Tėvų skyrybų poveikis vaikui

Šeima – tai sistema, kuri turi vystymosi fazes, kaip ir žmogus turi vystymosi etapus: kūdikis, vaikas. Šeimos etapai yra tokie:
~ vienišas suaugęs
~ santuoka
~ vaiko gimimas
~ vaiko paauglystė
~ vaiko išėjimas
~ pensija
~ vaiko šeima
Po kiekvieno etapo jaučiamas stresas. Taip pat yra ir išorinių veiksnių, kurie kenkia etapo stabilumui. Visa tai gręsia skyrybomis.

Tėvų skyrybų įtaka vaikui

Tėvų skyrybų įtaka vaikui, jo socialinei adaptacijai nagrinėjo daugelis įvairių šalių mokslininkų. Plintant skyryboms, kaip socialiniam reiškiniui, ši tema buvo ir lieka aktuali. Dauguma mokslininkų, nagrinėjusių skyrybų problemą, pagrindinį dėmesį kreipė į sutuoktinių tarpusavio santykius ir skyrybų prriežastis. Tėvų skyrybų įtakos tema vaikui, jo elgesiui ir psichikai didesnio dėmesio susilaukė tik per pastaruosius du dešimtmečius, kai buvo pastebėta grėsminga skyrybų skaičiaus didėjimo tendencija.

~ apatija, depresija, ir visiškas abejingumas tėvams atsirandantis po tėvų skyrybų, priklauso nuo netekties masto;
~ 7- 10 metų berniukus labiausiai veikai tėvo trūkumas, nepriklausomai nuo jų ryšių su atskirai gyvenenčiais tėvais kokybės ir susitikimų dažnumo;
~ berniukai po tėvų skyrybu turi daugiau elgesio problemų nei mergaitės, pablogėja jų mokymosi pažangumas. Tačiau mergaitėms labiau būdinga depresija bei nerimas;
~ 3-6 metų vaikams ypač reikia abbiejų tėvų, o 6-12 metų- tos pačios lyties tėvo.

Vaikų reakcija į tėvų skyrybas, priklausomai nuo vaikų amžiaus:
~ 2-5m. vaikų reakcija – regresas, didesnis tėvų dėmesio poreikis, atsiskyrimo nerimas;
~ 5,5-8m. vaikų reakcija – atviras liūdesys, praradimo baimė, bendravimo su bendraamžiais problemos, mokymosi pažangumo pablogėjimas;
~ 9-12m. vaikų reakcija

– pyktis, nukreiptas į tėvus, galimas mokymosi pažangumo pablogėjimas;
~ 12-17m. vaikų reakcija – uždarumas, depresija, santykių su bendraamžiais pablogėjimas, elgesio problemos.

Specifinės vaikų reakcijos į tėvų skyrybas:
~ tėvų kaltinimas dėl įvykusių skyrybų ir atsiribojimas nuo jų;
~ slaptas arba atviras noras, kad šeima vėl susijungtų;
~ vaikų emocinis nutolimas;
~ darnios šeimos ilgesys;
~ pablogėjęs pažangumas;
~ paramos ir paguodos tarp bendraamžių iš išsiskyrusių šeimų ieškojimas.

Tiek vaikų, tiek suaugusių reakcija į skyrybas yra panaši į artimo žmogaus praradimą. Po tėvų skyrybų, kaip ir po artimo žmogaus mirties, vaikas išgyvena gedėjimo stadijas. Tai galima paaiškinti tuo, kad vieno iš tėvų išėjimą vaikas suvokia kaip dalinį jo praradimą. Vaikas ilgisis ne tik kartu gyvenančio tėvo, bet ir to, ką jis turėjo. Skyrybos sužlugdė artimus tarpusavio santykius šeimoje, tėvų dėmesį, kuris skyrybu metu paprastai orientuojamas į buvusių sutuoktinių tarpusavio santykius ir iš jų kyylančias problemas, stabilumą, saugumo jausmą.

Vaiko gedėjimo procesas, sąlygotas tėvų skyrybų ir vieno iš tėvų gyvenimo atskirai, skirstomas į šiuos etapus:
1. Neigimas. Tėvų skyrybas vaikui sunku suprasti kaip realią tikrovę. Žinia apie ją vaikui paprastai būna netikėta ir sukelia šoką. Vaikas pradeda neigti iškilusią problemą:
~ fantazuodamas ir kalbėdamas apie tėvo sugrįžimą;
~ padidindamas susirūpinimą dėl kokybiškai naujos situacijos ir problemos, pvz., pradeda labiau globoti savo šunį.
2. Pyktis. Šią stadiją galima apibrėžti kaip vaiko kovos su iškilusia problema pradžią. Pyktis gali būti paslėptas arba atviras, paprastai nukreiptas į tėvus, br

