Mokesčių sistema

TURINYS

ĮVADAS 31. LIETUVOS MOKESČIŲ RAIDA 42. MOKESČIŲ SISTEMA, JŲ ELEMENTAI, KLASIFIKACIJA, FUNKCIJOS. 52.1. Mokesčių sistemos apibūdinimas 52.2. Mokesčių elementai 72.3. Mokesčių klasifikacija 92.4. Mokesčių funkcijos 112.5. Apmokestinimo principai 123. LIETUVOS MOKESČIŲ SISTEMOS TOBULINIMO PRINCIPAI. 14IŠVADOS 16LITERATŪRA 17ĮVADASŠiuolaikinė valstybė atlieka labai daug funkcijų. Ji turi pasirūpinti ekonomikos vystymusi, socialinėmis piliečių reikmėmis, puoselėti kultūrą, užtikrinti valstybingumą ir atlikti daugybę kitų uždavinių, kurių reikia valstybės piliečiams ir pačiai valstybei. Visų šių funkcijų užtikrinimui reikia finansinių lėšų. Pagrindinis šių lėšų šaltinis beveik be išimties visose valstybėse yra mokesčiai. Mokesčiai turi užtikrinti, kad valstybės institucijoms ir jų vykdomos veiklos finansavimui nepritruks lėšų.Šiuolaikinėms mokesčių sistemoms keliama ir daug kitų uždavinių: valstybės ekonominio augimo užtikrinimas, socialinių problemų sprendimas, vyriausybės fiskalinės politikos vykdymas.Didžiausią įtaką ekonominiam valstybės augimui daro verslo subjektų vystymasis. Verslo subjektai sukuria pridėtinę vertę, sukuria darbo vietas ir didina nacionalinį produktą Tačiau jų veiklos rezultatus labai įtakoja esama valstybės mokesčių sistema. Mokesčių sistema gali skatinti verslą, bet gali jį ir žlugdyti. Iš kitos pusės, jei verslas nebus apmokestintas, tai valstybė nesurinks pakankamai lėšų valstybės vykdomoms funkcijoms užtikrinti. Vadinasi, labai svarbu sukurti tokią mokesčių sistemą valstybėje, kuri ir skatintų verslą, ir leistų surinkti pakankamai mokestinių pajamų į biudžetą.Darbo tikslas – apžvelgti Lietuvos mokesčių sistemą, mokesčių esmę, funkcijas.Uždaviniai: Išanalizuoti Lietuvos mokesčių sistemą; Apžvelgti mokesčių esmę ir funkcijas; Aptarti mokesčių sistemos elementus ir apmokestinimo principus.1. LIETUVOS MOKESČIŲ RAIDAAtkūrus nepriklausomybę, palyginti per trumpą laiką buvo pakeista dauguma mokesčių įstatymų, nutarimų, aiškinamųjų raštų. Dėl to mokesčių sistema tapo gremėzdiška ir sunkiai suprantama. Didelę įtaką mokesčių sistemos plėtrai turėjo valstybės funkcijų išplėtimas, ypač pradėjus teikti socialines paslaugas, finansuojamas iš iždo. Didėjanti mokesčių našta visada mokėtojus verčia ieškoti būdų, kaip ją palengvinti. Mokesčių sistemos plėtra vertė kurti sudėtingiausius apskaitos ir mokestinės teisės mechanizmus. Bet kokie mokesčiai iškreipia natūralius ekonomikos procesus.

