ir pan.
Pagrindinis tikslas – išanalizuoti vaiko teisių būklę Lietuvoje ir

r pasiūlyti jos tobulinimo kryptis. Įgyvendinant šį tikslą, nagrinėjama:
1) apskritai Lietuvos vaikų teisių apsaugos būklė. Atsižvelgiant į temos platumą, pranešime aptariamos tų vaiko teisių, kurios pastaruoju metu susilaukia daugiausiai visuomenės dėmesio (teisė gyventi; teisė sveikai vystytis ir būti sveikam; teisė mokytis; vaiko teisė į tėvų teikiamą išlaikymą į valstybės paramą; vaiko globa ir rūpyba; įvaikinimas; vaiko apsauga nuo neigiamos socialinės aplinkos įtakos) apsaugos problemos, taip pat tos vaiko teisės, kurių teisiniame reglamentavime pastaruoju metų įvyko didžiausi pokyčiai (teisė gyventi kartu su tėvais, bendrauti su tėvais bei kitais giminaičiais; teisė į individualybę ir jos išsaugojimą, teisė į vardą ir pavardę, teisė išsaugoti savo tautybę ir pilietybę; teisė žinoti savo tėvus; teisė į gyvenamąjį būstą: vaiko turtinės teisės).
2) teisę pažeidusių vaikų, t.y. vaikų, esančių konflikte su įstatymu, teisų apsaugos būklė Lietuvoje. Toodėl aptarsime vaikų, esančių konflikte su įstatymu, teisių apsaugos problemas, siekiant suderinti nacionalinius įstatymus su tarptautinių teisės aktų reikalavimais.
3) vaikų – nusikaltimų aukų teisių apsaugos problemos;
4) vaiko teises įgyvendinančių institucijų sistema ir veiklos pobūdis.

2. Vaikų teisių apsaugos būklė.

2.1. Teisė gyventi – pagrindinė žmogaus teisė. Gyvybės pradžios problema. Vaikų savižudybių prevencija.

Vaiko teisių konvencijos 6 straipsnyje yra įtvirtinta valstybių-konvencijos dalyvių pareiga pripažinti bei užtikrinti vaiko teisę gyventi. Ši vaiko teisė yra įtvirtinta ir Pagrindų įstatymo 7 straipsnyje, kuris numato, kad kiekvienas vaikas turi neatimamą teisę gyventi ir augti. Pažymėtina, ka

ad teisė gyventi yra pagrindinė, prigimtinė kiekvieno žmogaus teisė, saugoma Konstitucijos , kurios 19 straipsnis skelbia: “Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas”. Draudžiami bet kokie moksliniai bandymai ar kitokie eksperimentai su vaiku, galintys pakenkti jo gyvybei, sveikatai, normaliam asmenybės vystymuisi, net ir tais atvejais, jei yra vaiko, jo tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų sutikimas (Pagrindų įstatymo 7 str. 2 d.). Pažymėtina, kad vaiko neatimama teisė gyventi bei sveikai vystytis yra įtvirtinta ir CK 3.161 straipsnio 1 dalyje.

Biomedicininių tyrimų įstatymas numato išskirtinę nepilnamečių apsaugą atliekant biomedicininius tyrimus. Nepilnamečiai yra laikomi pažeidžiamais asmenimis, o šio įstatymo 7 straipsnyje yra numatytos sąlygos, kurioms esant su pažeidžiamais asmenimis leidžiama atlikti biomedicininius tyrimus. Viena šių sąlygų yra tai, kad biomedicininis tyrimas nesukels pavojaus tiriamojo sveikatai ar gyvybei, be to, biomedicininio tyrimo rezultatai gali tiesiogiai ir realiai pagerinti šių tiriamųjų sveikatą.
Kalbant apie žmogaus teisę į gyvybę, svarbu nustatyti momentą, nuo kurio atsiranda įstatyminis gyvybės gynimas, ir kas laikoma gyvybės pradžia. Pažymėtina, kad CK 2.3 straipsnis numato, kad fizinio asmens gimimo momentu pripažįstamas pirmas savarankiškas naujagimio įkvėpimas. Šiuo metu Seime yra registruotas Lietuvos Respublikos fizinio asmens gimimo momento nustatymo įstatymo projektas IXP-830 (2SP). Projekte pateikiama fizinio asmens gimimo sąvoka, pagal kurią gimimu laikomas gyvo vaisiaus išstūmimas ar ištraukimas iš moters organizmo.

Neretai sutinkama nuomonė, kad, ve
ertinant vaiko teisių apsaugos požiūriu, vaiko teisės į gyvybę pažeidimu yra abortas , ir raginama vaiko teisę į gyvybę saugoti dar iki gimimo momento . Statistikos duomenys (žr. 1 lentelė) leidžia daryti išvadą, kad abortų skaičius pastaraisiais metais mažėja. Manytume, ši tendencija yra daugiausiai susijusi su seksualinio švietimo suaktyvėjimu.

Nuo tam tikros vaisiaus vystymosi stadijos daugelio valstybių įstatymai, tarp jų ir Lietuvos Respublikos teisės aktai, numato teisinę vaisiaus apsaugą. SAM įsakymu patvirtintoje Nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarkoje numatyta, kad, moteriai pageidaujant, leidžiama nutraukti nėštumą iki 12 savaičių, jei nėra šiai operacijai kontraindikacijų, o didesnį nei 12 savaičių nėštumą leidžiama nutraukti tik tuomet, kai jis gresia moters gyvybei ir sveikatai. Jei aborto operacija atliekama minėtoje tvarkoje numatytomis sąlygomis, abortas pripažįstamas teisėtu, o nesilaikant nustatytųjų sąlygų – neteisėtu. Pažymėtina, kad baudžiamieji įstatymai (tiek galiojantis , tiek ir naujasis Baudžiamieji kodeksai) numato baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą aborto padarymą. Galiojančiame BK neteisėtas abortas yra priskiriamas prie nusikaltimų žmogaus sveikatai, naujajame BK – sveikatai ir gyvybei, taigi akcentuojama moters sveikatos apsauga, o ne užsimezgusios gyvybės teisė gyventi .

Kalbant apie teisinę tam tikros vystymosi stadijos vaisiaus apsaugą, paminėtina ir Biomedicininių tyrimų įstatymo 3 straipsnio nuostata, kuri numato, kad vaisius biomedicininių tyrimų objektu gali būti tik turint atitinkamų neklinikinių tyrimų išsamius duomenis, be to, su vaisiumi leidžiama atlikti ti
ik tuos biomedicininius tyrimus, kurių numatoma nauda tiriamam vaisiui viršija medicininę riziką.

Vaiko teisės į gyvybę užtikrinimas neatsiejamas nuo efektyvaus sveikatos tarnybų darbo. Seimo 1998 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. VIII-833 buvo patvirtinta Lietuvos sveikatos programa , kurioje įtvirtintas tikslas sumažinti kūdikių mirtingumą (pastarųjų metų kūdikių mirtingumo duomenys pateikiami 2 lentelėje) iki 2010 metų 30 procentų. Siekiant šio tikslo, reikia sumažinti didelės rizikos ir nepageidaujamų nėštumų skaičių, neišnešiotų naujagimių gimimų skaičių, perinatalinį ir neonatalinį mirtingumą, pasiekti, kad 97 proc. kūdikių būtų profilaktiškai paskiepyti, užtikrinti ankstyvą naujagimių maitinimą krūtimi, pasiekti, kad motina būtų su kūdikiu visą parą, užtikrinti visoms moterims prieinamą ir kvalifikuotą nėščiųjų priežiūrą, gimdymo pagalbą bei užtikrinti šeimos planavimo paslaugas, sudaryti naujagimiams adekvačias jų būklei gydymo bei slaugos sąlygas, sukurti ankstyvos nepertraukiamos kūdikių vystymosi sutrikimų diagnostikos bei korekcijos sistemą, pagerinti stacionarinių įstaigų techninę ir materialinę bazę, kuri leistų diegti bei naudoti pažangias technologijas.

Neretai vaikų sužalojimus ir mirtį sukelia fizinė prievarta prieš vaikus. Pažymėtina, kad be fizinės prievartos, vaikams tenka patirti ir seksualinę, ir psichologinę prievartą. Kaip parodė Vaiko teisių gynimo organizacijos “Gelbėkit vaikus/Save the Children Lithuania”, Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimo centro “Vilmorus” bei Vytauto Didžiojo universiteto tyrimo “Valstybinių institucijų vaidmuo siekiant užkirsti kelią vaikų prievartai” duomenys, fizinę bei psichologinę prievartą vaikai ypač dažnai patiria šeimoje (žr. 1 bei 3 pav., 3 lentelė). Siekiant apsaugoti vaiką nuo smurtaujančių tėvų, CK įtvirtintas tėvų valdžios apribojimo institutas, kuris iš esmės atitinka SŠK numatytą tėvystės teisių apribojimą. CK 3.180 straipsnis numato, kad teismas gali priimti sprendimą dėl laikino ar neterminuoto tėvų valdžios apribojimo, jei tėvai žiauriai elgiasi su vaikais.

Lietuvos Respublikos Prezidentas 2001 metų vasarą Seimui pateikė Pagrindų įstatymo pataisą, kuria, atsižvelgiant į smurtaujančių tėvų keliamą rimtą pavojų vaikų sveikatai ir gyvybei, pasiūlyta papildyti įstatymo 56 straipsnį nauja 3 dalimi, numatančia valstybinių vaiko teisių apsaugos institucijų ir policijos pareigą bei teisę operatyviai reaguoti į gautus pranešimus apie smurto prieš vaiką faktus šeimoje. Siūlomą pataisą Seimas priėmė 2001 m. rugpjūčio 3 d. , ir šiuo metu Pagrindų įstatyme yra įtvirtinta: “Kai tėvai (tėvas, motina) arba kitas teisėtas vaiko atstovas smurtaudamas arba kitaip sukeldamas pavojų vaikui piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla reali grėsmė vaiko sveikatai ar gyvybei, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija arba valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija kartu su policija nedelsdama paima vaiką iš tėvų arba kitų teisėtų vaiko atstovų ir perduoda jį globoti (rūpintis) Civilinio kodekso nustatyta tvarka.”

Svarbi sritis, susijusi su vaiko teisės į gyvybę užtikrinimu, yra savižudybių (vaikų savižudybių skaičių pokyčiai per pastaruosius metus pateikiami 4 lentelėje) prevencija . Svarbu, kad vaikas, patyręs fizinę, psichologinę ar seksualinę prievartą, galėtų realiai sulaukti kvalifikuotos specialistų pagalbos (žr. 4 pav.). Neretai vaikų savižudybių priežastys yra susiję su vaiko psichinės sveikatos būkle, kurią veikia daug rizikos veiksnių – skurdas, smurtas, narkomanijos plitimas ir pan. Taigi, viena iš valstybės veiklos krypčių vaiko teisių apsaugos prasme turėtų būti minėtųjų veiksnių mažinimas.

Dažnos vaikų mirties priežastys yra traumos ir nelaimingi atsitikimai. Užtikrinant vaiko teisę gyventi, būtina įgyvendinti priemones, kurios sąlygotų vaikų, nukentėjusių eismo nelaimėse (žr. 4 lentelę), skaičiaus sumažėjimą .

2.2. Teisė sveikai vystytis (būti sveikam). Valstybės pareiga užtikrinti vaiko teisę naudotis sveikatos apsaugos sistemos paslaugomis. Prevencinė veikla.

Sveikatos sistemos įstatymo 85 straipsnis numato tėvų pareigą rūpintis savo nepilnamečių vaikų sveikata, tačiau rūpinimasis žmonių sveikata apskritai yra ir konstitucinė valstybės pareiga. Konstitucijos 53 straipsnis skelbia: “Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.”

Vaiko teisių konvencijos 6 straipsnis įpareigoja valstybes – konvencijos dalyves užtikrinti vaikui galimybę sveikai vystytis. Kaip buvo pažymėta Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimo Lietuvoje ataskaitoje , galimybės vaikui sveikai vystytis užtikrinimas daugiausia priklauso nuo šalies ekonominės būklės ir socialinių sąlygų – tinkamo būsto, pakankamo ir adekvataus maisto, o tai savo ruožtu priklauso nuo šeimos biudžeto, be to, daug lemia ir ekologinė situacija.

