Vaiko teisės

VAIKO TEISIŲ KONVENCIJA

(Priimta Generalinės Asamblėjos 44/25 rezoliucija
pagal Trečiojo komiteto pranešimą (A/44/736 ir Corr. 1)

Generalinė Asamblėja,
*remdamasi savo ankstesnėmis rezoliucijomis, pirmiausia 1978
m. gruodžio 20 d. ir 1988 m. gruodžio 8 d. 43/112 rezoliucijomis,
taip pat Žmogaus teisių komisijos bei Ekonominės ir socialinės
tarybos rezoliucijomis dėl Vaiko teisių konvencijos,
*turėdama galvoje Žmogaus teisių komisijos 1989 m. kovo 8 d.
1989/57 rezoliuciją, kuria Komisija nusprendė per Ekonominę ir
socialinę tarybą nusiųsti Vaiko teisių konvencijos projektą
Generalinei Asamblėjai, bei Ekonominės ir socialinės tarybos 1989
m. gegužės 24 d. 1989/79 rezoliuciją,
*dar kartą patvirtindama, kad vaiko teises reikia ypač ginti
ir kad reikia nuolat gerinti vaaikų padėtį visame pasaulyje ir jų
vystymąsi bei auklėjimą taikos ir saugumo sąlygomis,
*labai susirūpinusi, kad vaikų padėtis daugelyje pasaulio
vietovių tebėra kritiška dėl nevienodų socialinių sąlygų,
stichinių nelaimių, ginkluotų konfliktų, išnaudojimo,
neraštingumo, bado ir ligų, ir būdama įsitikinusi, jog reikia
imtis neatidėliotinų ir veiksmingų priemonių nacionaliniu ir
tarptautiniu mastu,
*suvokdama, koks svarbus Jungtinių Tautų Organizacijos Vaikų
fondo ir Jungtinių Tautų Organizacijos vaidmuo prisidedant prie
vaikų gerovės kėlimo ir jų vystymosi,
*būdama įsitikinusi, kad tarptautinė Konvencija dėl vaiko
teisių bus didelis indėlis į vaikų teisių apsaugą ir jų gerovės
užtikrinimą ir sektinas Jungtinių Tautų Orrganizacijos laimėjimų
žmogaus teisių srityje pavyzdys,
*atsižvelgdama į tai, kad 1989 m. – trisdešimtosios Vaiko
teisių deklaracijos metinės ir dešimtosios Tarptautinių vaikų
metų metinės:
(1) yra dėkinga Žmogaus teisių komisijai, baigusiai rengti
Vaiko teisių konvencijos projektą;
(2) priima pasirašyti, ratifikuoti Vaiko teisių konvenciją,
kuri pateikiama šios rezoliucijos Priede, ir prie jos
prisijungti:
(3) ragina visas valstybes d

dalyves tuoj pat apsvarstyti
Konvencijos pasirašymą, ratifikavimą ar prisijungimą prie jos ir
išreiškia viltį, kad ji artimiausiu metu įsigalios;
(4) prašo Generalinį sekretorių parūpinti reikalingų
priemonių ir padėti skleisti informaciją apie Konvenciją;
(5) siūlo Jungtinių Tautų Organizacijos įstaigoms ir
organizacijoms, taip pat tarpvyriausybinėms ir nevyriausybinėms
organizacijoms sutelkti visas pastangas skleidžiant informaciją
apie Konvenciją ir prisidėti prie gilesnio jos supratimo;
(6) prašo Generalinį sekretorių informuoti Generalinę
Asamblėją jos keturiasdešimt penktojoje sesijoje, kaip
įgyvendinama Vaiko teisių konvencija;
(7) nutaria apsvarstyti Generalinio sekretoriaus pranešimą
savo keturiasdešimt penktosios sesijos darbotvarkės punkte “Vaiko
teisių konvencijos įgyvendinimas”.

61-asis plenarinis posėdis,
1989 m. lapkričio 20 d.

PRIEDAS

VAIKO TEISIŲ KONVENCIJA

PREAMBULĖ

Valstybės, šios Konvencijos dalyvės,
*būdamos tos nuomonės, kad pagal Jungtinių Tautų
organizacijos Įstatų principus, visiems visuomenės nariams įgimto
orumo, lygių ir neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės,
teisingumo ir taikos žemėje pagrindas,
*atsižvelgdamos į tai, kad Jungtinės Tautos Įstatuose
patvirtino savo tikėjimą pagrindinėmis žmogaus teisėmis, žmogaus
orumu ir vertingumu ir pasiryžo pprisidėti prie socialinės
pažangos ir gyvenimo sąlygų gerinimo suteikdamos daugiau laisvės,
*pripažindamos, kad Jungtinių Tautų Organizacija Visuotinėje
žmogaus teisių deklaracijoje ir Tarptautiniuose žmogaus teisių
paktuose paskelbė ir pritarė, jog kiekvienas žmogus turi turėti
visas šiuose dokumentuose nurodytas teises ir laisves
nepriklausomai nuo rasės, odos spalvos, lyties, kalbos,
religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, nacionalinės arba
socialinės kilmės, turto, luomo ar kitų aplinkybių,
*primindamos, kad Jungtinių Tautų Organizacija Visuotinėje
žmogaus teisių deklaracijoje paskelbė, jog vaikai turi teisę būti
ypač globojami ir remiami,
*būdamos įsitikinusios, jog šeimai, kaip pagrindinei
visuomenės ląstelei ir natūraliai visų jos narių, yp

pač vaikų,
augimo ir gerovės aplinkai, turi būti suteikta reikiama apsauga
ir pagalba, kad ji galėtų prisiimti visas pareigas visuomenei,
*pripažindamos, jog vaikas visapusiškai ir harmoningai
vystytis gali tik augdamas šeimoje, jausdamas laimę, meilę ir
supratimą,
*manydamos, kad vaikas turi būti gerai parengtas
savarankiškam gyvenimui visuomenėje ir išauklėtas Jungtinių Tautų
Organizacijos Įstatuose paskelbtų idealų, ypač taikos, kilnumo,
pakantumo, lasivės, lygybės ir solidarumo dvasia,
*atsižvelgdamos į tai, kad tokios ypatingos vaiko apsaugos
būtinumas buvo numatytas 1924 m. Ženevos vaiko teisių
deklaracijoje, 1959 m. lapkričio 20 d. Generalinės Asamblėjos
priimtoje Vaiko teisių deklaracijoje ir pripažintas Visuotinėje
žmogaus teisių deklaracijoje, Tarptautiniame pilietinių ir
politinių teisių pakte (23 ir 24 straipsnyje), Tarptautiniame
ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte (10
straipsnyje), taip pat specializuotų įstaigų ir tarptautinių
organizacijų, kurios rūpinasi vaikų gerove, įstatuose ir
atitinkamuose dokumentuose,
*atsižvelgdamos į tai, kad, kaip nurodyta Vaiko teisių
deklaracijoje, “vaikui, atsižvelgiant į jo fizinį ir psichinį
nebrandumą, reikia ypatingos apsaugos ir priežiūros, taip pat
atitinkamos teisinės apsaugos, tiek iki gimimo, tiek ir po jo”,
*remdamosi Vaikų apsaugos ir gerovės, ypač perduodant vaikus
auklėti ir juos įvaikinant nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu,
socialinių ir teisinių principų deklaracijos, Jungtinių Tautų
Organizacijos Minimalių tipinių taisyklių dėl teisingumo vykdymo
nepilnamečiams (“Pekino taisyklės”) ir Moterų ir vaikų apsaugos
nepaprastosiomis aplinkybėmis ir ginkluotų konfliktų metu
deklaracijos nuostatomis,
*pripažindamos, kad visose pasaulio šalyse yra vaikų,
gyvenančių nepaprastai sunkiomis sąlygomis, ir kad tokiems
vaikams reikia ypatingo dėmesio,
*deramai atsižvelgdamos į kiekvienos tautos tradicijų ir
kultūros vertybių svarbą vaiko apsaugai ir harmoningam
vystymuisi,

*pripažindamos tarptautinio be

endradarbiavimo svarbą gerinant
vaikų gyvenimo sąlygas kiekvienoje šeimoje, ypač besivystančiose
šalyse,

susitarė:

I DALIS

1 straipsnis

Šioje Konvencijoje vaiku laikomas kiekvienas žmogus,
neturintis 18-os metų, jei pagal taikomą įstatymą jo pilnametystė
nepripažinta anksčiau.

2 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės gerbia ir garantuoja visas šioje
Konvencijoje numatytas teises kiekvienam vaikui, priklausančiam
jos jurisdikcijai, be jokios diskriminacijos, nepriklausomai nuo
vaiko, jo tėvų arba teisėtų globėjų rasės, odos spalvos, lyties,
kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautybės,
etninės ar socialinės kilmės, turto, sveikatos, luomo ar kokių
nors kitų aplinkybių.
(2. Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, kad
vaikas būtų apsaugotas nuo bet kokios diskriminacijos ar bausmių
dėl vaiko tėvų, teisių globėjų ar kitų šeimos narių statuso,
veiklos, pažiūrų ar įsitikinimų.

3 straipsnis

(1. Imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar
tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios
socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų
leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai.
(2. Valstybės dalyvės įsipareigoja teikti vaikui tokią
apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei, atsižvelgdamas į jo
tėvų, globėjų ar kitų asmenų, atsakančių už jį pagal įstatymą,
teises ir pareigas, ir tam tikslui imasi atitinkamų teisinių ir
administracinių priemonių.
(3. Valstybės dalyvės rūpinasi, kad tiek už vaikų globą ar
apsaugą atsakingos įstaigos, tarnybos ir organai, ypač saugumo,
sveikatos apsaugos sritys, jų darbuotojų skaičius bei tinkamumas,
tiek kompetentinga jų priežiūra atitiktų kompetentingų organų
nustatytas normas.

4 straipsnis

Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų teisinių,
administracinių ir kitų priemonių šioje Konvencijoje pripažintoms
teisėms įgyvendinti. Ekonominėms, socialinėms ir kultūrinėms
teisėms įgyvendinti valstybės dalyvės panaudoja kiek įmanoma
daugiau savo turimų išteklių,

o prireikus pasitelkia ir
tarptautinį bendradarbiavimą.

5 straipsnis

Valstybės dalyvės gerbia tėvų arba, tam tikrais atvejais,
išplėstinės šeimos arba bendruomenės narių, jei to reikalauja
vietiniai papročiai, globėjų ar kitų, pagal įstatymą už viką
atsakančių asmenų atsakomybę, teises ir pareigas tinkamai, pagal
didėjančius sugebėjimus, vaiką pakreipti ir, jam naudojantis šia
Konvencija pripažintomis teisėmis, vadovauti.

6 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės pripažįsta kiekvieno vaikų neatimamą
teisę gyventi.
(2. Valstybės dalyvės užtikrina didžiausią galimybę vaikui
gyventi ir sveikai vystytis.

7 straipsnis

(1. Vaikas įregistruojamas tuoj po gimimo ir nuo gimimo
momento turi teisę į vardą ir pilietybę, taip pat, kiek tai
įmanoma, teisę žinoti savo tėvus ir būti jų globojamas.
(2. Valstybės dalyvės užtikrina, kad šios teisės bus
įgyvendintos vadovaujantis jų įstatymais ir jų įsipareigojimais
pagal atitinkamus šios srities tarptautinius dokumentus, ypač tuo
atveju, jei antraip vaikas neturėtų pilietybės.

8 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės įsipareigoja gerbti vaiko teisę
išsaugoti savo identiškumą, įskaitant pilietybę, vardą ir šeimos
ryšius, kaip tai numatyta įstatymu, neleisdamos neteisėto
kišimosi.
(2. Jei vaikui neteisėtai atimama dalis ar visi jo
identiškumo elementai, valstybės dalyvės suteikia jam paramą ir
apsaugą, reikalingą jo identiškumui kuo skubiau atstatyti.

9 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės užtikrina, kad vaikas nebūtų išskirtas
su savo tėvais prieš jų norą, išskyrus tuos atvejus, kai
kompetentingi organai, vadovaudamiesi teismo sprendimu ir
taikytinais įstatymais, atitinkama tvarka nustato, kad toks
atskyrimas yra yra būtinas vaiko interesams. Tai nustatyti gali
prireikti tam tikru konkrečiu atveju, pavyzdžiui, kai tėvai
žiauriai elgiasi su vaiku arba juo nesirūpina, arba kai tėvai
gyvena atskirai ir reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas.
(2. Pagal šio straipsnio 1 punktą, visoms suinteresuotoms
šalims suteikiama galimybė dalyvauti kiekviename nagrinėjimo
procese ir pareikšti savo požiūrį.
(3. Valstybės dalyvės gerbia vaiko, kuris išskiriamas su
vienu ar abiem tėvais, teisę nuolat su jais bendrauti, išskyrus
atvejus, kai tai nesuderinama su vaiko interesais.
(4. Kai vaikas su tėvais išskiriamas dėl kokio nors
valstybės dalyvės priimto sprendimo, pavyzdžiui, dėl vieno ar
abiejų tėvų arba vaiko arešto, įkalinimo, ištrėmimo, deportacijos
arba mirties (įskaitant mirtį dėl kokios nors priežasties tam
asmeniui esant valstybės žinioje), valstybė dalyvė suteikia
tėvams, vaikui arba, jeigu reikia, kitam šeimos nariui, jų
prašymu, reikalingą informaciją apie nesančio šeimos nario ar
narių buvimo vietą, jei ši informacija nekenkia vaiko gerovei.
Valstybės dalyvės rūpinasi, kad toks prašymas nesukeltų neigiamų
pasekmių atitinkamam asmeniui ar asmenims.

10 straipsnis

(1. Vadovaudamosios valstybių dalyvių 9 straipsnio 1 punkte
pareikštu įsipareigojimu, vaiko ar jų tėvų pareiškimus dėl
įvažiavimo į valstybę dalyvę arba išvykimo iš jos, kad šeima
galėtų susijungti, valstybės dalyvė turi svarstyti humaniškai,
operatyviai ir priimti teigiamą sprendimą. Valstybės dalyvės
rūpinasi, kad toks prašymas nesukeltų neigiamų pasekmių
pareiškėjams ir jų šeimos nariams.
(2. Vaikas, kurio tėvai gyvena skirtingose valstybėse, turi
teisę, išskyrus ypatingas aplinkybes, nuolat ir tiesiogiai
bendrauti su abiem tėvais. Todėl, vadovaudamosios savo 9
straipsnio 1 punktu priimtais įsipareigojimais, valstybės dalyvės
gerbia vaiko ir jo tėvų teisę palikti bet kurią šalį, įskaitant
ir jų pačių, ir grįžti į ją. Teisę palikti bet kurią šalį galima
apriboti tik tiek, kiek tai nustatyta įstatymu ir būtina
valstybės saugumui, viešajai tvarkai (ordre public), gyventojų
sveikatai ar dorovei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms
apsaugoti ir yra suderinama su šioje Konvencijoje pripažintomis
kitomis teisėmis.

11 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės kovoja su neteisėtu vaikų perkėlimu ir
negrąžinimu iš užsienio.
(2. Šiam tikslui valstybės dalyvės skatina sudaryti
dvišalius arba daugiašalius susitarimus arba prisijungti prie
galiojančių susitarimų.

12 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės garantuoja vaikui, sugebančiam
suformuluoti savo pažiūras, teisę laisvai jas reikšti visais jį
liečiančiais klausimais; be to, vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į
jo amžių ir brandumą, skiriama daug dėmesio.
(2. Todėl vaikui būtinai suteikiama galimybė būti
išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio
nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą ar atitinkamą organą
nacionalinių įstatymų numatyta tvarka.

13 straipsnis

(1. Vaikas turi teisę laisvai reikšti savo nuomonę; todėl ši
teisė apima laisvę ieškoti, gauti ir perduoti bet kokio pobūdžio
informaciją ir idėjas nepaisant sienų žodine: rašytine arba
spausdinta forma, meno kūriniais arba kitais vaiko pasirinktais
būdais.
(2. Įgyvendinant šią teisę, gali būti kai kurių apribojimų,
tačiau jie gali būti tik tokie, kokie numatyti įstatymu ir yra
būtini:
a) siekiant garantuoti pagarbą kitų asmenų teisėms ir
reputacijai; arba
b) būtini valstybės saugumui, viešajai tvarkai (ordre
public), gyventojų sveikatai ar dorovei apsaugoti.

14 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės gerbia vaiko teisę į minties, sąžinės
ir religijos laisvę.
(2. Valstybės dalyvės gerbia tėvų ir, atitinkamais atvejais,
teisėtų globėjų teises ir pareigas vadovauti vaikui įgyvendinant
jo teisę taip, kad tai atitiktų besivystančius vaiko sugebėjimus.
(3. Laisvė išpažinti savo religiją arba tikėjimą gali būti
ribojama tik tiek, kiek tai nustatyta įstatymu ir yra būtina
valstybės saugumo, viešosios tvarkos, gyventojų dorovės ir
sveikatos arba kitų asmenų pagrindinių teisių ir laisvių
apsaugai.

15 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės pripažįsta vaiko teisę į asociacijų ir
taikių susirinkimų laisvę.
(2. Šiai teisei įgyvendinti neturi būti jokių apribojimų,
išskyrus tuos, kurie taikomi pagal įstatymą ir yra būtini
demokratinėje visuomenėje valstybės ar visuomenės augumo,
viešosios tvarkos (ordre public), gyventojų sveikatos, dorovės
arba kitų asmenų teisių ir laisvių apsaugai.

16 straipsnis

(1. Nė vienas vaikas neturi patirti savavališko ar neteisėto
kišimosi į jo asmeninį, šeimyninį gyvenimą, buto neliečiamybę,
susirašinėjimo paslaptį arba neteisėto kėsinimosi į jo garbę ir
reputaciją.
(2. Vaikas turi teisę nuo tokio kišimosi ar kėsinimosi būti
įstatymo ginamas.

17 straipsnis

Valstybės dalyvės pripažįsta svarbų masinės informacijos
priemonių vaidmenį ir rūpinasi, kad vaikas galėtų naudotis
įvairių nacionalinių ir tarptautinių šaltinių informacija ir
medžiaga, ypač tokia informacija ir medžiaga, kuri prisideda prie
vaiko socialinės, dvasinės ir dorovinės gerovės ir skatina jo
fizinį bei psichinį vystymąsi. Šiam tikslui valstybės dalyvės:
a) skatina masinės informacijos priemones platinti
informaciją ir medžiagą, naudingą vaikui socialiniu ir kultūriniu
požiūriu, pagal 29 straipsnio reikalavimus:
b) skatina tarptautinį bendradarbiavimą tokią iš įvairių
kultūrinių, nacionalinių ir tarptautinių šaltinių gaunamą
informaciją ir medžiagą, ją pasikeičiant ir ją platinant;
c) skatina vaikų literatūros leidimą ir platinimą;
d) skatina masinės informacijos priemones skirti ypač daug
dėmesio vaikų, priklausančių kokiai nors mažumų grupei, arba
vietinių gyventojų vaikų kalbos poreikiams;
e) skatina formuoti principus, padedančius apginti vaiką nuo
jo gerovei kenkiančios informacijos ir medžiagos, pagal 13 ir 18
straipsnio nuostatas.

18 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės deda visas pastangas, kad būtų
pripažintas bendros ir vienodos abiejų tėvų atsakomybės už vaiko
auklėjimą ir vystymąsi principas. Tėvams arba, atitininkamais
atvejais, teisėtiems globėjams tenka pagrindinė atsakomybė už
vaiko auklėjimą ir vystymąsi. Pagrindinis jų rūpestis turi būti
vaiko interesai.
(2. Siekdamos garantuoti šioje Konvencijoje išdėstytų teisių
įgyvendinimą ir norėdamos prie to prisidėti, valstybės dalyvės
teikia tėvams ir teisėtiems globėjams paramą, reikalingą tinkamam
vaikų auklėjimui, ir rūpinasi vaikų įstaigų plėtimu.
(3. Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, kad
vaikai, kurių tėvai dirba, turėtų teisę naudotis jiems skirtomis
vaikų priežiūros tarnybomis ir įstaigomis.

19 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės, siekdamos apginti vaiką nuo
įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar
piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio,
grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį
piktnaudžiavimą, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų
globėjų ar kurio nors kito jį globojančio asmens, imasi visų
reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo
priemonių.
(2. Tarp tokių apsaugos priemonių reikiamais atvejais gali
būti ir veiksmingos socialinės programos, leidžiančios suteikti
paramą vaikui ir jį globojantiems asmenims ir išaiškinti,
pranešti, perduoti nagrinėti, tirti, gydyti ir imtis kitų
priemonių minėtais žiauraus elgesio su vaiku atvejais, o
prireikus iškelti baudžiamąją bylą.

20 straipsnis

(1. Vaikas, kuris laikinai arba visam laikui yra netekęs
savo šeimos aplinkos arba kuris dėl savo interesų negali toje
aplinkoje būti, turi teisę į ypatingą valstybės teikiamą apsaugą
ir paramą.
(2. Valstybės dalyvės, vadovaudamosios savo įstatymais,
pasirūpina tokio vaiko priežiūros pakeitimu.
(3. Tokia priežiūra gali reikšti perdavimą perauklėti,
“kafalą” pagal islamo teisę, įvaikinimą arba, esant reikalui,
atidavimą į atitinkamas vaikų priežiūros įstaigas. Pageidautina,
svarstant pakeitimo variantus, atsižvelgti į vaiko auklėjimo
paveldimumą, jo etninę kilmę, religinę ir kultūrinę priklausomybę
ir gimtąją kalbą.

21 straipsnis

Valstybės dalyvės, kurios pripažįsta įvaikinimo sistemą,
rūpinasi, kad pirmiausia būtų atsižvelgiama į vaiko interesus,
taip pat:
a) rūpinasi, kad vaikai būtų įvaikinami tik leidus
kompetentingiems valdžios organams, kurie, vadovaudamiesi
taikytinais įstatymais ir nustatyta tvarka, taip pat remdamiesi
visa reikalinga ir patikima informacija, nustato, kad įvaikinimas
leistinas dėl vaiko statuso tėvų, giminaičių ir teisėtų globėjų
atžvilgiu ir kad tuo atveju, kai reikia, suinteresuoti asmenys,
atitinkamai pasikonsultavę, duotų savo sąmoningą sutikimą
įvaikinti:
b) pripažįsta, kad įvaikinimą kitoje šalyje galima laikyti
alternatyviu vaiko priežiūros būdu, jei vaiko negalima perduoti
šeimai, kuri galėtų jį auklėti arba įvaikinti, ir jei neįmanoma
suteikti tinkamos priežiūros toje šalyje, iš kurios vaikas kilęs;
c) užtikrina, kad vaiką įvaikinant kitoje šalyje būtų
suteikiamos tokios pat garantijos ir laikomasi tokių pat normų,
kaip ir įvaikinimo šalies viduje;
d) imasi visų reikiamų priemonių, kad įvaikinimas kitoje
šalyje neleistų su tuo susijusiems asmenims gauti nepateisinamą
finansinę naudą;
e) padeda prireikus pasiekti šio straipsnio tikslų
sudarydamos dvišalius ir daugiašalius susitarimus ir rūpinasi,
kad vaiką kitoje šalyje įkurdintų kompetentingi valdžios organai
ar pareigūnai.

22 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės imasi reikiamų priemonių, kad
užtikrintų vaikui, norinčiam gauti pabėgėlio statusą arba
laikomam pabėgėliu pagal taikytiną tarptautinę arba vidaus teisę
ir nustatytą tvarką, nepriklausomai nuo to, ar jį lydi, ar nelydi
jo tėvai ar koks nors kitas asmuo, deramą apsaugą ir humanitarinę
pagalbą naudodamosios taikytinomis teisėmis, išdėstytomis šioje
Konvencijoje ir kituose tarptautiniuose žmogaus teisių arba
humanitariniuose dokumentuose, kurių dalyvės yra nurodytos
valstybės.
(2. Šio tikslo siekdamos valstybės dalyvės remia, jeigu joms
atrodo, kad tai reikalinga, Jungtinių Tautų ir kitų kompetentingų
tarpvyriausybinių arba nevyriausybinių organizacijų,
bendradarbiaujančių su Jungtinėmis Tautomis, pastangas ginti tokį
vaiką, teikti jam paramą ir ieškoti kiekvieno vaiko bėglio tėvų
arba kitų šeimos narių, gauti iš jų reikalingą informaciją, kad
būtų galima grąžinti vaiką į šeimą. Jei tėvų ar kitų šeimos narių
negalima surasti, tokiam vaikui teikiama tokia pat apsauga, kaip
ir bet kuriam kitam vaikui, dėl kokios nors priežasties visam
laikui ar laikinai netekusiam savo šeimos aplinkos, kaip tai
numato ši Konvencija.