Lietuvos mokesčių sistemos reformos pradžia laikoma 1990m. birželio 26 d. Priėmus LR valstybinio mokesčių inspekcijos įstatymą [5]. 1990 metais Lietuvoje pradėjus rastis rinkos santykiams, senoji centralizuota apmokestinimo tvarka buvo skubiai keičiama į naujus mokestinius santykius[1].Mokestinių įplaukų struktūra iš esmės pasikeitė per pastaruosius dešimt metų. Sparčią mokesčių reformą pastūmėjo dvi esminės priežastys: perėjimas į rinkos ekonomiką ir būtinybė integruotis į Europos Sąjungą. Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, šimtai apyvartos mokesčių ir konfiskaciniai pelno mokesčiai faktiškai buvo pagrindiniai biudžeto pajamų šaltiniai. Pereinamojo laikotarpio pradžioje privataus sektoriaus ekonominei veiklai pereinant į šešėlinę ekonomiką, mokestinės įplaukos mažėjo. Siekiant pakeisti šią kryptį, biudžeto pajamos visiškai pertvarkytos įvedant naujus, rinkos ekonomikai tinkančius mokesčius. Visų pirma svarbiausia yra bendrojo akcizo ir vėliau jį pakeitusio pridėtinės vertės mokesčio įvedimas. Akcizais buvo nuspręsta apmokestinti degalus, tabaką, alkoholinius gėrimus taikant specifinius tarifus (t. y. mokesčio dydis nustatomas nuo prekių kiekio ar kitų prekių savybių) bei kelias prekių rūšis, įplaukos už kurias nėra didelės. Vieninteliai likę atskaitymai į Kelių fondą nuo realizavimo pajamų dar primena ankstesnę mokesčių sistemą. Pagal 1998 metais Vyriausybės patvirtintą Mokesčių teisinės bazės sutvarkymo programą šis mokestis privalo būti panaikintas artimiausiu metu. Netiesioginių mokesčių dalis, įskaitant PVM, akcizus ir muitus, kiekvienais metais nuolatos didėjo. Netiesioginiai mokesčiai teikė didžiąją dalį mokestinių įplaukų, kadangi būtent šie mokesčiai ir jų tarifai buvo sparčiai derinami su ES reikalavimais vykdant ES integracijos strategiją. Žinoma, netiesioginius mokesčius yra lengviau administruoti negu pajamų bei pelno mokesčius. Pridėtinės vertės mokestis nėra taip atvirai išreikštas mokestis mokesčio mokėtojui kaip, pavyzdžiui, turto mokesčiai. Dėl šios priežasties PVM buvo priimtas santykinai lengvai, jeigu lygintume su kitomis apmokestinimo rūšimis. Šios priežastys suteikė papildomą postūmį sparčiai biudžeto įplaukų pertvarkai [9].2. MOKESČIŲ SISTEMA, JŲ ELEMENTAI, KLASIFIKACIJA, FUNKCIJOS.
Mokesčių teorija apima daugelį klausimų. Tai – mokesčių sistemos ir mokesčių elementų apibūdinimas, mokesčių klasifikacija, jų funkcijos ir teorijos.2.1. Mokesčių sistemos apibūdinimasMokesčių sistemą atskiri autoriai apibūdina šiek tiek skirtingai. Mokesčių sistema – tai visuma mokesčių, kuriuos nustato Seimas (aukščiausia valdžia), o ima atitinkamos žinybos arba sumokami pagal deklaracijas, taip pat mokesčių nustatymo metodai ir principai[4].Kitų ekonomistų nuomone: Mokesčių sistema – tai vienas su kitu susijusių mokesčių visuma. Ji formuojama atsižvelgiant į apmokestinimui keliamus uždavinius ir kartu laikantis tam tikrų apmokestinimo principų[5]. Mokesčiai yra valstybės arba teritorinės valdžios nustatyti įstatyminiais aktais privalomi mokėjimai į tam tikro valdymo lygio biudžetą arba nebiudžetinius fondus [1]. Valstybės mokesčių sistemą reikėtų laikyti visumą įstatymais reglamentuojamų tarp savęs glaudžiai susietų mokesčių bei rinkliavų rūšių, privalomų mokėti valstybei ar teritoriniam vienetui (Lietuvoje – savivaldybėms) [2]. Taigi mokesčių sistema yra apibrėžiama kiek skirtingai, bet visi šie apibrėžimai akcentuoja, jog mokesčių sistema apima visus mokesčius, kuriuos valstybė ima iš mokesčių mokėtojų į šalies bendravalstybinius fondus. Tai reiškia, kad mokesčių mokėtojai – ūkio subjektai (įvairių rūšių įmonės) ir gyventojai – mokesčius moka į kelis bendravalstybinius fondus: į šalies nacionalinį biudžetą (valstybės ir savivaldybių biudžetus) ir į specialiuosius tikslinės paskirties fondus: Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą. Ūkio subjektai Lietuvoje dar moka įmokas į Kelių fondą [4]. Lietuvos mokesčių sistemą sudaro 22 mokesčiai ir įmokos[1]. Lietuvos mokesčių sistema apima mokesčius, mokamus į valstybės (savivaldybių) biudžetus bei fondus. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme yra nurodyti šie mokesčiai ir valstybės rinkliava: pridėtinės vertės mokestis; akcizai; gyventojų pajamų mokestis; įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis;