Kalbant apie vaikų sveikatą, svarbu prevencinė medicinos pagalba. Būtent prevencinei veiklai skiriamas didelis dėmesys Lietuvos sveikatos programoje – skiepijimui, vaiko fizinio aktyvumo didinimui, sveikos mitybos propagavimui ir pan. Viena iš prevencinės medicinos pagalbos sudedamųjų dalių yra profilaktiniai patikrinimai. Sveikatos sistemos įstatymo 18 straipsnio 2 dalis numato, kad sveikatos priežiūros įstaigos privalo per nustatytą laiką tikrinti nėščiųjų, vaikų iki 16 metų bei motinų, iki vaikui sukaks vieneri metai, sveikatą.

Paminėtinas Vyriausybės 2001-2004 metų programos įgyvendinimo priemonių plane numatytas siekis teikti dalį pirminės sveikatos priežiūros paslaugų švietimo įstaigose, mokyti moksleivius sveikos gyvensenos, atlikti ligų ir žalingų įpročių prevenciją.

2.3. Teisė gyventi kartu su tėvais, bendrauti su tėvais bei kitais giminaičiais. Teisės ribojimas siekiant užtikrinti vaiko interesus. Vaiko atskyrimas nuo tėvų.

Vaiko teisių konvencijoje ir Pagrindų įstatyme yra įtvirtinta vaiko teisė gyventi kartu su savo tėvais ar kitais teisėtais vaiko atstovais. Vaiko teisė gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamu ir aprūpinamu savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams, yra įtvirtinta ir CK 3.162 straipsnio 3 dalyje. Kodekse atskirai aptariama ir tėvo ar motinos, negyvenančių kartu su vaiku, teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. CK 3.170 straipsnis numato, kad vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena, o tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Kai tėvai nesusitaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, jie gali kreiptis į teismą. Teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams, gali būti nustatomas minimalus bendravimas.

Kaip jau minėta, vaikas turi teisę bendrauti su artimaisiais giminaičiais (seneliais, broliais, seserimis). Jeigu tėvai atsisako vaikui sudaryti sąlygas bendrauti su jais, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija gali įpareigoti tėvus sudaryti sąlygas artimiesiems giminaičiams bendrauti su vaikais (CK 3.176 str.). Jei toks bendravimas yra priešingas vaiko interesams, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija gali atsisakyti įpareigoti tėvus. Tėvai privalo vykdyti įpareigojimą, o jei nevykdo ar artimieji giminaičiai nesutinka su valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos sprendimu, kuriuo atsisakoma įpareigoti tėvus sudaryti sąlygas bendrauti su vaiku, artimieji giminaičiai gali kreiptis į teismą. Teismas, priimdamas sprendimą, turi įvertinti, ar bendravimas su artimaisiais giminaičiais neprieštarauja vaiko interesams.

Atskirti vaiką nuo tėvų gali tik teismas, ir tik tais atvejais, kai tėvai (tėvas ar motina) negyvena kartu su vaiku dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių (dėl ligos ir pan.) ir reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas. Jei nepalankios aplinkybės susiklosto vienam iš tėvų, o kitas gali gyventi kartu su vaiku ir auklėti jį, vaikas atskiriamas tik nuo to iš tėvų. Atskirtam nuo tėvų vaikui išsaugomos visos asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos, pagrįstos giminyste. Vaiko atskyrimo nuo tėvų pasekmė yra ta, kad tėvai netenka teisės gyventi kartu su vaiku ir reikalauti jį grąžinti iš kitų asmenų, o kitomis teisėmis tėvai gali naudotis tiek, kiek tai įmanoma negyvenant kartu su vaiku (CK 3.179 str.). Vaiko atskyrimas nuo tėvų panaikinamas išnykus aplinkybėms, dėl kurių vaikas nuo tėvų buvo atskirtas.

Kai tėvai (tėvas ar motina) vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus, piktnaudžiauja tėvų valdžia, žiauriai elgiasi su vaikais, daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu arba nesirūpina vaikais, teismas gali priimti sprendimą dėl laikino ar neterminuoto tėvų valdžios apribojimo (CK 3.180 str.). Laikiną ar neterminuotą tėvų valdžios apribojimą teismas taiko atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, dėl kurių prašoma apriboti tėvų valdžią. Neterminuotas tėvų valdžios apribojimas gali būti taikomas tuomet, kai teismas padaro išvadą, kad tėvai daro ypatingą žalą vaiko vystymuisi ar visiškai juo nesirūpina, ir nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti. Tėvų valdžios apribojimo pasekmės yra tėvų asmeninių ir turtinių teisių, pagrįstų giminyste ir nustatytų įstatymų, sustabdymas. Išlieka tik teisė matytis su vaiku, išskyrus atvejus, kai tai prieštarauja vaiko interesams. Apribojus tėvų valdžią neterminuotai, be atskiro tėvų sutikimo vaikas gali būti įvaikintas.

Jei įrodoma, kad tėvai pakeitė savo elgesį ir gali auklėti vaiką, tėvų valdžios laikinas ar neterminuotas apribojimas gali būti panaikinamas, jei apribojimo panaikinimas neprieštarauja vaiko interesams. Jei aplinkybės pasikeitė, tačiau nėra pakankamo pagrindo visiškai panaikinti neterminuotą tėvų valdžios apribojimą, jis gali būti pakeistas laikinu apribojimu, o jei paaiškėja, kad panaikinus tėvų valdžios apribojimą lieka sąlygos, dėl kurių vaikas negali gyventi kartu su tėvais, tėvų valdžios laikinas ar neterminuotas apribojimas gali būti pakeistas vaiko atskyrimu nuo tėvų.

Teismas, nagrinėjantis bylas dėl tėvų valdžios apribojimo bei pareiškimus dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų, priima sprendimą atsižvelgdamas į susidariusią padėtį ir vaiko interesus, taip pat išklauso vaiko, galinčio suformuluoti savo pažiūras, nuomonę ir į tai atsižvelgia (CK 3.183 str.).

2.4. Teisė į individualybę ir jos išsaugojimą. Vaiko teisė į vardą ir pavardę. Teisė išsaugoti savo tautybę ir pilietybę. Teisė žinoti savo tėvus ir šios teisės ribojimas.

CK 3.161 straipsnis numato kiekvieno vaiko teisę nuo gimimo turėti vardą ir pavardę. Ši teisė yra įtvirtinta Vaiko teisių konvencijoje bei Pagrindų įstatyme. Vaiko vardo bei pavardės suteikimą reglamentuoja CK. Jo 3.166 straipsnis numato, kad vaikui vardas (vardai) suteikiamas tėvų susitarimu, o tėvams dėl jo nesutariant, vardas vaikui suteikiamas teismo nutartimi. Taip pat sprendžiamas vaiko pavardės suteikimo klausimas, jei tėvų pavardės yra skirtingos, ir tėvai tarpusavyje nesusitaria dėl vaiko pavardės (CK 3.167 str.). Pažymėtina, kad tais atvejais, kai vaiko tėvai nežinomi, vardą vaikui suteikia valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija (CK 3.166 str. 4 d.).
Vaiko vardas, pavardė ir tautybė, taip pat duomenys apie jo tėvus yra įrašomi registruojant vaiko gimimą. CK, siekiant užtikrinti vaiko teisę į individualybę apibūdinančius požymius, yra numatyti terminai įregistruoti vaiko gimimui. Šis terminas sudaro 3 mėnesius, o pareiškimas dėl rasto vaiko gimimo įregistravimo turi būti paduotas per 3 paras nuo vaiko radimo laiko (CK 3.291 str.).
Vaiko teisės į individualumą užtikrinimas glaudžiai susijęs su vaiko kilmės iš motinos ar iš tėvo nustatymu. CK 3.139 straipsnis numato, kad civilinės metrikacijos įstaiga vaiko gimimo įraše vaiko motina įrašo moterį, remdamasi medicinos įstaigos išduotu pažymėjimu apie vaiko gimimą. Jei vaiko gimimo įraše nėra duomenų apie motiną arba jei motinystė nuginčyta, motinystę gali nustatyti teismas pagal moters, laikančios save vaiko motina, pilnamečio vaiko, vaiko tėvo, globėjo (rūpintojo) ar valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ieškinį.
CK 3.140 straipsnis numato, kad jeigu vaikas gimė išsituokusiai motinai po santuokos pabaigos nepraėjus 300 dienų, vaiko motina, jos buvęs sutuoktinis ir vyras, pripažįstantis save gimusio vaiko tėvu, turi teisę paduoti teismui bendrą pareiškimą, prašydami vaiko tėvu įrašyti vyrą, pripažįstantį save vaiko tėvu. Kai vaiko gimimo įraše nėra duomenų apie tėvą, vyras, laikantis save vaiko tėvu, gali kartu su vaiko motina paduoti civilinės metrikacijos įstaigai notaro patvirtintą pareiškimą dėl tėvystės pripažinimo (CK 3.142 str.). Jei vaikas gimė nesusituokusiai motinai ir tėvystė nepripažinta, tėvystę gali nustatyti teismas (CK 3.146 str.). CPK 25618 straipsnis numato, kad pagrindas tėvystei nustatyti yra moksliniai įrodymai (ekspertizė). Jei atsakovas atsisako ekspertizės, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali atsakovo atsisakymą įvertinti kaip tėvystės įrodymą. Jei šalys atsisako ekspertizės, pagrindas tėvystei nustatyti gali būti įrodomieji faktai, patikimai patvirtinantys tėvystę: bendras vaiko auklėjimas ir išlaikymas, įrodymai, kurie patvirtina, kad atsakovas pripažino tėvystę, ir kiti įrodymai. Vaiko teisės į individualumą, taip pat jo teisių gauti iš tėvų materialinį išlaikymą požiūriu ši nuostata yra vertintina kaip suteikianti daugiau minėtų teisių įgyvendinimo garantijų.
Tiek tėvystės pripažinimo, tiek nustatymo atvejais yra svarbi vaiko, kuriam suėję 10 metų, nuomonė, ar jis sutinka, kad asmuo, laikantis save vaiko tėvu, būtų pripažintas jo tėvu.

Atsižvelgiant į tai, kad įvaikinimu panaikinamos tėvų ir vaikų bei jų giminaičių pagal kilmę tarpusavio asmeninės teisės ir pareigos, įvaikintam vaikui teismo sprendimu suteikiama įtėvių pavardė ir gali būti pakeičiamas vaiko vardas, jeigu vardą pakeisti sutinka vaikas, galintis išreikšti savo nuomonę (CK 3.228 str.). Tačiau įtėvių ir įvaikio, galinčio išreikšti savo nuomonę, prašymu vaikui gali būti paliekama buvusi pavardė pagal kilmę.
CK 3.209 straipsnio 6 dalis numato, kad įvaikinti išskiriant seseris ir brolius leidžiama tik išimtinais atvejais, kai negalima užtikrinti seserų ir brolių gyvenimo kartu dėl jų sveikatos arba kai dėl įvairių aplinkybių seserys ir broliai jau buvo išskirti ir nėra galimybių užtikrinti jų gyvenimo kartu. Parenkant įvaikintoją, kai tą patį vaiką nori įsivaikinti keli įvaikintojai, turėtų būti įvertinta ta aplinkybė, kad jis ketina įvaikinti seseris ir brolius kartu (CK 3.210 str. 6 d., 3.223 str. 1 d.).
Be tėvų sutikimo, kol vaikas sulaukia nepilnametystės, negali būti atskleisti duomenys apie įvaikinimą, tačiau teismo, nagrinėjusio įvaikinimo bylą, leidimu, gali būti suteikta informacija apie įvaikinimą vaikui nuo 14 metų ar jo buvusiems artimiesiems giminaičiams pagal kilmę ar kitiems asmenims, jei ta informacija reikalinga dėl vaiko, jo artimojo giminaičio ar kitų asmenų sveikatos ar kitų svarbių priežasčių (CK 3.221 str.).
Nuo vaiko individualybės neatsiejama yra jo tautybė, pilietybė, taip pat šeimos bei kiti ryšiai. Kaip jau buvo minėta, vaiko tautybė įrašoma registruojant vaiko gimimą. Tačiau jeigu vaiko tėvai nežinomi, vaiko tautybė nėra įrašoma (CK 3.292 str.). Vaiko pilietybės įgijimo klausimai reglamentuojami Pilietybės įstatymo .