23 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės pripažįsta, kad psichiškai ar fiziškai
nepilnavertis vaikas turi gyventi pilnavertį ir prideramą
gyvenimą, kuris garantuotų jo orumą, ugdytų pasitikėjimą savimi
ir leistų aktyviai dalyvauti visuomenės veikloje.
(2. Valstybės dalyvės pripažįsta nepilnaverčio vaiko teisę
gauti ypatingą globą ir rūpinasi, jei yra lėšų, kad turinčiam į
tai teisę vaikui ar atsakantiems už jo globą asmenims būtų
suteikta parama, kurios prašoma ir kuri atitinka vaiko būklę ir
jo tėvų ar kitų vaiką prižiūrinčių asmenų padėtį.
(3. Turint galvoje ypatingus nepilnaverčio vaiko poreikius,
parama pagal šio straipsnio 2 punktą teikiama pagal galimybę
nemokamai, atsižvelgiant į tėvų ar kitų jį prižiūrinčių asmenų
finansinius išteklius. Būtina sudaryti galimybę nepilnaverčiams
vaikui gauti išsilavinimą, profesinį parengimą, būti medicinos
darbuotojų aptarnaujamam, atstatyti sveikatą, pasirengti darbinei
veiklai ir poilsiauti taip, kad jis kuo labiau įsitrauktų į
socialinį gyvenimą, galėtų ugdyti savo asmenybę ir bręsti
kultūriniu bei dvasiniu požiūriu.
(4. Valstybės dalyvės, plėtodamos tarptautinį
bendradarbiavimą, skatina keitimąsi atitinkama informacija apie
nepilnaverčių vaikų profilaktinę sveikatos apsaugą ir medicinos,
psichologinį ir funkcinį gydymą, įskaitant informaciją apie
reabilitacijos, bendrojo lavinimo ir profesinio rengimo metodus,
taip pat rūpinasi, jog būtų galimybė šia informacija naudotis,
kad valstybės dalyvės turėtų daugiau žinių ir galėtų išplėsti
savo patirtį. Ypač daug dėmesio šiuo atveju turi būti skiriama
besivystančių šalių poreikiams.

24 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės pripažįsta vaiko teisę naudotis
tobuliausiomis sveikatos sistemos paslaugomis ir ligų gydymo bei
sveikatos atstatymo priemonėmis. Valstybės dalyvės rūpinasi, kad
nė vienam vaikui nebūtų atimta teisė naudotis tokiomis sveikatos
apsaugos sistemos paslaugomis.
(2. Valstybės dalyvės siekia visiškai įgyvendinti šią teisę
ir imasi priemonių, leidžiančių:
a) sumažinti kūdikių ir vaikų mirtingumą;
b) užtikrinti reikiamą medicinos pagalbą ir sveikatos
apsaugą visiems vaikams, pirmiausia plėtojant pirmąją medicinos
ir sanitarijos pagalbą;
c) kovoti su ligomis ir pusbadžiavimu panaudojant pirmąją
medicinos ir sanitarijos pagalbą, be viso kito, taikant lengvai
prieinamą technologiją ir apsirūpinant pakankamai maistingais
produktais ir, atsižvelgiant į aplinkos užterštumo pavojų ir
riziką, švariu geriamuoju vandeniu;
d) teikti motinoms reikalingas sveikatos apsaugos paslaugas
ikigimdyminiu ir pogimdyminiu laikotarpiu;
e) informuoti visus visuomenės sluoksnius, ypač tėvus ir
vaikus, apie vaikų sveikatą ir mitybą, maitinimo krūtimi
privalumus, higieną, vaiko gyvenamosios aplinkos sanitariją ir
kelių nelaimingiems atsitikimams užkirtimą, taip pat sudaryti
galimybę jiems lavintis ir tokiomis žiniomis pasinaudoti;
f) plėtoti švietimą ir paslaugas sveikatos priežiūros, tėvų konsultavimo ir šeimos planavimo srityje;
3. Valstybės dalyvės imasi visų veiksmingų ir reikiamų priemonių įprastinei praktikai, darančiai neigiamą poveikį vaikų sveikatai, panaikinti.
4. Valstybės dalyvės įsipareigoja skatinti ir plėtoti tarptautinį bendradarbiavimą siekdamos laipsniškai įgyvendinti šiame straipsnyje pripažintą teisę. Šiuo požiūriu ypač didelis dėmesys turi būti skiriamas besivystančių šalių poreikiams.

25 straipsnis

Valstybės dalyvės pripažįsta vaiko, kompetentingų organų
atiduoto globoti ir rūpintis juo, ginti jį arba fiziškai ar
psichiškai gydyti, teisę nuolat vertinti jo gydymą ir kitas su jo
globa susijusias sąlygas.

26 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės pripažįsta kiekvieno vaiko teisę
naudotis socialiniu aprūpinimu, įskaitant socialinį draudimą, ir
imasi reikiamų priemonių šiai teisei įgyvendinti pagal savo
įstatymus.

(2. Socialinis aprūpinimas pagal reikalingumą teikiamas
atsižvelgiant į vaiko ir asmenų, atsakančių už vaiko išlaikymą,
turimus išteklius ir galimybes, taip pat kitais sumetimais,
susijusiais su gėrybių gavimu vaikui arba jo vardu.

27 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės pripažįsta kiekvieno vaiko teisę
turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam,
protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi.
(2. Tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims tenka
didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis,
sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes.
(3. Valstybės dalyvės, atsižvelgdamos į nacionalines sąlygas
ir savo galimybes, imasi reikiamų priemonių ir padeda tėvams bei
kitiems vaiką auklėjantiems asmenims šią teisę įgyvendinti, o
prireikus teikia materialinę paramą ir remia įvairias programas,
ypač aprūpinimo maistu, drabužiais ir butais.
(4. Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, kad
vaikas gautų geresnį išlaikymą iš tėvų ar kitų finansiškai už jį
atsakančių asmenų tiek valstybės viduje, tiek iš užsienio. Jei
finansiškai už vaiką atsakantis asmuo ir vaikas gyvena
skirtingose valstybėse, valstybės dalyvės ragina pripažinti
tarptautinius susitarimus arba sudaryti kitus atitinkamus
susitarimus.

28 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės pripažįsta vaiko teisę mokytis.
Siekdamos palaipsniui šią teisę įgyvendinti ir sudaryti vienodas
galimybes, jos:
a) įveda nemokamą ir privalomą pradinį lavinimą;
b) skatina tobulinti įvairias tiek bendrojo, tiek profesinio
viduriniojo lavinimo formas, rūpinasi, kad jis būtų prieinamas
visiems vaikams, ir imasi tokių priemonių kaip nemokamo lavinimo
įvedimas, o prireikus ir finansinės paramos teikimas;
c) užtikrina mokomosios ir profesinės bei orientuojančios
informacijos ir medžiagos prieinamumą visiems vaikams:
e) imasi priemonių, skatinančių nuolat lankyti mokyklą ir
mažinančių moksleivių, paliekančių mokyklą, skaičių.
(2. Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, kad
drausmė mokyklose būtų palaikoma metodais, atspindinčiais pagarbą
vaiko orumui atitinkamai pagal šios Konvencijos reikalavimus.
(3. Valstybės dalyvės skatina ir plėtoja tarptautinį
bendradarbiavimą sprendžiant švietimo problemas. Ypač jos siekia
prisidėti prie tamsumo ir neraštingumo visame pasaulyje
panaikinimo ir sudaryti galimybę naudotis mokslo ir technikos
žiniomis bei šiuolaikiniais mokymo metodais. Šiuo atveju ypač
daug dėmesio reikia skirti besivystančių šalių poreikiams.

29 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės susitaria, kad vaiko lavinimo tikslas
turi būti:
a) kuo visapusiškiau ugdyti vaiko asmenybę, talentą ir
protinius bei fizinius sugebėjimus;
b) ugdyti pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms,
taip pat principams, paskelbtiems Jungtinių Tautų Įstatuose;
c) ugdyti vaiko pagarbą tėvams, savo kultūriniam
identitetui, kalbai ir vertybėms; šalies, kurioje vaikas gyvena;
civilizacijoms, kurios skiriasi nuo jo paties civilizacijos;
d) parengti vaiką sąmoningam gyvenimui laisvoje visuomenėje,
pagrįstam supratimo, taikos, pakantumo, vyrų ir moterų
lygiateisiškumo, visų tautų, etninių, nacionalinių ir religinių
grupių, taip pat vietinės kilmės asmenų draugystės principais;
e) ugdyti pagarbą gamtai.
(2. Jokia šio arba 28 straipsnio dalis neturi būti
suprantama kaip apribojanti atskirų asmenų ir organų teisę
steigti mokymo įstaigas ir joms vadovauti, su sąlyga, kad
visuomet bus laikomasi šio straipsnio 1 punkte išdėstytų principų
ir reikalavimų, kad mokslas tokiose įstaigose atitiks minimalias
normas, kurias gali būti nustačiusi valstybė.

30 straipsnis

Tose valstybėse, kuriose gyvena etninių, religinių ar
kalbinių mažumų arba vietinių gyventojų, iš vaiko, priklausančio
tam tikrai mažumai, ar vietinio gyventojo vaiko negali būti
apimta teisė kartu su kitais savo grupės nariais naudotis savo
kultūra, išpažinti savo religiją, atlikinėti jos apeigas ir
vartoti gimtąją kalbą.

31 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės pripažįsta vaiko teisę į poilsį ir
laisvalaikį, teisę dalyvauti žaidynėse ir jo amžių
atitinkančiuose pramoginiuose renginiuose, laisvai dalyvauti
kultūriniame gyvenime ir kurti meno kūrinius.
(2. Valstybės dalyvės gerbia ir skatina vaiko teisę
visapusiškai dalyvauti kultūriniame ir kūrybiniame gyvenime ir
prisideda prie to, kad jam būtų suteiktos atitinkamos ir vienodos
galimybės dalyvauti kultūrinėje ir kūrybinėje veikloje, praleisti
laisvalaikį ir poilsiauti.

32 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės pripažįsta vaiko teisę būti apsaugotam
nuo ekonominio išnaudojimo ir nuo bet kokio darbo, kuris gali
būti pavojingas jo sveikatai arba trukdyti jam mokytis, gali
kenkti jo sveikatai ir fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam
bei socialiniam vystymuisi.
( Kad būtų įgyvendintos šio straipsnio nuostatos, valstybės
dalyvės imasi teisinių, administracinių. socialinių ir
auklėjamųjų priemonių. Šiam tikslui, vadovaudamosios
atitinkamomis kitų tarptautinių dokumentų nuostatomis, valstybės
dalyvės:
a) nustato minimalų priėmimo į darbą amžių;
b) numato darbo dienos trukmę ir darbo sąlygas;
c) numato atitinkamas bausmes arba kitas sankcijas,
leidžiančias veiksmingai įgyvendinti šį straipsnį.

33 straipsnis

Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, įskaitant
teisines, administracines, socialines ir šviečiamąsias, kad
apsaugotų vaikus nuo neteisėto narkotinių priemonių ir
psichotropinių medžiagų, kaip jos apibrėžtos atitinkamose
tarptautinėse sutartyse, vartojimo ir neleistų panaudoti vaikų
tokias medžiagas neteisėtai gaminant ir pardavinėjant.

34 straipsnis

Valstybės dalyvės įsipareigoja ginti vaiką nuo visų
seksualinio išnaudojimo ir seksualinio suvedžiojimo formų. Šiam
tikslui valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių
nacionaliniu, dvišaliu ir daugiašaliu lygiu siekdamos uždrausti:
a) lenkti arba prievartauti vaiką dalyvauti kokioje nors
neteisėtoje seksualinėje veikloje;
b) išnaudoti vaikus verčiant juos užsiimti prostitucija arba
kita neteisėta seksualine veikla;
c) išnaudoti vaikus pornografijai ir pornografiniams
leidiniams.

35 straipsnis

Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių
nacionaliniu, dvišaliu ir daugiašaliu lygiu siekdamos užkirsti
kelią vaikų grobimui, prekybai arba jų kontrabandai, nesvarbu,
kokiems tikslams ir kokia forma.

36 straipsnis

Valstybės dalyvės gina vaiką nuo visų kitų išnaudojimo
formų, darančių kokią nors žalą jo gerovei.

37 straipsnis

Valstybės dalyvės užtikrina, kad:
a) nė vienas vaikas nepatirtų kankinimų ar kitokio žiauraus,
nežmoniško arba orumą žeminančio elgesio ar bausmių. Nei mirties
bausmė, nei įkalinimas iki gyvos galvos, nenumatant išlaisvinimo
galimybės, neskiriami už nusikaltimus, padarytus jaunesnių kaip
18 metų asmenų;
b) nė iš vieno vaiko neteisėtai ar savavališkai nebūtų
atimta laisvė. Vaikas areštuojamas, sulaikomas ar įkalinamas
pagal įstatymą, tik kraštutiniu atveju ir kiek įmanoma
trumpesniam laikui;
c) su kiekvienu vaiku, kuriam atimta laisvė, būtų elgiamasi
žmoniškai, kad būtų gerbiamas jo orumas atsižvelgiant į jo
amžiaus asmenų poreikius. Kiekvienas vaikas, kuriam atimta laisvė
turi būti atskirtas nuo suaugusiųjų, jei tik nemanoma, kad šito
daryti nedera dėl paties vaiko interesų; jis turi turėti teisę
palaikyti ryšius su savo šeima susirašinėdamas ir pasimatydamas,
išskyrus ypatingas aplinkybes;
d) kiekvienas vaikas, kuriam atimta laisvė, turėtų teisę
tuoj pat gauti teisinę ir kitokią pagalbą, taip pat teisę ginčyti
savo lasivės atėmimo teisėtumą prieš teismą ar kitą
kompetentingą, nepriklausomą ir nešališką organą ir teisę
reikalauti, kad jie neatidėliodami priimtų sprendimą dėl bet
kurio tokio procesinio veiksmo.

38 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės įsipareigoja gerbti tarptautinės
humanitarinės teisės sprendimus, kurie gali būti priimami dėl
vaikų kilus jose ginkluotiems konfliktams, ir jų laikytis.
(2. Valstybės dalyvės imasi visų galimų priemonių, kad
asmenys, neturintys 15 metų, tiesiogiai nedalyvautų karo
veiksmuose.
(3. Valstybės dalyvės nepritaria, kad asmenys, neturintys 15
metų, būtų šaukiami tarnauti Ginkluotosiose Pajėgose. Verbuojant
asmenis, turinčius 15 metų, tačiau dar neturinčius 18 metų,
valstybės dalyvės pirmenybę stengiasi atiduoti vyresnio amžiaus
asmenims.
(4. Vadovaudamosios savo įsipareigojimais, atitinkamai pagal
tarptautinę humanitarinę teisę, apsaugoti civilius gyventojus
kilus jose ginkluotiems konfliktams, valstybės dalyvės imasi visų
priemonių, kad apsauga būtų garantuota, o per ginkluotą konfliktą
nukentėjusiais vaikais pasirūpinta.

39 straipsnis

Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, kad padėtų
fiziškai ir psichologiškai atsistatyti ir socialiai reintegruotis
vaikui, tapusiam bet kokio pobūdžio nesirūpinimo, išnaudojimo,
piktnaudžiavimo; kankinimo ar kitokio žiauraus, nežmoniško arba
orumą žeminančio elgesio ar bausmės; ginkluotų konfliktų auka.

40 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės pripažįsta kiekvieno vaiko, įtariamo
pažeidus baudžiamuosius įstatymus, kaltinamo arba pripažįstamo
kaltu dėl jų pažeidimo, teisę, kad su juo būtų elgiamasi
stengiantis ugdyti jo orumą ir reikšmingumą, pagarbą žmogaus
teisėms ir pagrindinėms laisvėms, kad būtų atsižvelgiama į jo
amžių ir jaustųsi noras padėti jam reintegruotis ir atlikti
naudingą vaidmenį visuomenėje.
(2. Šių tikslų siekdamos ir atsižvelgdamos į atitinkamas
tarptautinių dokumentų nuostatas, valstybės dalyvės užtikrina,
kad:
a) nė vienas vaikas nebūtų įtariamas pažeidęs baudžiamuosius
įstatymus, nebūtų kaltinamas ir pripažįstamas kaltu juos pažeidęs
veiksmais ar neveikimu, kurie, juos įvykdant, nebuvo nacionalinės
arba tarptautinės teisės uždrausti;
b) kiekvienas vaikas, kuris laikomas pažeidusiu
baudžiamuosius įstatymus arba kaltinamas jų pažeidimu, turėtų
bent tokias garantijas:
I) laikomasi nekaltumo prezumpcijos, kol jo kaltė nebus
įrodyta pagal įstatymus;
II) suteikiama greita ir tiesioginė informacija apie jam
iškeltus kaltinimus, o prireikus, per tėvus ar teisėtus globėjus,
ir teisinė bei kitokia pagalba, kuri jam reikalinga rengiantis
gintis ar ginantis;
III) neatidėliojant supažindinama su kompetentingo,
nepriklausomo ir nešališko organo arba teismo organo sprendimu,
priimtu teisingai, pagal įstatymą, dalyvaujant advokatui arba
kitam atitinkamam asmeniui, apsvarsčius bylą, jeigu tai nekenkia
vaiko interesams, ypač turint omenyje jo amžių ir situaciją, arba
jo tėvams ar teisėtiems globėjams;
IV) teisę nebūti verčiamam duoti parodymus arba prisipažinti
kaltu; susipažinti su kaltinimo liudytojų parodymais
savarankiškai arba padedant kitiems asmenims ir lygiomis teisėmis
pasinaudoti liudytojais gynėjais bei susipažinti su jų
parodymais;
V) jei manoma, kad vaikas pažeidė baudžiamuosius įstatymus,
teisę į pakartotinį atitinkamo sprendimo ir visų šiuo atveju
panaudotų priemonių svarstymą, atliekamą aukštesnio
kompetentingo, nepriklausomo ir nešališko organo arba teismo
organo pagal įstatymą;
VI) nemokamą vertėjo pagalbą, jei vaikas nesupranta
vartojamos kalbos arba ja nekalba;
VII) visišką pagarbą jo asmeniniam gyvenimui visose bylos
nagrinėjimo stadijose.

(3. Valstybės dalyvės siekia padėti priimti įstatymus,
įvesti atitinkamą tvarką, steigti organus ir įstaigas, tiesiogiai
susijusias su vaikais, kurie laikomi pažeidusiais baudžiamuosius
įstatymus, kaltinami arba pripažįstami kaltais dėl jų pažeidimo,
būtent:
a) nustatyti minimalų amžių, kurio nesulaukę vaikai laikomi
negalinčiais pažeisti baudžiamųjų įstatymų:
b) prireikus ir pageidaujant imtis priemonių, kad tokiems
vaikams nebūtų taikomas teisminis nagrinėjimas ir kad nebūtų
pažeidžiamos jų teisės ir teisinės garantijos.
(4. Kad elgesys su vaiku nepakenktų jo interesams, jo
padėčiai ir atitiktų nusikaltimo pobūdį, reikia būti numačius
priežiūrai įstaigose alternatyvią priežiūros, globos ir
vadovavimo tvarką, konsultacines paslaugas, bandomojo laikotarpio
skyrimą, auklėjimą, mokymą ir profesinį rengimą bei kt.

41 straipsnis

Šia Konvencija netrukdoma laikytis nuostatų, kurios padeda
geriau įgyvendinti vaiko teises ir gali būti suformuluotos:
a) valstybės dalyvės įstatyme; arba
b) tarptautinės teisės normose, galiojančiose atitinkamoje
valstybėje.

II DALIS

42 straipsnis

Valstybės dalyvės įsipareigoja tinkamais ir veiksmingais
būdais plačiai informuoti apie Konvencijos principus ir nuostatas
tiek suaugusiuosius, tiek vaikus.

43 straipsnis

(1. Siekiant susipažinti su pažanga, valstybių dalyvių
pasiekta vykdant pagal šią Konvenciją prisiimtus įsipareigojimus,
įsteigiamas Vaiko teisių komitetas, kuris atlieka toliau
numatytas funkcijas.
(2. Komitetą sudaro dešimt aukštos dorovės ekspertų,
kompetentingų šios Konvencijos aprėpiamoje srityje. Komiteto
narius valstybės dalyves, atsižvelgdamos į teisingą geografinį
pasiskirstymą ir pagrindines teisines sistemas, renka iš savo
piliečių, ir jie veikia kaip privatūs asmenys.
(3. Komiteto nariai renkami slaptu balsavimu iš valstybių
dalyvių iškeltų ir į sąrašą įtrauktų asmenų. Kiekviena valstybė
dalyvė iš savo piliečių gali iškelti vieną asmenį.
(4. Pirmieji Komiteto rinkimai rengiami ne vėliau kaip po
šešių mėnesių nuo šios Konvencijos įsigaliojimo dienos, o vėliau
– kartą per dvejus metus. Mažiausiai prieš keturis mėnesius iki
kiekvienų rinkimų dienos Jungtinių Tautų Generalinis sekretorius
kreipiasi laišku į valstybes dalyves, siūlydamas joms pateikti
savo kandidatus per du mėnesius. Po to Generalinis sekretorius
sudaro visų tokiu būdu iškeltų asmenų abėcėlinį sąrašą
(nurodydamas juos iškėlusias valstybes dalyves) ir pateikia šį
sąrašą valstybėms, šios Konvencijos dalyvėms.
(5. Rinkimai vyksta valstybių dalyvių posėdžiuose,
Generalinio sekretoriaus šaukiamuose Jungtinių Tautų būstinėje.
Šiuose posėdžiuose, kuriuose du trečdaliai valstybių dalyvių
sudaro kvorumą, į Komitetą išrenkami tie kandidatai, kurie gauna
daugiausia balsų ir absoliučią dalyvaujančių ir balsuojančių
valstybių dalyvių atstovų balsų daugumą.
(6. Komiteto nariai renkami ketveriems metams. Jie turi
teisę būti perrinkti, jei yra pakartotinai iškeliami. Penkių
pirmuose rinkimuose išrinktų narių įgaliojimų laikas baigiasi po
dvejų metų; tuojau pat po pirmųjų rinkimų šiuos penkis narius
burtų keliu atrenka posėdžio Pirmininkas.
(7. Jei kuris nors Komiteto narys miršta ar atsistatydina
arba jeigu jis dėl kokios nors priežasties daugiau negali atlikti
Komiteto nario pareigų, jį iškėlusi valstybė dalyvė likusiam
laikotarpiui skiria kitą ekspertą iš savo piliečių, jei tam
neprieštarauja Komitetas.
(8. Komitetas nustato savo veiklos taisykles.
(9. Komitetas renka savo pareigūnus dvejiems metams.
(10. Komiteto sesijos paprastai vyksta Jungtinių Tautų
būstinėje arba kokioje nors kitoje Komiteto nustatytoje vietoje.
Komiteto sesijos paprastai vyksta kiekvienais metais. Komiteto
sesijos trukmė nustatoma, o prireikus peržiūrima valstybių, šios
Konvencijos dalyvių, posėdyje, jei tam neprieštarauja Generalinė
Asamblėja.
(11. Jungtinių Tautų Generalinis sekretorius parūpina
reikalingus darbuotojus ir lėšas veiksmingai Komiteto veiklai
pagal šios Konvencijos reikalavimus.
(12. Pagal šią Konvenciją įkurto Komiteto nariai gauna
Generalinės Asamblėjos patvirtintą atlyginimą iš Jungtinių Tautų

lėšų tokia tvarka ir sąlygomis, kokias nustato Generalinė
Asamblėja.