 žemės mokestis; mokestis už valstybinius gamtos išteklius; naftos ir dujų išteklių mokestis; mokestis už aplinkos teršimą; konsulinis mokestis; žyminis mokestis; atskaitymai nuo pajamų pagal Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą; paveldimo turto mokestis; privalomojo sveikatos draudimo įmokos; įmokos į Garantinį fondą; valstybės rinkliava; loterijų ir azartinių lošimų mokestis; mokesčiai už pramoninės nuosavybės objektų registravimą; valstybinio socialinio draudimo įmokos; pelno mokestis; baltojo cukraus virškvočio mokestis; kvotinio cukraus gamybos mokestis; papildomas cukraus gamybos mokestis; muitai; atskaitymai nuo pajamų pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą [8]. Visi jie planuojami skirtingo lygio biudžetiniuose ir nebiudžetiniuose fonduose, o sumokami į skirtingo lygio iždus. Į valstybės iždą patenka pridėtinės vertės mokestis, pelno mokestis, akcizai, ES muitai, atskaitymai nuo pajamų pagal LR kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą, atskaitymai nuo pajamų pagal LR miškų įstatymą, naftos ir dujų išteklių mokestis, konsulinis mokestis, loterijų ir azartinių lošimų mokestis, mokestis už pramoninės nuosavybės objektų registravimą, valstybės rinkliavos, kvotinio cukraus gamybos ir papildomo cukraus gamybos mokesčiai, baltojo cukraus virškvočio mokestis.Į savivaldybių iždus patenka įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis, žemės mokestis, paveldimo turto mokestis ir vietos rinkliavos.Gyventojų pajamų mokestis patenka ir į valstybės iždą, ir į savivaldybių iždus, ir į privalomojo sveikatos draudimo fondą. Mokestis už aplinkos teršimą, mokestis už valstybinius gamtos išteklius patenka į valstybės ir savivaldybių iždus.Įmokos į Valstybinio socialinio draudimo fondą, įmokos į Privalomojo sveikatos draudimo, įmokos į Garantinį fondą patenka tik į valstybinius nebiudžetinius fondus [1].2.2. Mokesčių elementaiPagrindiniai mokesčio elementai yra mokesčio subjektas, objektas, šaltinis, apmokestinamieji vienetai, mokesčio tarifai, lengvatos, ėmimo būdas, nustatymo metodas ir mokestinis laikotarpis. Mokesčio elementai jungiami į apmokestinimo instrumentarijų, kuris patobulintas G.M.Pajuodienės(1993) pavyzdžiu. (1 pav.)
Mokesčio subjektas(mokėtojas) yra fizinis arba juridinis asmuo, privalantis mokėti įstatymų nustatyta tvarka tam tikrus mokesčius. Kiekvienas mokestis turi konkrečius mokėtojus, priklausomai nuo mokesčio paskirties. Mokesčio subjektas ne visada sutampa su tikruoju mokesčių mokėtoju. Mokesčio mokėtojas yra juridiškai neatsakingas už mokesčio mokėjimą, bet dėl įstatymų nustatytos perkėlimo tvarkos yra tikrasis mokesčio mokėtojas. Tokia mokesčių sistema taikoma vartojimo mokesčiams – pridėtinės vertės mokesčiui, akcizams ir kitiems vartojimo mokesčiams.Taigi mokesčio mokėtojai yra ūkio subjektai – įvairių rūšių įmonės ir gyventojai. Mokesčio objektais laikoma pajamos, pelnas, turtas, prekių vertė, teisė naudotis gamtos ištekliais, produkcijos, darbų ir paslaugų pridėtinė vertė ir kiti objektai, kurie apmokestinami įstatymų nustatyta tvarka. Kiekvienas mokestis turi vieną arba kelis apmokestinimo objektus, pavyzdžiui, valstybinės rinkliavos, konsulinis mokestis turi daug objektų, o įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis – vieną.Mokesčio objektas susijęs su mokesčio šaltiniu. Mokesčio šaltiniai – tai subjektų pajamos, pelnas, darbo užmokestis. Iš jų mokami mokesčiai. Kartais šaltinis ir objektas gali sutapti(įmonių pelnas, asmeninės pajamos)[1]. Apmokestinimo vienetas – tai objekto matavimo vienetas, reikalingas mokesčio dydžiui nustatyti. Atsižvelgiant į mokesčio objketą jis gali būti išreikštas pinigine arba natūrine forma.Daugumos objektų matavimo vienetas yra litas, bet gali būti žemės aras, prekės vienetas, litras, kilogramas, medžiagos procentas produkte ir t.t [4].

1 pav. Apmokestinimo instrumentarijus [6].Mokesčio tarifas tai mokesčio už apmokestinimo vienetą dydis [6]. Mokesčio tarifai nurodomi absoliučiais dydžiais arba procentais. Procentiniai mokesčių tarifai dažniausiai taikomi kaip proporciniai ir progresiniai. Proporciniai skaičiuojami pagal vienodą procentą nuo apmokestinamosios objekto apimties.Progresiniai yra tada, kai augant objekto apimčiai, didėja taikomų tarifų skalė[1].