2.5. Teisė į gyvenamąjį būstą. Priemonių, užtikrinančių vaiko teisę į gyvenamąjį būstą, visuma Civiliniame kodekse. Teismo vaidmuo užtikrinant šią teisę.

Pagrindų įstatymo 13 straipsnis įtvirtina vaiko teisę į gyvenamąjį būstą. Visuma priemonių, užtikrinančių šios vaiko teisės įgyvendinimą, yra numatyta CK. Su vaiko teisės į gyvenamąjį būstą įgyvendinimu yra susiję CK normos, reglamentuojančios sutuoktinių turto padalijimą ištuokos atveju. Dalijant sutuoktinių bendrą turtą, preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, tačiau CK 3.123 straipsnis numato, kad teismas gali nukrypti nuo šio principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus. Taip pat ir parinkdamas turto padalijimo būdą bei padalindamas turtą natūra, teismas privalo atsižvelgti į nepilnamečių vaikų interesus (CK 3.127 str.). Bene didžiausio atgarsio visuomenėje po naujojo CK įsigaliojimo sulaukė 3.85 straipsnis, numatantis, kad tais atvejais, kai sutuoktiniai turi nepilnamečių vaikų, nekilnojamojo daikto, kuris yra šeimos turtas, sandoriams sudaryti būtinas teismo leidimas. CPK 31233 straipsnis, nustatantis bylų dėl teismo leidimų išdavimo nagrinėjimo tvarką, numatė, kad tais atvejais, kai sprendžiamas leidimo išdavimo klausimas, teisėjas turi atsižvelgti išimtinai į vaiko interesus. Iš vienos pusės CK 3.85 straipsnio nuostata yra sveikintina, nes apsaugo vaiką nuo tėvų skubotų sprendimų nepakankamai įvertinus visas aplinkybes įkeisti, parduoti ar kitaip disponuoti gyvenamuoju būstu. Teismas, spręsdamas leidimo išdavimo klausimą, gali pareikalauti dokumentų, patvirtinančių šeimos turtinę padėtį, būsimojo sandorio projektą, jo sąlygas, sandorio įvykdymo galimybes, vaiko teisių apsaugos galimybes sandorio neįvykdymo atveju ir kt. (CPK 31233 str.). Iš kitos pusės gali kilti abejonių dėl vaiko teisės į gyvenamąjį būstą užtikrinimo net ir tais atvejais, kai teismas atsisako išduoti leidimą. Tarkime, kad šeima ketina pardavusi butą, už kurį nepajėgia sumokėti komunalinių mokesčių, persikraustyti gyventi pas savo giminaičius. Teismas įvertina šią situaciją kaip neatitinkančią vaiko interesų, tačiau vaiko interesai gali nukentėti ir tuo atveju, jei šeimos turimas būstas bus išvaržytas dėl didelio komunalinių mokesčių įsiskolinimo. Taigi, siekiant, kad vaiko interesai, jo teisė į gyvenamąjį būstą būtų apginta, labai svarbi bus teismų praktika.
Jeigu gyvenamoji patalpa yra vieno sutuoktinio nuosavybė, teismas savo sprendimu gali nustatyti uzufruktą ir palikti joje gyventi kitą sutuoktinį, jeigu su juo po santuokos nutraukimo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai. Uzufruktas nustatomas, kol vaikas sulaukia pilnametystės. Jeigu šeimos gyvenamoji patalpa buvo nuomojama, teismas gali perkelti nuomininko teises sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, o kitą sutuoktinį iškeldinti, jeigu jis yra įpareigotas gyventi skyrium (CK 3.71 str.).
Atsižvelgiant į tai, kad ypatingas vaidmuo užtikrinant vaiko teisę į gyvenamąjį būstą, tenka teismui, svarbu teisėjų švietimas vaiko teisių apsaugos srityje.

2.6. Teisė mokytis. Valstybės pareigos užtikrinant šią teisę.

Vaiko teisė mokytis įtvirtinta Konstitucijoje bei Švietimo įstatyme. Konstitucijos 41 straipsnis įteisina asmenų iki 16 metų privalomą mokymą. Teisė mokytis apima keletą aspektų, tarp jų ir teisę gauti kokybišką išsilavinimą. Labai svarbus valstybės vaidmuo užtikrinat šią vaiko teisę. Švietimo įstatyme yra numatyta, kad švietimas yra prioritetinė valstybės remiama sritis, o vienas iš pagrindinių švietimo sistemos uždavinių yra suteikti jaunajai kartai bendrąjį išsilavinimą. Šio įstatymo 24 straipsnis, atsižvelgiant į Konstitucijos 41 straipsnio nuostatą, kad asmenims iki 16 metų mokslas yra privalomas, numato tėvų pareigą užtikrinti, kad vaikai lankytų bendrojo lavinimo ar kitokią formaliojo švietimo sistemos mokyklą, iki jiems sueis 16 metų. Kadangi įdiegus dvylikos metų trijų pakopų sistemą, mokiniai baigia mokyklą sukakę 18 metų ir daugiau, kyla problema dėl jų materialinės paramos, kol jie baigs mokyklą. Tėvų pareiga išlaikyti vaikus nutrūksta šiems sulaukus pilnametystės, taigi, atsižvelgiant į tai, turėtų būti svarstomas valstybės paramos suteikimo klausimas pilnamečiams bendrojo lavinimo mokyklų moksleiviams – kreditavimas ar pan.
Siekiant užtikrinti aukštą švietimo paslaugų kokybę, turi būti atnaujinamas ugdymo turinys, atnaujinami mokyklų pastatai ir mokymo priemonės, pertvarkomas pedagogų rengimas ir kvalifikacijos tobulinimas, mokyklos kompiuterizuojamos, organizuojama moksleivių pavėžėjimo sistema, keičiami švietimo sistemos finansavimo principai, pertvarkomas mokyklų tipų tinklas, teikiamos socialinės paslaugos, modernizuojamos bibliotekos ir t.t.
Kaip buvo pažymėta Pranešime apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje , pasiekimai atskirose srityse (ugdymo turinio atnaujinimas, egzaminų reforma ir kt.) gana akivaizdūs, ir teigiamai vertinami tiek šalies, tiek užsienio ekspertų, tačiau plačioji visuomenė ir pedagoginė bendruomenė prieštaringai reagavo į dešimtmečio pagrindinio mokymo ir profilinio mokymo įvedimą, mokyklų tipų tinklo pertvarką.
Užtikrinant, kad mokytųsi visi mokyklinio amžiaus vaikai, reikalinga turėti patikimą informaciją apie mokyklų nelankančius vaikus ir stengtis pasirūpinti kiekvienu vaiku. Turi būti užtikrintas socialinių (pedagoginių, psichologinių ir kitų) paslaugų prieinamumas vaikams, tėvams ir pedagogams. Labai svarbu sudaryti kaimo moksleiviams palankesnes sąlygas siekti kokybiško išsilavinimo, garantuojant moksleivių pavėžėjimą iki artimiausios atitinkamo tipo mokyklos.

2.7. Vaiko turtinės teisės. Vaiko teisė sudaryti sandorius. Vaiko turto apsauga.

Vaiko turtinės teisės yra numatytos CK. Jos visų pirma siejamos su asmens teisnumu ir veiksnumu. Pagal CK 2.1 straipsnį civilinis teisnumas, t.y. galėjimas turėti civilines teises ir pareigas, tarp jų ir turtines teises, pripažįstamas visiems fiziniams asmenims. Jis atsiranda asmens gimimo momentu ir išnyksta, jam mirus. Asmens galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas (civilinis veiksnumas) atsiranda visiškai, kai asmuo sulaukia pilnametystės, t. y. kai jam sueina 18 metų.
Tais atvejais, kai įstatymai leidžia fiziniam asmeniui sudaryti santuoką anksčiau, nei sueis 18 metų, asmuo, kuriam nėra suėjęs šis amžius, įgyja visišką civilinį veiksnumą nuo santuokos sudarymo momento. Jeigu vėliau ši santuoka nutraukiama ar pripažįstama negaliojančia dėl priežasčių, nesusijusių su santuokiniu amžiumi, nepilnametis įgyto visiško veiksnumo nenustoja (CK 2.5 str.).
Už nepilnamečius iki 14 metų sandorius jų vardu sudaro tėvai arba globėjai. Tėvai ar globėjai, sudarydami ir vykdydami sandorius, privalo veikti išimtinai dėl nepilnamečio interesų. Tėvų ir globėjų teises ir pareigas tvarkant nepilnamečių turtą nustato CK trečiosios knygos normos. CK 3.185 straipsnis numato, kad nepilnamečių vaikų turtą jų tėvai tvarko uzufrukto teisėmis, taigi šiems santykiams būtų taikomos CK IV knygos normos, reguliuojančios uzufruktą kaip daiktinę teisę. Pažymėtina, kad šiuo atveju yra ir tam tikra specifika, ir ji visų pirma susijusi su vaiko interesų apsauga. CK 3.186 straipsnio 1 dalis numato, kad tėvai privalo tvarkyti savo nepilnamečių vaikų turtą išimtinai vaikų interesais. Be to, tėvų uzufrukto teisės negalima perleisti kitiems asmenims, jos įkeisti, suvaržyti, iš jos taip pat negali būti išieškoma. Išskirtinis vaidmuo kontroliuojant tėvų veiklą, susijusią su nepilnamečių vaikų turto tvarkymu, suteikiamas teismui. CK 3.188 straipsnyje nurodytus sandorius (perleisti, įkeisti nepilnamečių vaikų turtą ar kitaip suvaržyti teise į jį, sudaryti nepilnamečių vaikų turto nuomos sutartį ilgesniam nei 5 metų terminui ir kt.) tėvai gali sudaryti tik turėdami išankstinį teismo leidimą. Tais atvejais, kai tėvai ar vienas iš jų netinkamai tvarko savo nepilnamečiam vaikui priklausantį turtą, darydami žalą nepilnamečio turtiniams interesams, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija arba prokuroras turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti nušalinti tėvus nuo nepilnamečiui priklausančio turto tvarkymo. Jei yra pagrindas, teismas nušalina tėvus nuo jų nepilnamečio vaiko turto tvarkymo, panaikina tėvų uzufrukto teisę į vaiko turtą bei skiria kitą asmenį nepilnamečiui priklausančio turto administratoriumi (CK 3.185 str.)
Nepilnamečiai iki 14 metų turi teisę savarankiškai sudaryti smulkius buitinius sandorius, sandorius, susijusius su asmeninės naudos gavimu neatlygintinai, taip pat sandorius, susijusius su savo uždirbtų lėšų, atstovų pagal įstatymą ar kitų asmenų suteiktų lėšų panaudojimu, jeigu šiems sandoriams nėra nustatyta notarinė ar kita speciali forma. Nepilnamečiai nuo 14 iki 18 metų sandorius sudaro, turėdami tėvų arba rūpintojų sutikimą. Jie taip pat gali savarankiškai disponuoti savo pajamomis bei turtu, įgytu už šias pajamas, įgyvendinti autorių teises į savo kūrinius, išradimus, pramoninį dizainą, taip pat sudaryti smulkius buitinius sandorius. Esant pakankamam pagrindui, teismas gali vaikų globos (rūpybos) institucijos ar kitų suinteresuotų asmenų pareiškimu apriboti ar atimti iš nepilnamečio nuo 14 iki 18 metų teisę savarankiškai disponuoti savo pajamomis bei turtu (CK 2.7, 2.8 str.).