44 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės įsipareigoja informuoti Komitetą per
Jungtinių Tautų Generalinį sekretorių, ką nuveikė Konvencijoje
pripažintoms teisėms įtvirtinti ir kokią pažangą, įgyvendindamos
šias teises, padarė:
a) per dvejus metus nuo Konvencijos įsigaliojimo
atitinkamoje valstybėje;
b) vėliau kas penkeri metai.
(2. Informacijoje, pateiktoje pagal šį straipsnį, nurodomi
veiksniai ir sunkumai, jeigu tokių yra, trukdantys vykdyti šios
Konvencijos įsipareigojimus. Ši informacija turėtų būti tokia,
kad Komitetas galėtų gerai įsivaizduoti, kaip ši Konvencija
veikia atitinkamoje šalyje.
(3. Valstybei dalyvei, pirmą kartą pateikusiai Komitetui
visapusišką informaciją, nėra reikalo jos kartoti vėlesniuose
pranešimuose, pateikiamuose pagal šio straipsnio 1 b punktą.
(4. Komitetas gali valstybių dalyvių prašyti papildomos
informacijos apie šios Konvencijos įgyvendinimą.
(5. Informacija apie Komiteto veiklą kartą per dvejus metus
per Ekonominę ir socialinę tarybą pateikiama Generalinei
Asamblėjai.
(6. Valstybės dalyvės garantuoja savo ataskaitų viešumą savo
šalyse.

45 straipsnis

Siekiant prisidėti prie veiksmingo Konvencijos įgyvendinimo
ir skatinti tarptautinį bendradarbiavimą šios Konvencijos
aprėpiamoje srityje:
a) Jungtinių Tautų specializuotos įstaigos, Vaikų fondas ir
kiti Jungtinių Tautų organai turi teisę dalyvauti svarstant
klausimus dėl įgyvendinimo tokių šios Konvencijos nuostatų,
kurios įeina į jų veiklos sritį. Komitetas gali pasiūlyti
Jungtinių Tautų specializuotoms įstaigoms, Vaikų fondui ir
kitiems kompetentingiems organams, kai jis mano esant tikslinga,
pateikti ekspertų išvadą apie Konvencijos įgyvendinimą tose
srityse, kurias apima jų veikla. Komitetas gali siūlyti Jungtinių
Tautų specializuotoms įstaigoms, Vaikų fondui ir kitiems
Jungtinių Tautų organams pateikti informaciją apie Konvencijos
įgyvendinimą jų veiklai priklausančiose srityse;
b) Komitetas perduoda, kai jis mano esant tikslinga,
Jungtinių Tautų specializuotoms įstaigoms, Vaikų fondui ir
kitiems kompetentingiems organams visą valstybių dalyvių
informaciją, kur prašoma techninės konsultacijos ar pagalbos arba
nurodoma, kad jų reikia, taip pat Komiteto pastabas ir
pasiūlymus, jeigu tokių būna, dėl tokių prašymų;
c) Komitetas gali rekomenduoti Generalinei Asamblėjai, kad
ji pasiūlytų Generaliniam sekretoriui jos vardu atlikti tyrimus
vaiko teises liečiančiais klausimais;
d) Komitetas gali teikti bendrų pasiūlymų ir rekomendacijų,
pagrįstų pagal šios Konvencijos 44 ir 45 straipsnį gauta
informacija. Tokie bendri pasiūlymai ir rekomendacijos perduodami
kiekvienai suinteresuotai valstybei dalyvei ir pranešami
Generalinei Asamblėjai kartu su valstybių dalyvių pastabomis,
jeigu jų būna.

III DALIS

46 straipsnis

Šią Konvenciją gali pasirašyti visos valstybės.

47 straipsnis

Ši Konvencija ratifikuotina. Ratifikavimo raštai atiduodami
saugoti Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui.

48 straipsnis

Prie šios Konvencijos gali prisijungti bet kuri valstybė.
Prisijungimo dokumentai atiduodami saugoti Jungtinių Tautų
Generaliniam sekretoriui.

49 straipsnis

(1. Ši Konvencija įsigalioja trisdešimtą dieną po dvidešimto
ratifikavimo rašto ar prisijungimo dokumentų atidavimo saugoti
Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui dienos.
(2. Kiekvienoje valstybėje, kuri ratifikuoja šią Konvenciją
arba prie jos prisijungia po dvidešimto ratifikavimo rašto ar
prisijungimo dokumento atidavimo saugoti dienos, ši Konvencija
įsigalioja trisdešimtą dieną po jos pačios ratifikavimo rašto ar
prisijungimo dokumento atidavimo saugoti dienos.

50 straipsnis

(1. Kiekviena valstybė dalyvė gali pasiūlyti pataisą ir
pateikti ją Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui. Generalinis
sekretorius išsiuntinėja pasiūlytą pataisą valstybėms dalyvėms
prašydamas nurodyti, ar jos pritaria, kad būtų sušaukta valstybių
dalyvių konferencija, tie pasiūlymai svarstomi ir už juos
balsuojama. Jei per keturis mėnesius nuo tokio panešimo dienos
bent trečdalis valstybių dalyvių tam pritaria, Generalinis
sekretorius šaukia šią Jungtinių Tautų globojamą konferenciją.
Kiekviena pataisa, priimta šioje konferencijoje dalyvaujančių ir
balsuojančių valstybių dalyvių balsų dauguma, pateikiama
tvirtinti Generalinei Asamblėjai.
(2. Pagal šio straipsnio 1 punktą priimta pataisa įsigalioja
tada, kai ji patvirtinama Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos
ir priimama dviejų trečdalių valstybių dalyvių balsų dauguma.
(3. Įsigaliojusi pataisa yra privaloma ją priėmusioms
valstybėms dalyvėms, o kitoms valstybėms dalyvėms yra privalomos
šios Konvencijos nuostatos ir visos ankstesnės pataisos, kurias
jos yra priėmusios.

51 straipsnis

(1. Jungtinių Tautų Generalinis sekretorius gauna ir
išsiuntinėja visoms valstybėms ratifikavimo arba prisijungimo
metu valstybių padarytų išlygų tekstus.
(2. Negalima daryti išlygos, nesuderinamos su šios
Konvencijos tikslais ir uždaviniais.
(3. Išlygas galima bet kuriuo metu atšaukti informuojant
apie tai Jungtinių Tautų Generalinį sekretorių, kuris savo ruožtu
informuoja apie tai visas valstybes. Tokia informacija įsigalioja
nuo tos dienos, kai ją gauna Generalinis sekretorius.

52 straipsnis

Kiekviena valstybė dalyvė gali denonsuoti šią Konvenciją
raštu pranešdama apie tai Jungtinių Tautų Generaliniam
sekretoriui. Denonsavimas įsigalioja po vienerių metų nuo tos
dienos, kai Generalinis sekretorius gauna pranešimą.

53 straipsnis

Jungtinių Tautų Generalinis sekretorius skiriamas šios
Konvencijos depozitarijumi.

54 straipsnis

Šios Konvencijos, kurios tekstai yra autentiški anglų,
arabų, ispanų, kinų, prancūzų ir rusų kalbomis, originalas
atiduodamas saugoti Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui.

TAI PATVIRTINDAMI, valstybių dalyvių atstovai, atitinkamai
įgalioti savo vyriausybių, žemiau pasirašė šią Konvenciją.

KONVENCIJA DĖL VAIKŲ APSAUGOS IR BENDRADARBIAVIMO TARPTAUTINIO ĮVAIKINIMO SRITYJE

Hagos konferencija dėl tarptautinės privatinės teisės

Septynioliktosios sesijos baigiamasis aktas

Haga, 1993 m. gegužės 29 d.

Šią Konvenciją pasirašė valstybių-dalyvių vyriausybių delegatai iš Argentinos, Australijos, Austrijos, Belgijos, Kanados, Čilės, Kinijos, Kipro, Čekijos Respublikos, Danijos, Egipto, Suomijos, Prancūzijos, Vokietijos, Graikijos, Vengrijos, Airijos, Izraelio, Italijos, Japonijos, Liuksemburgo, Meksikos, Nyderlandų, Norvegijos, Lenkijos, Portugalijos, Rumunijos, Slovėnijos, Ispanijos, Švedijos, Šveicarijos, Turkijos, Didžiosios Britanijos Jungtinės Karalystės ir Šiaurės Airijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Urugvajaus ir Venesuelos, taip pat pakviestų dalyvauti vyriausybių delegatai iš Albanijos, Baltarusijos, Benino, Brazilijos, Bulgarijos, Burkina Faso, Kolumbijos, Kosta Rikos, El Salvadoro, Haičio, Šventojo Sosto, Hondūro, Indijos, Indonezijos, Kenijos, Korėjos Respublikos, Libano, Madagaskaro, Mauricijaus, Nepalo, Panamos, Peru, Filipinų, Rusijos Federacijos, Senegalo, Šri Lankos, Tailando ir Vietnamo, kurie Nyderlandų vyriausybės kvietimu 1993 metų gegužės 10 dieną buvo susirinkę Hagoje į 17-ąją Hagos konferenciją “Dėl tarptautinės privatinės teisės”.
Po svarstymų, išdėstytų posėdžių protokoluose, nutarė pateikti savo vyriausybėms šį Konvencijos projektą:

KONVENCIJA DĖL VAIKŲ APSAUGOS IR BENDRADARBIAVIMO
TARPTAUTINIO ĮVAIKINIMO SRITYJE

Valstybės, šios Konvencijos signatarės,
• pripažindamos, kad harmoningam vaiko asmenybės vystymuisi yra būtina sąlyga – augti šeimos aplinkoje, laimės, meilės, abipusio supratimo atmosferoje;
• primindamos, kad kiekvienos valstybės pareiga yra pirmiausia užtikrinti vaikui tos šalies globą šeimoje, iš kurios yra vaikas kilęs;
• pripažindamos, kad tarptautinio įvaikinimo pranašumas yra tuomet, kai vaiko negalima perduoti globai ar įvaikinti šeimai toje šalyje, iš kurios vaikas kilęs, šeima randama kitoje valstybėje;
• įsitikinusios, kad būtina užtikrinti, jog tarptautinis įvaikinimas vykdomas atsižvelgiant į vaiko interesus ir pagrindines teises, taip pat užkertamas kelias vaikus pagrobti, parduoti ar verstis jų kontrabanda;
• tuo tikslu siekdamos nustatyti bendras sąlygas, sutinkamai su tarptautiniuose dokumentuose išdėstytais principais, ypač 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų Organizacijos “Vaiko teisių konvencijoje” bei Jungtinių Tautų Organizacijos Deklaracijoje “Dėl socialinių ir teisinių principų, susijusių su vaikų apsauga ir gerove”, pabėžiant klausimus tiek dėl nacionalinės vaikų globos ir įvaikinimo, tiek dėl tarptautinio įvaikinimo (Bendrosios Asamblėjos Rezoliucija 41/85, 1986 m. gruodžio 3 d.),

s u s i t a r ė dėl šių nuostatų:

I SKYRIUS. KONVENCIJOS APIMTIS
1 straipsnis
Konvencijos tikslai:
a) nustatyti garantijas, užtikrinančias, kad tarptautinis įvaikinimas būtų vykdomas atsižvelgiant į vaiko interesus ir pagrindines teises, kaip tai pripažįsta tarptautinė teisė,
b) nustatyti Konvenciją pasirašiusių valstybių (toliau vadinama valstybių-dalyvių) bendradarbiavimo sistemą, užtikrinančią, kad būtų laikomasi reikalavimų, tokiu būdu užkertant kelią vaikus pagrobti, parduoti ar verstis kontrabanda,
c) garantuoti, kad valstybės-dalyvės pripažintų tarptautinį įvaikinimą, organizuodamos jį pagal Konvencijos reikalavimus.
2 straipsnis
1. Ši Konvencija bus taikoma, kai vaikas, nuolat gyvenantis vienoje iš valstybių-dalyvių (valstybėje – gimtinėje), buvo, yra ar bus perkeliamas į kitą valstybę-dalyvę (priimančiąją valstybę) tuo atveju, kai jis (ji) valstybėje-gimtinėje įvaikintas sutuoktinių ar asmenų (asmens), nuolat gyvenančių (-io) priimančioje valstybėje, arba kai jis (ji) perkeliamas tarptautinio įvaikinimo tikslais į priimančiąją valstybę ar valstybę-gimtinę.
2. Konvencija taikoma tarptautinio įvaikinimo srityje tada, kai sukuriami santykiai tarp tėvų ir vaiko ilgam laikui.
3 straipsnis
Konvencija netenka galios, jei, vaikui sulaukus aštuoniolikos metų, nebuvo gauti sutikimai, išdėstyti 17 straipsnio a) pastraipoje.

II SKYRIUS. TARPTAUTINIO ĮVAIKINIMO REIKALAVIMAI
4 straipsnis
Įvaikinimo reikalavimų bus laikomasi pagal Konvenciją tik tuomet, jei valstybės – gimtinės kompetentingos institucijos:
a) nustatė, kad vaiką galima įvaikinti,
b) deramai išnagrinėjusios klausimus, ar galima vaiką įkurdinti valstybėje gimtinėje, nusprendė, kad tarptautinis įvaikinimas labiausiai atitinka vaiko interesus,
c) užtikrino, kad:
(1) asmenys, valstybinės ir kitos institucijos, kurių sutikimas būtinas, pradėdami įvaikinimo procedūrą, turėjo galimybę, jei buvo poreikis, gauti teisininkų konsultacijas ir buvo informuoti apie tokio sutikimo pasekmes, ypač dėl to, ar nutrūks, ar ne juridiniai vaiko ir šeimos, iš kurios jis kilęs, santykiai;
(2) minėti asmenys, institucijos pateikė sąmoningą raštišką sutikimą, kaip to reikalaujama pagal teisinę formą;
(3) sutikimai nebuvo išgauti prievartos būdu ar siekiant gauti neteisėtą finansinę naudą bei tada, jei jie nebuvo atsiimti, ir
(4) motinos sutikimas, jei jis yra reikalingas, buvo pateiktas tik po vaiko gimimo, ir
d) užtikrino, atsižvelgiant į vaiko brandumą ir amžių, kad:
(1) vaikas turėtų galimybę gauti teisininko konsultaciją ir būtų tinkamai informuotas dėl įvaikinimo ir dėl savo sutikimo būti įvaikintam (kai toks sutikimas yra reikalingas) galinčių atsirasti pasekmių;
(2) būtų atsižvelgta į vaiko norą ir nuomonę;
(3) būtų gautas raštiškas sąmoningas vaiko sutikimas būti įvaikintam (kuomet toks sutikimas yra reikalingas), kaip to reikalaujama pagal teisinę formą, ir
(4) toks sutikimas nebūtų išgautas prievartos būdu ar siekiant gauti neteisėtą finansinę naudą.
5 straipsnis
Galima bus teigti, kad tarptautinis įvaikinimas atitinka Konvencijos reikalavimus, jei priimančios valstybės kompetentingos institucijos:
a) nustatė, kad būsimieji įtėviai yra tinkamai pasirengę vaiką auklėti,
b) pasirūpino, kad būsimiesiems įtėviams, jei yra poreikis, bus suteikta teisinė konsultacija, ir
c) nusprendė, kad vaikui yra ar bus išduotas oficialus leidimas įvažiuoti į tą šalį ir pastoviai joje gyventi.

III SKYRIUS. CENTRINĖS VALDŽIOS BEI AKREDITUOTOS INSTITUCIJOS
6 straipsnis
1. Valstybė-dalyvė turi paskirti centrinę valdžios instituciją, kuri atliktų pareigas, kurios numatytos pagal Konvenciją tokio pobūdžio institucijoms.
2. Valstybės federacijos, valstybės, turinčios daugiau nei vieną teisinę sistemą, arba valstybės, turinčios autonominių teritorinių vienetų, turi galimybę paskirti daugiau nei vieną centrinę valdžios instituciją, nustatydamos konkrečią teritorinę ar asmeninę jų funkcijų apimtį. Valstybės, paskyrusios daugiau nei vieną centrinę valdžios instituciją, turi paskirti vieną iš jų, kuriai būtų perduodama visa informacija, o iš jos informacija paskirstoma atitinkamoms šios centrinės valdžios institucijoms.
7 straipsnis
1. Centrinės valdžios institucijos turi bendradarbiauti ir skatinti kitas valstybės kompetentingas institucijas bendradarbiauti, siekdamos stiprinti vaikų apsaugą ir įgyvendinti kitus Konvencijos uždavinius.
2. Centrinės valdžios institucijos turi imtis visų reikiamų priemonių, siekdamos:
a) suteikti informaciją apie valstybėje galiojančius įstatymus, tvarką, reglamentuojančius įvaikinimą, pavyzdžiui, statistiką ar standartines formas,
b) nuolat keistis informacija dėl Konvencijos uždavinių vykdymo ir pagal galimybes šalinti jų įgyvendinimo kliūtis.
8 straipsnis
Centrinės valdžios institucijos tiesiogiai ar per kitas valstybines institucijas turi imtis visų priemonių, siekdamos užkirsti kelią gauti neteisėtą finansinę naudą ir nutraukti bet kokią Konvencijos tikslų neatitinkančią veiklą.
9 straipsnis
Centrinės valdžios institucijos tiesiogiai ar per vyriausybines ar kitas institucijas, nustatyta tvarka akredituotas jų valstybėje, turi imtis reikiamų priemonių, siekdamos:
a) kaupti, saugoti ir keistis informacija apie vaiką ir būsimuosius įtėvius, kiek tai reikalinga įvaikinant,
b) sekti, palengvinti ir sudaryti sąlygas, kad greičiau būtų galima gauti leidimą, suteikiantį teisę įvaikinti,
c) skatinti savo valstybėse teisinių ar kitokių konsultacijų plėtrą iki ir po įvaikinimo,
d) keistis tarpusavyje informacija ir patirtimi tarptautinio įvaikinimo srityje,
e) atsakyti į kitų centrinių valdžios institucijų ar vyriausybinių organizacijų pagrįstus prašymus dėl konkrečių įvaikinimo atvejų, kaip tai numato jų valstybės įstatymai.
10 straipsnis
Akreditavimas suteikiamas ir pratęsiamas tik institucijoms, kurios įrodo savo gebėjimus tinkamai vykdyti joms patikėtus uždavinius.
11 straipsnis
Akredituota institucija privalo:
a) plėtoti veiklą, nesiekdama pelno, laikydamasi sąlygų ir įpareigojimų, kuriuos gali nustatyti tik kompetentinga valstybės akreditavimo institucija,
b) įdarbinti tik kvalifikuotus vadovus ir darbuotojus, atsižvelgdama į jų etines nuostatas, išsilavinimą, darbo patirtį tarptautinio įvaikinimo srityje, ir
c) paklusti tos šalies kompetentingai institucijai, kuri kontroliuoja klausimus, kurie susiję su personalo sudėtimi, veikla ir finansine padėtimi.
12 straipsnis
Institucija, akredituota vienos valstybės-dalyvės, gali veikti kitoje valstybėje-dalyvėje, jei tik kompetentingos abiejų valstybių institucijos suteikė jai tokius įgaliojimus.
13 straipsnis
Kiekviena valstybė-dalyvė turi pranešti Hagos konferencijos “Dėl tarptautinės privatinės teisės” Nuolatiniam biurui apie centrinės valdžios institucijų paskyrimą ir, jei yra poreikis, apie jų funkcijų apimtį, taip pat akredituotųjų institucijų pavadinimus ir adresus.

IV SKYRIUS. TARPTAUTINIO ĮVAIKINIMO PROCEDŪRŲ REIKALAVIMAI
14 straipsnis
Asmenys, nuolat gyvenantys valstybėje-dalyvėje, pageidaujantys įvaikinti vaiką, nuolat gyvenantį kitoje valstybėje-dalyvėje, turi kreiptis į centrinės valdžios instituciją pagal savo gyvenamąją vietą.
15 straipsnis
1. Priimančiosios valstybės centrinei valdžios institucijai įsitikinus, kad pareiškėjai yra tinkamai pasirengę vaiką įvaikinti, turi paruošti informacinio pobūdžio raštą, pagal kurį būtų suteikiamos žinios apie pareiškėjų tapatybę, kilmę, sugebėjimą auklėti vaiką, šeimos istoriją, vaiko ligų istoriją, socialinę aplinką, įvaikinimo priežastis, vaikų, kuriuos jie pasirengę globoti, charakteristikas.
2. Raštas pateikiamas šalies, iš kurios vaikas kilęs, centrinės valdžios institucijai.
16 straipsnis
1. Kada šalies, iš kurios vaikas kilęs, centrinė valdžios institucija įsitikinusi, kad jį galima įvaikinti, ji turi:
a) paruošti informacinio pobūdžio raštą apie vaiko tapatybę, galimybę jį įvaikinti, kilmę, socialinę aplinką, šeimos istoriją, ligų istoriją, apimančią ir vaiko šeimos ligų istoriją, taip pat nurodyti, kuriuos nors ypatingus vaiko poreikius,
b) deramai atsižvelgti, koks vaiko išauklėjimas ir jo (jos) etninė, religinė ir kultūrinė priklausomybė,
c) užtikrinti, kad sutikimai būtų gauti remiantis 4 straipsnio nuostatomis, ir
d) vadovaujantis pateikta informacija apie vaiką bei būsimuosius įtėvius, nustatyti, ar numatomas įvaikinimas atitinka vaiko interesus.
2. Šalies, iš kurios kilęs vaikas, centrinės valdžios institucija turi perduoti priimančiosios šalies centrinės valdžios institucijai informaciją apie vaiką, įrodymus, patvirtinančius, kad gauti visi sutikimai, ir priežastis, nulėmusias vaiko įkurdinimo vietą, neatskleidžiant vaiko tėvų tapatybės, jei šalyje, iš kurios vaikas kilęs, tai numatyta įstatymų.
17 straipsnis
Visi valstybės, iš kurios vaikas kilęs, nutarimai dėl galimybės patikėti vaiką būsimiems įtėviams priimami tuomet, kai:
a) tos šalies centrinės valdžios institucija užtikrina, kad bus gautas būsimųjų įtėvių sutikimas,
b) priimančiosios šalies centrinės valdžios institucija pritaria tokiam sprendimui, jei tai numato tos šalies įstatymai ar reikalauja šalies, iš kurios vaikas kilęs, centrinės valdžios institucija,
c) abiejų šalių centrinės valdžios institucijos susitaria dėl tolimesnės įvaikinimo eigos, ir
d) nustatoma, kad pagal 5 straipsnį būsimieji įtėviai yra tinkamai pasirengę vaiką auklėti ir kad vaikui yra ar bus suteiktas leidimas įvažiuoti į priimančiąją valstybę ir nuolat ten gyventi.
18 straipsnis
Abiejų šalių centrinės valdžios institucijos turi imtis reikiamų priemonių, siekdamos gauti leidimą vaikui išvykti iš šalies gimtinės ir įvažiuoti bei nuolat gyventi priimančiojoje šalyje.
19 straipsnis
1. Vaiką galima perkelti į priimančiąją šalį tuomet, kai yra įvykdyti 17 straipsnio reikalavimai.
2. Abiejų šalių centrinės valdžios institucijos turi garantuoti, kad vaikas būtų saugiai perkeliamas, ir, jei būtų galima, dalyvaujant įtėviams ar būsimiesiems įtėviams.
3. Vaiko neperkėlus, visi informacinio pobūdžio raštai, nurodyti 15 ir 16 straipsniuose, privalo būti grąžinti juos pateikusioms institucijoms.
20 straipsnis
Centrinės valdžios institucijos turi nuolat keistis informacija apie įvaikinimo eigą ir priemones, siekdamos jį užbaigti, taip pat dėl įkurdinimo, jei buvo numatytas bandomasis laikotarpis.
21 straipsnis
1. Tais atvejais, kai priimančiosios šalies centrinės valdžios institucijos pagrįstai mano, kad po perkėlimo vaiko gyvenimas būsimų įtėvių šeimoje neatitinka vaiko interesų, jos turi imtis priemonių, siekdamos apsaugoti vaiką:
a) priversti būsimus įtėvius atiduoti vaiką ir rasti jam laikiną globą,
b) susitarti dėl aplinkybių su šalies, iš kurios vaikas kilęs, centrinės valdžios institucija ir nedelsiant įkurdinti vaiką naujoje vietoje arba, jei tai neįmanoma, susitarti dėl alternatyvios ilgalaikės globos; šiuo atveju negalima vaiko įvaikinti be šalies, iš kurios vaikas kilęs, centrinės valdžios institucijos sutikimo,
c) kaip paskutinę priemonę – sugrąžinti vaiką į savo šalį, jei tai yra naudingiau jo interesams.
2. Atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą, suderinti, o jei yra poreikis, gauti jo (jos) sutikimą dėl numatomų imtis priemonių, išvardytų šiame straipsnyje.
22 straipsnis
1. Centrinės valdžios institucijos funkcijas, minimas šiame skyriuje, gali atlikti valstybinės institucijos arba kitos akredituotos institucijos pagal III skyriaus nuostatas, kuriomis vadovaujantis neturi būti viršijamos šalies įstatymų numatytos teisės normos.
2. Bet kuri valstybė-dalyvė gali pareikšti Konvencijos saugotojui, kad toje šalyje galima vykdyti centrinės valdžios institucijų funkcijas pagal 15 ir 21 straipsnius, kurie neprieštarauja joje galiojantiems įstatymams ir yra kontroliuojami kompetentingų šalies valdžios institucijų ar asmenų, jei pastarieji:
a) atitinka tos šalies reikalavimus, kurie yra keliami dėl jų dorovės, profesinės kompetencijos, darbo patirties ir atsakomybės,
b) turi kvalifikuotą išsilavinimą ir darbo patirtį, taip pat atitinka reikalavimus pagal etines nuostatas, kurios nustatytos dirbant tarptautinio įvaikinimo srityje.
3. Bet kuri valstybė-dalyvė, pateikusi prašymą pagal antrą paragrafą, turi apie tai pranešti Hagos konferencijos “Dėl tarptautinės privatinės teisės” Nuolatiniam biurui, nurodydama institucijų adresus bei asmenų pavardes.
4. Kiekviena valstybė-dalyvė gali pranešti šaliai, Konvencijos saugotojai, apie galimybę įvaikinti vaikus, nuolat gyvenančius jos teritorijoje, tik tuomet, jei centrinės valdžios institucijos funkcijos vykdomos taip, kaip to reikalauja šio straipsnio 1 paragrafas.
5. Informacinio pobūdžio raštus, minėtus 15 ir 16 straipsniuose, visais atvejais turi rengti centrinė valdžia ar kitos atsakingos institucijos bei organizacijos, vadovaudamosi 1 paragrafu.