Mokesčio lengvatos yra mokesčio mokėtojui nustatytos išskirtinės sąlygos, dėl kurių reikia sumokėti mažesnį mokestį, arba mokesčio mokėjimo terminas atidėtas, arba mokestį galima sumokėti per keletą kartų. Mažesnis mokestis gali būti sumokamas, sumažinus jo tarifą, objektą, grąžinus dalį sumokėto mokesčio[1]. Ryškiausia mokesčio lengvata yra neapmokestinamasis minimumas – mažiausia objekto dalis, visiškai atleista nuo mokesčio. Prie mokesčių lengvatų reikia priskirti ir mokestinį kreditą, tai yra mokėjimo laiko atidėjimą. Mokesčių lengvatos įgyvendina reguliavimo funkciją.Mokesčio ėmimo būdas gali būti tiesioginis, tai yra tiesiogiai iš pajamų, ir netiesioginis – per kainų sistemą.Išsivysčiusių šalių praktikoje yra taikomi trys mokesčių ėmimo metodai: Kadastrinis; Prie pajamų šaltinio Pagal deklaraciją [4].2.3. Mokesčių klasifikacijaTiksliai klasifikuoti mokesčius nelengva, nes mokesčių rūšiavimas turėtų būti pagrįstas ne tik pačia mokesčių esme, bet ir mokesčių rinkimo technika, mokesčių tikslais bei padariniais[4]. Mokesčiai, kaip ir bet kurios kitos sistemos elementai, gali būti klasifikuojami pagal įvairius požymius. Beje, kai kurie autoriai Lietuvoje imamų mokesčių neišskiria į sistemą, o vadina tik kintančiu nesuderintų mokesčių rinkiniu (Žvirblis, 1994, p. 19). Panašiai kartais samprotaujama iki šiol. Nors šie mokesčiai ir nesudaro vientisos sistemos, tačiau jie atitinka daugelio rinkos ekonomikos šalyse taikomus mokesčius ir apskritai gali būti vadinami mokesčių sistema, kurioje mokesčiai gali būti įvairiai bei tikslingai suklasifikuoti[2].

2 pav. Lietuvos Respublikos mokesčių sistema [2].

Šiame paveiksle mokesčiai išskiriami į valstybei skirtus (mokamus į valstybės biudžetą, privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą) ir vietinius mokesčius (mokamus į savivaldybių biudžetus)[2].Mokesčiai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius atsižvelgiant į apmokestinimo objektą ir mokėtojo bei valstybės santykius. Tiesioginiai mokesčiai nustatomi tiesiogiai pajamoms ir turtui. Tai yra tiesioginis apmokestinimo būdas, kai mokėtojas, atsižvelgdamas į turimą apmokestinimo objektą, mokestį sumoka pats. Tokiems mokesčiams priklauso pajamų, turto, žemės, verslo, kapitalo, palikimo ir kiti mokesčiai.

Netiesioginiams mokesčiams priklauso mokesčiai už prekes ir paslaugas, sumokami per prekės kainas ar įtraukiami į tarifus. Tai tokie mokesčiai (daugiausia masinio vartojimo reikmenų ir paslaugų kainų priedai), kurių reali mokėjimo našta gula ant gyventojų pečių, nors juos formaliai moka verslo įmonės. Pavyzdžiui akcizo mokestį moka alkoholinių gėrimų gamintojai, o iš tiesų sumoka šių gėrimų vartotojai. Netiesioginei mokesčių grupei priklauso muitai, rinkliavos ir kiti. Tai netiesioginis apmokestinimo būdas, kai ryšys tarp mokėtojo(vartotojo) ir valstybės reiškiasi per apmokestinimo objektą[4].Šiuolaikinėmis rinkos sąlygomis būtų sunku tiksliai atskirti, kurie mokesčiai yra grynai tiesioginiai ir kurie netiesioginiai.Mokesčiai dar skirstomi į rūšis. Tiesioginiai mokesčiai būna realiniai (žemės, pelno) ir asmeniniai(pagalvės tipo, pajamų, palikimo ir kiti).