2.8. Vaiko teisė į tėvų teikiamą išlaikymą, taip pat į valstybės paramą. Valstybės pareiga teikti paramą tėvams, globėjams (rūpintojams). Materialinė parama. Priemonių, užtikrinančių vaiko teisę gauti išlaikymą iš tėvų ar kitų finansiškai už jį atsakančių asmenų, visuma. Konvencija dėl išlaikymo pareigoms taikytinos teisės.

Vaiko teisių konvencija numato, kad valstybės – konvencijos dalyvės, pripažindamos kiekvieno vaiko teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, atsižvelgdamos į nacionalines sąlygas ir savo galimybes, imasi reikiamų priemonių ir padeda tėvams bei kitiems vaiką auklėjantiems asmenims šią teisę įgyvendinti, o prireikus teikia materialinę paramą ir remia įvairias programas (27 str.). Be abejonės, pagrindinė nuostata yra ta, kad didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą tenka tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims. CK 3.192 straipsnis numato tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, o išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaikų poreikiams bei tėvų turtinei padėčiai. Pažymėtina, kad CK, priešingai nei buvo reglamentuojama SŠK, numato, kad nutraukiant santuoką vaikų išlaikymo klausimai visuomet turės būti išspręsti. CK yra numatyti 3 išlaikymo priteisimo būdai, kai nepilnamečio vaiko tėvai nevykdo pareigos išlaikyti vaikus: kas mėnesį mokamos periodinės išmokos, konkreti pinigų suma ar tam tikro turto vaikui priteisimas. Siekiant pagerinti situaciją, kuri susiklosto išieškant priteistą išlaikymą (anksčiau – alimentus), įvestas priverstinio įkeitimo institutas. CK 3.197 straipsnis numato, kad prireikus teismas, priimdamas sprendimą dėl išlaikymo priteisimo, nustato tėvų ar vieno iš jų turtui priverstinį įkeitimą (hipoteką), ir tuo atveju, kai sprendimas dėl išlaikymo išieškojimo nevykdomas, tai išieškoma iš įkeisto turto. CK numato, kad vaikui skirtas išlaikymas privalo būti naudojamas tik jo interesams, o tai, kas buvo panaudota ne vaiko interesams, yra išieškoma iš asmens, panaudojusio išlaikymą ne vaiko interesams, turto pagal vaiko atstovų, valstybinės vaikų teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį. Ši norma turėtų padėti kontroliuoti tiek tėvus, naudojančius vaikui skirtas lėšas, savo poreikiams, tiek globėjus, tačiau efektas galimas tik minėtosioms institucijoms efektyviai dirbant vaiko teisių apsaugos srityje.
Konstitucijoje yra įtvirtinta valstybės pareiga globoti šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose ir teikti joms paramą (39 str.). CK 3.204 straipsnyje įtvirtinta nuostata, įpareigojanti valstybę išlaikyti nepilnamečius vaikus, ilgiau kaip mėnesį negaunančius išlaikymo iš tėvo (motinos) ar iš kitų pilnamečių artimųjų giminaičių, turinčių galimybę juos išlaikyti. Pagal šiuo metu galiojančius socialinę sferą reglamentuojančius įstatymus bei poįstatyminius aktus, mokamos valstybinės pašalpos, nepriklausomai nuo šeimos turto ir pajamų, bei piniginė parama nepasiturintiems gyventojams, įvertinus jų pajamas. Įstatymų bei poįstatyminių aktų nustatyta tvarka yra mokama socialinė pašalpa, pašalpa šeimoms, auginančioms tris ir daugiau vaikų, teikiama paramos reikalingoms šeimoms kompensacija už būsto šildymą ir karštą vandenį, tokių šeimų vaikai turi teisę į nemokamą maitinimą mokyklose ir pan. Globojamo vaiko išlaikymui mokama 4 MGL dydžio vaiko globos pašalpa, našlaičiams mokama našlaičio pensija. Tačiau tenka konstatuoti, kad pašalpų dydžiai (išskyrus globos pašalpą) neužtikrina reikiamos paramos. Šeimos pašalpa mokama tik iki vaikui sueis 3 metai, nors vaikui augant jų išlaikymui reikia daugiau. Be to, ši pašalpa nėra efektyvi, nes pasiturinčių šeimų pajamoms didesnės įtakos neturi, o kitoms šeimoms ji yra nepakankama. Nėra numatytas nepilnų šeimų su vaikais rėmimas, bedarbių, turinčių vaikų, rėmimas nesiejamas su išlaikomais vaikais. Šiuo metu SADM yra parengusi Piniginės socialinės paramos mažas pajamas turinčioms šeimoms (vienam gyvenančiam asmeniui) įstatymo projektą, kuriame numatoma išplėsti paramą nepasiturinčioms šeimoms, sukurti vieningą pinigų ir turto principu teikiamos piniginės socialinės paramos sistemą, paramą suteikti labiausiai nepasiturinčių šeimų rėmimui. Manytume, jog valstybė turėtų sukurti tokias ekonomines, socialines sąlygas, kad tėvai galėtų realizuoti save, būtų skatinami dirbti, užsidirbti ir tokiu būdu tinkamai rūpintis vaikais
Būtina apsispręsti ir dėl globos pašalpos, kurios skyrimas visuomenėje sulaukia prieštaringų vertinimų diferencijavimo. SADM ketina parengti projektą, kuriame globos pašalpos būtų diferencijuojamos pagal vaiko amžių, giminystės ryšius tarp globėjo ir vaiko ir pan.
Vaiko teisių konvencija įpareigoja valstybes imtis visų reikiamų priemonių, kad vaikas gautų geresnį išlaikymą iš tėvų ar kitų už jį finansiškai atsakančių asmenų tiek valstybės viduje, tiek iš užsienio.Tais atvejais, kai vaiko tėvas (motina) ar kiti už vaiką finansiškai atsakingi asmenys gyvena užsienio valstybėje, to asmens pareigą materialiai padėti vaikui reglamentuoja tarptautinės dvišalės sutartys dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos, darbo ir baudžiamosiose bylose. Siekiant efektyviau užtikrinti vaiko teisę gauti išlaikymą iš tėvų, kai šie ar vienas jų gyvena kitoje valstybėje, negu vaikas, Vyriausybė nutarė kreiptis į Prezidentą pateikti Seimui ratifikuoti Konvenciją dėl sprendimų, susijusių su išlaikymo pareigomis, pripažinimo ir vykdymo. Konvencija reglamentuoja susitariančių valstybių teismų ar administravimo institucijų priimtų sprendimų dėl išlaikymo pareigos, atsirandančios iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar svainystės, įskaitant išlaikymo pareigą nesantuokiniam vaikui, pripažinimą ir vykdymą. Jai įsigaliojus Lietuvos atžvilgiu atsirastų teisinis pagrindas Lietuvoje esantiems suinteresuotiems asmenims kreiptis į atitinkamą kitos valstybės –konvencijos dalyvės instituciją, kuri spręstų Lietuvos teismų priimtų sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti toje valstybėje klausimą. Šios konvencijos pagrindu kitų valstybių teismų ar administravimo institucijų priimti sprendimai taip pat būtų pripažįstami Lietuvoje.

2.9. Vaiko globa ir rūpyba. Vaiko globos (rūpybos) nustatymo principai. Globos rūšys ir formos.

Vaiko teisių konvencijos 20 straipsnis numato valstybių –konvencijos dalyvių pareigą pasirūpinti vaiko, kuris laikinai arba visam laikui yra netekęs savo šeimos aplinkos arba kuris dėl savo interesų negali toje aplinkoje būti, priežiūros pakeitimu. Visuma priemonių, užtikrinančių vaikui globos (rūpybos) paskyrimą, yra numatyta CK.
Ekonominės ir socialinės permainos sudaro prielaidas socialiai pažeidžiamų, nedarnių (asocialių) šeimų ir jose augančių vaikų skaičiaus augimui (žr. 5 lentelę). Vaikų nepriežiūra tokioje šeimoje, smurtas prieš juos tampa priežastimis, dėl kurių būtina vaiką atskirti nuo tėvų ir jam skirti globą (žr. 6 lentelę). Kaip pažymima SADM Socialiniame pranešime , pagrindinė globos priežastis ir toliau lieka nedarna šeimose, nulemianti vaikų nepriežiūrą. Tačiau vaikų nepriežiūra neretai kyla ir dėl blogos šeimos ekonominės situacijos, kurią nulemia tėvų nedarbas.
Nustatant globą (rūpybą) turėtų būti vadovaujamasi šiais principais:
1) vaiko interesų pirmumas;
2) pirmumo teisę tapti globėjais (rūpintojais) turi vaiko artimieji giminaičiai, jeigu tai atitinka vaiko interesus;
3) vaiko globa (rūpyba) šeimoje;
4) brolių ir seserų neišskyrimas, išskyrus atvejus, kai tai pažeidžia vaiko interesus.
Vaiko globa (rūpyba) siekiama paskirti vaikui globėją (rūpintoją), kuris rūpintųsi, auklėtų, jam atstovautų ir gintų jo teises ir teisėtus interesus, siekiama sudaryti vaikui gyvenimo sąlygas, kurios atitiktų jo amžių, sveikatą ir išsivystymą bei rengti jį savarankiškam gyvenimui šeimoje ir visuomenėje. Globa nustatoma vaikams, kurie neturi 14 metų, o rūpyba nustatoma vaikams, sulaukusiems 14 metų.

Mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros, policijos ir kitokių institucijų darbuotojai, taip pat kiti asmenys, turintys duomenų apie nepilnamečius, likusius be tėvų globos, taip pat apie būtinumą ginti nepilnamečių teises ir interesus (žiaurus tėvų elgesys su vaikais, tėvų liga, mirtis, išvykimas ar dingimas, tėvų atsisakymas atsiimti vaikus iš mokymo, auklėjimo ar gydymo įstaigų ir t. t.), privalo apie tai nedelsdami informuoti valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją pagal vaiko ar savo gyvenamąją vietą. (CK 3.250 str.). Šių institucijų vadovų ir kitų pareigūnų atsakomybė už melagingos informacijos suteikimą, vaiko, kuriam reikalinga globa (rūpyba), slėpimą, kliudymą jam nustatyti globą (rūpybą) ar kitokius vaiko teisių ir interesų pažeidimus numatyta ATPK 1812 straipsnyje.
CK numato dvi vaiko globos (rūpybos) rūšis – laikinąją ir nuolatinę globą (rūpybą). Vaiko laikinoji globa (rūpyba) – laikinai be tėvų globos likusio vaiko priežiūra, auklėjimas, jo teisių ir teisėtų interesų atstovavimas bei gynimas, o jos tikslas – grąžinti vaiką į šeimą. Nuolatinė globa (rūpyba) nustatoma be tėvų globos likusiems vaikams, kurie esamomis sąlygomis negali grįžti į savo šeimą, ir jų priežiūra, auklėjimas, teisių bei teisėtų interesų atstovavimas ir gynimas pavedamas kitai šeimai, šeimynai ar vaikų globos (rūpybos) institucijai.
Galimos šios globos (rūpybos) formos: šeimoje, šeimynoje bei vaikų globos institucijoje. Pastaraisiais metais pagrindinis dėmesys buvo skiriamas vaiko globos šeimoje, kaip alternatyvos institucinei vaikų globai, skatinimui. CK 3.261 straipsnis numato, kad likęs be tėvų globos vaikas apgyvendinamas valstybinėje arba nevyriausybinėje vaikų globos institucijoje tik tuomet, kai nėra galimybės jo globoti šeimoje arba šeimynoje.
Vaiko laikinoji globa (rūpyba) nustatoma savivaldybės valdybos (mero) sprendimu (potvarkiu) pagal valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimą, o vaiko nuolatinę globą (rūpybą) nustato teismas pagal valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos arba prokuroro pareiškimą. Nustatant ir naikinant vaiko globą (rūpybą), skiriant globėją (rūpintoją), vaikui, galinčiam išreikšti savo nuomonę, suteikiama galimybė būti išklausytam, ir jo nuomonė yra svarbi priimant atitinkamus sprendimus (CK 3.249 str.).