rolius, seseris ar bendraamžius, kurių tėvai gyvena kartu. Dažnai – į save, kaltinant, kad kažką padarė ne taip ar iš viso nieko nedarė, kad tėvų skyrybos neįvyktų.
3. Dėrėjimasis. Kai neigimas ir pyktis neproduktyvūs, vaikas gali pereiti į derybų stadiją, kurios metu stengiamasi žūtbūt susigrąžinti darnią šeimą.
4. Depresija. Ši problema gali iškilti, kai vaikas supranta, kad nepriklausomai nuo jo įdėtų pastangų (neigimo ir pykčio), situacija nesikeičia. Vaikas pasijunta bejėgis siekdamas sulipdyti šeimą. Tokia situacija labiau nei žinai apie tėvų skyrybas skatina depresijos atsiradimą. Vaikui atrodo, kad ir kitas tėvas gali jį vieną dieną palikti. Praradimo baimė pasireiškia:
~ bendru irzlumu;
~ nemiga;
~ nesugebėjimu susikoncentruoti.
Vaiko nepasitikėjimą savimi po tėvų skyrybų sąlygoja keletas veiksnių:
~ vaikas, gyvenantis tik su vienu iš tėvų, suvokia skirtumą tarp savęs ir vaikų iš darnių šeimų, jis pajunta vidinį pažeminimą;
~ nesugebėjimą kontroliuoti iš tikrųjų nekontroliuojamo dalyko vaikas supranta kaip asmeninę nesekmę;
~ po skyrybų dažnai pablogėja ne tik šeimos materialinė padėtis, bet ir socialinis- emocinis statusas.
5. Priėmimas. Vaikas beveik susitaikė su mintimi, kad nieko pakeisti nebegali ir stengiasi prisitaikyti prie jam naujo gyvenimo būdo. Vaikas suprato, kad skyrybos – realybė, ir jo iliuzijos apie tėvų susitaikymą ir bendrą šeimos gyvenimą sumažėja iki minimumo.
6. Augimas. Vaikas prisitaiko prie naujos situacijos. Stengiasi suprasti ir pateisinti tėvus ir jų sprendimą. Nori bendrauti su abiem tėvais, o vienam iš jų si
iekiant apriboti bendravimą (paprastai gyvenantis kartu siekai, kad vaikas mažiau bendrautų su atskirai gyvenančiu) priešinasi, kartais – nusileidžia.

Netekimo stadijas vaikas nebūtinai išgyvena paeiliui. Galimas grįžimas atgal ir jau išgyventos stadijos pasikartojimas. Tačiau dažniausiai vaikas praeina visas stadijas. Šis procesas gali trukti trumpiau, o kartais ir labai ilgai. Sielojimosi trukmė individuali ir priklausanti nuo aplinkybių bei vaiko asmeninių savybių. Bet tik perėjęs visas stadijas vaikas prisitaiko prie naujo gyvenimo būdo nepilnoje šeimoje su vienu iš tėvų. Ir tik tada nusistovi jo santykiai su išėjusiuoju bei aplinkiniais.
Vaikai tampa pirmąja savo tėvų sprendimo auka. Vis labiau plinta nuomonė, kad gyvenimas skyrium ar skyrybos yra natūrali santuokinės krizės išeitis, kai kas net sako, kad vaikai nuo jų ne taip jau labai ir nukenčia. Teigiama, kad „geros skyrybos yra geriau nei bloga santuoka”. Taip pat sakoma, jog vaikai mažiau nukenčia įvykus aiškiai separacijai negu gyvendami savo tėvų nesantarvės atmosferoje. Tačiau po daugybės tyrimų šiuo klausimu daug ekspertų pabrėžia, kad skyrybos neigiamai paveikia visus šeimos narius, labai stipriai pakenkia tėvų ir vaikų santykiams tais lemtingais metais, kai formuojasi asmenybė, ir kad dėl skyrybų prarandamas prasminis pagrindas, kurį gali suteikti šeimyninė aplinka. Vaikui tenka išmokti gyventi esant naujiems šeimos santykiams, sukėlusiems jam sumaištį ir kančių. Tėvų skyrybos augančiam va

aikui yra svarbiausias ir skausmingiausias įvykis, – įvykis, labiausiai jį paveikęs. Skyrybų pasekmės jam yra įvairiopos ir didelės, jos lieka visam laikui. Kai kurie skyrybų padariniai išryškėja tik po daugelio metų.
Taigi nenuostabu, kaip kad įrodė šios srities ekspertai, kad dėl tėvų skyrybų vaikai dažnai atsilieka mokykloje, palinksta į nusikaltimus, narkotikus, tampa nestabilūs, jiems darosi sunku bendrauti, jie bijo įsipareigoti, dažnai jiems nesiseka karjera, tokie vaikai tampa atsiskyrę. Statistika taip pat rodo, kad išsiskyrusių šeimų vaikai sunkiau sukuria tvirtą santuoką ir patys dažniau skiriasi. Iš tikrųjų gyvenimas skyrium ir ypač skyrybos atneša vaikams labai didelę žalą ir paženklina visą likusį jų gyvenimą.

Leave a Comment