V SKYRIUS. ĮVAIKINIMO PRIPAŽINIMAS IR ĮSIGALIOJIMAS
23 straipsnis
1. Kai kompetentingos įvaikinančios šalies institucijos patvirtina įvaikinimo faktą, laikantis Konvencijos reikalavimų, šį faktą turi įstatymiškai pripažinti ir kitos valstybės-dalyvės. Pažymėjime turi būti nurodyta, kas ir kada pateikė sutikimus įvaikinti, kaip tai numato 17 straipsnio c ) pastraipa.
2. Pasirašant, ratifikuojant, priimant ar papildant dokumentus, kiekviena valstybė-dalyvė turi pranešti Konvencijos saugotojui apie instituciją ar institucijas, kurios turi patvirtinimo teisę, tapatybę ir funkcijas. Skiriant minėtas institucijas, ji saugotojui taip pat praneša apie bet kokius pasikeitimus.
24 straipsnis
Valstybė – dalyvė gali atsisakyti pripažinti įvaikinimą tik tuo atveju, jei jis akivaizdžiai prieštarauja tos šalies viešajai nuomonei, darančiai įtaką vaiko interesams.
25 straipsnis
Bet kuri valstybė-dalyvė gali pareikšti Konvencijos saugotojui, kad atsisako pripažinti įvaikinimus pagal susitarimą, numatytą Konvencijos 39 straipsnio 2 paragrafe.
26 straipsnis
1. Įvaikinimo pripažinimas reiškia:
a) teisėtų tėvų – t.y. vaiko ryšių tarp vaiko ir įtėvių pripažinimą,
b) įtėvių atsakomybės už vaiką pripažinimą,
c) ankstesnių juridinių vaiko ir jo tėvų santykių nutraukimą, jei įvaikinimas turi tokią galią toje šalyje.
2. Tuo atveju, kai įvaikinimas įgalina nutraukti ankstesnius tėvų ir vaiko juridinius santykius, priimančioji valstybė, taip pat ir bet kuri kita valstybė, pripažįstanti tokį įvaikinimą, suteikia vaikui teises, tolygias teisėms, kurios yra nustatytos įvaikinant su galinčiomis kilti tokiomis pačiomis pasekmėmis, kurios kyla kiekvienoje tokioje valstybėje.
3. Anksčiau pateiktų paragrafų nuostatos neturi riboti bet kokios kitos nuostatos taikymą, jei ši gali būti palankesnė vaiko atžvilgiu ir galioja valstybėje-dalyvėje, pripažįstančioje tą įvaikinimą.
27 straipsnis
1. Jei įvaikinimas, leidžiamas vaiko šalyje-gimtinėje, neturi galios nutraukti ankstesnius tėvų ir vaiko juridinius santykius, tai įvaikinimas priimančiojoje šalyje, kuri pripažįsta įvaikinimą pagal šią Konvenciją, gali įgyti šią galią, jei:
a) tai leidžia priimančiosios valstybės įstatymai,
b) sutikimai, nurodyti 4 straipsnio c) ir d) pastraipose, buvo ar yra išduodami būtent dėl tokio įvaikinimo.
2. Priimant sprendimą dėl tokio įvaikinimo taikomas 23 straipsnis.

VI SKYRIUS. BENDROSIOS NUOSTATOS
28 straipsnis
Konvencija negalioja taikant bet kurį vaiko šalies gimtinės įstatymą, pagal kurį reikalaujama vaiką įvaikinti šalyje, kurioje jis nuolat gyvena, arba draudžiama įkurdinti ar perkelti į priimančiąją šalį iki įvaikinimo.
29 straipsnis
Neturi būti jokių ryšių tarp būsimų įtėvių ir vaiko tėvų ar kitų globėjų, kol nebus įvykdyti 4 straipsnio a) ir c) ir 5 straipsnio a) pastraipose minimi reikalavimai, išskyrus atvejus, kai įvaikinama šeimoje arba jei ryšiai nėra tokie, kokius numato vaiko šalies-gimtinės kompetentingos institucijos.
30 straipsnis
1. Valstybės-dalyvės kompetentingos institucijos turi užtikrinti, kad būtų išsaugota informacija apie vaiko kilmę, vaiko tėvų tapatybę bei vaiko ligos istoriją.
2. Turi būti užtikrinama galimybė vaikui ar jo atstovui pagal įstatymą susipažinti su turima informacija.
31 straipsnis
Nepažeidžiant 30 straipsnio, tie duomenys apie asmenį, kurie surinkti ir perduoti remiantis šia Konvencija, ypač duomenys, nurodyti 15 ir 16 straipsniuose, turi būti naudojami tik Konvencijoje numatytiems tikslams.
32 straipsnis
1. Niekas neturi teisės finansiškai ar kitaip pasipelnyti iš veiklos, susijusios su įvaikinimu.
2. Galima reikalauti apmokėti išlaidas, susijusias su įvaikinimu, įskaitant realų užmokestį asmenims, dirbantiems šioje srityje.
3. Įvaikinimo centrų direktoriai, administratoriai ir tarnautojai už suteiktas paslaugas neturi gauti nepagrįstai didelių atlyginimų.
33 straipsnis
Kompetentinga institucija, nustačiusi, jog šios Konvencijos nuostatos pažeistos, arba kilus pavojui jas pažeisti, turi nedelsiant pranešti tos šalies centrinės valdžios institucijai. Pastaroji yra atsakinga, kad pažeidimai būtų likviduoti.
34 straipsnis
Siunčiamas dokumentas, šalies kompetentingai institucijai pageidaujant, gali būti išverstas ir notaro patvirtintas, kaip atitinkantis originalą. Už vertimo paslaugas turi sumokėti būsimieji įtėviai, jei nėra numatyta kitaip.
35 straipsnis
Įvaikinimo eigos metu kompetentingos valstybių-dalyvių institucijos turi veikti operatyviai.
36 straipsnis
Šalis, kurioje yra dvi ar daugiau teisinės sistemos, kurios taikomos įvaikinant įvairiuose teritoriniuose vienetuose, tuomet:
a) bet kuri nuoroda į nuolatinę gyvenamąją vietą toje šalyje turi būti interpretuojama kaip nuoroda į gyvenamąją vietą tos šalies teritoriniame vienete,
b) bet kuri nuoroda į tos šalies įstatymą turi būti interpretuojama kaip nuoroda į įstatymą, galiojantį atitinkamame teritoriniame vienete,
c) bet kokia nuoroda į tos šalies kompetentingas valstybines institucijas turi būti interpretuojama kaip nuoroda į institucijas, įgaliotas veikti atitinkamame teritoriniame vienete,
d) bet kokia nuoroda į tos šalies akredituotas institucijas turi būti interpretuojama kaip nuoroda į atitinkamas institucijas, akredituotas teritoriniame vienete.
37 straipsnis
Kai toje šalyje veikia dvi ar daugiau teisinių sistemų, kurios įvaikinant taikomos skirtingoms žmonių kategorijoms, bet kokia nuoroda į šalies įstatymus turi būti interpretuojama kaip nuoroda į teisinę sistemą, kuria vadovaujantis taikomi tos šalies įstatymai.
38 straipsnis
Šalis, kurios skirtinguose teritoriniuose vienetuose vadovaujamasi savo teisinėmis įvaikinimo normomis, neprivalo laikytis šios Konvencijos tais atvejais, kada jos nesilaiko šalis, turinti vieningą teisinę sistemą.
39 straipsnis
1. Konvencija neturi galios veikti bet kurį tarptautinį dokumentą, pasirašytą Konvencijos valstybių-dalyvių, kuriame yra Konvencijos reglamentuojami nutarimai, jei nėra kito tą dokumentą pasirašiusių šalių pareiškimo.
2. Bet kuri valstybė-dalyvė gali tartis su viena ar daugiau valstybių-dalyvių, siekdama efektyviau Konvenciją pritaikyti sprendžiant tarpusavio santykius. Šie susitarimai gali susiaurinti tik nuorodas nuo 14 iki 16 straipsnio ir nuo 18 iki 21 straipsnio. Šalys, pasirašiusios tokį susitarimą, jo kopiją turi perduoti Konvencijos saugotojui.
40 straipsnis
Konvencija turi būti taikoma be išlygų.
41 straipsnis
Konvencijai įsigaliojus priimančiojoje šalyje ir šalyje, iš kurios vaikas kilęs, ji turi būti taikoma kiekvienu atveju gavus pareiškimą, remiantis 14 straipsniu.
42 straipsnis
Hagos konferencijos “Dėl tarptautinės privatinės teisės” generalinis sekretorius privalo nuolat šaukti Specialiąją komisiją, kuri vertintų, kaip Konvencija taikoma praktiškai.

VII SKYRIUS. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
43 straipsnis
1. Konvenciją gali pasirašyti valstybės, Hagos konferencijos “Dėl tarptautinės privatinės teisės ” 17-osios sesijos narės bei kitos toje sesijoje dalyvavusios šalys.
2. Konvencija turi būti ratifikuota, priimta ir patvirtinta, o ratifikavimo, priėmimo ir patvirtinimo dokumentai turi būti deponuoti Nyderlandų Karalystės užsienio reikalų ministerijai – šios Konvencijos saugotojai.
44 straipsnis
1. Bet kuri kita šalis gali prisijungti prie Konvencijos jai įsigaliojus, kaip numatyta 46 straipsnio 1 paragrafe.
2. Prisijungimo dokumentas turi būti deponuotas Konvencijos saugotojui.
3. Toks prisijungimas galios tik dėl santykių tarp prisijungiančios šalies ir tų valstybių, kurios per šešis mėnesius nuo pranešimo gavimo nepasisakė prieš prisijungimą, kaip tai nurodyta 48 straipsnio b) pastraipoje. Valstybės-dalyvės po prisijungimo gali pasisakyti prieš kitos šalies prisijungimą ir Konvencijos ratifikavimą, priėmimą ir patvirtinimą. Dėl tokio pasisakymo reikia iš anksto pranešti Konvencijos saugotojui.
45 straipsnis
1. Šalis, turinti du ar daugiau teritorinių vienetų, kuriuose taikomos skirtingos teisinės sistemos Konvencijos reguliuojamų klausimų atžvilgiu, pasirašydama, ratifikuodama, priimdama, patvirtindama ar prisijungdama gali pareikšti, kad ši Konvencija galios visuose jos teritoriniuose vienetuose arba tik viename ar keliuose iš jų, taip pat ji gali bet kuriuo metu pakeisti šį pareiškimą, raštu pateikdama kitą.
2. Tokio pobūdžio pareiškimas turi būti pateikiamas Konvencijos saugotojui tiksliai nurodant tuos teritorinius vienetus, kuriuose taikoma Konvencija.
3. Šalyje, nepateikusioje pareiškimo pagal šį straipsnį, Konvencija turi būti taikoma visuose tos šalies teritoriniuose vienetuose.
46 straipsnis
1. Konvencija įsigalioja pirmąją dieną praėjus trijų mėnesių laikotarpiui nuo trečiojo ratifikavimo, deponavus priėmimo ir patvirtinimo dokumentus, kaip tai reglamentuoja 43 straipsnis.
2. Konvencija atitinkamai įsigalioja:
a) kiekvienoje šalyje, kuri ratifikuoja, priima, patvirtina arba prie jos prisijungia pirmąją dieną, praėjus trijų mėnesių laikotarpiui nuo jos ratifikavimo, deponavus priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo dokumentą,
b) kiekviename teritoriniame vienete, kuriame pagal 45 straipsnį taikoma Konvencija, pirmąją dieną, praėjus trijų mėnesių laikotarpiui nuo to laiko, kai buvo pateiktas pranešimas.
47 straipsnis
1. Valstybė-dalyvė gali Konvenciją atšaukti raštu pateikdama pranešimą, adresuotą Konvencijos saugotojui.
2. Atšaukimas įsigalioja pirmąją dieną, kai praeina dvylikos mėnesių laikotarpis nuo pranešimo gavimo dienos. Tais atvejais, kai pranešime nurodomas ilgesnis atšaukimo įsigaliojimui reikalingas laikotarpis, atšaukimas įsigalioja, kai praeina tas ilgesnis laikotarpis.
48 straipsnis
Konvencijos saugotojas turi informuoti šalis, Hagos konferencijos “Dėl tarptautinės privatinės teisės” nares, kitas šalis, dalyvavusias 17-ojoje sesijoje, ir šalis, prisijungusias prie Konvencijos, remiantis 44 straipsniu dėl:
a) parašų, ratifikavimo, priėmimo ir pritarimų, reglamentuojamų pagal 43 straipsnį,
b) prisijungimų ir prieštaravimų prieš juos, kurie reglamentuojami 44 straipsniu,
c) Konvencijos įsigaliojimo datos, remiantis 46 straipsniu,
d) pareiškimų ir paskyrimų, reglamentuojamų pagal 22, 23, 25 ir 45 straipsnius,
e) susitarimų, reglamentuojamų pagal 39 straipsnį,
f) atšaukimų, reglamentuojamų pagal 47 straipsnį.
_____________

B. Nutarimai, susiję su klausimais, išdėstytais pagal Konferencijos darbotvarkę

17-oji sesija

Atsižvelgdama į Pirmosios Komisijos pasiūlymus ir patarimus:
1. Nutaria 18-ojoje sesijoje peržiūrėti 1964 m. spalio 5 d. priimtą Konvenciją “Dėl valdžios institucijų įgaliojimų” bei įstatymą “Dėl autorių teisių apsaugos taikymo”, taip pat kaip galima išplėsti naująją Konvenciją ir įtraukti klausimą dėl neįgaliųjų suaugusiųjų apsaugos.
2.
a) Nutaria į Konvencijos darbotvarkę įtraukti klausimą dėl užsienio teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo nagrinėjant civilinius ir komercinius reikalus;
b) prašo Generalinio sekretoriaus kuo greičiau sušaukti Specialiąją komisiją, kuriai būtų pavesta:
• toliau studijuoti problemas, kurios susijusios rengiant naujos Konvencijos projektą, remiantis dokumentu, pasiūlytu Nuolatinio biuro, ir atsižvelgiant į 17-osios sesijos diskusijas,
• pateikti pasiūlymus dėl darbo, kurį reiktų atlikti,
• pasiūlyti tokio darbo tvarkaraštį;
c) palieka Konferencijos bendrųjų reikalų ir politikos komisijai teisę rekomenduoti 18-ajai sesijai veiklos kryptis.
3. Nutaria taip pat įtraukti į Konferencijos darbo programos darbotvarkę klausimą dėl įstatymo “Dėl administracinės atsakomybės už žalą aplinkai” taikymo ir galbūt klausimus, kylančius iš jurisdikcijos šioje srityje.
4. Nutaria įtraukti arba palikti Konferencijos darbotvarkėje, bet nesuteikiant pirmenybės šiems klausimams:
a) dėl jurisdikcijos ir nutarimų pripažinimo bei vykdymo dėl turto paveldėjimo po mirties,
b) dėl paslapties išsaugojimo tarpvalstybiniuose asmeninių duomenų bankuose,
c) dėl įstatymo, taikomo poroms, neužregistravusioms santuokos,
d) dėl įstatymo, taikomo dėl derybų dokumentų,
e) dėl tarptautinių teisinių problemų, kylančių besikeičiant elektronine informacija,
f) dėl įstatymo, taikomo dėl bankams teikiamų garantijų,
g) dėl įstatymo, taikomo dėl nesąžiningos konkurencijos.
5. Prašo Generalinį sekretorių tinkamu metu šaukti Specialiąsias komisijas tirti, kaip veikia šios Konvencijos:
a) Hagos Konvencijos “Dėl įstatymų, įpareigojančių išlaikyti savo esamus arba buvusius sutuoktinius, gyvenančius užsienyje”, taip pat – 1956 m. birželio 20 d. Niujorko Konvencija “Dėl užsienyje gyvenančių sutuoktinių išlaikymo”,
b) Hagos Konvencijos dėl civilinio proceso ir dėl tarptautinio teisinio ir administracinio bendradarbiavimo.
_____________

C. Pateikiamas nutarimas:

17-oji Hagos konferencija “Dėl tarptautinės privatinės teisės”

Atsižvelgdama į tai, kad Konvencija dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje taikoma vaikams, nuolat gyvenantiems valstybėse-dalyvėse tokiomis sąlygomis, kurios nurodytos Konvencijos 2 straipsnyje;
Susirūpinusi dėl vaikų pabėgėlių ir kitų perkeltų pagal tarptautinio lygio vaikų statusą, kad būtų skiriamas ypatingas dėmesys, kaip apibrėžta pagal šią Konvenciją ir kaip to galima reikalauti dėl ypač pažeidžiamos jų padėties;
Atsižvelgdama į tai, kad išlieka poreikis ir toliau studijuoti ir tikriausiai tobulinti specialųjį dokumentą – šios Konvencijos priedą;
Prašo Hagos konferencijos Generalinio sekretoriaus, pasitarus su Jungtinių Tautų Organizacijos Vyriausiuoju komisaru pabėgėlių klausimais, sudaryti artimiausioje ateityje darbo grupę šiai problemai ištirti ir pateikti konkrečius pasiūlymus, kuriuos būtų galima teikti Specialiajai Hagos konferencijos komisijai, siekiant užtikrinti šios kategorijos vaikų apsaugą.

Sudaryta Hagoje 1993 m. gegužės 29 d. vieninteliu egzemplioriumi, kuris turi būti atiduotas saugoti į Nuolatinio biuro archyvą, jo patvirtintas nuorašas turi būti išsiųstas kiekvienai Vyriausybei, atstovavusiai 17-ojoje Konferencijos sesijoje.

Tai tvirtindami šią Konvenciją pasirašė.

Sudaryta Hagoje 1993 m. gegužės 29 d. anglų ir prancūzų kalbomis. Abu tekstai vienodai autentiški ir sudaro vieną egzempliorių, kuris turi būti atiduotas saugoti į Nyderlandų Karalystės Vyriausybės Archyvą, jo patvirtintas nuorašas turi būti diplomatiniais kanalais perduotas kiekvienai valstybei, Hagos konferencijos “Dėl tarptautinės privatinės teisės” narei 17-osios sesijos metu ir kiekvienai kitai valstybei, dalyvavusiai toje sesijoje.

EUROPOS KONVENCIJA DĖL NESANTUOKINIŲ

VAIKŲ TEISINIO STATUSO*

Strasbūras, 1975 10 15

Valstybės, Europos Tarybos narės, šios Konvencijos signatarės,
Suprasdamos, kad Europos Tarybos tikslas yra pasiekti didesnės savo narių vienybės, būtent priimant bendras teisines normas;
Pažymėdamos, kad daugelyje Valstybių-narių buvo arba yra stengiamasi pagerinti nesantuokinių vaikų teisinį statusą, mažinant skirtumus tarp jų ir santuokinių vaikų teisinio statuso, kuris teisiškai ir socialiai yra nepalankus pirmiesiems;
Pripažindamos, kad šioje srityje egzistuoja didžiuliai skirtumai tarp Valstybių-narių įstatymų;
Manydamos, kad nesantuokinių vaikų padėtis turėtų būti pagerinta ir kad tam tikrų bendrų normų, susijusių su jų teisiniu statusu, suformulavimas padėtų įgyvendinti šį tikslą ir tuo pačiu metu prisidėtų prie Valstybių-narių įstatymų harmonizavimo šioje srityje;
Nežiūrint to, manydamos, kad yra būtina leisti toms Valstybėms, kurios mano, jog nedelsiant negalės priimti tam tikrų šios Konvencijos normų, jas priimti palaipsniui,
s u s i t a r ė:
1 straipsnis
Kiekviena Susitariančioji Valstybė įsipareigoja užtikrinti savo įstatymų atitikimą šios Konvencijos nuostatoms ir informuoti Europos Tarybos Generalinį Sekretorių apie šiuo tikslu pritaikytas priemones.
2 straipsnis
Kiekvieno nesantuokinio vaiko motinystė nustatoma remiantis tik vaiko gimimo faktu.
3 straipsnis
Kiekvieno nesantuokinio vaiko tėvystė gali būti įrodoma arba nustatoma savanorišku pripažinimu arba teismo sprendimu.
4 straipsnis
Savanoriškas tėvystės pripažinimas gali būti ginčijamas tik tiek, kiek tai numato šalies vidaus įstatymai, nebent asmuo, norintis pripažinti arba pripažįstąs tėvystę, nėra biologinis tėvas.
5 straipsnis
Bylose dėl tėvystės nustatymo priimami moksliniai įrodymai, kurie gali padėti nustatyti arba paneigti tėvystę.
6 straipsnis
1. Nesantuokinio vaiko tėvas ir motina turi tokias pačias pareigas išlaikyti vaiką, kaip ir jei jis būtų gimęs santuokoje.
2. Kai pareiga išlaikyti santuokinį vaiką priklauso tam tikriems tėvo arba motinos šeimos nariams, ši pareiga taip pat taikoma ir nesantuokinio vaiko atžvilgiu.
7 straipsnis
1. Kai nesantuokinio vaiko tėvystė yra nustatyta abiejų tėvų atžvilgiu, ji negali būti automatiškai priskiriama tik tėvui.
2. Tėvystę galima perduoti; perdavimo atvejus reguliuoja šalies vidaus įstatymai.
8 straipsnis
Kai nesantuokinio vaiko tėvas arba motina neturi tėvystės įgaliojimų vaiko atžvilgiu arba jo negloboja, tam tikrais atvejais jis/ji gali gauti teisę susitikti su vaiku.
9 straipsnis
Nesantuokinis vaikas turi tokią pačią teisę į savo tėvo, motinos bei tėvo arba motinos šeimos narių turto palikimą, tarsi būtų gimęs santuokoje.
10 straipsnis
Nesantuokinio vaiko tėvo ir motinos santuoka vaikui suteikiamas santuokinio vaiko teisinis statusas.
11 straipsnis
1. Ši Konvencija atvira pasirašyti Valstybėms, Europos Tarybos narėms. Ji ratifikuojama, priimama arba jai pritariama. Ratifikaciniai raštai priėmimo arba pritarimo dokumentai deponuojami Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui.
2. Ši Konvencija įsigalioja praėjus trims mėnesiams po trečio ratifikacinio rašto, priėmimo arba pritarimo dokumento deponavimo dienos.
3. Vėliau ratifikuojančios, priimančios arba pritariančios Valstybės, šios Konvencijos signatarės, atžvilgiu ši Konvencija įsigalioja praėjus trims mėnesiams po ratifikacinio rašto, priėmimo arba pritarimo dokumento deponavimo dienos.
12 straipsnis
1. Šiai Konvencijai įsigaliojus, Europos Tarybos Ministrų Komitetas gali pakviesti bet kurią Valstybę, nesančią nare, prisijungti prie šios Konvencijos.
2. Prisijungiama Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui deponuojant prisijungimo dokumentą. Prisijungimas įsigalioja, praėjus trims mėnesiams po prisijungimo dokumento deponavimo dienos.
13 straipsnis
1. Kiekviena Valstybė, pasirašydama šią Konvenciją arba deponuodama ratifikacinį raštą, priėmimo, pritarimo arba prisijungimo dokumentą, gali nurodyti teritoriją arba teritorijas, kuriose ji taikoma.
2. Kiekviena Valstybė, deponuodama ratifikacinį raštą, priėmimo, pritarimo arba prisijungimo dokumentą, ar bet kuriuo metu vėliau, nusiųsdama Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui pareiškimą, gali nurodyti, kad ši Konvencija galioja bet kuriai pareiškime nurodytai teritorijai ar teritorijoms, už kurių tarptautinius ryšius ji atsako ir kurių vardu yra įgaliota prisiimti įsipareigojimus.
3. Visi pagal aukščiau esantį punktą padaryti pareiškimai bet kurių tokiuose pareiškimuose paminėtų teritorijų atžvilgiu gali būti atšaukti, vadovaujantis šios Konvencijos 15 straipsnyje išdėstyta procedūra.
14 straipsnis
1. Kiekviena Valstybė, pasirašydama šią Konvenciją arba deponuodama ratifikacinį raštą, priėmimo, pritarimo arba prisijungimo dokumentą arba pagal šios Konvencijos 13 straipsnio 2 punktą darydama pareiškimą, gali padaryti ne daugiau kaip tris išlygas dėl Konvencijos 2-10 straipsnių nuostatų.
Negalima daryti bendro pobūdžio išlygų; kiekviena išlyga negali būti taikoma daugiau nei vienai nuostatai.
2. Išlyga ją padariusioje Šalyje galioja penkerius metus nuo šios Konvencijos įsigaliojimo dienos. Kiekvienos išlygos galiojimas kas penkeri metai gali būti pratęsiamas kitam penkerių metų laikotarpiui. Pratęsiama prieš baigiantis kiekvienam terminui pateikiant Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui pareiškimą.
3. Pateikdama Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui pareiškimą, kiekviena Susitariančioji Valstybė gali visiškai arba iš dalies atšaukti pagal aukščiau esančius punktus padarytą išlygą. Išlygos atšaukimas pradeda galioti jos gavimo dieną.
15 straipsnis
1. Kiekviena Susitariančioji Valstybė, nusiųsdama Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui pranešimą, gali denonsuoti šią Konvenciją.
2. Denonsavimas įsigalioja praėjus šešiems mėnesiams nuo dienos, kai Europos Tarybos Generalinis Sekretorius gavo tokį pranešimą.