Siekiant sustiprinti vaiko globėjų atsakomybę, 2002 m. sausio 22 d. ATPK buvo papildytas nauju 1811 straipsniu, numatančiu vaiko globėjo (rūpintojo) administracinę atsakomybę už nustatytų pareigų nevykdymą arba vykdymą priešingai vaiko interesams.

2.10. Įvaikinimas kaip alternatyvus vaiko priežiūros būdas. Įvaikinamo (įvaikinto) vaiko teisių užtikrinimas.

Šiuo metu įvaikinimo kausimus reglamentuoja CK trečiosios knygos “Šeimos teisė” normos. Naujame kodekse, lyginant su anksčiau galiojusiomis SŠK nuostatomis, yra griežčiau reglamentuojama įvaikinimo procedūra.
Vaikui, kurio neįmanoma grąžinti į jo biologinę šeimą arba kuris yra negrįžtamai netekęs savo biologinių tėvų, įvaikinimas suteikia galimybę augti ir vystytis šeimos aplinkoje. Tačiau įvaikinimas kartu yra ir reiškinys, įtakojantis vaiko teisių statusą. Įvaikinimu yra iš esmės paliečiami vaiko individualumo išsaugojimo klausimai, ypač kai kalbama apie tarptautinį įvaikinimą. Vaikas turi savo vardą, gimimo vietą, savo kultūrą ir religiją, savo fizinį, protinį ir emocinį išsivystymo lygį, brolių ir seserų, savo individualią istoriją, todėl įvaikinant į kitą šalį reikalinga papildoma vaiko interesų argumentacija. Negalima pripažinti, kad įvaikinimas užsienyje atitinka vaiko interesus remiantis įsitikinimais, kad vaiką įvaikinus į turtingesnę šalį automatiškai jam pasidarys geriau, ir tokiu būdu sutelkti dėmesį tik į materialinis vaiko poreikius . Įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant įvaikinimo bylas apibendrinimo apžvalgoje taip pat konstatuojama, kad Lietuvoje neišnaudotos ir neišvystytos galimybės įvaikinti vaiką savo šalyje. Šis būdas pakeistas alternatyviu įvaikinimu kitoje šalyje vien dėl materialinių interesų tenkinimo, atimant vaikų teisę į jų identiškumą, pakertant kultūrinę ir etninę vaiko kilmę, ugdant vaikui iškreiptą tėvynės vaizdą.
Pastaraisiais metais įvaikinimų skaičius Lietuvoje nuolat mažėjo, ir tik 2001 metais pastebimas tam tikras įvaikinimų skaičiaus augimas (žr. 7 lentelė). Seminaro “Pagrindinės žmogaus teisių problemos Lietuvoje”, vykusio 2001 m. gruodžio 5 d., išvadose bei rekomendacijose įtvirtinta, kad valstybė turi plėtoti skatinančią įvaikinti politiką.

2.11. Vaiko apsauga nuo neigiamos socialinės aplinkos įtakos.

Vaiko teisių konvencijos 33 straipsnis numato, kad valstybės-konvencijos dalyvės turi imtis visų reikiamų priemonių, kad apsaugotų vaikus nuo neteisėto narkotinių priemonių ir psichotropinių medžiagų vartojimo ir neleistų panaudoti vaikų tokias medžiagas neteisėtai gaminant ir pardavinėjant. Šiuo atveju valstybė turi pasitelkti visas priemones – teisines, administracines, socialines ir šviečiamąsias.

Vykstant permainoms šalies ekonominėje bei socialinėje sferoje, narkomanija tampa grėsmingu socialiniu reiškiniu. 1999 m. rugsėjo 6 d. Vyriausybė nutarimu Nr. 970 patvirtino Nacionalinę narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos 1999 – 2003 metų programą , kurios viena iš sudėtinių dalių – narkotinių medžiagų vartojimo prevencija mokykloje. Be šios programos Vyriausybė 1998 m. liepos 30d. nutarimu Nr. 954 patvirtino Valstybės tabako kontrolės programą ir 1999 m.vasario 25 d. nutarimu Nr. 212 – Valstybės alkoholio kontrolės programą . Šios programos numato valstybės tabako, alkoholio ir narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos politikos uždavinius ir jų sprendimo būdus, o jomis remiantis, parengta Narkotinių medžiagų vartojimo prevencijos programa ugdymo institucijose.

Siekiant, kad kova su narkomanijos plitimu būtų efektyvesnė, artimiausiu metu reikėtų kurti ir įgyvendinti narkotinių medžiagų vartojimo prevencijos sistemą šalies ugdymo institucijose; parengti reikiamas metodines ir didaktines priemones visoms ugdymo įstaigoms (tame tarpe profesinėms) bei sistemingai kelti jose dirbančių pedagogų kvalifikaciją šiais klausimais; plėsti mokyklų ir užmokyklinių įstaigų veiklą moksleivių užimtumui padidinti; sukurti nevyriausybinių organizacijų, dirbančių narkotikų prevencijos srityje, paramos mechanizmą nacionaliniame lygyje; VRM žinyboms užtikrinti saugumą prie mokyklų, diskotekų ir kitų vietų, kur renkasi jauni žmonės, ypač moksleiviai ir vyksta prekyba narkotikais .

Pažymėtina, kad neigiamą socialinę aplinką reiškia ir alkoholizmo apraiškos šeimoje, vaikų įtraukimas į nusikaltimus. Siekiant apsaugoti nepilnamečius nuo įtraukimo į nusikaltimus, BK yra numatyta visuma baudžiamojo poveikio priemonių asmenų, įtraukiančių nepilnamečius į nusikaltimus, atžvilgiu. Galiojančio BK 241 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už nepilnamečio įtraukimą į nusikalstamą veiklą, taip pat už įtraukimą į girtavimą, 2411 straipsnis – už nepilnamečių įtraukimą į nemedicininį vaistų ir kitų nenarkotinių priemonių, sukeliančių apkvaišinimą, vartojimą. Nepilnamečių kurstymas padaryti nusikaltimą yra laikomas atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 41 str.)

Pastaruoju metu vis dažniau kyla susirūpinimas dėl įstatyminės vaiko apsaugos nuo žiniasklaidos neigiamos įtakos. 2002 m. sausio 22 d. Vyriausybė pateikė Seimui Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo projektą. Jo tikslas – nustatyti viešosios informacijos, kuri daro neigiamą poveikį nepilnamečių fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi, skelbimo ir platinimo tvarką, tokios informacijos priskyrimo kriterijus, taip pat šios informacijos rengėjų, platintojų ir jų savininkų, žurnalistų bei jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę. Pagrindiniai nepilnamečių apsaugos nuo jų fiziniam, protiniam ir doroviniam vystymuisi kenkiančios viešosios informacijos, ypač susijusios su pornografija ir (ar) savitiksliu smurto vaizdavimu, principai yra įteisinti Visuomenės informavimo įstatymo 18 straipsnyje. Vaiko teisių konvencijos 17 straipsnis skatina formuoti principus, padedančius apginti vaiką nuo jo gerovei kenkiančios informacijos ir medžiagos, o Pagrindų įstatymo 46 straipsnis įtvirtina draudimą rodyti, parduoti, dovanoti, dauginti ir nuomoti vaikams žaislus, kino filmus, garso ir vaizdo įrašus, literatūrą, laikraščius, žurnalus ir kitus leidinius, kurie tiesiogiai skatina ar propaguoja karą, žiaurų elgesį, smurtą, pornografiją ar kitaip kenkia vaiko dvasiniam bei doroviniams vystymuisi.

3. Teisę pažeidusio vaiko teisių apsauga

3.1. Vaiko amžiaus ypatumai.

Vis aktualesnėmis tampa vaiko – teisės pažeidėjo teisės ir jų apsauga. Vienas iš sudėtingų klausimų – kaip užtikrinti tokio vaiko teisių apsaugą, užkirsti kelią nusikalstamumui, taikant prevencines priemones, kuriomis siekiama užkirsti kelią vaikų nusikalstamoms veikoms, kitiems teisės pažeidimams, taip pat taikant baudžiamajame įstatyme numatytas poveikio priemones. Svarbu užtikrinti tarptautinių dokumentų, tarp jų – Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus, konkrečiai turint omenyje šios konvencijos 5, 6 ir 8 straipsnius, kurie reglamentuoja žmogaus teisę į laisvę ir asmens neliečiamybę (5 str.); teises, pareiškus baudžiamąjį kaltinimą (6 str.); teisę į tai, kad būtų gerbiamas asmeninis ir šeimos gyvenimas (8 str.).

Vaiko amžiaus ypatumai turi didelę reikšmę, nustatant vaiko atsakomybės ribas, sankcijų pobūdį, numatant atleidimo nuo atsakomybės ir bausmės galimybes, reglamentuojant baudžiamojo poveikio priemonių, nuobaudų vykdymo jų bylose ypatumus. Tarptautiniai dokumentai nenumato konkretaus amžiaus, nuo kurio taikoma baudžiamoji atsakomybė. Vaiko teisių konvencijos 40 straipsnio 3 dalyje reikalaujama nustatyti minimalų amžių, kurio nesulaukę vaikai laikomi negalinčiais pažeisti baudžiamųjų įstatymų .
Pekino taisyklių I dalies 4 punkte sakoma : „Teisinėse sistemose, kuriose pripažįstamas amžius, nuo kurio galima nepilnamečių baudžiamoji atsakomybė, minimali šio amžiaus riba neturi būti nustatoma labai žema, turint omenyje emocinį, dvasinį ir intelektinį subrendimą“. Taip pat nurodyta, kad šiuolaikinio problemos spendimo esmė yra nustatyti vaiko sugebėjimą išgyventi susijusius su baudžiamąja atsakomybe moralinius ir psichologinius aspektus, t. y. numatyti vaiko galimybę atsakyti už aiškiai prieštaraujantį visuomenės normoms poelgį atsižvelgiant į individualiąsias jo supratimo savybes. Jei amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė riba yra labai žema arba iš viso nenustatyta, atsakomybės samprata tampa beprasme, nes vaikai, nepasiekę tam tikro amžiaus negali išgyventi moralinių ir psichologinių aspektų.

Lietuvos Respublikos baudžiamieji įstatymai, taip pat Administracinių teisės pažeidimų kodeksas numato amžių, nuo kurio nepilnamečiai teisės pažeidėjai gali patys atsakyti už savo veiksmus pagal įstatymą. Tai 16 (kai kuriais atvejais pagal Baudžiamąjį kodeksą – 14) metų amžius. Baudžiamoji atsakomybė vaikams gali būti taikoma tik pasiekus tokį asmenybės vystymosi lygį, kuriam esant nepilnamečiai gerai įsisąmonina draudimus ir liepimus kaip tam tikrus visuomenės reikalavimus ir tampa pajėgūs valdyti savo elgesį. Tai sudėtingas procesas ir sunku rasti atskaitos tašką, kai pradedama suvokti baudžiamojo įstatymo keliamus reikalavimus.
Remiantis galiojančio Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 11 straipsniu, pagal baudžiamuosius įstatymus atsako asmenys, kuriems prieš padarant nusikaltimą yra suėję 16 metų .

Žemutinė amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, riba už kai kuriuos galiojančio BK 11 straipsnio 2 dalyje išvardintus nusikaltimus yra 14 metų. Naujojo BK 13 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios amžių, nuo kurio asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus praktiškai nesiskiria nuo galiojančio BK 11 straipsnio nuostatų. Amžiaus riba, nuo kurios galima baudžiamoji atsakomybė yra 16 metų. Už tam tikras naujojo BK 13 straipsnyje išvardytas nusikalstamas veikas baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma nuo 14 metų.
Naujajame BK yra išplėstos šio kodekso nuostatų taikymo galimybės: pagal Naujojo BK 13 straipsnio 3 dalį, asmeniui, kuriam iki šiame Kodekse numatytos pavojingos veikos padarymo nebuvo suėję 14 metų, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gali būti taikomos auklėjamojo poveikio ar kitos priemonės. Tai tam tikra prasme išsprendžia problemą, iškilusią, 1994 metais likvidavus Nepilnamečių reikalų komisijas, kurios atlikdavo prevencinį darbą su vaikais iki 14 metų. Tačiau komisijos taikydavo ir priverstines poveikio priemones, susijusias netgi su laisvės apribojimu (pavyzdžiui, pasiuntimas į specialiąją įstaigą) delinkventinio elgesio vaikams iki 14 metų .