Realiniai mokesčiai imami už konkretų nuosavą turtą:žemę, namus, kapitalą, kuris savininkui sukuria pajamas (dividendus, palūkanas už indėlius ir pan.). Asmeniniai mokesčiai – tai mokesčių už fizinių asmenų nuosavybę atmaina. Jie imami už pajamas, turtą, palikimą ir kitą asmeninę nuosavybę.Netiesioginiai mokesčiai – akcizai: individualūs – konkrečioms prekėms; universalūs –pridėtinės vertės mokestis, fiskaliniai monopoliniai mokesčiai, muitų rinkliavos.Pagal apskaičiavimo metodą mokesčiai būna: vienetiniai – pastovūs – konkreti suma apmokestinimo vienetui, pavyzdžiui, mokestis už žemės hektarą; Proporciniai tai yra tokie mokesčiai kai vienodu procentu apmokestinamas visas objektas, pavyzdžiui, pajamų suma, turto vertė; Progresiniai – didėjant objekto apimčiai(pajamoms, turto vertei), didėja mokesčio procentas; Regresiniai – didėjant objekto apimčiai, apmokestinimo procentai mažėja.Pagal nustatymą, rinkimą ir įplaukų paskirstymą mokesčiai būna: Valstybiniai – skiriami centrinės vyriausybės funkcijų išlaidoms dengti, kuriems priklauso pajamų, pelno mokesčiai, muitų rinkliavos ir kiti, pridėtinės vertės mokesčiai ir akcizai;

 Vietiniai, kuriuos ima vietos valdymo organai atitinkamoje teritorijoje ir skiria vietos biudžetams.Pagal paskirtį mokesčius dar galima skirstyti į bendruosius ir specialiuosius. Bendrieji yra mokami į valstybės iždą ir naudojami bendra tvarka, o specialiųjų pagrindu formuojami šių mokesčių panaudojimo valstybiniai – vyriausybiniai fondai.Pastaruoju metu atsirado dar keletas mokesčių grupių. Ekologinių mokesčių tikslas – ne valstybės pajamų didinimas, bet ekologinė apsauga. Kaip… tarptautinių mokesčių pavyzdį galima paminėti importuojamų žemės ūkio produktų mokestį, nustatytą šalyse, kurios yra Europos Sąjungos narės. Pajamos iš šio mokesčio atiduodamos į Europos Sąjungos biudžetą[3].2.4. Mokesčių funkcijosMokesčių prasmę ir vaidmenį, išorinį jų savybių reiškimąsi atspindi dvi mokesčių funkcijos: fiskalinė (perskirstomoji) ir reguliavimo (ekonominė). Fiskalinės funkcijos dėka valstybė apsirūpina vyriausybės politinei, ekonominei ir socialinei-kultūrinei veiklai reikalingomis finansinėmis lėšomis.Mokesčių fiskalinė funkcija pasireiškia tuo, kad nacionalinio biudžeto pajamos iš esmės formuojamos remiantis šalies mokesčių sistema. ši funkcija apima krašto biudžetinės politikos dalį. Lietuvoje mokestinės įplaukos sudaro apie 95% nacionalinio biudžeto pajamų. Ši funkcija taip pat rodo valstybės iždo instancijų strategiją gauti kuo daugiau pajamų iš mokesčių. Rinkoje įsigalint ir aktyviai plėtojantis netobulos konkurencijos santykiams buvo pradėta taikyti mokesčių reguliavimo funkcija arba perskirstomoji ar ekonominė funkcijos. Ją vykdydama valstybė savo ruožtu veikia nacionalinio produkto reprodukcijos procesą, prekių pasiūlą ir paklausą. Nesunku įžvelgti, kad valstybė, pasiimdama atsakomybę bei rūpestį už gamybos ir vartojimo lygių suderinimą, kartu sustiprina centralizuotos valdžios pozicijas.Mokesčių perskirstomoji funkcija susijusi su fiskaline ir pasireiškia tuo, kad gautos į nacionalinį biudžetą mokesčių mokėtojų lėšos perskirstomos tarp šalies gyventojų, ūkio subjektų bei veiklos sferų [4]. Mokesčiai yra ne tik valstybės pajamų šaltinis, bet vykdant mokesčių politiką skatinama ekonomikos plėtra arba žlugimas, mokesčiai veikia infliaciją, nedarbą. Šiuo atveju pasireiškia mokesčių reguliavimo funkcija [1].