16 straipsnis
Europos Tarybos Generalinis Sekretorius praneša Valstybėms-narėms ir visoms prie šios Konvencijos prisijungusioms Valstybėms apie:
a) visus pasirašymus;
b) visus ratifikacinio rašto, priėmimo, pritarimo arba prisijungimo dokumentų deponavimus;
c) kiekvieną šios Konvencijos įsigaliojimą pagal šios Konvencijos 11 straipsnį;
d) visus pranešimus, atsiųstus pagal 1 straipsnio nuostatas;
e) visus pagal 13 straipsnio 2 ir 3 punktų nuostatas padarytus pareiškimus;
f) visas pagal 14 straipsnio 1 punkto nuostatas padarytas išlygas;
g) visus išlygų galiojimo atnaujinimus, atliktus pagal 14 straipsnio 2 punkto nuostatas;
h) visus išlygų atšaukimus, atliktus pagal 14 straipsnio 3 punkto nuostatas;
i) visus pranešimus, atsiųstus pagal 15 straipsnio nuostatas, ir denonsavimo įsigaliojimo datas.

Tai liudydami, žemiau pasirašiusieji, būdami tinkamai įgalioti, pasirašė šią Konvenciją.
Sudaryta Strasbūre, šią 1975 metų spalio 15 dieną, anglų ir prancūzų kalbomis vienu egzemplioriumi, kuris saugomas Europos Tarybos archyvuose. Abu tekstai turi vienodą galią. Europos Tarybos Generalinis Sekretorius perduoda patvirtintas kopijas kiekvienai pasirašančiai ar prisijungiančiai Valstybei.

Konvencija dėl valdžios institucijų įgaliojimų ir taikytinos teisės nepilnamečių apsaugos srityje

(Sudaryta Hagoje, 1961 m. spalio 5 d.)

Šią Konvenciją pasirašiusios valstybės,
siekdamos nustatyti bendras taisykles dėl valdžios institucijų įgaliojimų ir taikytinos teisės nepilnamečių apsaugos srityje,
nusprendė tuo tikslu sudaryti Konvenciją ir susitarė dėl šių nuostatų:

1 straipsnis
Nepilnamečio nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisminės ir administracinės institucijos yra įgaliotos, atsižvelgiant į šios Konvencijos 3 ir 4 straipsnius bei 5 straipsnio 3 dalį, imtis jo asmens ar nuosavybės apsaugos priemonių.

2 straipsnis
Pirmame straipsnyje nurodytos įgaliotosios institucijos imasi jų vidaus teisės normų numatytų priemonių.
Šios teisės normos nustato sąlygas, kuriomis imamasi minėtų priemonių, jos keičiamos ar nutraukiamos. Šios teisės normos taip pat numato tiek tokių veiksmų pasekmes santykiams tarp nepilnamečio ir už jo globą atsakingų asmenų ar institucijų, tiek jų pasekmes tretiesiems asmenims.

3 straipsnis
Visos Susitariančiosios valstybės pripažįsta santykius tarp nepilnamečio ir institucijos, tiesiogiai nustatytus vadovaujantis valstybės, kurios pilietis jis yra, teisės normomis.

4 straipsnis
Valstybės, kurios pilietis yra nepilnametis, institucijos gali imtis jų teisės normų numatytų nepilnamečio asmens ir nuosavybės apsaugos priemonių, apie tai iš anksto pranešusios jo gyvenamosios vietos valstybės institucijoms, jei, jų manymu, tai yra būtina ginant nepilnamečio interesus.
Šios teisės normos nustato sąlygas, kuriomis imamasi minėtų priemonių, jos keičiamos ar nutraukiamos. Šios teisės normos taip pat numato tiek tokių veiksmų pasekmes santykiams tarp nepilnamečio ir už jo globą atsakingų asmenų bei institucijų, tiek jų pasekmes tretiesiems asmenims.
Tokių priemonių taikymą užtikrina valstybės, kurios pilietis yra nepilnametis, institucijos.
Priemonės, kurių buvo imtasi vadovaujantis ankstesnėmis šio straipsnio dalimis, pakeičia tas priemones, kurių ėmėsi nepilnamečio nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės institucijos.

5 straipsnis
Jei nepilnametis išsikelia nuolat gyventi iš vienos Susitariančiosios valstybės į kitą, priemonės, kurių ėmėsi ankstesnės jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės institucijos, lieka galioti tol, kol naujosios jo nuolatinės gyvenamosios vietos institucijos jų nenutraukia ar nepakeičia.
Priemonės, kurių ėmėsi ankstesnės gyvenamosios vietos valstybės institucijos, nutraukiamos ar pakeičiamos tik iš anksto apie tai pranešus šioms institucijoms.
Jei išsikėlusio gyventi kitur nepilnamečio apsauga rūpinosi valstybės, kurios pilietis jis yra, institucijos, priemonės, kurių buvo imtasi vadovaujantis jų vidaus teisės normomis, toliau galioja ir naujojoje jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje.

6 straipsnis
Valstybės, kurios pilietis yra nepilnametis, institucijos gali susitarti su institucijomis valstybės, kurioje jis nuolat gyvena ar kurios teritorijoje yra jo turtas, dėl jų priimtų priemonių įgyvendinimo.
Nepilnamečio nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės institucijos gali dėl to paties susitarti su institucijomis valstybės, kurios teritorijoje yra jo turtas.

7 straipsnis
Priemonės, kurių kompetentingos institucijos ėmėsi pagal ankstesnius šios Konvencijos straipsnius, yra pripažįstamos visose Susitariančiosiose valstybėse. Tačiau priemonių, kurios turėtų būti taikomos ir už jas priėmusių institucijų valstybių ribų, pripažinimą ir taikymą reguliuoja šalies, kurioje jos turėtų būti taikomos, vidaus teisės normos arba atitinkamos tarptautinės konvencijos.

8 straipsnis
Nepaisant šios Konvencijos 3 ir 4 straipsnių bei 5 straipsnio 3 dalies nuostatų, nepilnamečio nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės institucijos gali imtis nepilnamečio apsaugos priemonių, jei jo asmeniui ar nuosavybei gresia rimtas pavojus.
Kitų Susitariančiųjų valstybių institucijos nėra įpareigotos pripažinti tokias priemones.

9 straipsnis
Visais neatidėliotinais atvejais institucijos tos Susitariančiosios valstybės, kurios teritorijoje yra nepilnametis ar jo turtas, gali imtis bet kurių būtinų apsaugos priemonių.
Priemonės, kurių buvo imtasi vadovaujantis ankstesne šio straipsnio dalimi, nustoja būti taikomos, kai tik institucijos, kurių įgaliojimai yra patvirtinti šia Konvencija, ėmėsi veiksmų, kurie buvo būtini atitinkamoje situacijoje.

10 straipsnis
Siekdamos kiek įmanoma užtikrinti nepilnamečiui nustatytų priemonių tęstinumą, Susitariančiosios valstybės institucijos imasi apsaugos priemonių tik prieš tai jas suderinusios su tomis kitų Susitariančiųjų valstybių institucijomis, kurių priimti sprendimai dar galioja.

11 straipsnis
Visos institucijos, kurios ėmėsi priemonių vadovaudamosi šios Konvencijos nuostatomis, turi nedelsdamos apie jas pranešti valstybės, kurios pilietis yra nepilnametis, bei prireikus jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės institucijoms.
Kiekviena Susitariančioji valstybė paskiria institucijas, įgaliotas tiesiogiai gauti ir perduoti ankstesnėje dalyje nurodytą informaciją. Apie paskirtas institucijas ji informuoja Nyderlandų užsienio reikalų ministeriją.

12 straipsnis
Šioje Konvencijoje “nepilnametis” reiškia asmenį, kuris turi tokį statusą vadovaujantis tiek valstybės, kurios pilietis jis yra, tiek jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisės normomis.

13 straipsnis
Ši Konvencija taikoma visiems nepilnamečiams, kurie nuolat gyvena vienoje iš Susitariančiųjų valstybių.
Tačiau įgaliojimai, šia Konvencija suteikti valstybės, kurios pilietis yra nepilnametis, institucijoms, suteikiami tik Susitariančiųjų valstybių institucijoms.
Kiekviena Susitariančioji valstybė gali bet kuriuo metu apriboti šios Konvencijos taikymą tik nepilnamečiams, kurie yra vienos iš Susitariančiųjų valstybių piliečiai.

14 straipsnis
Šioje Konvencijoje, jei valstybės, kurios pilietis yra nepilnametis, vidaus teisės sistema nėra unifikuota, “valstybės, kurios pilietis yra nepilnametis, vidaus teisės normos” ir “valstybės, kurios pilietis yra nepilnametis, institucijos” reiškia atitinkamai tos teisės sistemos nustatytas teisės normas ir institucijas, arba, jei tokių taisyklių nėra, tą teisę ir tas institucijas, su kuriomis nepilnametį sieja glaudžiausias ryšys.

15 straipsnis

Kiekviena Susitariančioji valstybė gali apriboti kompetenciją institucijų, įgaliotų spręsti prašymus dėl nepilnamečio tėvų santuokos ryšių nutraukimo, panaikinimo ar pakeitimo, siekdama imtis jo turto ar asmens apsaugos priemonių.
Kitos Susitariančiosios valstybės institucijos nėra įpareigotos pripažinti šias priemones.

16 straipsnis
Šios Konvencijos nuostatas gali būti atsisakyta taikyti tik tada, jei jų taikymas akivaizdžiai prieštarautų viešajai tvarkai.

17 straipsnis
Ši Konvencija yra taikoma tik priemonėms, kurių buvo imtasi po jos įsigaliojimo.
Nepilnamečio ir institucijos santykiai, tiesiogiai nustatyti valstybės, kurios pilietis jis yra, vidaus teisės normomis pripažįstami nuo šios Konvencijos įsigaliojimo.

18 straipsnis
Susitariančiųjų valstybių tarpusavio santykiuose ši Konvencija pakeičia Konvenciją, reglamentuojančią nepilnamečių globą, pasirašytą Hagoje, 1902 m. birželio 12 d.
Ji nepakeičia kitų konvencijų, nustatančių Susitariančiųjų valstybių įsipareigojimus, nuostatų.

19 straipsnis
Ši Konvencija pateikiama pasirašyti visoms valstybėms, atstovautoms Tarptautinės privatinės teisės konferencijos Devintojoje sesijoje.
Ji yra ratifikuojama ir ratifikavimo dokumentai deponuojami Nyderlandų užsienio reikalų ministerijoje.

20 straipsnis
Ši Konvencija įsigalioja šešiasdešimtą dieną nuo tos datos, kai deponuojami tretieji jos ratifikavimo dokumentai, minimi 19 straipsnio 2 dalyje.
Kiekvienai vėliau konvenciją ratifikuojančiai ją pasirašiusiai valstybei ši Konvencija įsigalioja šešiasdešimtą dieną nuo jos ratifikavimo dokumentų deponavimo.

21 straipsnis
Bet kuri valstybė, kuriai nebuvo atstovauta Tarptautinės privatinės teisės konferencijos Devintojoje sesijoje, gali prisijungti prie šios Konvencijos, jai įsigaliojus pagal 20 straipsnio 1 dalį. Prisijungimo dokumentai deponuojami Nyderlandų užsienio reikalų ministerijoje.
Konvencija taikoma tik prisijungiančios valstybės ir Susitariančiųjų valstybių, kurios praneša, kad pritaria tokiam prisijungimui, santykiams. Apie tokį pritarimą jos praneša Nyderlandų užsienio reikalų ministerijai.
Konvencija prisijungiančiajai valstybei ir valstybei, kuri pareiškė pritarianti šiam prisijungimui, įsigalioja šešiasdešimtą dieną nuo ankstesnėje dalyje minimo pranešimo.

22 straipsnis
Kiekviena Susitariančioji valstybė, pasirašydama ar ratifikuodama šią Konvenciją arba prisijungdama prie jos, gali pranešti, kad ši Konvencija yra taikoma visoms teritorijoms, kurioms ta valstybė atstovauja tarptautiniuose santykiuose, vienai arba kelioms iš jų. Šis pareiškimas laikomas galiojančiu nuo Konvencijos įsigaliojimo tai valstybei momento.
Apie kiekvieną vėlesnį tokio pobūdžio Konvencijos taikymo praplėtimą pranešama Nyderlandų užsienio reikalų ministerijai.
Jei pranešimą apie Konvencijos taikymo praplėtimą padaro ją pasirašiusi ir ratifikavusi valstybė, nurodytoms teritorijoms ji įsigalioja pagal 20 straipsnio nuostatas. Jei pranešimą apie Konvencijos taikymo praplėtimą padaro prie jos prisijungusi valstybė, nurodytoms teritorijoms ji įsigalioja pagal 21 straipsnio nuostatas.

23 straipsnis
Kiekviena valstybė, ne vėliau kaip ratifikuodama šią Konvenciją arba prie jos prisijungdama, gali padaryti išlygas, numatytas šios Konvencijos 13 straipsnio 3 dalyje ir 15 straipsnio 1 dalyje. Jokia kita išlyga negalima.
Kiekviena valstybė, pranešdama apie Konvencijos taikymo praplėtimą pagal 22 straipsnį, gali taip pat padaryti išlygas dėl jos taikymo praplėtimo visose ar kai kuriose pranešime nurodytose teritorijose.
Susitariančioji valstybė gali bet kuriuo metu atšaukti padarytą išlygą. Apie išlygos atšaukimą pranešama Nyderlandų užsienio reikalų ministerijai.
Išlyga nustoja būti taikoma šešiasdešimtą dieną nuo ankstesnėje dalyje minimo pranešimo.

24 straipsnis
Ši Konvencija galioja penkerius metus nuo jos įsigaliojimo datos, pagal 20 straipsnio 1 dalį, net toms valstybėms, kurios ratifikavo ar prisijungė prie Konvencijos vėliau.
Konvencija savaime pratęsiama kas penkeri metai, jei ji nėra denonsuojama.
Apie denonsavimą ne vėliau kaip prieš šešis mėnesius iki tokio penkerių metų laikotarpio pabaigos pranešama Nyderlandų užsienio reikalų ministerijai.
Denonsavimas gali būti taikomas tik kai kurioms teritorijoms, kurioms yra taikoma Konvencija.
Konvencija nebetaikoma tik apie tai pranešusiai valstybei. Ji toliau taikoma kitoms Susitariančiosioms valstybėms.

25 straipsnis
Nyderlandų užsienio reikalų ministerija praneša 19 straipsnyje nurodytoms valstybėms bei pagal 21 straipsnį prisijungusioms valstybėms apie:
a) pranešimus pagal 11 straipsnio 2 dalį,
b) pasirašymus ir ratifikavimus pagal 19 straipsnį,
c) šios Konvencijos įsigaliojimo datą pagal 20 straipsnio 1 dalies nuostatas,
d) prisijungimus ir pritarimus pagal 21 straipsnį bei jų įsigaliojimo datą,
e) taikymo praplėtimus pagal 22 straipsnį bei jų įsigaliojimo datą,
f) išlygas ir išlygų atšaukimus pagal 23 straipsnį,
g) denonsavimus pagal 24 straipsnio 3 dalį.

Tai patvirtindami tinkamai įgalioti toliau nurodyti asmenys pasirašė šią Konvenciją.

Priimta Hagoje 1961 metų spalio 5 d. vienu egzemplioriumi, kuris deponuojamas Nyderlandų Vyriausybės archyvuose. Jo patvirtinti nuorašai diplomatiniais kanalais perduodami visoms valstybėms, atstovautoms Tarptautinės privatinės teisės konferencijos Devintojoje sesijoje.

KONVENCIJA DĖL TARPTAUTINIO VAIKŲ GROBIMO CIVILINIŲ ASPEKTŲ

Šią Konvenciją pasirašiusios valstybės,
tvirtai įsitikinusios, kad, sprendžiant klausimus, susijusius su vaikų globa, svarbiausia yra vaikų interesai;
norėdamos tarptautiniu mastu apsaugoti vaikus nuo žalingų padarinių, kuriuos sukelia jų neteisėtas išvežimas ar laikymas, nustatyti tvarką, kuri užtikrintų greitą jų sugrąžinimą į valstybę, kurioje jie nuolat gyvena, taip pat užtikrinti teisės matytis su vaiku apsaugą,
nusprendė sudaryti šią Konvenciją ir susitarė dėl šių nuostatų:

I SKYRIUS – KONVENCIJOS TAIKYMO SRITIS
1 straipsnis
Šios Konvencijos tikslai yra:
a) užtikrinti, kad neteisėtai į bet kurią Susitariančiąją Valstybę išvežti ar jose laikomi vaikai būtų greitai grąžinti;
b) garantuoti, kad vienos Susitariančiosios Valstybės teisės aktų nustatytos globos teisės ir teisė matytis su vaiku būtų gerbiamos ir kitose Susitariančiosiose Valstybėse.

2 straipsnis
Susitariančiosios Valstybės imasi visų reikiamų priemonių, kad užtikrintų šios Konvencijos tikslų įgyvendinimą savo teritorijose. Šiam tikslui jos naudoja pačias sparčiausias procedūras.

3 straipsnis
Vaiko išvežimas ar laikymas laikomas neteisėtu, jei:
a) pažeidžiamos globos teisės, suteiktos asmeniui, institucijai ar kitai organizacijai atskirai ar kartu, pagal valstybės, kurioje vaikas nuolat gyveno prieš pat jį išvežant ar laikant, įstatymus; ir
b) jei išvežimo ar laikymo metu tomis teisėmis buvo kartu ar atskirai naudojamasi arba būtų buvę naudojamasi, jei vaikas nebūtų išvežtas ar laikomas.
Globos teisės, nurodytos a punkte, gali būti suteiktos pagal įstatymą arba teismo ar administracinės institucijos sprendimu, arba pagal susitarimą, turintį teisinę galią pagal tos valstybės įstatymus.

4 straipsnis
Ši Konvencija taikoma kiekvienam vaikui, kuris nuolat gyveno Susitariančiojoje Valstybėje prieš pat pažeidžiant jo globos teises ar teisę su juo matytis. Konvencija nebetaikoma, kai vaikui sukanka 16 metų.

5 straipsnis
Šioje Konvencijoje:
a) „globos teisės“ apima teisę rūpintis vaiku, visų pirma teisę nustatyti vaiko gyvenamąją vietą;
b) „teisė matytis su vaiku“ apima teisę ribotam laikui išvežti vaiką į kitą vietą, kuri nėra jo nuolatinė gyvenamoji vieta.

II SKYRIUS – CENTRINĖS ĮSTAIGOS
6 straipsnis
Susitariančioji Valstybė paskiria centrinę įstaigą pareigoms, kurias tokioms įstaigoms nustato ši Konvencija, vykdyti.
Federacinės valstybės, valstybės, turinčios daugiau kaip vieną teisės sistemą, taip pat valstybės, turinčios autonominius teritorinius vienetus, gali paskirti daugiau kaip vieną centrinę įstaigą ir nustatyti tų įstaigų teritorinę kompetenciją. Jei valstybė paskyrė daugiau kaip vieną centrinę įstaigą, ji taip pat paskiria vieną centrinę įstaigą, kuriai galima adresuoti prašymus, kad jie būtų persiųsti reikiamai tos valstybės centrinei įstaigai.

7 straipsnis
Centrinės įstaigos bendradarbiauja tarpusavyje ir skatina savo valstybės kompetentingų įstaigų bendradarbiavimą, kad užtikrintų greitą vaikų grąžinimą ir pasiektų kitų šios Konvencijos tikslų.
Visų pirma jos tiesiogiai arba per tarpininkus imasi reikiamų priemonių:
a) sužinoti neteisėtai išvežto arba laikomo vaiko buvimo vietą;
b) užkirsti kelią tolesnei žalai vaikui ar suinteresuotų šalių teisių pažeidimui, imdamosi laikinųjų priemonių arba pasirūpindamos, kad jų būtų imtasi;
c) užtikrinti savanorišką vaiko grąžinimą arba pasirūpinti, kad klausimas būtų taikiai išspręstas;
d) prireikus keistis informacija apie vaiko socialinę padėtį;
e) teikti bendro pobūdžio informaciją apie savo valstybės teisės normas, susijusias su šios Konvencijos taikymu;
f) iškelti ar sudaryti sąlygas iškelti bylą teisme ar administracinėje institucijoje siekiant, kad vaikas būtų grąžintas, taip pat reikiamais atvejais imtis priemonių, kad būtų veiksmingai įgyvendinta ar užtikrinta teisė matytis su vaiku;
g) jei to reikia pagal aplinkybes, teikti ar sudaryti sąlygas teikti teisinę pagalbą ar konsultacijas, įskaitant advokatų ir teisės patarėjų dalyvavimą;
h) imtis tokių administracinių priemonių, kurios gali būti reikalingos ir tinkamos užtikrinant saugų vaiko grąžinimą;
i) informuoti kitas centrines įstaigas apie šios Konvencijos vykdymą ir, kiek įmanoma, šalinti jos taikymo kliūtis.