Mūsų nuomone, baudžiamosios atsakomybės amžiaus riba neturi būti pernelyg žema, nes vaikų amžiaus ypatumai susiję su šio periodo problemomis. Vaikų nusikalstamumas dažnai yra epizodinis, pereinamasis, praeina pasiekus tam tikrą socialinės brandos lygį. Sankcijų, neatspindinčių šios specifikos taikymas sąlygotų šio nusikalstamumo didėjimą. Nors intelektinis jaunimo vystymasis leidžia jam pakankamai anksti suvokti nusikalstamų veikų smerktinumą ir žalingumą, tačiau greitesnis nei ankstesniais metais intelektinis (taip pat fizinis) subrendimas neatitinka emocinės ir socialinės brandos tempų. Šiuolaikinis jaunimas turi būti geriau nei anksčiau paruoštas profesiniam darbui ir visaverčiam dalyvavimui visuomenės gyvenime, o tai reikalauja ilgesnio mokymo laikotarpio, kuris pailgina ekonominės ir visuomeninės priklausomybės periodą ir sulėtina socialinę jaunimo brandą. Pavyzdžiui, Pekino taisyklėse kalbama apie glaudų ryšį tarp atsakomybės už teisės pažeidimą ar nusikalstamą poelgį sampratos ir kitų socialinių teisių bei pareigų (pvz., šeimos padėties, pilnametystės ir pan.) (I dalis 4 punktas).

Lietuvos teisinei sistemai 14 metų amžiaus riba (žemutinė riba, nuo kurios galima baudžiamoji, administracinė atsakomybė) yra reikšminga ir civilinės teisės srityje, t.y. Lietuvos Respublikos CK prasme . Aptardami vaiko turtinių teisių įgyvendinimą, šiame pranešime minėjome, kad pagal CK, išskiriamos dvi vaikų kategorijos: nepilnamečiai iki 14 metų ir nepilnamečiai nuo 14 iki 18 metų. Skiriasi ir šių dviejų kategorijų nepilnamečių atsakomybė už jų padarytą žalą. Bendras principas tas, kad už nepilnamečio iki 14 metų padarytą žalą atsako jo tėvai ar globėjai, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės (CK 6.275 str.). 14–17 metų nepilnamečiai už savo padarytą žalą atsako bendrais pagrindais (CK 6.276 str.). Tais atvejais, kai nepilnametis nuo 14 iki 18 metų neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai ar rūpintojas, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės.
Priminsime, kad pagal Naujojo Lietuvos BK 81 straipsnio 2 dalį, nuostatos, skirtos nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumams reglamentuoti, šio straipsnio numatytais atvejais gali būti taikomos asmenims, kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję 18 metų, tačiau nebuvo suėję 21 metai.
Įgyvendinant vaiko teises, jau seniai kalbama apie tikslingumą vaikų (asmenų iki 18 metų) atsakomybės problemų sprendimus baudžiamajame įstatyme numatyti atskirame įstatyme.

3.2. Poveikio priemonės vaikams teisės pažeidėjams

Siekiant apsaugoti vaiko, pažeidusio teisę, teises ir interesus, didelę reikšmę turi jam taikomų poveikio priemonių sistema. Vaiko teisių konvencijos 37 straipsnio b dalyje teigiama, kad “vaikas areštuojamas, sulaikomas ar įkalinamas pagal įstatymą, tik kraštutiniu atveju ir kiek įmanoma trumpesniam laikui”. Tačiau bausmių skyrimo vaikams praktika Lietuvoje rodo, kad 1991–2000 metais apie trečdalį visų nuteistų nepilnamečių buvo nuteisti laisvės atėmimu (27,9–35,3 proc.). Didžiausia tokių nepilnamečių dalis buvo 1996 ir 1997 metais (46,9 ir 41,2 proc.). Tai rodo nevisišką Konvencijos 37 straipsnyje nurodyto principo užtikrinimą Lietuvoje, kas pažymėta ir Jungtinių Tautų vaiko teisių komiteto 2001 01 26 išvadose dėl Lietuvos Respublikos įžanginės ataskaitos apie Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimą Lietuvoje.
Naujajame BK numatytas atskiras XI skyrius „Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai“. Šiame skyriuje reglamentuojama speciali bausmių ir auklėjimo priemonių sistema, jų skyrimo taisyklės, nepilnamečių atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės pagrindai bei sąlygos. Pagal Naująjį BK, nusikaltusiam nepilnamečiui gali būti taikomos: 1) auklėjamojo poveikio priemonės, kurios skiriamos nepilnamečiui, padariusiam baudžiamąjį nusižengimą; atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės; atidedant baudos, arešto ar laisvės atėmimo bausmės vykdymą; 2) bausmės (viešieji darbai, bauda, areštas, terminuotas laisvės atėmimas).
Pagal Naujojo BK 82 straipsnį, nepilnamečiui, padariusiam baudžiamąjį nusižengimą, skiriamos, o nusikaltimą padariusiam ir nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės atleistam nepilnamečiui gali būti skiriamos šios auklėjamojo poveikio priemonės: 1) įspėjimas; 2) turtinės žalos atlyginimas arba jos pašalinimas; 3) nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai; 4) atidavimas tėvams ar kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie rūpinasi vaikais, ugdyti ir prižiūrėti; 5) elgesio apribojimas; 6) atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą.
Tačiau pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie galimybes įgyvendinti Lietuvoje diversijos (diversion) ir mediacijos institutus, kurie jau daugelį metų sėkmingai taikomi užsienio šalyse . Diversijos pobūdžio priemonių taikymas vaikams teisės pažeidėjams pasireiškia ikiteisminį tyrimą, proceso nutraukimu. Mediacija arba kaltininko ir aukos susitarimas (sutaikymas), susijusi su atkuriamojo teisingumo modelio samprata (“restorative justice model”), kurio pagrindinis tikslas yra nusikaltimu padarytos skriaudos atlyginimas arba kompensavimas. Atkuriamojo modelio esmė – kitoks požiūris į kaltininko ir aukos vaidmenį teisingumo vykdymo sistemoje, pabrėžiant nusikaltimu padarytos žalos aukai ir visuomenei atlyginimą. Apie diversijos, mediacijos taikymą nurodoma tarptautiniuose dokumentuose, tarp jų – Europos Tarybos Ministrų komiteto 1987 09 17 rekomendacija Nr. (87) 20 “Dėl socialinės reakcijos į nepilnamečių nusikalstamumą” (II dalis. Diversija – mediacija) . Pabrėžiamas skatinimas taikyti šias procedūras prokuroro, policijos lygmeniu, siekiant apsaugoti nepilnamečių pateikimą į kriminalinės justicijos sistemą, padedant vaikų teisių tarnyboms taikyti šias procedūras.
Sutaikymo institutas yra žinomas Lietuvos baudžiamajai teisėje. Galiojančio BK 531 straipsnis numato atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius. Tačiau atlikti tyrimai rodo, kad 531 straipsnio taikymo praktika dar nesusiformavo , teismai labai retai taiko nepilnamečių atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius. Šią priemonę būtina taikyti dažniau, turint omenyje siekimą įgyvendinti nepilnamečio kaltininko ir jo aukos susitaikymo (mediacijos) galimybę.

Vaiko teisių konvencijos 37 straipsnio a) p. reikalaujama, kad nei mirties bausmė, nei įkalinimas iki gyvos galvos, nenumatantys išlaisvinimo galimybės, nebūtų skiriami už nusikaltimus, padarytus jaunesnių kaip 18 metų asmenų. Ir galiojantis, ir naujasis BK įgyvendina šią nuostatą .
Pagal Naujojo BK 93 straipsnį, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės nepilnametis, pirmą kartą padaręs neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, jeigu jis atsiprašė nukentėjusiojo asmens ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą arba pripažintas ribotai pakaltinamu, arba pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Vaiko atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės numatytas BK 521 straipsnyje. Nepilnametis, padaręs nesunkų nusikaltimą, teismo gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis: pirmą kartą padarė nusikaltimą; visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikaltimą; atlygino padarytą žalą arba susitarė su nukentėjusiuoju dėl žalos atlyginimo, jei ji buvo padaryta ir yra pagrindo manyti, jog ateityje jis laikysis įstatymų, nedarys naujų nusikaltimų. Tokiam nepilnamečiui teismas skiria auklėjamojo pobūdžio priemones, numatytas galiojančio BK 61 straipsnyje: 1) Įpareigojimas viešai ar kitokia forma atsiprašyti nukentėjusįjį; 2) įpareigojimas savanoriškai atlyginti arba savo darbu pašalinti materialinę žalą; 3) atidavimas tėvų ar juos atstojančių asmenų priežiūrai; 4) įpareigojimas atlikti nemokamų darbų nuo 20 iki 100 valandų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka; 5) namų priežiūra iki 45 parų. 6) Griežčiausia iš išvardytų BK 61 straipsnyje priverčiamųjų auklėjamojo pobūdžio priemonių yra nepilnamečio atidavimas į specialiąją auklėjimo ir drausmės įstaigą. Šiuo metu tai nukreipimas į Specialiuosius vaikų auklėjimo ir globos namus . Į šias įstaigas taip pat priimami 12-14 metų nepilnamečiai, padarę visuomenei pavojingą (sunkią) veiką (pagal vidaus reikalų įstaigų (policijos) pateiktus dokumentus).
Pastaruoju metu vis dažniau teigiama apie būtinumą reformuoti specialiuosius globos namus, humanizuoti šias įstaigas, labiau rūpintis jose esančių vaikų teisių apsauga.
Tam, kad vaikas neužtruktų uždaroje įstaigoje ilgiau, pažeidžiant jo interesus, taip pat atsižvelgiant į asocialaus elgesio prevenciją, netalpinant į uždaras įstaigas, būtina siekti, kad būtų įgyvendinamas Specialiųjų vaikų auklėjimo ir globos namų 28 punkto reikalavimas: “Jeigu nepilnametis į auklėjimo ir globos namus priimtas 23 punkte nurodyta tvarka (teismo sprendimu), auklėjimo ir globos namų administracija ne rečiau kaip kartą per metus rašo teikimą teismui, kuris peržiūri nepilnamečio buvimo šiuose namuose tikslingumą”.
Teismai retai skiria priverčiamąsias auklėjamojo pobūdžio priemones. Tai paaiškinama visų pirma tuo, kad anksčiau buvo susiformavusi neteisminė šių priemonių taikymo praktika. Jas taikė nepilnamečių reikalų komisijos. Viena iš šių priemonių netaikymo priežasčių yra taip pat tai, kad Lietuvos baudžiamojo proceso kodeksas (BPK) nereglamentuoja išsamaus jų taikymo proceso. Atkreipsime dėmesį, kad remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2000 02 15 įsakymu Nr. 37 “Dėl teisės aktų tarpusavio suderinimo nepilnamečių justicijos klausimais”, buvo rengiamas Lietuvos BPK projekto atskiras skyrius, skirtas bylų, kuriose dalyvauja nepilnamečiai, proceso reglamentavimui. Tai būtina, siekiant įgyvendinti tarptautinių nuostatų reikalavimus, tarp jų – Jungtinių Tautų dokumentų: Vaiko teisių konvencijos 40 straipsnio 2 dalies b punkto 7 papunkčio reikalavimą užtikrinti “visišką pagarbą vaiko asmeniniam gyvenimui visose bylos nagrinėjimo stadijose”; Nepilnamečių, iš kurių atimta laisvė, apsaugos taisyklių (Havanos taisyklių); Nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos gairių (Rijado gairių) nuostatas . Naujojo BPK projekto skyriaus parengimas būtinas ir tam, kad BPK nuostatos būtų suderintos su Naujojo BK 11 skyriaus “Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai” nuostatomis. Tačiau paskutiniu momentu buvo atsisakyta idėjos į BPK įtraukti atskirą skyrių nepilnamečių byloms, todėl naujai priimtame BPK išliko tik atskiros nuostatos, liečiančios nepilnamečių bylų teisenos ypatumus.
Nepilnamečių resocializacijos sąlygų užtikrinimo formos, maksimaliai apribojant izoliaciją nuo gyvenimo visuomenėje, yra efektyvesnės už uždaras įstaigas. Reikia turėti omenyje ir ekonominį šios problemos aspektą, nes patalpinimas pataisos įstaigose arba specialiuosiuose vaikų auklėjimo ir globos namuose labai brangiai kainuoja. Išlaikyti nepilnametį teisės pažeidėją Kauno tardymo izoliatoriuje – auklėjamųjų darbų kolonijoje yra neekonomiška, neperspektyvu, neatitinka Europos Sąjungos šalyse taikomų nepilnamečių justicijos principų.
Laisvės atėmimo vietose vaikai neturi bendravimo pasirinkimo. „Čia dominuoja vienas – asocialus požiūris, antivisuomeninė vertybių sistema. Šis požiūris, kuris laisvėje yra išimtis, čia yra „norma“. Nukrypti nuo jos reiškia būti deviantiniu žmogumi: nesuprastu ir nesuprantančiu kitų, likti vienišam tuo momentu, kai ypač reikalingas aplinkinių palaikymas“ .