Pažymėtina, kad kai kurie autoriai pripažįsta tik dvi mokesčių funkcijas, kiti išskiria tris. Jos yra tokios: fiskalinė, perskirstomoji ir reguliavimo (kartais dar vadinama ekonomine, ribojamąja arba skatinamąja). Kai kurie autoriai perskirstomąją funkciją priskiria fiskalinei funkcijai. Tuomet, jų nuomone, lieka tik dvi mokesčių funkcijos[3].2.5. Apmokestinimo principaiVisi įvairių rūšių mokesčiai, kuriais įgyvendinami tam tikri principai, sudaro šalies mokesčių sistemą. Ji formuojama atsižvelgiant į apmokestinimui keliamus uždavinius. Atskirose valstybėse tie uždaviniai gali būti skirtingi, nes priklauso nuo konkrečios šalies ekonominių sąlygų, ekonominės politikos tikslų. Tačiau pagrindinis apmokestinimo uždavinys visur tas pats-gauti valstybei pajamų, reikalingų jos išlaidoms (valstybės valdymui, nacionalinei apsaugai, švietimui, sveikatos apsaugai, transferiniams mokėjimams). Mokesčiai gali būti ir valstybės fiskalinės politikos poveikio ekonomikai bei ūkio stabilizavimui priemone.Apmokestinimas jokiu būdu neturi stabdyti ūkio plėtros ar neigiamai jį veikti. Gali pakenkti per dideli mokesčiai arba netinkama jų sistema. apmokestinimas turi padėti kurti naujas darbo vietas, nuolat stiprinti ir plėsti šalies ekonomiką, prisidėti prie pajamų ir turto perskirstymo. Todėl, kuriant mokesčių įstatymus ir vykdant ekonominę politiką, labai svarbu atsižvelgti į tai, kas, kaip ir iš kokių šaltinių tuos mokesčius mokės, koks mokėtojų finansinis pajėgumas, ar mokesčiai nebus nepakeliama našta, stabdanti viso ūkio plėtojimąsi. Tuo tikslu reikia laikytis bendrų apmokestinimo principų. Šių laikų ekonomistai išskiria šiuos pagrindinius apmokestinimo principus: • Teisingumas. Remiantis šiuo principu, mokestis turėtų būti nustatomas pagal bendras objektyvias taisykles, kurias visuomenės dauguma pripažįsta kaip teisingas ir protingas. Kiekvienas turi atiduoti valstybei ”teisingą savo dalį”.Vienas iš apmokestinimo teisingumo principų yra reikalavimas, kad mokesčius mokėtų tie, kurie naudojasi valstybės teikiamomis paslaugomis. Pagal kitą teisingumo spektrą reikalaujama, kad apmokestinant būtų atsižvelgta į mokėtojo mokumą, t.y. gebėjimą mokėti. Mokumas pripažįstamas bei taikomas daugelyje pasaulio valstybių ir laikomas apmokestinimo teisingumo etalonu pagal du aspektus: horizontalųjį-asmenys, turintys lygias galimybes (pajamas, turtą ir panašiai) mokėti mokesčius, vienodai apmokestinami; vertikalųjį-skirtingas galimybes turintys asmenys apmokestinami skirtingai, taip, kaip atrodo teisinga visuomenei. Tai reiškia, kad gebėjimas mokėti auga spartesniais tempais negu pajamos (turtas ar vartojimas), todėl apmokestinimas turi būti progresinis.
• Ekonominis efektyvumas. Remiantis šiuo principu, mokesčiai turi ne trukdyti, o skatinti ekonomiką ir visus su ja susijusius procesus. Ekonomikos teorijos požiūriu ekonominis efektyvumas yra pasiekiamas tada, kai neiškreipiamas optimalus išteklių paskirstymas. Tačiau dauguma mokesčių sukelia šalies išteklių perskirstymą, nes tiesiogiai veikia prekių ir paslaugų kainas.Apmokestinimas neturi veikti minimalaus vartojimo dydžio, mažinti žmonių darbingumo lygį. Todėl itin atidžiai reikia apsvarstyti žmonių, gaunančių mažiau pajamų, apmokestinimą. Taip pat svarbu įvertinti apmokestinimo įtaką ekonominėms paskatoms. Ji sukelia vadinamuosius pajamų ir pakeitimo efektus. Pajamų efektas-tai jų dydžio dėl mokesčio mokėjimo sumažėjimas, skatinantis daugiau bei geriau dirbti, taupyti, kad būtų galima atkurti prarastas pajamas, išlaikyti įprastą pragyvenimo lygį ar net pasiekti aukštesnį. O pakeitimo efektas-toks santykinis pajamų lygio mažėjimas, kai prarandamos paskatos dirbti, taupyti ir t.t[4].• Administravimo paprastumas. Pagal šį principą mokesčio ėmimas turi būti lengvai įgyvendinamas, nesudaryti mokėtojams rūpesčių, mokesčių ėmimo išlaidos turi būti minimalios ir sudaryti kuo mažesnę mokesčio dalį. Neturėtų veikti tokie mokesčių įstatymai, kai mokesčių pajamos yra mažos, o jų ėmimo išlaidos didelės. Šiuo atveju svarbūs tokie principiniai aspektai: paprastumas, apibrėžtumas, pigumas ir patogumas mokėtojui [1]. Todėl siekiama, kad apmokestinimas be reikalo nebūtų pernelyg sudėtingas, t.y. nebūtų numatyta per daug mokesčių bei sudėtingų ir painių jų taisyklių. Išsivysčiusių šalių praktika rodo, kad itin sudėtingi ir nepakankamai apibrėžti mokesčiai paprastai visi nesurenk…ami ir yra ne tokie teisingi bei efektyvūs, kaip tikėtasi.Mokesčių surinkimo sąnaudos turi būti minimalios. Kiekvieną mokestį reikia numatyti tokį, kad jo rinkimo sąnaudos sudarytų kuo mažesnę surinkto mokesčio dalį. Taip pat svarbu, kad mokesčiai būtų imami patogiausiu mokėtojui būdu ir laiku [4].