III SKYRIUS – VAIKŲ GRĄŽINIMAS
8 straipsnis
Bet kuris asmuo, įstaiga ar kita organizacija, teigianti, kad vaikas yra išvežtas ar laikomas pažeidžiant globos teises, gali kreiptis į vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos centrinę įstaigą arba į bet kurios kitos Susitariančiosios Valstybės centrinę įstaigą dėl pagalbos užtikrinti vaiko grąžinimą.
Prašyme turi būti nurodyta:
a) informacija apie pareiškėjo, vaiko ir vaiko pagrobimu ar neteisėtu laikymu įtariamo asmens tapatybę;
b) jei žinoma, vaiko gimimo data;
c) pagrindas, kuriuo grindžiamas pareiškėjo prašymas grąžinti vaiką;
d) visa turima informacija apie vaiko buvimo vietą ir asmens, su kuriuo, manoma, yra vaikas, tapatybę.
Prie prašymo gali būti pridėta arba jis gali būti papildytas:
e) bet kokio susijusio sprendimo ar susitarimo patvirtinta kopija;
f) centrinės įstaigos, kitos vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės kompetentingos įstaigos arba įgalioto asmens pažyma ar raštiškas priesaika patvirtintas pareiškimas dėl tos valstybės šiam klausimui taikomų teisės nuostatų;
g) bet koks kitas susijęs dokumentas.

9 straipsnis
Jei centrinė įstaiga, kuri gauna 8 straipsnyje nurodytą prašymą, turi pagrindo manyti, kad vaikas yra kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, ji tiesiogiai ir nedelsdama perduoda prašymą tos Susitariančiosios Valstybės centrinei įstaigai ir apie tai informuoja prašančiąją centrinę įstaigą arba atitinkamais atvejais pareiškėją.

10 straipsnis
Valstybės, kurioje yra vaikas, centrinė įstaiga imasi arba pasirūpina, kad būtų imtasi visų reikiamų priemonių, kad vaikas būtų savanoriškai grąžintas.

11 straipsnis
Vykstant vaiko grąžinimo procesui, Susitariančiųjų Valstybių teismo ir administracinės institucijos turi veikti kuo sparčiau.
Jei teismo ar administracinė institucija per šešias savaites nuo proceso pradžios nepriima sprendimo, pareiškėjas arba valstybės, į kurią kreipiamasi, centrinė įstaiga savo iniciatyva arba prašančiosios valstybės centrinės įstaigos prašymu turi teisę pareikalauti nurodyti vėlavimo priežastis. Jei atsakymą gauna valstybės, į kurią kreipiamasi, centrinė įstaiga, ji perduoda atsakymą prašančiosios valstybės centrinei įstaigai arba atitinkamais atvejais pareiškėjui.

12 straipsnis
Jei vaikas yra neteisėtai išvežtas arba laikomas, kaip nurodyta 3 straipsnyje, ir jei pradedant procesą Susitariančiosios Valstybės, kurioje yra vaikas, teismo ar administracinėse institucijose dar nėra praėjęs vienerių metų terminas nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, bylą nagrinėjanti institucija nurodo vaiką tuojau pat grąžinti.
Net jei procesas buvo pradėtas praėjus ankstesnėje pastraipoje nurodytam vienerių metų terminui, teismo ar administracinė institucija nurodo grąžinti vaiką, nebent būtų įrodyta, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos.
Jei valstybės, į kurią kreipiamasi, teismo ar administracinė institucija turi pagrindo manyti, kad vaikas išvežtas į kitą valstybę, ji gali sustabdyti bylos nagrinėjimą arba atmesti prašymą grąžinti vaiką.

13 straipsnis
Nepaisant ankstesnio straipsnio nuostatų, valstybės, į kurią kreipiamasi, teismo ar administracinė institucija neprivalo nurodyti grąžinti vaiką, jei asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri prieštarauja, kad vaikas būtų grąžintas, įrodo, kad:
a) asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri rūpinosi vaiku, vaiko išvežimo ar laikymo metu iš tiesų nesinaudojo globos teisėmis arba neprieštaravo ar vėliau sutiko, kad vaikas būtų išvežtas ar laikomas; arba
b) yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją.
Teismo ar administracinė institucija taip pat gali atsisakyti nurodyti grąžinti vaiką, jei ji nustato, kad vaikas prieštarauja grąžinimui ir jau yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę.
Svarstydamos šiame straipsnyje nurodytas aplinkybes, teismo ir administracinės institucijos privalo atsižvelgti į informaciją apie vaiko socialinę kilmę ir padėtį, kurią pateikia vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos centrinė įstaiga ar kita kompetentinga institucija.

14 straipsnis
Valstybės, į kurią kreipiamasi, teismo ar administracinė institucija, nustatydama, ar vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, kaip nurodyta 3 straipsnyje, gali tiesiogiai atsižvelgti į vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisės normas, taip pat į teismo ar administracinius sprendimus, oficialiai pripažįstamus arba nepripažįstamus vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, netaikydama specialių procedūrų tų teisės normų egzistavimui ir turiniui nustatyti, taip pat užsienio valstybių institucijų sprendimų pripažinimo procedūrų, kurios kitu atveju būtų taikomos.

15 straipsnis
Prieš nurodydama grąžinti vaiką, Susitariančiosios Valstybės teismo ar administracinė institucija gali pareikalauti, kad pareiškėjas iš vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės institucijų gautų sprendimą ar kitą patvirtinimą, kad išvežimas ar laikymas buvo neteisėtas pagal Konvencijos 3 straipsnį, jei toje valstybėje tokį nutarimą ar sprendimą galima gauti. Susitariančiųjų Valstybių centrinės įstaigos kiek galėdamos padeda pareiškėjui gauti tokį sprendimą ar patvirtinimą.

16 straipsnis
Gavusi pranešimą apie neteisėtą išvežimą ar laikymą, nurodytą 3 straipsnyje, Susitariančiosios Valstybės, į kurią vaikas yra išvežtas arba kurioje jis laikomas, teismo ar administracinė institucija nesprendžia dėl vaiko globos teisių iš esmės, kol nenustatoma, kad vaikas neturi būti grąžinamas pagal šią Konvenciją, arba sprendžia dėl globos teisių iš esmės tik tada, jei per protingumo kriterijų atitinkantį laikotarpį nuo minėto pranešimo gavimo dienos nepateikiamas prašymas pagal šią Konvenciją.

17 straipsnis
Vien tai, kad valstybėje, į kurią kreipiamasi, yra priimtas sprendimas dėl globos arba kad toje valstybėje toks sprendimas turi būti pripažintas, nėra pagrindas atsisakyti grąžinti vaiką pagal šią Konvenciją, tačiau valstybės, į kurią kreipiamasi, teismo ar administracinės institucijos, taikydamos šią Konvenciją, gali atsižvelgti į tokio sprendimo priežastis.

18 straipsnis
Šio skyriaus nuostatos neriboja teismo ar administracinės institucijos galių bet kuriuo metu nurodyti grąžinti vaiką.

19 straipsnis
Pagal šią Konvenciją priimtas sprendimas grąžinti vaiką nėra laikomas lemiamu iš esmės sprendžiant vaiko globos klausimus.

20 straipsnis
Gali būti atsisakyta grąžinti vaiką pagal 12 straipsnio nuostatas, jei to neleidžia valstybės, į kurią kreipiamasi, pagrindiniai žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos principai.

IV SKYRIUS – TEISĖ MATYTIS SU VAIKU
21 straipsnis
Prašymas imtis priemonių, kad būtų veiksmingai įgyvendinta ar užtikrinta teisė matytis su vaiku, gali būti pateiktas Susitariančiųjų Valstybių centrinėms įstaigoms ta pačia tvarka, kaip ir prašymas grąžinti vaiką.
7 straipsnyje nurodyti Centrinių įstaigų bendradarbiavimo įsipareigojimai įpareigoja jas ginti teisę nekliudomai matytis su vaiku ir skatinti vykdyti visas sąlygas, taikomas norint naudotis ta teise. Centrinės įstaigos, kiek įmanoma, imasi visų priemonių, kad būtų pašalintos visos kliūtys šiai teisei įgyvendinti.
Centrinės įstaigos tiesiogiai arba per tarpininkus gali iškelti ar padėti iškelti bylą, siekdamos įgyvendinti ar ginti tą teisę ir užtikrinti, kad būtų vykdomos sąlygos, taikomos norint naudotis ta teise.

V SKYRIUS – BENDROSIOS NUOSTATOS
22 straipsnis
Nereikalaujama jokių garantijų, įsipareigojimų ar užstatų, nesvarbu, kaip jie būtų vadinami, turinčių užtikrinti teismo ar administracinių bylų pagal šią Konvenciją išlaidų padengimą.

23 straipsnis
Vykdant šią Konvenciją, negali būti reikalaujama jokio legalizavimo ar panašaus formalumo.

24 straipsnis
Visi prašymai, pranešimai ir kiti dokumentai, siunčiami valstybės, į kurią kreipiamasi, centrinei įstaigai, turi būti parengti originalo kalba, prie jų pridedamas vertimas į tos valstybės oficialią kalbą ar vieną iš oficialių kalbų arba, kai tai neįmanoma, vertimas į prancūzų arba anglų kalbas.
Tačiau Susitariančioji Valstybė, padariusi išlygą pagal 42 straipsnį, gali prieštarauti dėl prancūzų arba anglų kalbos, bet ne abiejų, vartojimo prašymuose, pranešimuose ir kituose dokumentuose, siunčiamuose jos centrinei įstaigai.

25 straipsnis
Susitariančiųjų Valstybių nacionaliniai subjektai ir asmenys, kurie nuolat gyvena tose valstybėse, turi teisę su šios Konvencijos taikymu susijusiais klausimais gauti teisinę pagalbą ir konsultacijas bet kurioje kitoje Susitariančiojoje Valstybėje tokiomis pat sąlygomis, tarsi jie būtų tos valstybės nacionaliniai subjektai ir nuolat joje gyventų.

26 straipsnis
Kiekviena centrinė įstaiga pati apmoka savo išlaidas, susijusias su šios Konvencijos vykdymu.
Susitariančiųjų Valstybių centrinės įstaigos ir kitos valstybinės institucijos nenustato jokių mokesčių, susijusių su pagal šią Konvenciją teikiamais prašymais. Ypač jos negali reikalauti, kad pareiškėjas padengtų teismo proceso išlaidas arba atitinkamais atvejais advokatų ar patarėjų dalyvavimo išlaidas. Tačiau jos gali reikalauti padengti esamas ar būsimas išlaidas, susijusias su vaiko grąžinimu.
Tačiau Susitariančioji Valstybė, darydama 42 straipsnyje nurodytą išlygą, gali pareikšti, kad ji neįsipareigoja padengti jokių ankstesnėje pastraipoje nurodytų teismo proceso arba advokatų ar patarėjų dalyvavimo išlaidų, išskyrus tuos atvejus, kai tokias išlaidas gali padengti tos valstybės teisinės pagalbos ir konsultacijų sistema.
Priėmusi sprendimą grąžinti vaiką arba sprendimą dėl teisės matytis su vaiku pagal šios Konvencijos nuostatas, teismo ar administracinė institucija prireikus gali įpareigoti asmenį, kuris išvežė ar laikė vaiką arba kuris neleido įgyvendinti teisės matytis su vaiku, sumokėti pareiškėjo arba pareiškėjo vardu padarytas išlaidas, įskaitant kelionės išlaidas, bet kokias išlaidas ar įmokas, susijusias su vaiko buvimo vietos nustatymu, pareiškėjo išlaidas teisiniams atstovams, taip pat su vaiko grąžinimu susijusias išlaidas.

27 straipsnis
Jei yra akivaizdu, kad šios Konvencijos reikalavimai neįvykdyti arba kad prašymas nėra tinkamai pagrįstas dėl kitų priežasčių, centrinė įstaiga prašymo priimti neprivalo. Tokiu atveju centrinė įstaiga apie atsisakymo priežastis tuojau pat praneša atitinkamai pareiškėjui arba centrinei įstaigai, per kurią buvo pateiktas prašymas.

28 straipsnis
Centrinė įstaiga gali pareikalauti, kad kartu su prašymu būtų pateiktas rašytinis įgaliojimas, įgaliojantis centrinę įstaigą veikti pareiškėjo vardu, arba kad būtų paskirtas atstovas.

29 straipsnis
Ši Konvencija neužkerta kelio jokiam asmeniui, įstaigai ar organizacijai, kurie teigia, kad buvo pažeistos 3 ir 21 straipsniuose nurodytos globos teisės ar teisė matytis su vaiku, kreiptis tiesiai į Susitariančiosios Valstybės teismo ar administracines institucijas pagal šios Konvencijos nuostatas arba kitas teisės normas.

30 straipsnis
Bet koks prašymas, pateiktas centrinei įstaigai arba tiesiai Susitariančiosios Valstybės teismo ar administracinei institucijai pagal šios Konvencijos nuostatas, taip pat kartu su juo pateikti dokumentai ir kita prie jo pridėta ar centrinės įstaigos atskirai pateikta informacija yra pripažįstami priimtinais Susitariančiųjų Valstybių teismuose ir administracinėse institucijose.

31 straipsnis
Jei valstybė vaikų globos klausimais skirtinguose teritoriniuose vienetuose taiko dvi ar daugiau teisės sistemų:
a) visos nuorodos į nuolatinę gyvenamąją vietą toje valstybėje suprantamos kaip nuorodos į nuolatinę gyvenamąją vietą viename iš valstybės teritorinių vienetų;
b) visos nuorodos į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę suprantamos kaip nuorodos į to valstybės teritorinio vieneto, kuriame vaikas nuolat gyvena, teisę.

32 straipsnis
Jei valstybė vaikų globos klausimais skirtingoms asmenų kategorijoms taiko dvi ar daugiau teisės sistemų, visos nuorodos į tos valstybės teisę suprantamos kaip nuorodos į konkrečią teisės sistemą, nustatytą tos valstybės teisės aktų.

33 straipsnis
Valstybė, kurios kiekvienas skirtingas teritorinis vienetas turi savo teisės nuostatas dėl vaikų globos, nėra įpareigota taikyti šią Konvenciją tais atvejais, kai valstybė, turinti vieną bendrą teisės sistemą, nebūtų įpareigota ją taikyti.

34 straipsnis
Ši Konvencija joje reglamentuojamais klausimais turi pirmumo teisę prieš 1961 m. spalio 5 d. Konvenciją dėl valdžios institucijų įgaliojimų ir ginant nepilnamečius taikomos teisės tarp tų valstybių, kurios yra abiejų Konvencijų Šalys. Kitais atvejais ši Konvencija neriboja prašančiosios valstybės ir valstybės, į kurią kreipiamasi, galiojančių tarptautinių dokumentų taikymo arba kitų valstybės, į kurią kreipiamasi, teisės aktų taikymo siekiant grąžinti neteisėtai išvežtą ar laikomą vaiką arba įgyvendinti teisę su juo matytis.

35 straipsnis
Susitariančiosioms Valstybėms ši Konvencija taikoma tik tais neteisėto išvežimo ir laikymo atvejais, kurie buvo įvykdyti po to, kai Konvencija tose valstybėse įsigaliojo.
Jei buvo padarytas pareiškimas pagal 39 ar 40 straipsnius, laikoma, kad ankstesnės dalies nuoroda į Susitariančiąją Valstybę yra nuoroda į teritorinį vienetą ar vienetus, kuriems taikoma ši Konvencija.

36 straipsnis
Jokia šios Konvencijos nuostata netrukdo dviem ar keletui Susitariančiųjų Valstybių, siekiančių sumažinti vaiko grąžinimui taikomus apribojimus, susitarti nukrypti nuo šios Konvencijos nuostatų, kurios nustato tuos apribojimus.

IV SKYRIUS – BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
37 straipsnis
Ši Konvencija pateikiama pasirašyti valstybėms, kurios buvo Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos narės jos keturioliktosios sesijos metu.
Ji turi būti ratifikuota, priimta arba patvirtinta, ratifikavimo, priėmimo ar patvirtinimo dokumentai deponuojami Nyderlandų Karalystės užsienio reikalų ministerijai.

38 straipsnis
Prie šios Konvencijos gali prisijungti bet kuri kita valstybė.
Prisijungimo dokumentai deponuojami Nyderlandų Karalystės užsienio reikalų ministerijai.
Prisijungiančiai valstybei ši Konvencija įsigalioja pirmą trečiojo kalendorinio mėnesio dieną po to, kai deponuojami prisijungimo dokumentai.
Konvencija bus taikoma tik santykiams tarp prisijungiančios valstybės ir tų Susitariančiųjų Valstybių, kurios pareikš, kad priima jos prisijungimą. Tokį pareiškimą taip pat turės padaryti kiekviena valstybė narė, ratifikuojanti, priimanti ar patvirtinanti Konvenciją po prisijungimo. Pareiškimas deponuojamas Nyderlandų Karalystės užsienio reikalų ministerijai. Ši ministerija diplomatiniais kanalais perduoda kiekvienai Susitariančiajai Valstybei patvirtintą nuorašą.
Prisijungiančiai valstybei ir valstybei, kuri yra pareiškusi, kad priima prisijungimą, Konvencija įsigalioja pirmą trečiojo kalendorinio mėnesio dieną po to, kai deponuojamas pareiškimas apie priėmimą.

39 straipsnis
Bet kuri valstybė, pasirašydama, ratifikuodama, priimdama ar patvirtindama šią Konvenciją arba prie jos prisijungdama, gali pareikšti, kad ši Konvencija galios visose, vienoje ar keliose teritorijose, už kurių tarptautinius ryšius ji atsako. Toks pareiškimas įsigalioja Konvencijos įsigaliojimo tai valstybei dieną.
Apie tokį pareiškimą, kaip ir bet kokį vėlesnį Konvencijos taikymo išplėtimą pranešama Nyderlandų Karalystės užsienio reikalų ministerijai.

40 straipsnis
Jei Susitariančiojoje Valstybėje yra du ar keli teritoriniai vienetai, kuriuose šios Konvencijos reglamentuojamiems klausimams taikomos skirtingos teisės sistemos, ta valstybė, pasirašydama, ratifikuodama, priimdama ar patvirtindama šią Konvenciją arba prie jos prisijungdama, gali pareikšti, kad ši Konvencija galios visiems jos teritoriniams vienetams arba vienam ar keliems iš jų, ir gali pakeisti šį pareiškimą, vėliau pateikdama kitą pareiškimą.
Tokie pareiškimai yra perduodami Nyderlandų Karalystės užsienio reikalų ministerijai, juose aiškiai nurodomi teritoriniai vienetai, kuriems taikoma Konvencija.

41 straipsnis
Jei Susitariančiosios Valstybės valdžios sistema yra tokia, kad vykdomoji, teismų ir įstatymų leidžiamoji valdžia yra padalyta tos valstybės centrinėms ir kitoms valdžios institucijoms, tai, jog ji pasirašo, ratifikuoja, priima ar patvirtina šią Konvenciją arba prisijungia prie jos, arba padaro pareiškimą pagal Konvencijos 40 straipsnį, neturi jokios įtakos tos valstybės vidiniam valdžios pasidalijimui.

42 straipsnis
Bet kuri valstybė, ne vėliau kaip ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo metu arba pateikdama pareiškimą pagal 39 ir 40 straipsnius, gali padaryti vieną arba abi išlygas, nurodytas šios Konvencijos 24 straipsnyje ir 26 straipsnio trečiojoje pastraipoje. Jokios kitos išlygos neleidžiamos.
Kiekviena Susitariančioji Valstybė gali bet kada atšaukti padarytas išlygas. Apie atšaukimą pranešama Nyderlandų Karalystės užsienio reikalų ministerijai.
Tokia išlyga nustoja galioti pirmą trečiojo kalendorinio mėnesio dieną po to, kai pateikiamas ankstesnėje pastraipoje nurodytas pranešimas.

43 straipsnis
Ši Konvencija įsigalioja pirmą trečiojo kalendorinio mėnesio dieną po to, kai deponuojamas trečiasis ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo dokumentas, nurodytas 37 ir 38 straipsniuose.
Nuo to laiko Konvencija įsigalioja:
1) kiekvienai ją vėliau ratifikuojančiai, priimančiai, patvirtinančiai ar prie jos prisijungiančiai valstybei – pirmą trečiojo kalendorinio mėnesio dieną po to, kai deponuojamas ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo dokumentas;
2) kiekvienai teritorijai ar teritoriniam vienetui, kuriems buvo išplėstas Konvencijos taikymas pagal 39 ar 40 straipsnius – pirmą trečiojo kalendorinio mėnesio dieną po to, kai gaunamas tuose straipsniuose nurodytas pranešimas.

44 straipsnis
Ši Konvencija galioja penkerius metus nuo jos įsigaliojimo pagal 43 straipsnio pirmąją pastraipą dienos net ir toms valstybėms, kurios ją ratifikavo, priėmė, patvirtino arba prie jos prisijungė vėliau.
Jei Konvencija nėra denonsuojama, jos galiojimas kas penkerius metus automatiškai atnaujinamas.
Apie kiekvieną denonsavimą ne vėliau kaip prieš šešis mėnesius iki penkerių metų termino pabaigos pranešama Nyderlandų Karalystės užsienio reikalų ministerijai. Denonsavimas gali būti taikomas tik kai kurioms teritorijoms ar teritoriniams vienetams, kuriems taikoma ši Konvencija.
Denonsavimas galioja tik tai valstybei, kuri apie jį pranešė. Konvencija lieka galioti kitoms Susitariančiosioms Valstybėms.

45 straipsnis
Nyderlandų Karalystės užsienio reikalų ministerija praneša valstybėms Konferencijos narėms ir pagal 38 straipsnį prisijungusioms valstybėms apie:
1) 37 straipsnyje nurodytą kiekvieną pasirašymą, ratifikavimą, priėmimą ir patvirtinimą;
2) 38 straipsnyje nurodytą prisijungimą;
3) dieną, kurią pagal 43 straipsnį įsigalioja ši Konvencija;
4) 39 straipsnyje nurodytus išplėtimus;
5) 38 ir 40 straipsniuose nurodytus pareiškimus;
6) 24 straipsnyje ir 26 straipsnio trečiojoje pastraipoje nurodytas išlygas ir 42 straipsnyje nurodytus išlygų atšaukimus;
7) 44 straipsnyje nurodytus denonsavimus.

Tai patvirtindami, toliau nurodyti tinkamai įgalioti asmenys pasirašė šią Konvenciją.

Sudaryta 1980 m. spalio 25 d. Hagoje anglų ir prancūzų kalbomis vienu egzemplioriumi, kuris deponuojamas Nyderlandų Karalystės Vyriausybės archyvuose. Abu tekstai yra autentiški. Kiekvienai valstybei, Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos keturioliktosios sesijos narei, diplomatiniais kanalais nusiunčiamas patvirtintas šio egzemplioriaus nuorašas.

Konvencija dėl Nepriimtino vaikų darbo uždraudimo ir neatidėliotinų veiksmų tokiam darbui panaikinti

Konvencija Nr. 182

Tarptautinės darbo organizacijos Generalinė konferencija,
Tarptautinio darbo biuro Administracinės tarybos sušaukta Ženevoje ir 1999 m. birželio 1 d. susirinkusi į 87-ąją sesiją, ir
manydama, kad būtina priimti naujus dokumentus, kuriais numatoma uždrausti ir panaikinti nepriimtiną vaikų darbą, kaip pagrindinį nacionalinių ir tarptautinių veiksmų prioritetą, įskaitant tarptautinį bendradarbiavimą ir paramą, siekiant papildyti 1973 m. Konvenciją dėl minimalaus įdarbinimo amžiaus ir Rekomendaciją dėl minimalaus įdarbinimo amžiaus, kurios toliau išlieka pagrindiniai su vaikų darbu susiję dokumentai, ir
manydama, kad siekiant veiksmingai panaikinti nepriimtiną vaikų darbą reikia imtis neatidėliotinų ir visapusiškų veiksmų, atsižvelgiant į nemokamo pagrindinio išsilavinimo svarbą ir būtinybę atitraukti vaikus nuo šitokio darbo bei pasirūpinti jų reabilitacija ir socialine integracija bei jų šeimų poreikiais, ir
primindama 1996 m. Tarptautinės darbo konferencijos 83-ojoje sesijoje priimtą Rezoliuciją dėl vaikų darbo panaikinimo, ir
pripažindama, kad vaikų darbas dažniausiai yra skurdo pasekmė ir kad ilgalaikis šios problemos sprendimas priklauso nuo subalansuoto ekonominio augimo, kuris skatina socialinę pažangą, ypač skurdo sumažinimą ir visuotinį švietimą, ir
primindama Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos 1989 m. lapkričio 20 d. priimtą Vaiko teisių konvenciją, ir
primindama Tarptautinės darbo konferencijos 86-ojoje sesijoje 1998 m. priimtą TDO Deklaraciją dėl pagrindinių principų ir teisių darbe ir jos Įgyvendinimo programą, ir
primindama, kad kai kurį nepriimtiną vaikų darbą reglamentuoja kiti tarptautiniai dokumentai, visų pirma 1930 m. Konvencija dėl priverstinio ar privalomojo darbo bei 1956 m. Jungtinių Tautų Organizacijos Papildoma konvencija dėl vergijos, prekybos vergais, institucijų ir panašios į vergiją veiklos panaikinimo, ir
nusprendusi priimti tam tikrus pasiūlymus dėl vaikų darbo, o tai yra ketvirtasis sesijos darbotvarkės klausimas, ir
nusprendusi įforminti šiuos pasiūlymus kaip tarptautinę konvenciją,
tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt devintų metų birželio septynioliktą dieną priima šią Konvenciją, kurią galima vadinti 1999 m. Nepriimtino vaikų darbo konvencija:

1 straipsnis
Kiekviena šią Konvenciją ratifikavusi Organizacijos narė skubos tvarka imasi neatidėliotinų ir veiksmingų priemonių, kad garantuotų nepriimtino vaikų darbo uždraudimą ir panaikinimą.