4. Vaikų – nusikaltimų aukų teisių apsaugos problemos

Aptariant vaikų, pažeidusių teisę, teisių apsaugą, negalima pamiršti apie vaikų – nusikaltimų aukas. Remiantis kriminologinių tyrimų rezultatais, vaikai, tapę nusikalstamo elgesio aukomis, ypač patyrę seksualinį smurtą, vėliau patys nusikalsta. Vaikai šeimose labai dažnai patiria smurtą. Todėl Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas ragino imtis priemonių, kad šeimynininio smurto, prievartos prieš vaikus, įskaitant seksualinę prievartą, atvejai teismuose būtų tinkamai išnagrinėjami ir vyktų vaikui draugiškoje aplinkoje, stengiantis apsaugoti vaikus-aukas nuo nereikalingo pakartotinio traumavimo, taip pat garantuojant vaiko teisę į privatumą .
Jauni žmonės dažnai pasižymi nusikalstamu elgesiu, taip pat dažnai tampa nusikalstamo elgesio aukomis. Tai pasakytina apie smurtinį elgesį, taip pat turtinį nusikalstamumą. Tikslinga paminėti kai kurias problemas, atlikus Lietuvoje tyrimą, susijusį su pagalba vaikui, patyrusiam prievartą . Tyrime pabrėžta, kad vaikas, patyręs prievartą, nėra apsaugotas arba nepakankamai apsaugotas, nes prievartos prieš vaiką tyrimo atvejai baigiasi padūsavimu, kad dažnai dėl kokių nors priežasčių vaikui niekuo negalima padėti. Kita vertus, vaikas neturi galimybės arba turi labai mažą galimybę bendrauti su socialiniu darbuotoju, su kuriuo galėtų pasidalinti savo išgyvenimais, būti palaikomas baudžiamajame procese. Todėl pabrėžta, kad didesnį dėmesį būtina skirti vaikui-aukai, labiau saugoti vaikų konfidencialumą, sugriežtinti atsakomybę už prievartą prieš vaikus ir pan.
Naujajame BK numatytas atskiras XXIII skyrius “Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai vaikui ir šeimai”. Lietuvoje jau seniai kalbama apie tokio BK skyriaus būtinumą, pabrėžiant vaiko teisių apsaugos aspektus. BK skyriuje “Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai vaikui ir šeimai” numatytos tokios nusikalstamos veikos vaikui ir šeimai: vaiko pagrobimas arba vaikų sukeitimas; vaiko pirkimas arba pardavimas; vaiko palikimas; vaiko įtraukimas į nusikalstamą veiką; vaiko įtraukimas vartoti vaistus ar kitas apkvaišinančias priemones, vaiko įtraukimas girtauti; vaiko išnaudojimas pornografijai; piktnaudžiavimas tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis; vengimas išlaikyti vaiką. Atskiro Naujojo BK skyriaus, skirto vaikų ir šeimos interesų apsaugai reglamentavimas padės geriau apsaugoti vaiko teises ir interesus. Tai taip pat pabrėžė Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas savo išvadose dėl Lietuvos Respublikos įžanginės ataskaitos, pasveikinęs šalį, priėmusią šį naują įstatymą .

5. Vaiko teises įgyvendinančios institucijos

Svarbi vaiko teisių sritis yra jas įgyvendinančios institucijos. Pagal Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalį, “imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai “. Vaiko teisėmis rūpinančios institucijos vykdo ir įgyvendina valdžios politiką, Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas. Sprendžiant vaiko teisių ir jų apsaugos problemas, svarbu užtikrinti tinkamą šių institucijų funkcionavimą, koordinuoti jų veiklą. Todėl institucijų veikla turi būti efektyvi šiais jų veiklos lygmenimis : 1) Nacionaliniu lygmeniu arba visos valstybės mastu, 2) savivaldybių lygmeniu, atsižvelgiant į teritorinį pasiskirstymą, 3) kitų institucijų, kurių veikla susijusi su vaiko teisių apsauga, lygmuo .
Vaiko situacijos gerinimu turi rūpintis visos valstybes, savivaldybių institucijos, siekdamos padėti jauniems žmonėms išnaudoti ir apsaugoti savo galimybes ir teisę įgyti išsilavinimą, gauti darbą, tenkinti kultūrinius poreikius, dalyvauti šalies gyvenime.

5.1. Nacionalinio lygmens institucijos

Lietuvos Respublikos 2000 m. gegužės 25 d. įstatymu Lietuvoje veikia specializuota Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga, svarbi vaiko teisų apsaugos sistemos dalis. Seimo vaiko teisių kontrolierius tiria fizinių ir juridinių asmenų skundus dėl valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų ir jų pareigūnų, nevalstybinių institucijų bei kitų fizinių ir juridinių asmenų, įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių, veiksmų ar neveikimo, dėl kurių pažeidžiamos ar gali būti pažeistos vaiko teises ar jo teisėti interesai, bei priima vieną iš sprendimų, numatytų šio įstatymo 25 straipsnyje; 2) kontroliuoja, kaip yra įgyvendinamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Seimo ratifikuotų konvencijų, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugą, nuostatos Lietuvoje.
Lietuvos Respublikos Prezidento 1996 m. gegužės 30 d. dekretu Nr. 960 įsteigta visuomeniniais pagrindas dirbanti kolegiali patariamoji Konsultacinė vaikų reikalų taryba prie Respublikos Prezidento, kurią sudaro valstybinių institucijų ir nevyriausybinių organizacijų, susijusių su vaikų teisių apsauga bei nusikaltimų prevencija, atstovai, kiti šios srities specialistai. Tarybos veiklos tikslas – siekti, kad būtų užtikrinta vaikų teisų apsaugos ir nusikaltimų prevencijos problemų sprendimų kokybė, prioritetiškumas ir veiksmingumas, padėti formuoti valstybės politiką šioje srityje, užtikrinti tarptautinį bendradarbiavimą, vykdyti valstybinių institucijų r nevyriausybinių organizacijų, veikiančių šioje srityje, koordinavimą.
Seimo Šeimos ir vaiko reikalų komisija. Svarbiausi komisijos uždaviniai vaiko teisių apsaugos srityje yra šie : rūpintis, kad būtų įgyvendinami Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos, Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų, reglamentuojančių vaiko teises, jo interesų apsaugą, reikalavimai; inicijuoti ir rengti vaiko teisių gynimo įstatymų, jų papildymų bei pakeitimų projektus ir t.t. Paminėtinos kai kurios pagrindinės komisijos funkcijos: 1) nagrinėja ir teikia pasiūlymus Seimui, Vyriausybei dėl vaiko, šeimos, moterų teisių apsaugos politikos formavimo, smurtinių nusikaltimų vaikams prevencijos, tam reikalingų teisės aktų parengimo, priimtų įstatymų, kitų teisės aktų papildymo ir pakeitimo pagal Seimo ratifikuotų konvencijų reikalavimus; 2) svarsto ir teikia išvadas dėl Vyriausybės pateiktų įstatymų ir programų projektų, susijusių su vaiko teisių apsaugos, visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo, šeimos socialinių problemų sprendimu; 3) nagrinėja vaiko, šeimos ekonominę, socialinę padėtį, teikia pasiūlymus Seimui, Vyriausybei, ministerijoms, kitoms suinteresuotoms institucijoms ir t.t.
Seime taip pat už jaunimo teises, jaunimo politikos formavimą ir jos įgyvendinimo priežiūrą atsakinga Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisija, įsteigta 1996 m. gruodžio 5 d. Nutarimu Nr. VIII-20 “Dėl Jaunimo ir sporto reikalų komisijos sudarymo”. Kadangi, remiantis Valstybine jaunimo politikos koncepcija, jaunimu laikomi asmenys nuo 16 iki 29 metų, į šios komisijos sferą taip pat patenka 16-17 metų asmenys, t. y. vaikai pagal Vaiko teisių konvenciją.
Jaunimo, t.y. asmenų nuo 16 iki 29 metų reikalais, rūpinasi ir Valstybinė jaunimo reikalų taryba – Vyriausybės įstaiga. Valstybinę jaunimo reikalu tarybą sudaro 12 narių, kurių 6 yra deleguoti ministerijų, 6 asmenys yra išrinkti Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos. Valstybinės jaunimo reikalų tarybos misija – įgyvendinti priemones stiprinančias jaunimo motyvacija ir galimybes įgyti kuo geresni išsilavinimą, gauti darbą ir įsitraukti į aktyvų visuomeninį gyvenimą .
Įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos paskirtis – koordinuoti rajonų (miestų) savivaldybių vaikų teisių apsaugos tarnybų darbą įvaikinimo srityje, organizuoti tarptautinį įvaikinimą bei ginti įvaikintino vaiko teises ir teisėtus jo interesus. Vaiko teisių apsauga taip pat rūpinasi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinės paramos departamento Vaikų ir šeimos skyrius, kuris šiuo metu atlieka didelį darbą vaiko teisių įgyvendinimo srityje.
Tačiau egzistuoja rimta problema – nėra institucijos, kuri koordinuotų vaiko teisių institucijų veiklą, formuotų vieningą vaiko teisių politiką ir vaiko teisių apsaugos praktiką. Priminsime, kad nuo 2001 m. kovo 1 d. buvo panaikinta Respublikinė vaikų teisių apsaugos tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kuri formavo vaiko teisių apsaugos politiką, koordinavo rajonų, miestų vaikų teisių apsaugos tarnybų veiklą. Todėl liko nebaigta spręsti problema dėl vaiko teisių apsaugos sistemos koordinavimo. Apie tai pabrėžė Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas savo išvadose dėl Lietuvos Respublikos įžanginės ataskaitos. Komitetas pareiškė susirūpinimą, kad Vyriausybėje nėra centrinio instituto, kuris būtų atsakingas už vaikų klausimus. Komitetas rekomendavo Lietuvai imtis reikalingų veiksmų, kad Vyriausybėje būtų įsteigtas centrinis institutas, atsakingas už vaikų teisių klausimus .
Vienas iš problemos sprendimo būdų – Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrės siūlymas įsteigti ministrų lygio vaiko teisių apsaugos koordinacinę komisiją, į kurios sudėtį įeitų 5 ministrai – švietimo ir mokslo, vidaus reikalų, teisingumo, sveikatos apsaugos bei socialinės apsaugos ir darbo . Komisijos veikloje dalyvautų ir nevyriausybinių organizacijų atstovai. Komisija koordinuotų vaiko teisių apsaugos veiklą, svarstytų įvairius tarpinstitucinius klausimus, susijusius su vaiko teisėmis, teiktų siūlymus šalies institucijoms, kaip spręsti iškilusias problemas. “Vyriausybiniu lygiu reikalinga centrinė institucija, kuri koordinuotų tarnybų veiklą, taip pat teiktų metodinę bei teisinę pagalbą” . Tačiau būtina pabrėžti tarpžinybinių institucijų bendradarbiavimą, siekiant apsaugoti vaiko teises.
Specifinė vaiko teisių apsaugos institucija – specializuoti teismai. Lietuvoje jau įvesta nepilnamečių teisėjų ir prokurorų specializacija . Atkreipsime dėmesį, kad 1999 06 17 buvo pasirašyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Jungtinių Tautų vystymo programos atstovo Lietuvai sutartis dėl nepilnamečių justicijos reformos įgyvendinimo. Tarp programos komponentų yra teismų ir advokatų specializavimas, policijos reforma, prokuratūros reorganizavimas, pataisos įstaigų reformą, reabilitacijos centro įsteigimas.