• Mokestinių įplaukų produktyvumas ir elastingumas. Mokesčių produktyvumas-tai pajamų valstybės išlaidoms padengti užtikrinimas[1].Valstybei naudinga ir patogu turėti mokesčių sistemą su elastingomis įplaukomis, kai, neįvedant naujų mokesčių ir nedidinant esamų mokesčių tarifų, įplaukos iš mokesčių didėja sparčiau nei nacionalinės pajamos. Esant mokestinių įplaukų automatiško didėjimo mechanizmui, pavyksta išvengti dažno ir nenumatyto mokesčio didinimo, į kurį visuomenė paprastai reaguoja neigiamai ir kuris gali neigiamai veikti subjektų investicinį aktyvumą .Apibūdinti apmokestinimo principai ir uždaviniai yra sunkiai suderinami ir net prieštarauja vienas kitam. Dėl to neįmanoma sukurti tokios mokesčių sistemos, kuri padėtų sėkmingai spręsti visus apmokestinimui keliamus uždavinius ir laikytis visų apmokestinimo principų. Siekiant socialiai priimtino paskirstymo teisingumo, reikia daugiau apmokestinti turtinguosius gyventojų sluoksnius, pvz.: labiau apmokestinti prabangos dalykus. Tačiau tai didina atotrūkį tarp kainų, į kurias įtraukti ir neįtraukti mokesčiai, iškraipo išteklių paskirstymą bei mažina jų naudojimo efektyvumą. Susidaro prieštaravimas tarp efektyvaus išteklių naudojimo ir jų paskirstymo teisingumo. Taigi mokesčiai gali atitikti didelius teisingumo ir ekonominio efektyvumo reikalavimus, bet gali būti į juos ir neatsižvelgta .Todėl, norint pasiekti, kad būtų paisoma visų apmokestinimo principų, reikia kompromisų. Formuojant ir tobulinant mokesčių sistemą, dažnai tenka pasirinkti “mažesnę blogybę”, vadinasi, kuriam nors apmokestinimo uždaviniui teikiama pirmenybė, nes tarp kai kurių mokesčių politikos tikslų yra neįveikiamų prieštaravimų ir vienu metu visko pasiekti neįmanoma. Todėl formuojant mokesčių sistemą svarbu gerai žinoti, kokias galimybes teikia atskiri mokesčiai, kokie jų pranašumai ir trūkumai[4].3. LIETUVOS MOKESČIŲ SISTEMOS TOBULINIMO PRINCIPAI.Galime teigti, kad Lietuvos mokesčių sistemos nepavadinsi nepriekaištinga ir racionalia. Egzistuojantys mokesčiai su gausybe išimčių, diferencijuotų tarifų, komplikuota jų apskaičiavimo tvarka – visa tai sudaro prielaidas valstybei per daug kištis į ekonomiką ir savaiminį rinkos veikimą.