2 straipsnis
Šioje Konvencijoje terminas „vaikas“ reiškia kiekvieną jaunesnį negu 18 metų asmenį.

3 straipsnis
Šioje Konvencijoje terminas „nepriimtinas vaikų darbas“ reiškia:
a) visas vergijos formas arba į vergiją panašią veiklą, pavyzdžiui, vaikų pardavimą ir prekybą jais, tarnavimą už skolas ir baudžiavą, taip pat priverstinį ar privalomą darbą, įskaitant priverstinį ar privalomą vaikų verbavimą dalyvauti ginkluotuose konfliktuose;
b) vaiko naudojimą, įsigijimą ar siūlymą įsigyti prostitucijos tikslais, pornografinei produkcijai gaminti ar pornografiniams pasirodymams;
c) vaiko naudojimą, įsigijimą ar siūlymą įsigyti neteisėtai veiklai, ypač narkotikų gamybai ir prekybai jais, kaip apibrėžta atitinkamose tarptautinėse sutartyse;
d) darbus, kurie dėl savo pobūdžio ar aplinkybių, kuriomis jie atliekami, gali pakenkti vaikų sveikatai, saugumui ar moralei.

4 straipsnis
1. 3 straipsnio d punkte nurodytus darbus nustato nacionaliniai įstatymai ar kiti teisės aktai arba kompetentinga institucija, pasikonsultavusi su atitinkamomis darbdavių ir darbuotojų organizacijomis, atsižvelgdama į atitinkamas tarptautines normas, ypač 1999 m. Rekomendacijos dėl nepriimtino vaikų darbo 3 ir 4 punktus.
2. Pasikonsultavusi su atitinkamomis darbdavių ir darbuotojų organizacijomis kompetentinga institucija nustato tokių darbų buvimo faktus.
3. Pagal šio straipsnio 1 dalį nustatytų darbų sąrašas yra periodiškai peržiūrimas ir, jei reikia, keičiamas konsultuojantis su atitinkamomis darbdavių ir darbuotojų organizacijomis.

5 straipsnis
Kiekviena Organizacijos narė, pasikonsultavusi su darbdavių ir darbuotojų organizacijomis, nustato arba nurodo tinkamus šios Konvencijos nuostatų įgyvendinimo kontrolės būdus.

6 straipsnis
1. Kiekviena Organizacijos narė kuria ir įgyvendina veiklos programas, kuriomis visų pirma siekiama panaikinti nepriimtiną vaikų darbą.
2. Tokios veiklos programos kuriamos ir įgyvendinamos konsultuojantis su atitinkamomis valdžios institucijomis ir darbdavių bei darbuotojų organizacijomis atsižvelgiant, jei reikia, ir į kitų suinteresuotų grupių nuomones.

7 straipsnis
1. Kiekviena Organizacijos narė imasi visų reikiamų priemonių, kad būtų veiksmingai diegiamos ir įgyvendinamos šios Konvencijos nuostatos, įskaitant baudžiamųjų arba, jei reikia, kitokių sankcijų parinkimą ir taikymą.
2. Kiekviena Organizacijos narė, atsižvelgdama į švietimo svarbą panaikinant vaikų darbą, nustatytu laiku imasi veiksmingų priemonių tam, kad:
a) būtų užkirstas kelias įtraukti vaikus į nepriimtiną vaikų darbą;
b) būtų suteikta būtina ir tinkama tiesioginė parama vaikams atitraukti juos nuo nepriimtino vaikų darbo, jų reabilitacijai ir socialinei integracijai;
c) visiems nuo nepriimtino vaikų darbo atitrauktiems vaikams būtų užtikrinta galimybė įgyti nemokamą pagrindinį išsilavinimą ir visada, kai įmanoma ir tinkama, profesinį pasirengimą;
d) būtų surasti vaikai, patekę į ypač rizikingas sąlygas, ir užmegztas ryšys su jais; ir
e) būtų atsižvelgta į ypatingą mergaičių padėtį.
3. Kiekviena Organizacijos narė paskiria kompetentingą instituciją, atsakingą už šios Konvencijos nuostatų įgyvendinimą.

8 straipsnis
Stiprindamos tarptautinį bendradarbiavimą ir (arba) paramą, įskaitant paramą socialinei ir ekonominei plėtrai, skurdo mažinimo programoms ir visuotiniam švietimui, Organizacijos narės imasi reikiamų veiksmų, kad padėtų viena kitai įgyvendinti šios Konvencijos nuostatas.

9 straipsnis
Oficialūs šios Konvencijos ratifikavimo raštai siunčiami Tarptautinio darbo biuro generaliniam direktoriui įregistruoti.

10 straipsnis
1. Ši Konvencija privaloma tik toms Tarptautinės darbo organizacijos narėms, kurių ratifikavimo raštus yra įregistravęs Tarptautinio darbo biuro generalinis direktorius.
2. Ji įsigalioja po 12 mėnesių nuo tos dienos, kai generalinis direktorius įregistruoja dviejų Organizacijos narių ratifikavimo raštus.
3. Kiekvienoje valstybėje Organizacijos narėje ši Konvencija pradeda galioti po 12 mėnesių nuo jos ratifikavimo raštų įregistravimo dienos.

11 straipsnis
1. Kiekviena Organizacijos narė, ratifikavusi šią Konvenciją, praėjus dešimčiai metų nuo jos įsigaliojimo dienos, gali ją denonsuoti, nusiųsdama Tarptautinio darbo biuro generaliniam direktoriui įregistruoti pareiškimą dėl denonsavimo. Denonsavimas įsigalioja po metų nuo jo įregistravimo dienos.
2. Kiekvienai Organizacijos narei, kuri ratifikavo šią Konvenciją ir pasibaigus šio straipsnio 1 dalyje nurodytam dešimties metų terminui per metus nepasinaudojo šiame straipsnyje numatyta denonsavimo teise, Konvencija galios dar dešimt metų, o vėliau Organizacijos narė galės ją denonsuoti pasibaigus kiekvienam dešimties metų terminui šiame straipsnyje numatyta tvarka.

12 straipsnis
1. Tarptautinio darbo biuro generalinis direktorius informuoja visas Tarptautinės darbo organizacijos nares apie visų ratifikavimo raštų ir pareiškimų dėl denonsavimo, kuriuos jam atsiuntė Organizacijos narės, įregistravimą.
2. Informuodamas Organizacijos nares apie gauto antrojo ratifikavimo rašto įregistravimą, generalinis direktorius atkreipia jų dėmesį į šios Konvencijos įsigaliojimo datą.

13 straipsnis
Tarptautinio darbo biuro generalinis direktorius nusiunčia Jungtinių Tautų Organizacijos Generaliniam Sekretoriui įregistruoti pagal Jungtinių Tautų Organizacijos Įstatų 102 straipsnį išsamius duomenis apie visus ratifikavimo raštus ir pareiškimus dėl denonsavimo, kuriuos jis yra įregistravęs pagal ankstesnių straipsnių nuostatas.

14 straipsnis
Jei Tarptautinio darbo biuro Administracinė taryba mano, jog yra būtina, ji informuoja Generalinę konferenciją apie šios Konvencijos taikymą ir svarsto, ar į Konferencijos darbotvarkę įtraukti klausimą dėl Konvencijos visiško ar dalinio pakeitimo.

15 straipsnis
1. Jei Konferencija priims naują konvenciją, visiškai ar iš dalies pakeičiančią šią Konvenciją, ir jeigu naujojoje konvencijoje nebus numatyta kitaip, tai:
a) kuriai nors Organizacijos narei ratifikavus naująją pakeičiančiąją konvenciją, nepaisant 11 straipsnio nuostatų, automatiškai tuoj pat denonsuojama ši Konvencija tuo atveju, kai naujoji pakeičiančioji Konvencija yra įsigaliojusi;
b) nuo naujosios pakeičiančiosios konvencijos įsigaliojimo dienos Organizacijos narės šios Konvencijos ratifikuoti nebegali.
2. Ši dabartinės formos ir turinio Konvencija kiekvienu atveju galioja toms Organizacijos narėms, kurios ją ratifikavo, bet neratifikavo pakeičiančiosios konvencijos.

16 straipsnis
Šios Konvencijos tekstai anglų ir prancūzų kalbomis turi vienodą teisinę galią.

KONVENCIJA DĖL IŠLAIKYMO PAREIGOMS TAIKYTINOS TEISĖS

(Sudaryta 1973 m. spalio 2 d.)

Šią Konvenciją pasirašiusios valstybės,
siekdamos nustatyti bendras nuostatas dėl išlaikymo pareigoms suaugusiesiems taikytinos teisės,
siekdamos šias nuostatas derinti su 1956 m. spalio 24 d. Konvencijos dėl išlaikymo pareigos vaikams taikytinos teisės nuostatomis,
n u s p r e n d ė šiuo tikslu sudaryti Konvenciją ir susitarė dėl šių nuostatų:

I SKYRIUS – KONVENCIJOS TAIKYMO SRITIS
1 straipsnis
Ši Konvencija yra taikoma išlaikymo pareigoms, atsirandančioms iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės pagal santuoką, įskaitant išlaikymo pareigas nesantuokiniam vaikui.

2 straipsnis
Ši Konvencija reglamentuoja tik išlaikymo pareigoms taikomų teisės normų kolizijas.
Sprendimai, priimti taikant šią Konvenciją, nepažeidžia jokių 1 straipsnyje nurodytų giminystės santykių buvimo.

3 straipsnis
Šios Konvencijos nustatyta teisė yra taikoma nepaisant jokių abipusiškumo reikalavimų ir nepaisant to, ar ji yra Susitariančiosios Valstybės teisė, ar ne.

II SKYRIUS – TAIKYTINA TEISĖ
4 straipsnis
1 straipsnyje paminėtas išlaikymo pareigas reglamentuoja asmens, turinčio teisę į išlaikymą, įprastinės gyvenamosios vietos valstybės vidaus teisė.
Pasikeitus asmens, turinčio teisę į išlaikymą, įprastinei gyvenamajai vietai, nuo jos pasikeitimo momento yra taikoma naujosios įprastinės gyvenamosios vietos valstybės vidaus teisė.

5 straipsnis
Jei asmuo, turintis teisę į išlaikymą, negali pagal 4 straipsnyje nurodytą teisę gauti asmens, turinčio išlaikymo pareigą, išlaikymą, taikoma valstybės, kurios nacionaliniai subjektai jie abu yra, teisė.

6 straipsnis
Jei asmuo, turintis teisę į išlaikymą, negali pagal 4 ir 5 straipsniuose nurodytą valstybių teisę gauti asmens, turinčio išlaikymo pareigą, išlaikymo, taikoma prašymą nagrinėjančios institucijos vidaus teisė.

7 straipsnis
Jei išlaikymo pareiga sieja netiesioginės giminystės arba giminystės pagal santuoką santykiais susijusius asmenis, asmuo, turintis išlaikymo pareigą, gali užginčyti asmens, turinčio teisę į išlaikymą, reikalavimą remdamasis tuo, kad valstybės, kurios nacionaliniai subjektai jie abu yra, teisė arba, jei jie neturi bendros nacionalinės priklausomybės, asmens, turinčio išlaikymo pareigą, įprastinės gyvenamosios vietos valstybės vidaus teisė tokios pareigos nenustato.

8 straipsnis
Nepaisant 4-6 straipsnių nuostatų, santuoką nutraukusius sutuoktinius siejančias išlaikymo pareigas ir su šiomis pareigomis susijusių sprendimų peržiūrėjimą reglamentuoja ištuoką davusioje arba pripažinusioje Susitariančiojoje Valstybėje ištuokai taikyta teisė.
Pirmesnė straipsnio dalis taip pat yra taikoma gyvenimo skyrium (separacijos) atveju ir negaliojančia paskelbtos arba panaikintos santuokos atveju.

9 straipsnis
Viešosios įstaigos teisę susigrąžinti išmokas, suteiktas asmeniui, turinčiam teisę į išlaikymą, reglamentuoja valstybės, kuriai ta įstaiga priklauso, teisė.

10 straipsnis
Išlaikymo pareigai taikoma teisė, inter alia, nustato:
1) ar gali asmuo, turintis teisę į išlaikymą, reikalauti išlaikymo, kokio dydžio ir iš ko;
2) kas turi teisę iškelti bylą dėl išlaikymo ir kokie yra jos iškėlimo terminai;
3) asmens, turinčio išlaikymo pareigą, prievolės dydį tais atvejais, kai viešoji įstaiga siekia susigrąžinti asmeniui, turinčiam teisę į išlaikymą, suteiktas išmokas.

11 straipsnis
Taikyti šios Konvencijos nustatytą teisę gali būti atsisakoma tik tuo atveju, jei tai yra akivaizdžiai nesuderinama su viešąja tvarka (ordre public).
Tačiau net jeigu taikytina teisė nustato kitaip, nustatant išlaikymo dydį yra atsižvelgiama į asmens, turinčio teisę į išlaikymą, reikmes ir asmens, turinčio išlaikymo pareigą, lėšas.

III SKYRIUS – KITOS NUOSTATOS
12 straipsnis
Ši Konvencija nėra taikoma išlaikymui, reikalaujamam Susitariančiojoje Valstybėje už laikotarpį iki jos įsigaliojimo toje Valstybėje.

13 straipsnis
Kiekviena Susitariančioji Valstybė gali pagal 24 straipsnį pasilikti teisę šią Konvenciją taikyti tik išlaikymo pareigoms:
1) siejančioms sutuoktinius ir buvusius sutuoktinius;
2) neturinčiam dvidešimt vienerių metų amžiaus ir nesusituokusiam asmeniui.

14 straipsnis
Kiekviena Susitariančioji Valstybė gali pagal 24 straipsnį pasilikti teisę netaikyti šios Konvencijos išlaikymo pareigoms:
1) siejančioms netiesioginiais giminystės santykiais susijusius asmenis;
2) siejančioms giminystės pagal santuoką santykiais susijusius asmenis;
3) siejančioms santuoką nutraukusius ar gyvenančius skyrium sutuoktinius arba tuos, kurių santuoka buvo paskelbta negaliojančia arba panaikinta, jei sprendimas ištuokos, gyvenimo skyrium (separacijos), santuokos paskelbimo negaliojančia ar panaikinimo byloje buvo priimtas nedalyvaujant kitai šaliai Valstybėje, kurioje nedalyvavusioji šalis neturėjo įprastinės gyvenamosios vietos.

15 straipsnis
Kiekviena Susitariančioji Valstybė gali pagal 24 straipsnį daryti išlygą, kad jos valdžios institucijos taiko savo vidaus teisę, jei ir asmuo, turintis teisę į išlaikymą, ir asmuo, turintis išlaikymo pareigą, yra tos valstybės nacionaliniai subjektai ir jei joje yra asmens, turinčio išlaikymo pareigą, įprastinė gyvenamoji vieta.

16 straipsnis
Tais atvejais, kai reikia atsižvelgti į Valstybės, išlaikymo pareigų srityje turinčios dvi arba daugiau pagal teritoriją arba asmenis taikomų teisės sistemų, teisę, – o taip gali atsitikti, jei nuoroda daroma į asmens, turinčio teisę į išlaikymą, arba asmens, turinčio išlaikymo pareigą, įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teisę arba valstybės, kurios nacionaliniai subjektai jie abu yra, teisę, – nuoroda daroma į tą sistemą, kurią nustato toje Valstybėje galiojančios taisyklės, arba, jei tokių taisyklių nėra, į tą sistemą, su kuria atitinkami asmenys yra labiausiai susiję.

17 straipsnis
Susitariančioji Valstybė, kurioje skirtingi teritoriniai vienetai išlaikymo pareigų srityje turi savo teisės normas, neprivalo šios Konvencijos taikyti teisės normų kolizijoms, susijusioms tik su jos teritoriniais vienetais.

18 straipsnis
Ši Konvencija santykiuose tarp Valstybių, kurios yra jos Šalys, pakeičia 1956 m. spalio 24 d. Hagoje sudarytą Konvenciją dėl išlaikymo pareigų vaikams taikytinos teisės.
Tačiau pirmesnė straipsnio dalis yra netaikoma Valstybei, kuri dėl 13 straipsnyje nustatytos išlygos šios Konvencijos netaiko išlaikymo pareigoms dvidešimt vienerių metų amžiaus neturinčiam ir nesusituokusiam asmeniui.

19 straipsnis
Ši Konvencija neturi pasekmių jokiam kitam tarptautiniam dokumentui, kurio Šalis yra arba bus Susitariančioji Valstybė ir kuriame yra šios Konvencijos reglamentuojamos srities nuostatų.

IV SKYRIUS – BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

20 straipsnis
Ši Konvencija pateikiama pasirašyti Valstybėms, kurios buvo Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos narės per jos dvyliktąją sesiją.
Konvencija ratifikuojama, priimama arba patvirtinama, o ratifikavimo, priėmimo arba patvirtinimo dokumentai deponuojami Nyderlandų užsienio reikalų ministerijoje.

21 straipsnis
Kiekviena Valstybė, kuri Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos nare tapo po jos dvyliktosios sesijos arba kuri yra Jungtinių Tautų Organizacijos ar šios Organizacijos specializuotosios agentūros narė arba Tarptautinio Teisingumo Teismo statuto dalyvė, gali prie šios Konvencijos prisijungti jai įsigaliojus pagal 25 straipsnio pirmąją dalį.
Prisijungimo dokumentas deponuojamas Nyderlandų užsienio reikalų ministerijoje.

22 straipsnis
Kiekviena Valstybė pasirašymo, ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo arba prisijungimo metu gali pareikšti, kad ši Konvencija galioja visose, vienoje ar keliose teritorijose, už kurių tarptautinius santykius ji yra atsakinga. Toks pareiškimas įsigalioja Konvencijos įsigaliojimo atitinkamai Valstybei dieną.
Bet kuriuo metu vėliau apie Konvencijos galiojimo teritorinį išplėtimą pranešama Nyderlandų užsienio reikalų ministerijai.

23 straipsnis
Susitariančioji Valstybė, turinti du ar kelis teritorinius vienetus, kuriuose išlaikymo pareigoms yra taikomos skirtingos teisės sistemos, pasirašymo, ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo arba prisijungimo metu gali pareikšti, kad ši Konvencija galioja visuose, tik viename ar keliuose jos teritoriniuose vienetuose, ir savo pareiškimą ji gali pakeisti bet kuriuo metu vėliau pateikdama kitą pareiškimą.
Apie šiuos pareiškimus pranešama Nyderlandų užsienio reikalų ministerijai ir juose aiškiai nurodomas teritorinis vienetas, kuriam Konvencija yra taikoma.

24 straipsnis
Kiekviena Valstybė ne vėliau kaip ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo arba prisijungimo momentu gali padaryti vieną ar kelias iš 13-15 straipsniuose paminėtų išlygų. Jokių kitų išlygų daryti neleidžiama.
Kiekviena Valstybė, pranešdama apie Konvencijos galiojimo išplėtimą pagal 22 straipsnį, taip pat gali padaryti vieną ar kelias iš paminėtų išlygų, taikytinų visoms ar kelioms išplėtimo pareiškime paminėtoms teritorijoms.
Kiekviena Susitariančioji Valstybė gali bet kuriuo metu atšaukti savo padarytą išlygą. Apie tokį atšaukimą pranešama Nyderlandų užsienio reikalų ministerijai.
Tokia išlyga netenka galios pirmąją trečiojo kalendorinio mėnesio dieną nuo tos dienos, kai buvo pranešta pagal pirmesnę straipsnio dalį.

25 straipsnis
Ši Konvencija įsigalioja pirmąją trečiojo kalendorinio mėnesio dieną nuo tos dienos, kai buvo deponuotas trečiasis 20 straipsnyje paminėtas ratifikavimo, priėmimo arba patvirtinimo dokumentas.
Paskui Konvencija įsigalioja:
– kiekvienai ją vėliau ratifikuojančiai, priimančiai arba patvirtinančiai Valstybei – pirmąją trečiojo kalendorinio mėnesio dieną nuo tos dienos, kai ji deponuoja savo ratifikavimo, priėmimo arba patvirtinimo dokumentą;
– kiekvienai prisijungiančiai Valstybei – pirmąją trečiojo kalendorinio mėnesio dieną nuo tos dienos, kai ji deponuoja savo prisijungimo dokumentą;
– teritorijai, kuriai Konvencijos galiojimas buvo išplėstas laikantis 22 straipsnio – pirmąją trečiojo kalendorinio mėnesio dieną nuo tame straipsnyje paminėto pranešimo dienos.

26 straipsnis
Ši Konvencija galioja penkerius metus nuo jos įsigaliojimo dienos pagal 25 straipsnio pirmąją dalį net ir toms Valstybėms, kurios ją ratifikavo, priėmė, patvirtino arba prie jos prisijungė vėliau.
Jei Konvencija nedenonsuojama, jos galiojimo laikas kas penkeri metai yra savaime pratęsiamas.
Apie kiekvieną denonsavimą bent prieš šešis mėnesius iki to penkerių metų laikotarpio pabaigos pranešama Nyderlandų užsienio reikalų ministerijai. Konvencija gali būti denonsuojama tik tam tikroms teritorijoms, kurioms ji yra taikoma.
Denonsavimas galioja tik tai Valstybei, kuri apie jį yra pranešusi. Konvencija ir toliau galioja kitoms Susitariančiosioms Valstybėms.

27 straipsnis
Nyderlandų užsienio reikalų ministerija Konferencijos valstybėms narėms ir Valstybėms, prisijungusioms pagal 21 straipsnį, praneša apie:
1) kiekvieną pasirašymą ir ratifikavimą, priėmimą ir patvirtinimą, paminėtą 20 straipsnyje;
2) šios Konvencijos įsigaliojimo datą pagal 25 straipsnį;
3) kiekvieną prisijungimą, paminėtą 21 straipsnyje, ir datą, nuo kurios jis pradeda galioti;
4) kiekvieną galiojimo išplėtimą, paminėtą 22 straipsnyje, ir datą, nuo kurios jis pradeda galioti;
5) kiekvieną pareiškimą, paminėtą 23 straipsnyje, ir jo pakeitimą bei datas, nuo kurių šis pareiškimas ir jo pakeitimas pradeda galioti;
6) kiekvieną denonsavimą, paminėtą 26 straipsnyje;
7) kiekvieną išlygą, paminėtą 13-15 ir 24 straipsniuose, ir kiekvieną išlygos atšaukimą, paminėtą 24 straipsnyje.

Tai patvirtindami toliau nurodyti įgaliotieji asmenys pasirašė šią Konvenciją.

Priimta 1973 m. spalio 2 d. Hagoje anglų ir prancūzų kalbomis. Abu tekstai vienodai autentiški ir vienu egzemplioriumi deponuojami Nyderlandų Vyriausybės archyvuose. Patvirtintos kopijos diplomatiniu kanalu siunčiamos kiekvienai Hagos tarptautinės teisės konferencijos valstybei narei per jos dvyliktąją sesiją.

XXIII. KONVENCIJA DĖL SPRENDIMŲ, SUSIJUSIŲ SU IŠLAIKYMO PAREIGOMIS, PRIPAŽINIMO IR VYKDYMO

(Sudaryta 1973 m. spalio 2 d.)