5.2. Savivaldybių lygmens institucijos

Rajonų, miestų vaikų teisių apsaugos tarnybos. Pastaruoju metu daug klabama apie Vaikų teisių apsaugos tarnybų veiklą, jų veiklos reformą . Galima teigti, kad šios institucijos dirba pagrindinį darbą vaiko teisių apsaugos srityje. “Šiuo metu regioniniu mastu tai vienintelės institucijos, kurios užtikrina vaiko teisių įgyvendinimą” . Kartais jos nepajėgios spręsti visų iškilusių problemų dėl mažo darbuotojų skaičiaus. Apie tai kalbama Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2000 metų socialiniame pranešime 6.4.4. dalyje “Vaiko teisių apsaugos institucijos” , pabrėžiant, jog nuolat plečiasi tarnybų funkcijos, o efektyvesnė pagalba vaikams suteikiama tose savivaldybėse, kuriose Vaikų teisių apsaugos tarnybų darbuotojai glaudžiai bendradarbiauja su Švietimo, Socialinės globos skyriais, nepilnamečių reikalų inspektoriais, visuomeninėmis organizacijomis, šeimynomis ir globėjų šeimomis. Todėl būtina daugiau dėmesio skirti šių institucijų darbuotojų rengimui, kvalifikacijos kėlimui. Tarnybų krūvis kasmet didėja, tačiau nepakankamas savivaldybių dėmesys aprūpinant jas materialiniais ir žmogiškaisiais ištekliais.
Anksčiau minėtame tyrime, tiriant vaikų, patyrusių prievartą, apsaugą, taip pat siūloma suteikti didesnius įgaliojimus vaikų teisių apsaugos tarnyboms, dirbant su vaikais patyrusiais smurtą, taip pat su jų skriaudėjais .
Taip pat būtina plėsti vaikų teisių apsaugos tarnybų dalyvavimo galimybes nepilnamečių baudžiamajame procese, siekiant labiau sureikšminti jų vaidmenį. Pavyzdžiui, Lietuvoje siūloma, atsižvelgiant į Pekino taisyklių nuostatas, užsienio valstybių patirtį, įpareigoti tarnybas visais atvejais nepilnamečių baudžiamajame procese teikti teismui, prokurorui arba ikiteisminio tyrimo teisėjui rašytines išvadas apie vaiko socialinę aplinką ir asmenybę bei siūlyti skirti jam poveikio priemonę .
Paminėtina ir policijos – teisėsaugos institucijos veikla vaiko teisių apsaugos srityje. Vaikų – teisės pažeidėjų teisių apsauga taip pat rūpinasi nepilnamečių reikalų policijos pareigūnai, kurie savo veikloje vadovaujasi nauja tarnybinės veiklos instrukcija, patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2001 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. 194. Nepilnamečių reikalų inspektoriai organizuoja ir vykdo vaikų nusikalstamumo, narkomanijos, prostitucijos bei kitų teisės pažeidimų prevenciją aptarnaujamoje teritorijoje; kontroliuoja teismo skirtų įpareigojimų vykdymą vaikams: nuteistiems pataisos darbais be laisvės atėmimo; kuriems bausmės vykdymas atidėtas; lygtinai paleistiems iš laisvės atėmimo vietų; dirba individualų darbą ir kontroliuoja tokių vaikų elgesį: atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės, kuriems paskirtos priverčiamosios auklėjamojo pobūdžio priemonės; kuriems taikytos Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nuostatos, jeigu policijos įstaigos vadovas savo įsakymu įgaliojo jį tai daryti.
Pabrėžtina, kad Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas rekomendavo Lietuvai užtikrinti, kad policija ir visų teisinės sistemos lygių pareigūnai elgtųsi nežemindami nepilnamečių asmens orumo. Komisija ragino ir toliau remti tiek finansiškai, tiek ir skiriant būtinus žmogiškuosius resursus Nepilnamečių justicijos reformai, įtraukiant socialinių darbuotojų, psichologų dalyvavimą joje, ypač atliekant profilaktinį darbą .
Vietos savivaldų institucijų vaidmuo turi būti ypatingai svarbus, sprendžiant sudėtingą problemą vaikų, grįžtančių iš pataisos įstaigų arba specialiųjų auklėjimo ir globos namų į buvusią nepalankią aplinką, turinčių įsidarbinimo, mokymosi ir gyvenamosios vietos sunkumų. Reikia atkreipti dėmesį į darbuotojo, dirbančio pataisos įstaigoje, taip pat darbuotojo, kuris globos vaiką jo gyvenamojoje vietoje, darbą, siekiant, kad ypač paskutinėje vaiko buvimo įstaigoje fazėje jo gyvenimo sąlygos būtų labiausiai panašios į gyvenimo sąlygas laisvėje.
Padedant vaikams, grįžtantiems iš įkalinimo, specialiosios globos įstaigų, ypatingas vaidmuo turėtų tekti vietos savivaldoms. Tačiau praktika priklauso, be abejo ne tik nuo tam tikrų nuostatų, o nuo to, kad vietos bendruomenė suvoktų problemos svarbą, taip pat nuo šiam tikslui skirtų lėšų.

5.3. Kitos institucijos, kurių veikla susijusi su vaiko teisių apsauga

Nevyriausybinės organizacijos – demokratinės organizacijos, kurios tarnauja visuomenės ar jos narių labui. Nemaža nevyriausybinių organizacijų dalis veikia vaikų teisių ir jų apsaugos srityje. Lietuvos labiausiai paplitusios visuomeninės organizacijos, religinės bendruomenės, bendruomenės ir jų centrai, labdaros ir paramos fondai, asociacijos, viešosios įstaigos, profesinės sąjungos .

Vaiko teisių apsauga rūpinasi įvairios socialinės globos ir rūpybos institucijos: ikimokyklinio, mokyklinio ugdymo institucijos. Šiose institucijose turi būti organizuojamos įvairios formos vaikų teisėms įgyvendinti, pvz., vaikų užimtumui užtikrinti – rengti sporto klubus, būrelius ir pan.

Remiantis Konvencijos 3 straipsnio 3 dalies nuostata, daug dėmesio reikia skirti institucijų, kurios rūpinasi vaikais, darbuotojų rengimui. Ypatingai svarbu rengti darbuotojus darbui su vaikais, turinčiais negalių, darbui su vaikais įkalinimo įstaigose, delinkventinio elgesio vaikams. Tokiam darbui reikia ne tik teorinių žinių, bet ir praktinių įgūdžių, siekiant atskleisti pozityviu ugdytinių asmenybės aspektus, padėti jiems pažinti save ir pan. Todėl, įgyvendinant vaiko teises, svarbu rūpintis darbuotojų, dirbančių su vaikais, kvalifikacijos kėlimu, tinkamu jų rengimu.

6. Išvados ir pasiūlymai.

1. Vaikų teisių srityje būtina sukurti vieningą efektyvią sistemą, kuri užtikrintų šių teisių ir interesų apsaugą bei jų įgyvendinimą.
2. Nors Lietuvoje svarbiausieji vaiko teises ginantys įstatymai priimti, sukurta vaiko teisių apsaugos institucinė sistema, tačiau vaiko teisių gynimas lieka problematiškas, ir ypač tai susiję su šeima –jos gyvenimo sąlygomis, tėvų užimtumu ir t.t.. Apibendrinant pranešime išdėstytas problemas, darytina išvada, kad lemiamą įtaką vaikų teisių užtikrinimui turi bendra ekonominė ir socialinė situacija – nedarbas, skurdas ir pan., taigi iš esmės reikėtų imtis priemonių šiems veiksniams mažinti.
3. Konstatuojant, kad įstatyminis vaiko teisių apsaugos pagrindas egzistuoja, be to, sukurta ir priimta nemažai programų, nukreiptų į vaiko teisių geresnį užtikrinimą, reikia atkreipti dėmesį į būtinybę įvairaus lygio institucijoms, susiduriančioms su praktinėmis vaiko teisių apsaugos problemomis, laikytis priimtų teisės aktų bei imtis priemonių įgyvendinti atitinkamas programas.
4. Pagrindinių vaiko teisių įtvirtinimas CK, detalesnis šių teisių realizavimo mechanizmo reglamentavimas laikytinas pozityviu reiškiniu. Atsižvelgiant į tai, kad ypatingai svarbus vaidmuo priimant sprendimus dėl vaiko teisių realizavimo tenka teismui, būtina teisėjų specializacija spręsti šeimos bylas, teisėjų kvalifikacijos kėlimas, suteikiant jiems specialių pedagoginių, psichologinių žinių, taip pat specialių žinių vaiko teisių apsaugos srityje. Didele dalimi vaikų teisių apsaugos lygis priklausys nuo teismų formuojamos praktikos.
5. Realizuojant tarptautinių dokumentų reikalavimus, atsižvelgiant į Lietuvos ir užsienio specialistų teiginius, teisę pažeidusio vaiko teisių ir jų apsaugos klausimas turi būti vienas svarbiausių Lietuvoje.
6. Būtina akcentuoti diversijos ir mediacijos priemonių taikymą vaikams teisės pažeidėjams, atkuriamojo teisingumo vykdymo modelio pranašumus, įvedant daugiau galimybių nepilnamečiui susitaikyti su nukentėjusiuoju, suvokti padarytos veikos pavojingumą ir pačiam atlyginti padarytą blogį. Būtina taikyti neizoliacinio pobūdžio priemones. Tai atitiktų Vaiko teisių konvencijos 40 straipsnio 4 punktą, kuriame kalbama apie būtinumą priimti alternatyvius globai institucijose sprendimus. Tai padėtų labiau apsaugoti teisę pažeidusio vaiko teises. Prevencijos sumetimais būtina stiprinti šeimos auklėjimo globos funkciją ir atsakomybės jausmą už nepilnamečio auklėjimą.
7. Įgyvendinant vaikų, tapusių nusikaltimų aukomis, teises, būtina daugiau dėmesio skirti pačiam vaikui, sukurti pagalbos vaikui sistemą, rūpintis darbuotojų, dirbančių su šiais vaikais parengimu.
8. Tobulinant institucijų, atsakingų už vaiko teisių įgyvendinimą ir jų apsaugą, veiklą, reikia turėti omenyje koordinaciją ir kryptingumą kaip pagrindinius institucijų veiklos principus. Svarbus visų institucijų, kurių veikla susijusi su vaiko teisių apsauga, bendradarbiavimas. Būtina rūpintis visų darbuotojų, dirbančių su vaikais, tinkamu parengimu. Todėl būtina organizuoti mokymo ir kvalifikacijos kėlimo kursus. Šis procesas turi vykti nuolat. Institucijų veikla turi remtis vaiko gerove, orientuotis į jaunų žmonių interesus.
9. Sveikatos apsaugos, socialinės rūpybos, teisėsaugos institucijos, vaikų teisių apsaugos tarnybos, mokslininkai, besidomintys vaikų problemomis, turi tirti vaikų socialinės adaptacijos priemones.
Pabaigoje belieka konstatuoti, kad bet kokios pastangos vaiko teisių apsaugos gerinimo srityje nebus efektyvios, jei nepasikeis pačios visuomenės požiūris į vaiką.

Leave a Comment