Dėl nepagrįsto daugiapakopio apmokestinimo, painių ir nepastovių taisyklių ypač išauga administraciniai kaštai, taigi mokesčių sistema tampa neefektyvi. Ji ne tik stabdo ekonomikos plėtrą, skatina šešėlinio sektoriaus didėjimą, bet žlugdo Lietuvos žmonių moralę, mažina realiąsias pajamas bei užkerta kelią joms augti. Tokia mokesčių sistema negali būti Lietuvos ateities dalimi, ji privalo būti pertvarkyta.Nuo pat nepriklausomybės atgavimo iki dabartinio laikotarpio vyko ir vyksta nuolatinis politinis ir ekonominis spaudimas mokesčių administravimo sistemai. Vis didėjantys finansiniai reikalavimai šalies biudžetui sukelia biudžeto įtampą. Biudžetas negali užtikrinti visų finansavimo poreikių patenkinimo.Daugybė įvairiausių reikalavimų biudžetui susilieja į vieningą stiprų spaudimą mokesčių sistemai. Daugybė įvairiausių poreikių nepatenkinama tik dėl vienos priežasties – nepakankamai surenkama mokesčių. Fiskalinis spaudimas natūraliai transformuojasi i politinį spaudimą. Įvairiausios “žiaurios akcijos“ – tai natūrali ir neišvengiama politinė reakcija į visuomenės nepasitenkinimą tuo, kad nesprendžiamos svarbios socialinės ir kitos problemos. Kita aktuali problema, dėl kurios Lietuvos mokesčių sistema reikia tobulinti yra piktybiniai mokesčių įstatymo pažeidimai. Siekiant įstoti į Europos Sąjungą būtina taip sureguliuoti mokesčių sistemą, kad dirbantys verslininkai nebūtų skriaudžiami, pradedantiesiems būtų sudarytos visos sąlygos sėkmingai steigtis ir plėstis. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos vadovai vienas po kito kaltinami nesugebėjimu surinkti mokesčius. Valstybė griežtina atsakomybę už mokesčių įstatymų pažeidimus, tačiau tai gali tik iš dalies pakeisti esamą situaciją. Be to, reikia pabrėžti, kad verslo visuomenė nepasitiki valstybe, nes nuolatinės reformos ir mokesčių sistemos pakeitimai sudaro didelius verslo plėtros barjerus. Šiuo metu nemažai verslininkų (ypatingai smulkių) stengiasi išvengti mokesčių mokėjimo, todėl nesurinkti mokesčiai toliau lieka didžiule Lietuvos biudžeto problema. Yra daug įvairių mokesčių vengimo ir pajamų slėpimo būdų, kuriuos sugalvoja verslininkai, norintys mokėti mažiau mokesčių.
Visame pasaulyje nusikaltimai finansams laikomi sunkiai atskleidžiamais. Jie prasideda nuo prekių gamybos proceso. Vėliau manipuliuojama kainomis, sudaromi dvigubi kontraktai, o kur dar fiktyvios įmonės, kontrabanda, pajamų slėpimas, pinigų plovimas ir t.t. Galima daug kalbėti apie įstatymų ir norminių aktų netobulumus, kurie yra aiškūs ir verslininkams, ir mokesčių administratoriams. Tačiau tai neatleidžia vienų nuo atsakomybės už įstatymu pažeidimus, o kitų – nuo įstatymų laikymosi kontrolės [7].IŠVADOSAtlikus mokslinės literatūros šaltinių analizę galima padaryti tokias išvadas:1. Lietuvos mokesčių sistema yra daugialaipsnė, vieni mokesčiai įeina į kitų mokesčių bazę, ją dar labiau išplėsdami; 2.Valstybės ekonomikos pagrindas yra verslo subjektų vykdoma ekonominė veikla. Verslo subjektų skatinimas uždirbti pelną ir sudaro pagrindą ekonominiam augimui. Todėl mokesčių sistema pirmiausia turėtų netrukdyti ir skatinti plėstis verslo subjektams. Tokios mokesčių sistemos sukūrimas ir turėtų būti kiekvienos valstybės tikslas; 3. Palyginus su Europos Sąjungos valstybėmis, Lietuvoje netiesioginiai mokesčiai sudaro gana didelę dalį mokestinių pajamų. Daugumoje Europos valstybių vyrauja tiesioginiai mokesčiai, nors pastebima tendencija didinti netiesioginius mokesčius; 4. Lietuvos mokesčių sistema gali būti patobulinta taip, kad įmonėms palengvėtų mokesčių našta, mokesčių apskaičiavimo mechanizmas taptų paprastesnis ir sumažėtų galimybių išvengti mokesčių mokėjimo, o valstybė neprarastų mokestinių pajamų.LITERATŪRA1. Aleknevičienė V. Finansai ir kreditas.- Vilnius: Enciklopedija, 2005.-269p.2. Buškevičiūtė E. Mokesčių sistema. – Kaunas: Technologija, 2003.- 331p.3. Buškevičiūtė E. Pukelinė V. Valstybės mokesčių sistema. Kaunas: Technologija, 1998.- 222p.4. Meidūnas V., Puzinauskas P. Mokesčiai: teorija, vaidmuo, raida.- Vilnius: VĮ Teisinės informacijos centras, 2003.- 132p.5. Novošinskienė A., Aleknevičienė V. Lietuvos mokesčių raida atkūrus nepriklausomybę// Nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio plėtros dešimtmečiai.- Akademija,2001
6. Pajuodienė G.M. Mokesčių sistemos formavimas išsivysčiusiose šalyse.- Vilnius: Lietuvos informacijos institutas, 1993.-36p.7. Pajuodienė G.M. Mokesčiai Lietuvoje: jų naštos ir struktūros palyginamoji analizė// Apskaitos ir mokesčių apžvalga.- 1998, Nr.11. 8. www.svv.lt/index.php/lt/.9. www.lrinka.lt.