Šią Konvenciją pasirašiusios valstybės,
siekdamos nustatyti bendras nuostatas, reglamentuojančias sprendimų, susijusių su išlaikymo pareigomis suaugusiesiems, abipusį pripažinimą ir vykdymą,
siekdamos šias nuostatas derinti su 1958 m. balandžio 15 d. Konvencijos dėl sprendimų, susijusių su išlaikymo pareigomis vaikams, pripažinimo ir vykdymo nuostatomis,
nusprendė šiuo tikslu sudaryti Konvenciją ir s u s i t a r ė dėl šių nuostatų:

I SKYRIUS – KONVENCIJOS TAIKYMO SRITIS
1 straipsnis
Ši Konvencija yra taikoma Susitariančiojoje Valstybėje teismo arba administravimo institucijos priimtam sprendimui dėl išlaikymo pareigos, atsirandančios iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar svainystės, įskaitant išlaikymo pareigą nesantuokiniam vaikui, ir siejančios:
1) asmenį, turintį teisę į išlaikymą, ir asmenį, turintį išlaikymo pareigą; arba
2) asmenį, turintį išlaikymo pareigą, ir viešąją įstaigą, siekiančią susigrąžinti asmeniui, turinčiam teisę į išlaikymą, suteiktas išmokas.
Ji taip pat yra taikoma tokios institucijos arba jai dalyvaujant dėl paminėtų pareigų ir tarp tų pačių šalių sudarytam susitarimui („sandoriui“) (toliau – „susitarimas“).

2 straipsnis
Ši Konvencija yra taikoma sprendimui ar susitarimui, kad ir kaip jie būtų apibūdinami.
Ji taip pat yra taikoma sprendimui ar susitarimui, keičiančiam ankstesnį sprendimą ar susitarimą, net ir tuo atveju, jei jis yra ne Susitariančiosios Valstybės kilmės.
Ji yra taikoma nepaisant to, ar išlaikymo reikalavimas yra tarptautinio ar vidaus pobūdžio, ir neatsižvelgiant į šalių nacionalinę priklausomybę ar įprastinę gyvenamąją vietą.

3 straipsnis
Jei sprendimas ar susitarimas yra susijęs ne tik su išlaikymo pareiga, Konvencija galioja tik toms sprendimo ar susitarimo dalims, kurios yra susijusios su išlaikymo pareigomis.

II SKYRIUS – SPRENDIMŲ PRIPAŽINIMO IR VYKDYMO SĄLYGOS
4 straipsnis
Vienoje Susitariančiojoje Valstybėje priimtas sprendimas yra pripažįstamas ar vykdomas kitoje Susitariančiojoje Valstybėje:
1) jei jis buvo priimtas institucijos, kuri yra laikoma turinčia jurisdikciją pagal 7 arba 8 straipsnį; ir
2) jei jis kilmės Valstybėje nebegali būti peržiūrėtas įprastinėmis formomis.
Laikinai vykdytini sprendimai ir laikinosios priemonės, nors jiems ar joms ir gali būti taikomos įprastinės peržiūrėjimo formos, Valstybėje, į kurią kreipiamasi, yra pripažįstami ar vykdomi, jei panašūs sprendimai toje Valstybėje gali būti priimami ir vykdomi.

5 straipsnis
Tačiau pripažinti ar vykdyti sprendimą gali būti atsisakoma:
1) jei to sprendimo pripažinimas ar vykdymas yra akivaizdžiai nesuderinamas su Valstybės, į kurią kreipiamasi, viešąja tvarka (ordre public); arba
2) jei tas sprendimas buvo gautas apgaule proceso srityje; arba
3) jei byla tarp tų pačių šalių ir dėl to paties dalyko nagrinėjama Valstybės, į kurią kreipiamasi, institucijoje ir ta byla buvo iškelta anksčiau; arba
4) jei tas sprendimas prieštarauja sprendimui, priimtam toms pačioms šalims ir dėl to paties dalyko Valstybėje, į kurią kreipiamasi, ar kitoje Valstybėje ir jei pastarasis sprendimas atitinka sąlygas, reikalingas, kad jis būtų pripažintas ir vykdomas Valstybėje, į kurią kreipiamasi.

6 straipsnis
Nepažeidžiant 5 straipsnio nuostatų, sprendimas, priimtas nedalyvaujant kitai šaliai, yra pripažįstamas ar vykdomas tik tuo atveju, jei nedalyvaujančiajai šaliai pagal kilmės Valstybės teisę buvo įteiktas pranešimas apie bylos iškėlimą, įskaitant pranešimą apie reikalavimo esmę, ir jei, atsižvelgiant į aplinkybes, ta šalis turėjo pakankamai laiko, kad galėtų gintis teisme.

7 straipsnis
Kilmės Valstybės institucija yra laikoma turinčia jurisdikciją pagal šią Konvenciją:
1) jei asmuo, turintis išlaikymo pareigą, arba asmuo, turintis teisę į išlaikymą, tuo metu, kai buvo iškelta byla, kilmės Valstybėje turėjo įprastinę gyvenamąją vietą; arba
2) jei asmuo, turintis išlaikymo pareigą, ir asmuo, turintis teisę į išlaikymą, tuo metu, kai buvo iškelta byla, buvo kilmės Valstybės nacionaliniai subjektai; arba
3) jei atsakovas pakluso tos institucijos jurisdikcijai tiesiogiai arba gindamasis nagrinėjant bylą iš esmės ir neprieštaraudamas tai jurisdikcijai.

8 straipsnis
Nepažeidžiant 7 straipsnio nuostatų, Susitariančiosios Valstybės institucija, priėmusi sprendimą dėl išlaikymo reikalavimo, šios Konvencijos tikslais yra laikoma turinčia jurisdikciją, jei išlaikymas yra reikalingas dėl ištuokos ar gyvenimo skyrium (separacijos), arba santuokos paskelbimo negaliojančia ar panaikinta, gautų tos Valstybės institucijoje, pripažintoje turinčia jurisdikciją tai sričiai remiantis Valstybės, į kurią kreipiamasi, teise.

9 straipsnis
Valstybės, į kurią kreipiamasi, institucija turi laikytis nustatytų bylos faktinių aplinkybių, kuriomis kilmės Valstybės institucija pagrindė savo jurisdikciją.

10 straipsnis
Jei sprendimas yra priimtas dėl keleto pareiškime dėl išlaikymo nurodytų reikalavimų ir jei visas sprendimas negali būti pripažintas ar įvykdytas, Valstybės, į kurią kreipiamasi, institucija šią Konvenciją taiko tai sprendimo daliai, kuri gali būti pripažinta ar įvykdyta.

11 straipsnis
Jei sprendimas nustatė periodinį išlaikymo mokėjimą, jį leidžiama vykdyti dėl esamų ir būsimų mokėjimų, kurių terminas jau baigėsi, ir dėl būsimų mokėjimų.

12 straipsnis
Valstybės, į kurią kreipiamasi, institucija neperžiūri sprendimo esmės, jei ši Konvencija nenustato kitaip.

III SKYRIUS – SPRENDIMŲ PRIPAŽINIMO IR VYKDYMO TVARKA
13 straipsnis
Sprendimo pripažinimo ir vykdymo tvarką reglamentuoja Valstybės, į kurią kreipiamasi, teisė, jei ši Konvencija nenustato kitaip.

14 straipsnis
Visada galima prašyti, kad sprendimas būtų pripažintas ar įgyvendintas iš dalies.

15 straipsnis
Asmuo, turintis teisę į išlaikymą, kuris kilmės Valstybėje pasinaudojo visa ar daline teisine pagalba arba atleidimu nuo teismo išlaidų apmokėjimo, turi teisę visuose procesiniuose veiksmuose dėl pripažinimo ar vykdymo naudotis Valstybės, į kurią kreipiamasi, įstatymo nustatyta palankiausia teisine pagalba arba didžiausiu atleidimu nuo teismo išlaidų apmokėjimo.

16 straipsnis
Teismo išlaidų apmokėjimui garantuoti šioje Konvencijoje nurodomose bylose nereikalaujama jokio įkaito, skolinio įsipareigojimo ar užstato.

17 straipsnis
Šalis, siekianti sprendimo pripažinimo arba prašanti jį vykdyti, pateikia:
1) visą ir tikrą sprendimo kopiją;
2) dokumentą, patvirtinantį, kad kilmės Valstybėje tam sprendimui nebetaikomos įprastinės peržiūrėjimo formos, ir, jei reikia, kad jis yra vykdytinas;
3) jei tas sprendimas buvo priimtas kitai šaliai nedalyvaujant, originalą arba patvirtintą tikrą kopiją dokumento, reikalingo įrodyti, kad nedalyvaujančiajai šaliai pagal kilmės Valstybės įstatymą buvo tinkamai įteiktas pranešimas apie bylos iškėlimą, įskaitant pranešimą apie reikalavimo esmę;
4) jei reikia, dokumentą, reikalingą įrodyti, kad kilmės Valstybėje ji gavo teisinę pagalbą arba atleidimą nuo teismo išlaidų apmokėjimo;
5) pirmiau paminėtų dokumentų patvirtintą vertimą, išskyrus atvejus, kai Valstybės, į kurią kreipiamasi, institucija tokio vertimo nereikalauja.
Jei pirmiau paminėti dokumentai nepateikiami arba jei sprendimo turinys neleidžia Valstybės, į kurią kreipiamasi, institucijai patikrinti, ar buvo įvykdytos šios Konvencijos sąlygos, ta institucija leidžia per nustatytą laikotarpį pateikti reikalingus dokumentus.
Legalizuoti ar atlikti kitų panašių formalumų nereikia.

IV SKYRIUS – PAPILDOMOS NUOSTATOS DĖL VIEŠŲJŲ ĮSTAIGŲ
18 straipsnis
Sprendimas, priimtas asmens, turinčio išlaikymo pareigą, nenaudai, pagal viešosios įstaigos, reikalaujančios susigrąžinti asmeniui, turinčiam teisę į išlaikymą, suteiktas išmokas, pareiškimą yra pagal šią Konvenciją pripažįstamas ir vykdomas:
1) jei tai viešajai įstaigai yra leidžiama susigrąžinti išmokas pagal jurisdikcijos, kuriai ji priklauso, teisę; ir
2) jei asmenį, turintį teisę į išlaikymą, ir asmenį, turintį išlaikymo pareigą, siejančios išlaikymo pareigos buvimą nustato vidaus teisė, taikoma pagal Valstybės, į kurią kreipiamasi, tarptautinės privatinės teisės taisykles.

19 straipsnis
Viešoji įstaiga gali reikalauti sprendimo, priimto asmeniui, turinčiam teisę į išlaikymą, ir asmeniui, turinčiam išlaikymo pareigą, pripažinimo arba jo vykdymo tokia apimtimi, kokia asmeniui, turinčiam teisę į išlaikymą, buvo suteiktos išmokos, jei ji gali ipso jure pagal ją reglamentuojantį įstatymą vietoj asmens, turinčio teisę į išlaikymą, reikalauti sprendimo pripažinimo ar vykdymo.

20 straipsnis
Nepažeidžiant 17 straipsnio nuostatų, sprendimo pripažinimo ar vykdymo reikalaujanti viešoji įstaiga pateikia dokumentus, reikalingus įrodyti, kad ji atitinka 18 straipsnio 1 punkte ir 19 straipsnyje keliamas sąlygas ir kad išmokos asmeniui, turinčiam teisę į išlaikymą, buvo išmokėtos.

V SKYRIUS – SUSITARIMAI
21 straipsnis
Kilmės Valstybėje vykdytinas susitarimas yra pripažįstamas ir vykdomas laikantis tų pačių sąlygų, kurios keliamos sprendimui, jei tokios sąlygos jam yra taikomos.

VI SKYRIUS – KITOS NUOSTATOS
22 straipsnis
Susitariančioji Valstybė, pagal kurios teisę pinigų pervedimas yra ribojamas, suteikia didžiausią palankumą pervesti pinigus, mokamus išlaikymui arba atlyginti teismo išlaidas ir išlaidas, susijusias su kiekvienu ieškiniu pagal šią Konvenciją.

23 straipsnis
Ši Konvencija neriboja tarp kilmės Valstybės ir Valstybės, į kurią kreipiamasi, galiojančio tarptautinės teisės akto arba Valstybės, į kurią kreipiamasi, kitos teisės taikymo siekiant sprendimo ar susitarimo pripažinimo ar vykdymo.

24 straipsnis
Ši Konvencija yra taikoma nepriklausomai nuo sprendimo priėmimo datos.
Tais atvejais, kai sprendimas buvo priimtas anksčiau negu Konvencija įsigaliojo kilmės Valstybei ir Valstybei, į kurią kreipiamasi, pastarojoje Valstybėje jis yra vykdomas tik dėl mokėjimų po tokio įsigaliojimo.

25 straipsnis
Kiekviena Susitariančioji Valstybė gali bet kuriuo metu pareikšti, kad šios Konvencijos nuostatos galios santykiuose su kitomis pagal šį straipsnį padariusiomis pareiškimą Valstybėmis ir oficialiam aktui (acte authentique), sudarytam valdžios institucijos ar valstybinės valdžios pareigūno arba jiems dalyvaujant ir tiesiogiai vykdytino kilmės Valstybėje, jeigu šios nuostatos tokiems aktams gali būti taikomos.

26 straipsnis
Kiekviena Susitariančioji Valstybė gali pagal 34 straipsnį pasilikti teisę nepripažinti ar nevykdyti:
1) sprendimo ar susitarimo tiek, kiek jis yra susijęs su laikotarpiu, kai asmuo, turintis teisę į išlaikymą, yra sulaukęs dvidešimt vienerių metų amžiaus ar yra susituokęs, išskyrus atvejus, kai asmuo, turintis teisę į išlaikymą, yra ar buvo asmens, turinčio išlaikymo pareigą, sutuoktinis;
2) sprendimo ar susitarimo dėl išlaikymo pareigų,
a) siejančių netiesioginiais giminystės santykiais susijusius asmenis;
b) siejančių svainystės santykiais susijusius asmenis;
3) sprendimo ar susitarimo, nenustatančio periodinio išlaikymo mokėjimo.
Susitariančioji Valstybė, padariusi išlygą, neturi teisės reikalauti, kad ši Konvencija būtų taikoma tokiems sprendimams ar susitarimams, kuriuos savo išlygoje ji atsisakė pripažinti ar vykdyti.

27 straipsnis
Jei Susitariančiojoje Valstybėje išlaikymo pareigų srityje yra dvi ar daugiau teisės sistemų, taikytinų skirtingoms asmenų kategorijoms, kiekviena nuoroda į tos Valstybės teisę yra aiškinama kaip nuoroda į tą teisės sistemą, kurią jos teisė skiria kaip taikytiną tam tikrai asmenų kategorijai.

28 straipsnis
Jei Susitariančiojoje Valstybėje yra du ar daugiau teritorinių vienetų, kuriuose sprendimų dėl išlaikymo pripažinimui ir vykdymui yra taikomos skirtingos teisės sistemos:
1) kiekviena nuoroda į kilmės valstybės teisę ar proceso teisės normas arba instituciją yra aiškinama kaip nuoroda į teritorinio vieneto, kuriame tas sprendimas buvo priimtas, teisę ar proceso teisės normas arba instituciją;
2) kiekviena nuoroda į Valstybės, į kurią kreipiamasi, teisę ar proceso teisės normas arba instituciją yra aiškinama kaip nuoroda į teritorinio vieneto, kuriame reikalaujama pripažinimo ar vykdymo, teisę ar proceso teisės normas arba instituciją;
3) kiekviena nuoroda, taikant 1 arba 2 punktą daroma į kilmės Valstybės teisę ar proceso teisę arba Valstybės, į kurią kreipiamasi, teisę ar proceso teisę, yra aiškinama kaip apimanti bet kurias atitinkamas Susitariančiosios Valstybės teisės normas ir principus, kurie yra taikomi ją sudarantiems teritoriniams vienetams;
4) kiekviena nuoroda į asmens, turinčio teisę į išlaikymą, ar asmens, turinčio išlaikymo pareigą, įprastinę gyvenamąją vietą kilmės Valstybėje yra aiškinama kaip nuoroda į jo įprastinę gyvenamąją vietą teritoriniame vienete, kuriame tas sprendimas buvo priimtas.
Kiekviena Susitariančioji Valstybė gali bet kuriuo metu pareikšti, kad ji vienos ar daugiau pirmiau paminėtų taisyklių netaikys vienai ar daugiau šios Konvencijos nuostatų.

29 straipsnis
Ši Konvencija Valstybėms, kurios yra jos Šalys, pakeičia 1958 m. balandžio 15 d. Hagoje sudarytą Konvenciją dėl sprendimų, susijusių su išlaikymo pareigomis vaikams, pripažinimo ir vykdymo.

VII SKYRIUS – BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
30 straipsnis
Ši Konvencija pateikiama pasirašyti Valstybėms, kurios buvo Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos narės per jos dvyliktąją sesiją.
Konvencija ratifikuojama, priimama arba patvirtinama, o ratifikavimo, priėmimo arba patvirtinimo dokumentai deponuojami Nyderlandų užsienio reikalų ministerijoje.

31 straipsnis
Kiekviena Valstybė, kuri Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos nare tapo po jos dvyliktosios sesijos arba kuri yra Jungtinių Tautų Organizacijos ar šios Organizacijos specializuotosios agentūros narė, arba Tarptautinio Teisingumo Teismo statuto dalyvė, gali prie šios Konvencijos prisijungti jai įsigaliojus pagal 35 straipsnio pirmąją dalį.
Prisijungimo dokumentas deponuojamas Nyderlandų užsienio reikalų ministerijoje.
Toks prisijungimas galioja tik santykiams tarp prisijungusios Valstybės ir tų Susitariančiųjų Valstybių, kurios per dvylika mėnesių nuo 37 straipsnio 3 punkte paminėto pranešimo gavimo nepareiškė prieštaravimo dėl jos prisijungimo. Tokį prieštaravimą valstybės narės taip pat gali pareikšti ratifikuodamos, priimdamos ar patvirtindamos Konvenciją po prisijungimo. Apie kiekvieną tokį prieštaravimą pranešama Nyderlandų užsienio reikalų ministerijai.

32 straipsnis
Kiekviena Valstybė pasirašymo, ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo arba prisijungimo metu gali pareikšti, kad ši Konvencija galioja visose, vienoje ar keliose teritorijose, už kurių tarptautinius santykius ji yra atsakinga. Toks pareiškimas įsigalioja Konvencijos įsigaliojimo atitinkamai Valstybei dieną.
Bet kuriuo metu vėliau apie Konvencijos galiojimo teritorinį išplėtimą pranešama Nyderlandų užsienio reikalų ministerijai.
Išplėtimas galioja santykiams tarp Susitariančiųjų Valstybių, kurios per dvylika mėnesių nuo 37 straipsnio 4 punkte paminėto pranešimo gavimo nepareiškė prieštaravimo dėl išplėtimo, ir teritorijos ar teritorijų, už kurių tarptautinius santykius atitinkama Valstybė yra atsakinga ir dėl kurių buvo pateiktas pranešimas.
Tokį prieštaravimą valstybės narės taip pat gali pareikšti ratifikuodamos, priimdamos arba patvirtindamos Konvenciją po kurio nors išplėtimo.
Apie kiekvieną tokį prieštaravimą pranešama Nyderlandų užsienio reikalų ministerijai.

33 straipsnis
Jei Susitariančioji Valstybė turi du ar daugiau teritorinių vienetų, kuriuose sprendimų pripažinimui ir vykdymui yra taikomos skirtingos teisės sistemos, pasirašymo, ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo arba prisijungimo metu ji gali pareikšti, kad ši Konvencija galioja visuose, tik viename ar keliuose jos teritoriniuose vienetuose, ir savo pareiškimą ji gali pakeisti bet kuriuo metu vėliau pateikdama kitą pareiškimą.
Apie šiuos pareiškimus pranešama Nyderlandų užsienio reikalų ministerijai, ir juose aiškiai nurodomas teritorinis vienetas, kuriam Konvencija yra taikoma.
Kitos Susitariančiosios Valstybės gali atsisakyti pripažinti sprendimą dėl išlaikymo, jei tą dieną, kai reikalaujama pripažinimo, tam teritoriniam vienetui, kuriame sprendimas buvo priimtas, Konvencija nėra taikoma.

34 straipsnis
Kiekviena Valstybė ne vėliau kaip ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo arba prisijungimo momentu gali padaryti vieną ar daugiau iš 26 straipsnyje paminėtų išlygų. Jokių kitų išlygų daryti neleidžiama.
Kiekviena Valstybė, pranešdama apie Konvencijos galiojimo išplėtimą pagal 32 straipsnį, taip pat gali padaryti vieną ar kelias iš paminėtų išlygų, taikytinų visoms ar kelioms pareiškime dėl išplėtimo paminėtoms teritorijoms.
Kiekviena Susitariančioji Valstybė gali bet kuriuo metu atšaukti savo padarytą išlygą. Apie tokį atšaukimą pranešama Nyderlandų užsienio reikalų ministerijai.
Tokia išlyga netenka galios pirmąją trečiojo kalendorinio mėnesio dieną nuo tos dienos, kai buvo pranešta pagal pirmesnę straipsnio dalį.

35 straipsnis
Ši Konvencija įsigalioja pirmąją trečiojo kalendorinio mėnesio dieną nuo tos dienos, kai buvo deponuotas trečiasis 30 straipsnyje paminėtas ratifikavimo, priėmimo arba patvirtinimo dokumentas.
Paskui Konvencija įsigalioja:
– kiekvienai ją vėliau ratifikuojančiai, priimančiai arba patvirtinančiai Valstybei – pirmąją trečiojo kalendorinio mėnesio dieną nuo tos dienos, kai ji deponuoja savo ratifikavimo, priėmimo arba patvirtinimo dokumentą;
– kiekvienai prisijungiančiai Valstybei – pirmąją trečiojo kalendorinio mėnesio dieną nuo tos dienos, kai pasibaigia 31 straipsnyje paminėtas laikotarpis;
– teritorijai, kuriai Konvencijos galiojimas buvo išplėstas laikantis 32 straipsnio, – pirmąją trečiojo kalendorinio mėnesio dieną nuo tos dienos, kai pasibaigia tame straipsnyje paminėtas laikotarpis.

36 straipsnis
Ši Konvencija galioja penkerius metus nuo jos įsigaliojimo dienos pagal 35 straipsnio pirmąją dalį net ir toms Valstybėms, kurios ją ratifikavo, priėmė, patvirtino arba prie jos prisijungė vėliau.
Jei Konvencija nedenonsuojama, jos galiojimo laikas kas penkeri metai yra savaime pratęsiamas.
Apie kiekvieną denonsavimą bent prieš šešis mėnesius iki to penkerių metų laikotarpio pabaigos pranešama Nyderlandų užsienio reikalų ministerijai. Konvencija gali būti denonsuojama tik tam tikroms teritorijoms, kurioms ji yra taikoma.
Denonsavimas galioja tik tai Valstybei, kuri apie jį yra pranešusi. Konvencija ir toliau galioja kitoms Susitariančiosioms Valstybėms.

37 straipsnis
Nyderlandų užsienio reikalų ministerija Konferencijos valstybėms narėms ir Valstybėms, prisijungusioms pagal 31 straipsnį, praneša apie:
1) kiekvieną pasirašymą ir ratifikavimą, priėmimą ir patvirtinimą, paminėtą 30 straipsnyje;
2) šios Konvencijos įsigaliojimo datą pagal 35 straipsnį;
3) kiekvieną prisijungimą, paminėtą 31 straipsnyje, ir datą, nuo kurios jis pradeda galioti;
4) kiekvieną galiojimo išplėtimą, paminėtą 32 straipsnyje, ir datą, nuo kurios jis pradeda galioti;
5) kiekvieną prieštaravimą dėl prisijungimo ir galiojimo išplėtimo, paminėtus 31 ir 32 straipsniuose;
6) kiekvieną pareiškimą, paminėtą 25 ir 32 straipsniuose;
7) kiekvieną denonsavimą, paminėtą 36 straipsnyje;
8) kiekvieną išlygą, paminėtą 26 ir 34 straipsniuose, ir kiekvieną atšaukimą, paminėtą 34 straipsnyje.

Tai patvirtindami toliau nurodyti įgaliotieji asmenys pasirašė šią Konvenciją.

Priimta 1973 m. spalio 2 d. Hagoje anglų ir prancūzų kalbomis. Abu tekstai vienodai autentiški ir vienu egzemplioriumi deponuojami Nyderlandų Vyriausybės archyvuose. Patvirtintos kopijos diplomatiniu kanalu siunčiamos kiekvienai Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos valstybei narei per jos dvyliktąją sesiją.

Leave a Comment